Forumas: temos peržiūra

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]

Tėvo mokymas, suteiktas atsiliepiant į Arūno prašymą gyvojoje Rojaus Trejybės šventovėje Vilniuje, 2010 01 09 suteikti mums stipresnį impulsą, kad būtume ryžtingesni urantai.

Tėvo mokymas – atsakymas, perteiktas po gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės šventovėje, Vilniuje, 2010 01 09.
Po gyvųjų pamaldų, bet dar iki mūsų bendro stalo, jau daugau kaip metai savo sielos brolius ir seses mokau pasakyti savo sielos nuoširdų pamokomąjį žodį visiems.
Ir Arūnas, savo sielos atsivėrimo akimirką, panoro, kad mes iš Tėvo gautume kokį nors dar stipresnį impulsą, kad būtume ryžtingesni urantai gyvajame kelyje, jis paprašė mane kreiptis į Tėvą, kad TĖVAS suteiktų mums mokymą, kad mus kaip nors sustiprintų šitame kelyje.
Algimantas:
Mylimas Tėve, mylimas Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, mylima Begaline Dvasia-Motina-Sese, aš garbinu Tave, kad Tu esi; esi Meilės Šaltinis, Kūrinijos Šaltinis ir Centras, skleidi meilės virpesius visiems. Mes juos gauname kiekvienas, atsiverdami Tau. Aš garbinu Tave iš meilės ir laisva valia, gauta iš Tavęs. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Amen.
Mylimas Tėve, aš kreipiuosi į Tave savo sielos brolio prašymu. Jis eina gyvuoju keliu kaip ir mes. Jis jaučia, kad mes esame nepakankamai ryžtingi, nepakankamai drąsūs; stinga iš Tavęs impulso. Jis prašo, kad Tu pasiųstum stipresnį impulsą, suteikdamas šitą savąjį mokymą, kuris turėtų prasmės mūsų dabartinėje aplinkoje mums, kiekvienam.
Tėvas:
Mano mylimieji vaikai, išgirdęs tokį pasakymą, Aš tiktai galiu pasakyti: - Oho! (šioje vietoje, savo viduje – energijos virpesiais – jutau tokią Tėvo PILNĄ MEILĖS ŠYPSENĄ, taip, kaip žemiškasis tėvas šypsosi matydamas savo mažo vaikelio gerus norus)
Aš sveikinu jus.
Mano mylimas ir mylimiausias sūnau, vadinamas Arūnu, esi nuostabus. Aš džiaugiuosi tavo žingsniais, kurie pranoksta tavo dabartinį sielos atsivėrimą, pranoksta sielos troškimas žengti dar galingesnį, stipresnį žingsnį šitame šviesos gyvajame kelyje. Tu ir MANE net skatini, kad Aš NEMIEGOČIAU, kad Aš stiprinčiau tave DAR STIPRIAU. Tu Mane vadini tobulu. Tu vadini Mane Tobulumo Šaltiniu, Meilės Šaltiniu. Tu vis tiek Mane dar SKATINI IR ŽADINI, kad Aš DAR LABIAU TAVE MYLĖČIAU, DAR DAUGIAU SUTEIKČIAU TAU IMPULSŲ. (visą laiką jutau savo viduje energetiniais virpesiais Tėvo ne tik šypseną, bet ir humoristinį toną.)
Oho! – dar kartą noriu pasakyti. (Tėvo humoristinis tonas čia buvo ypač intensyvus, aš TIESIOG NORĖJAU JUOKTIS, tai žodžiais nenusakoma; toks patyrimas man buvo pirmą kartą)
Mielas Mano, mylimiausias sūnau, Arūnai, kaip ir visi Mano mylimiausi sūnūs ir dukros, iš tikrųjų Aš džiaugiuosi jūsų troškimu, kad Aš jums dar daugiau suteikčiau impulsų, stiprinčiau jus iš vidaus.
Aš stiprinu jus TOBULAI.
Aš kiekvienam pasiunčiu impulsus TOBULAI.
Mano mylimieji, Aš savo impulsus priderinu prie kiekvieno iš jūsų, bet gaunu atsakymą tiktai tokį, kokį jūs esat pajėgūs, atsivėrę Man, sugrąžinti; sugrąžinti savo materialiu pasireiškimu savo sielos broliams ir sesėms, Mano kitiems, patiems mylimiausiems vaikams, patiems mylimiausiems sūnums ir dukroms. Net visa apvaizda, visa Mano dangiškoji šeima jums suteikia pagalbą iš išorės taip, kaip Aš jums suteikiu iš vidaus.
NAUDOKITĖS Mano suteikiama pagalba, ATSIVERKITE Man, ir PAJAUSKITE Mano PATĮ GALINGIAUSIĄ impulsą, kokį tiktai Aš galiu jums suteikti.
Visa jūsų problema yra jūsų neatitikime sielos troškimui ir tam žmogiškajam – neapvaldytam jūsų sielos, silpnos sielos – protui, kuris viešpatauja jūsų viduje. Jis viešpatauja kaip milžiniška intelekto banga, kuri nuslopina silpną sielos – morontinio – proto daigą, kuris trokšta, bet žengti žingsnį išorėje nesiryžta – nes neturi sukaupęs tokių patyrimų – kuris augintų tą morontinio proto daigą, kad ir siela savuoju patyrimu, kaupiamu išoriniais veiksmais, stiprėtų savo šerdimi ir širdimi, kuri tik ir gali prisipildyti Mano gyvojo vandens, Mano gyvojo maisto, kurį Aš suteikiu jai per atsivėrimą.
Mano mylimieji vaikai, patys mylimiausi vaikai, Aš jums siunčiu TOKIUS GALINGUS impulsus, kad jie pajuntami tiktai jūsų viduje per atsivėrimą. Aš negaliu jums pasiųsti tokių IŠORINIŲ reiškinių, kurie jus IŠGĄSDINTŲ.
Štai ir jūsų sielos brolis, Mano mylimiausias sūnus, Tomas, ką tik kalbėjo apie tai, kad šąla Anglija, apsnigta, nemačiusi iki tol tokios gausos sniego. Tai nėra Mano siunčiamas jiems reiškinys iš išorės, kad pamatytų. Tai yra PAŽEISTA klimatinė PUSIAUSVYRA; pusiausvyra pažeista. Todėl ji vienuose veiksmuose pasireiškia per potvynius, per ugnikalnių išsiveržimus, kituose veiksmuose pasireiškia kaip pūgos, šalčiai neįprastose vietose. Kada nusistovės klimatas, prie to nusistovėjimo prisidėsite ir jūs milžiniška dalimi. Mes taip pat padedame. Apvaizda veikia tam, kad evoliucijai padėtų, o ne ją slopintų.
