Forumas: temos peržiūra
Skaitinys iš mūsų - Rojaus Trejybės - šventovės gyvųjų pamaldų, kada anksčiau skaitydavome garsiai kiekvienas paeiliui.
Skaitinys iš mūsų - Rojaus Trejybės - šventovės anstesniųjų gyvųjų pamaldų, kada skaitydavome garsiai kiekvienas paeiliui.
Jūs taip pat jį perskaitykite visą GARSIAI.
Apmąstykite kiekvieną mintį.
Pasidalinkite mūsų Forume, kokias mintis jis jums sukėlė.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
--------------
138 DOKUMENTAS
KARALYSTĖS PASIUNTINIŲ RENGIMAS
PASAKĘS pamokslą apie “Karalystę,” Jėzus tą popietę sukvietė šešis apaštalus draugėn ir ėmė atskleisti savo planus aplankyti miestus aplink Galilėjos Jūrą ir jos apylinkėse. Jo broliai Jokūbas ir Judas buvo labai įskaudinti, nes į šitą pasitarimą jų nepakvietė. Iki šio laiko jie laikėsi nuomonės, jog priklauso Jėzaus pagalbininkų vidaus ratui. Bet Jėzus planavo artimų giminaičių tarp apaštališkųjų karalystės reguliuotojų šito korpuso narių neturėti. Dėl to, kad į tą nedidelį skaičių išrinktųjų Jokūbas ir Judas nebuvo įtraukti, taip pat ir dėl to, kad visą laiką po Kanos patyrimo jis akivaizdžiai nuo savo motinos tolo, tarp Jėzaus ir jo šeimos ėmė atsirasti vis platėjanti bedugnė. Šita situacija tęsėsi per visą jo viešą tarnavimą – jie beveik jį atstūmė – ir šitie nesutarimai buvo visiškai pašalinti tiktai po jo mirties ir prisikėlimo. Jo motina nuolat svyravo tarp tikėjimo ir vilties pulsuojančių požiūrių ir vis augančių nusivylimo, pažeminimo, ir nevilties emocijų. Tiktai Rūta, šeimoje pati jauniausioji, savo tėvui-broliui išliko nepalaužiamai ištikima.
Iki pat prisikėlimo, visa Jėzaus šeima buvo labai mažai kuo susijusi su jo tarnavimu. Jeigu pranašas yra gerbiamas, bet tiktai ne savo paties šalyje, tai jis sulaukia supratingo pripažinimo, bet tik ne savo šeimoje.
Kitą dieną, sekmadienį, birželio 23-ąją, 26 m. po Kr. gim., šitam šešetui Jėzus perteikė savo paskutiniuosius nurodymus. Jis nurodė jiems išvykti po du tam, kad mokytų karalystės gerosios naujienos. Jis uždraudė jiems krikštyti ir patarė viešai nepamokslauti. Jis toliau aiškino, kad vėliau jis leis jiems pamokslauti viešai, bet dabar kurį laiką, ir dėl daugelio priežasčių, jis norėjo, kad jie įgytų praktinio patyrimo, kaip asmeniškai bendrauti su savo bičiuliais žmonėmis. Jėzus turėjo tikslą jų pirmąją kelionę paversti vien tiktai asmeninio darbo kelione.
Prieš jiems pradedant šitą pirmąją dviejų savaičių tarnystę, Jėzus jiems pranešė, kad jis nori įšventinti dvylika apaštalų tam, jog karalystės darbą jie tęstų po jo išvykimo, ir kiekvienam iš savo pirmųjų atsivertėlių nurodė pasirinkti po vieną vyrą į numatomo apaštalų korpuso narius. Jonas prašneko, klausdamas: “Bet, Mokytojau, ar šitie šeši vyrai taps mūsų rato nariais ir naudosis viskuo lygiai su mumis, kurie su tavimi buvo nuo to momento prie Jordano upės ir klausėsi visų tavo mokymų ruošiantis šitam, mūsų pirmajam darbui karalystės labui?” Ir Jėzus atsakė: “Taip, Jonai, tie vyrai, kuriuos jūs pasirinksite, tikrai taps kaip vienas su mumis, ir jūs išmokysite juos visko, kas susiję su karalyste, net ir taip, kaip mokiau jus aš.” Šitaip taręs, Jėzus paliko juos.
Šešetas nesiskirstė, kad eitų į savo darbus, tol, kol diskusijoje nepasikeitė savo samprotavimais apie Jėzaus nurodymus, jog kiekvienas iš jų turėtų pasirinkti po naują apaštalą. Pagaliau Andriejaus nuomonė paėmė viršų, ir jie išėjo į savo tarnystę. Iš esmės Andriejus pasakė: “Mokytojas yra teisus; mūsų yra per mažai, kad aprėptume šitą darbą. Reikia didesnio skaičiaus mokytojų, ir Mokytojas mums parodė didžiulį pasitikėjimą tuo, kad mums patikėjo pasirinkti šituos šešis naujus apaštalus.” Šitą rytą, kada jie išsiskyrė, kad išeitų į savo darbus, kiekvienas širdyje šiek tiek jautė užslopintą nusiminimą. Jie žinojo, kad jiems trūks Jėzaus, ir dar prisidėjo baimė ir drovumas, jie visiškai ne taip įsivaizdavo dangaus karalystės paskelbimą.
Šita pirmoji misionieriška šešeto kelionė buvo itin sėkminga. Jie visi atrado tiesioginio ir asmeninio ryšio su žmonėmis didžiulę vertę. Jie sugrįžo pas Jėzų daug geriau suvokdami, kad, pagaliau, religija yra grynai ir visiškai asmeninio patyrimo reikalas. Jie ėmė jausti, kaip paprasti žmonės yra išalkę klausytis žodžių apie religinę paguodą ir dvasinį sustiprinimą. Susirinkę aplink Jėzų, jie visi troško šnekėti vienu metu, bet Andriejus ėmėsi vadovavimo, ir, kada jis suteikdavo žodį kiekvienam atskirai…
Jie visi sugrįžo į Motiejaus namus, kur iki vakarinio valgio valandos daug kalbėjo apie politiką ir religiją. Levio šeima ilgą laiką užsiiminėjo verslu ir mokesčių rinkimu; dėl to didelę dalį svečių, kuriuos Motiejus buvo pakvietęs į šitą pobūvį, fariziejai būtų pavadinę “publikanais ir nusidėjėliais.”
Tomis dienomis, kada tokios rūšies priėmimas-pobūvis būdavo rengiamas įžymaus asmens garbei, egzistavo paprotys, pagal kurį bet kas, kam buvo įdomu, galėdavo vaikščioti po pobūvio kambarį ir žiūrėti į valgančius svečius ir klausytis garbingų žmonių pokalbių ir kalbų. Todėl, šita proga dalyvavo didžioji dalis Kapernaumo fariziejų, kad pasižiūrėtų, kaip šito neįprasto visuomeninio suėjimo metu elgiasi Jėzus.
Vakarienei tęsiantis, vakarieniaujančiųjų džiugesys pasiekė geros nuotaikos viršūnę, ir visiems buvo taip malonu, kad stebintys fariziejai, mintyse, ėmė kritikuoti Jėzų, kad jis dalyvauja tokiame lengvabūdiškame ir nerūpestingame pobūvyje. Vėliau vakare, kada jie sakė kalbas, vienas iš pagiežingesnių fariziejų nuėjo tiek toli, kad ėmė Petrui
kritikuoti Jėzaus elgesį, sakydamas: “Kaip tu drįsti mokyti, kad šitas vyras yra teisus, kada jis valgo su publikanais ir nusidėjėliais ir leidžia sau šitaip dalyvauti tokiose nerūpestingo malonumo scenose.” Petras pašnibždomis šią kritiką persakė Jėzui prieš jam išsakant atsisveikinimo palaiminimą susirinkusiesiems. Kada prašneko Jėzus, tada jis pasakė: “Šitą vakarą atėjus čia, kad pasveikinčiau Motiejų ir Simoną, priimtus į mūsų draugiją, man džiugu matyti jūsų nerūpestingumą ir gerą susibūrimo nuotaiką, bet jūs turėtumėte džiūgauti dar daugiau, nes daugelis iš jūsų suras įėjimą į ateinančią dvasios karalystę, kurioje jūs tikrai dar didesniu laipsniu džiaugsitės dangaus karalystės dovanomis. O tiems, kurie mintyse mane kritikuoja, nes aš atėjau čia, kad pasilinksminčiau kartu su šitais draugais, tai leiskite man pasakyti, jog aš atėjau, kad paskelbčiau džiaugsmą visuomenės atstumtiesiems ir laisvę moraliniams belaisviams. Argi man reikia priminti jums, jog tiems, kurie yra sveiki, daktaro nereikia, bet jo reikia tiems, kurie negaluoja? Aš atėjau ne tam, jog pakviesčiau teisiuosius, bet kad pakviesčiau nusidėjėlius.”
