Forumas: temos peržiūra
Skaitinys - Jėzaus mokymas apie gėrį ir blogį, tiesą ir įtikėjimą.
Skaitinys apie gėrį ir blogį, tiesą ir įtikėjimą iš Rojaus Trejybės šventovės gyvųjų pamaldų, kuomet jų metų būdavo ir garsinis skaitymas kiekvienam po pastraipą paeiliui.
Jūs taip pat perskaitykite VISĄ skaitinį GARSIAI. Tai pratins jus pačius prie SAVO BALSO, tariančio ROJAUS TREJYBĖS ŠVIESOS MINTIS, ir padės jums raiškiai IŠTARTI ŽODŽIUS kalbantis ir su savo sielos broliais ir sesėmis.
Pamąstykite, ką perskaitėte, ir pasidalinkite savo mintimis mūsų Forume.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
-------------------
132 DOKUMENTAS
VIEŠNAGĖ ROMOJE
Kadangi Gonodas atvežė Indijos princesės sveikinimus Tiberijui, Romos valdovui, tai trečiąją dieną po savo atvykimo į Romą abu indai ir Jėzus pasirodė prieš jį. Niūrusis imperatorius buvo neįprastai gerai nusiteikęs tą dieną ir su šiuo trejetu ilgai šnekėjosi. O jiems išėjus, imperatorius, turėdamas omeny Jėzų, pastebėjo savo padėjėjui, stovėjusiam jo dešinėje, "Jeigu aš turėčiau to vaikino karališką laikyseną ir malonų būdą, tai tikrai būčiau tikras imperatorius, a?"
Viešint Romoje, Ganidui buvo nuolatinės valandos studijoms ir miesto įžymių vietų lankymui. Jo tėvas turėjo sutvarkyti daug verslo reikalų, ir trokšdamas, kad jo sūnus užaugtų toks, jog taptų vertu perimti jo plačių komercinių interesų valdymą, jis manė, kad atėjo tas metas, kada berniuką reikia supažindinti su verslo pasauliu. Romoje buvo daug Indijos piliečių, ir dažnai vienas iš paties Gonodo tarnautojų jį lydėdavo kaip vertėjas, todėl Jėzus ištisas dienas galėjo leisti savo paties nuožiūra; tai suteikė jam laiko išsamiai susipažinti su šituo miestu, turinčiu du milijonus gyventojų. Dažnai jį buvo galima surasti forume, politinio, teisinio, ir verslo pasaulio centre. Neretai jis eidavo į Kapitolijų ir žvelgdamas į šitą nuostabią šventovę, skirtą Jupiteriui, Junonai, ir Minervai, mąstydavo apie neišmanymo vergovę, kurioje buvo laikomi šitie romėnai. Jis taip pat daug laiko praleisdavo ant Palatino kalvos, kur buvo imperatoriaus rezidencija, Apolono šventykla, ir graikų ir lotynų bibliotekos.
Šituo metu Romos imperiją sudarė visa pietinė Europa, Mažoji Azija, Sirija, Egiptas, ir šiaurės vakarų Afrika; ir jos gyventojai buvo Rytų Pusrutulio visų šalių piliečiai. Jo troškimas tyrinėti šitą kosmopolitinę Urantijos mirtingųjų visumą ir bendrauti su ja buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Jėzus ir sutiko vykti į šitą kelionę.
