Forumas: temos peržiūra
Skaitinys - Jėzaus mokymas apie gėrį ir blogį, tiesą ir įtikėjimą.
Skaitinys apie gėrį ir blogį, tiesą ir įtikėjimą iš Rojaus Trejybės šventovės gyvųjų pamaldų, kuomet jų metų būdavo ir garsinis skaitymas kiekvienam po pastraipą paeiliui.
Jūs taip pat perskaitykite VISĄ skaitinį GARSIAI. Tai pratins jus pačius prie SAVO BALSO, tariančio ROJAUS TREJYBĖS ŠVIESOS MINTIS, ir padės jums raiškiai IŠTARTI ŽODŽIUS kalbantis ir su savo sielos broliais ir sesėmis.
Pamąstykite, ką perskaitėte, ir pasidalinkite savo mintimis mūsų Forume.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
-------------------
132 DOKUMENTAS
VIEŠNAGĖ ROMOJE
Kadangi Gonodas atvežė Indijos princesės sveikinimus Tiberijui, Romos valdovui, tai trečiąją dieną po savo atvykimo į Romą abu indai ir Jėzus pasirodė prieš jį. Niūrusis imperatorius buvo neįprastai gerai nusiteikęs tą dieną ir su šiuo trejetu ilgai šnekėjosi. O jiems išėjus, imperatorius, turėdamas omeny Jėzų, pastebėjo savo padėjėjui, stovėjusiam jo dešinėje, "Jeigu aš turėčiau to vaikino karališką laikyseną ir malonų būdą, tai tikrai būčiau tikras imperatorius, a?"
Viešint Romoje, Ganidui buvo nuolatinės valandos studijoms ir miesto įžymių vietų lankymui. Jo tėvas turėjo sutvarkyti daug verslo reikalų, ir trokšdamas, kad jo sūnus užaugtų toks, jog taptų vertu perimti jo plačių komercinių interesų valdymą, jis manė, kad atėjo tas metas, kada berniuką reikia supažindinti su verslo pasauliu. Romoje buvo daug Indijos piliečių, ir dažnai vienas iš paties Gonodo tarnautojų jį lydėdavo kaip vertėjas, todėl Jėzus ištisas dienas galėjo leisti savo paties nuožiūra; tai suteikė jam laiko išsamiai susipažinti su šituo miestu, turinčiu du milijonus gyventojų. Dažnai jį buvo galima surasti forume, politinio, teisinio, ir verslo pasaulio centre. Neretai jis eidavo į Kapitolijų ir žvelgdamas į šitą nuostabią šventovę, skirtą Jupiteriui, Junonai, ir Minervai, mąstydavo apie neišmanymo vergovę, kurioje buvo laikomi šitie romėnai. Jis taip pat daug laiko praleisdavo ant Palatino kalvos, kur buvo imperatoriaus rezidencija, Apolono šventykla, ir graikų ir lotynų bibliotekos.
Šituo metu Romos imperiją sudarė visa pietinė Europa, Mažoji Azija, Sirija, Egiptas, ir šiaurės vakarų Afrika; ir jos gyventojai buvo Rytų Pusrutulio visų šalių piliečiai. Jo troškimas tyrinėti šitą kosmopolitinę Urantijos mirtingųjų visumą ir bendrauti su ja buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Jėzus ir sutiko vykti į šitą kelionę.
Viešėdamas Romoje Jėzus daug sužinojo apie žmones, bet per jo šešių mėnesių gyvenimą tame mieste pats vertingiausias iš visų daugiapusių patyrimų buvo jo ryšys su imperijos sostinės religiniais vadovais ir poveikis jiems. Baigiantis savo viešnagės Romoje pirmajai savaitei Jėzus susirado cinikų, stoikų, ir misterinių kultų, konkrečiai mitraistinės grupės, svarbius vadovus ir susipažino su jais. Ar Jėzui buvo akivaizdu ar ne, jog žydai ketina atmesti jo misiją, bet jis kuo tikriausiai numatė, kad jo pasiuntiniai neužilgo atvyks į Romą tam, kad skelbtų dangaus karalystę; ir dėl to jis ėmėsi, labiausiai stebinančiu būdu, ruošti tą kelią, kad jų žinia būtų priimta kuo geriau ir patikimiau. Jis iš vadovaujančių stoikų pasirinko penkis, iš cinikų pasirinko vienuolika, ir iš misterinių kultų vadovų pasirinko šešiolika, ir didelę savo laisvalaikio dalį jis praleido beveik šešis mėnesius artimai bendraudamas su šitais religiniais mokytojais. Ir jo mokymo metodas buvo toks: Nė vieno karto jis nekritikavo jų klaidų arba net ir neužsiminė apie jų mokymų ydas. Kiekvienu atveju jis pasirinkdavo tiesą iš to, ko mokė jie, ir tuomet imdavo taip gražinti ir nušviesti šitą tiesą jų prote, jog per labai trumpą laiką šitas tiesos išplėtimas veiksmingai išstūmė su tuo susijusį suklydimą; ir šitokiu būdu šitie vyrai ir moterys, kuriuos mokė Jėzus, buvo parengti tam, kad vėliau suvoktų papildomas ir panašias tiesas ankstyvųjų krikščionybės misionierių mokymuose. Būtent tai, jog evangelijos skelbėjų mokymai buvo priimti anksti, ir suteikė tą galingą postūmį sparčiam krikščionybės pasklidimui Romoje, o iš čia ir po visą imperiją.