Bet gi jūs NEGIRDITE TŲ VIDINIŲ impulsų, kurie yra jums siunčiami. Jūs norite, kad jums būtų duodami ženklai iš išorės, bet jie yra trumpalaikiai; trumpalaikiai ženklai, kurie neatskleidžia jūsų vidaus, jeigu jūs PATYS NENORITE skleistis iš vidaus. Kada jūs norite nuoširdžiai, tada jūs tą nuoširdų norą įgyvendinate nuoširdžiu atsivėrimu, kalbėdamiesi su Manimi, ir tada jūs patiriate, kaip siela ima pajausti tą Mano siunčiamą impulsą iš vidaus, kurį junta vis stipriau ir stipriau. Ir šitas stiprybės pojūtis PRANOKSTA jūsų žmogišką materialaus intelekto sielos sparnų supančiojimą, ir SIELA SUTRAUKO tas grandines, uždėtas intelektualaus žmogiškojo vergystės pasireiškimo, ateinančio iki šios akimirkos PER KARTŲ KARTAS. Tai nėra vien tiktai jūsų asmens žmogiškojo proto vergystė. Ji per TŪKSTANČIUS metų trukusios tamsos – ir iš kartos į kartą perduotos – dabartinėje kartoje pasireiškianti intelekto materialaus proto viešpatija, ir ją nugalėti kiekvienai sielai – viduje neturinčiai stiprybės – bergždžia, atsirėmus vien tiktai į išorinius ženklus.
Aš į jus sudėjau VISKĄ. Viduje, nes turite Mane savo viduje.
Neieškokite ženklų išorėje.
Kada esu jūsų VIDUJE, tada ir ATSIVERKITE Man SAVO VIDUMI. Atsiverkite! Ir jūs pajusite tokią galią, pajusite tokį ryžtą, kad jūsų sielos sutraukys visus jūsų iki šiol intelekto jums paspęstus pančius. Jūs iš tikrųjų sklęsite laisvame sielos skrydyje, pranokdami materialaus proto paaiškinimą. Bet jūs šito negalėsite padaryti be atsivėrimo Man.
Visa energija yra iš Manęs. Tad naudokitės ja, atsiverdami Man, esančiam jūsų viduje, ir kiekviename iš jūsų.
O išorinius reiškinius Aš jums pateiku tik, kad sustiprinčiau jūsų vidų, kad viduje jūs galėtumėte susimąstyti, kur tos priežastys, ir kaip tas priežastis pašalinti, jeigu tie reiškiniai yra neigiami; ir priešingai, kaip tas priežastis sustiprinti, jeigu reiškiniai yra teigiami, kad tie reiškiniai įgautų dar didesnį mastą, apimtų dar daugiau šitos planetos teritorijos ir erdvės, kada vis daugiau ir daugiau Mano vaikų, pačių mylimiausių, jūsų sielos brolių ir sesių, pajaus gyvą ryšį su Manimi per atsivėrimą viduje.
Aš negaliu jūsų sprigtuoti iš išorės. Tam Aš naudoju jus, Mano mylimiausius vaikus, kad jūs galėtumėte tapti tais švyturiais – gyvosios Mano šviesos išoriniais ŠVYTURIAIS –savo darbais.
Jūs esate ryžtingi. Jūs esate galingi. Tik neleidžiate tuo patikėti savo viduje. Dėl to ir subliūkšta jūsų šviesa, kuri yra pati ryškiausia.
Neieškokite ryškesnės šviesos IŠORĖJE, kada ją turite SAVO VIDUJE. Išorėje jūs jau žengsite prislopintą žingsnį, negu jūs jaučiate savo viduje Mane, pačią ryškiausią ir gyvą šviesą.
Gyvenkite gyvuoju ryšiu su Manimi.
Ir tik per šitą ryšį jūs nutiesite savo sielai ryžtingą ir gyvą lieptą, žengiant išorėje kasdieniu pasireiškimu, kuris stebins jūsų sielos brolius ir seses, o jus džiugins, kad jūs sutraukėte sielos pančius, ir ji išskleidė sparnus, ir ji nori kilt, kilt, o Aš suteikiu meilės sroves, kad jos sparnai niekada nepritrūktų oro srovių. Aš jus keliu išorėje sklęsti sparnus skrydžiui iš vidaus per jūsų asmeninį atsivėrimą Man.
Galingesnės jėgos negausite NIEKUR IR NIEKADA, nes tik šita jėga ir naudojosi Mano Sūnus Kūrėjas, jums žinomas Jėzaus vardu. Tik šita galia jis galėjo išsklęsti savo sielos sparnus, kad neštų jums šviesą prieš du tūkstančius metų, ir kurios neišsaugojo jo sielos broliai ir sesės, neišdrįsę pasekti jo mokymu.
Dabar jūs turite patys apsispręsti, ar norite eiti šituo gyvuoju Jėzaus keliu ir nešti tą šviesą kaip nešė Jėzus, o apsisprendę, tada skleiskit sielos sparnus skrydžiui išorėje ryžtingais veiksmais ir žingsniais, kokius jūs jausite atsivėrę Man savo sielos – morontine –išmintimi, kurią siela vis daugiau – per gyvą atsigręžimą į Mane – ir pajus.
Jūs esat GALINGI Mano švyturiai! GYVIEJI ŠVYTURIAI! Ir jūs nešit šitą Mano GYVĄJĄ šviesą visai planetai.
Algimantas:
Ačiū tau Tėve. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Amen.
---------------
Mielieji, viskas yra MŪSŲ VIDUJE TĖVO-ROJAUS TRJEYBĖS JAU SUTEIKTA. Telieka mums ištiesti savo ranką ir paimti tai, ką mums jau suteikė. O mūsų ši ranka yra mūsų viduje gyvenanti siela. Štai tik JI gali pasiimti visas jai suteiktas, ir suteikiamas, Rojaus Trejybės DOVANAS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas

Algimantas
2010-01-13 18:30:24

Komentarai

Algimantai, tavo deklaruojamas forumo tikslas RENGTI DVASINIUS MOKYTOJUS yra tik tuščia deklaracija ir tokia liks, jei iš esmės nepasikeis supratimas, kas yra dvasinis mokytojas, mokymas ir mokymasis. Jūs net niekur neturite jokių aiškių kriterijų apibūdinti šiems dalykams, žingsnių, etapų, nors ir buvo daug apie tai kalbėta. Todėl ir nėra nei vieno dvasinio mokytojo. Net ir tavęs nelabai išeina laikyti mokytoju.
O ryžtas, neparemtas jokiu vidiniu turiniu, arba pripildytas netinkamo turinio, yra kvailas ryžtas. Tokių ryžto pavyzdžių pilna aplinkui. Užstrigusią atsivėrimo plokštelę reikia pakeisti, bet kuo tu ją pakeisi? Juk išskyrus emocijas, vidinio turinio tai nėra? Atsimenu, buvo forume MD laikai (Minties Derintojo), lygiagrečiai atėjo ATS laikai (Atrask Tėvą Savyje). Sukosi ta plokštelė gal porą metų ar tris. Kur dabar MD? Kur ATS? Nebemadinga?
Paskui tėvo kompanija pasipildė iki trijų, įsivedė garbinimas, atsivėrimas. Ir vistiek nieko neišėjo. Vieną burtažodį keičia kitas, pagal Algio užgaidas, o kai to vidinio turinio nėra, tai šnipštas jums gaunasi ir kitaip nė nebus. Paskui pykstate, ieškote priešų, kai kas net laiškus rašo :)
Ir kokį ryžtą jūs vėl parodysite, ką dar krūčiau sugalvosite? Ir kada nuo konvejerio nuriedės dažais ir alyva kvepiantis pirmasis mokytojas?
Arūnai, ar žinai, kad kaip Donis pasakė, tavo galvoje traktorius burzgia? Kur tavo vidinė tyla? Juk tau akivaizdžiai ne ryžto reikia, o kaip aušra sako - dykumos.

Jonas
2010-01-15 16:16:55

Mielas Linai, aš tikrai džiaugiuosi, kad tu NORI SKLEISTI TĖVO ŠVIESĄ MŪSŲ FORUME. Tačiau tuomet ir ATSIVERK SAVO MINTIMIS, SAVO SAMPRATOMIS komentuodamas Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės Asmenų mokymų teiginius, dalinkis SAVO ASMENINIU patyrimu, KAIP TAU SEKASI ŠIAIS MOKYMAIS GYVENTI, o tai tikrai padės tau paimti ir Urantijos Knygą į rankas, kad įgautum GILUMINĘ KOSMINĘ ĮŽVALGĄ TIEK Į TĖVĄ-ROJAUS TRJEYBĘ, TIEK Į PATĮ SAVE.
Juk tu turi jau suvokti, kad į mūsų Forumą vis daugiau ir daugiau ateis mūsų Forumą tokių lankytojų,kuriems reikalinga DIDESNĖ šviesa negu ją siūlo KITI FORUMAI, o tada jie skaitys tavo replikavimus, kurie niekuo nesiskiria nuo kitų Forumų. Tai kur gi jam tada reikės surasti gyvąją ir RYŠKESNĘ ŠVIESĄ, JEIGU NET URANTIJOS KNYGOS FORUMAS YRA GRYNAI PALAIDA BALA APIE VISKĄ IR APIE NIEKĄ - GRYNI PLEPALAI, IR TIK TIEK.
Todėl ir yra mūsų Forumas VIENINTELIS suteikiantis didesnę TIESĄ ir ryškesnę ŠVIESĄ tik mūsų pastangų dėka, kada mes nagrinėjame pačius ryškiausius ir nuosekliausius šviesos šaltinius, patalpintus mūsų Forume. Tai apie kokį trynimą tu kalbi? TUŠČIŲ plepalų? Taip, juos trinsiu. Tačiau kada MOKYSIESI DIDESNĖS ŠVIESOS, kada pradėsi pateikti gilesnes mintis, kurios pravers tavo sielos broliams ir sesėms AUGTI BŪSIMAISIAIS DVASINIAIS MOKYTOJAIS, tada tik skatinsiu, kad dar daugiau rašytum, kaip dabar skatinu urantus - rašykite ryškesnę šviesą, kurią jūs jau žinote ir dalinkitės SAVO APMĄSTYMAIS PRASMINGAI, KAD JŪSŲ APMĄSTYMAI PADĖTŲ VISIEMS PAŽVELGTI Į URANTIJOS KNYGĄ KAIP Į PATĮ GILIAUSIĄ ŠALTINĮ DABARTINĖJE MŪSŲ PLANETOJE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,

Algimantas
2010-01-18 23:16:17

Miela Onute, mokiniai MOKOSI ne vien dešimtukais, dėl šito tu esi tikrai teisi. Tačiau atkreipk dėmesį į savo pačios pavartotą žodį - MOKOSI.
MŪSŲ Forume yra DVASINIAI mokiniai, ir jie TIKRAI nuoširdžiai MOKOSI, kada pradeda NAGRINĖTI URANTIJOS KNYGĄ, Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, ir Rojaus Trejybės Asmenų mokymus, pateikdami konkrečias pastraipas, konkrečius teiginius, patikdami savo sampratas, patiekdami savo klausimus, ko nesupranta, vystydami savo kosminę minties ir sąmonės įžvalgą.
O DABAR ŽIŪRĖK, KIEK ENERGIJOS TU IŠEIKVOJI DĖL SAVO PSEUDOĮSIŽEIDIMO. Ir kuo daugiau tavo parašymas atitiks MŪSŲ Forumo tikslą - RUOŠTI DVASINIUS MOKYTOJUS - tuo mažiau bus galimybių,kad jis bus ištrintas. ŠTAI TOKS TAVO REPLIKAVIMAS,KAD TU ĮSIŽEIDEI, KAIP IR MANO ŠIS PAAIŠKINIMAS TIKRAI BUS IŠTRINTI, NES JIE NETURI PRASMĖS NEI TAVO SIELOS AUGIMUI, NEI KITŲ MŪSŲ SIELOS BROLIŲ IR SESIŲ ŠVIESĖJIMUI.
O dėl nuomonės, tai tau neturi būti SVARBI nei MANO, nei bet KURIO KITO nuomonė.
PALAIKYK GYVĄ IR ATSIVĖRUSĮ SAVO SIELOS KANALĄ SU TĖVU IR TADA GYVENSI SU JO GYVA MEILE IR JOKIA KITO NUOMONĖ NEBEBUS SVARBI.
Ir tau Linai atsakysiu, kad su Tėvo-Rojaus Trejybės meile gyvenu NUOLAT - KAS AKIMIRKĄ IR NAKTĮ MIEGODAMAS TAIP PAT, IR DIENĄ VEIKDAMAS SĄMONĖS BŪSENOJE VEIKIU VIEN TIK SU MEILE IR IŠ MEILĖS. Ir meldžiuosi už tave kasdien, kaip ir už Joną, kaip ir už visą Forumą, kaip ir už daugelį savo sielos brolių taip pat su meile ir iš meilės tau, ir visiems. IR TAIP PAT ŠALINU TEKSTUS MŪSŲ FORUME IŠ MEILĖS VISIEMS SAVO SIELOS BROLIAMS IR SESĖMIS, KAD JIEMS NORS KIEK PADĖČIAU PAMATYTI URANTIJIOS DOKUMENTŲ, Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės Asmenų mokymų ŠVIESĄ, kurią taip intensyviai mėgini ir tu, ir panašūs į tave uždengti.
Mūsų Forume tau dar per anksti rašyti.
Tu dar turi LABAI KANTRIAI SKAITYTI URANTIJOS KNYGĄ, kad pradėtum suvokti KOSMINE ĮŽVALGA, KOKIAME FORUME TU ESI. Kol kas tu nesiorientuoji, kaip ir daugelis mūųs sieos obrlių ir sesių.
Dėl to ir valau, ir valysiu, jūsų pasireiškiančius asmeniškumus, kad palengvinčiau ir jums patiems ir kitiems pamatyti mūsų Forumą tikrąją šviesą, kurios skleidimui, ir tik jos skleidimui, ir jūsų kaip DVASINIŲ Mokytojų rengimui ir yra Tėvo-Rojaus Trejybės sumanyta mūsų svetainė, o man patikėtas jūsų BŪSIMŲJŲ DVASINIŲ MOKYTOJŲ RUOŠIMAS ATEITIES DARBAMS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,

