Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Algimanto mokymas apie Gyvojo Kelio Tikrovę, pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2018 02 18

Algimanto mokymas apie Gyvojo Kelio Tikrovę, pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2018 02 18

Mylimieji, Gyvasis Kelias yra tam, kad mes, patyrę, kas yra atsivėrimas, galėtume kitiems aiškinti, patyrimu patvirtindami, kokia yra nuostabi Tikrovė, kada esi atmerkęs akis – pažadintas.

Kada aš čia tik įėjau, viena moteris prieš mane atidarė duris ir sako – Ne, ne čia pataikiau. Čia, čia, čia, eik – sakau – čia pamaldos – gyvos. Sako – Ne.

Štai ką reiškia neatrasti Kūrėjo savyje. Ir štai, duris pradarius, jau beveik įžengus ten, kur kiekvienam reikia būti, apsigręžia ir nueina kitur – ieškoti. Juk atėjo ieškodama. Ten vyksta kitoks renginys, kitoje salėje, bet neina prie Kūrėjo, neina prie Šaltinio ir Centro, kuris yra štai čia atsivėrimu patiriamas per gyvąsias komunijos pamaldas.
Štai kaip reikalingi dvasiniai mokytojai, kad jie galėtų vis ryžtingiau skleisti tą Gyvąją Šviesą. Kada mes prisigeriame Gyvosios Tylos, kada mes tampame ištikrųjų gyvi, patys savimi gyvi, patirdami Kūrėją, tada mes ir galime būti tie dvasiniai mokytojai, nes dvasia suteikta Kūrėjo ne šiaip sau – jinai suteikta, kad būtume veiklūs, ryžtingi, drąsūs, nebijodami nieko.
Kokia gali būti baimė, jeigu yra pats Kūrėjas mūsų viduje. Tai ko bijoti?
Bet reikia pasitikėti tuo Kūrėju, kuris yra viduje. Mes nepasitikime dėl to, kad aplinka dažnai pasireiškia prieš Kūrėjo Valią. Dėl to ji nuskriaudžia kitus, ir mes bijome tos skriaudos, bet jeigu mes pasitikėsime tuo, ką suteikia mums Kūrėjas, tai negi jūs manote, kad Kūrėjas yra silpnesnis už tą skriaudiką, kuris jus gali nuskriausti?
Niekada!
Niekada jis nepajėgs nuskriausti Kūrėjo, jeigu jūs atsiduodate pasitikėdami Kūrėjo vedimu iš vidaus. Jokia, net ir visų skriaudikų bendra jungtis, visoje planetoje, nepajėgi bus nuskriausti jus. Tikėkite tais žodžiais, kuriuos girdite dabar. Tikėkite dėl to, kad tai yra vienintelė Tiesa, vienintelė Tikrovė. Nėra kitos. Kita tikrovė yra sulinkusi, sulaužyta, o tai jau yra ne tikrovė – iliuzija.
O iliuzijoje iš tikrųjų vyksta skriaudimas nuolatinis – darbe, gatvėje, namuose, visur. Aš net namų namais nebegaliu vadinti. Dabar vadinu rezidencija, ten, kur aš gyvenu.
Namuose turi būti Meilė – tik Meilė – nieko daugiau, tarpusavio supratimas, parama vienas kitam. Negali būti vyro be moters papildinio, ir moters – be vyro papildinio. Negali būti vyras savimi, jeigu nėra moters papildinio, ir atvirkščiai – negali būti moteris savimi, jeigu nėra vyro papildinio.
O iš kur bus, jeigu ne tais kriterijais sueina žmonės? Paskiau nusivilia, nusivilia, kada praeina aistra, kada praeina bet kokie kiti susižavėjimo akimirksniai, ir lieka kančia, neatitikimas.