2. GĖRIS IR BLOGIS
Mardus buvo pripažintas Romos cinikų vadovas, ir jis tapo raštininko iš Damasko didžiuliu draugu. Diena iš dienos jis šnekėjosi su Jėzumi, ir naktis po nakties klausėsi jo nuostabaus mokymo. Tarp svarbesniųjų aptarimų su Mardu buvo viena diskusija, sumanyta tam, kad atsakytų į šito nuoširdaus ciniko klausimą apie gėrį ir blogį. Iš esmės, ir dvidešimtojo amžiaus frazeologija, Jėzus pasakė:
Mano broli, gėris ir blogis yra vien tiktai žodžiai, simbolizuojantys matomos visatos žmogiškojo suvokimo santykinius lygius. Jeigu tu esi etiškai tingus ir visuomeniškai abejingas, tai savo gėrio norma gali laikyti dabartinius visuomeninius papročius. Jeigu tu esi dvasiškai neveiklus ir moraliai nesivystai, tai savo gėrio norma gali laikyti savo amžininkų religinius papročius ir tradicijas. Tačiau toji siela, kuri pranoksta laiką ir patenka į amžinybę, turi priimti gyvą ir asmeninį sprendimą rinkdamasi tarp gėrio ir blogio, kaip juos apsprendžia tikrosios dvasinių normų vertybės, nustatytos dieviškosios dvasios, kurią Tėvas danguje yra pasiuntęs apsigyventi žmogaus širdyje. Šita viduje gyvenanti dvasia yra asmenybės išlikimo norma.
Gėris, kaip ir tiesa, visada yra santykinis ir būtinai priešingas blogiui. Būtent šitų gėrio ir tiesos savybių suvokimas ir įgalina besivystančias žmonių sielas priimti tokius asmeninius pasirinkimo sprendimus, kurie yra esminiai amžinajam išlikimui.
Dvasiškai aklas individas, kuris logiškai vadovaujasi moksliniu diktatu, visuomeninėmis nuostatomis, ir religine dogma, atsiduria didžiuliame pavojuje, kad paaukos savo moralinę laisvę ir praras savo dvasinę nepriklausomybę. Tokia siela turi lemtį tapti intelektualia papūga, visuomeniniu automatu, ir religinės valdžios vergu.
Gėris visada auga link moralinės saviraiškos ir dvasinio asmenybės pasiekimo didėjančios laisvės naujų lygių – gyvenančio viduje Derintojo atradimo ir susitapatinimo su juo. Patyrimas yra geras tada, kada jis išaukština grožio suvokimą, didina moralinę valią, plečia tiesos supratimą, didina sugebėjimą mylėti savo bičiulius ir tarnauti jiems, iškelia dvasinius idealus, ir aukščiausius žmogiškuosius laiko motyvus suvienija su viduje gyvenančio Derintojo amžinaisiais planais, kurie visi veda tiesiai į padidintą troškimą vykdyti Tėvo valią, šituo puoselėdamas dieviškąją aistrą surasti Dievą ir būti labiau panašiam į jį.
Kada jūs kilsite tvarinio vystymosi visatoje laiptais, tada pamatysite augantį gėrį ir mažėjantį blogį, tobulai atitinkantį jūsų sugebėjimą patirti gėrį ir suvokti tiesą. Galimybė suklysti ar patirti blogį nebus iki galo išnykusi tol, kol kylanti žmogiškoji siela pasieks paskutiniuosius dvasinius lygius.
Gėris yra gyvas, santykinis, visada progresuojantis, būtinai asmeninis patyrimas, ir amžinai sąveikaujantis su tiesos ir grožio supratimu. Gėris yra surandamas suvokiant dvasinio lygio pozityvias tiesos vertybes, kurios turi, žmogiškajame patyrime, kontrastuoti su kita tokia neigiama dalimi – potencialaus blogio šešėliais.
Tol, kol jūs pasieksite Rojaus lygius, gėris visada bus daugiau ieškojimas negu nuosavybė, daugiau tikslas negu pasiekimo patyrimas. Bet net ir tuomet, kai jūs esate išalkę ir ištroškę teisingumo, jūs patiriate vis didesnį pasitenkinimą gėrį pasiekdami iš dalies. Gėrio ir blogio buvimas pasaulyje pats savaime yra žmogaus moralios valios, asmenybės, kuri šitas vertybes šitaip identifikuoja ir taip pat gali iš jų rinktis, egzistavimo ir realybės teigiamas įrodymas.
Iki to meto, kada bus pasiektas Rojus, kylančiojo mirtingojo sugebėjimas savąjį aš sutapatinti su tikrosiomis dvasinėmis vertybėmis yra tapęs toks išplėstas, kad dėl to pasiekia gyvenimo šviesos turėjimo tobulumą. Tokia ištobulinta dvasinė asmenybė tampa taip visiškai, dieviškai, ir dvasiškai suvienyta su gėrio, grožio, ir tiesos teigiamomis ir aukščiausiomis savybėmis, kad nelieka jokios galimybės tam, jog tokia teisi dvasia mestų kokį nors potencialaus blogio negatyvų šešėlį, kada ją apšviečia begalinių Rojaus Valdovų dieviškosios šviesos tyrinėjantis švytėjimas. Visose tokiose dvasinėse asmenybėse, gėris daugiau nebėra dalinis, kontrastinis, ir palyginamasis; jis yra tapęs dieviškai užbaigtas ir dvasiškai pripildytas; jis priartėja prie Aukščiausiojo tyrumo ir tobulumo.
