Forumas: temos peržiūra
Skaitinys - Jėzaus mokymas apie gėrį ir blogį, tiesą ir įtikėjimą.
Skaitinys apie gėrį ir blogį, tiesą ir įtikėjimą iš Rojaus Trejybės šventovės gyvųjų pamaldų, kuomet jų metų būdavo ir garsinis skaitymas kiekvienam po pastraipą paeiliui.
Jūs taip pat perskaitykite VISĄ skaitinį GARSIAI. Tai pratins jus pačius prie SAVO BALSO, tariančio ROJAUS TREJYBĖS ŠVIESOS MINTIS, ir padės jums raiškiai IŠTARTI ŽODŽIUS kalbantis ir su savo sielos broliais ir sesėmis.
Pamąstykite, ką perskaitėte, ir pasidalinkite savo mintimis mūsų Forume.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
-------------------
132 DOKUMENTAS
VIEŠNAGĖ ROMOJE
Kadangi Gonodas atvežė Indijos princesės sveikinimus Tiberijui, Romos valdovui, tai trečiąją dieną po savo atvykimo į Romą abu indai ir Jėzus pasirodė prieš jį. Niūrusis imperatorius buvo neįprastai gerai nusiteikęs tą dieną ir su šiuo trejetu ilgai šnekėjosi. O jiems išėjus, imperatorius, turėdamas omeny Jėzų, pastebėjo savo padėjėjui, stovėjusiam jo dešinėje, "Jeigu aš turėčiau to vaikino karališką laikyseną ir malonų būdą, tai tikrai būčiau tikras imperatorius, a?"
Viešint Romoje, Ganidui buvo nuolatinės valandos studijoms ir miesto įžymių vietų lankymui. Jo tėvas turėjo sutvarkyti daug verslo reikalų, ir trokšdamas, kad jo sūnus užaugtų toks, jog taptų vertu perimti jo plačių komercinių interesų valdymą, jis manė, kad atėjo tas metas, kada berniuką reikia supažindinti su verslo pasauliu. Romoje buvo daug Indijos piliečių, ir dažnai vienas iš paties Gonodo tarnautojų jį lydėdavo kaip vertėjas, todėl Jėzus ištisas dienas galėjo leisti savo paties nuožiūra; tai suteikė jam laiko išsamiai susipažinti su šituo miestu, turinčiu du milijonus gyventojų. Dažnai jį buvo galima surasti forume, politinio, teisinio, ir verslo pasaulio centre. Neretai jis eidavo į Kapitolijų ir žvelgdamas į šitą nuostabią šventovę, skirtą Jupiteriui, Junonai, ir Minervai, mąstydavo apie neišmanymo vergovę, kurioje buvo laikomi šitie romėnai. Jis taip pat daug laiko praleisdavo ant Palatino kalvos, kur buvo imperatoriaus rezidencija, Apolono šventykla, ir graikų ir lotynų bibliotekos.
Šituo metu Romos imperiją sudarė visa pietinė Europa, Mažoji Azija, Sirija, Egiptas, ir šiaurės vakarų Afrika; ir jos gyventojai buvo Rytų Pusrutulio visų šalių piliečiai. Jo troškimas tyrinėti šitą kosmopolitinę Urantijos mirtingųjų visumą ir bendrauti su ja buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Jėzus ir sutiko vykti į šitą kelionę.
Viešėdamas Romoje Jėzus daug sužinojo apie žmones, bet per jo šešių mėnesių gyvenimą tame mieste pats vertingiausias iš visų daugiapusių patyrimų buvo jo ryšys su imperijos sostinės religiniais vadovais ir poveikis jiems. Baigiantis savo viešnagės Romoje pirmajai savaitei Jėzus susirado cinikų, stoikų, ir misterinių kultų, konkrečiai mitraistinės grupės, svarbius vadovus ir susipažino su jais. Ar Jėzui buvo akivaizdu ar ne, jog žydai ketina atmesti jo misiją, bet jis kuo tikriausiai numatė, kad jo pasiuntiniai neužilgo atvyks į Romą tam, kad skelbtų dangaus karalystę; ir dėl to jis ėmėsi, labiausiai stebinančiu būdu, ruošti tą kelią, kad jų žinia būtų priimta kuo geriau ir patikimiau. Jis iš vadovaujančių stoikų pasirinko penkis, iš cinikų pasirinko vienuolika, ir iš misterinių kultų vadovų pasirinko šešiolika, ir didelę savo laisvalaikio dalį jis praleido beveik šešis mėnesius artimai bendraudamas su šitais religiniais mokytojais. Ir jo mokymo metodas buvo toks: Nė vieno karto jis nekritikavo jų klaidų arba net ir neužsiminė apie jų mokymų ydas. Kiekvienu atveju jis pasirinkdavo tiesą iš to, ko mokė jie, ir tuomet imdavo taip gražinti ir nušviesti šitą tiesą jų prote, jog per labai trumpą laiką šitas tiesos išplėtimas veiksmingai išstūmė su tuo susijusį suklydimą; ir šitokiu būdu šitie vyrai ir moterys, kuriuos mokė Jėzus, buvo parengti tam, kad vėliau suvoktų papildomas ir panašias tiesas ankstyvųjų krikščionybės misionierių mokymuose. Būtent tai, jog evangelijos skelbėjų mokymai buvo priimti anksti, ir suteikė tą galingą postūmį sparčiam krikščionybės pasklidimui Romoje, o iš čia ir po visą imperiją.
2. GĖRIS IR BLOGIS
Mardus buvo pripažintas Romos cinikų vadovas, ir jis tapo raštininko iš Damasko didžiuliu draugu. Diena iš dienos jis šnekėjosi su Jėzumi, ir naktis po nakties klausėsi jo nuostabaus mokymo. Tarp svarbesniųjų aptarimų su Mardu buvo viena diskusija, sumanyta tam, kad atsakytų į šito nuoširdaus ciniko klausimą apie gėrį ir blogį. Iš esmės, ir dvidešimtojo amžiaus frazeologija, Jėzus pasakė:
Mano broli, gėris ir blogis yra vien tiktai žodžiai, simbolizuojantys matomos visatos žmogiškojo suvokimo santykinius lygius. Jeigu tu esi etiškai tingus ir visuomeniškai abejingas, tai savo gėrio norma gali laikyti dabartinius visuomeninius papročius. Jeigu tu esi dvasiškai neveiklus ir moraliai nesivystai, tai savo gėrio norma gali laikyti savo amžininkų religinius papročius ir tradicijas. Tačiau toji siela, kuri pranoksta laiką ir patenka į amžinybę, turi priimti gyvą ir asmeninį sprendimą rinkdamasi tarp gėrio ir blogio, kaip juos apsprendžia tikrosios dvasinių normų vertybės, nustatytos dieviškosios dvasios, kurią Tėvas danguje yra pasiuntęs apsigyventi žmogaus širdyje. Šita viduje gyvenanti dvasia yra asmenybės išlikimo norma.
Gėris, kaip ir tiesa, visada yra santykinis ir būtinai priešingas blogiui. Būtent šitų gėrio ir tiesos savybių suvokimas ir įgalina besivystančias žmonių sielas priimti tokius asmeninius pasirinkimo sprendimus, kurie yra esminiai amžinajam išlikimui.
Dvasiškai aklas individas, kuris logiškai vadovaujasi moksliniu diktatu, visuomeninėmis nuostatomis, ir religine dogma, atsiduria didžiuliame pavojuje, kad paaukos savo moralinę laisvę ir praras savo dvasinę nepriklausomybę. Tokia siela turi lemtį tapti intelektualia papūga, visuomeniniu automatu, ir religinės valdžios vergu.
Gėris visada auga link moralinės saviraiškos ir dvasinio asmenybės pasiekimo didėjančios laisvės naujų lygių – gyvenančio viduje Derintojo atradimo ir susitapatinimo su juo. Patyrimas yra geras tada, kada jis išaukština grožio suvokimą, didina moralinę valią, plečia tiesos supratimą, didina sugebėjimą mylėti savo bičiulius ir tarnauti jiems, iškelia dvasinius idealus, ir aukščiausius žmogiškuosius laiko motyvus suvienija su viduje gyvenančio Derintojo amžinaisiais planais, kurie visi veda tiesiai į padidintą troškimą vykdyti Tėvo valią, šituo puoselėdamas dieviškąją aistrą surasti Dievą ir būti labiau panašiam į jį.
Kada jūs kilsite tvarinio vystymosi visatoje laiptais, tada pamatysite augantį gėrį ir mažėjantį blogį, tobulai atitinkantį jūsų sugebėjimą patirti gėrį ir suvokti tiesą. Galimybė suklysti ar patirti blogį nebus iki galo išnykusi tol, kol kylanti žmogiškoji siela pasieks paskutiniuosius dvasinius lygius.
