Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Algimanto pamokomasis žodis – kas yra kūrinijos Motinos Meilė – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2017 12 23

Algimanto pamokomasis žodis – kas yra kūrinijos Motinos Meilė – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2017 12 23

Aš noriu kalbėt atsistojęs, atsistojęs – apie Motinos Meilę – kuri pakeitė, štai, per šią savaitę mane tiek, kad aš pažinau – kas yra kūrinijos Motinos Meilė. Ji yra kita negu, ar kitoniška, negu Tėvo Meilė. Kada aš patyriau gimimą iš dvasios, aš patyriau Tėvo Galingą Meilės pliūpsnį, kuris man atrodė, kaip vidinis branduolinis sprogimas – aš pasikeičiau per akimirką. Savybės tos, kurios mane persekiodavo – noras kitus nugalėt, turėt populiarumą, noras pasidemonstruot, noras visuomet turėt savo paskutinį žodį – jis dingo per akimirką. Ir tuo pačiu aš klausiau savęs – kas pasikeitė? Tiesiog aš tapau praradęs baimės jausmą ne ligos, dėl šeimyninių kokių nors ligų, arba net ir kūdikio, kurį aš tiek, tiek mylėjau ir mylavau, net, jeigu ir jam būtų, kokia nors tragiška išeitis, net ir ta, tariama mirtis, štai – ta baimė išnyko – išnyko net ir mirties baimė, kad tu šitą planetą paliksi, nežinodamas, kada ir kaip. Ir buvo viduje troškimas bučiuot visus, rodyt, ką aš atradau, kad – Tas Kūrėjas yra Gyvas, Tikras – atrandamas. Bet buvo noras ir tą Galingą Meilės antplūdį, paverst tuo tarsi sužmogintu jausmu, kurį žmogus patiria, bet jis klaidingai jį pavadina Meile. Jis patiria tai, ką vėliau ir pamina – tą meilę, kuri iš tikrųjų – tai yra pripratimas šeimoje, aistra, kuri pakylėja, bet greitai išblėsta. Meilė neišblėsta, jeigu tu turi Tą Šaltinį, atrastą savyje, ir, jeigu dar gimsti iš dvasios, tada tu supranti, kad ta Meilė yra ne vienam asmeniui, bet visiems – visumai – bet tuo pačiu ir kiekvienam asmeniui. Tada tu asmenį atskiri nuo jo darbų – tie geri darbai, jie yra iš Kūrėjo. Net ir nežinant tam, kuris atlieka gerus darbus, bet dirba jisai su Kūrėju, tada dar labiau pamyli tą asmenį. O jeigu kitas daro piktą, tu žinai, kad jis daro dėl to, kad yra iliuzinėje tamsoje, bet vis tiek tą asmenį myli, bet nepritari jo veiksmui. Ir ta buvo Galinga Meilės antplūdžio banga, kuri stiprėjo visą laiką – metams einant, ji tik galingiau pasireiškė. Ir buvo man tada nauji iššūkiai – nauji iššūkiai, kuriuos aš priėmiau – priėmiau irgi iš Meilės jausdamas. Ir aš taip pat norėjau tą Meilę sužmogint, kad galima apie, apie Tėvą kalbėt atsisėdus – ne atsistojus, atsigulus, atsiklaupus, arba šliaužiant purve – kalbėt apie Tėvą bet kur – tualete, virtuvėj, nebūtinai, kad turi būt išpuoštos salės, svarbu, kad būtų išpuoštas vidus – Širdis. (Čia Algimantas nutilo, giliai jausdamas ir susimąstęs tęsė mokymą toliau). Ką aš jaučiau tada – ta buvo Galia – Galia Tėvo Meilės. Ir jinai mane tiek pripildė viduje, kad galų gale, kalbėdamas žmonėms aš visuomet stengiausi sakyt, kad jie atskirtų emocijas nuo jausmų. Jausmai – tai yra gili gelmė. Emocijos yra paviršiniai protrūkiai. Net ir aistra yra emocija, nėra giluminis Meilės jausmas, nors jis yra nukreiptas į tą patį asmenį. Emocija – pyktis, emocija – pavydas – neverta dėmesio – reikia gilių jausmų. Ir Tėvo ta Galinga Jėga, mano žmogiškojo proto taip pat buvo per tą milžinišką būsenos patyrimą, kitiems išsakoma – kaip dabar aš supratau, štai, patyręs Motinos Meilę – kad aš viską pasakydavau ta