Forumas: temos peržiūra
Mano mokymas – Ko aš noriu? 2018 01 03
Ko aš noriu?
Trumpai pasakyti galima vienu žodžiu – Kūrėjo!
Kūrėjas sutalpina viską, tad kiekvienas siekdamas paties Aukščiausiojo gauna ir viską, kas yra mažiau, nes savaime Kūrėjas padalina visems, siekiantiems Aukščiausiojo, ir tai, kas YRA Aukščiausiajame, bet Aukščiausiojo yra paskiriama kaip konkretus iššūkis konkrečiam mirtingajam. O štai sulaukus šitokio iššūkio ir prasideda mirtingojo mąstyme milžiniškos bangos abejonių, nerimo, nepasitikėjimo, baimių, viskas, kas glūdėjo pasąmonėje, sukyla milžiniškais tamsos šešėliais. O tada visiškai nublanksta Rojaus Trejybės-AŠ ESU nuolat kartojami žodžiai – nieko nebijokite, būkite ramūs, ženkite ryžtingą žingsnį Gyvuoju Keliu, Aš jus saugau, globoju, ir myluoju - ir abejonės kaip kirminai graužia žmogaus vidų.
Štai – tas iššūkis, priimk jį arba atstumk, ir tau niekas nepriekaištaus dėl tavojo sprendimo atsisakyti iššūkio. Tik Kūrėjo mechanizmas turi savo taisyklę – vienintelę gyvą – Kūrėjo pagalba teikiama tiems, kurie Kūrėjo iššūkį priima, o ne mėgina išsisukti ir pasirinkti ramesnį kelią žmogiškajam protui. O tai sukelia ir atitinkamas pasekmes. Priekaištų nėra ir nebus nei iš Kūrėjo, nei iš mus saugančių angelų serafimų, bet gi mūsų pačių vidus – asmenybės tapatybė – susilauks atitinkamo – mažo ar gausaus atlygio – dešimteriopo ar šimteriopo derliaus – ir tai priklauso nuo mūsų pasirinkimo, atitinkančio Kūrėjo valią.
Kada Jėzus sakė parabolę apie talentus, šeimininko patikėtus tarnams, kai jam teko laikinai išvykti iš savo namų, tai jis kalbėjo apie tikrą mirtingojo gyvenimą – kaip jis jį nugyvena šitame pradiniame pasaulyje – su giliu įtikėjimu ir pasitikėjimu Kūrėju ir savimi, ar priešingai – su abejonėmis ir nerimu, baimėmis ir trypčiojimu vietoje, kaip buksuojanti mašina – stovi vietoje ant ledo, ratai sukasi, kuras eikvojamas, o ji – nė iš vietos, dargi ima slysti atgal nuo nuokalnės. Taip ir mirtingasis, palaipsniui iš baimės pradeda vis stipriau abejoti savo prisiimtu iš Kūrėjo iššūkiu, kad jis jam pagal pečius, jam atrodo, kad staiga našta tiek pasunkėjo, kad ir pečiai nulinko, o protui atrodo, kad jis nebeištvers ir ima trauktis atatupstas nuo iššūkio. Tai kaip gi gali būti tada dešimteriopas ar šimteriopas derlius, jeigu nebėra to buvusio ryžto ar pasitikėjimo, kokį mirtingasis jautė trumpą pakilimo akimirką.