Gėris yra gyvas, santykinis, visada progresuojantis, būtinai asmeninis patyrimas, ir amžinai sąveikaujantis su tiesos ir grožio supratimu. Gėris yra surandamas suvokiant dvasinio lygio pozityvias tiesos vertybes, kurios turi, žmogiškajame patyrime, kontrastuoti su kita tokia neigiama dalimi – potencialaus blogio šešėliais.
Tol, kol jūs pasieksite Rojaus lygius, gėris visada bus daugiau ieškojimas negu nuosavybė, daugiau tikslas negu pasiekimo patyrimas. Bet net ir tuomet, kai jūs esate išalkę ir ištroškę teisingumo, jūs patiriate vis didesnį pasitenkinimą gėrį pasiekdami iš dalies. Gėrio ir blogio buvimas pasaulyje pats savaime yra žmogaus moralios valios, asmenybės, kuri šitas vertybes šitaip identifikuoja ir taip pat gali iš jų rinktis, egzistavimo ir realybės teigiamas įrodymas.
Iki to meto, kada bus pasiektas Rojus, kylančiojo mirtingojo sugebėjimas savąjį aš sutapatinti su tikrosiomis dvasinėmis vertybėmis yra tapęs toks išplėstas, kad dėl to pasiekia gyvenimo šviesos turėjimo tobulumą. Tokia ištobulinta dvasinė asmenybė tampa taip visiškai, dieviškai, ir dvasiškai suvienyta su gėrio, grožio, ir tiesos teigiamomis ir aukščiausiomis savybėmis, kad nelieka jokios galimybės tam, jog tokia teisi dvasia mestų kokį nors potencialaus blogio negatyvų šešėlį, kada ją apšviečia begalinių Rojaus Valdovų dieviškosios šviesos tyrinėjantis švytėjimas. Visose tokiose dvasinėse asmenybėse, gėris daugiau nebėra dalinis, kontrastinis, ir palyginamasis; jis yra tapęs dieviškai užbaigtas ir dvasiškai pripildytas; jis priartėja prie Aukščiausiojo tyrumo ir tobulumo.
Mirtingojo pasirinkimui reikalinga blogio galimybė, bet ne jo realybė. Šešėlis tiktai santykinai yra realus. Realus blogis nėra būtinas kaip asmeninis patyrimas. Dvasinio vystymosi žemesniuosiuose lygiuose potencialus blogis lygiai taip pat veiksmingai veikia kaip akstinas sprendimui moralinio vystymosi sferoje. Blogis tampa asmeninio patyrimo realybe tiktai tada, kada moralus protas blogį pasirenka pats.
3. TIESA IR ĮTIKĖJIMAS
Nabonas buvo Graikijos žydas ir savo rangu pirmasis tarp svarbiausio misterinio kulto Romoje, mitraizmo, lyderių. Nors šitas aukštas mitraizmo šventikas su raštininku iš Damasko diskutavo daug kartų, bet jį ilgam laikui paveikė jų diskusija vieną vakarą apie tiesą ir įtikėjimą. Nabonas buvo sumanęs Jėzų atversti į mitraizmą ir net buvo pasiūlęs jam grįžti į Palestiną mitraizmo mokytoju. Vargu ar jis suvokė, kad Jėzus ruošia būtent jį, kad jis taptų vienu iš pirmųjų atsivertėlių į karalystės evangeliją. Perteikus šiuolaikine kalba, Jėzaus mokymo esmė buvo tokia:
Tiesos negalima apibrėžti žodžiais, ją galima apibrėžti tiktai gyvenimu. Tiesa visada yra daugiau negu žinojimas. Žinojimas yra susijęs su matomais dalykais, bet tiesa pranoksta tokius grynai materialius lygius tuo, kad ji derinasi su išmintimi ir apima tokius neapčiuopiamus dalykus, kaip žmogiškąjį patyrimą, net dvasines ir gyvas realybes. Žinojimas kyla iš mokslo; išmintis atsiranda iš tikros filosofijos; tiesa gimsta iš dvasinio gyvenimo religinio patyrimo. Žinojimas turi reikalo su faktais; išmintis, su ryšiais; tiesa, su tikrovės vertybėmis.
Žmogus yra linkęs mokslą kristalizuoti, filosofiją formalizuoti, ir tiesą dogmatizuoti, nes jis yra intelektualiai tingus, kad prisiderintų prie augančios gyvenimo kovos, tuo pačiu metu jis taip pat siaubingai bijo to, kas yra nežinoma. Paprastas žmogus delsia keisti savo mąstymo įpročius ir gyvenimo būdą.
Atskleista tiesa, asmeniškai atrasta tiesa, yra žmogiškosios sielos aukščiausias pasitenkinimas; tokia tiesa yra materialaus proto ir viduje gyvenančios dvasios bendras kūrinys. Šitos tiesą suvokiančios ir grožį mylinčios sielos amžinąjį išgelbėjimą užtikrina tas alkis ir troškulys gėriui, kuris veda šitą mirtingąjį į tai, kad jis išsiugdytų vienintelio tikslo siekimą vykdyti Tėvo valią, surasti Dievą, ir tapti tokiam, kaip jis. Niekada nebūna konflikto tarp tikrojo pažinimo ir tiesos. Gali būti konfliktas tarp pažinimo ir žmogiškųjų tikėjimų, tikėjimų, kurie yra nuspalvinti prietarų, iškreipti baimės, ir valdomi siaubo, jog bus susidurta su naujais materialaus atradimo ar dvasinio vystymosi faktais.
Bet tiesa niekada negali tapti žmogaus nuosavybe be įtikėjimo. Tai yra tiesa, nes žmogaus mintys, išmintis, etika, ir idealai niekada nepakils aukščiau negu jo įtikėjimas, jo išaukštinta viltis. Ir bet koks toks tikras įtikėjimas remiasi giluminiu apmąstymu, nuoširdžia savikritika, ir bekompromisine moralia sąmone. Įtikėjimas yra sudvasintos kūrybinės vaizduotės įkvėpimas.
Įtikėjimas veikia tam, kad išlaisvintų dieviškosios kibirkšties, nemirtingumo užuomazgos, kuri gyvena žmogaus proto viduje ir kuri yra amžinojo išlikimo potencialas, viršžmogiškąjį veikimą. Augalai ir gyvūnai išlieka laike, savo pačių identiškas daleles perduodami iš vienos kartos į kitą. Žmogiškoji siela (asmenybė) po mirtingojo mirties išlieka tapatybei susivienijant su šita viduje gyvenančia dieviškumo kibirkštimi, kuri yra nemirtinga, ir kuri veikia tam, jog žmogiškąją asmenybę įamžintų visatoje besivystančios egzistencijos tolimesniame ir aukštesniame lygyje. Žmogiškosios sielos paslėptoji sėkla yra nemirtingoji dvasia. Sielos antroji karta yra pirmasis pasireiškimas toje dvasinės ir besivystančios egzistencijos asmenybės pasireiškimų sekoje, pasibaigiančioje tiktai tada, kada šita dieviškoji esybė pasiekia savo egzistencijos šaltinį, visos egzistencijos asmenį šaltinį, Dievą, Visuotinį Tėvą.
Žmogiškoji gyvastis tęsiasi toliau – išlieka – nes ji turi visatos funkciją, užduotį surasti Dievą. Įtikėjimu sužadinta žmogaus siela negali sustoti tol, kol pasiekia šitą likimo tikslą; ir kada ji iš tiesų kartą yra pasiekusi šitą dieviškąjį tikslą, tada ji niekada neišnyksta, ne ji yra tapusi tokia, kaip Dievas – amžina.
Dvasinė evoliucija yra toks patyrimas, kada gėris yra pasirenkamas vis didesniu mastu ir savo noru, ir šitą pasirinkimą lydi lygiai toks pat ir besivystantis blogio galimybės mažėjimas. Kada yra pasiekiamas gėrio pasirinkimo ir tobulo sugebėjimo suvokti tiesą užbaigtumas, tada ima egzistuoti grožio ir šventumo tobulumas, kurio teisumas amžiams užkerta kelią tam, kad iškiltų net ir sampratos apie potencialų blogį galimybė. Tokia Dievą pažįstanti siela nemeta jokio abejojančio blogio šešėlio, kada veikia dieviškojo gėrio tokiame aukštame dvasiniame lygyje.
Rojaus dvasios buvimas žmogaus prote sudaro apreiškimo pažadą ir įtikėjimo garantiją dėl dieviškojo progresavimo amžinojo egzistavimo kiekvienai sielai, kuri stengiasi pasiekti susitapatinimą su šituo nemirtingu ir viduje gyvenančiu Visuotinio Tėvo dvasios fragmentu.
Pažangą visatoje apibūdina didėjanti asmenybės laisvė, nes ji yra susieta su savojo aš supratimo vis aukštesnių ir aukštesnių lygių augančiu pasiekimu ir iš to atsirandančiu savojo aš savanorišku suvaržymu. Savojo aš dvasinio suvaržymo tobulumo pasiekimas prilygsta visatos laisvės ir asmeninės laisvės užbaigtumui. Įtikėjimas ugdo ir palaiko žmogaus sielą, kada jis pasimeta savo pirminės orientacijos metu tokioje milžiniškoje visatoje, tuo tarpu malda tampa kūrybinės vaizduotės įvairių įkvėpimų ir tokios sielos, kuri mėgina susitapatinti su viduje gyvenančio ir susieto dieviškojo buvimo dvasiniais idealais, įtikėjimo akstinų didžiuoju suvienytoju.
