Forumas: temos peržiūra

Mano patyrimas, kalbantis su laiškininke, 2017 12 04

Vakar – 2017 12 04 – Vilniuje iškrito pirmasis šių metų sniegas. Jis dar visai nedidelis – tik kad baltai nudažė kiemą ir gatvę. Aš nušlaviau kieme ir gatvėje šaligatvį ir jau rengiausi eiti namo vidun, kai prie kiemo vartelių priėjo laiškininkė ir padavė laišką. O tada tuoj pat paklausė – O kokia čia planeta Urantija, toj jūsų knygoj minima? – Jai aš buvau davęs Jėzaus Kristaus apreiškimo knygą Kalbu Jums Vėl, o dabar neseniai ir Rojaus Trejybės mokymų knygą Gyvoji Tyla padovanojau, kad tik laisvintųsi iš katalikiškosios bažnyčios spąstų, nes ji tokia tikinti, kad retai tokį tikintį kataliką sutiksi mūsų dienomis.
Aš jai paaiškinau, jog tokiu pavadinimu Dieviškuosiuose archyvuose yra registruota mūsų planeta. Tuomet ji paklausė – O jūs šitą knygą parašėte? Toks jos klausimas rode, kad ji Jėzaus Knygos nebuvo perskaičiusi, nes joje būtų suradusi ir atsakymą į savo pačios klausimą. Aš jai ėmiau aiškinti, kad man atsivėrus Kūrėjui ir atradus Kūrėją savo viduje, pradėjau gauti ir mokymus iš Kūrėjo – tiesiog savaime liete liejasi tekstai-mokymai, arba atsakymai į mano klausimus.
O Jėzus Kristus diktavo savo knygą Kalbu Jums Vėl du mėnesius ir aš, ką jis man diktavo, tiesiog užrašinėjau kompiuteriu. Ir taip atsirado ištisa knyga šių dienų žmonėms. – Man svarbiausia knyga yra Šventasis Raštas, ir nėra kitos tokios knygos, kuri prilygtų jam. Ir man nereikia jokių kosminių tiesų, nes Šventajame Rašte yra visi atsakymai. Į visus klausimus. – Šventasis Raštas ne viską aprašo net ir apie Jėzaus gyvenimą. O yra tokia didžiulė knyga – daugiau kaip dviejų tūkstančių puslapių – Urantijos Knyga – kurioje yra aprašyti visi Jėzaus gyvenimo metai nuo jo įsikūnijimo – nuo gimimo – iki pakilimo pas Tėvą, ir tam skirta beveik aštuoni šimtai puslapių. – O kas ją parašė? – Urantijos Knygą parašė ne žmonės, o aukštenės dvasinės būtybės. Ir jos daugiau kaip keturis šimtus metų svarstė, kokią reikėtų perteikti didesnę Šviesą žmonijai, kad ji jos neišsigąstų, o norėtų su ja susipažinti. Tad šiuo atveju nebuvo joko mirtingojo proto įsiterpimo, kad jis nepripainiotų, kaip pripainiojo net ir Jėzaus apaštalai, iškraipę Jėzaus mokymus, ir tokie jie iškraipyti ir užrašyti Šventajame Rašte. Dėl to ir Urantijos knygos apreiškimas buvo perteiktas, kad tuos iškraipymus ištaisytų ir žmonija sužinotų Tiesą. Aš irgi anksčiau nebuvau girdėjęs apie Urantijos Knygą, o ji anglų kalba man buvo tiesiog atnešta ir įteikta po daugiau kaip vienerių metų nuo televizijos užgrobimo per sausio tragiškus įvykius. Aš buvau skaitęs Šventąjį Raštą kelis kartus, bet man jis buvo nepriimtinas, kad baigėsi tragiškai – Jėzaus nukryžiavimu, kad jis, būdamas dieviškas asmuo, neišsigelbėjo ir nenulipo nuo kryžiaus, aš nenoriu jokios tragįškos pabaigos, man tai perdaug nepriimtina. – Bet juk