Mirtingojo pasirinkimui reikalinga blogio galimybė, bet ne jo realybė. Šešėlis tiktai santykinai yra realus. Realus blogis nėra būtinas kaip asmeninis patyrimas. Dvasinio vystymosi žemesniuosiuose lygiuose potencialus blogis lygiai taip pat veiksmingai veikia kaip akstinas sprendimui moralinio vystymosi sferoje. Blogis tampa asmeninio patyrimo realybe tiktai tada, kada moralus protas blogį pasirenka pats.
3. TIESA IR ĮTIKĖJIMAS
Nabonas buvo Graikijos žydas ir savo rangu pirmasis tarp svarbiausio misterinio kulto Romoje, mitraizmo, lyderių. Nors šitas aukštas mitraizmo šventikas su raštininku iš Damasko diskutavo daug kartų, bet jį ilgam laikui paveikė jų diskusija vieną vakarą apie tiesą ir įtikėjimą. Nabonas buvo sumanęs Jėzų atversti į mitraizmą ir net buvo pasiūlęs jam grįžti į Palestiną mitraizmo mokytoju. Vargu ar jis suvokė, kad Jėzus ruošia būtent jį, kad jis taptų vienu iš pirmųjų atsivertėlių į karalystės evangeliją. Perteikus šiuolaikine kalba, Jėzaus mokymo esmė buvo tokia:
Tiesos negalima apibrėžti žodžiais, ją galima apibrėžti tiktai gyvenimu. Tiesa visada yra daugiau negu žinojimas. Žinojimas yra susijęs su matomais dalykais, bet tiesa pranoksta tokius grynai materialius lygius tuo, kad ji derinasi su išmintimi ir apima tokius neapčiuopiamus dalykus, kaip žmogiškąjį patyrimą, net dvasines ir gyvas realybes. Žinojimas kyla iš mokslo; išmintis atsiranda iš tikros filosofijos; tiesa gimsta iš dvasinio gyvenimo religinio patyrimo. Žinojimas turi reikalo su faktais; išmintis, su ryšiais; tiesa, su tikrovės vertybėmis.
Žmogus yra linkęs mokslą kristalizuoti, filosofiją formalizuoti, ir tiesą dogmatizuoti, nes jis yra intelektualiai tingus, kad prisiderintų prie augančios gyvenimo kovos, tuo pačiu metu jis taip pat siaubingai bijo to, kas yra nežinoma. Paprastas žmogus delsia keisti savo mąstymo įpročius ir gyvenimo būdą.
Atskleista tiesa, asmeniškai atrasta tiesa, yra žmogiškosios sielos aukščiausias pasitenkinimas; tokia tiesa yra materialaus proto ir viduje gyvenančios dvasios bendras kūrinys. Šitos tiesą suvokiančios ir grožį mylinčios sielos amžinąjį išgelbėjimą užtikrina tas alkis ir troškulys gėriui, kuris veda šitą mirtingąjį į tai, kad jis išsiugdytų vienintelio tikslo siekimą vykdyti Tėvo valią, surasti Dievą, ir tapti tokiam, kaip jis. Niekada nebūna konflikto tarp tikrojo pažinimo ir tiesos. Gali būti konfliktas tarp pažinimo ir žmogiškųjų tikėjimų, tikėjimų, kurie yra nuspalvinti prietarų, iškreipti baimės, ir valdomi siaubo, jog bus susidurta su naujais materialaus atradimo ar dvasinio vystymosi faktais.
Bet tiesa niekada negali tapti žmogaus nuosavybe be įtikėjimo. Tai yra tiesa, nes žmogaus mintys, išmintis, etika, ir idealai niekada nepakils aukščiau negu jo įtikėjimas, jo išaukštinta viltis. Ir bet koks toks tikras įtikėjimas remiasi giluminiu apmąstymu, nuoširdžia savikritika, ir bekompromisine moralia sąmone. Įtikėjimas yra sudvasintos kūrybinės vaizduotės įkvėpimas.
Įtikėjimas veikia tam, kad išlaisvintų dieviškosios kibirkšties, nemirtingumo užuomazgos, kuri gyvena žmogaus proto viduje ir kuri yra amžinojo išlikimo potencialas, viršžmogiškąjį veikimą. Augalai ir gyvūnai išlieka laike, savo pačių identiškas daleles perduodami iš vienos kartos į kitą. Žmogiškoji siela (asmenybė) po mirtingojo mirties išlieka tapatybei susivienijant su šita viduje gyvenančia dieviškumo kibirkštimi, kuri yra nemirtinga, ir kuri veikia tam, jog žmogiškąją asmenybę įamžintų visatoje besivystančios egzistencijos tolimesniame ir aukštesniame lygyje. Žmogiškosios sielos paslėptoji sėkla yra nemirtingoji dvasia. Sielos antroji karta yra pirmasis pasireiškimas toje dvasinės ir besivystančios egzistencijos asmenybės pasireiškimų sekoje, pasibaigiančioje tiktai tada, kada šita dieviškoji esybė pasiekia savo egzistencijos šaltinį, visos egzistencijos asmenį šaltinį, Dievą, Visuotinį Tėvą.
Žmogiškoji gyvastis tęsiasi toliau – išlieka – nes ji turi visatos funkciją, užduotį surasti Dievą. Įtikėjimu sužadinta žmogaus siela negali sustoti tol, kol pasiekia šitą likimo tikslą; ir kada ji iš tiesų kartą yra pasiekusi šitą dieviškąjį tikslą, tada ji niekada neišnyksta, ne ji yra tapusi tokia, kaip Dievas – amžina.