Nabonui šitie žodžiai padarė didžiulį įspūdį, lygiai taip, kaip ir kiekvienas iš jo pasikalbėjimų su Jėzumi. Šitos tiesos toliau degė jo širdyje, ir jis daug padėjo vėliau atvykusiems Jėzaus evangelijos skelbėjams.
Algimantas
2010-03-26 10:55:46
Komentarai
Arūnai,įdėjai labai gerą ir reikšmingą citatą: "Nė vieno karto jis nekritikavo jų klaidų arba net ir neužsiminė apie jų mokymų ydas. Kiekvienu atveju jis pasirinkdavo tiesą iš to, ko mokė jie, ir tuomet imdavo taip gražinti ir nušviesti šitą tiesą jų prote, jog per labai trumpą laiką šitas tiesos išplėtimas veiksmingai išstūmė su tuo susijusį suklydimą...".
Bet dabar atsakyk į klausimą, ar taip pat elgiamasi šiame forume? Štai paanalizuosiu tavo paaiškinimą: "/DAR ĮKELIU MUMS VISIEMS,DVASINIAMS TINGINIAMS,KURIE JAU PRADEDAME SUSIREIKŠMINTI,NORS TEMATOME TEORIŠKAI../.
Mums visiems vertėtų įsigilinti į JĖZAUS MOKYMO METODĄ,KAD MĄSTYDAMI VIENUMOJE NERAŠYTUME APIE ASMENĮ,BET ANALIZUOTUME MOKYMUS IR NUOŠIRDAUS NORO VEDAMI NUOLAT LANKYTUME GYVĄJĄ ROJAUS TREJYBĖS ŠVENTOVĘ."... Ir ką aš matau šiame paaiškinime - pirma, kažkurie žmonės yra išvadinti dvasiniais tinginiais, kažkurie žmonės apšaukti kaip susireikšminantys, ir kažkuriems priekaištaujama, kad jie nelanko Gyvosios Rojaus Trejybės šventovės. Dvasinių tinginių epitetas tiktų tik tiems žmonėms, kurie pasirinko dvasinį kelią ir kurie atlikdami dvasines pareigas kartu iš to ir išgyvena, ir jiems nereikia rūpintis jokiais materialiais ir buitiniais dalykais. Ar daug tokių šviesuolių pažįsti? Susireikšminimas šiaip yra blogas dalykas, tačiau jei susireikšminimui priskiriama ir kiek kitokios nuomonės turėjimas ar kad ir kitokios nuomonės turėjimas, tai tikrai nėra teisingas požiūris. Dėl Gyvosios Rojaus Trejybės šventovės nelankymo atsakysiu Urantijos Knygos žodžiais: "Dvasinis augimas atsiranda iš besivystančios sielos vidaus. Spaudimas gali asmenybę deformuoti, bet jis niekada neskatina augimo. Net ir švietimo spaudimas yra tiktai neigiamai naudingas tuo, kad jis gali padėti užkirsti kelią pražūtingam patyrimui. DVASINIS AUGIMAS YRA DIDŽIAUSIAS TEN, KUR BET KOKS IŠORINIS SPAUDIMAS YRA MAŽIAUSIAS. "TEN, KUR YRA VIEŠPATIES DVASIA, TEN YRA LAISVĖ." Žmogus vystosi geriausiai tada, kada šeimos, bendruomenės, bažnyčios, ir valstybės spaudimas yra mažiausias. Bet šito nereikia suprasti taip, jog pažangioje visuomenėje nėra vietos šeimai, visuomeninėms institucijoms, bažnyčiai, ir valstybei."
Pabaigai papildomai pacituosiu žodžius iš temos: "Tiesos negalima apibrėžti žodžiais, ją galima apibrėžti tiktai gyvenimu. Tiesa visada yra daugiau negu žinojimas." Mes kiekvienas individualiai vis geriau pažįstame TIESĄ tik per kiekvieno asmeninius patyrimus. Todėl vienas asmuo priartėja prie tam tikros TIESOS daugiau, o kitas mažiau, bet tikrai nėra tokio asmens, kuris bet kurią TIESĄ suvoks geriau negu kitas asmuo. Kai čia rašantys tą supras, tai susireikšminimo klausimai iš viso atkris, bet tik pagal kiekvieno asmens suvokimo lygį.
VaidasVDS
2010-08-04 12:36:33
Galima pradėti atsakinėti nuo klausimo klausimu, o kodėl Tiberijus negalėdamas savo troškimo įgyvendinti, vis tik Jėzuje įžvelgė tai ką ir pats norėtų turėti, o būtent Jėzaus karališką laikyseną ir malonų būdą. Kas Tiberijuje įžvelgė tai ką turi Jėzus ir ką Tiberijus turėjo omenyje minėdamas Jėzaus karališką laikyseną ir malonų būdą . Kas tuo yra apibrėžiama ,ar tai ką matė tik fizinės Tiberijaus akys ar tai buvo kažkas daugiau ir kas tą jautė. Na manyčiau asmenybė padovanota Tėvo Tiberijus ją aišku turėjo.O asmenybė yra iš Tėvo ir tokia kaip Tėvas su visu savybių potencialu tame tarpe ir karališka laikysena ir maloniu būdu. Pasireiškiantys net ir fiziniu pavidalu. Taigi
potencialiai tą turėjo ir Tiberijus , o potencialo paversti aktualu negalėjo, kaip tą sugebėjo padaryti Jėzus. Vienas buvo materialiu žemišku pavidalu ir supratimu imperatorius didelės imperijos, nors neturėjo tam būdingo būdo nei laikysenos, kitas tai turėjo nors nei buvo nei atėjo tam , kad būti žemiška prasme karaliumi ,imperatoriumi ar ministru pirmininku ar prezidentu, nors turėjo visa tai, ką matė ir materialiai mąstantis ir laikantis ,kad tai turėtų būti net ir žemiško valdovo sąvybės. Laikmetis abiems tas pats,tiek tuo metu vyravusios religijos tiek filosofinės srovės tiek žmonių kolektyvinė sąmonė juos supo ta pati. Nei vienas nei kitas nebuvo tuo metu mokomas atsiverti Tėvui-Rojaus Trejybei ir atrasti savyje Tėvą patirti Jį ir įtikėti,kad jis pats yra to Tėvo sūnus ir ,kad tas Tėvas yra gyvas ir tikras.Vienas įgyvendino kitas ne ir net negalėjo įgyvendinti ,atskleisti savimi karališką laikyseną ir malonų būdą. Ar turėjo Tiberijus Minties Derintoją, vargu , tiesos dvasia taip dar nėra išlieta visiems materialiems kūnams o tai kaip ir sąlyga automatiškai gauti Minties Derintoją tai yra Tėvo Dvasią. Ir tą vėliau padarė pakilęs pas Tėvą, būtent Jėzus kaip vietinės visatos Sūnus Kūrėjas, išliejo Urantijai mūsų
planetai Tiesos Dvasią. O tolimoje praeityje dar ir maištas buvo įvykęs ir ne kur kitur ne žmonių galvose protuose o dvasinių asmenybių protuose sąmonėje ir dar vienas dalykas, neįgyvendinta buvo ir Adomo su Ieva misija,kaip biologiniu gerintojų misija, kurios pasekmė būtų ir žymiai mūsų pagerintas mūsų žmonijos materialių protų dvasinis imlumas. O Jėzus vis tik buvo Sūnus Kūrėjas nors ir būdamas tuo metu materialiu žmogaus pavidalu ir Minties Derintoją turėjo ir ne bet kokį , o labai patyrusį Derintoją , tarnavusį prieš tai Makiventos Melkizedeko protui.
rimantasKaunas
2010-08-04 11:27:36
Mielas Vaidai,šioje temoje reikėtų nagrinėti pačią temą.Kitaip būtum pastebėjęs tai,jog prieš tavo įkeltas "Frazes"yra paaiškinimas-
/MIELIEJI,KAUPKIME PATYRIMUS,NAUDINGUS VISUMOS LABUI,BROLIAUKIMĖS TARPUSAVY SU VISA KŪRINIJA.IR MYLĖKIME TAIP,KAIP MUS MYLI ROJAUS TĖVAI.DAR ĮKELIU MUMS VISIEMS,DVASINIAMS TINGINIAMS,KURIE JAU PRADEDAME SUSIREIKŠMINTI,NORS TEMATOME TEORIŠKAI../.
Mums visiems vertėtų įsigilinti į JĖZAUS MOKYMO METODĄ,KAD MĄSTYDAMI VIENUMOJE NERAŠYTUME APIE ASMENĮ,BET ANALIZUOTUME MOKYMUS IR NUOŠIRDAUS NORO VEDAMI NUOLAT LANKYTUME GYVĄJĄ ROJAUS TREJYBĖS ŠVENTOVĘ.
/Ir jo mokymo metodas buvo toks: Nė vieno karto jis nekritikavo jų klaidų arba net ir neužsiminė apie jų mokymų ydas. Kiekvienu atveju jis pasirinkdavo tiesą iš to, ko mokė jie, ir tuomet imdavo taip gražinti ir nušviesti šitą tiesą jų prote, jog per labai trumpą laiką šitas tiesos išplėtimas veiksmingai išstūmė su tuo susijusį suklydimą; ir šitokiu būdu šitie vyrai ir moterys, kuriuos mokė Jėzus, buvo parengti tam, kad vėliau suvoktų papildomas ir panašias tiesas ankstyvųjų krikščionybės misionierių mokymuose/
SU MEILE IR LIK RAMYBĖJE,MIELAS VAIDAI.
Arunas
2010-08-04 10:03:26
Arūnas rašo daug, bet aš atkreipsiu dėmesį į vieną frazę: "Iki to meto, kada bus pasiektas Rojus..."... Ir dar į vieną: "Tokia ištobulinta dvasinė asmenybė tampa taip visiškai, dieviškai, ir dvasiškai suvienyta su gėrio, grožio, ir tiesos teigiamomis ir aukščiausiomis savybėmis...".
Nelabai supratau, kodėl šias dvi citatas Arūnas atskyrė savomis kabutėmis (//), nors jos yra iš tos pačios pastraipos.
Aš čia matau labai didelę problemą, kad jau kai kas pradėjo čia tokius ryškius mokymus, kad atrodo tie mokytojai jau stovi ant Rojaus krantų. Niekas negali pasakyti, kad tai neturėtų būti kiekvieno tvarinio, turinčio dvasinį potencialą, siekis. Tačiau tikrovė yra kitokia ir "Žmogus, ribinis tvarinys begaliniame kosmose, turi pasitenkinti tos beribės, bekraštės, niekada neprasidedančios, niekada nesibaigiančios egzistencijos, kurios suvokimas iš tikrųjų pranoksta jo sugebėjimą, iškreiptais atspindžiais ir sumažintomis sampratomis."
Papildomai galima pacituoti ir šią vietą: "Minties Derintojas visą laiką stengiasi jūsų protą sudvasinti tiek, kad išvystytų jūsų morontinę sielą; bet dažniausiai šito vidinio tarnavimo jūs patys sąmoningai nejaučiate. JŪS VISIŠKAI NEPAJĖGŪS ATSKIRTI SAVO PATIES MATERIALAUS INTELEKTO PRODUKTO NUO SAVO SIELOS IR DERINTOJO BENDRŲ VEIKSMŲ PRODUKTO."
Na ir pakartosiu anksčiau cituotą citatą: "Nesvarbu, kiek išaugtų jūsų suvokimas apie Tėvą, bet jūsų protą visada stulbins Tėvo-AŠ ESU neatskleista begalybė, neištirta platybė, kuri visada liks neišmatuojama ir nesuvokiama per visus amžinybės ciklus. Nesvarbu, kokią Dievo dalį jūs galite pasiekti, BET VISADA JO LIKS DAUG DIDESNĖ DALIS, APIE KURIOS EGZISTAVIMĄ JŪS NET IR NEĮTARSITE. Ir mes tikime, jog tai yra lygiai tiek tiesa transcendentiniuose lygiuose, kiek ir ribinės egzistencijos sferose. Dievo ieškojimas yra BEGALINIS!"...
Nejaugi čia jau susirinko tokie mokytojai ir kai kurie mokiniai, kurie jau surado ir suprato viską?
VaidasVDS
2010-08-03 23:44:40
Imperatorius Tiberijus anuo metu ir negalėjo įgyvendinti savo noro po bendravimo su Jėzumi ir Gonodu,nes jau ir pačiuose imperatoriaus žodžiuose(ir ne tik tame) slypi jo,kaip TURINČIO PALAIKYTI TVARKĄ TIK JĖGOS,BRUTALIOS JĖGOS PAGALBA.
"Jeigu aš turėčiau to vaikino karališką laikyseną ir malonų būdą, tai tikrai būčiau tikras imperatorius, a?"
Ne veltui jis ir buvo pavadintas NIŪRIUOJU..Malonų būdą..Ką tai rodo.Imperatorius ir NEGALĖJO kitaip valdyti,nes Romos imperijos užuomazgos ir buvo NUOLAT paremtos KUO DIDESNIU GOGUMO PATENKINIMU,TERITORIJŲ UŽGROBIMU(KURIOSE SLYPĖDAVO NEIŠPASAKYTAI DIDELI TURTAI)KARIUOMENĖS PAGALBA.TAIP PAT MES MATOME,KAD IMPERATORIUS JAU NET NEGALĖJO KONTROLIUOTI VISOS UŽGROBTOS TERITORIJOS.KITAIP TARIANT-APŽIOTAS PER DIDELIS KĄSNIS.IR BLOGIAUSIA BUVO TAI,KAD TUOMETINIAI VADOVAI,AR IMPERATORIAI,AR TAI BŪTŲ SEKTŲ ATSTOVAI SKLEIDĖ ITIN ŽEMO DAŽNIO VIRPESIUS.JUK KIEKVIENA STRUKTŪRA,DIRBTINAI SUKURTA PRIEŠ TĖVO VALIĄ,PASMERKTA ŽLUGTI.IR DAR DAUGIAU-NEGALI BŪTI JOKIOS STRUKTŪROS.MES GI ESAME KŪRINIJOS ŠEIMOJE JAU DABAR DVASIOMIS.IR MŪSŲ NUOSTABI ŠEIMA TURI VYSTYTIS PAGAL NUMATYTĄ ROJAUS TREJYBĖS PLANĄ,EINANT GYVAI PATIRTINIU VISUMOS LABUI,ATRANDANT ROJAUS TĖVUS SAVYJE IR PER ĮTIKĖJIMĄ,NUOŠIRDŲ ĮTIKĖJIMĄ BENDRADARBIAUJANT SU ROJAUS TREJYBE VISUOSE GĖRIO DARBUOSE,PASITIKINT JA,ATSIDUODANT JOS VEDIMUI.TAI AR GALĖJO IMPERATORIUS PASAKYTI KITAIP,TUO LABIAU,KAD TOKIO DYDŽIO IMPERIJOS NEĮMANOMA SUVALDYTI.ŠITOKIA TERITORIJA,ŠITIEK SEKTŲ,TOKS MARGUMAS SKIRTINGO TIKĖJIMO URANTIJOS ŽMONIŲ..JAU VIEN GONODO TROŠKIMAS“NORĖTI GERO“SAVO ŽEMIŠKĄJAM SŪNUI,BUVO TIKRAI ŽLUGDANTIS DVASIOS ATSIVĖRIMĄ.
/Viešint Romoje, Ganidui buvo nuolatinės valandos studijoms ir miesto įžymių vietų lankymui. Jo tėvas turėjo sutvarkyti daug verslo reikalų, ir trokšdamas, kad jo sūnus užaugtų toks, jog taptų vertu perimti jo plačių komercinių interesų valdymą, jis manė, kad atėjo tas metas, kada berniuką reikia supažindinti su verslo pasauliu/.
ATSIMENAT,MIELIEJI,TĄ VIETĄ URANTIJOS EPOCHINIAME APREIŠKIME,KUR GANIDO DVASIOS TROŠKIMAS PRASIVERŽIA ŽAVĖDAMAS VISĄ KŪRINIJĄ,KUOMET PO ILGŲ VALANDŲ,PRALEISTŲ KARTU SU JĖZUMI,JIS PASIŪLO ĮKURTI NAUJĄ RELIGIJĄ..NEBADONO VALDOVUI IR KŪRĖJUI..NEGALI BŪTI NUOSTABESNIO DVASIOS PROVERŽIO..ŠTAI KAIP JĖZUS,ATRADĘS ROJAUS TREJYBĘ SAVYJE,DAR NESUVOKĘS KAS JIS TOKS YRA TIKROVĖJE,DAR TOLI GRAŽU IKI PAŽINTIES SU GANIDU IR GONODU,IŠMOKO UŽDEGTI LAUŽĄ ŽMOGUJE.AR TAI GALIME MES,DABARTINIAI URANTAI,TAIP PAT NUEITI JĖZAUS KELIĄ?KOL KAS NE.JĖZUS BUVO SUVARŽYTAS TO METO DOGMŲ,RITUALŲ,KAD TEGALĖJO ATSKLEISTI TIESĄ APIE TĖVĄ IR SAVO PAVYZDŽIU IŠMOKYTI ATRASTI TĖVĄ SAVYJE.JO NESUPRATO SAVAM KRAŠTE“SAVAM KRAŠTE PRANAŠU NEBŪSI“,BET KITUR JIS JAU GALĖJO DAUG DAUGIAU SKLEISTI EVANGELIJĄ APIE TĖVO SŪNYSTĘ IR ŽMONIŲ BROLYSTĘ.IR NORS JIS
/ Neretai jis eidavo į Kapitolijų ir žvelgdamas į šitą nuostabią šventovę, skirtą Jupiteriui, Junonai, ir Minervai, mąstydavo apie neišmanymo vergovę, kurioje buvo laikomi šitie romėnai. Jis taip pat daug laiko praleisdavo ant Palatino kalvos, kur buvo imperatoriaus rezidencija, Apolono šventykla, ir graikų ir lotynų bibliotekos./.