Galia, kuri kitus nugąsdindavo, priblokšdavo – per didelis mano tas tvirtumas sakant. – Iš kur tu žinai? – jiems kildavo – kodėl tu šitaip sakai? – ką, tu negali nežinot tokių dalykų, suabejot? – kad tu kategoriškas per daug esi! Tai buvo ne kategoriškumas – tai buvo tvirtumas tuo, ką aš tikiu ir ką aš žinau. Bet nebuvo to išsakymo, kuris gal būtų kaip tiltelis, pasakant kažkokį minkštesnį žodį – gal jis būdavo toks sodrus – per daug druskos pripiltas. Ir dėl to aš žmonėms irgi stengiausi, kalbėdamas sakyt – nevartokite tų emocionalių žodelių – malonybinių žodelių ten, kada jūs ten, ar vaikelį ten myluoja – tai būkite su juo, kaip tikri, kad jis pažintų tuos suaugusiojo kalbos žodžius. Tėvo Meilės Galia iš tikrųjų yra tokia, kad ir rūpi jau pasireikšt branda. Ir kada aš šią savaitę patyriau tą Motinos Meilę, kuri kupina To Paties ir Tėvo Meilės virpesių susiliejimo – su savąja Meile – tai, tą Galią iš Tėvo Meilės, atskiedžia Savo Gailestingumu, Savo Kantrumu. Ir tada atsiranda tas vidinis pojūtis ir tart, štai, tam mažyliui tą švelnų žodelį, kuris yra mažybinis. Tu tari ne dėl to šitokį žodelį, kad jisai, iš tikrųjų, štai, toks mažybinis žodelis, bet tu jauti tą – jausmą – virpesiai tave tiek pamalonina, kad tu nori išreikšt tą šilumą tos Motiniškos Meilės. O motinos Meilė, net ir žmogiškąja samprata, yra tokia instinktyvi, nes ji suteikia gyvastį tam mažyliui. Ir tada tu matai, kad tiktai su Motinos Meile ateina tas kantrybės vidinis suvokimas – kantrybės – ir patyrimas bet kokioj aplinkoj. Ir tada tu pajauti, kad Tėvo Meilė yra vienas sparnas – Motinos Meilė yra antras sparnas. Ir jie sklendžia abu, kad tu būtum lygsvaroje, kad turėdamas Galią, Drąsą, Išmintį ir tuo pačiu Gailestingumą, Kantrybę – ir visa tai dalintum ne tik stipriais teiginiais, bet taip pat ir atitinkamoj vietoj malonybiniais žodžiais. Tai yra ne tai, ką aš teigiau, kad neteisinga, bet – tai yra išplėsta – su vienu sparnu tu negali pakilt, kad jaustum simetriją – su dviem sparnais. Ir tada priklauso ne kokį žodelį pasakai, bet, ką tu suteiki to žodelio turiniui – kokį save tu pasakai, ką tu išreiški iš paties Kūrėjo – Tėvo ir Motinos – iš Jo, Kuris į tave, kaip upelis įteka Savaisiais virpesiais. O juk Jis įteka iš Vandenyno, įsivaizduokit – visos upės suteka į vandenyną, o čia įteka iš Vandenyno į tave – tas upelis virpesių – tai yra tokia nuostabi būsena! Dėl to aš ir tiesiog iš vidaus jutau – aš negaliu sėdėdamas kalbėt apie tai. Aš trokštu jums pasakyt tą, kad Meilės yra atspalviai, bet yra ir asmenybės, turinčios šitą Meilę, skirtingi parametrai, bet jie Rojuje suvienyti į absoliučią dvasinę vienovę. Ir ta Meilė, kada tu atrandi Šituos Tėvus, ji vis gilėja, gilėja, gilėja – Jie tada susilieja į vienovę tavyje, ir tada tave sustiprina. Kokie bebūtų iššūkiai, tu žinai, kad – tu turi du sparnus, kurie tave iškelia virš to, kas tave nori nuskriaust, įžeist, iš tavęs pasityčiot. Kas gali būt nuostabiau už tokias Dovanas? – nieko nėra nuostabiau. Ir tada tu supranti, kad negali atsisakyt Dovanų, kurios yra amžinos, vardan trumpalaikių interesų patenkinimo. Ir tada tu supranti, jeigu šeima mėgina atsistot tarp Šaltinio – Tėvo ir Motinos – ir tavęs – neprarask savęs. Amen.


Ačiū Daivai už šio mokymo iššifravimą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2017-12-29 16:52:42

Komentarai

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal