Forumas: temos peržiūra
Mano mokymas - Žemų virpesių poveikis mums visiems, 2017 12 07
Mano mokymas - Žemų virpesių poveikis mums visiems, 2017 12 07
Taip jau Lietuvoje klostosi negeros tradicijos, kad jas nulemia mirtingojo proto žemų virpesių viešpatavimas individo viduje, o tuo pačiu ir visoje šalyje. O toks energinių virpesių laukas daug greičiau susargdina ir mirtingojo kūną, sumažindamas jo atsparumą ligoms – virusams ir bakterijoms – o tai dar labiau stiprina žemo dažnio energinių virpesių lauko poveikį visiems Lietuvoje gyvenantiems. Tą ypač akivaizdžiai ima jausti po ilgesnio laikotarpio praleisto kitose šalyse sugrįžusieji į Lietuvą. Deja, apie energinių virpesių poveikį niekas iš viso nekalba nei šeimose, nei mokyklose, nei vyriausybėje, nei parlamente, nei prezidentūroje, nei tarp mokslininkų, nei tarp kunigų, nei tarp gydytojų. Arčiausiai tokio požiūrio priartėjama, kada kas nors pasako teiginį, jog optimistai greičiau pasveiksta negu pesimistai. Tačiau net šitaip tarę, šio teiginio skelbėjai nežino nieko apie energinių virpesių buvimą kiekvieno iš mūsų pasąmonėje ir sąmonėje, ir tuo pačiu jų paskleidimą kaip iš virpesių generatoriaus į išorę – ir nuolat, be perstojo, nesvarbu, ar mes dirbam, poilsiaujam, ar miegam. Ir jeigu tik jūs būtumėte jautresni šiems virpesiams, pastebėtumėte, kad poilsio dienomis, per šventes atmosfera aplinkoje yra daug lengvesnė negu darbo savaitės metu, nes atsipalaidavimo akimirkomis virpesiai pakyla į aukštesnį dažnį. Tas pats galioja ir malonesnio klimato ar šiltomis dienomis – energinių virpesių dažnis pakyla irgi į aukštesnį lygį negu darganotomis dienomis arba kokios nors įtampos dienomis. Ir visa tai veikia žmonių nuotaikas, ir net savijautą. Štai sugalvojo žmonės, kad mėnulio pilnaties metu mėnulio poveikis yra neigiamas, ir per kartų piršo, ir dabar dar tebeperša, tokią nesąmonę nuo pat mažumės vaikams, įvarydami jų pasąmonėn tokią baimę, kad net jau ir suaugusį tokį žmogų tiesiogine prasme susargdina, nes jis jau turi žemų virpesių baimės pasėtą sėklą – bijo mėnulio pilnaties. Ir kai kurie medikai tiek degradavo savo protu į žemų virpesių pragaištingą ir jiems patiems lygį, kad apie mėnulio pilnaties poveikio pasireiškimą kalba net per televiziją, radiją. Jie tegali matyti tokių širdies ligomis sergančių ligonių pagausėjimą, bet tai ne rodiklis, kad mėnulio pilnatis turi kokio nors poveikio jų organizmui, nes jų orgnizmas, o tiksliau jų smegenys sureagavo į jų pasąmonėje esančios baimės žemų virpesių prasiveržimą į sąmonės lygį ir kraujagyslės ir taip užterštos dar labiau susiaurėjo, ir tuomet natūrali pasekmė – širdies veiklos sutrikimas.
Pasąmoninė baimė yra milžiniškos galios jėga, kuri gali susargdinti net ir buvusį sveiką iki tol organizmą, ji net gali būti fizinės mirties priežastimi. O mėnulio pilnatis su tuo neturi nieko bendro,. Tai ne toji mėnulio trauka, kuri sukelia vandens pakilimą jūroje.
Ir apie tai reikia žmonėms aiškinti, juos šviesti, skleisti informaciją, kad jie nebūtų kaip mūsų anų laikų laukiniai protėviai, kuriuos dingus mėnuliui apimdavo tokia milžiniška panika, kad jie eidavo iš proto, ir net mirdavo iš baimės.