MATĖ IR SUVOKĖ VISKĄ,BET PAGALVOKIME AR TURIME IR GALIME PASIEKTI JĖZAUS ĮŽVALGĄ?AŠ SAKAU-TAIP.IR DAR DAUGIAU.MES EINAME GYVAI PATIRTINIU ROJAUS TREJYBĖS KELIU,ĮTIKĖJIMU GELMĖN,JAU ATRADĘ ROJAUS TREJYBĘ SAVYJE,NEŠDAMI TĄ TIKRĄ,GYVĄJĄ ŠVIESĄ IR TIESĄ.IR NORS TAS TIKRASIS KELIAS,JĖZAUS KELIAS,YRA LABAI SUNKUS,BET PAMĄSTYKIME-KAS,JEIGU NE MES,KIEKVIENAS INDIVIDUALIAI IR KOLEKTYVINĖJ KOMUNIJOJ GARBINSIM IR ŠLOVINSIM ROJAUS TREJYBĘ,TĄ MEILĖS KUPINĄ IR DAR DAUGIAU,ŠALTINĮ?KAS,JEIGU NE MES,LANKYSIME(NE,NE TAI NORĖJAU PASAKYTI),LANKYSIME NUOŠIRDŽIO TROŠKULIO IR ALKIO(NE KANKINAMI)ATGAIVĄ-GYVĄJĄ ROJAUS TREJYBĖS ŠVENTOVĘ(KOL KAS TIK VILNIUJE)IR GYVAI PATIRSIME GALINGUS,UPELIU ČIURLENANČIUS VIRPESIUS,ROJAUS TĖVŲ MEILĖS KRIOKLIU IŠVALANČIUS ATVERTĄ DVASIĄ?KAS,JEIGU NE MES,ŠVIESINSIME URANTIJĄ NE TIK KALBOMIS,BET IR REALIAIS DARBAIS,ATSIDUODAMI ROJAUS TĖVŲ VEDIMUI,PAŠVENČIANT IR SUSILIEJANT ŠALTINIUI IR SU ŠALTINIU KIEKVIENĄ AKIMIRKĄ..AR GALĖJO TO MOKYTI JĖZUS,AR BŪTŲ JĮ SUPRATĘ BENT JAU.NIEKAS,ABSOLIUČIAI NIEKAS,NET JO APAŠTALAI.IR IMPERATORIUI SUKIRBĖJO TA KIBIRKŠTIS SAVYJE,KAI PO POKALBIO SU JĖZUMI JIS PASAKĖ,-
„ tai tikrai būčiau tikras imperatorius“.
IR TROKŠDAMAS PASKLEISTI TIESĄ KUO PLAČIAU,JĖZUS IR SUTIKO LEISTIS Į ŠIĄ KELIONĘ,KURI ATVEDĖ TEN KUR BUVO SUSIRINKĘ RYTŲ PUSRUTULIO VISŲ ŠALIŲ PILEČIAI.IMPERATORIUS TIBERIJUS NEBUVO ĮTIKĖJĘS.IR APLAMAI,JIS MELDĖSI PSEUDODIEVAMS.TAI KAIPGI JIS GALĖJO PASAKYTI-TROKŠTU?..VIETOJE ŠITO JIS IŠLEMENO“JEIGU“.IR JIS PATS BIJOJO..IR DAR KAIP BIJOJO,JEIGU JAU NESUGEBĖJO SUVALDYTI TOKIOS IMPERIJOS.TUO LABIAU,KAD ROMOJE VYKO DIDŽIULĖ“UŽKULISINĖ VEIKLA“-VALDŽIOS PERVERSMAI,NUŽUDYMAI,MELAS,INTRIGOS,NEPAPRASTAI DIDŽIULIO MĄSTO ŽEMI VIRPESIAI..O KAS VYKSTA DABAR PAS MUS?JUK SUVOKIAM IŠ KUR VISOS STICHINĖS NELAIMĖS IR KITAS BLOGIS.BET VIS TIEK UŽSISPYRĘ TEIGIAM,KAD URANTAI-SEKTA IR JAIS NEGALIMA TIKĖTI..ATSIPEIKĖKIT,JUMS PATEIKIAMA TIESA,ŠVIESA IR IŠMINTINGAS KATASTROFOS SUŠVELNINIMO BŪDAS..TĄ DARĖ JĖZUS ANUOMET
/ Jo troškimas tyrinėti šitą kosmopolitinę Urantijos mirtingųjų visumą ir bendrauti su ja buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Jėzus ir sutiko vykti į šitą kelionę./.
TĄ JIS KABA MUMS VĖL.TIK AR MES IŠGIRSTAME DVASINE KLAUSA..NEPAPRASTA IŠMINTIS GLŪDĖJO JĖZAUS KOMUNIJOJE SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE,KUOMET JIS
/ Ar Jėzui buvo akivaizdu ar ne, jog žydai ketina atmesti jo misiją, bet jis kuo tikriausiai numatė, kad jo pasiuntiniai neužilgo atvyks į Romą tam, kad skelbtų dangaus karalystę; ir dėl to jis ėmėsi, labiausiai stebinančiu būdu, ruošti tą kelią, kad jų žinia būtų priimta kuo geriau ir patikimiau. Jis iš vadovaujančių stoikų pasirinko penkis, iš cinikų pasirinko vienuolika, ir iš misterinių kultų vadovų pasirinko šešiolika, ir didelę savo laisvalaikio dalį jis praleido beveik šešis mėnesius artimai bendraudamas su šitais religiniais mokytojais./ IR TAI,KAS BUVO NAUDINGA TIEK JĖZUI,TIEK VISUMOS LABUI-PATIRTIS
/Viešėdamas Romoje Jėzus daug sužinojo apie žmones, bet per jo šešių mėnesių gyvenimą tame mieste pats vertingiausias iš visų daugiapusių patyrimų buvo jo ryšys su imperijos sostinės religiniais vadovais ir poveikis jiems/.
JĖZUS TIESIOG NUOSTABIAI BUVO PASIRUOŠĘS KALBĖTI SU BET KOKIO SLUOKSNIO ŽMONĖMIS,ĮVALDĘS NE TIK ORATORIJOS MENĄ,BET IR SUVOKĖ,KAD TIK DVASINIAI VADOVAI ANŲ LAIKŲ IR TEGALĖJO PLAČIAI PASKLEISTI JO MOKYMUS-EVANGELIJĄ APIE TĖVO SŪNYSTĘ,ŽMONIŲ BROLYSTĘ.MES JAU DABAR ŽINOME APIE VISOS KŪRINIJOS BROLYSTĘ,ŽINOM,KAD ESAM TREJYBĖS SŪNŪS IR DUKROS,BET TAPOME SAVO GYVULINIO ĮKAITAIS.TIEK KOMUNIKACIJOS PRIEMONIŲ,O KAM PANAUDOJAMAS MILIJARDŲ MILIJARDINIS PELNAS?SAUJALEI SUPER OLIGARCHŲ,KURIEMS DVASINGUMAS-ŠVILPAUTI,SUSIKĖLUS KOJAS ANT STALO IR UŽ VIRVUČIŲ TAMPYTI MARIONETES..TU METU JĖZUS MOKĖ-
/Ir jo mokymo metodas buvo toks: Nė vieno karto jis nekritikavo jų klaidų arba net ir neužsiminė apie jų mokymų ydas. Kiekvienu atveju jis pasirinkdavo tiesą iš to, ko mokė jie, ir tuomet imdavo taip gražinti ir nušviesti šitą tiesą jų prote, jog per labai trumpą laiką šitas tiesos išplėtimas veiksmingai išstūmė su tuo susijusį suklydimą; ir šitokiu būdu šitie vyrai ir moterys, kuriuos mokė Jėzus, buvo parengti tam, kad vėliau suvoktų papildomas ir panašias tiesas ankstyvųjų krikščionybės misionierių mokymuose./.
DAR NORĖČIAU BŪTINAI ATKREIPTI DĖMESĮ Į ŠIĄ CITATĄ
„ Būtent tai, jog evangelijos skelbėjų mokymai buvo priimti anksti, ir suteikė tą galingą postūmį sparčiam krikščionybės pasklidimui Romoje, o iš čia ir po visą imperiją.“.