Dvasinė evoliucija yra toks patyrimas, kada gėris yra pasirenkamas vis didesniu mastu ir savo noru, ir šitą pasirinkimą lydi lygiai toks pat ir besivystantis blogio galimybės mažėjimas. Kada yra pasiekiamas gėrio pasirinkimo ir tobulo sugebėjimo suvokti tiesą užbaigtumas, tada ima egzistuoti grožio ir šventumo tobulumas, kurio teisumas amžiams užkerta kelią tam, kad iškiltų net ir sampratos apie potencialų blogį galimybė. Tokia Dievą pažįstanti siela nemeta jokio abejojančio blogio šešėlio, kada veikia dieviškojo gėrio tokiame aukštame dvasiniame lygyje.
Rojaus dvasios buvimas žmogaus prote sudaro apreiškimo pažadą ir įtikėjimo garantiją dėl dieviškojo progresavimo amžinojo egzistavimo kiekvienai sielai, kuri stengiasi pasiekti susitapatinimą su šituo nemirtingu ir viduje gyvenančiu Visuotinio Tėvo dvasios fragmentu.
Pažangą visatoje apibūdina didėjanti asmenybės laisvė, nes ji yra susieta su savojo aš supratimo vis aukštesnių ir aukštesnių lygių augančiu pasiekimu ir iš to atsirandančiu savojo aš savanorišku suvaržymu. Savojo aš dvasinio suvaržymo tobulumo pasiekimas prilygsta visatos laisvės ir asmeninės laisvės užbaigtumui. Įtikėjimas ugdo ir palaiko žmogaus sielą, kada jis pasimeta savo pirminės orientacijos metu tokioje milžiniškoje visatoje, tuo tarpu malda tampa kūrybinės vaizduotės įvairių įkvėpimų ir tokios sielos, kuri mėgina susitapatinti su viduje gyvenančio ir susieto dieviškojo buvimo dvasiniais idealais, įtikėjimo akstinų didžiuoju suvienytoju.
Nabonui šitie žodžiai padarė didžiulį įspūdį, lygiai taip, kaip ir kiekvienas iš jo pasikalbėjimų su Jėzumi. Šitos tiesos toliau degė jo širdyje, ir jis daug padėjo vėliau atvykusiems Jėzaus evangelijos skelbėjams.
Algimantas
2010-03-26 10:55:46
Komentarai
... ,, Ar jums mielieji neatrodo, kad mūsų Urantijos pasaulis formaliai dar net nepradėjo susipažinti su epochiniu apreiškimu, o mes jau kasame apkasus ir norime apsiriboti nuo tų, kurie tik pradeda susipažinti su Urantijos Knyga, kurie dar nepakankamai gerai ją suvokia, ar kurie daro klaidų ją interpretuodami. Be to, kas labiau klysta, interpretuodamas Urantijos Knygą, gali pasakyti tik mūsų Visuotinio tėvo įgaliotos dvasinės būtybės, o ne kokie nors konkretūs ribiniai tvariniai, tokie kaip aš ar koks nors kitas forumo dalyvis.''Vaidai VDS , tikrai rašai tikrą tiesą , ir aš pritariu daugeliui tavo konstuktyvių komentarų .
Kas liečia Urantijos knygos apreiškimų dvasią ir raidę , aš bent jau tikrai viską gerai suprantu ir man nekyla jokių norų diskutuoti tariama Urantijos netiesa . Iškyla tariama arba tikra konfrontacija , kai pradedama asmeniška dogma kurti su įvairiomis dvasinėmis interpretacijomis . Bet ir aš sakau , viskas bus gerai , svarbiausia bendras geras dvasinis požiūris . O tos didelės šviesos ir didelės meilės , manau , kad tai žmogiškas dvasinio jausmo išsireiškimas .
Su meile , Emilis-Petras
emilispetras
2010-08-05 18:11:31
Pastebėjau gana rimtą savo klaidą, turėjo būti: "Visuotinio Tėvo įgaliotos dvasinės būtybės"
VaidasVDS
2010-08-05 12:47:23
Aš Arūnui atleidau anksčiau negu perskaičiau jo komentarą (tai buvo vidury nakties, kreipiantis į mums žinomus Kūrinijos svarbiausius mums asmenis). Suprantu, kad tobulos asmenybės sugeba atleisti iš karto, nes jos jau yra tobulos. Iš Arūno atsakymo man, kuriame buvo man nelabai priimtini žodžiai, aš supratau, kad Arūnas truputį ne taip suprato mano mintis ir ne taip interpretavo kai kuriuos pasisakymus. Taip gana dažnai atsitinka šiame forume, nes toks yra mūsų gyvenimas ir tobulėjimo kelias. Arūnas iš dalies yra teisus, kada jis rašo, kad čia ne asmeniškumų aptarinėjimai, be jokios abejonės tokių aptarinėjimų reikia vengti, o geriausiai būtų, kad jų iš viso nebūtų. Tačiau mūsų pasaulis toli gražu dar nėra tobulas, ir mes patys (aš gal net daugiau nei Arūnas) nesame tobuli, todėl mes dar ir nemokame per labai trumpą laiką tiesą išplėsti veiksmingai ir tuo išstumti su tuo susijusį kieno nors suklydimą, be to mes negalime būti teisėjai ir vertinti kuris iš mūsų suklydo labiau.