Žemų virpesių priežasčių yra labai daug kiekviename mūsų žingsnyje, kuris prasilenkia su Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Valia ir Šviesa. Štai dabar artėja Kalėdos. Kaip aktyviai jos pradedamos didžiosiose parduotuvėse dar daug savaičių likus iki pačių Kalėdų, kada dovanos ir eglutėms papuošimo žaisliukai ir įvairiausi blizgučiai tiesiog sukrauti ištisomis stirtomis, kad net praeiti pro jas sunku ko nors neužkliudžius. Bet gi aš nemačiau nė vieno Jėzaus paveikslo, nė vieno Jėzaus teiginio, kad jis būtų iškeltas tų pačių blizgučių prekybos centrų. Keistai atrodo, kada taip aršiai ir agresyviai siūlomi blizgučiai tai šventei, tuo tarpu tos šventės centrinis Asmuo yra visiškai ignoruojamas – jo nėra iš viso. Toks požiūris sudaro nepaprastai žemo energinio dažnio virpesių sankaupą visuose tokiuose centruose.
Dar žemesni virpesiai pasklinda iš turinčių būti Šviesos Mokyklomis tokių mokyklų, kuriose mokinių tėvai ima rinkti rinkliavą mokytojų dovanoms įvairių švenčių proga. Paprastai toji dovana pavirsta surinktais pinigsis, dėl kurių jaučia nerimą ir nepasitikėjimą tiek mokytojai, tiek ir tėvai, nes tai nėra Meilės veiksmo pasireiškimas, tai nėra Kūrėjo valios veiksmo pasireiškimas, tai nėra Šviesos Mokyklos vertas veiksmas. Tai veiksmas prieštaraujantis Kūrėjo Meilei ir Šviesai, nes jis yra pridengtas Jėzaus gimimui skirtos ritualinės ir negyvos šventės priedanga. Ir būtent toji priedanga ir yra žemų virpesių priežastis, o mokinių tėvai ir mokytojai ir yra tuos virpesius skleidžiantys generatoriai, nes jie juk puikiai žino, kad tokią piniginę duoklę duoda tam, kad sustiprintų mokytojų finansinę padėtį dėl santykinai jų mažo darbo užmokesčio. Tačiau daugelio tėvų darbo užmokestis yra net mažesnis už mokytojų, kuriuos jie šitaip paremia, dėl to ir tėvai jaučia nepasitenkimą dėl tokios padėties, tiek savo, tiek ir mokytojų, kad juos dar jiems reikia šitokiu būdu paremti. Ir tokia būsena dar labiau žemina ir taip žemus energinius virpesius. O šie žemi virpesiai veikia ir visas tokių tėvų šeimas, ypač mažamečius vaikus, dėl to tokių vaikų imuninė sistema, kuri dar nėra tokia stipri, dar labiau nusilpsta, ir vaikai pradeda sirgti net ir menkiausiam virusui patekus į organizmą, kuris nebepajėgus pats apsiginti, kada ir tėvai šitokiu būdu prisideda prie savo pačių mylimų vaikų imuniteto silpninimo ir savo vaikų susargdinimo – šito patys net neįtardami, nes jie nieko nežino apie tokių iš jų pačių skindančių žemo dažnio virpesių poveikį tiek jiems patiems, tiek ypač jų mažamečiams vaikams. O juk jie tikrai nori gero savo vaikams, gal net ir mokytojams, bet savo veiksmais vis tik jie pasirenka blogio darymą, o ne Gėrio ir Šviesos veiksmą. Dar liūdniau, kada jie žino, kad šitaip elgtis negalima, ir vis tiek šitaip blogai elgiasi. O toks sąmoningas blogio veiksmas jau pavirsta ir į nuodėmę, tad dėl tokio jau nuodėmingo veiksmo virpesiai nukrenta dar į žemesnį lygį, kuris sunkumo būsena pasireiškia ir tėvų viduje. O ir tų pačių mokytojų vidus nebūna pakylėtas, kad šitokiu būdu, kad ir tiesiogiai patys nereikalaudami, bet blogų tradicinių švenčių poreikiu vis tik išsireikalauja tokių išmaldų, kadangi jų nė vienas mokytojas oriai neatstumia, ir nepasako – mieli mano mokinių tėvai, neskriauskite nei mūsų, nei savo vaikų, nei savęs šitaip negarbingai elgdamiesi ir mus įtraukdami į tokį negarbingą elgesį. O jeigu jūs suvokiate, kad norite mums nuoširdžiai padėti, rašykite laiškus vyriausybei, prezidentui, parlamentui, kad mokytojams būtų toks darbo užmokestis, kokį norėtų gauti ir jie patys dirbdami mokytojo darbą. Štai būtent tokia dovana jūs padėsite ne tik mums, bet ir savo vaikams, ir sau patiems, nes pašalinsite tą dviprasmišką padėtį, kada neliks melavimo, kodėl jūs mums surenkate nustatytą auką, kuri yra uždrausta, ir vaikams meluojate, kurdami visokias pateisinančius jūsų veiksmus istorijas, ir mus verčiate jaustis nepatogiai, ir tada jūs išlaisvinsite mus visus – ir save – iš melo vaikams. Ir tuo patys sustiprėsite, ir vaikų sveikata bus stipresnė, kaip ir mūsų – jūsų vaikų – būsimųjų šalies vadovų ir verslininkų, ūkininkų ir menininkų, gydytojų ir policininkų, visų mūsų Lietuvos gyventojų – mokytojų sveikata bus geresnė.