Ir iš tikrųjų buvo keistas vaizdas visoje žydijoje: matyti teisaus charakterio ir kilnių jausmų vyrą laisvai ir džiaugsmingai bendraujantį su paprastais žmonėmis, net ir su nereliginga ir malonumų siekiančia mokesčių rinkėjų ir menamų nusidėjėlių minia. Simonas Uolusis troško pasakyti kalbą šitame susibūrime Motiejaus namuose, bet Andriejus, žinodamas, kad Jėzus nenori, jog ateinanti karalystė būtų painiojama su uoliųjų judėjimu, įtikino jį susilaikyti nuo bet kokių viešų pastabų.
Jėzus ir apaštalai tą naktį liko Motiejaus namuose, ir kada žmonės išsivaikščiojo namo, tada jie tik ir kalbėjo apie vienintelį dalyką: apie Jėzaus gerumą ir draugiškumą.
Tą popietę, kurią jie praleido drauge, Jėzus jiems iki galo išaiškino, kaip jie turi elgtis dalyvaudami šventiniuose susibūrimuose, savo pastabas užbaigdamas šitaip: “Visi žmonės yra mano broliai. Mano Tėvas danguje neniekina nė vieno mūsų sukurto tvarinio. Dangaus karalystė yra atvira visiems vyrams ir visoms moterims. Nė vienas žmogus negali užtrenkti gailestingumo durų nė prieš vieną išalkusią sielą, kuri norėtų patekti į ją. Mes tikrai valgysime kartu su visais, kurie trokšta išgirsti apie karalystę. Kada mūsų Tėvas danguje iš viršaus žvelgia į žmones, tada jie visi yra vienodi. Būtent dėl to neatsisakykite atsilaužti duonos su farizieju ar nusidėjėliu, su sedukiečiu ar mokesčių rinkėju, su romėnu ar žydu, su turtingu ar vargšu, su laisvu ar pavergtu. Karalystės durys yra plačiai atvertos visiems tiems, kurie trokšta pažinti tiesą ir surasti Dievą.”
Jėzus stengėsi savo apaštalams išaiškinti skirtumą tarp savo mokymų ir savo gyvenimo tarp jų ir tų mokymų, kurie vėliau gali atsirasti apie jį. Jėzus sakė: “Manoji karalystė ir su ja susijusi evangelija tikrai bus jūsų žinios pagrindas. Nenuklyskite į pamokslavimą apie mane ir apie mano mokymus. Skelbkite karalystės evangeliją ir atskleiskite mano apreiškimą apie Tėvą danguje, bet nenusukite klaidingai į šalutinius takus, kad kurtumėte legendas ir kultą, kurie būtų susiję su tikėjimais ir mokymais apie mano tikėjimus ir mokymus.” Bet ir vėl jie nesuprato, kodėl jis šitaip pasakė, ir nė vienas vyras neišdrįso paklausti, kodėl gi jis juos šitaip moko.
Šitų ankstyvųjų mokymų metu Jėzus stengėsi kiek įmanoma vengti prieštaravimų su savo apaštalais, išskyrus tuomet, kai tai būdavo susiję su klaidingomis sampratomis apie jo Tėvą danguje. Tokiais atvejais jis niekada nedvejodavo, kad klaidingus tikėjimus ištaisytų. Jėzaus gyvenimas Urantijoje po pakrikštijimo teturėjo vienintelį motyvą, ir tai buvo noras geriau ir teisingiau apreikšti savo Rojaus Tėvą; jis buvo naujojo ir geresniojo kelio pas Dievą, įtikėjimo ir meilės kelio, pirmeivis. Visą laiką jis savo apaštalus ragino: “Eikite ieškoti nusidėjėlių; suraskite prislėgtuosius ir nuraminkite sunerimusius.”
Jėzus buvo suplanavęs penkių mėnesių asmeninio darbo ramią misionierišką veiklą. Jis apaštalams nesakė, kiek ji turi tęstis; jie dirbo savaitė po savaitės. Ir anksti savaitės šitą pirmąją dieną, kai tik jis ruošėsi tai pranešti savo dvylikai apaštalų, Simonas Petras, Jokūbas Zabediejus, ir Judas Iskarijotas atėjo su juo pasikalbėti atskirai. Pasivedęs Jėzų į šalį, Petras išdrįso paklausti: “Mokytojau, mes atėjome savo draugų nuoširdžiu prašymu pasiteirauti, ar dabar nėra pribrendęs laikas įžengti į karalystę. Ir, ar tu paskelbsi tą karalystę Kapernaume, ar mes turime eiti į Jeruzalę? Ir kada mes tikrai sužinosime, kiekvienas iš mūsų, kokias pareigas turėsime užimti su tavimi karalystės kūrime –” ir Petras būtų toliau klausęs, bet Jėzus perspėdamas pakėlė ranką ir jį sustabdė. Ir pamojęs likusiems apaštalams, stovintiems netoliese, prisijungti prie jų, Jėzus tarė: “Mano mažieji vaikai, kiek man dar reikės taikstytis su jumis! Argi aš nepaaiškinau jums, kad manoji karalystė nėra iš šito pasaulio? Aš gi jums daug kartų esu sakęs, jog aš neatėjau tam, kad sėsčiau į Dovydo sostą, ir dabar kaip čia yra, kad
jūs teiraujatės, kokią vietą kiekvienas iš jūsų užims Tėvo karalystėje? Argi jūs negalite suvokti, jog aš jus pakviečiau dvasinės karalystės ambasadoriais? Argi jūs nesuprantate, jog greitai, labai greitai, jūs turėsite atstovauti man šiame pasaulyje ir karalystės skelbime, net ir taip, kaip dabar aš atstovauju savajam Tėvui, kuris yra danguje? Ar gali būti taip, jog aš pasirinkau jus ir mokiau jus kaip karalystės žinianešius, ir vis tiek jūs nesuvokiate ateinančios dieviškojo pranašumo karalystės žmonių širdyse pobūdžio ir reikšmės? Mano draugai, paklausykite manęs dar kartą. Išmeskite iš galvos šitą idėją, jog manoji karalystė yra galios valdžia arba šlovės viešpatavimas. Iš tikrųjų, visa galia danguje ir žemėje netrukus bus atiduota į mano rankas, bet tai nėra Tėvo valia, kad šitą dieviškąją dovaną mes panaudotume tam, jog šlovintume patys save šitoje epochoje. Kitoje epochoje jūs iš tikrųjų sėdėsite su manimi galioje ir šlovėje, bet mums dabar reikia atsiduoti Tėvo valiai ir toliau su nuolankiu paklusnumu vykdyti jo valią žemėje.”
Dar kartą iš tiesų jo pagalbininkai buvo pritrenkti, netekę žado. Jėzus išsiuntė juos po du, kad pasimelstų, paprašęs sugrįžti pas jį vidurdienį. Šitą lemtingą vidurdienį kiekvienas iš jų stengėsi surasti Dievą, ir kiekvienas stengėsi pralinksminti ir sustiprinti savo partnerį, ir jie sugrįžo pas Jėzų, kaip jis ir buvo prašęs.
Dabar Jėzus jiems papasakojo apie Jono atėjimą, pakrikštijimą Jordano upėje, vestuvių šventę Kanoje, neseną tų šešių pasirinkimą, ir savo paties materialaus kūno brolių atskyrimą nuo jų, ir įspėjo juos, kad karalystės priešai taip pat stengsis juos patraukti į šalį. Po šito trumpo, bet nuoširdaus pokalbio visi apaštalai, vadovaujami Petro, atsistojo, kad pareikštų savo amžiną atsidavimą savo Mokytojui ir prisiektų savo nepalaužiamą ištikimybę karalystei, kaip tą išreiškė Tomas: “Šitai ateinančiai karalystei, nesvarbu, kokia ji, ir net jeigu aš ir ne iki galo ją suprantu.“ Jie visi tikrai tikėjo į Jėzų, nors ir ne iki galo suprato jo mokymus.