kitaip Jėzus nebūtų galėjęs atpirkti mūsų nnuodėmių. – Taip aš mąsčiau tuo metu, kada skaičiau Naująjį Testamentą, dabar jau žinau platesnę ir gilesnę Tiesą ir Tikrovę. O nuodėmių atpirkti negalima, nuodemės vis rečiau daromos, kada atrandi savo viduje Kūrėją – Tėvą, Amžinąjį Sūnų, ir Begalinę Dvasią – atrandi juos taip realiai, kaip atrandi, kokį nors pamestą ir ieškomą daiktą. Ir atradęs jau žinai, kad atradai, ir tada pradedi būsena jausti tokius aukšto dažnio virpesius savo viduje, kad nuodėmės palaipsniui savaime ima trauktis. – Žmogus negali gyventi be nuodėmių, jis jas visą laiką daro iki pat savo mirties. Dėl to Kristus ir atpirko mūsų nuodėmes, nes mes jas vis darome. – Kito nuodėmių negali nei išpirkti, nei atpirkti, tik pats gali nustoti jas daryti, jeigu tik atrandi Kūrėją savyje, o ne ieškai Jo kur nors kalnuose, ar už vienuolyno sienų, ar kažkur tariamai šventose vietose, bet savo viduje, ir tada pajausi meilę, ir vis rečiau tas nuodėmes bedarysi, ir ne dėl to, kad Kristus atpirko tavo nuodėmes, kaip dabar sakai, ir ko būti negalėjo, bet dėl to, kad pasikeičia tavo vidus, pasikeičia vertybės, kuriomis vadovaujiesi, kurios vis labiau atitinka Kūrėjo amžinąsias vertybes – Meilę, Tiesą, Teisingumą, Gailestingumą. O kada gimsti iš dvasios, tada šios vertybės įsiviešpatauja ir tavo charakteryje, nes tu tada ir gimsti jau kaip paties Kūrėjo atvaizdas, dėl to ir tavojo charakterio savybės jau būna iš paties Kūrėjo charakterio savybių. Ir tik tada pamilsti visus Kūrėjo meile, nes šią meilę jauti savo būsena. Virpesių būsena savo viduje, Ir toji meilė yra besąlygiška, ji nekelia jokių sąlygų niekam, tiesiog myli visus ir negalvoji, koks tai žmogus – geras ar blogas. Čia lygiai tas pats, kaip kvėpavimas – jeigu kvėpavimo takai yra sveiki ir neužteršti, tai ir nejauti, kad nuolat kvėpuoji, tiesiog kvėpuoji ir tiek, ir apie jokį kvėpavimą net nesusimąstai. Taip ir su meile – myli ir tiek, nes tokia yra kasdienė, ir nuolatinė, būsena. Ir ją palaikai per gyvą atsivėrimą ir gyvą bendravimą su Kūrėju. – O jūs nebandėte nuvykti kur nors į vienuolyną, apmąstymams, ir net tarnavimui, kad eitumėte pas ligonis, tvarstytumėte jų žaizdas, senelių namuose prižiūrėtumėte senelius, nes be tarnavimo tikėjimas yra netikras? – Taip, tas – tiesa, tikėjimas turi būti kartu su veikimu visų labui, nes be veikimo tikėjimas yra tik teorinis ir nepritaikytas praktikoje seklus patyrimas. Aš veikiu visų labui būdamas Jėzaus apašalu ir Rojaus Trejybės ambasadoriumi, ir ne tik Lietuvai, bet visai Urantijai, ir mano veikimas yra toks, kaip mane veda Kūrėjas iš vidaus, aš atsiduodu Kūrėjo vedimui. Štai taip ir knygos atsirado, kada užrašiau ir Jėzaus Mokymus, ir Rojaus Trejybės, ir net Visuminės Dievybės AŠ ESU. – O iš kur jūs žinote, kad tai nėra Šėtonas, kad jūs ne su Šėtonu bendraujate? Šventajame Rašte yra perspėjimas, kad bus