Tai – iššūkis urantams tėvams, kurių vaikai jau lanko mokyklą, kad jie savo turimą Šviesą paskleistų savo vaikų mokytojams ir mokinių tėvams, kaip ir savo vaikams, kad ryškesnė Kūrėjo Tikrovės Šviesa apšviestų Mokyklas.
Urantai jau tokią Šviesą turi. Bet gi ši Šviesa yra gyva tiek, kiek ja gyvena urantas drauge su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Svarbu, kad urantas būtų veikli asmenybė, o ne abejingai stebinti aplinką, ir toliau mąstanti – kiek daug Lietuvoje tamsos, neteisingumo, skriaudos, kančios, o kaip būtų gerai, kad Lietuvoje būtų geresnis ir šviesesnis gyvenimas. Jis ir bus geresnis ir šviesesnis, ir tai priklauso nuo kiekvieno uranto asmeninio ir aktyvaus indėlio drauge su savyje atrastu Kūrėju visumos labui. Juk niekas uždegtos lempos nestato po lova, kada ji turi būti aukštai iškelta, kad apšviestų Gyvąjį Kelią visiems.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabiimas.
2017 12 07
2017-12-07 16:02:38
Komentarai
Tos Kalėdos, tokių žemų virpesių sankaupa, kad net jų ir nešvenčiant, aplinkoj tokiems virpesiams sklindant ir su kiekviena diena tik vis labiau ir labiau aktyvėjant, tu vis tiek imi jausti tą slogią atmosferą išspinduliuotą tų, kuriems tai taip svarbu. Tačiau tos Kalėdos ir mums, urantams, jų nešvenčiantiems, tampa iššūkiu. Kiekvienam savojoje aplinkoje. Štai man – mokykloje. Jau esu rašiusi, kad visi tie blizgučiai, dainelės, eilėraštukai ir raudonos nykštukų kepurės bei – neišsemiama, kasmetinė dovanų tema – tikras galvos skausmas kai tu pats tų Kalėdų nešventi. Ir viskas ką Algimantas parašė apie pinigų rinkimą pirkti dovanas, mokytojams, yra tikrų tikriausia tiesa. Pasakysiu taip – sėdėti po krūmais, ir slėptis neatskleidžiant platesnio konteksto apie Kalėdas, jų šventimo beprasmiškumą, neatskleidžiant to ką mes jau žinome – tai yra nė neužsiminti žmonėms apie tai, jog viskas – viskas – yra gyvi energiniai virpesiai, kurie priklausomai nuo mūsų atliekamų veiksmų, minčių – mus gydo, pakylėja arba susargdina. Nesuteikti gi pagaliau Jėzui tinkamos vietos tų pačių Kalėdų metu, o toliau ir apie tų dovanų iš pažiūros linksmą, bet iš tikrųjų žalojantį asmenybę dovanojimąsi – tai daugiau nei sunku, nes žemo energinio dažnio virpesiai skaudžiai paliečia tavo vidų, ir taip yra dėl to, kad tu pats lieki stebėtojas, nieko nedarantis, kad apšviestum savo vaiko klasės tėvus ir mokytoją.Liūdniausia, kad iš tikrųjų, tėvai nenori duoti pinigų, bet duoda, nes taip kažkas pakomandavo, taip reikia ir tiek. Kalėdos gi. Štai sutikau – maždaug prieš pusantros savaitės – parduotuvėje, vieną Viktorijos klasiokės motiną, kurią matau retai. Mes trumpai pakalbėjome, ir apie ką? Ogi apie Kalėdas ir... pinigus. Ta mama pati apie tai pradėjo kalbėti – mūsų pokalbis tetruko vos kelias minutes – kaip per tą Gruodžio mėnesį pinigai tirpte tirpsta – Vienai mokytojai, kitai – sako ji. Klausia ji manęs – Ar reikės tame Kalėdų vakarėlyje dalyvauti? – Na taip, juk parnešė vaikai kvietimus. – Jau galvojau išsisuksim šiais metais, net apsidžiaugiau. Galvojau užteks ekskursijos. Kur tau. – Nusijuokėm abi ir atsisveikinom, mat ji jau skubėjo atsiliepti į telefono skambutį. Tai štai, niekam iš tikrųjų nereikia nė tų vakarėlių, mokykloje, visi užimti savo reikalais.