Viešėdamas Romoje Jėzus daug sužinojo apie žmones, bet per jo šešių mėnesių gyvenimą tame mieste pats vertingiausias iš visų daugiapusių patyrimų buvo jo ryšys su imperijos sostinės religiniais vadovais ir poveikis jiems. Baigiantis savo viešnagės Romoje pirmajai savaitei Jėzus susirado cinikų, stoikų, ir misterinių kultų, konkrečiai mitraistinės grupės, svarbius vadovus ir susipažino su jais. Ar Jėzui buvo akivaizdu ar ne, jog žydai ketina atmesti jo misiją, bet jis kuo tikriausiai numatė, kad jo pasiuntiniai neužilgo atvyks į Romą tam, kad skelbtų dangaus karalystę; ir dėl to jis ėmėsi, labiausiai stebinančiu būdu, ruošti tą kelią, kad jų žinia būtų priimta kuo geriau ir patikimiau. Jis iš vadovaujančių stoikų pasirinko penkis, iš cinikų pasirinko vienuolika, ir iš misterinių kultų vadovų pasirinko šešiolika, ir didelę savo laisvalaikio dalį jis praleido beveik šešis mėnesius artimai bendraudamas su šitais religiniais mokytojais. Ir jo mokymo metodas buvo toks: Nė vieno karto jis nekritikavo jų klaidų arba net ir neužsiminė apie jų mokymų ydas. Kiekvienu atveju jis pasirinkdavo tiesą iš to, ko mokė jie, ir tuomet imdavo taip gražinti ir nušviesti šitą tiesą jų prote, jog per labai trumpą laiką šitas tiesos išplėtimas veiksmingai išstūmė su tuo susijusį suklydimą; ir šitokiu būdu šitie vyrai ir moterys, kuriuos mokė Jėzus, buvo parengti tam, kad vėliau suvoktų papildomas ir panašias tiesas ankstyvųjų krikščionybės misionierių mokymuose. Būtent tai, jog evangelijos skelbėjų mokymai buvo priimti anksti, ir suteikė tą galingą postūmį sparčiam krikščionybės pasklidimui Romoje, o iš čia ir po visą imperiją.
2. GĖRIS IR BLOGIS
Mardus buvo pripažintas Romos cinikų vadovas, ir jis tapo raštininko iš Damasko didžiuliu draugu. Diena iš dienos jis šnekėjosi su Jėzumi, ir naktis po nakties klausėsi jo nuostabaus mokymo. Tarp svarbesniųjų aptarimų su Mardu buvo viena diskusija, sumanyta tam, kad atsakytų į šito nuoširdaus ciniko klausimą apie gėrį ir blogį. Iš esmės, ir dvidešimtojo amžiaus frazeologija, Jėzus pasakė:
Mano broli, gėris ir blogis yra vien tiktai žodžiai, simbolizuojantys matomos visatos žmogiškojo suvokimo santykinius lygius. Jeigu tu esi etiškai tingus ir visuomeniškai abejingas, tai savo gėrio norma gali laikyti dabartinius visuomeninius papročius. Jeigu tu esi dvasiškai neveiklus ir moraliai nesivystai, tai savo gėrio norma gali laikyti savo amžininkų religinius papročius ir tradicijas. Tačiau toji siela, kuri pranoksta laiką ir patenka į amžinybę, turi priimti gyvą ir asmeninį sprendimą rinkdamasi tarp gėrio ir blogio, kaip juos apsprendžia tikrosios dvasinių normų vertybės, nustatytos dieviškosios dvasios, kurią Tėvas danguje yra pasiuntęs apsigyventi žmogaus širdyje. Šita viduje gyvenanti dvasia yra asmenybės išlikimo norma.
Gėris, kaip ir tiesa, visada yra santykinis ir būtinai priešingas blogiui. Būtent šitų gėrio ir tiesos savybių suvokimas ir įgalina besivystančias žmonių sielas priimti tokius asmeninius pasirinkimo sprendimus, kurie yra esminiai amžinajam išlikimui.
Dvasiškai aklas individas, kuris logiškai vadovaujasi moksliniu diktatu, visuomeninėmis nuostatomis, ir religine dogma, atsiduria didžiuliame pavojuje, kad paaukos savo moralinę laisvę ir praras savo dvasinę nepriklausomybę. Tokia siela turi lemtį tapti intelektualia papūga, visuomeniniu automatu, ir religinės valdžios vergu.
Gėris visada auga link moralinės saviraiškos ir dvasinio asmenybės pasiekimo didėjančios laisvės naujų lygių – gyvenančio viduje Derintojo atradimo ir susitapatinimo su juo. Patyrimas yra geras tada, kada jis išaukština grožio suvokimą, didina moralinę valią, plečia tiesos supratimą, didina sugebėjimą mylėti savo bičiulius ir tarnauti jiems, iškelia dvasinius idealus, ir aukščiausius žmogiškuosius laiko motyvus suvienija su viduje gyvenančio Derintojo amžinaisiais planais, kurie visi veda tiesiai į padidintą troškimą vykdyti Tėvo valią, šituo puoselėdamas dieviškąją aistrą surasti Dievą ir būti labiau panašiam į jį.