netikrų pranašų, ir jie bus ėriuko kailyje, kai iš tikrųjų yra vilkai plėšrūnai? – Bet gi Šventajame Rašte Jėzus ir paaiškina, kad atskirti tikrus pranašus nuo netikrų bus galima iš jų darbų. Ir tai yra tiesa, nes netikriems pranašams trūks kantrybės visą laiką apsimetinėti, tariant gražius žodžius, jie nuo gražių žodžių patys pavargs, ir su laiku pratrūks kaip kerštingi ir savanaudžiai mirtingieji, mylintys tik patys save. Kada aš pirmą kartą pradėjau bendrauti su Tėvu, aš irgi jaučiau nepasitikėjimą, bet per nuoseklų patyrimą aš būsena pajaučiau, kaip Jis mane stiprina ir ragina nieko nebijoti ir žengti pirmyn, ir tik pirmyn visų Šviesos labui. Ir aš, prisipildęs tokios Tėvo Meilės ir Tiesos, Šviesos ir Tikrovės visa savo būsena, Tėvui dėkodavau ir šlovės himnus giedodavau savo atsivėrusia Jam siela ir būtent iš meilės savo valią pašvenčiau Tėvo valios vykdymui, kad geriau būtų visiems. Juk ir Jėzus, kada buvo gundomas Šėtono, į visus jam teikiamus pasiūlymus atsakė tuo pačiu teiginiu – tebūnie Tėvo valia. Jis neiškėlė savęs, jis išaukštino Tėvą. Taip ir aš aukštinu ir iškeliu Tėvą-Rojaus Trejybę-AŠ ESU, o ne save, o netikri pranašai iškelia Šėtoną ir save, bet ne Tėvą, kurį jie paneigia. Būtent tą ir padarė Liuciferis su Šėtonu, kai sukurstė maištą prieš Tėvą paneigdmi Jo egzistavimą kūrinijoje, ir save iškėlę iki dievų lygio be Kūrėjo. – O jūs turite savo mokytoją, nes yra pasakyta, kad be mokytojo gyventi negerai, nes pridarysi daug nuodėmių? – Mano Mokytojas yra Kūrėjas, kuris man ir perteikia mokymus. – Mes katalikai turime savo mokytojus-nuodėmklausius, o jūs tokį turite? – Mano Mokytojas yra pats Kūrėjas, ir jis mane moko, o iš jo gaunamus mokymus aš perteikiu visiems žmonėms. Aš rengiu dvasinius Šviesos mokytojus. – Jums vis tik vertėtų ateiti į bažnyčią, pasikalbėti su kunigu, išpažinti savo nuodėmes, labai palengvėja. – Aš kalbuosi su Jėzumi, su Tėvu, su Rojaus Trejybės Visais Asmenimis, ir net su Visumine Dievybe AŠ ESU, ir būtent Kūrėjas man ir suteikia Palaimą ir Ramybę. O apskritai, ar žinai, kas yra nuodėmė? – Na, yra pasakyta dešimt Dievo Įsakymų – nelaužyk jų, nes tai ir bus nuodėmė. – Argi galima norėti to, kas yra neigiama – neturėk kito Dievo, tik mane, nežudyk, nemeluok, - Nepaleistuvauk – taip, nepaleistuvauk, visa tai yra pateikta neigimo forma, o alkį sukelia tik tai, kas pateikiama teigimo forma, ir tereikia vieno teiginio išreikšto vienu žodžiu ir jame sutelpa viskas – MYLĖK – ir būtent šitas teigimas ir yra iš Kūrėjo. Ir tada nebetenka prasmės visi neigiami istatymai, kuriuos priima Seimas, ar ir tie patys Dešimt Dievo įsakymų, nes gyva Meilės būsena ir diktuoja tokį elgesį, kuris kuria tarpusavio brolystę, pagrįsta meile ir tarpusavio pagalba ir supratimu visų labui. – Jums reikėtų ateiti į bažnyčią ir pasikalbėti su kunigu, kuris yra atvykęs iš Kanados, pasiklausyti, kaip mes