O Kūrėjas juk suveda – suveda, bet reikia virpesiais pajausti tą atvestą žmogų, ir virpesiai – tai yra ta nuolatinė per Kūrėją suteikiama Meilė, dieviška Meilė, ir štai tada yra papildymas. Juk ne šiaip sau sumanytos dvi lytys. Sumanytos tam, kad tarpusavy bendradarbiautų per Kūrėją, bendradarbiautų Meile, nes Kūrėjas nieko neturi daugiau, tik Meilę. Jo virpesiai yra tiktai Meilės virpesiai. Štai tada yra vis auganti tarpusavio Meilė, ir jinai pasireiškia tada visur: darbe, gatvėje, šeimoje, mokykloje – nebereikalingi jokie įstatymai.
Viskas yra pasakyta vienu žodžiu – Meilė – veiksme, judėjime, ir išsisprendžia visos problemos. Visa ekonomika kyla kaip ant mielių, bedradarbiaujant su Meile brolystėje. Štai tokia nuostabi yra Tikrovė, kurios taip stinga.
Šią savaitę man buvo daug skausmingų akimirkų, ir būtent aš džiaugiausi, kad mane palaiko partnerė kalbant telefonu. Kiek iš jos sklido Meilės, sustiprinimo! Ir tai buvo dieviška Meilė.
Ir kada vienas iš mūsų buvusių narių – Hola, mano šuo, labradorė – mirė, ir skausmas iš tikrųjų netekus taip mylėto šuns yra didžiulis, nes tai yra mano šeimos narys, aš jo nelaikiau žemiau, ir aš su juo šnekėdavausi visą laiką, kaip su vaiku, abstrakčiom sampratom, ir tas šuo suprasdavo mane, kaip vaikas. Ir pabaiga buvo nuostabi. Kada jis jau nieko negėrė, ir nieko nevalgė ketvertą dienų, ir duso, ir kosėjo, ir vėmė kas tiktai buvo skrandyje, pabaigoje net nebuvo ką ir vemti. Aš prisiminiau savo būseną, kada mano buvo užgulti bronchai, supratau, ką reiškia jos būsena, kada nėra jėgų – ir krioki, ir šnopuoji, ir negali paeiti. Ir paskiau man kilo mintis, taigi yra Rojaus Pagrindiniai Jėgos Organizatoriai, kurie dabar sukelia energijos viesulus išoriniame kosmose plečiant visatą, ir jie įsuka sukūrinius ūkus iš Rojaus Tėvų Energijos, ir aš tada pradėjau sukti, kaip jie suka tuos ūkus – sukūrinius ūkus – išoriniame kosmose, aš pradėjau tą energiją sukti jos viduje, kad sustiprintų deguonimi maitinimą smegenis, plaučius, kad jai palengvėtų, kad cirkuliuoti pradėtų kraujas stipriau. Ir paskiau kilo mintis, tai ji dabar turi pakelti galvą ir atsistoti. Ji netrukus ir pakėlė galvą ir atsistojo, ir priėjo prie manęs, padėjo galvą ant kelių. Ir kada jau buvo vakaras, tada buvo jos atsisveikinimas – jinai irgi priėjo prie manęs, stovėjo, bet toks žvilgsnis buvo, tarsi ji matytų, nors ji akla, nemato, bet TOKIOS akys smigo į mane žvilgsniu, ir iš kambario išėjo į virtuvę, kur jai irgi yra po stalu toks kilimas, ir ten palindo, atsigulė. Aš dar nuėjau vaistų, supyliau jai į burną, per jėgą, nes ji nieko neima, ir aš išėjau į kambarį, ir tik girdžiu, kad kažkas kriokia, kriokia, kriokia. Aš ateinu, jinai kriokia, spazmos prasidėjo, traukuliai, žodžiu, pradėjo kraujas eiti iš burnos, pradėjau valyti visur, ir aš jau supratau, kad paskutinis kvėpsnis išeina. Bet jinai išėjo iš kambario, ne prie manęs, ji nuėjo. Tai penkios Pagalbinės Proto Dvasios veikė jos protą net tokią sunkią akimirką, kad nematytų tos jos paskutinės agonijos akimirkos.