Kokia nuostabi yra Kūrėjo akimirka, vadinama AMŽINYBE. Tačiau, žengiant į amžinybę, kiekvienas naujas iššūkis reikalauja vis didesnio laipsnio Pasitikėjimo Kūrėju ir savimi. Būtent dėl menko Pasitikėjimo Kūrėju ir savimi labai dažnai mes atsisakome ryžtingai veikti drauge su Kūrėju ir atsidavus Kūrėjo vedimui iš vidaus. Tokią akimirką mes tuoj pat imame koreguoti savo asmeninę laisvą valią – mums suteiktą paties Kūrėjo, kad ji palaipsniui imtų vis labiau atitikti Kūrėjo valią, o dar geriau, kad ji būtų sulieta visiškai su Kūrėjo valia – imdami ją derinti prie vis stipriau iškylančių iš pasąmonės baimės šešėlių, prie aplinkos, kuri daugiau neberodo jokio palankumo. Mes prarandame patys save dėl pasitikėjimo Kūrėju seklėjimo, o tuo pačiu ir pasitikėjimo savimi smukimo – palaipsniui. Tad Pasitikėjimas Kūrėju ir savimi yra esminė mirtingojo užduotis šiame pasaulyje, kad jis gyventų Kūrėjo valios vykdymu visų Šviesos labui.
Apie asmeninį Pasitikėjimą Kūrėju ir savimi mes nieko iki šiol nekalbėjome – visą laiką pabrėždavome didesnį asmeninį atsivėrimą ir atsidavimą Kūrėjo vedimui iš vidaus. Bet gi be Pasitikėjimo Kūrėju ir savimi mes atsiduoti Kūrėjo vedimui iš vidaus nedrįsime, jeigu tik pamatysime, kad išorinės aplinkybės yra perdaug nepalankios ir sukelia baimės proveržius iš pasąmonės lygio iki sąmonės lygio. O Pasitikėjimo Kūrėju ir savimi negalima nei patirti, nei stiprinti be konkrečių žingsnių naujo iššūkio įgyvendinimo procese. Ir tai yra nuostabu – teoriją būtina taikyti praktikoje, nes tik žinių taikymas praktikoje ir didina Pasitikėjimą Kūrėju ir savimi.
Jeigu tik mes stiprintume savo pasitikėjimą nuo pat pirmųjų dienų Urantijoje, tai būtų tiesiog natūralu, jog brolystė reikštųsi tarp visų žmonijos narių, ir visi iššūkiai būtų suvokiami, kaip mums Kūrėjo suteiktos sankryžos, kad jų ne tik nebijotume, bet jose gerai orientuotumėmės ir be jokios baimės pasuktume labai ryžtingai Rojaus Trejybės-AŠ ESU sumanyta Evoliucijos kryptimi. Ir jeigu tą darytų visi mirtingieji, tai jokių problemų nebekiltų visoje Urantijoje. Tačiau gi tai yra ateities reikalas ateities kartoms, o mums, šiuo metu, tiesiog būtina pasireikšti be baimės ir ryžtingai taip, kaip veda iš vidaus pats Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU.
Rojaus Trejybė-AŠ ESU mus visus ragina ir skatina tarsi mažylius vaikelius – tik ženkite Gyvuoju Keliu be baimės ir ryžtingai, tad jeigu būtume nuoširdūs ir pasitikintys kaip maži vaikučiai, tikrai Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – pasitikėtume daug daugiau, kaip ir savimi. Žiūrėkite, kaip maži vaikai pasitiki savo tėčiu ar mama, kai būna prašomi atsispirti ir šokti nuo laiptų ar kokio paaukštinimo į glėbį. Ir vaikas pasitiki savo tėčiu ar mama ir šoka, šoka, nes kitokio pasirinkimo neturi, jo protas tiek pasitiki savo tėvais, kad jam nekyla jokios abejonės, jog kažkas gali blogo atsitikti. Vaikas pasitiki savo tėvais labai nuoširdžiai, kaip mes – suaugę – pasitikėti nebemokame. Čia vaikai mums gali suteikti pamoką savo pavyzdžiu. O mūsų nepasitikėjimas Kūrėju ir savimi tik liudija mūsų vidinį seklumą Kūrėjo atžvilgiu – asmenybės tapatybė ritasi atgal – degraduoja – savosios tapatybės pasireiškimu, kuriame yra daug žemo dažnio virpesių. Būtent dėl to tokia tapatybė ima slėptis už kitų nugarų, pati sulenda tarytum į sraigės kiautą, kad tik niekas nieko neigiamo nepasakytų, kad tik mirtingojo proto karūma nebūtų numesta. Šitokiu būdu mes praleidžiame sankryžas vieną po kitos ir tada dar labiau baimės šešėliai išauga ir pasitikėjimo Kūrėju ir savimi griaučiai vis labiau apnuoginami, nes mes bijome veikti, o be veiklos negali formuotis raumenys, kurie ir paslėptų vis labiau atsiveriančius griaučius.