NUOŠIRDŽIAM CINIKUI MARDUI,PRALEIDUS TIEK LAIKO,KLAUSANTIS JĖZAUS MOKYMŲ APIE GĖRĮ IR BLOGĮ,ŠIUO LAIKU(IR VISUOMET)ITIN AKTUALU TAPO JĖZAUS ŽODŽIAI,KADA NETGI MATERIALIOJE PLOTMĖJE MATOME ARTĖJANČIĄ IR JAU PRADEDANČIĄ NAIKINTI NETGI FIZIŠKAI,KATASTROFĄ.ČIA,MIELIEJI,GALIM“PASIDŽIAUGTI“ŽEMŲ VIRPESIŲ“DERLIUMI“
/Tačiau toji siela, kuri pranoksta laiką ir patenka į amžinybę, turi priimti gyvą ir asmeninį sprendimą rinkdamasi tarp gėrio ir blogio, kaip juos apsprendžia tikrosios dvasinių normų vertybės, nustatytos dieviškosios dvasios, kurią Tėvas danguje yra pasiuntęs apsigyventi žmogaus širdyje. Šita viduje gyvenanti dvasia yra asmenybės išlikimo norma.
Gėris, kaip ir tiesa, visada yra santykinis ir būtinai priešingas blogiui. Būtent šitų gėrio ir tiesos savybių suvokimas ir įgalina besivystančias žmonių sielas priimti tokius asmeninius pasirinkimo sprendimus, kurie yra esminiai amžinajam išlikimui./.
MIELIEJI,KAUPKIME PATYRIMUS,NAUDINGUS VISUMOS LABUI,BROLIAUKIMĖS TARPUSAVY SU VISA KŪRINIJA.IR MYLĖKIME TAIP,KAIP MUS MYLI ROJAUS TĖVAI.DAR ĮKELIU MUMS VISIEMS,DVASINIAMS TINGINIAMS,KURIE JAU PRADEDAME SUSIREIKŠMINTI,NORS TEMATOME TEORIŠKAI..
/Kada jūs kilsite tvarinio vystymosi visatoje laiptais, tada pamatysite augantį gėrį ir mažėjantį blogį, tobulai atitinkantį jūsų sugebėjimą patirti gėrį ir suvokti tiesą. Galimybė suklysti ar patirti blogį nebus iki galo išnykusi tol, kol kylanti žmogiškoji siela pasieks paskutiniuosius dvasinius lygius./.
/Tol, kol jūs pasieksite Rojaus lygius, gėris visada bus daugiau ieškojimas negu nuosavybė, daugiau tikslas negu pasiekimo patyrimas. Bet net ir tuomet, kai jūs esate išalkę ir ištroškę teisingumo, jūs patiriate vis didesnį pasitenkinimą gėrį pasiekdami iš dalies. Gėrio ir blogio buvimas pasaulyje pats savaime yra žmogaus moralios valios, asmenybės, kuri šitas vertybes šitaip identifikuoja ir taip pat gali iš jų rinktis, egzistavimo ir realybės teigiamas įrodymas./
/Tokia ištobulinta dvasinė asmenybė tampa taip visiškai, dieviškai, ir dvasiškai suvienyta su gėrio, grožio, ir tiesos teigiamomis ir aukščiausiomis savybėmis, kad nelieka jokios galimybės tam, jog tokia teisi dvasia mestų kokį nors potencialaus blogio negatyvų šešėlį, kada ją apšviečia begalinių Rojaus Valdovų dieviškosios šviesos tyrinėjantis švytėjimas. Visose tokiose dvasinėse asmenybėse, gėris daugiau nebėra dalinis, kontrastinis, ir palyginamasis; jis yra tapęs dieviškai užbaigtas ir dvasiškai pripildytas; jis priartėja prie Aukščiausiojo tyrumo ir tobulumo./
/Realus blogis nėra būtinas kaip asmeninis patyrimas. Dvasinio vystymosi žemesniuosiuose lygiuose potencialus blogis lygiai taip pat veiksmingai veikia kaip akstinas sprendimui moralinio vystymosi sferoje. Blogis tampa asmeninio patyrimo realybe tiktai tada, kada moralus protas blogį pasirenka pats./.
NETGI NABONAS,MITRAIZMO LYDERIS
/buvo sumanęs Jėzų atversti į mitraizmą ir net buvo pasiūlęs jam grįžti į Palestiną mitraizmo mokytoju. Vargu ar jis suvokė, kad Jėzus ruošia būtent jį, kad jis taptų vienu iš pirmųjų atsivertėlių į karalystės evangeliją/
ATKREIPKITE DĖMESĮ Į JĖZAUS MOKYMĄ,NES EILINĮ KARTĄ NEIGSITE PATIRIAMĄ SUSILIEJIMĄ SU ROJAUS TĖVAIS,GYVUOJU MEILĖJE IR TIESOJE,ŠALTINĮ.IR YRA TIKIMYBĖ,KAD SUSIMĄSTYSITE,NES IR JĖZUS VARTOJO TAM TIKRUS ŽODŽIUS,KURIE,ATSEIT,ŽEMINA JŪSŲ ORUMĄ..GREIČIAU AMBICIJAS PROTO.
/Žinojimas kyla iš mokslo; išmintis atsiranda iš tikros filosofijos; tiesa gimsta iš dvasinio gyvenimo religinio patyrimo. Žinojimas turi reikalo su faktais; išmintis, su ryšiais; tiesa, su tikrovės vertybėmis.
Žmogus yra linkęs mokslą kristalizuoti, filosofiją formalizuoti, ir tiesą dogmatizuoti, nes jis yra intelektualiai tingus, kad prisiderintų prie augančios gyvenimo kovos, tuo pačiu metu jis taip pat siaubingai bijo to, kas yra nežinoma. Paprastas žmogus delsia keisti savo mąstymo įpročius ir gyvenimo būdą./
/Bet tiesa niekada negali tapti žmogaus nuosavybe be įtikėjimo./
/Įtikėjimas veikia tam, kad išlaisvintų dieviškosios kibirkšties, nemirtingumo užuomazgos, kuri gyvena žmogaus proto viduje ir kuri yra amžinojo išlikimo potencialas, viršžmogiškąjį veikimą. Augalai ir gyvūnai išlieka laike, savo pačių identiškas daleles perduodami iš vienos kartos į kitą. Žmogiškoji siela (asmenybė) po mirtingojo mirties išlieka tapatybei susivienijant su šita viduje gyvenančia dieviškumo kibirkštimi, kuri yra nemirtinga, ir kuri veikia tam, jog žmogiškąją asmenybę įamžintų visatoje besivystančios egzistencijos tolimesniame ir aukštesniame lygyje. Žmogiškosios sielos paslėptoji sėkla yra nemirtingoji dvasia. Sielos antroji karta yra pirmasis pasireiškimas toje dvasinės ir besivystančios egzistencijos asmenybės pasireiškimų sekoje, pasibaigiančioje tiktai tada, kada šita dieviškoji esybė pasiekia savo egzistencijos šaltinį, visos egzistencijos asmenį šaltinį, Dievą, Visuotinį Tėvą./.
JĖZAUS KALBOJE NULAT VARTOJAMA DIEVO SAMPRATA IR MINIMAS VISUOTINIS TĖVAS.ŠTAI KOKIOMIS SĄLYGOMIS JIS TEGALĖJO SKLEISTI ROJAUS TREJYBĖS SŪNYSTĘ IR DUKRYSTĘ,KAIP IR DABAR JAU MUMS ŽINOMĄ VISOS KŪRINIJOS BROLIŠKĄ BENDRADARBIAVIMĄ.TAI MES ŽINOME DABAR IR MUMS PRIEŠ AKIS-PLĖŠINYS..TIK VARGU BAU,AR KAS PLĖŠIME RANKOMIS.VIETOJE TO NULEKIAME ŠVAISTYTI LAIKĄ Į PRIEŠ TĖVO VALIĄ RENGIAMUS RENGINIUS,DŽIŪGAUJAME,NET PATYS NESUVOKDAMI DĖL KO.DĖL TO IR NESUVOKIAM,KAD TAI-TIK ILIUZIJA,LAIKINAI APRAMINANTIS NARKOTIKAS..YRA TIK VIENAS KELIAS IR KITŲ NEGALI BŪTI.KITI-TIK ŠUNKELIAI.IR NUOLAT TAI ATMINKIME,KAD TARPUSAVIO ŽEMIŠKAIS PATYRIMAIS GAMTOJE AR NAMIE GALIMA DALINTIS IR ČIA,BET NUO TO TIK DVASIA UŽSIVERDINĖS,AR BENT JAU LĖTAI TEPAJUDĖS VĖŽLIO ŽINGSNIU,KUOMET GALĖTŲ ŠUOLIUOTI ANTILOPE..RAMYBĖS JUMS
Arunas
2010-08-03 12:06:10
Mano nuomonė būtų tokia:Tiberijus nežinojo,kad jis pats,asmeniškai,turi Tėvo-Rojaus Trejybės padovanota asmenybę,kad turi to pačio,tobulybių tobulybės, Tėvo-Kūrėjo dvasios fragmentą-Minties Derintoją savyje;jisai nežinojo, todel ir nebuvo įtikėjas į GYVAJĮ TĖVĄ; neturėjo progos per patirtį įsitikinti,kad yra JO sūnus ir,kad pats gali tapti panašus į savo DVASINĮ TĖVĄ; sūnus visada trokšta būti panašus į savo tėvą.