garbiname. Ar jūs lankote bažnyčią, nebūtinai čia, Žvėryne, gal kitur? – Aš pats įkūriau, Jėzaus paprašytas, bažnyčią, kurią vadinu Šventove, ir joje vyksta gyvosios pamaldos, be jokių ritualų, be žėgnojimosi, be kokių nors kodylos smilkalų, be chorų, be specialių drabužių, o tik savo vidaus atsivėrimu Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Aš jai papasakojau, kaip priešinausi tokios bažnyčios įkūrimui, nes būtent bažnyčioje ir prasideda apkalbos, intrigos, ir visi negeri dalykai, todėl svarbu rengti dvasinės šviesos paskaitas ir žmones šviesti ir šviesinti, aiškinant jiems Urantijos Knygą. Ir tą aš pradėjau daryti Vilniaus Mokytojų namuose, o vėliau ir važinėjant po Lietuvos kitus miestus su tokiomis paskaitomis. O kada man lankantis Amerikoje mane vienas australas paprašė nei iš šio nei iš to įkurti bažnyčią, tam aš kategoriškai pasipriešinau – ne, ne, ir dar kartą ne – jokios bažnyčios, tik dvasinės Šviesos paskaitos visiems norintiems. Bet gi nepraėjus ir trims mėnesiams, tas pats australas atvažiavo pas mane į Lietuvą. Ir vėl mane paprašė įkurti bažnyčią. Aš vėl tokiai minčiai nepasidaviau ir pasiūliau geriau nuvažiuoti į Kauną ir pasižiūrėti į tuos mano dvasios brolius ir seses, kurie lanko Urantijos užsiėmimus, pabendrauti su jais, mat Vilniuje kas savaitę vesdamas Urantijos užsiėmimus, aš nuo jų norėdavau nors kiek pailsėti, atsigauti, vėl pasisemti jėgų-energijos, kurios labai daug išnaudodavau tokių užsiėmimų vedimo metu, tad vasarą darydavau trijų mėnesių atostogas. Kadangi Kaune – Žinijos draugijos salėje – rengdavau visiškai kitokius užsiėmimus ir tik vieną kartą per mėnesį, tai jokių vasaros atostogų kauniškiams nedarydavau, būtent dėl to ir pasiūliau nuvažiuoti į Kauną. Tą ir padarėme. Ir mūsų susirinko apie tris šimtus – mat buvo vasaros pabaiga, tai dar daug kas ir tebeatostogavo. Mūsų bendravimas tęsėsi arti keturių valandų. Mano biučiuliui labai jis patiko, o tokia gausi grupė jam padarė didžiulį įspūdį, kad čia, Lietuvoje, taip domimasi Urantijos Knyga. Kada užbaigėme savo bendravimą buvo jau beveik dešimta valanda vakaro. O mes dar nusprendėme ir pavakarieniauti prieš kelionę mašina atgal į Vilnių. Valgėme lauko kavinėje Savanorių prospekte. Ir vėl jis manęs paprašė įkurti bažnyčią, ir vėl aš atsakiau neigiamai. Tik dabar mano bičiulis metė paskutinį argumentą – šitą prašymą aš pateikiu nuo Jėzaus. Mane toks argumentas nustebino, nes tuo metu aš dar nei su Tėvu, nei su Jėzumi nebendravau, todėl nežinojau, kaip galima gauti prašymą nuo Jėzaus. Ir vėl aš atsakiau neigiamai. Ir tą pačią akimirką mano viduje įvyko didžiulė transformacija, kada mano mintys buvo tarsi patrauktos į nuošalę, o aš išgirdau man tvirtai tariant – Gerai garbinti Tėvą individualiai, gerai melstis individualiai, bet šito neužtenka, dar reikia garbinti Tėvą ir kolektyviai ir melstis taip pat kolektyviai.