Algimantas
2010-01-18 19:06:03

Algimantai,
Gal aš per anskti šiame forume, o gal per vėlai... o gal aš pačiu laiku :) juk aš esu Algimantai ir esu Tėvo sūnus kaip ir visi kiti - kam pats prisiimi tai spręst juk tokia pačio replika yra subjektyvi...
Aš tikrai noriu ir skleisiu Tėvo šviesą, bet nenoriu to daryti su trintuku/šluota/beisbolke/tvarka/įsakymu ar dar kuo, nors rankoje - juk tai akivaizdi diktatūra/cenzūra...
Man toks trynimas ir toks teršalų valymas - koks čia vyksta nėra priimtinas - man tai atstumtina ir beprasmiška.

Linas J
2010-01-18 19:18:29

Tėvo dvasia, Minties Derintojas, apie atkaklumą ir užsispyrimą
Mielieji, Forume kartais pasitaiko tokių sielos brolių, kurie būna ne atkaklūs, bet užsispyrę. Ir mes tą matom. Bet labai dažnai toji riba tarp atkaklumo ir užsispyrimo nusitrina, kad galime susipainioti, kada žmogus būna atkaklus, o kada užsispyręs.
Dėl to šiandien, šeštadienį, 2006 01 28, pagarbinęs mūsų visų mylimą Tėvą, paprašiau savo Minties Derintoją, Tėvo dvasios, paaiškinti šį skirtumą.
***
Mano mylimas sūnau, atkaklumas yra sielos augimo išraiškos savybė. Užsispyrimas yra sustingdyto momento pavertimas VISA suvokta ir suvokiama TIESA.
Tik jūsų akys mato labai mažą tikrovės dalelę. Ir jūs darote milžinišką klaidą, kada matomą tikrovę pavadinate visa. Matoma tikrovė, jūsų pojūčiams, sudaro tik labai menką dalelę Manosios tikrovės. Ir tik per gyvą ryšį su Manimi jau dabar galite ragauti ir mėgautis Manosios tikrovės tąja milžiniška nematoma dalimi, nes šis patyrimas leidžia jums suvokti, kad toji tikrovės dalis yra tikra, reali, ir gyva. Ir tik patyrimas leis jums tą tikrovės dalį pažinti realiai. Ir čia viskas priklauso nuo jūsų atkaklumo, nuo jūsų AUGIMO, o ne nuo UŽSISPYRIMO neigti, kad jūs galite patirti ir nematomą, šiandien ir jums, kūrinijos dalį.
Jeigu tikintis į Mane Mano vaikas pripažįsta, kad Aš esu visa kūrinija, ir jeigu jis neigia, kad Mano kūrinijos jo pažinimas plečiasi, tada toks Mano vaikas yra užsispyręs ir nemąstantis. Jis nenori Manęs atrasti ir patirti tokio, kokio dar napatyrė. Aš jam neįdomus jo asmeninio tyrinėjimo objektas ir visiškai nepatiriamas, kaip naujai ir naujai atsiskleidžiantis mylintis Tėvas.
Toks Mano vaikas labai nuskriaudžia save, stabdo savo gyvo ryšio su Manimi užmezgimą, nes Manimi nepasitiki, o pasitiki parašytu žodžiu, kad ir labai gražiu. Bet Aš esu aukščiau ir to Žodžio, nes esu Pirmasis Šaltinis ir Centras. Be Manęs neegzistuotų joks žodis. Dėl to ieškokite su Manimi GYVOJO ryšio.
Jeigu gyvojo ryšio su Manimi ieškosite, būtinai jį surasite. Tai yra jūsų atkaklumo rodiklis. Kuo atkakliau siekiate šito gyvojo ryšio su Manimi, tuo saldesnis pats ryšys. Ir kuo atkakliau šitokį ryšį atstumiate, vien tik negyvų raštų žodžių ieškojimu, tuo jūsų atkaklumas virsta užsispyrimu.
Užsispyrimas yra ne kas kita, kaip tvarinio nenuilstantis valios siekis to, kas nebeveda tolyn į priekį. Tai tokios didžiulės pastangos, kurios po truputį ima tvarinį izoliuoti nuo Manęs ir palaipsniui jį tolina nuo kitų sielos brolių ir seserų, ieškančių Manęs, gyvo, savo viduje. Dėl to užsispyręs žmogus siekia tik vieno - primesti savo sampratą net ir tam, kuris iš tokios sampratos jau išsilaisvino apkabinęs aukštesnį siekį.
Atkaklumas yra ugdantis ir nuolatinis siekis pažinti daugiau negu pažinta iki šiol tiek dvasiniame gyvenime, tiek materialioje visatoje.
Atkaklumas glūdina aštrius charakterio kampus per gilesnį gyvą bendravimą su Manimi ir savo sielos broliais ir seserimis, bet niekada nelaužo kito tvarinio laisvos valios.
Atkaklumas yra SAVOJO charakterio savybė keičiant SAVĄJĮ charakterį į Manąjį, užsispyrimas yra siekis keisti KITO charakterį nesuvokiant SAVOJO charakterio nei savybių, nei jo pasireiškimo konkrečiose situacijose, kurios pranoksta to tvarinio pasirengimo lygį.
Klausimas: Mylimas Tėve, ar atkaklumas gali pavirsti į užsispyrimą, o užsispyrimas į atkaklumą?
***
Ir viena ir kita gali pasikeisti iš vieno į kitą. Aš jums suteikiau laisvą valią. Aš jums neliepiu nieko. Aš nesu užsispyręs. Aš tik jus visus ir kiekvieną kviečiu ir raginu atsigręžti į Mane. Ir tik su Manimi jūs būsite atkaklūs, bet ne užsispyrę. O nutraukę ryšį su Manimi, jūs greitai pavirsite užsispyrėliais. Atkaklumas turi nuostabią savybę, dar daugiau gręžtis į Mane, kad dar labiau būtų atkaklus charakteris darant gerus darbus Man.