Štai Arūnas man paliepė užsičiaupti, bet šiuo atveju aš ant jo neužpykau, paprasčiausiai atėjo supratimas, kad Arūnas šį žodį man panaudojo vedamas gerų ketinimų ir manydamas, kad aš per savo ne tokį gilų atsivėrimą kenkiu atmosferai forume. Ir tame gali būti daug tiesos, nes aš tikrai nežinau, kokiu būdu galima išmatuoti atsivėrimo dydį.
Aš, kaip ir kiekvienas šiame forume besilankantis, turiu žmogiškąjį protą, bet neslėpsiu, kad tobulėjimo procese kartais į jį bando įsiskverbti, o kartais ir įsiskverbia gyvulinio proto liekanos. Aš paprašyčiau ir kitų forumo dalyvių atrasti Urantijos Knygoje aprašytą žmogiškajį protą, o gyvulinio proto sąvoką naudoti šiek tiek tiksliau. Manau kiekvieno žmogaus pareiga, kuo greičiau panaikinti gyvulinio proto įsiskverbimo sukeltas pasekmes.
Kuomet aš rimtai pradėjau studijuoti Urantijos Knygą, man atrodė, kad tie, kurie suprato Urantijos Knygos esmę ir joje glūdinčią išmintį, niekada negalės reikšti nepasitenkinimų ar priekaištų vieni kitiems. Be abejo žinau, kad visada bus tokių, kurie su nepatiklumu žiūrės į šią nuostabią Knygą, kurie jos nestudijuos ir bandys gal net ir pakenkti ją studijuojantiems. Aš su tokiais asmenimis visuomet pasirengęs proto ir geranoriškumo ribose padiskutuoti.
Tačiau aš tikrai nesitikėjau ir mane iki šiol labai glumina atsiradusi nauja sąvoka - Ryškiausia Šviesa, kuri sklinda tik iš tokio taško, kuriame yra įkurta gyvoji Rojaus Trejybės šventovė. Tų taškų kaip suprantu Lietuvoje yra keletas, o likusiame pasaulyje jų nėra iš viso. Aš irgi negyvenu nei viename taške, kur tokia šventovė yra įkurta, tai tikriausiai dėl to ir esu kaltas, kad negaliu nušvisti Ryškiausia Šviesa. Iš tiesų pradėjo rastis takoskyra tarp nušvitusių Ryškiausia Šviesa ir tokia šviesa nenušvitusių. Ar jums mielieji neatrodo, kad mūsų Urantijos pasaulis formaliai dar net nepradėjo susipažinti su epochiniu apreiškimu, o mes jau kasame apkasus ir norime apsiriboti nuo tų, kurie tik pradeda susipažinti su Urantijos Knyga, kurie dar nepakankamai gerai ją suvokia, ar kurie daro klaidų ją interpretuodami. Be to, kas labiau klysta, interpretuodamas Urantijos Knygą, gali pasakyti tik mūsų Visuotinio tėvo įgaliotos dvasinės būtybės, o ne kokie nors konkretūs ribiniai tvariniai, tokie kaip aš ar koks nors kitas forumo dalyvis.
VaidasVDS
2010-08-05 12:21:44
Mieli mano broliai, Jėzus kaip mirtingasis savo gyvenimu visiems Nebadono visatos tvariniams parodė, kokių dvasinių aukštumų gali pasiekti kiekvienas evoliucinėje planetoje iš moters kūno gimęs tvarinys. Kažkada, kai planeta įsitvirtins šviesos ir gyvenimo eroje, tai bus kiekvieno mirtingojo kelias, o Jėzus tai padare jau tada, prieš du tūkstančius metų ir toje erdvėje, į kurią jis atėjo kaip žmogaus sūnus. Padarė tik ĮTIKĖJIMO į mūsų visų Tėvą dėka, su tomis dvasinėmis pagalbomis, kurias dabar mes turime kiekvienas ir turime dar daugiau- Tiesos Dvasią, kurios Jėzus savo žmogaus gyvenime nepatyrė.
Tik įtikėjimo dėka Jėzus maksimaliai išvystė sielos potencialą, intelektą, dvasingumą ir visą tai harmoningai apjungė savo asmenybėje. Tokia asmenybė skleidžia labai aukšto dažnio vibracijas. Tai atsispindėjo Jėzaus laikysenoje, elgesyje, kuriuos Tiberijus įvardijo kaip karališkus. Ir tai buvo aukščiausias žmogaus proto įvertinimas.
Kita asmenybė, Tiberijus, nebuvo įtikėjęs, atsivėręs Tėvui, todėl Jėzaus ramybė, dvasinis didingumas, atsispindintis ir laikysenoje, pastarajam nebuvo pasiekiamas. Tiberijus nieko nežinojo apie Tėvą, Jo evoliucinį mirtingųjų ištobulinimo planą. Nežinojo, nes niekas nuo mažų dienų jam to nepasakojo, nemokė, kaip to nežino ir mūsų vaikai, ir nežinos dar daug ateinančių kartų, jeigu mes, urantai, ryžtingai nepasuksime įtikėjimo ir atsivėrimo Tėvo-Rojaus Trejybės keliu, savo gyvenimo pavyzdžiu neparodysime, kokie pasikeitimai įvyksta žmoguje, kai jis tampa Tėvo vaiku.
Su meile visus apkabinu.