Jėzus juos mokė skelbti nuodėmės atleidimą įtikėjimo į Dievą dėka, be išpirkimo ar aukos, ir kad Tėvas danguje visus savo vaikus myli ta pačia amžinąja meile
Jėzus savo apaštalams išaiškino skirtumą tarp atgailavimo vadinamųjų gerų darbų pagalba, kaip šito mokė žydai, ir sąmonės pakeitimo įtikėjimo dėka – naujojo gimimo – kurio jis prašė kaip tos kainos, kurią reikia sumokėti už priėmimą į karalystę. Jis savo apaštalus mokė, jog patekimo į Tėvo karalystę vienintelė sąlyga yra įtikėjimas. Jonas juos mokė “atgailavimo – bėgti nuo to įtūžio, kuris ateis.” Jėzus mokė, “Įtikėjimas yra atviros durys įeiti į dabartinę, tobulą, ir amžinąją Dievo meilę.” Jėzus nekalbėjo kaip pranašas, kaip tas, kuris ateina, kad paskelbtų Dievo žodį. Atrodė, kad jis kalba savo vardu, kaip tas, kuris turi valdžią. Jėzus stengėsi jų protą nuo stebuklų ieškojimo nukreipti į tikro ir asmeninio patyrimo suradimą, viduje gyvenančios meilės ir gelbstinčio gailestingumo Dievo dvasios pasitenkinimui ir užtikrinimui.
Mokiniai anksti sužinojo, kad Mokytojas jaučia gilią pagarbą ir išreiškia užjaučiantį požiūrį kiekvienai sutiktai žmogiškajai būtybei, ir jiems darė milžinišką įspūdį šitas vienodas ir nesikeičiantis dėmesys, kurį jis taip nuosekliai rodė visų tipų vyrams, moterims ir vaikams. Jis gilių svarstymų metu padarydavo pertraukėlę, kad galėtų išeiti į kelią ir pasakyti gerų žodžių praeinančiai moteriai, prislėgtai savo kūno ir sielos naštos. Jis nutraukdavo rimtą pasitarimą su savo apaštalais, kad nuoširdžiai pabendrautų su įsiveržusiu vaiku. Niekada Jėzui neatrodė niekas taip svarbu, kaip atskiras žmogus, kuris atsidurdavo jo betarpiškoje akivaizdoje. Jis buvo šeimininkas ir mokytojas, bet jis buvo daugiau negu tai – jis taip pat buvo draugas ir artimas, supratingas bičiulis.
Iš pradžių apaštalus pritrenkė Jėzaus elgesys su moterimis, bet greitai jie priprato prie šito; jis labai akivaizdžiai jiems paaiškino, kad karalystėje moterys turi gauti lygias teises su vyrais.
Būtent jų asmeninis bendravimas su Jėzumi per šituos išmėginimo mėnesius jį padarė tokį brangų jiems, kad visi (išskyrus Judą Iskarijotą) liko lojalūs ir ištikimi jam net ir sunkiomis teismo ir nukryžiavimo valandomis. Tikri žmonės tiesiog tikrai negalėjo apleisti labai gerbiamo mokytojo, kuris gyveno taip arti jų ir buvo taip atsidavęs jiems, kaip gyveno ir kaip buvo atsidavęs Jėzus. Niūriomis Mokytojo mirties valandomis šitų apaštalų širdyse visą protingumą, svarstymus, ir logiką išstūmė vienintelis nepaprastas žmogiškasis jausmas – aukščiausio laipsnio draugystės-ištikimybės jausmas. Šitie penki darbo su Jėzumi mėnesiai šituos apaštalus, kiekvieną iš jų, atvedė į tai, kad jie laikė jį pačiu geriausiu draugu, kokį tik jie turėjo visame pasaulyje. Ir būtent šitas žmogiškasis jausmas, o ne jo nuostabūs mokymai ar puikūs darbai, juos išlaikė kartu iki prisikėlimo ir iki karalystės evangelijos skelbimo atnaujinimo.
Iki to meto, kada Jėzus buvo pasiruošęs pradėti savo viešąją veiklą, jo visa šeima (išskyrus Rūtą) iš esmės jį paliko. Tiktai keliomis progomis vėliau jie iš tikrųjų mėgino užmegzti su juo ryšius, ir tuomet tai būdavo dėl to, kad jie bandydavo įtikinti jį sugrįžti namo pas juos, kadangi jie beveik tikėjo, kad jis buvo pamišęs. Jie tiesiog negalėjo suvokti jo filosofijos ar suprasti jo mokymo; tai visiškai pranoko jo paties kraujo giminių sugebėjimus.
Algimantas
2010-03-23 19:18:57
Komentarai
Šį dokumentą bandysiu apžvelgti atskirais punktais, kuriuos būtų tikslinga nagrinėti kaip atskiras temas, suvienydama juos į bendrą kontekstą.Visų nuostabiausia, kad Jėzaus apaštalai buvo drąsesni už dabartinius urantus, ruošiamus tapti būsimais mokytojais. Ir tai su mūsų šviesėjančia sąmone, su mūsų išsilavinimu ir sukauptu žinių bagažu, kai tuo tarpu Jėzaus mokinių dauguma buvo menkesnio išsilavinimo ir suvokimo.
Jėzus norėjo, kad jo apaštalai pirmiausia įgytų praktinio patyrimo, kaip asmeniškai bendrauti su žmonėmis. Iš kitų dokumentų mes matome, kaip nelengva jiems buvo prisiderinti vienam prie kito įpročių, gyvenimo būdo ir charakterių savybių. Taigi suprantama, kad prieš pradedant viešai pamokslauti kurį laiką reikėjo padirbėti patiems su savimi, vystant tarpusavio draugiškus ryšius.
Kitas įsimintinas momentas – Jėzaus pasitikėjimas pirmaisiais atsivertėliais, kai jis nurodė tiems šešiems pasirinkti po vieną vyrą į numatomo apaštalų korpuso narius. „Bet, Mokytojau, ar šitie šeši vyrai taps mūsų rato nariais ir naudosis viskuo lygiai su mumis, kurie su tavimi buvo nuo to momento prie Jordano upės ir klausėsi visų tavo mokymų ruošiantis šitam, mūsų pirmajam darbui karalystės labui?“ Ir Jėzus atsakė: „Taip, Jonai, tie vyrai, kuriuos jūs pasirinksite, tikrai taps kaip vienas su mumis, ir jūs išmokysite juos visko, kas susiję su karalyste, net ir taip, kaip mokiau jus aš.“ Andriejus suprato ir pritarė Mokytojui dėl didesnio jų skaičiaus, įvertindamas Jėzaus parodyta didžiulį pasitikėjimą.
Jie greitai pamilo savo Jėzų ir, skirstydamiesi į savo darbus, kiekvienas širdyje jautė drovumą ir baimę, kad be Mokytojo nesugebės tinkamai atlikti savąją užduotį.
Pagaliau apaštalai suvokė, jog religija yra grynai asmeninio patyrimo reikalas. Jie rinkosi aplink Jėzų ir visi troško šnekėti vienu metu. Jėzus jiems buvo ne tik Mokytojas, bet ir auklėtojas bei nuoširdus, geras, ištikimas draugas. Jam teko mokyti savo patikėtinius elementariausios bendravimo kultūros.
Tarp apaštalų matome socialinių sluoksnių įvairovę: nuo sunkiu prakaitu duoną užsidirbančių žvejų iki turtingų žydų tėvų, koks buvo Judas Iskarijotas, ir mokesčių surinkėjo Motiejaus. Jėzus nedarė skirtumo tarp žmonių išsilavinimo ir jų suvokimo laipsnio. Ir tokios lygiavertiškumo nuostatos ryškus pavyzdys yra Alfiejaus sūnų dvynių, Jokūbo ir Judo, pakvietimas apaštalauti.
Fariziejai priekaištavo Petrui, sakydami: „Kaip tu drįsti mokyti, kad šitas vyras yra teisus, kada jis valgo su publikonais ir nusidėjėliais ir leidžia sau šitaip dalyvauti tokiose nerūpestingo malonumo scenose“. „O tiems, kurie mintyse mane kritikuoja, - atsakė Jėzus, - nes aš atėjau čia , kad pasilinksminčiau kartu su šitais draugais, tai leiskite man pasakyti, jog aš atėjau, kad paskelbčiau džiaugsmą visuomenės atstumtiesiems ir laisvę moraliniams belaisviams. Argi man reikia priminti jums, jog tiems, kurie yra sveiki, daktaro nereikia, bet jo reikia tiems, kurie negaluoja? Aš atėjau ne tam, jog pakviesčiau teisiuosius, bet kad pakviesčiau nusidėjėlius.‘
Visoje žydijoje tokio vaizdo nebuvo tekę tuomet regėti, kad teisieji su nusidėjėliais drauge linksmintųsi.
Bene didžiausią nuostabą ir daugelio žydų net pasipiktinimą sukėlė Jėzaus žodžiai: „Visi žmonės yra mano broliai. Mano Tėvas danguje neniekina nė vieno mūsų sukurto tvarinio. Dangaus karalystė yra atvira visiems vyrams ir moterims. Nė vienas žmogus negali užtrenkti gailestingumo durų nė prieš vieną išalkusią sielą, kuri norėtų patekti į ją. Mes tikrai valgysime kartu su visais, kurie trokšta išgirsti apie karalystę. Kada mūsų Tėvas danguje iš viršaus žvelgia į žmones, tada jie visi yra vienodi...“
Apaštalams buvo lengva mylėti savo Mokytoją, bet buvo nelengva suprasti jo mokymus. Jau pirmoji pamoka apie nešvarių dvasių kilmę, prigimtį ir likimą parodė jų nesuvokimą išgąstį ir sutrikimą. Jie negalėjo suvokti tos minties, kad Jėzus atėjo skelbti naują išgelbėjimo evangeliją. Jie nesuvokė, kad jis yra Tėvo danguje naujasis apreiškimas.
Tą patį vakarą, kai Jėzus apaštalams aiškino, kodėl svarbu vengti bet kokių susirėmimu su pilietine valdžia, Judas Iskarijotas, jau tada, pademonstravo kylančias abejones ir paranojišką įtarumą, kai pasivedėjo Jėzų į šoną, pasiteiraudamas, kodėl nieko nedaro, kad iš kalėjimo ištrauktų Joną.
Vyko intensyvus apaštalų mokymas su viena (trečiadienio) poilsio diena. Griežtos drausmės principu vyko ir darbų pagal nustatytas pareigas atlikimas.
Jėzus, pats būdamas atkaklus, darbštus ir pareigingas, to paties mokė ir savo mokinius. Sunkiu darbu, įdedant daug pastangų ir laiko jie dirbo ne tik, kad prasimaitintų patys, bet ir aprūpintų finansiškai ir būtiniausiais namų apyvokos daiktais savo žemiškas šeimas.
Ne kartą Jėzus mokė apaštalus nenuklysti apie pamokslavimą apie jo asmenį ir apie jo mokymus. Jis sakė: :Manoji karalystė ir su ja susijusi evangelija tikrai bus jūsų žinios pagrindas. Skelbkite karalystės evangeliją ir atskleiskite mano apreiškimą apie Tėvą danguje...“ bet ir vėl jie nesuprato jo mokymų. Jėzus stengėsi kiek įmanoma vengti prieštaravimų su savo apaštalais, išskyrus tuomet, kai tai buvo susiję su jų klaidingomis sampratomis apie Tėvą danguje. Situaciją jis valdė tobulai, išlaikydamas pastovią ramybę.
Jėzus savo pirmeivius įspėjo apie priešus, kurie stengsis juos patraukti į savo pusę. Visi dvylika prisiekė savo Mokytojui ištikimybę.
Iš šio dokumento matome, kad jėzus buvo linksmas kompanionas ir geras žvejys.
Jėzus apaštalus mokė skelbti nuodėmės atleidimą ĮTIKĖJIMO Į TĖVĄ dėka, be išpirkimo ar aukos. Jis mokė, jog patekimo į karalystę vienintelė sąlyga – ĮTIKĖJIMAS.
Mokiniai nuo pirmų dienų sužinojo, kad Mokytojas jaučia gilią pagarbą kiekvienam vyrui ir moteriai, neišskiriant jų lyties. Niekas jam neatrodė taip svarbu, kaip atskiras individas. Ir ypatingai daug dėmesio skyrė vaikams. Dėl į jį besikreipiančio vaiko Jėzus galėjo nutraukti pamokslą ir suteikti jam atitinkamą pagalbą ar parodyti reikiamą dėmesį.
Jeigu apaštalus su mokytoju vis labiau siejo bendrystė, tai kraujo giminystės šeima, išskyrus jauniausią seserį Rūtą, jo nesuprato ir iš esmės jį paliko. Šeima negalėjo suprasti jo filosofijos ir jo mokymo.
Prieš iškeliaujant į Jeruzalę ir Judėją Jėzus sukvietė apaštalus draugėn ir oficialiai įšventino juos į karalystės ambasadorius ir jos gerosios naujienos pamokslininkus.
gaile
2010-03-24 14:26:27
Pamąstykime drauge, KODĖL būtent taip elgėsi Jėzus.
"PASAKĘS pamokslą apie “Karalystę,” Jėzus tą popietę sukvietė šešis apaštalus draugėn ir ėmė atskleisti savo planus aplankyti miestus aplink Galilėjos Jūrą ir jos apylinkėse. Jo broliai Jokūbas ir Judas buvo labai įskaudinti, nes į šitą pasitarimą jų nepakvietė. Iki šio laiko jie laikėsi nuomonės, jog priklauso Jėzaus pagalbininkų vidaus ratui. Bet Jėzus planavo artimų giminaičių tarp apaštališkųjų karalystės reguliuotojų šito korpuso narių neturėti. Dėl to, kad į tą nedidelį skaičių išrinktųjų Jokūbas ir Judas nebuvo įtraukti, taip pat ir dėl to, kad visą laiką po Kanos patyrimo jis akivaizdžiai nuo savo motinos tolo, tarp Jėzaus ir jo šeimos ėmė atsirasti vis platėjanti bedugnė. Šita situacija tęsėsi per visą jo viešą tarnavimą – jie beveik jį atstūmė – ir šitie nesutarimai buvo visiškai pašalinti tiktai po jo mirties ir prisikėlimo. Jo motina nuolat svyravo tarp tikėjimo ir vilties pulsuojančių požiūrių ir vis augančių nusivylimo, pažeminimo, ir nevilties emocijų. Tiktai Rūta, šeimoje pati jauniausioji, savo tėvui-broliui išliko nepalaužiamai ištikima."
Taigi Jėzaus žamiškosios šiemos broliai PAISPŪTĖ, kad Jėzus jų nepasirinko į savo apaštalų gretas. O jis todėl jų ir nepasirinko, kad turėtų LAISVAS RANKAS, nes SAVOSIOS ŽEMIŠKOS ŠEIMOS NARIAI BŪTŲ JAM NUOLAT TRUKDĘ, manydami, kad jie turi didesnes teisės į Jėzų negu kiti, kad jiems galima būtų su juo ginčytis ir tuo suardyti darnos atmosferą. Būtent tą ir darė jo motina Marija, būdama aikštinga moteris, ji vis mėgino Jėzui primesti savo nuostatas. O argi ne taip elgiasi ir šiandien savo šeimose dabartiniai žmonės, būdami įsitikinę, kad jie turi didesnes teises savo namiškių laisvos valios suvaržymui?
"Iki pat prisikėlimo, visa Jėzaus šeima buvo labai mažai kuo susijusi su jo tarnavimu. Jeigu pranašas yra gerbiamas, bet tiktai ne savo paties šalyje, tai jis sulaukia supratingo pripažinimo, bet tik ne savo šeimoje."
Štai kodėl ir savame krašte pranašu nebūsi, nes "savi" "šventai" įsitikinę, kad jie žino geriau negu koks nors pranašas, kuris jiems yra žinomas kaip nuluptas, tad KOKS gi iš jo gali būti pranašas?
Ar ne tas pats yra ir šiandien? Dvasinė tamsa ir BAIMĖ užkemša dvasinę klausą ir užriša dvasines akis, kad "savi" neišgirsta ir nepamato Tėvo-Rojaus Trejybės šviesos ir nepatiria GILUMINĖS IR GYVOS VISUOTINĖS MEILĖS.