Kada jūs kilsite tvarinio vystymosi visatoje laiptais, tada pamatysite augantį gėrį ir mažėjantį blogį, tobulai atitinkantį jūsų sugebėjimą patirti gėrį ir suvokti tiesą. Galimybė suklysti ar patirti blogį nebus iki galo išnykusi tol, kol kylanti žmogiškoji siela pasieks paskutiniuosius dvasinius lygius.
Gėris yra gyvas, santykinis, visada progresuojantis, būtinai asmeninis patyrimas, ir amžinai sąveikaujantis su tiesos ir grožio supratimu. Gėris yra surandamas suvokiant dvasinio lygio pozityvias tiesos vertybes, kurios turi, žmogiškajame patyrime, kontrastuoti su kita tokia neigiama dalimi – potencialaus blogio šešėliais.
Tol, kol jūs pasieksite Rojaus lygius, gėris visada bus daugiau ieškojimas negu nuosavybė, daugiau tikslas negu pasiekimo patyrimas. Bet net ir tuomet, kai jūs esate išalkę ir ištroškę teisingumo, jūs patiriate vis didesnį pasitenkinimą gėrį pasiekdami iš dalies. Gėrio ir blogio buvimas pasaulyje pats savaime yra žmogaus moralios valios, asmenybės, kuri šitas vertybes šitaip identifikuoja ir taip pat gali iš jų rinktis, egzistavimo ir realybės teigiamas įrodymas.
Iki to meto, kada bus pasiektas Rojus, kylančiojo mirtingojo sugebėjimas savąjį aš sutapatinti su tikrosiomis dvasinėmis vertybėmis yra tapęs toks išplėstas, kad dėl to pasiekia gyvenimo šviesos turėjimo tobulumą. Tokia ištobulinta dvasinė asmenybė tampa taip visiškai, dieviškai, ir dvasiškai suvienyta su gėrio, grožio, ir tiesos teigiamomis ir aukščiausiomis savybėmis, kad nelieka jokios galimybės tam, jog tokia teisi dvasia mestų kokį nors potencialaus blogio negatyvų šešėlį, kada ją apšviečia begalinių Rojaus Valdovų dieviškosios šviesos tyrinėjantis švytėjimas. Visose tokiose dvasinėse asmenybėse, gėris daugiau nebėra dalinis, kontrastinis, ir palyginamasis; jis yra tapęs dieviškai užbaigtas ir dvasiškai pripildytas; jis priartėja prie Aukščiausiojo tyrumo ir tobulumo.
Mirtingojo pasirinkimui reikalinga blogio galimybė, bet ne jo realybė. Šešėlis tiktai santykinai yra realus. Realus blogis nėra būtinas kaip asmeninis patyrimas. Dvasinio vystymosi žemesniuosiuose lygiuose potencialus blogis lygiai taip pat veiksmingai veikia kaip akstinas sprendimui moralinio vystymosi sferoje. Blogis tampa asmeninio patyrimo realybe tiktai tada, kada moralus protas blogį pasirenka pats.
3. TIESA IR ĮTIKĖJIMAS
Nabonas buvo Graikijos žydas ir savo rangu pirmasis tarp svarbiausio misterinio kulto Romoje, mitraizmo, lyderių. Nors šitas aukštas mitraizmo šventikas su raštininku iš Damasko diskutavo daug kartų, bet jį ilgam laikui paveikė jų diskusija vieną vakarą apie tiesą ir įtikėjimą. Nabonas buvo sumanęs Jėzų atversti į mitraizmą ir net buvo pasiūlęs jam grįžti į Palestiną mitraizmo mokytoju. Vargu ar jis suvokė, kad Jėzus ruošia būtent jį, kad jis taptų vienu iš pirmųjų atsivertėlių į karalystės evangeliją. Perteikus šiuolaikine kalba, Jėzaus mokymo esmė buvo tokia:
Tiesos negalima apibrėžti žodžiais, ją galima apibrėžti tiktai gyvenimu. Tiesa visada yra daugiau negu žinojimas. Žinojimas yra susijęs su matomais dalykais, bet tiesa pranoksta tokius grynai materialius lygius tuo, kad ji derinasi su išmintimi ir apima tokius neapčiuopiamus dalykus, kaip žmogiškąjį patyrimą, net dvasines ir gyvas realybes. Žinojimas kyla iš mokslo; išmintis atsiranda iš tikros filosofijos; tiesa gimsta iš dvasinio gyvenimo religinio patyrimo. Žinojimas turi reikalo su faktais; išmintis, su ryšiais; tiesa, su tikrovės vertybėmis.