Ir visiškai kitoks yra užsispyrimo veikimo principas - tai savojo ego didžiulis noras laikyti ne tik savo proto nelaisvėje, bet taip pat į šitą nelaisvę paimti ir kito protą.
Ir tik Manoji gyvoji meilė užsispyrimą perlydo į atkaklumą. Ir tai, kas atrodė dar visai neseniai svarbu, ima nublankti, kad praeina bet koks noras ką nors įtikinėti ir įrodinėti. Ateina suvokimas, kad esi atsakingas tik už SAVOSIOS valios panaudojimą Manosios valios vykdymui ar nevykdymui. O Manosios valios užsispyrėlis ilgai vykdyti negali, nes jam Manoji valia tampa per sunki našta, nes ji veda į augimą, į tai, kas dar nepatirta, į tai, ką dar reikia pažinti atkaklių pastangų dėka. Ir kas tam tvariniui baisiausia, paneigti tai, ką taip užsispyrusiai tas pats tvarinys teigė.
Atkaklumas visada yra judėjime. Užsispyrimas visada yra trypčiojime. Atkaklumas suteikia ryžto, nes pasiekus vieną naują kalno viršūnę, pamatai kitą, bet jau ankstesnis patyrimas, įveikiant pirmąją viršūnę, suteikia didesnį pasitikėjimą ir Manimi, nes žengdamas į pirmąją viršūkalnę irgi žengei į tai, kas nauja ir neištyrinėta, bet vis tiek atkakliai žengei ir ją pasiekiai, o taip pat sutiekia ir didesnį pasitikėjimą ir savimi, nes jau patyrei, kad su Manimi net ir nepatirtas etapas, neištirta viršūnė, pasiduoda. Todėl dar atkaklesnių pastangų dėka kopi į naują viršūkalnę savuoju kopimo greičiu.
Užsispyrimas gali duoti teigiamą impulsą tik tokiai sielai, kuri gali žengti savo keliu, kada eina viena ir nemato, kur ir kiek nuėjo kiti. Tada toji siela, būdama be savo bičiulių, auga savo pačios tyrinėjimo ir žengimo dėka. Ir ji mokosi iš tokio žengimo priklausomai nuo aplinkybių. Bet vos tik sutinka kitą sielą, einančią tuo pačiu keliu, jeigu ji mėgins kitą sielą versti sukti jos keliu, taip po truputį toks užsispyrimas pradės šitą sielą stabdyti.
Užsispyrimas yra toji juoda dėmė, kuri ima užkloti net ir skaisčią sielą tuo metu, kada norisi ne pačiai augti, bet mėginti kitus nukreipti savojo ego supratimo keliu.
Užsispyrimas tai tas pats, jeigu jūsų plaučiuose ima stigti deguonies, o jūs vis tiek mėginate žingsniuoti, vietoje to, kad atkakliai siektumėte nustatyti deguonies trūkumo priežastį ir ją pašalinti, kad galėtų normaliai įkvėpti oro visi plaučiai ir atsigauti visas kūnas.
Mylimas Tėve, kaip mums pajusti, kada mes esame atkaklūs, o kada užsispyrę?
***
Mano mylimas sūnau, kiekvienam tą sako siela. Tik ji vienintelė gali pasakyti, kada atkaklumas ima virsti užsispyrimu, o kada užsispyrimas virsta atkaklumu. Atkaklumas niekada nevargina, nes jis yra MANOJI savybė, kurią tvarinys įgauna per Mano meilę. Ir to tvarinio siela džiaugiasi. Ji yra minkšta, mylinti, ir gailestinga, bet tuo pačiu atkakliai nešanti didesnę šviesą už tą, kokią iki šiol žinojo tos sielos aplinka. Ir toks atkaklus Manosios valios vykdymas suteikia dar didesnį ryžtą nešti šią šviesą tai aplinkai, kuri jos yra išsiilgusi, kuri yra pasirengusi jai atsiverti.
Užsispyrimas yra atkaklumą naikinantis ir žudantis pakaitalas, kada tvirtinama, kad ne šviesa yra svarbi, bet tos šviesos samprata, kokią nori pateikti toji siela, nors aplinkai toji samprata JAU nebepriimtina arba DAR nepriimtina. Ir nepaisant jokių aplinkybių mėginama lygiai vienais ir tais pačiais būdais įtvirtinti savo sampratą.
Tai negyvas ir atbaidantis šviesos skleidimo metodas, kuris daugelį gali atstumti ir nuo pačios šviesos ieškojimo.
Štai dėl to ir reikalingas gyvasis ryšys su gyvuoju MANIMI, kad jaustumėte Mano vedimą, kaip gi šviesą nešti ne užsispyrus, bet atkakliai. Ir tada pamatysite, kad ne raštas jus veda, bet vedu Aš. Ir tada imsite remtis ne raštu, bet gyvuoju Manimi per savo ryšį su Manimi. Ir mes drauge būsime gyvi liudininkai, kad viskas auga, viskas keičiasi, viskas įgauna naujų gyvybės virpesių, ir tie virpesiai veda link Manęs per atkaklų žengimą be užsispyrimo.
------------
Mielieji, nuoširdžiai pamąstę, mes galime, kiekvienas, pamėginti įvertinti savo žingsnius, kaip elgiamės - atkakliai ar užsispyrusiai.
O tarp visų tokių svarstymų galime įvertinti iš mūsų aplinką, kaip elgiasi ji. Tik neužmirškite vieno dalyko, esminio dalyko, jeigu vertinate, tai vertinkite atsistoję į tų, kuriuos vertinate, padėtį. Ir dar, vertinti, tai ne teisti. Vertinti, tai geriau pažinti tą pačią aplinką ir save joje.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas

Algimantas
2006-01-28 16:02

Arūnas
2010-01-18 20:03:27

Algimantai,
Ačiū už nuomonę - manau iš dalies esi teisus...
Dėl Jono ir manęs - tai nelabai sutikčiau, nes juk mes irgi nesam šiaip sau Algimantai - mes esam su tam tikru tikslu - ir kaip pats sakei - apie save - tai galėčiau pasakyti apie tuo kurie žeria kritiką arba pateikia savo laisvą nuomonę - nesilaikydami autoriteto nuostatos - mes juk irgi net tau pačiam esam naudingi, nes tu pats per tai turėtum toulėti ir dal forumo dalyviams gal kažkiek, nes jie pamato vaizdą iš kitos asmenybės kampo...
Pasakyčiau apie save taip esu dar žalias grybas urantas :) ir jus urantus atradęs tik prieš 6 mėn., bet jei man kažkur kyla neaiškumai arba aš manau kitaip - kodėl gi aš neturiu teisės išsakyti savo nuomonės, užklausti klausimų - ar tai mokyklose mokiniams yra draudžiama? - ir ar tikrai mano kitokia nuomonė nei tam tikra intencija (kuri jaučiama šiame forume) dėl mano žalumo yra pasmerkta ištrynimui... Ar tai pats geriausias atsakymas man, kad suprasčiau, kad turiu rašyti komentarus pagal tam tikras nuostatas, kurias kažkas iš žmonių yra parengęs... tai kur tada mano laisvė į žodį?
Dėl mokymo pritaikymo gyvenime - taip tikrai pritariu, kad labai svarbu juos ne tik priimti, bet ir materializuoti arba gyventi jais... todėl turiu ir tau Algimantai klausimą - pats juk irgi negyveni pagal juos - tokį nuostabų mokymą apie meilę esi perdavęs, bet kitų nuomonės trinamos ir trinamos - ar tame trynimo veiksme jaučiama meilė? Ar jaučiama Tėvo šiluma? Manau trinate dėl to, kad patenkintumėt savo gyvulinio proto/pasamonės teršalų išstatytus poreikius-nu gal aš ne taip kažką suprantu, nes neperskaičiau dar UK?

Linas J
2010-01-16 19:41:00

Onute,
Taip kai tavo komentarą ištrina - jautiesi pažemintas - jautiesi, kad tavo savigarba yra kiek apmindyta... bet Onute jautiesi taip, nes tiki, kad susidorojimas tai pažeminimas - o jei pabandytum susidaryti priešingą nuomonę? :)
Juk tada būtų lengviau - ar ne?
Tiesiog manau, kad problema susijusi su trynimu yra tame, kad esame žmonės visi su savo požiūriais... tu neatitikai kažkurio požiūrio (tarkim Sauliaus asmeniškumų filtravimo tinkle tu užkliuvai, nors Algimanto filtre gal būtum neužkliuvus), bet dabar jau yra kaip yra... ir nenusimink viskas bus ok :)
Įsižeidime pasistenk ilgai nebūti - tiesiog patikėk paprasta tiesa esam VISI SKIRTINGI - TODĖL MUMS VIENUS KITIEMS NĖRA LENGVA SUPRASTI, NORS MŪSŲ TĖVAS YRA VIENAS :)

Linas J / Onutei
2010-01-16 19:50:57

137. Kantrybė

Jūsų tikrovės pažinimas tik prasideda. Dėl to jūs turite džiaugtis, kad jūsų Vedlys ir Mokytojas yra pats Tėvas per savo dvasią, savo paties dalelę, patalpintą jūsų prote, ir pavadintą Minties Derintoju, kad jums būtų galima suprasti Jo veikimą lengviau. Būtent Tėvas šitokiu būdu, tik meilės virpesiais, ir derina jūsų, kiekvieno, mintis, kad jos vis labiau atitiktų jums numatytą lygį, kad jos vis šviesėtų ir skaidrėtų. Dėl to Jo paties dalelė, dvasia, tas Paslaptingasis Pagalbininkas, kuris jums nėra matomas, bet gali būti pajuntamas ir patiriamas atitinkamose jūsų atsivėrimo Jam būsenose per maldą, per gyvą komuniją su Tėvu, padeda pasiekti tokių minties suderinimo su Tėvo virpesiais lygių, kurie toli pranoksta daugumos iš jūsų net pačios lakiausios vaizduotės lygį.
Todėl neskubėkite apšaukti kitų savo sielos brolių ir sesių pamišusiais ar dar aštresniais žodžiais, jeigu jie jums pasakoja apie tokius patyrimus, perteikia žodžiu ar raštu tokius mokymus, kokius jūs patys, kol kas, suvokti galite ne iki galo. Tuos mokymus jie ir gauna iš savojo Paslaptingojo Pagalbininko. Ateis toks metas, kada visi žmonės kalbėsis su Tėvu savo mintimis, savo žodžiais nuo pat jaunumės. Ir nieko tokie bendravimai nestebins. Todėl su apibendrinimais ir galutinėmis išvadomis pakentėkite ir palaukite tol, kol visuomenė taps dvasingesnė.

Žmonių skubėjimas patirti viską kuo greičiau ir kuo intensyviau yra gyvulinio ir savo žemojo aš pasireiškimas materialiame gyvenime. Dvasinis gyvenimas numato labai palaipsnį ir labai kantrų, atsidavusį Tėvui, savo dieviškojo aš vystymą. Tai labai intensyvus, bet tuo pačiu labai nuoseklus ir net nepastebimas savojo aš ugdymas. Ir šitą procesą paversti nekantrumu arba siekimu viską pajausti ir patirti iš karto, tai yra ne kas kita, kaip paties proceso pažeidimas.