Prieš savę jisai matė DIDINGA ASMENYBĘ,bet taip ir nesuvokė - iš kur tai.Neturėdamas gyvojo ryšio su TĖVO-Kūrėjo dvasia,nepajiegė suvokti, dvasios akimis pamatyti,kad prieš ji stovi tokia ASMENYBĖ,kuri yra susiitapatinusi su SAVO IR VISŲ MŪSŲ TĖVU-ROJAUS TREJYBE.
Manau,kad jam reikėjo labiau pasidomėti,ką tas didingas vyras /Jėzus/ mąsto,ką jisai kalbą;esu tikra,kad Jėzus iš Nazareto Tiberiju būtų įstatęs į teisingą kelią.
Su meile,
IRENA
2010-08-03 11:12:07
Mielieji, aš vis tik noriu jus paprašyti imtis DVASINIŲ STUDIJŲ.
Štai perskaitykite žemiau pateiktą pastraipą:
"Kadangi Gonodas atvežė Indijos princesės sveikinimus Tiberijui, Romos valdovui, tai trečiąją dieną po savo atvykimo į Romą abu indai ir Jėzus pasirodė prieš jį. Niūrusis imperatorius buvo neįprastai gerai nusiteikęs tą dieną ir su šiuo trejetu ilgai šnekėjosi. O jiems išėjus, imperatorius, turėdamas omeny Jėzų, pastebėjo savo padėjėjui, stovėjusiam jo dešinėje, "Jeigu aš turėčiau to vaikino karališką laikyseną ir malonų būdą, tai tikrai būčiau tikras imperatorius, a?"
Dabar atkreipkite dėmesį į Tiberijaus žodžius savo padėjėjui ir pamėginkite pasamprotauti, KODĖL Tiberijui buvo neįmanoma įgyvendinti tokį jo troškimą?
Telydi jus ramybė.
Su brolišką meile,
Algimantas
2010-08-02 23:26:46
Mielieji, noriu vėl jums iškelti temą, kad dar kartą pamąstytumėte apie MŪSŲ APLINKĄ IR MŪSŲ ŽMONES, palygindami JUOS su Jėzaus laikų žmonėmis, net su PAGONIMIS.
Štai Jėzus mokė ano laiko religinius-politinius-sektantinius vadovus šitokiu būdų:
"Kiekvienu atveju jis pasirinkdavo tiesą iš to, ko mokė jie, ir tuomet imdavo taip gražinti ir nušviesti šitą tiesą jų prote, jog per labai trumpą laiką šitas tiesos išplėtimas veiksmingai išstūmė su tuo susijusį suklydimą; ir šitokiu būdu šitie vyrai ir moterys, kuriuos mokė Jėzus, buvo parengti tam, kad vėliau suvoktų papildomas ir panašias tiesas ankstyvųjų krikščionybės misionierių mokymuose. Būtent tai, jog evangelijos skelbėjų mokymai buvo priimti anksti, ir suteikė tą galingą postūmį sparčiam krikščionybės pasklidimui Romoje, o iš čia ir po visą imperiją."
Koks tų, kurie klausėsi anuo metu Jėzaus, gali būti palyginimas su šių laikų kataliku, protestantu, judėju, pagoniu, ateistu, budistu, krišnaitu, sai babistu, ir kitokių religinių pakraipų atstovu, kieno jis būtų naudai? Be jokios abejonės jis būtų anų laikų Jėzaus besiklausančių naudai? Kodėl? O gi todėl, kad per šituos du tūkstančius metų, kurie tik dar labiau žmonės suskaldė religiniu požiūriu - IR TAI ĮVYKO DĖL JĖZAUS MOKYMŲ - Dievo tėvystės ir žmonių brolystės - NESUPRATIMO IR IŠKRAIPYMO, kas ir ir buvo pagrindinė priežastis atsirasti daugybei religinių sektų ir tikėjimų, kurie su TIKROVE NETURI NIEKO BENDRO, bet jų tikintieji kaip užkietėję PIKTADARIAI nenori ir girdėti NĖ ŽODŽIO PAPILDOMAI, kuris jų mokymą išplėstų, kad jiems patiems būtų suprantamiau.
TODĖL ŠIANDIEN SU ABSOLIUČIA DAUGUMA BAŽNYTININKŲ JĖZUS KALBĖTI TAIP, KAIP KALBĖJO ANAIS LAIKAIS NEGALĖTŲ IŠ VISO, NES JĮ TUOJ PAT APŠAUKTŲ ŠĖTONO TARNU, KURIS IŠKRAIPO BIBLIJĄ, KURIOJE NĖRA PARAŠYTA TOKIŲ JO SAKOMŲ PAPILDOMŲ IR TIKROVĘ PLAČIAU ATSKLEIDŽIANČIŲ TEIGINIŲ, KAD IR KOKIE JIE BŪTŲ GRAŽŪS.
Dėl religijų šios dienos gausos ir susiskaldymo, dėl naujos ISLAMO religijos - MILŽINIŠKĄ ĮTAKĄ TURINČIOS VISAM PASAULIUI, O ATEITYJE JI TIK AUGS, IR BUS DAR AGRESYVESNĖ - ATSIRADIMO, ir taip pat susiikaidymo į sektas - sunitų, šiitų, admonitų, kurios tarpusavyje nesugyvena ir žudo viedni kitus, nors ir yra musulmonai, lygia taip, kaip Šiaurės Airijoje - Belfaste - katalikai su protestantais pjaunasi, tiesiogine prasme, nors ir vadovaujasi tais pačiais rašytiniais šaltiniiais, tai tokie tikintieji Jėzaus šiandien nė iš tolo neprisileistų. Iš pradžių jis galėtų jiems aiškinti tik tiek, kiek jo aiškinimas sutaptų su Biblija ar Koranu. Ir vos tik žengtų žingsnį toliau, tuoj pat mestų smailią strėlę į Jėzų - šito NĖRA BIBLIJOJE ar KORANE. Nėra, reiškia NUO NELABOJO ŠĖTONO. Ir jokių argumentų nereikia. Užtenka tik CITATŲ iš Naujojo Testamento ir Korano, ir visi kiti argumentai ne tik nesvarstomi, jie tiesiog atmetami, kaip nebereikalingi, nes jie specialiai Šėtono patiekiami kitus klaidinti, apgaudinėti, ir manipuliuoti. Dabartinis žmogus dėl savo materialios civilizacijos išvystymo be dvasinio atramos taško nebemoka NE TIK SUTELKTI DĖMESĮ GILESNIAM MĄSTYMUI, BET JIS TIESIOG BIJO MĄSTYTI LAISVAI, NE TAIP, KAIP JAM NURODO BIBLIJA AR KORANAS, VIRŠININKAS AR VALSTYBĖS VALDŽIA.
Štai kodėl dabartiniame pasaulyje - o Lietuvoje dar daugiau - LAISVAS IR GILUMINIS MĄSTYMAS YRA PAVERGTAS DOGMŲ IR NEGYVŲ ŠVENČIŲ TRADICIJŲ, kurios žaloja žmogaus pasąmonę, ir palaipsniui veda ne tik į psichines, bet ir į somatines-fizines ligas. Tačiau tokių priežasčių niekas neaiškina, ir niekas nenori padėties keisti į Rojaus Trejybė gyvos TIKROVĖS MIELĖS ŠVIESĄ, kurioje melas ir korupcija tiesiog neįmanomi BE JOKIŲ VALSTYBĖS DRAUDŽIANČIŲJŲ ĮSTATYMŲ, pyktis ir susierzinimas, kerštas ir pavydas, prievarta ir nusikaltimai, alkoholizmas ir narkomanija tiesiog IŠGARUOJA ŠITOJE GYVOJE VIDINĖJE ŠVIESOJE, NES VISOS YDOS YRA LAUKINIŲ GYVULINIŲ ŽMONIŲ PASĄMONĖS DIKTUOJAMOS.
Tačiau net ir mūsų laikais yra NUOŠIRDŽIŲ TIESOS IEŠKOTOJŲ. Tad jeigu Jėzaus kelyje pasitaikytų toks nuoširdus tiesos ieškotojas, tada jis tikrai klausytųsi ryškesnės šviesos teiginių, kuriuos girdėtų iš Jėzaus, net ir taip, kaip klausėsi Mardus Jėzaus mokymo apie GĖRĮ IR BLOGĮ.
LYGIAI TAIP, KAIP ŠIANDIEN URANTAI KLAUSOSI JĖZAUS, SKAITYDAMI JO NAUJĄ APREIŠKIMĄ - KALBU JUMS VĖL, kaip jie geria gyvus meilės ir šviesos spindulius studijuodami Rojaus Trejybės Asmenų Apreiškimus, kaip jie nuošįrdžiai studijuoja Urantijos Knygą - EPOCHINĮ APREIŠKIMĄ.