Žmogus yra linkęs mokslą kristalizuoti, filosofiją formalizuoti, ir tiesą dogmatizuoti, nes jis yra intelektualiai tingus, kad prisiderintų prie augančios gyvenimo kovos, tuo pačiu metu jis taip pat siaubingai bijo to, kas yra nežinoma. Paprastas žmogus delsia keisti savo mąstymo įpročius ir gyvenimo būdą.
Atskleista tiesa, asmeniškai atrasta tiesa, yra žmogiškosios sielos aukščiausias pasitenkinimas; tokia tiesa yra materialaus proto ir viduje gyvenančios dvasios bendras kūrinys. Šitos tiesą suvokiančios ir grožį mylinčios sielos amžinąjį išgelbėjimą užtikrina tas alkis ir troškulys gėriui, kuris veda šitą mirtingąjį į tai, kad jis išsiugdytų vienintelio tikslo siekimą vykdyti Tėvo valią, surasti Dievą, ir tapti tokiam, kaip jis. Niekada nebūna konflikto tarp tikrojo pažinimo ir tiesos. Gali būti konfliktas tarp pažinimo ir žmogiškųjų tikėjimų, tikėjimų, kurie yra nuspalvinti prietarų, iškreipti baimės, ir valdomi siaubo, jog bus susidurta su naujais materialaus atradimo ar dvasinio vystymosi faktais.
Bet tiesa niekada negali tapti žmogaus nuosavybe be įtikėjimo. Tai yra tiesa, nes žmogaus mintys, išmintis, etika, ir idealai niekada nepakils aukščiau negu jo įtikėjimas, jo išaukštinta viltis. Ir bet koks toks tikras įtikėjimas remiasi giluminiu apmąstymu, nuoširdžia savikritika, ir bekompromisine moralia sąmone. Įtikėjimas yra sudvasintos kūrybinės vaizduotės įkvėpimas.
Įtikėjimas veikia tam, kad išlaisvintų dieviškosios kibirkšties, nemirtingumo užuomazgos, kuri gyvena žmogaus proto viduje ir kuri yra amžinojo išlikimo potencialas, viršžmogiškąjį veikimą. Augalai ir gyvūnai išlieka laike, savo pačių identiškas daleles perduodami iš vienos kartos į kitą. Žmogiškoji siela (asmenybė) po mirtingojo mirties išlieka tapatybei susivienijant su šita viduje gyvenančia dieviškumo kibirkštimi, kuri yra nemirtinga, ir kuri veikia tam, jog žmogiškąją asmenybę įamžintų visatoje besivystančios egzistencijos tolimesniame ir aukštesniame lygyje. Žmogiškosios sielos paslėptoji sėkla yra nemirtingoji dvasia. Sielos antroji karta yra pirmasis pasireiškimas toje dvasinės ir besivystančios egzistencijos asmenybės pasireiškimų sekoje, pasibaigiančioje tiktai tada, kada šita dieviškoji esybė pasiekia savo egzistencijos šaltinį, visos egzistencijos asmenį šaltinį, Dievą, Visuotinį Tėvą.
Žmogiškoji gyvastis tęsiasi toliau – išlieka – nes ji turi visatos funkciją, užduotį surasti Dievą. Įtikėjimu sužadinta žmogaus siela negali sustoti tol, kol pasiekia šitą likimo tikslą; ir kada ji iš tiesų kartą yra pasiekusi šitą dieviškąjį tikslą, tada ji niekada neišnyksta, ne ji yra tapusi tokia, kaip Dievas – amžina.