Jau treti metai kaip stebiu visus tuos Kalėdų cirkus mokykloje ir kasmet mane tai labai slegia. Kiekvienais metais, mokykloje, Kalėdų šventės proga, kiekvienos klasės vaikų tėvai susitaria už tam tikrą pinigų sumą pirkti savo mokytojui dovaną. O dabar jau įprasta – dovanų čekį. Šiemet, Viktorijos klasėje, per tėvų susirinkimą tėvai nieko nekalbėjo apie dovaną mokytojai, tai labai apsidžiaugiau, nes pamaniau – pagaliau nėra rinkliavos, kas nori tas tą gali nešti, arba – kas norės tas ir neš. Apsidžiaugiau, nes nei aš, nei Viktorija nenorime dovanoti jokios dovanos mokytojai. Mes patys tų Kalėdų nešvenčiame, nei mes apskritai net ir šeimoje dovanomis dovanojamės iš viso. Pas mus šeimoje tokio ritualo nėra ir niekada nebuvo. Jeigu kas ką nori nupirkti-duoti-įteikti – ir tai dažniausiai Vytautas – tai jokių progų mums nereikia.
Bet mano džiaugsmas prislūgo, kai vieną vakarą, vis tik, viena mama atsiuntė žinutę telefonu, su priminimu, pasiūlymu – Vaikučiam ant šokoladų pinigus surinkome, o mokytojai? – Mano atsakymas tai mamai nepatiko, nes aš atrašyta žinute nepritariau rinkti po tokią pinigų sumą – kaip vėliau sužinojau, buvau tokia ne viena – kurią pasiūlė ji ir pasiūliau rinkti po mažesnę sumą. Na žinoma, pagal dabartinius standartus taip elgtis mažų mažiausiai nemadinga, bet – na, tai mano nuomonė – kurios buvo klausiama – ar pritariate? Tuo pačiu puikiai suvokiu, kad bet kuris nepritariantysis bus na, atstumtasis. Tik va galvoju, kam tada klausia, jeigu dar prieš klausiant nusprendžia ir už visus? Be to, man išvis nepriimtinas toks žinučių bendravimosi-tarimosi būdas, paslapčia, nuo ko? Beje, kai pasakiau Viktorijai, kad renka tėvai pinigus dovanai mokytojai, tai man patiko jos reakcija – Kam? Kam tai mokytojai ta dovana? – Ir aš pastebėjau, kad vaikai išvis nesupranta tų dovanų dovanojimo mokytojams prasmės. Tiek Viktorija, tiek Matas, kai tik pasisuka kalba apie dovanas mokytojams, lieka abejingi ir iš jų veidų matau, kad tai jiems nuoširdžiai mažų mažiausiai keista. O kažkuris, man atrodo Matas, vieną kart tiksliai pasakė – Taigi ji dirba savo darbą.