Aš viską ne tik aiškiai savo būsena pajaučiau, bet tarsi viduje nušvitau, kad iš karto ištariau – jau bažnyčia įkurta. Mano bičiulis visiškai nenustebo, tik pasveikino mane su tokiu priimtu sprendimu. Aš jam papasakojau, ką aš patyriau prieš akimirką. Jis pasiūlė mums abiems pasimelsti. Ir mes garsiai pasimeldėme. O kada parvažiavome į Vilnių, tai dar kartą pasimeldėme prieš išsiskirdami iki ryto. O aš dar meldžiausi vienas sugrįžęs į Žvėryną, kada palikau mašiną, nuėjau į skverą ir garbinau Tėvą ir meldžiausi. Apie antrą valandą nuėjau miegoti. Pabudau penkiolika minučių prieš šešias ir pirma mintis, kuri perskrodė mane – ką aš padariau, kas mane traukė už liežuvio, kodėl aš pasakiau, kad bažnyčia įkurta, kam man šito reikėjo, ką dabar teks man daryti, jeigu jau aš tą pasakiau savo bičiuliui, jeigu būčiau tik sau šitaip taręs, tai galėčiau ir neimti į galvą, kad turėtų būti kažkokia bažnyčia, bet gi ne, reikėjo man taip neapdairiai leptelėti garsiai – jau bažnyčia įkurta. O juk bažnyčiai reikia ir patalpų, net ir pavadinimo reikia. Ir vėl man viduje mano mintis patraukė į šalį ir man tare – Tu ją pavadinsi Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus vardu. – Aš tuoj pat pajutau, kad man per aukštai toks pavadinimas, ir prabilau savo viduje – gal nereikia taip aukštai, gal galima apsieiti ir be Tėvo vardo, kad pavadinimas būtų arčiau žemės, arčiau žmogaus. – Mane sustiprino balsas viduje, kuris švelniai, bet tvirtai tarė – Seniai laikas, kad bažnyčioje būtų Tėvo vardas. – Ir viskas, nieko daugiau. Aš tiesiog pravirkau palaimoje ir ramybėje. Pradėjau melstis ir dėkoti Tėvui už tokią akimirką.
Taip aš ir įkūriau bažnyčią savo paties viduje, nors nežinojau, kaip tą Žodį paversti Kūnu – nežinojau, kaip padaryti, kad Urantijos grupę Vilniaus Mokytojų namuose lankantys pajaustų, kad tai yra bažnyčia, kad tai yra pamaldos, o ne Urantijos grupės užsiėmimas, nes aš jau kurį laiką praktikavau Urantijos grupės užsiėmimo pradžioje ir pabaigoje Tėvo pagarbinimą ir trumpą maldą o čia dabar turi būti ištisos pamaldos ir be jokių kalbų apie Urantijos Knygą, ir kad jos skirtųsi nuo pamaldų ritualinėje bažnyčioje.
Pirmojo Urantijos grupės užsiėmimo po vasaros atostogų pabaigoje aš pasakiau, kad įkūriau bažnyčią. Visi neteko amo, neištarė nė žodžio. Aš pakviečiau, kad tie, kurie nori dayvauti pamaldose, tegu ateina į skverą prie senojo Žvėryno tilto, ties Znamenskoje rusų cerkve.
Į pirmąsias pamaldas atėjo septyni, aš buvau aštuntas. – O jūs garbinate Dievą giedodami? – Aš iš pradžių nežinojau, kaip vesti pamaldas, todėl į skverą atėjau anksčiau už kitus, pradėjau melstis ir prašyti Tėvo, kad Jis vestų mane per pamaldas, nes aš pats nežinau, ką daryti. Ir pamaldų metu maldos žodžiai man garsiai liejosi tiesiog iš vidaus. – Ar tai buvo Tėve mūsų malda? – Ne, tai buvo tą akimirką iš dvasios gimstanti malda, gimstanti pačios maldos metu. Ir mums buvo paskleistas nuostabus kvapas, kad jį jautė kai kurie iš mūsų aštuonių. – Aš lankau bažnyčią, kad išpažinčiau savo nuodėmes ir gaučiau komuniją ant liežuvio. Ateikite ir jūs gruodžio 8 dieną pusę penkių pasiklausyti mūsų garbinimo. Mes giedame. – Tu dalyvauji bažnyčios chore? – Ne, mes giedame dviese, mano drauge groja gitara ir mes giedame, o choras gieda sekmadieniais ir per šventes. Jūs galite nedalyvauti pamaldose, tik pasėdėti ant suolo bažnyčios gale.