Dvasinė evoliucija yra toks patyrimas, kada gėris yra pasirenkamas vis didesniu mastu ir savo noru, ir šitą pasirinkimą lydi lygiai toks pat ir besivystantis blogio galimybės mažėjimas. Kada yra pasiekiamas gėrio pasirinkimo ir tobulo sugebėjimo suvokti tiesą užbaigtumas, tada ima egzistuoti grožio ir šventumo tobulumas, kurio teisumas amžiams užkerta kelią tam, kad iškiltų net ir sampratos apie potencialų blogį galimybė. Tokia Dievą pažįstanti siela nemeta jokio abejojančio blogio šešėlio, kada veikia dieviškojo gėrio tokiame aukštame dvasiniame lygyje.
Rojaus dvasios buvimas žmogaus prote sudaro apreiškimo pažadą ir įtikėjimo garantiją dėl dieviškojo progresavimo amžinojo egzistavimo kiekvienai sielai, kuri stengiasi pasiekti susitapatinimą su šituo nemirtingu ir viduje gyvenančiu Visuotinio Tėvo dvasios fragmentu.
Pažangą visatoje apibūdina didėjanti asmenybės laisvė, nes ji yra susieta su savojo aš supratimo vis aukštesnių ir aukštesnių lygių augančiu pasiekimu ir iš to atsirandančiu savojo aš savanorišku suvaržymu. Savojo aš dvasinio suvaržymo tobulumo pasiekimas prilygsta visatos laisvės ir asmeninės laisvės užbaigtumui. Įtikėjimas ugdo ir palaiko žmogaus sielą, kada jis pasimeta savo pirminės orientacijos metu tokioje milžiniškoje visatoje, tuo tarpu malda tampa kūrybinės vaizduotės įvairių įkvėpimų ir tokios sielos, kuri mėgina susitapatinti su viduje gyvenančio ir susieto dieviškojo buvimo dvasiniais idealais, įtikėjimo akstinų didžiuoju suvienytoju.
Nabonui šitie žodžiai padarė didžiulį įspūdį, lygiai taip, kaip ir kiekvienas iš jo pasikalbėjimų su Jėzumi. Šitos tiesos toliau degė jo širdyje, ir jis daug padėjo vėliau atvykusiems Jėzaus evangelijos skelbėjams.
Algimantas
2010-03-26 10:55:46
Komentarai
"Mirtingojo pasirinkimui reikalinga blogio galimybė, bet ne jo realybė. Šešėlis tiktai santykinai yra realus."***
Čia aš matau, kad potencialus blogis yra reikalingas ir jis yra sukurtas, jeigu mes turime galimybę tą blogį pasirinkti. Jis yra sukurtas kaip ir gėris, kuris taip pat yra potencialus. Tai dar kartą patvirtina man patinkančią teoriją, kad viskas yra sukurta ir mums belieka tik pasirinkimas.
***
"Blogis tampa asmeninio patyrimo realybe tiktai tada, kada moralus protas blogį pasirenka pats."
***
Niekas nenori būti blogu ir jau tikrai niekas savęs tokiu nelaiko. Tai kokiu būdu mes pasirenkame blogį? Blogis į mūsų gyvenimus ateina per negatyvų mąstymą, domėjimasi tuo ką kiti padarė ar pasakė blogai. Sako, kad gyvenimas blogėja ir žmonija ritasi į bedugnę. Aš taip nemanau ir nesakau, todėl kad pasirenku gėrį. Ir ne aš vienas. Bet daugumai kažkodėl labiau patinka blogos naujienos, kurių daugiausiai ir pateikia masinės informacijos priemonės. Nieko nepadarysi, toks dvasinio vystymosi lygis. Ir tai yra labai gerai, kai tobulėjimui yra erdvės:)
Ieškokim gėrio. Jo tikrai yra labai daug.