Laima
2010-08-05 10:44:05
Mielas Vaidai,broli dvasioje,ĮTIKĖJĘS individas NIEKUOMET neįsižeidžia.Tai būdinga tik GYVULINIO proto valdomam.Tuo labiau-DVASIŠKAI.Dvasia net nejunta žemų virpesių,nes jie ištirpsta TREJYBĖS MEILĖJE.NIEKUOMET NESULAUKSI ATSIPRAŠYMO,NES PASAKIAU TAI,KĄ PERSKAIČIAU DAR PRIEŠ FORUMO UŽDARYMĄ.Jau tavo valia susirasi ar ne tuos ištartus tavo žodžius.Ir man visiškai nesvarbu tavo atsakymas,nes ir toliau mylėsiu tave,kaip brolį dvasioje..Beprasmišką diskusiją baigiu ir nuoširdžiai sakau-lik ramybėje ir meilėje.Čia vyksta DVASINGUMO UGDYMAS,BET TIKRAI NE ASMENS BRUOŽŲ APTARIMAS.TAIGI,-UŽSIČIAUPK PATS IR SUDIE..Tau tai TIKRAI galutinis komentaras,nes ir vėl nesigilini į temas,o nagrinėji asmenis.Rašyk į gmeilą,jei nori,bet ne čia..Su MEILE ir IŠ MEILĖS atsisveikinu su tavim..Ramybės tau
Arunas
2010-08-05 09:40:07
Arūnai,
rašai : "PRISIMENU TAVO AROGANTIŠKĄ REPLIKĄ,KAD TAU NĖRA KĄ ČIA VEIKTI,NES ESI(NEĮVARDYSIU TIKSLIAI,BET NUSKAMBĖJO PAGIEŽINGAI)AUKŠČIAU SAVIMI KITŲ BROLIŲ IR SESIŲ ATŽVILGIU."
Na broliuk, arba klok faktus, arba užtilk, bet gal geriau atsiprašyk. Na tokio marazmo šiame forume dar neteko skaityti. Giliai dvasiškai šį kartą mane įžeidei tai tikrai, nes niekada net tokios minties neturėjau. Tai paprasčiausiai šlykštu, čia ir intelektualiai, ir dvasiškai...
VaidasVDS
2010-08-04 23:04:24
Mielas Vaidai,aš tikrai džiaugiuosi,kad tu ir pacitavai mane,ko aš ir tikėjausi.Ir mielai tau atsakau į tavo klausimą.Šiame forume taip nesielgiama.Bet mielas broli dvasioje,netgi po mano žodžių tu taip ir nesupratai.ir užuot diskutavęs į temą,pradedi analizuoti mane.IR AŠ ŽINAU KODĖL..PASTEBĖJAU PRIEŠ KAŽKIEK LAIKO,KAD TAVY DOMINUOJA INTELEKTINIS ĮTIKĖJIMAS,TODĖL TAU NET NERŪPI KŪRINIJOS GEROVĖ.Mielas broli,tai paskutinis atsiliepimas į tavo komentarą.IR AŠ TVIRTINU,(TĄ IR TU DABAR PADEMONSTRAVAI)KAD MES(BŪTENT MES,TAME TARPE IR AŠ)PER MAŽAI SKIRIAME ĮTIKĖJIMUI PASTANGŲ,PER MAŽAI STENGIAMĖS VISUMOS LABUI,PER TOLI MUMS ATRODO GYVASIS ROJAUS TREJYBĖS PATIRTINIS KELIAS..TAI MYLIMAS BROLI,PAMĄSTYK ŠIRDIMI,BET NE GYVULINIU PROTU.IR TIKRAI,ATVĖRĘS DVASIĄ,TU SUVOKSI,JOG MES IŠTIES ESAME DVASINIAI TINGINIAI.INTELEKTINIS ĮTIKĖJIMAS VEDA Į PRAŽŪTĮ.DVASIOS PRAŽŪTĮ.IR CITUODAMAS MANO ŽODŽIUS,TU NET NEPASTEBI,KAD PATS IR SUSIREIKŠMINI INTELEKTE.PRISIMENU TAVO AROGANTIŠKĄ REPLIKĄ,KAD TAU NĖRA KĄ ČIA VEIKTI,NES ESI(NEĮVARDYSIU TIKSLIAI,BET NUSKAMBĖJO PAGIEŽINGAI)AUKŠČIAU SAVIMI KITŲ BROLIŲ IR SESIŲ ATŽVILGIU.ĮSIDĖMĖK-ČIA VISI VIENODI,TOBULI ASMENYBĖMIS,KURIAS PADOVANOJO TĖVAS.IR BŪTENT TEORIŠKAI MATOME-TAI IR VEIKIMAS VEDANT ROJAUS TREJYBĖS GĖRIO DARBUOSE,PASITIKINT IR ATSIDUODANT ROJAUS TĖVAMS,PAŠVENČIANT VISĄ SAVE ROJAUS TĖVAMS,KIEKVIENĄ AKIMIRKĄ GYVENTI GYVAI....TELIEKA TEORIJOJ..MĄSTYDAMI VIENUMOJE-TAI TAVO INTELEKTINIS URANTIJOS EPOCHINIO APREIŠKIMO STUDIJAVIMAS,KAS JAU ATSIJOJO BUVUSIŲ TARIAMŲ URANTŲ ŠIMTINES.IR TAVE,MYLIMAS BROLI,KVIEČIU Į ROJAUS TREJYBĖS GYVĄJĄ ŠVENTOVĘ,KAIP IR MYLIMĄ BROLĮ PETRĄ..TU NEIŠKRAIPYK MANO ŽODŽIŲ,NES AŠ NEKRITIKAVAU,BET KONSTATAVAU.NEIŠVADINAU,BET ĮVARDIJAU ESAMĄ PADĖTĮ IR MŪSŲ POŽIŪRĮ,KURIS YRA ATMESTINIS.KUR MATEI MANO KOMENTARE ŠAUKTUKĄ?BET TVIRTINI-
/kažkurie žmonės apšaukti kaip susireikšminantys/.