Jūs, materialiu pavidalu, atlikdami tokį darbą, kaip automobilio akumuliatoriaus pakrovimą, žinote, kad jis daug geriau ir pilniau pakraunamas, kada yra kraunamas mažesne elektros srove ilgesnį laiką, negu aukštesne srove trumpesnį laiką. Tuo tarpu dvasinis vystymasis numato dar pilnesnį savojo aš pakrovimą su apmąstymais ir svarstymais, kas gi vis tik yra net ir pats tas tvarinio dvasinis vystymasis. Ir tokiam procesui jokių sutrumpinimų būti negali. Jūs kaip tas akumuliatorius, galite pasikrauti tik tiek, koks yra jūsų talpumas. Tik skirtumas tarp materialaus akumuliatoriaus ir jūsų dvasinės baterijos yra toks, kad jūsų baterija yra gyvasis jūsų aš, kuris savo dvasinį talpumą plečia ir vysto dvasinio augimo metu. Tas pats aš, bet talpumas gali augti iki begalybės. Dvasiniam talpumui ribų nėra.

Ir kuo didesnis nekantrumas, kuo didesnis skubėjimas su apibendrinančiomis ir galutinėmis išvadomis, tuo mažesnis to tvarinio dvasinis talpumas tuo konkrečiu momentu. Tačiau jis gali būti plečiamas. Dėl to bet kokia galutinė išvada negali būti galutinė, nes paprasčiausiai ji bus labai greitai patikslinta, išplėsta, o gal net ir paneigta. Ir tik vienas vienintelis kelias garantuoja, kad ir jūsų dabartinės išvados gali būti teisingos, jeigu jūs atsiduodate savo Paslaptingojo Pagalbininko vedimui iš vidaus ir nesipriešinate jam, derinant jūsų mintis miego metu, kada jūsų sąmonė yra atjungta, o Minties Derintojas veikia per jūsų pasąmonę, kada jos kanalas nėra užimtas sapnų vaizdiniais.

Štai tada jūsų išvados bus vis teisingesnės, nors ir negalutinės, bet visą laiką bus nukreiptos viena kryptimi: į vis didesnio pakrypimo į Tėvo pusę ir vis didesnio atsidavimo Jam ir didesnio pasitikėjimo Juo pusę. Tada jūsų daromos išvados ir apibendrinimai bus jau nebe jūsų žemojo ir nekantraus aš skubotas vaisius, bet vis labiau atsiskleidžiančio ir pasireiškiančio tikrojo sielos-vaiko vis subtilesnis žvilgsnis Tėvo akimis į tikrovės platesnį horizontą, skubančiajam aš neprieinamą ir dėl to nesuvokiamą ir nepastebimą.

Kantrybė yra viena pagrindinių valinio tvarinio charakterio savybių. Skubėjimas niekada negali suteikti tvirto žinojimo ir patikimo pažinimo bet kokioje veiklos sferoje. Kantrybė – tai nereiškia veiklos ištęsimas ir jos vilkinimas. Kantrybė, tai siekimas pažinti tos veiklos visus aspektus, kad ji taptų ne tik suprantama, bet ir artima dėl vis gilesnio ir gilesnio jos pažinimo ir patyrimo joje. Kantrybė – tai priešinga savybė charakterio nekantrumui, kuris veikia kaip nuodas bet kokiai veiklai, nes nekantrumas visą tvarinio dėmesį koncentruoja į veiklos rezultatą, bet ne į pačią veiklą. Siekiant rezultato, bet nesuvokiant pačios veiklos proceso ir nejaučiant tokios veiklos patyrimo prasmės, neįmanoma pasiekti ir laukiamo rezultato. Dėl to jūs turite ugdyti savo kantrų požiūrį į viską, ką jūs atliekate. Jūs turite visada ir visur atlikti bet kokį darbą taip, kaip jis gali būti atliktas taip gerai, kaip jį atlikti jums leidžia jūsų sugebėjimai. Jūs turite atsisakyti tokio požiūrio – gerai bus ir taip. Gerai yra tik taip, kaip jūs galite tuo metu atlikti geriausiai.

Tačiau tam, kad šitaip galėtumėte atlikti jums būtiną atlikti užduotį, jūs turite visą dėmesį sutelkti į pačios užduoties atlikimą, o ne į bet kokios kokybės rezultatą. Kantrybė turi giminingą sau bruožą, kurį jūs vadinate uolumu. Tas, kuris viską atlieka uoliai, tas yra ir kantrus. Dėl to stenkitės visus darbus dirbti uoliai, tada augs ir jūsų kantrybė. Tuo tarpu uolumą ugdo susidomėjimas ta užduotimi, kurią jums pavesta atlikti. Jeigu jūs nesidomėsite tuo darbu, kurį jums reikia padaryti, tada ir stengsitės jį padaryti kuo skubiau. O tai reiškia, kad jūsų uolumui nebus kur išsiskleisti, nes jūsų dėmesys bus nukreiptas į kuo greitesnio rezultato pasiekimą, o ne į patį darbo atlikimą, kuriam būtinas uolumas.

Kantrybė pranoksta uolumą tuo, kad ji yra visaapimanti tvarinio charakterio savybė, kuri pasireiškia visada, net ir tada, kada nereikia atlikti jokios užduoties. Sakykim, jums reikia laukti autobuso stotelėje. Ir jeigu tenka palaukti ilgiau, tai nekantrus žmogus gali prarasti gerą nuotaiką, pradėti jaudintis, kad per ilgai gaišta laiką, ar dar susigalvoja save patį erzinančių kokių nors minčių. Tuo tarpu tas, kuris yra kantrus, jis net ir laukdamas autobuso suranda sau prasmingą užsiėmimą, net stebėdamas aplinką, mintimis pasikalbėdamas su savimi, o įtikėjęs – su Tėvu ar su manimi.

Kantrybė ne tik ramina charakterį, kuris yra linkęs pulsuoti, kunkuliuoti, ir visą laiką nerimti, bet ir leidžia tam pačiam charakteriui tvirtėti ir grūdintis, kad jo šeimininkas, jūsų tikrasis aš, galėtų geriau pažinti pats save. Kantrus žmogus save analizuoja daugiau negu nekantrus. Kantrus žmogus labiau pasveria savo veiksmus negu nekantrus. Dėl to kantrus žmogus gali būti palyginamas su tokiu žmogumi, kuris imasi užduoties, tarsi geriau jai būtų pasiruošęs. Ir net jeigu jos atlikti nepavyksta taip gerai, kaip tikėjosi, dėl to nesusierzina.
Kantrybė yra pagrindinė jūsų charakterio ugdymo svirtis. Tiktai reguliuodami ją, jūs galite ugdyti ir sutvirtinti savo dieviškojo aš charakterį ir panašėti į Tėvą.