Rimantas
2010-03-27 16:49:29
Šiame dokumente atspindimos tos pačios aktualijos, kurios yra gyvybiškai svarbios ir mūsų dienomis. Šiandieniniame gyvenime žmonėms dar lengviau susipainioti vertybių standarto ieškojimuose. Pasimetę tarp vis gausėjančių daiktų, matuodami ir vertindami vieni kitus pragyvenimo lygio matu, didžioji dalis žmonių ir neieško tikrųjų, amžintųjų dvasinių vertybių dieviškuosiuose lygiuose. Jie įkalina savo protą materialaus turto siekimo vergystėje.
Jėzus mylėjo žmones dieviška meile. Jis daug nenuilstamai keliavo po pasaulio kraštus, trokšdamas tyrinėti šio pasaulio kosmopolitinę žmonijos visumą. Domino jį viskas: valstybių kūrimasis, klestėjimas ir smukimas, politika, ekonomika, kultūra ir religija. Tiksliau pasakius, Jėzų domino žmonių sąmonėjimo evoliucinė raida. Jo tyrinėjimo veiklos centras visada buvo žmogus, žmonės, visa žmonija. Jį domino skirtingų tautų kultūra, gyvenimo būdas ir papročiai.
Visur jis sutikdavo žmones, kuriems galėjo perteikti savo naująją evangeliją apie Dievo tėvystę ir visų žmonių brolystę.
Romoje nutiko jaudinantis patyrimas, kada visatos Kūrėjas keletą valandų ieškojo pasimetusio vaiko, kad sugrąžintų raudančiai motinai.
Jėzaus kilnumą, švelnumą ir tyrai mylinčią širdį, kaip matome ir iš kitų šio apreiškimo dokumentų, įvertino daugelis žmonių, kuriems buvo tekę su juo artimiau pabendrauti.
„Tą vakarą, kai Gonodas klausėsi šitų patarimų atpasakojimo, jis geranoriškai tarė Jėzui: „Aš ketinu iš savo sūnaus padaryti mokslininką ar verslininką, o dabar tu pradedi iš jo daryti filosofą ar filantropą“. O Jėzus šypsodamasis atsakė: „Galbūt mes padarysime iš jo visus keturis; tuomet gyvenime jis galės džiaugtis keturgubu pasitenkinimu, kadangi jo klausa, atpažįstant žmoniškąją melodiją, sugebės atskirti keturis tonus vietoje vieno.“ Tada Gonadas tarė: „Aš matau, jog tu tikrai esi filosofas. Tu turi parašyti knygą ateities kartoms.“ O Jėzus atsakė: Ne knygą – manoji misija yra nugyventi gyvenimą šitoje kartoje ir visoms kartoms.“
Jėzaus pasiuntiniai tuo metu jau ruošėsi Romoje skelbti dangaus karalystę, ir Jėzus ruošė jiems meilės ir šviesos kelią, grįsdamas jį gėrio ir blogio samprata dieviškos tiesos suvokimu.
Jėzus sakė: „Mano broli, gėris ir blogis yra vien tiktai žodžiai, simbolizuojantys matomos visatos žmogiškojo suvokimo santykinius lygius. Jeigu tu esi aiškiai tingus ir visuomeniškai abejingas, tai savo gėrio norma gali laikyti dabartinius visuomeninius papročius. Jeigu tu esi dvasiškai neveiklus ir moraliai nesivystai, tai savo gėrio norma gali laikyti savo amžininkų papročius ir tradicijas. Tačiau toji siela, kuri pranoksta laiką ir patenka į amžinybę, turi priimti gyvą ir asmeninį sprendimą rinkdamasi tarp gėrio ir blogio, kaip juos apsprendžia tikrosios dvasinių normų vertybės, nustatytos dieviškosios dvasios, kurią Tėvas danguje yra pasiuntęs apsigyventi žmogaus širdyje. Šita viduje gyvenanti dvasia yra asmenybės išlikimo norma. Gėris, kaip ir tiesa, visada yra santykinis ir būtinai priešingas blogiui.“
Urantijos planeta iškilesnių figūrų už patį visatos Tėvą-Kūrėją niekada neturėjo, kaip ir nebuvo išmintingesnio už jį filosofo. Per visą žmonijos gyvavimą niekas nėra žmonėms apšvietęs tikros dieviškos sampratos būtent šitų gėrio ir tiesos suvokimui.