Meilė – tai vėjas mūsų laivo būrėms, Įtikėjimas – tai kryptis mūsų plaukiančiam laivui, o Pasitikėjimas – tai mūsų ryžtas išplaukti į atviras jūras drauge su Kūrėju įveikiant visas audras. Tad be Pasitikėjimo mes niekur nepajudėsime, net jeigu laivas bus ne ant seklumos užplaukęs, ne ant rifo pakibęs, bet bus giliame vandenyje – laivas stovės. Evoliucija nelauks, kol tas pasitikėjimas atsiras, o gal dar daugiau smuks, Evoliucija ims ristis per vieno mirtingojo degradavimo laipsnį irgi žemyn. O kitos kartos sulauks iš mūsų dar tamsesnio palikimo ir sunkesnių aplinkybių jų iššūkių įgyvendinimui.
Tad Pasitikėjimas Kūrėju ir savimi tiesiogiai yra susietas ne tik su mūsų gaunamu tiesioginiu atlygiu iš Kūrėjo, bet ir su mūsų sąsajomis su kitomis kartomis. Štai kodėl atėjo laikas pasižvalgyti ir po mūsų asmeninio Pasitikėjimo Kūrėju ir savimi aruodus – ar yra geras sukauptas derlius, ar juntame – kiekvienas – pasitenkinimą dėl savojo Pasitikėjimo Kūrėju ir savimi, ar priešingai – matome, kad jo mums taip stinga, kad net paralyžiuoja mūsų sprendimus ir jų įgyendinimą naujų iššūkių akivaizdoje.
Evoliucijoje nėra štilio, visada yra vien tik judėjimas – pirmyn – pažanga, atitinkanti Kūrėjo valią, arba atgal – degradavimas, pažeidžiantis Kūrėjo valią. O kiekvienam jau tenka savas problemas spręsti asmeniškai, ir visus iššūkius įgyvendinti taip pat asmeniškai. Štai kodėl dabar tik suvokiau, kam reikalinga Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – SUTEIKTA amžinoji Partnerė - dviems visada yra drąsiau ir veiksmingiau įgyvendinti visus iššūkius. Būtent pats Kūrėjas pasirūpina, kad Evoliucija būtų būtent tokia, kokią sumanė Kūrėjas, net jeigu ji ir išklydo iš Kūrėjo sumanyto Energino Lauko dėl tokių veiksmų, kuriuos atliko Kūrėjo vaikai, sukėlę prieš Kūrėją maištą. Tad tik Kūrėjo valioje koreguoti tokios planetos, apimtos laikinos tamsos, Evoliucijos sugrąžinimą į Šviesos kelią su kuo mažesnėmis skaudžiomis pasekmėmis. Būtent dėl to ir suteikiamas paties Kūrėjo atvestas amžinasis Partneris ir Partnerė, patikrinus jų abiejų protėvių genetinę liniją ir būsimųjų Partnerių virpesių giminingumą. Kūrėjas visomis išgalėmis daro viską, kad Evoliucija planetoje sugrįžtų į deramą lygį. Ir čia be Pasitikėjimo Kūrėju ir savimi neapsieis ir amžinojon partnerystėn suvesti abudu asmenys. Dar daugiau, būtent jiems Pasitikėjimo Kūrėju ir savimi svarba pasiekia visiškai naują kokybinę pakopą – atsakomybės ne tik prieš Kūrėją, bet ir atsakomybės vienas kito atžvilgiu realaus pasireiškimo pakopą.