"Kitą dieną, sekmadienį, birželio 23-ąją, 26 m. po Kr. gim., šitam šešetui Jėzus perteikė savo paskutiniuosius nurodymus. Jis nurodė jiems išvykti po du tam, kad mokytų karalystės gerosios naujienos. Jis uždraudė jiems krikštyti ir patarė viešai nepamokslauti. Jis toliau aiškino, kad vėliau jis leis jiems pamokslauti viešai, bet dabar kurį laiką, ir dėl daugelio priežasčių, jis norėjo, kad jie įgytų praktinio patyrimo, kaip asmeniškai bendrauti su savo bičiuliais žmonėmis. Jėzus turėjo tikslą jų pirmąją kelionę paversti vien tiktai asmeninio darbo kelione."
Jėzus iš pradžių apaštalams patiems aiškino, stengdamasis išplėsti jų pačių asmeninį požiūrį į Tėvą, kuris myli visus vienodai - žydus ir pagonis - o tada jau šitą mintį, savo pačių asmeniškai suvoktą, kiek leido JŲ - kiekvieno asmeninis protas - garsinti ir asmeniniuose pokalbiuose su kitais žmonėmis. Tačiau minių mokymui jie dar nebuvo pasirengę. Štai todėl Jėzus ir pradėjo jų praktinį parengimą nuo jų bendravimo su kitais žmonėmis asmeniškai. Tokia yra žemesnioji pakopa pereinant prie bendravimo su grupe.
"Prieš jiems pradedant šitą pirmąją dviejų savaičių tarnystę, Jėzus jiems pranešė, kad jis nori įšventinti dvylika apaštalų tam, jog karalystės darbą jie tęstų po jo išvykimo, ir kiekvienam iš savo pirmųjų atsivertėlių nurodė pasirinkti po vieną vyrą į numatomo apaštalų korpuso narius. Jonas prašneko, klausdamas: “Bet, Mokytojau, ar šitie šeši vyrai taps mūsų rato nariais ir naudosis viskuo lygiai su mumis, kurie su tavimi buvo nuo to momento prie Jordano upės ir klausėsi visų tavo mokymų ruošiantis šitam, mūsų pirmajam darbui karalystės labui?” Ir Jėzus atsakė: “Taip, Jonai, tie vyrai, kuriuos jūs pasirinksite, tikrai taps kaip vienas su mumis, ir jūs išmokysite juos visko, kas susiję su karalyste, net ir taip, kaip mokiau jus aš.” Šitaip taręs, Jėzus paliko juos.
Šešetas nesiskirstė, kad eitų į savo darbus, tol, kol diskusijoje nepasikeitė savo samprotavimais apie Jėzaus nurodymus, jog kiekvienas iš jų turėtų pasirinkti po naują apaštalą. Pagaliau Andriejaus nuomonė paėmė viršų, ir jie išėjo į savo tarnystę. Iš esmės Andriejus pasakė: “Mokytojas yra teisus; mūsų yra per mažai, kad aprėptume šitą darbą. Reikia didesnio skaičiaus mokytojų, ir Mokytojas mums parodė didžiulį pasitikėjimą tuo, kad mums patikėjo pasirinkti šituos šešis naujus apaštalus.” Šitą rytą, kada jie išsiskyrė, kad išeitų į savo darbus, kiekvienas širdyje šiek tiek jautė užslopintą nusiminimą. Jie žinojo, kad jiems trūks Jėzaus, ir dar prisidėjo baimė ir drovumas, jie visiškai ne taip įsivaizdavo dangaus karalystės paskelbimą."
Štai gyvulinis protas tuoj pat ima į nelaisvę sielos morontinį ir nepasirengusį protą savo nuostatų demonstravimu - kaip gi gali būti taip, kad tie, kuriuos jie pasirinks, taip pat tokie artimi su Jėzumi, kai jie jau su juo bendravo daug laiko, tai ir jie turėtų būti jau artimesni Jėzui, todėl naujiesiems apaštalams turėtų būti suteiktos mažesnės teisės. Tačiau Jėzus savo mąstymo toliaregiškumu toli pranoko savo apaštalus, todėl jis net ne pats pasirinko visus dvylika, o tik šešis, tuo tarpu kitus šešis jis paprašė pasirinkti jiems patiems - kiekvienam po vieną - tuo parodydamas, kad jis jais PASITIKI, NESVARBU, KĄ JIE BEPASIRINKTŲ. Ką tai rodo? Tai rodo, kad jis tuo pačiu pasitiki ir TAIS, KURIUOS PASIRINKS JIE. O juk tarp naujųjų buvo ir Judas Iskarijotas, Jėzų vėliau išdavęs. Tačiau Jėzus PASITIKĖJO IR JUDU ISKARIJOTU. Ir Jėzus Judo neatstūmė, neišdavė, tačiau ledo jam pačiam veikti laisva valia. Jėzaus evangelijai dvasinių mokytojų trūko Jėzaus laikais, trūksta jų šiandien visame pasaulyje dar labiau negu anais laikais. Todėl žmonija ir ritasi nuo aukštesnio lygio į nepaprastai žemą, ir vis žemėjantį lygį.
Štai kodėl jūs esate TIE, KURIE ir turite tapti TIKROSIOS GYVOSIOS ŠVIESOS DVASINIAIS MOKYTOJAIS, KAD ŠITA ŠVIESA KUO RYŠKIAU NUŠVISTŲ VISUR IR KAD JOS NEBETRŪKTŲ VISIEMS JOS NUOŠIRDŽIAI TROKŠTANTIEMS.
"Šita pirmoji misionieriška šešeto kelionė buvo itin sėkminga. Jie visi atrado tiesioginio ir asmeninio ryšio su žmonėmis didžiulę vertę. Jie sugrįžo pas Jėzų daug geriau suvokdami, kad, pagaliau, religija yra grynai ir visiškai asmeninio patyrimo reikalas. Jie ėmė jausti, kaip paprasti žmonės yra išalkę klausytis žodžių apie religinę paguodą ir dvasinį sustiprinimą. Susirinkę aplink Jėzų, jie visi troško šnekėti vienu metu, bet Andriejus ėmėsi vadovavimo, ir, kada jis suteikdavo žodį kiekvienam atskirai"
Apaštalai po kelionės dalinosi savo PATYRIMAIS. Ir tai buvo jų NAUJAS patyrimas, ir tuo pačiu AUGIMAS DVASIOJE. Ir jie patys pastebėjo, kad paprasti žmonės ŠVIESOS LAUKIA IR ILGISI, IR JOS NORI. Šiandien yra lygiai tas pats - žmonės mūsų ŠVIESOS laukia, tik jie net nežino, kad tokia šviesa egzistuoja. Ir tik nuo MŪSŲ - ir nuo mūsų pagalbininkų - angelų ir Tarpinių Būtybių - priklauso, KIEK DAUG APIE JĄ IŠGIRS JAU PASIRENGĘ JĄ PRIIMTI IR Į SAVO SIELĄ.
Jie visi sugrįžo į Motiejaus namus, kur iki vakarinio valgio valandos daug kalbėjo apie politiką ir religiją. Levio šeima ilgą laiką užsiiminėjo verslu ir mokesčių rinkimu; dėl to didelę dalį svečių, kuriuos Motiejus buvo pakvietęs į šitą pobūvį, fariziejai būtų pavadinę “publikanais ir nusidėjėliais.”
"Tomis dienomis, kada tokios rūšies priėmimas-pobūvis būdavo rengiamas įžymaus asmens garbei, egzistavo paprotys, pagal kurį bet kas, kam buvo įdomu, galėdavo vaikščioti po pobūvio kambarį ir žiūrėti į valgančius svečius ir klausytis garbingų žmonių pokalbių ir kalbų. Todėl, šita proga dalyvavo didžioji dalis Kapernaumo fariziejų, kad pasižiūrėtų, kaip šito neįprasto visuomeninio suėjimo metu elgiasi Jėzus."
O dabar palyginkite šios dienos papročius - kiek ruošiama įvairių priėmimų, ir kiek į juos gali užeiti žmogus iš gatvės, kad pasiklausytų, kas ten kalbama. O juk tai buvo vergovinėje, ne demoktratinėje santavrkoje. Tai į kur žvelgia AKLA "demokratija" ŠIANDIEN?