Tai štai, grįžtant apie tą žinutę iš motinos. Ji man atrašė atsakymą, tokią nepasitenkinimo žinutę, bet dirbtinio mandagumo šydu apgaubtą. Aš bandžiau suregzti atsakymą, bet niekaip neišėjo sudėlioti žodžių tokių, kad man pačiai tiktų tai ką parašiau. Tada kažkas mane atitraukė nuo šio darbo ir dirbdama kitus darbus, tiesiog užmiršau jai atsakyti, bet tas pinigų rinkimas vis tupėjo mintyse ir kėlė mano nepasitenkinimą. Vakare parašiau Algimantui laišką klausiantį – kaip gi reikėtų vertinti tų dovanų rinkliavą mokytojams? Algimantas man daug ką paaiškino – tai ir dar daugiau, mes perskaitėme šiame jo mokyme – ir pasiūlė iššūkį. Suorganizuoti klasės tėvų susirinkimą ir paskleisti Šviesą, tokią, kokią aš jau turiu savyje, ir galiu praplėsti ir visų susirinkusiųjų požiūrį apie tas Kalėdas, dovanas ir kas susiję su jomis. Vien nuo minties man pasidarė taip gera viduje. – Tikrai, taip ir reikia padaryti. Būtinai. Eisiu pas mokytoją ir susitarsiu dėl susirinkimo, juk ir jos dalyvavimas būtinas, kaip kitaip. Ji atrakins klasę, kad mes visi galėtume įeiti. Dabar dar reikia susidėlioti mintis, kaip ką sakyti. Daug minčių tekėjo mano mintyse apie tai, kaip viskas turėtų būti ir aš kaupiausi iššūkiui. Pirmiausia reikia susiorganizuoti susirinkimą, o po to jau teliks bendravimas su tėvais. Nesakau, iššūkis nemažas, juk du metus šioje klasėje stebiu Kalėdų karštinę, maža to, pati dalyvauju, kai būna tas kalėdinis vakarėlis, kuriam vaikai klasėje ruošiasi jau kokius porą mėnesių prieš šventę. Ir beje, visad savęs klausiu – ir ką aš čia veikiu? Ar tikrai man čia reikia būti?
Štai dabar atsirado proga paskleisti Šviesą, tikrai, ir ko laukti? Vakar, nuėjau į mokyklą pasiimti Mato, jį ketvirtadieniais parsivedu iš mokyklos pati, nes Viktorijai dar būna šešta pamoka, būrėlis, tai ji grįžta vėliau. Prieš einant pas Matą, galvoju pirma užeisiu pas Viktorijos mokytoją, pabandysiu susitarti dėl to papildomo susirinkimo ir dar paprašysiu tėvų telefono numerių sąrašo, kad galėčiau kiekvienam asmeniškai išsiuntinėti žinutes. Jau buvau prie Viktorijos klasės, kai tarpduryje matau, su kitų klasių, vyresniais mokiniais, besikalbančią mokytoją. Pamačiusi mane, ji baigia kalbėti su jais, ir demonstratyviai nusisuka ir nueina prie savo rašomojo stalo, tarsi manęs nė nepastebėjusi. Kai aš prieinu prie jos, ji demonstruoja, kad labai užsiėmusi, ir paklaususi manęs, ko man reikia, nė neišklauso ir sako, kad neturi laiko su manimi kalbėtis. Mane visiškai ignoruoja ir dabar, man bandant dar kartą pasikalbėti, vėl atsako kad neturi laiko ir paskubomis išlekia iš klasės. Aš dar spėju paklausti – O tai kada turėsit laiko? – Penktadienį po pamokų. – Ką gi, rytoj, tai rytoj ir būtinai po pamokų. Reikės ateiti pasiimti Mato ir užeisiu dar kartą, bandysiu pasikalbėti-susitarti dėl to susirinkimo, nors rytoj vaikai gali grįžti ir patys, nes abiems po vienodai pamokų – penkios.