Taigi, atėjo metas Pasitikėjimui Kūrėju ir savimi suteikti deramą – orią – vietą kiekvieno iš mūsų ŠIRDYJE.
Štai šito naujos kokybės Pasitikėjimo aš ir noriu – tiek sau, tiek ir Partnerei. Ir jo meldžiu visiems.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2018-01-03 23:51:26
Komentarai
Dar vienas puikus Algimanto mokymas, kupinas meilės galios ir pilnatvės, meilės Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Nes tik gyvoji meilės būsena, patiriama iš Kūrėjo, mus skatina dar daugiau gyvai savais nuoširdžiais žodžiais ar mintimis bendrauti su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, semtis dar daugiau meilės energijos, kuri skatina veikti vien tik iš meilės visų šviesos labui. Šitokiu būdu, tik veikdami meilės motyvu visumos labui, mes imame palaipsniui patirti pasitikėjimą Kūrėju ir savimi, kuomet pavyksta žengti mažą žingsnelį po žingsnelio, įsisavinant netikėtą iššūkį savojo gyvenimo gyvajame kelyje, ir tas įveiktas iššūkis sustiprina mus, sukelia didesnį pasitikėjimą ir Kūrėju, ir savimi. Ir taip nuolatos. Algimantas taip pat teigia, kad “teoriją būtina taikyti praktikoje, nes tik žinių taikymas praktikoje ir didina Pasitikėjimą Kūrėju ir savimi.”Koks tobulas yra Kūrėjo sumanymas, kad mūsų planetoje atsirado Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji religija, įkurta Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvoji Šventovė, kad pažintume gyvu patyrimu ir Kūrėją, ir save pačius, kokie esame iš tikrųjų Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnūs ir dukros. O kaip žmogus gali imti pasitikėti Kūrėju ir savimi, jeigu dar nepažįsta nei Kūrėjo, nei tikrojo savęs, jeigu nėra Gyvo Kūrėjo atradęs savyje? Niekaip negali. Pasitikėjimas ateina palaipsniui, tiesiog pradedant laisvai, savais nuoširdžiais žodžiais kreipiantis į Kūrėją, bendrauti su Juo, bendrauti kaip su Tikruoju savo Tėvu ir Motina, kaip su Meilės Šaltiniu, kuris visada mus supranta ir supras geriau, nei mes patys save. Štai šitam GYVAM ATRADIMUI ir sumanyta ši Gyvoji Šventoji, kurioje vyksta kolektyvinis Kūrėjo garbinimas, kad drauge visi kartu garbindami patirtume brolystę tarpusavyje kaip Kūrėjo gyvi vaikai, kad sustiprintume vienas kitą meilės būsena, geriama iš Meilės Šaltinio, kad prisipildę šios gyvos meilės būsenos patirtume meilės spaudimą savyje gyventi Kūrėjo meilės kupiną gyvenimą, kiekvieną dieną, nuolatos. Be to, jau yra meilės vaisiai – gyvieji apreiškimai žmonijai – Jėzaus Kristaus apreiškimas KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės apreiškimų-mokymų knyga AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, GYVOJI TYLA, Algimanto mokymai, kad studijuodami juos vis labiau susimąstytume, patirtume mokymų meilės šviesos kupiną gelmę ir turinį, kad patirtume būsena, kaip mūsų protas laisvėja nuo įvairių baimės kaustančių grandinių, laisvėja nuo įvairių gyvulinių ydų, klaidingų stereotipų, kuriuos per kartų kartas suformavo žmonija, gyvenanti be Kūrėjo, be gyvosios meilės, o vien baimėje. Ir aš esu labai patenkinta, kad lankau šią Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvąją Šventovę, kad galiu ir noriu laisvai gerti Rojaus Trejybės-AŠ ESU meilės kupiną gyvąją energiją, ir ją lieti visiems, ir lieju, ir dėl šitokio meilės veiksmo palaipsniui įgyju vis daugiau pasitikėjimo Kūrėju ir pačia savimi. Ir tokia būsena skatina žengti pirmyn, pirmyn į naujas neatrastas erdves, įveikti naujus netikėtus iššūkius, kurie yra svarbūs charakterio grūdinimui.