Apie gėrį ir blogį Jėzus aiškino taip, kaip kas apsprendžia dvasines vertybes, kad šitame sujauktame pasaulyje pagaliau mirtingieji tvariniai įgautų sampratą normos. Tik įsigalėjus dieviško teisingumo sampratai apie gėrį ir blogį, žmogaus besivystančios sielos gebės pasirinkti teisingus sprendimus pasipriešinti blogiui, idant padėtų sielos esminiam amžinam išlikimui.
Gėris neišvengiamai veda per moralinį pasireiškimą į dvasinį išsilaisvinimą. Tas, kuris nesiekia gėrio, nesugebės atrasti savo viduje Tėvo dvasios fragmento, Minties Derintojo. „Gėris yra gyvas, santykinis, visada progresuojantis, būtinai asmeninis patyrimas, ir amžinai sąveikaujantis su tiesos ir grožio supratimu. Gėris yra surandamas suvokiant dvasinio lygio pozityvias tiesos vertybes, kurios turi, žmoniškajame patyrime, kontrastuoti su kita tokia neigiama dalimi – potencialaus blogio šešėliais.“
Tikras, nesavanaudiškas gėrio darymas visų labui pasiekia aukščiausią moralinį lygį ir įgyja prasmę šviesinimo visos kūrinijos. Šitoks gėris pasiekiamas per grožio kūrimą, per meilę aplinkiniams, pripažįstant visus žmones savo sielos broliais ir sesėmis, troškimu nuoširdžiai jiems tarnauti. Per šitokį sąmonės šviesinimo procesą mirtingojo žmogaus prote gyvenantis Minties Derintojas gėrio ieškojimui sužadintą sielą veda per grožio kūrimą į ieškojimą tiesos ir tik šitaip aktyvinama siela ima trokšti vykdyti Tėvo valią.
Mes turime galimybę klysti iki pat Rojaus, kol tapsime tobulomis dvasiomis. Tobulėjimo pasėkoje mūsų klydimai bus subtilesni ir subtilesni – ir taip iki paskutinių dvasinių lygių. Gėrio ir blogio buvimas pasaulyje, žmones veda į tiesos suradimą Visuotinio Tėvo meilėje. Jeigu nebūtų nakties, niekada nesužinotumėm, kas yra diena. Tamsa mums parodo šviesą. Blogis – kas yra gėris.
Tai, ką Jėzus aiškino Nabonui, tinka visiems amžiams:
Gėris, grožis ir tiesa apsijungia meilėje. Blogio galimybė reikalinga gėrio pasirinkimui. Blogis nėra būtinas, kad jį patirtumėm. Doro ir kilnaus žmogaus gyvenimas yra kaip akstinas visada daryti tik moralius sprendimus.
Tiesa negali būti susijusi su materialiais lygiais. Tiesa egzistuoja pas Tėvą-Rojaus Trejybę, ir ji suvokiama bei apsprendžiama tiktai dvasiniu lygiu. Tiesos negalime nei pasverti, nei apibrėžti kokiu nors kitu matu, suponuoti žodžiais ar filosofiniais išvedžiojimais. Tiesa yra patiriama gyvenimu. Ji siejasi su gyva dvasine realybe, gyvos išminties vedimu. Mes ją galime tik patirti. Tiesa – tikrovės vertybė. Tiesa negali būti debatų objektas. Tiesa yra išaukštinta viltis, kad žmogus atras ir pasieks amžintąjį likimą – Rojaus Tėvus.
Įtikėjimas sužadina žmogaus sielą siekti dieviškojo tikslo, kad taptų amžina kaip amžinas yra Tėvas.
„Ką dvasiškai mokoma ir vedama apšviesta ir mąstanti žmogiškoji vaizduotė iš visos širdies ir nesavanaudiškai nori daryti ir kuo nori būti, tas tampa kūrybingas tokiu laipsniu, kuris atitinka mirtingojo atsidavimo laipsnį dieviškai vykdyti Tėvo valią. Kada žmogus yra Dievo partneris, tada gali atsitikti, ir iš tikrųjų atsitinka, didingi dalykai.“
Gaile
2010-03-26 18:41:12
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]