Ar jūs galite įsivaizduoti, kas atsitiktų su kūrinija, su jumis, kiekvienu, jeigu Tėvas nebūtų kantrus? Ar jūs manote, kad Tėvas, kuris yra tobulumo Šaltinis ir Centras, matydamas jus taip nenoriai dirbančius savo darbus, taip sunkiai prisiverčiančius atlikti bet ką uoliai be jokio atlygio, ir matydamas, kad tuos darbus atliekate ne taip tobulai, kaip Jis norėtų, kad jūs atliktumėte, jeigu būtų nekantrus, taikstytųsi su tokiu jūsų požiūriu ir tokiu jūsų gyvenimu? Tačiau, kadangi Jis yra Tobulumo Šaltinis, tai Jis tobulai suvokia, kad, dabar, jūs žengiate tik savo pirmąjį žingsnį į savo tobulėjimą, ir ištobulinimą pasieksite tik tada, kada stovėsite Jo paties akivaizdoje Rojuje, todėl jis leidžia jums augti, vystantis patiems ir vystant savo pačių kantrybę.
Dėl to ir jūs turite atsiduoti Tėvo dvasios vedimui iš vidaus, kad galėtumėte vystyti šitą savo charakterio bruožą – kantrybę. Jūs lygiai taip, kaip kantrus Tėvas yra su jumis, turite būti kantrūs su savo sielos broliais ir seserimis. Galbūt kai kurie jų veiksmai, požiūriai jus gali net erzinti, bet jūs turėtumėte su jais išlikti kantrūs. Nors jūsų gyvenime jums pasitaiko įvairių situacijų, tačiau kantrybės nepraraskite nė vienoje iš jų. Tik kantrus veikimas atneš jums nuostabų atlygį – jūsų pačių nuglūdintą ir spindintį kaip deimantą jūsų tvirtą charakterį, kuris ir padės jums siekti panašumo į Tėvą per visą ir ilgą kelionę-karjerą į Rojų pas Tėvą.

Kantrus charakteris – tai ne tik uolumas atliekant užduotį, tai taip pat ir apsauga nuo suklydimo. Kada kantrus laukia ir mąsto, nekantrus veikia dar net nesuvokęs situacijos, ir dėl to jos neišanalizavęs. Nesuvokiant aplinkos labai maža tikimybė, kad atliktas veiksmas bus geriausiai atitinkantis tos situacijos reikalavimus. Todėl kantrybė jus apsaugo nuo papildomų kančių, kurias jums sukelia suklydimai. O papildomos kančios nekantriam žmogui dar labiau mažina jau ir taip menką kantrybę, todėl jo ir kiti veiksmai vėl bus skuboti, kad tik greičiau būtų ko nors griebtasi šitokią padėtį ištaisyti, net nesusimąstant, kad vietoje jos ištaisymo, ji dar labiau sukomplikuojama. Ir tokia klaidingų sprendimų virtinė pagimdo klaidingų veiksmų virtinę, o ši savo ruožtų sukelia gyvenimo kančių virtinę, kuri anksčiau ar vėliau tokį žmogų atveda į ligą. O labai dažnai ir į ankstyvą mirtį.
Ir jeigu gyvenimo kančios tokį nekantrų mirtingąjį dar pastūmėjo savo nekantrumą nukreipti prieš Tėvą, tai labai didelė tikimybė, kad toks žmogus pasirašo sau ir kankinančios fizinį kūną mirties nuosprendį. Ir net tokį nuosprendį, kuris bus patvirtintas ir Dievo. Ir po tokio žmogaus maišto prieš Tėvą ir po materialios jo kūno mirties, nebebus jokio prisikėlimo tokiam mirtingajam aukštesniu pavidalu – sielos pavidalu su tuo pačiu ir gyvu savuoju aš. Toks prisikėlimas nebus suteiktas maištaujančiam ir dėl savo kančių viskuo kaltinančiam Tėvą mirtingajam ir dėl to apsisprendusiam tokiu siūlomu Tėvo keliu neiti. Bet apsisprendusiam galutinai.

Kantrybė yra tokia nuostabi charakterio savybė, kad ją turintis žmogus niekada neapkaltins Dievo dėl savo sunkios padėties, bet jis dar labiau Jo mels suteikti dar daugiau kantrybės šitą padėtį ištverti.

Štai kodėl nekantrumas yra labai pavojingas bet kam, nes jis tikrai apsunkina materialų gyvenimą, paverčia jį nuolatiniu bėgimu lenktynėse su savo laiku. Ir visą laiką siekiant tą laiką sutrumpinti. Tačiau kelyje pas Tėvą Rojuje sutrumpinti negalima nieko. Jūs negalite pas Jį patekti kitokie negu Jis yra numatęs kokie jūs turite patekti. Ir Jis būdamas Kantrybės Tobulumas ir Šaltinis ir jus ugdo būti kantriems net ir savo pradinio žingsnio pas Jį etape, kada esate dar tik materialaus mirtingojo pavidalu, kada jūs dar neperkopėte per savo materialaus kūno mirties slenkstį, kada dar nenuėjote nė vieno žingsnio po prisikėlimo sielos pavidalu, kada dar labai toli jums iki dvasios pavidalo, kada dar jūsų laukia dvasios pavidalu mokymai truksiantys milijardus metų. Tačiau jau dabar Tėvas jums siūlo paragauti savojo charakterio kantrybės ugdomų vaisių, kada jūs patys pajausite, kaip kantrybė jus grūdina ir stiprina, kaip ji suteikia vis gilesnio patyrimo su Tėvu, kaip ji leidžia net ir jūsų materialiam ir labai pažeidžiamam kūnui jaustis stipriau ir sveikiau.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad kantrybė, būdama viena iš dieviškojo charakterio savybių, bet kokį žmogų vis labiau ir labiau suartina su Tėvu, nes toks žmogus visą laiką kantriai siekia panašumo į Tėvą ir stengiasi bendrauti su Juo. Ir net jeigu ilgą laiką jam nepavyksta Tėvo išgirsti, jis vis tiek kantriai siekia gyvo ryšio su Tėvu, esančiu jame. Ir kantrybė visada vainikuoja tą ryšį su Tėvu.
Kantrybės ugdymas niekada negali pakenkti niekam. Tik kantrybės dėka jūs įveikiate problemas, kurios kyla jūsų kelyje kaip užduotys jūsų, kaip Tėvo vaiko, patikrinimo metu šitame žemiškajame jūsų gyvenime.
272-137MOKYMAS

Arūnas
2010-01-16 20:30:40

Įrašai: 11-19 iš 19

<< 1 | 2 >>

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]

Visos forumo temos

Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.