„Pasitikėjimas Kūrėju ir savimi yra esminė mirtingojo užduotis šiame pasaulyje, kad jis gyventų Kūrėjo valios vykdymu visų Šviesos labui.” Tai labai gilus ir svarbus teiginys, nes tai apima visą mūsų gyvenimą, ir visą amžinybę gyvenant šviesos gyvenimą Kūrėjuje ir su Kūrėju.
„Taigi, atėjo metas Pasitikėjimui Kūrėju ir savimi suteikti deramą – orią – vietą kiekvieno iš mūsų ŠIRDYJE.“
Aš taip pat noriu daugiau pasitikėti Kūrėju ir savimi, pasitikėti Kūrėjo man sakomais mokymais, kad gyvenčiau Gyvenimą Kūrėjo Tikrovėje, ir šito paties nuoširdžiai linkiu savo vyrui Robertui, dukrai Salomėjai, ir lieju jiems meilės virpesius, geriamus iš Visuminės Meilės Šaltinio, ir lieju tuo pačiu visiems.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2018-01-05 15:00:37
As irgi sutinku su Vitos komentarais, lengva pasitraukti, langva degraduoti, lengva plaukti pasroviui, bet kai paragauji gyvojo vandens, gyvos duonos, tu jau negali gyventi kitaip, tiesiog negali, neiseina. Vidus pasikeites, nuo gyvenimo su Rojaus Tevais ir tiesiog kitaip neina. Norisi Juos garbinti kiekviena diena ir su Jais buti ir veikti su Jais. Su Rojaus Trejybe-AS ESU.
Nuostabu girdeti apie tai, kad mes turime partneri arba galime ji tureti, tai as visada jauciau savo vidumi. Dviese visada lengviau, vienas kita palaikant ir gyvenant harmonijoje su Kureju ir tarpusavy. Daugelis pranasu ir mokytoju rinkdavosi celibata, ir paskirdavo save vien tik dvasinei veiklai, bet as suprantu, kad Kurejui nereikia jokiu auku, Jiems reikia, kad Ju vaikai visada butu laimingi, taip kaip jie ta laime savo viduje supranta. O kokia palaima buti kartu draugeje su partneriu ir kartu vienoveje bendrame rysyje garbinti Rojaus Trejybe-AS ESU, tai taip saldu ir taip gera.
Gilinkite savo rysi su Rojaus Asmenybemis, Saltiniais ir Centrais mano mylimi broliai ir seses, gilinkite tiek kad nebeliktu jokiu abejoniu, kad protas ir vidus nurimtu tiek, kad Kureju, musu mylimiausiu Tevu energija apsuptu ir pripildytu jus taip kad tos ramybe negaletu pajudinti niekas, nei is vidaus - abejones savigrauza, nusivlimai, ir kitokios iliuzijos, nei iliuzine aplinka. Eikite ir jusu zingsnis bus visada sustiprintas. Musu mylimi Tevai zengia desimt zingsniu i kiekviena musu zengta zingsneli link Ju, gilyn i savo vidu, ir platyn ir aukstyn i save.
Telydi jus visada Kurejo ramybe ir palaima.
Su broliska meile
ValdasA
2018-01-04 22:54:36
Mylimas Algimantai, galvoju, ir kaip gi nepaprastai nuostabu, kai gali pajausti brolio petį, ant kurio gali atsiremti – ir net neklausti ar galiu? – bet tiesiog remtis, nes jis tau visada atsuktas, ir dar su tokiu troškimu, kad tiktai ta pagalba būtų priimta. Ir tai taip nuostabiai išplaukia energiniais virpesiais – nuostabiai – nes toji pagalba tuo pačiu yra visiems – ir kas tik pajėgus, tas ją ir priima.