IR ESU KELIS KARTUS PABRĖŽĘS,JOG NEPRIEKAIŠTAUJU,BET KVIEČIU TEN,KUR TIKROVĖ IR SUSILIEJIMAS BENDRAME GYVĄJAME KOLEKTYVINIAME GARBINIME SU ROJAUS TREJYBE IR TARPUSAVYJE..BEJE,KODĖL BIJAI GYVOSIOS ROJAUS TREJYBĖS ŠVENTOVĖS?
/Dvasinių tinginių epitetas tiktų tik tiems žmonėms, kurie pasirinko dvasinį kelią ir kurie atlikdami dvasines pareigas kartu iš to ir išgyvena, ir jiems nereikia rūpintis jokiais materialiais ir buitiniais dalykais. Ar daug tokių šviesuolių pažįsti?/
MIELAS VAIDAI,PAGALVOK KĄ PARAŠEI..NEPASIRINKO JIE,BET JUOS PASIRINKO TODĖL,KAD JŲ DVASIOS TROŠKIMAS NEBUVO UŽPILDYTAS.JUOSE ESANTI ROJAUS TREJYBĖ STUMTE STŪMĖ Į SAVO TIKRUOSIUS NAMUS-ROJŲ,PAS TIKRUOSIUS TĖVUS,TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ,KURI DŽIAUGIASI KIEKVIENU SAVO SŪNUMI IR DUKRA.SUSILIEJIMAS SU ROJAUS TREJYBE-TAI SUSILIEJIMAS SU ŠALTINIU TRIJUOSE.TAI NEDALOMAS VIENIS MEILĖJE,KURIOJE IŠTIRPSTA VISKAS KAS NEGATYVU.IR MINTYS EINA PER TREJYBĘ VISUMOS LABUI,BET JOKIU BŪDU JOS NEBUS TIKROVE,JEI MĄSTYSIME IR SKUBĖSIME PAREIKŠTI SAVO NUOMONĘ,TĖVĄ PALIKDAMI NUOŠALĖJE..LABAI GERAI PASTEBĖJAI,KAD
/atlikdami dvasines pareigas kartu iš to ir išgyvena, ir jiems nereikia rūpintis jokiais materialiais ir buitiniais dalykais/.
TAI IDEALIAI ATITINKA DOGMATINĘ VERGOVĘ.JIE NETROKŠTA GĖRIO VISIEMS,O TIK ATLIEKA PAREIGĄ.IR TU JUOS VADINI ŠVIESUOLIAIS?TOKIŲ"ŠVIESUOLIŲ"TIKRAI DAUG PAŽĮSTU.MATERIALISTAI IR JOKIO ĮTIKĖJIMO,NES JIE TIKRAI NESIVADINTŲ IR NEBŪTŲ VADINAMI ŠVIESUOLIAIS,JEI BŪTŲ ĮTIKĖJĘ.JIE ŽINOTŲ KĄ KALBA IR DARO,IR KAS YRA VISUMOS LABUI..KITOKIOS NUOMONĖS TURĖJIMAS-NĖRA SUSIREIKŠMINIMAS.BET KUOMET TA NUOMONĖ UŽVALDO PATĮ TOS NUOMONĖS ŠALTINĮ,TAI TIKRAI NE Į GERĄ..TU GERAI ATSAKEI APIE GYVOSIOS ŠVENTOVĖS LANKYMĄ,BET VISIŠKAI IŠKREIPEI SAKYDAMAS,KAD DAROMAS SPAUDIMAS.NEINTERPRETUOK SAVAIP URANTIJOS EPOCHINIO APREIŠKIMO..KVIEČIU,MYLIMAS BROLI DVASIOJE,KVIEČIU NEPAŽEISDAMAS LAISVOS VALIOS RINKTIS..AR SUVOKI,KAD LAISVĘ SAVAIME RIBOJA ATSAKOMYBĖ IR PAREIGA?VIDUJAI ŽINODAMAS KĄ GALI,TIKRAI,JEI BŪSI NUOŠIRDUS,SAVE APRIBOSI.IR YRA URANTIJOS KNYGOJE APIE TAI PARAŠYTA.IR TIKRAI SUVOKIAMAI.LABAI MĖGSTI CITUOTI,TAI GREITAI IR SURASI..BET KUR TAVO DVASIOS ATVIRUMO GELMĖ?
/tikrai nėra tokio asmens, kuris bet kurią TIESĄ suvoks geriau negu kitas asmuo./.
ASMUO,MIELAS VAIDAI,ASMUO,BET NE ASMENYBĖ
/.Kai čia rašantys tą supras/
AR TIE ŽODŽIAI NEPARODO KOKIAIS MUS LAIKAI?IR PASKUTINIAI SEPTYNI ŽODŽIAI.NĖ VIENAS,EINANTIS ĮTIKĖJIMO GELMĖN,NESAKYS TO SU AKIVAIZDŽIA POTEKSTE..TAIGI,MYLIMAS BROLI VAIDAI,BAIK KALBĄ CITATOMIS IR PRADĖK ATVIRA DVASIOS KALBA.EIK JĖZAUS ORIU NUOŠIRDUMU IR STABDYK SAVE IŠDIDUME..RAMYBĖS TAU IR ATKREIPK DĖMESĮ Į MYLIMOS SESĖS DVASIOJE GAILĖS ŽODŽIUS..TVIRTUMAS.IR TAI MANE ŽAVI..