"Vakarienei tęsiantis, vakarieniaujančiųjų džiugesys pasiekė geros nuotaikos viršūnę, ir visiems buvo taip malonu, kad stebintys fariziejai, mintyse, ėmė kritikuoti Jėzų, kad jis dalyvauja tokiame lengvabūdiškame ir nerūpestingame pobūvyje. Vėliau vakare, kada jie sakė kalbas, vienas iš pagiežingesnių fariziejų nuėjo tiek toli, kad ėmė Petrui kritikuoti Jėzaus elgesį, sakydamas: “Kaip tu drįsti mokyti, kad šitas vyras yra teisus, kada jis valgo su publikanais ir nusidėjėliais ir leidžia sau šitaip dalyvauti tokiose nerūpestingo malonumo scenose.” Petras pašnibždomis šią kritiką persakė Jėzui prieš jam išsakant atsisveikinimo palaiminimą susirinkusiesiems. Kada prašneko Jėzus, tada jis pasakė: “Šitą vakarą atėjus čia, kad pasveikinčiau Motiejų ir Simoną, priimtus į mūsų draugiją, man džiugu matyti jūsų nerūpestingumą ir gerą susibūrimo nuotaiką, bet jūs turėtumėte džiūgauti dar daugiau, nes daugelis iš jūsų suras įėjimą į ateinančią dvasios karalystę, kurioje jūs tikrai dar didesniu laipsniu džiaugsitės dangaus karalystės dovanomis. O tiems, kurie mintyse mane kritikuoja, nes aš atėjau čia, kad pasilinksminčiau kartu su šitais draugais, tai leiskite man pasakyti, jog aš atėjau, kad paskelbčiau džiaugsmą visuomenės atstumtiesiems ir laisvę moraliniams belaisviams. Argi man reikia priminti jums, jog tiems, kurie yra sveiki, daktaro nereikia, bet jo reikia tiems, kurie negaluoja? Aš atėjau ne tam, jog pakviesčiau teisiuosius, bet kad pakviesčiau nusidėjėlius.”
Kaip greitai gyvulinis protas, pilnas suvaržymų ir ritualų, pastebi, kaip kas elgiasi pažeisdamas laikmečio tradicijas, normas. Ir nesvarbu, kokie yra tokio elgesio motyvai, BET JEIGU TOKS ELGESYS PRASILENKIA SU VADINAMĄJA NORMA - BŪTINAI REIKIA TOKĮ ŽMOGŲ NUTEISTI JĮ APKALBANT. Todėl Jėzus labai teisingai pastebi, kad jis atėjo išlaisvinti pavergtuosius iš moralinio labirinto ir susipainiojimo. Būtent tiems, kurie yra susipainioję savo sielose, jis ir yra reikalingas, kad jiems paaiškintų - KUR YRA LAISVĖ IR KAS JĄ SUTEIKIA. Todėl jis ir akina juos džiūgauti ne dėl tokio susibūrimo, bet dėl greito jų įėjimo į tokią nuostabią sielos laisvės karaliją, kurioje gausu tikrųjų dovanų, kurios ir džiugina sielą, kuri iš tiesų patiria pranokstantį materialių dovanų suteikiamą džiugesį.
"Ir iš tikrųjų buvo keistas vaizdas visoje žydijoje: matyti teisaus charakterio ir kilnių jausmų vyrą laisvai ir džiaugsmingai bendraujantį su paprastais žmonėmis, net ir su nereliginga ir malonumų siekiančia mokesčių rinkėjų ir menamų nusidėjėlių minia. Simonas Uolusis troško pasakyti kalbą šitame susibūrime Motiejaus namuose, bet Andriejus, žinodamas, kad Jėzus nenori, jog ateinanti karalystė būtų painiojama su uoliųjų judėjimu, įtikino jį susilaikyti nuo bet kokių viešų pastabų.
Jėzus ir apaštalai tą naktį liko Motiejaus namuose, ir kada žmonės išsivaikščiojo namo, tada jie tik ir kalbėjo apie vienintelį dalyką: apie Jėzaus gerumą ir draugiškumą.
Tą popietę, kurią jie praleido drauge, Jėzus jiems iki galo išaiškino, kaip jie turi elgtis dalyvaudami šventiniuose susibūrimuose, savo pastabas užbaigdamas šitaip: “Visi žmonės yra mano broliai. Mano Tėvas danguje neniekina nė vieno mūsų sukurto tvarinio. Dangaus karalystė yra atvira visiems vyrams ir visoms moterims. Nė vienas žmogus negali užtrenkti gailestingumo durų nė prieš vieną išalkusią sielą, kuri norėtų patekti į ją. Mes tikrai valgysime kartu su visais, kurie trokšta išgirsti apie karalystę. Kada mūsų Tėvas danguje iš viršaus žvelgia į žmones, tada jie visi yra vienodi. Būtent dėl to neatsisakykite atsilaužti duonos su farizieju ar nusidėjėliu, su sedukiečiu ar mokesčių rinkėju, su romėnu ar žydu, su turtingu ar vargšu, su laisvu ar pavergtu. Karalystės durys yra plačiai atvertos visiems tiems, kurie trokšta pažinti tiesą ir surasti Dievą.”
Jėzus sako, kad jie - apaštalai - valgys su VISAIS tais, kurie trokšta išgirsti gerąją naujieną. Ne su priekabiautojais, o su NUOŠIRDŽIAIS, BET PASIKLYDUSIAIS tiek FARIZIEJAIS, tiek MUITININKAIS, NES JIEMS ŠI ŠVIESA YRA JAU REIKALINGA, JIE JOS JAU NORI. Todėl visai nesvarbu KAS JIE YRA DABAR, SVARBU - KUO JIE NORI BŪTI.
Šitoji mokymo dalis ypač svarbi ir mums. Mes esame atviri VISIEMS TIEMS, KURIE NUOŠIRDŽIAI TROKŠTA PAČIOS RYŠKIAUSIOS ŠVIESOS, KURIĄ JIE IR TEGALI GAUTI IŠ MŪSŲ, JĄ JAU TURINČIŲ MŪSŲ VIDUJE.
Jėzus stengėsi savo apaštalams išaiškinti skirtumą tarp savo mokymų ir savo gyvenimo tarp jų ir tų mokymų, kurie vėliau gali atsirasti apie jį. Jėzus sakė: “Manoji karalystė ir su ja susijusi evangelija tikrai bus jūsų žinios pagrindas. Nenuklyskite į pamokslavimą apie mane ir apie mano mokymus. Skelbkite karalystės evangeliją ir atskleiskite mano apreiškimą apie Tėvą danguje, bet nenusukite klaidingai į šalutinius takus, kad kurtumėte legendas ir kultą, kurie būtų susiję su tikėjimais ir mokymais apie mano tikėjimus ir mokymus.” Bet ir vėl jie nesuprato, kodėl jis šitaip pasakė, ir nė vienas vyras neišdrįso paklausti, kodėl gi jis juos šitaip moko.
Šitų ankstyvųjų mokymų metu Jėzus stengėsi kiek įmanoma vengti prieštaravimų su savo apaštalais, išskyrus tuomet, kai tai būdavo susiję su klaidingomis sampratomis apie jo Tėvą danguje. Tokiais atvejais jis niekada nedvejodavo, kad klaidingus tikėjimus ištaisytų. Jėzaus gyvenimas Urantijoje po pakrikštijimo teturėjo vienintelį motyvą, ir tai buvo noras geriau ir teisingiau apreikšti savo Rojaus Tėvą; jis buvo naujojo ir geresniojo kelio pas Dievą, įtikėjimo ir meilės kelio, pirmeivis. Visą laiką jis savo apaštalus ragino: “Eikite ieškoti nusidėjėlių; suraskite prislėgtuosius ir nuraminkite sunerimusius.”
Kaip gaila, kad Jėzaus perspėjimų apaštalai neišgirdo nei iš pradžių, nei vėliau, ir viską padarė taip, prieš ką taip ryžtingai pasisakė jis ne kartą - nekurti pamokslavimų APIE JĮ, O SAVO VEIKIMO PAGRINDU PAVERSTI JO EVANGELIJĄ - DIEVO TĖVYSTĘ, ŽMONIŲ BROLYSTĘ, O DABAR MES JAU PLAČIAU SAKOME IR VISOS KŪRINIJOS ŠEIMOS BROLYSTĘ. Tėvas yra centrinė Asmenybė, o dabar mes jau išplėtėme šį CENTRĄ iki ROJAUS TREJYBĖS visų Asmenybių - AMŽINOJO SŪNAUS-MOTINOS-BROLIO IR BEGALINĖS DVASIOS-MOTINOS-SESĖS. Taip, kaip Jėzus nedvejodamas PRIEŠTARAUDAVO APAŠTALŲ MENKESNIAI SAMPRATAI APIE TĖVO ASMENĮ IR IŠTAISYDAVO apaštalų KLAIDINGAS nuostatas, taip ir aš jūsų bet kokius kompromisinius variantus ATMESIU IR IŠTAISYSIU Į ROJAUS TREJYBĖS ASMENYBIŲ ŠVIESOS IR MEILĖS TIESĄ BE JOKIŲ TERŠALŲ IR PRIEMAIŠŲ. KARTOJU - BE JOKIŲ TERŠALŲ IR PRIEMAIŠŲ.