Penktadienio rytas išaušo kitoks nei planavau. Vaikai į mokyklą nėjo, nes iki tol truputį kosėję, iš vakaro abu pradėjo kosėti stipriau ir nusprendėme kartu visi, kad į mokyklą jie neis. Aš nusprendžiau, kad į mokyklą pas mokytoją neisiu taip pat, gaudyk ten ją, greičiausiai vėl nepavyks ten su ja pakalbėti, juo labiau susitarti. Ir nenuėjau. Tačiau kai atėjo tas laikas – tuo labiau praėjo – mane apėmė didelės abejonės – ar tikrai teisingai pasielgiau? O gal būčiau susitarusi? Gal būtų susirinkimas įvykęs, o dabar laikas senka, telefonų neturiu... Tai ką, ir vėl šiemet stebėsiu Kalėdų vakarėlį kaip ta pasyvioji, nieko taip ir nedariusi, kad Šviesa būtų paskleista. Ir vėl tas pats. Gal reikėjo nueiti? Gal, gal, gal... Tie, gal, staigiai pakeitė mano būseną. Abejonės, bet kokia savigrauža, tiesiog sekina tave. Aš meldžiausi, bet būsena buvo tiek daug smukusi, kad buvo lengviau tiesiog nieko per daug negalvoti. Vis tik vakare aš paskambinau mokytojai. Pasakiau, kad dieną neatėjau tai skambinu dabar, vakare, su tuo pačiu klausimu, kuriuo norėjau pasikalbėti. Pasakiau, kad noriu sukviesti tėvų susirinkimą, ir ji visiškai nesuprato kam, bei pasiskundė, kad per septyniolika metų, dar niekada neturėjo tokio atvejo. Galų gale iš to ką aš pasakiau, mums kalbant toliau, numanydama vis tik kokiu klausimu, pasakė, kad gal ras kokį vakarą laisvesnį ir ateis – atrakins duris. Dabar reikia su pačiais tėvais susitarti, ar jie dalyvaus? Tik nuo to pokalbio mano būsena tikrai nepagerėjo. Aš vis dar buvau abejojimo ir nepasitikėjimo būsenoje, iki kurios, tokios, mane atvedė savigrauža dėl to, kad nenuėjau į mokyklą, tai yra kažką ne taip padariau. Savo vidaus neapgausi.
Vakare, prieš užmiegant, aš paprašiau Minties Derintojo, kad jis man suteiktų kokį vaizdinį-sapną, ar nesvarbu, bet kokių ženklų, kad man taptų aiškiau ką daryti, tai yra, kad išsivaduoti iš tos tokios graužaties būsenos. Ir tą naktį aš susapnavau sapną. Sapnuoju, kad aš dirbu parduotuvėje. Man yra paskirta tam tikro dydžio patalpa, pilna prekių, ir aš ją tvarkau. Staiga man Balsas pasiūlo imtis tvarkyti didesnį plotą parduotuvės. Aš akimirkai lyg ir dvejosiu, bet tuoj sutinku. Imuosi tvarkyti tą, jau dabar daug didesnį plotą parduotuvės ir viduje pajuntu džiaugsmą ir palengvėjimą, kad nepabijojau ir apsiėmiau daugiau, sunkiau. Ir su tokiu džiaugsmu tvarkausi, taip smagu viduje. Tas vaizdinys, toks akivaizdus raginimas-mokymas – Nebijok Iššūkių. Neatidėliok. Neužtenka laikyti savyje Šviesos, skleisk ją Plačiau. Neužsidaryk savo ratelyje, nebijok didesnio iššūkio. Apšviesk klasės tėvus, apšviesk mokytoją.
Tačiau visą šeštadienį vis dar vaikščiojau, sakykim, nusiminusi, ir svajojau kaip jau rytoj, sekmadienį, važiuosim į gyvąsias pamaldas, Kaune. Kad tik greičiau. Šventovė, kolektyvinis garbinimas Kūrėjo – tai kas pakylėja būseną, kur iškyli virš problemų ir maža to, pamatai tas pačias problemas jau kitokiu žvilgsniu. Jaučiau kaip man reikia tų virpesių godžiai atsigerti, kad galėčiau toliau priimti tinkamus sprendimus, drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Sekmadienio pamaldos, kaip ir visada, buvo tikra atgaiva. Kas gali būti geriau už kolektyvinį garbinimą? Kur gi daugiau pajausi tokio aukšto dažnio virpesius myluojančius tave ir kiekvieną. Ogi niekur taip, kaip čia – Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje ir įkurtoje mūsų pačių labui.