Sniegas krito smulkiomis ir pošlapėmis snaigėmis, mano pašnekovė tarė – Man reikia eiti toliau dirbti, ir sušlaps mano visi laiškai. – Jos laiškininkės krepšys buvo pilnas ir laiškų, ir didelių banderolių, todėl nebuvo jo kaip ir užsekgti, tad buvo atviras, ir ant supakuotų į plėvelę kažkokių benderolių rulonų mačiau jau ištirpusių snaigių vandens lašelius. Atsisveikinant palinkėjau jai ramybės.

Aš mąsčiau, gal iš tiesų nueiti į bažnyčią, pasižūrėsiu, kaip gi, laiškininkės samprata, ten garbinamas Tėvas giedant, nes per pačias pamaldas jokio atskiro Tėvo garbinimo nebūna – gal kažkas pasikeitė Žvėryno bažnyčioje?

Mano atsakinėjimas į jos klausimus užsitęsė gal iki pusės valandos. Tačiau mane nustebino patys klausimai, kurie buvo nuoširdūs, ir tuo pačiu grynos katalikės tamsos padiktuoti. Juk aš jai Jėzaus knygą Kalbu Jums Vėl padovanojau prieš kelerius metus, ir per tą laiką porą kartų buvau klausęs, ar ji perskaitė tą Jėzaus knygą, bet jos atskymas ir pati maniera kaip tą pasakydavo – susigūžusi, išsigandusi – buvo toks pat – dar neperskaičiau. Ir niekada apie tai daugiau aš neužsiminiau, nors su ja bendravau daugybę kartų. Ne kartą važiuodamas į mūsų Gyvąją Šventovę matydavau ją įlipančią į tą patį troleibusą, kad pavažiuotų porą stotelių, tačiau ji niekad nedrįso pati prieiti prie manęs, o aš nenorėdamas jos dar labiau trikdyti irgi nelįsdavau jai į akis. Išlipusi iš troleibuso ji žingsniuodavo visa sulinkusi tarsi prispausta vidinės tamsos, baimės, ir kančios. Ir štai dabar pirmą kartą ji ne tik išdrįso atsitiesti, bet ir paklausti mane, koks tai pavadinimas Urantijos planeta. Tai reiškia, kad ji pradėjo tikrai skaityti knygą, nes prisiminė net tokį negirdėtą žodį – Urantijos planeta. Pokalbio metu aš mačiau, kad jos veidas buvo daug giedresnis negu anksčiau. Tai taip pat liudija, kad skaitymas jai valė baimę iš pasamonės, dėl to jai ir buvo žingeidu sužinoti tuos atsakymus, nes klausimai jai viduje jai kilo vienas po kito, tik nerado į juos atsakymų, tad pati mane ir užkalbino.

Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – gyvi energiniai virpesiai ramina ir stiprina iš vidaus kiekvieną nuoširdžiai atsiveriantį, o tada keičiasi ir vidinė būsena, kai vis labiau nustoji bijoti Šviesos, dargi priešingai – jos imi trokšti vis daugiau ir daugiau, ir nesvarbu, kokį tu išpažįsti tikėjimą – krikščionių, musulmonų, budistų, judėjų, sikhų, indusų ar dar kokį – tu geri atsakymus nuoširdžiai suteikimus, ir nebesipiktini, kad jie prasilenkia net ir su tavo tikėjimo nuostatomis, nes tokiomis aplinkybėmis Kūrėjas ypač paveikia iš vidaus ir savo sūnų ar dukrą, nuoširdžiai norinčius sužinoti daugiau Kūrėjo Tikrovės ir Šviesos.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas

Komentarai