Arunas
2010-08-04 22:33:38
Atsiprašau, pataisau *numiręs:) ir po Jo, padedu kablelį:)
Linksmo rugpjūčio visiems. Neužilgo, žiūrėk, jau ir sėja prasidės...
Pagarbiai
Tadas
2010-08-04 18:36:57
Na, vyrai, jūs čia ir pafilosofavot! Nieko absoliučiai neturiu pridurt, tik galiu nuoširdžiausiai pasidžiaugt, kad mūsų šalelėje dar nėra galutinai nemiręs nei intelektas, nei dvasia, nei kūrybiškumas.
Kiek šaudė...neiššaudė...kiek trypė...neištrypė...nes Dievo Dvasios vienovėje tebesame visi.
Jo kažko į poeziją ir sentimentus patraukė...Nekreipkit dėmesio...
Su geriausiais linkėjimais nuo jūros bangų švelnaus ošimo ir žuvėdrų skrydžio:)
Tadas
2010-08-04 18:30:44
Norėjau ir aš panagrinėti šią temą , tačiau žiūriu , kad man čia nebėra ir ko nagrinėti . Visi šią temą komentuojantys : Irutė , Arūnas , Vaidas VDS , Rimantas iš Kauno , pasakėte viską panašiai ką ir aš galvoju . Na aišku , kiekvienas asmeniškai , bet visumoje panašiai .
Dar gerokai anksčiau , prieš Urantiją , mano dėmesyje buvo šie žodžiai , bet tik iš kitų Rąštų . Maniau panašiai , kaip ir jūs dabar , kad tai Visatos Karaliaus laisva ir nepriklausoma , išdidi ir garbingą kūno padėtis , tai yra stovėsena ant dviejų žmogaus kojų .
Matote , tai laikais , visuose didikų suėjimuose , labai buvo kreipiamas dėmesys į žmogiškąją stoveseną ir eiseną . Ir vėliau , viduramžiais ir artimaisiais šimtmečiais , aristokratiška laikysena buvo kaip asmenybės privelegija , kaip pasas rodantis jo kilmę ir jo prosenelių kilmę . Nes tikru aristokratu gimstama ir juo gyvenama . Išmokti galima labai gražių manierų ir visu subtilių elgesio normų , Tačiau kokiame nors aristokratiškame priėmime , kokia nors pagyvenusi dama , besidalindama prisiminimais su kitomis damomis , atkreips jų dėmesį į jus ir pasakys , šitas inteligentiškos laikysenos vyras yra tikras buržuą . Taigi aristokratu reikia gimti .
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus buvo ir yra Visatos Valdovas ir Karalius , taigi jo laikysena , net su vidutiniosios žydų , socialinio luomo , klasės drabužiais , atrodė karališka , nepriklausoma ir laisva . Toks karalius kaip Tiberijus , apie subtiliuosius dvasinius dalykus , ne tik kad neišmanė , bet pagal savo karališką padėtį save statė į aukščiausią vietą , o savo asmenybės tyrinėjimams visai neskyrė vietos . Tiberijus savo personą tapatino su dievybėmis . Tačiau į kitus žvelgė labai atidžiai , akys žmogiškai - gyvuliškai suktos ir klastingos šią karališką Jėzaus stovėseną iš karto pastebėjo , ir tai buvo budingas stebėjimas ir tirinėjimas priėmimo svečių , kaip ir kituose priėmimuose , aukštų žemiškų personų . Taip aš visada maniau , taip manau ir dabar . Visatos KARALIUS spinduliuoja ir per paprastą rūbą .
… ,, Jošua, Juozapo sūnus, žydų kūdikis, buvo pradėtas ir gimė pasaulyje lygiai taip, kaip ir visi kiti kūdikiai iki to meto ir po to, išskyrus tai, jog šitas konkretus kūdikis buvo Nebadono Mykolo, dieviškojo Rojaus Sūnaus ir visos šitos daiktų ir būtybių vietinės visatos sukūrėjo įsikūnijimas. Ir šitoji paslaptis, kaip Dievybė įsikūnijo Jėzaus žmogiškojoje formoje, šiaip jau šitame pasaulyje gimusioje natūraliai, amžinai liks neįminta. Net ir amžinybėje jūs niekada nepažinsite Kūrėjo įsikūnijimo savųjų tvarinių forma ir pavidalu technikos ir metodo. Tai yra Sūnaringtono paslaptis, ir tokios paslaptys yra tų dieviškųjų Sūnų, kurie patyrė šituos savęs padovanojimus, išimtinė nuosavybė. ‘’ ( Vakaro Žvaigždžių Vadovas - Urantija -1317 – 02 )
Dievo paslaptis yra begalinė ir niekas jos nesužinos , tačiau ir žmonės , turi savo asmenybės vidines paslaptis ir kuo ta paslaptis arčiau Dievo Dvasios , tuo ir laikysena labiau laisvesnė ir karališkesne . Aišku , žmonijos didikų ir aristokratų socialiniame sluoksnyje gali būti ir įvairių mišrainių , čia gi ne rinktinė dieviška linija , tačiau žmogaus genetinis braižas arba išsilavinimas dažnai atsispindi ir jo išorėje . Tai čia apie šiuolaikinį žmogų , o apie Kristų viską parašiau aukščiau .
Emilis - Petras
emilispetras
2010-08-04 16:52:47
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]