Jau po gyvųjų pamaldų, dar tebesant šventovėje, išsiunčiau telefonu žinutę mamai, organizavusiai piniginę rinkliavą mokytojai – irgi žinutėmis, o vėliau kartą paskambinau, ir paprašiau atsiųsti klasės tėvų telefono numerius, bet ji neatsakė, o vėliau ir neatsiliepė. Su ja aš jau buvau kalbėjusi anksčiau, tai yra prieš porą dienų. Aš jai nedaug, bet užsiminiau, kad noriu sukviesti tėvus į susirinkimą ir kodėl. Tačiau dabar ji neatrašo man ir neatsiliepia telefonu. Pirmadienio rytą, nuėjau pas mokytoją, galutinai susitarti dėl to susirinkimo, bet dabar jau mokytoja kalbėjo kitaip. Pasakė, kad eičiau pas direktorių ir kalbėčiau, mat ji negali duoti tėvų telefono numerių. Dar pridūrė, kaip kaltinimą-priekaištą man – Skambina man tėvai ir skundžiasi, iš kur čia mūsų telefonus žino? – Aš iš karto supratau, kad tai – melas – mat, tokių skambučių ji negalėjo sulaukti iš tėvų, dėl mano kažkokių veiksmų, nes aš su jokiais tėvais nesusiskambinu, išskyrus kartais, labai kartais, su dvejais. O dabar dar kalbėjau tik su mama, organizavusia rinkliavą mokytojai. Tapo aišku kokio – vieno – skambučio ji galėjo sulaukti, ir tai tos pačios mamos. Aš į tokį mokytojos pareiškimą, kaip ir į priekaištą man, atsakiau – Aš su jokiais tėvais nebendrauju. – Ir mokytoja nuleido galvą, pakraipė lūpas, ir nieko nepasakė. Vėliau, po kokių poros valandų, stebuklingai atsiliepė ir toji mama, su pasiūlymu vakare atsiųsti kai kurių tėvų telefono numerius. Tik kad, mano veiksmų kryptis pakrypo jau truputį kita linkme. Mano Minties Derintojo, man suteikto vaizdinio išsipildymo link linkme.
Eidama iš mokyklos svarsčiau kaip elgtis toliau. Telefono numerių neturiu. Susirinkimą organizuoti jau panašu, kad dar akimirka ir bus per vėlu, arba šiandien ir geriausia ryte, arba jau bus neverta, nes visi ruošiasi švenčių tuštybėms, o ir taip ne visos dienos tinkamos sušaukti tėvus, nes laukia vaikų ekskursija ir panašūs reikalai. Žodžiu, laikas spaudžia, o ir pinigai dovanai – jau – surinkti, ant kurios beje – aš neprisidėjau. Pasitarusi su Vytautu, vis tiktai nematau kitos išeities kaip tiktai eiti pas direktorių, nes pusiaukelėj negaliu juk sustoti. Jau žinau ką tai reiškia, dar prieš porą dienų labai dėl tokio savo neišmintingo sprendimo gailėjausi. Apskritai, mūsų veiksmai turi būti Šviesos paskleidimo kryptimi link orientuoti, o ne pasyvumo ir juo labiau abejonių.
Tačiau, dar kelios akimirkos, ir viskas vėl pakrypo kitaip nei ką tik maniau, kad elgsiuosi. Dabar jau kalbantis su Algiimantu, priėjome kitokio, išmintingesnio susidariusios situacijos sprendimo būdo. Daug išmintingiau bus jeigu aš parašysiu laišką, laišką tinkantį visiems – atskleidžiantį šią, pinigų rinkimo problemą – bet viską suvedant į esminį dalyką – žemų ar aukštų virpesių dažnio poveikį mums visiems – priimant atitinkamus sprendimus, ir apimant daugiau sferų, nei vien tik kas susiję su mokykla. Laišką tokį, kad visiems – kas beskaitytų – būtų suprantamas ir paliestų skaitančiojo vidų – kad susimąstytų. Štai tokį laišką galėsiu išdalinti visiems, kuriuos norėjau matyti susirinkime. Maža to, direktoriui, ir mokyklos tėvams, kurių pažįstu jau ne vieną. Laišką, kuris tiktų ir kitų vaikų klasių tėvams ir mokytojams. Laišką, kurį paprašysiu pakabinti mokyklos stende, kad jis būtų prieinamas – visiems paskaityti ir pasimokyti.
Ir tik vėliau, dar kiek pamąsčius, supratau savojo vaizdinio, Minties Derintojo perteiktą, tikrąją prasmę – didesnis mano apsiimtas, o Balso pasiūlytas, tvarkyti parduotuvės plotas – tai buvo bandymas perteikti tokią žinią man – kad neužtenka susirinkimo tėvų, reikia apimti daugiau, plačiau, reikalinga šviesti – visus žmones. Visus – net ir mokyklos – žmones.
Ką gi, laiškas-mokymas, bus prieinamesnis būdas prieiti prie žmonių, kad Šviesa skintųsi kelią į platesnį vandenyną, nei tik mano daugiau ar mažiau pažįstamųjų ratelyje.
Telydi jus mielieji Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2017-12-13 11:06:52
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]