Jėzus buvo suplanavęs penkių mėnesių asmeninio darbo ramią misionierišką veiklą. Jis apaštalams nesakė, kiek ji turi tęstis; jie dirbo savaitė po savaitės. Ir anksti savaitės šitą pirmąją dieną, kai tik jis ruošėsi tai pranešti savo dvylikai apaštalų, Simonas Petras, Jokūbas Zabediejus, ir Judas Iskarijotas atėjo su juo pasikalbėti atskirai. Pasivedęs Jėzų į šalį, Petras išdrįso paklausti: “Mokytojau, mes atėjome savo draugų nuoširdžiu prašymu pasiteirauti, ar dabar nėra pribrendęs laikas įžengti į karalystę. Ir, ar tu paskelbsi tą karalystę Kapernaume, ar mes turime eiti į Jeruzalę? Ir kada mes tikrai sužinosime, kiekvienas iš mūsų, kokias pareigas turėsime užimti su tavimi karalystės kūrime –” ir Petras būtų toliau klausęs, bet Jėzus perspėdamas pakėlė ranką ir jį sustabdė. Ir pamojęs likusiems apaštalams, stovintiems netoliese, prisijungti prie jų, Jėzus tarė: “Mano mažieji vaikai, kiek man dar reikės taikstytis su jumis! Argi aš nepaaiškinau jums, kad manoji karalystė nėra iš šito pasaulio? Aš gi jums daug kartų esu sakęs, jog aš neatėjau tam, kad sėsčiau į Dovydo sostą, ir dabar kaip čia yra, kad
jūs teiraujatės, kokią vietą kiekvienas iš jūsų užims Tėvo karalystėje? Argi jūs negalite suvokti, jog aš jus pakviečiau dvasinės karalystės ambasadoriais? Argi jūs nesuprantate, jog greitai, labai greitai, jūs turėsite atstovauti man šiame pasaulyje ir karalystės skelbime, net ir taip, kaip dabar aš atstovauju savajam Tėvui, kuris yra danguje? Ar gali būti taip, jog aš pasirinkau jus ir mokiau jus kaip karalystės žinianešius, ir vis tiek jūs nesuvokiate ateinančios dieviškojo pranašumo karalystės žmonių širdyse pobūdžio ir reikšmės? Mano draugai, paklausykite manęs dar kartą. Išmeskite iš galvos šitą idėją, jog manoji karalystė yra galios valdžia arba šlovės viešpatavimas. Iš tikrųjų, visa galia danguje ir žemėje netrukus bus atiduota į mano rankas, bet tai nėra Tėvo valia, kad šitą dieviškąją dovaną mes panaudotume tam, jog šlovintume patys save šitoje epochoje. Kitoje epochoje jūs iš tikrųjų sėdėsite su manimi galioje ir šlovėje, bet mums dabar reikia atsiduoti Tėvo valiai ir toliau su nuolankiu paklusnumu vykdyti jo valią žemėje.”
IR VĖL APAŠTALŲ GRYNAI GYVULINIS PROTAS SIEKĖ NAUDOS SAU - KARALYSTĖS MATERIALIŲ VALDŽIOS POSTŲ, KURIUOS GALI SUTEIKTI JIEMS ŽINOMA MATERIALI KARALYSTĖ, IR KURI TURI, JŲ SUPRATIMU, PRASIDĖTI JERUZALĖJE. Jų nekantrumas akivaizdus, nes Jėzus jau ne kartą jiems apie tai aiškino, kad dabar jis net susierzino dėl jų to paties ir nuolatinio klausimo, kad jis pavartojo žodžius - KIEK MAN DAR REIKĖS SU JUMIS TAIKSTYTIS. Jis eilinį kartą vėl nuo pradžių jiems aiškina, ko jų gyvulinis protas niekaip nesuvokia - Jėzaus dangiškoji karalystė - tai DVASINĖ sielos būsena, o ne materialūs postai ir valdžia, ko taip troško jie visi - garbės ir postų. Tai gyvulinio proto troškimai, kurie neturi nieko bendro su dvasine idėja.
"Dar kartą iš tiesų jo pagalbininkai buvo pritrenkti, netekę žado. Jėzus išsiuntė juos po du, kad pasimelstų, paprašęs sugrįžti pas jį vidurdienį. Šitą lemtingą vidurdienį kiekvienas iš jų stengėsi surasti Dievą, ir kiekvienas stengėsi pralinksminti ir sustiprinti savo partnerį, ir jie sugrįžo pas Jėzų, kaip jis ir buvo prašęs.
Dabar Jėzus jiems papasakojo apie Jono atėjimą, pakrikštijimą Jordano upėje, vestuvių šventę Kanoje, neseną tų šešių pasirinkimą, ir savo paties materialaus kūno brolių atskyrimą nuo jų, ir įspėjo juos, kad karalystės priešai taip pat stengsis juos patraukti į šalį. Po šito trumpo, bet nuoširdaus pokalbio visi apaštalai, vadovaujami Petro, atsistojo, kad pareikštų savo amžiną atsidavimą savo Mokytojui ir prisiektų savo nepalaužiamą ištikimybę karalystei, kaip tą išreiškė Tomas: “Šitai ateinančiai karalystei, nesvarbu, kokia ji, ir net jeigu aš ir ne iki galo ją suprantu.“ Jie visi tikrai tikėjo į Jėzų, nors ir ne iki galo suprato jo mokymus."
Jau tada Jėzus perspėjo savo apaštalus, kad juos mėgins patraukti į šalį, jiems trukdyti tie, kurie jų šviesai priešinsis.
Šiandien lygiai taip pat MUMS priešinasi TIE, kurie NEINA su Tėvu, nors jų LIEŽUVIS ir taria Tėvo AR JĖZAUS vardą. Bet TARIA NE SIELA, tik liežuvis, ir ne daugiau. Tėvui liežuvio tariamų žodžių NEREIKIA NĖ VIENO, JAM IR ROJAUS TREJYBEI REIKIA ATSIVĖRUSIOS SIELOS IR BE JOKIOS BAIMĖS BET SU MILŽINIŠKU TROŠKIMŲ URANTIJOS KNYGOS, Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, ROJAUS TREJYBĖS ASMENYBIŲ mokymų NUOLATINIŲ, KASDIENIŲ, IR GILUMINIŲ STUDIJŲ, IR ŠITOS ŠVIESOS SKLEIDIMO VISIEMS JOS IŠTROŠKUSIEMS, MUMS ASMENIŠKAI KIEKVIENAM PRISIPILDŽIUS ROJAUS TREJYBĖS MEILĖS GYVŲ VIRPESIŲ PER GARBINIMĄ IR MALDĄ ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE.
"Jėzus juos mokė skelbti nuodėmės atleidimą įtikėjimo į Dievą dėka, be išpirkimo ar aukos, ir kad Tėvas danguje visus savo vaikus myli ta pačia amžinąja meile
Jėzus savo apaštalams išaiškino skirtumą tarp atgailavimo vadinamųjų gerų darbų pagalba, kaip šito mokė žydai, ir sąmonės pakeitimo įtikėjimo dėka – naujojo gimimo – kurio jis prašė kaip tos kainos, kurią reikia sumokėti už priėmimą į karalystę. Jis savo apaštalus mokė, jog patekimo į Tėvo karalystę vienintelė sąlyga yra įtikėjimas. Jonas juos mokė “atgailavimo – bėgti nuo to įtūžio, kuris ateis.” Jėzus mokė, “Įtikėjimas yra atviros durys įeiti į dabartinę, tobulą, ir amžinąją Dievo meilę.”