Tai tos Pagalbinės Proto Dvasios gyvūnus ir palaiko, kad jie turėtų gyvenime supratimą, kaip išauginti savo vaikus, susirasti maisto, ir net kaip baigti šitą gyvenimą. Tik, aišku, gaila, kad jie neturi dar dviejų Pagalbinių Proto Dvasių, kokias turime mes – Garbinimo ir Išminties. Tačiau asmenybės kategorijos gyvybė turi tokias Pagalbines Proto Dvasias, nes jos numatytos, kad mes garbintume ir patirtume prisikėlimą. Tai nors jinai turėjo tik penkias Pagalbines Proto Dvasias, bet kai aš garbindavau, jinai irgi reikšdavo savo iš pradžių garsus – net ir šventovėje gi ne kartą buvo, jūs patys jausdavote, kai būdavo garbinimas, ji irgi taip reaguodavo, paskui reikėdavo apraminti, apsiramindavo, ir priprasdavo prie tų virpesių – tai tos Pagalbinės Proto Dvasios irgi atitinkamai į aukštesnio dažnio energinius virpesius reaguoja ir modeliuoja poelgį, modeliuoja protą, tam tikrus veiksmus, nors tai yra gyvūnas.
Kai vakar reikėjo važiuoti į šventovę, buvo labai sunki savijauta fizine prasme, pradėjo ir bronchai užsikimšti, tai aš vos vos atsikėliau, likus dešimt minučių iki Petro atvažiavimo, kuris mane paima ir nuvažiuojam kartu į Šventovę. Aš išėjau, sako – Algimantai, ko toks susiraukęs? – Sakau – Oi, Petrai, vos gyvas. Sakau – Hola numirė, reikėjo į panerį nuvežti, palaidoti. Sunki jinai, pakelti negali. Sako – Tai ko man nepaskambinai? Būčiau aš atvažiavęs, padėjęs iškasti tą duobę. Sakau – Kad man ir į galvą nešovė. Na – sako – tai gi vasario šešioliktą, bet būtume su vėliava tautinę giesmę sugiedoję. Tai būtų pažymėjimas vasario šešioliktos gal nelinksmiausias, bet tikrai būtų originaliausias, dar ir gautume iš prezidentės vėliavą kaip prizą. Tai jis mane prajuokino šituo, bet taip ištikrųjų, kada yra emocinė skausmo akimirka, tai užmiršti kam gali paskambinti, ir panašiai. Kada iš šalies ką nors stebi, tai yra viena, ką jis galėtų padaryti tokią sunkią akimirką, bet kada pats atsiduri tiokioje sunkioje akimirkoje, tai ne visada pavyksta teoriją įgyvendinti praktiškai. Todėl tos skausmo akimirkos yra sunkesnės, nes visuomet – arba bent jau labai dažnai – nepuoli kreiptis į Kūrėją arba pagalbos pas kitus, bet – na, ką ten trukdysi kitus, na, pats, kiek ten išeina, tvarkaisi – tai ištikrųjų yra dar nepasitikėjimas ir Kūrėju, ir savimi, ir tada tu skausmo akimirką susitelki ties ta skausmo išraiška, ir tada nebėra tokio platesnio konteksto, kuriame tu galėtum išmintingiau priimti sprendimus – ir iš tikrųjų būtų su mažesnėmis pastangomis viskas sprendžiama, bet patyrimas yra toks – išgyveni, ir tuo viskas ir baigiasi.