Tad raktas į didesnę šviesą yra NUOŠIRDUS NORAS JĄ ATRASTI IR PAŽINTI.
2. GĖRIS IR BLOGIS
Mardus buvo pripažintas Romos cinikų vadovas, ir jis tapo raštininko iš Damasko didžiuliu draugu. Diena iš dienos jis šnekėjosi su Jėzumi, ir naktis po nakties klausėsi jo nuostabaus mokymo. Tarp svarbesniųjų aptarimų su Mardu buvo viena diskusija, sumanyta tam, kad atsakytų į šito nuoširdaus ciniko klausimą apie gėrį ir blogį. Iš esmės, ir dvidešimtojo amžiaus frazeologija, Jėzus pasakė:
"Mano broli, gėris ir blogis yra vien tiktai žodžiai, simbolizuojantys matomos visatos žmogiškojo suvokimo santykinius lygius. Jeigu tu esi etiškai tingus ir visuomeniškai abejingas, tai savo gėrio norma gali laikyti dabartinius visuomeninius papročius. Jeigu tu esi dvasiškai neveiklus ir moraliai nesivystai, tai savo gėrio norma gali laikyti savo amžininkų religinius papročius ir tradicijas. Tačiau toji siela, kuri pranoksta laiką ir patenka į amžinybę, turi priimti gyvą ir asmeninį sprendimą rinkdamasi tarp gėrio ir blogio, kaip juos apsprendžia tikrosios dvasinių normų vertybės, nustatytos dieviškosios dvasios, kurią Tėvas danguje yra pasiuntęs apsigyventi žmogaus širdyje. Šita viduje gyvenanti dvasia yra asmenybės išlikimo norma."
TAI, KĄ DABAR JŪS PERSKAITĖTE, ŠIOS DIENOS TIKINČIAJAM JĖZUS SAKYTI JAU NEBEGALĖTŲ, nes jam tuoj pat paprieštarautų - kokias čia nesąmones, net įžeidinėjimus kalbi - etiškai tingus, visuomeniškai abejingas, dvasiškai neveiklus, moraliai nesivystai, KOKS NEIGIAMAS POŽIŪRIS, ir dar KRITIKUOJA DABARTINIUS RELIGINIUS VISUOMENĖS PAPROČIUS IR TRADICIJAS, kai mes kaip tik BŪTENT IR TURIME JŲ LAIKYTIS, JUOS PUOSELĖTI, kad tai, ką gavome iš senelių ir tėvų, ir paliktume savo vaikams, IR JOKIŲ PAKEITIMŲ, JOKIŲ TRANSFORMACIJŲ, IR YPAČ RELIGIJOS SRITYJE, NES TAI BUS NUO ŠĖTONO, NETIKRAS PRANAŠAS ESI, BIBLIJOJE PARAŠYTA ATEIS DAUG PRANAŠŲ APGAVIKŲ, NUO ŠĖTONO, ATEIS IR ANTIKRISTAS, KURIS PAINIOS ŽMONES.
Ir toliau jau apie Tėvo dvasios poveikį žmogus nebenori klausytis nieko, nes jam pasąmonė jau seniai ėmė piešti vidinės baimės vaizdinius, kad tai apsišaukėlis, nes jis laužo Bibliją, Koraną, kalba ne apie ŠVENTĄJĄ dvasią, bet apie TĖVO dvasią.
"Dvasiškai aklas individas, kuris logiškai vadovaujasi moksliniu diktatu, visuomeninėmis nuostatomis, ir religine dogma, atsiduria didžiuliame pavojuje, kad paaukos savo moralinę laisvę ir praras savo dvasinę nepriklausomybę. Tokia siela turi lemtį tapti intelektualia papūga, visuomeniniu automatu, ir religinės valdžios vergu."
O TOKIOS miinties daabrtinis tikintysis Jėzui net neleistų išsakyti, nes tuoj pat užsipliekstų gyvulinis protas - KĄ? AŠ PAPŪGA? AUTOMATAS? PATS TOKS. AKIPLĖŠA. MELAGIS. Ir VISA KALBA dabartinio AKLO žmogaus su atėjusiu apšviesti jo Jėzumi, kurio jis taip ir neatpažintų, ir vytų ŠALIN, ir TOLYN NUO SAVO VAIKŲ, KAD JŲ TAIP PAT NESUKLAIDINTŲ, KAD IR JŲ ŠĖTONAS TAIP NEAPSĖSTŲ, KAIP ŠITĄ APSIŠAUKĖLĮ IR NETIKRĄ PRANAŠĄ.
Ir tokią reakciją jūs patys patirsite eidami gyvuoju keliu, kokiu ėjo Jėzus. Tik mums šis kelias sunkesnis, nes žmonės dabar tikrai yra supainioti daugiau negu Jėzaus laikais. Ir bijo dar daugiau,kad tik jų neapsėstų Šėtonas.
Bet dėl to šis kelias tik dar įdomesnis ir vertingesnis charakterio ugdymui.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-08-02 09:42:53
Šis dokumentas gana ryškiai užbrėžia linija tarp gėrio ir blogio ir tikrai negali atsistebėti Jėzaus pamokslavimo žodžių galia. -> Tačiau toji siela,kuri pranoksta laiką ir patenka į amžinybę,turi priimti gyvą ir asmeninį sprendimą rinkdamasi tarp gėrio ir blogio,kaip juos apsprendžia tikrosios dvasinių normų vertybės,->nustatytos dieviškosios dvasios<-,kurią Tėvas danguje yra pasiuntęs apsigyventi žmogaus širdyje.Šita viduje gyvenanti dvasia yra asmenybės išlikimo norma. Šitie teksto žodžiai kaip niekad aktualūs dabartiniame laikmetyje kur blogį badoma įsprausti tarp gėrio tam ,kad suklaidintų daugelį tiesos ieškančių ir norinčių ją įgyvendinti žmonių.Nemaža yra žmonių,kurie šiais laikais iš blogio nori pasipelnyti,t.y.praturtėti ir jie tai daro apgaulės būdu.Jie stengiasi blogio turinį įvynioti į "tiesos poperėlį" ir įtaigia kalba suokti jog tai yra "tikra tiesa",ir jie tai daro per spaudą,televiziją,visur,kad tik didesnę dalis žmonių būtų apgauta. Tokias aferas daro apgalvotai,kad prisigrobę milijonus išliktų švarūs ir prieš įstatymą ir prieš visuomenę.Ne veltui žmonės šiomis dienomis prie prekybos centrų pasirašo dėl seimo paleidimo.Ir tai yra tikrų tikriausias šių dienų blogis.Ir jeigu mes norime gyventi tiesoje,kad jos neužtemdytų melas, reikia visu pirma nepamiršti, jog egzistuoja nustatyta dieviškoji dvasia,kurą Tėvas danguje yra pasiuntęs apsigyventi mūsų širdyse,ir pasiuntęs yra tam,kad išliktumėm kaip asmenybės,padarydamas visa tai mūsų pačių labui.
Fredas
2010-03-26 13:55:20
Gėrio sąvokas yra pliačiamos kartu su asmenybės vystymusi tobulumo link. Tikruosius kriterijus, pasirenkant tarp gėrio ir blogio, nustato mirtinjojo prote esantis Minties Detrintojas. Kiekvienas mirtingasis, gimęs bet kurioje epochoje, turi asmeniškai, nežiūrint į vyraujančius papročius, priimti sprendimą gėrio labui, nes tai išlikimo garantas.
Tų sprendimų teisingumas, priklauso nuo kiekvieno atsivėrimo ir įtikejimo laipsnio, kuris užtikrina vis glaudesnį bendradarbiavimą su Minties Derintoju,ir, savo ruožtu, didina galimmybes rinktis gėrį.
Blogis nerelus, nes visi Trejybės kūrybiniai veiksmai yra atlikti is meilės, vadinasi, kūriantys tik gėrį. Asmenybė, tapatindama save su blogiu, tampa vis labiau ir labiau nereali, vis labiau blanstanti... iki visiško susinaikinimo. Tačiau asmmenybė pasirinkymuose tarp gėrio ir blogio naudoja savo laisvą valią, kurios panaudojimo ribos vis pliačiasi, tvariniui įgaunant vis aukštesnį dvasinį statusą. Todėl tokia pasirinkimo galimybė yra paliekame visame kelyje iki pat Rojaus. Tačiau tobulumą pasiekti galima renkantis TIK GĖRĮ. Tai dar kartą paliudyja begalinę Trejybės meilę ir gailestingumą savo tvariniams.
Mirtingasis jau pirmajame savo gyvenimo etape planetoje gali visiškai įvaldyti savo gyvulinį protą, glaudžiai bendradarbiauti ar, net, susilieti su Minties Derintoju ir tolesnį savo dvasinio tobulėjimo kelią sutapatinti TIK SU GĖRIU.
Laima(Velžys)
2010-03-28 18:19:31
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]