Ir toks yra tavo šitas mokymas.
Ir taip visada.
Kokia laimė, kad Gyvajame Kelyje mes buvome kažkada supažindinti su tokia informacija – Kas yra Energiniai Kūrėjo Virpesiai? – kokia palaima dabar juos jausti-atpažinti. Kokia dovana juos tiesiog išsiliejimu patirti iš tų pačių tavo mokymų, taip mums reikalingų, tokių mus sustiprinančių, tiek daug atskleidžiančių, tiek daug pamokančių. Ir tai nėra tik žodžiai – tai virpesiai, apie kuriuos kažkada ir mes, urantai, nieko nenutuokėme. Nieko. Visiškai nieko. Koks tai gyvenimas, gyventi nežinioje? Koks tai būtų gyvenimas, jeigu net ir dabar, mes matydami ir žinodami jau galiu drąsiai sakyti – Daug – laikytume viską savyje? Tai iš tiesų varguolio gyvenimas, varguolio skandinančio save ir ateities kartų geresnį gyvenimą. O juk visi sakome, kad norime geresnio gyvenimo savo vaikams – tai iš tiesų, iš tiesų tam reikalingi Tvirti ir Ryžtingi Žingsniai.
Jeigu mes jų tokių nedėsime, iš kur žinos mūsų vaikai, kad taip reikia? Jeigu mes sėdėsime susigūžę, kas pasakė, kad jie bus ne tokie? Juk jų niekas – nemokė – nemokė meilės, nedemonstravo meilės. Nemokė apie Meilės Šaltinį. Tai iš kur užaugęs mažylis žinos kaip gyventi ir kaip gi jis supras, kad – Viskas yra iš Virpesių – aukšto arba žemo dažnio energinių virpesių.
Tik dėl to, kad kažkada ir aš pirmą kartą buvau supažindinta – iš pradžių su tokia kaip informacija – kas yra virpesiai – Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškime – o ypač Gyvojoje Šventovėje – tą realiai ir pajutau, ir labai galingai, vos pirmą kartą apsilankiusi Šventovėje, kai man tiesiog upeliu bėgo ašaros ir aš nežinojau kodėl – tai tik dėl tų visų patyrimų – aš šiandien skaitydama šį Algimanto mokymą, jaučiau ir išgyvenau, iš pradžių ašaras, o jau bebaigiant skaityti – ramybę. Ji tiesiog liete užliejo.
Tik ramus tu ir tegali būti ryžtingas. Be ramybės jausmo nebus ir pasitikėjimo, nei savimi nei Kūrėju.
O ramybės viduje nebus jeigu nesikreipsi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Nebus.
Aš neįsivaizduoju kaip kitaip galima išspręsti tokią gausybę problemų – paliečiančių kiekvieną – nesikreipiant į Kūrėją? Kaip išgyventi sunkias akimirkas nesikreipiant į Kūrėją? Kas mane geriau supras negu Kūrėjas? Ir kas jeigu ne Kūrėjas tau pasiūlys net ir to brolio petį, kai tau to labai reikia?
O mano širdis ir nori pasitikėti TAVIMI KŪRĖJAU. Pasitikėti tavo žodžiu, man sakomu. Pasitikėti savimi.
Aplinka nejaučia mūsų giluminių jausmų, ir jeigu mes pasiduosime ir degraduosime, ji su didžiausiu malonumu mus priims į savo glėbį ir dar paragins greičiau prie visų tokių pat – degraduojančiųjų – prisijungti. Paslysti nesunku. Bet net ir paslydus, tu bet kurią akimirką juk gali pats sau vėl prisipažinti tai, kas ir yra tavo Tikrieji Giluminiai Jausmai – Aš NORIU EITI su Tavimi KŪRĖJAU.
Telydi jus mielieji Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-01-04 03:09:55
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]