Jėzus mokė akinančios šviesos tuometiniam žydui - nuodėmės atleidimą ne aukojant aukas Dievui, bet įtikint. Tada nustoja prasmės aukų nešimas į sinagogą kasdien ar švenčių metu, nes nuodėmes atleidžia Tėvas per ĮTIKĖJIMĄ. Dabar aš jums sakau DAR DAUGIAU - iš viso nereikia jokios atgailos ir jokio atleidimo ne tik nėra, bet ir būti negali, nes Tėvas-Rojaus Trejybė niekada nepyksta, ji tik MYLI, IR VIEN TIK MYLI, todėl ji net nežino, kas yra nuodėmė ir ką reiškia atleisti. ROJAUS TREJYBĖ SKLEIDŽIA VIEN TIK MEILĖS GYVUS VIRPESIUS. O įtikėjęs ir gimęs iš dvasios Tėvo sūnus ar dukra savaime pamilsta visus vienoda Tėvo meile ir kaip tik dėl to ir nustoja daryti nuodėmes, kad jam dėl jų reikėtų atgailauti ir prašyti atleidimo. Ir tik ĮTIKĖJIMAS ATVEDA ATSIVĖRUSIĄ SIELĄ Į TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS KŪRINIJOS KOSMINĘ ŠEIMĄ.
"Jėzus nekalbėjo kaip pranašas, kaip tas, kuris ateina, kad paskelbtų Dievo žodį. Atrodė, kad jis kalba savo vardu, kaip tas, kuris turi valdžią. Jėzus stengėsi jų protą nuo stebuklų ieškojimo nukreipti į tikro ir asmeninio patyrimo suradimą, viduje gyvenančios meilės ir gelbstinčio gailestingumo Dievo dvasios pasitenkinimui ir užtikrinimui."
Štai kodėl taip svarbu įtikėjimas, kad žmogus nustotų pataikauti savo gyvuliniam protui - parodyk ženklą, parodyk stebuklą, o tada tai jau patikėsiu. Tai nesubrendėlio požiūris.
Siela, kada atsiveria, PATIKI IR VIS LABIAU PASITIKI TĖVU, IR SAVIMI, PER VIS GILĖJANTĮ, IR BEGALINĮ, ĮTIKĖJIMĄ IR GĖRIO BENDRĄ KŪRIMĄ SU ROJAUS TREJYBE. TADA JAI NEBETENKA PRASMĖS IŠORINIAI ŽENKLAI IR STEBUKLAI, KADA YRA VIDINIS GYVAS RYŠYS IR PATYRIMAS.
Būtent šito ryšio taip stigo Jėzaus žmogiškajai šeimai, todėl jie visi, išskyrus jauniausiąją Rūtelę, nuo Jėzaus ir nusisuko.
"Mokiniai anksti sužinojo, kad Mokytojas jaučia gilią pagarbą ir išreiškia užjaučiantį požiūrį kiekvienai sutiktai žmogiškajai būtybei, ir jiems darė milžinišką įspūdį šitas vienodas ir nesikeičiantis dėmesys, kurį jis taip nuosekliai rodė visų tipų vyrams, moterims ir vaikams. Jis gilių svarstymų metu padarydavo pertraukėlę, kad galėtų išeiti į kelią ir pasakyti gerų žodžių praeinančiai moteriai, prislėgtai savo kūno ir sielos naštos. Jis nutraukdavo rimtą pasitarimą su savo apaštalais, kad nuoširdžiai pabendrautų su įsiveržusiu vaiku. Niekada Jėzui neatrodė niekas taip svarbu, kaip atskiras žmogus, kuris atsidurdavo jo betarpiškoje akivaizdoje. Jis buvo šeimininkas ir mokytojas, bet jis buvo daugiau negu tai – jis taip pat buvo draugas ir artimas, supratingas bičiulis.
Iš pradžių apaštalus pritrenkė Jėzaus elgesys su moterimis, bet greitai jie priprato prie šito; jis labai akivaizdžiai jiems paaiškino, kad karalystėje moterys turi gauti lygias teises su vyrais."
Būtent gyvas ryšys su Tėvu ir gilėjantis įtikėjimas ir leidžia žmogui į visus žvelgti Tėvo-Rojaus Trejybės žvilgsniu - kaip į savo sielos brolius ir seses. Todėl nukrenta išoriniai ir ritualiniai santykiai, kada vienas šokinėja prieš kitą dėl užimamų postų, kada vienas kitą menkina taip pat dėl išorinių požymių.
"Būtent jų asmeninis bendravimas su Jėzumi per šituos išmėginimo mėnesius jį padarė tokį brangų jiems, kad visi (išskyrus Judą Iskarijotą) liko lojalūs ir ištikimi jam net ir sunkiomis teismo ir nukryžiavimo valandomis. Tikri žmonės tiesiog tikrai negalėjo apleisti labai gerbiamo mokytojo, kuris gyveno taip arti jų ir buvo taip atsidavęs jiems, kaip gyveno ir kaip buvo atsidavęs Jėzus. Niūriomis Mokytojo mirties valandomis šitų apaštalų širdyse visą protingumą, svarstymus, ir logiką išstūmė vienintelis nepaprastas žmogiškasis jausmas – aukščiausio laipsnio draugystės-ištikimybės jausmas. Šitie penki darbo su Jėzumi mėnesiai šituos apaštalus, kiekvieną iš jų, atvedė į tai, kad jie laikė jį pačiu geriausiu draugu, kokį tik jie turėjo visame pasaulyje. Ir būtent šitas žmogiškasis jausmas, o ne jo nuostabūs mokymai ar puikūs darbai, juos išlaikė kartu iki prisikėlimo ir iki karalystės evangelijos skelbimo atnaujinimo."
Bendras gyvenimas kartu su Jėzumi apaštalus išlaikė drauge, tačiau tokio draugiškumo ir ištikimybės jausmo neužteko tam, kad jie PATIRTŲ JĖZAUS EVANGELIJOS VEIKIMĄ SAVO SIELOJE, TODĖL JIE SAVO MOKYTOJO MOKYMUS APVERTĖ AUKŠTYN KOJOMIS IR JUOS TAIP IŠKREIPĖ, KAD IKI ŠIOL TAMSA GAUBIA PLANETĄ. Ir būtent tam, kad ją išsklaidytume ir esame mes čia, LIETUVOJE, SU NAUJAIS DVASINIAIS ŠALTINAIS, IR NAUJOSIOS EPOCHOS NAUJĄJĄ GYVĄJĄ ROJAUS TREJYBĖS APREIŠKIMO RELIGIJA, KURI YRA SKIRTA VISAM PASAULIUI, IR VISAI ATEITIES AMŽINYBEI NET IR ŠITOJE URANTIJOS PLANETOJE.
"Iki to meto, kada Jėzus buvo pasiruošęs pradėti savo viešąją veiklą, jo visa šeima (išskyrus Rūtą) iš esmės jį paliko. Tiktai keliomis progomis vėliau jie iš tikrųjų mėgino užmegzti su juo ryšius, ir tuomet tai būdavo dėl to, kad jie bandydavo įtikinti jį sugrįžti namo pas juos, kadangi jie beveik tikėjo, kad jis buvo pamišęs. Jie tiesiog negalėjo suvokti jo filosofijos ar suprasti jo mokymo; tai visiškai pranoko jo paties kraujo giminių sugebėjimus."
Tikrai savo žemiškoje šeimoje, kaip ir savo tautoje, Jėzus - VISATOS VIENAS IŠ DVIEJŲ SUTVĖRĖJŲ IR VALDOVŲ - drauge su Vietinės Visatos MOTINA DVASIA, NEBADONIJA, daugumai žinoma tik savojo pasireiškimo vardu kaip Šventoji Dvasia, tikrai pranašu nebuvo. Nebuvo dėlto, kad ir šeima, ir tauta buvo AKLA DVASIOJE.
Tačiau JŲ dvasinis aklumas atnešė ir tebeneša tiek fizines, tiek moralines kančias ir skriaudas šios kartos mūsų sielos broliams ir sesėms.
Štai kodėl mes turime pasirūpinti ateinančių tūkstantmečių kartų šviesos gyvenimu nušvisdami pačia dabar ryškiausia šviesa ir ją nešdami kitiems mūsų sielos broliams ir sesėms, kurie jai taip pat yra pasirengę atverti savo sielas ir ja nušvisti taip, kaip nušvitome MES JAU DABAR.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-03-24 14:58:20
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]