Man patiko, kai kitą dieną, po šventovės, aš skambinau sūnui, pasakiau, kad Holos nėra. Jis ją irgi globodavo, nes tas šuo būdavo kaip pereinamasis, nes tai vieni nenori žiūrėti, tai kiti, tai per draugus eidavo tuos ketverius metus, kol aš jį paėmiau, tai tekdavo ir jam pagloboti. Jis man atsiuntė nuotrauką, sako – čia viena pirmųjų archyvinių nuotraukų, jai čia metai laiko, sako – labai šiltas ir išmintingas žvilgsnis – ir aš žiūriu į akis – iš tikrųjų tos akys tiesiog gerte geria, gerte geria. Tai yra virpesiai, kurie eina iš to šuns, ir kada jis ėjo – kaip prizas – iš rankų į rankas, tai šuniui gi stresas. Jis gi nesupranta, kur ir kodėl čia atsidūrė, tai irgi prisideda prie menkesnės šuns sveikatos. Per ilgą laiką taip užprogramuojamas sunkesnis gyvenimas arba trumpesnis gyvenimas – visa tai susieta. Su meile auginant, globojant kaip savo šeimos narį, bus vienoks šuns charakteris, be meilės jis bus baikštus ir tuo pačiu depresuotas. Ir kada aš paėmiau jį auginti, tai man reikėjo keletą mėnesių jos depresiją gydyti užsiėmimais, meile, o paskiau tapo žaismingu šunimi. Tą ir jūs patys matėte ne kartą.
Tai dėl to aš šneku, kad jūs irgi patirtumėte, jog viskas tarpusavy susieta – ir energija, ir protas, ir išmintis, ir Kūrėjas – kas bebūtų, ar šuo, katė, kažkoks gyvūnas, žmogus, morontinis pasaulis, dvasinis pasaulis, visa tai yra tarpusavy susieta, ir mūsų virpesiai taip pat pasklinda ir gyvūnams, ir žvėrims, ir į kūriniją pasklinda. Ir mane tai iki ašarų jaudina, kada aš matau, kaip grubėja, na, bent kai matai filmą arba per Discovery kanalą, arba apie žvėris Animal Planet, kada rodo Afrikoje, kaip brakonieriai žudo dramblius vien dėl ilčių, kurios labai brangiai kainuoja.
Kaip gali žmogui kilti mintis žudyti vardan ilčių? Čia yra beprotybė! Čia yra daugiau negu sužvėrėjimas to proto. Bet taip yra. Kitus žudo dėl kailio, trečius žudo dėl to, kad valgyti nori, medžiotojai žudo dėl to, kad jiems tai yra pramoga. Hobi čia – sako – hobi. Šito neturėtų būti, jeigu būtų dieviška Meilė viduje, atradus Kūrėją. Bet tada reikia, vėl, dvasinių mokytojų, kad apie tai kalbėtų įvairiose vietose su įvairiais žmonėmis. Tik tada bus akivaizdu, kad pradarius duris niekas nebėgs iš čia, o priešingai – čia eis daugiau – nesakys, kad ne čia pataikiau.
Štai vėl kokia yra svarba Gyvojo Kelio, kada visa kūrinija yra Gyvajame Kelyje, ir tuo pačiu mes – taip pat, šitoje planetoje mažytė grupelė, bet esame atitinkantys visos kūrinijos ritmą ir žingsnį, dar gi net pralenkę, būdami Naujojo Visatos Amžiaus ištakomis visai kūrinijai, garbindami Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Todėl šlovė ir garbė jums.
Vakar, kada aš kalbėjausi su Visumine Dievybe AŠ ESU, tai Jis sako – Aš šlovinu ir garbinu tave. Sako – tas šlovinimas ir garbinimas yra Mūsų bendravimas, kada tu į Mane kreipiesi, ir Mes susiliejame virpesiais, tai Aš gi ir įteku į tavo vidų, kaip susieinantys du indai – iš Manęs tu geri Mano virpesius, o iš Manęs sklinda tie Meilės virpesiai, tu Mane šlovini ir garbini, įteka tie virpesiai į Mane, o paskiau Aš tuos virpesius vėl sumaišau su visais, ir vėl išlieju tau. Štai tas tavo šlovinimas, garbinimas ir sugrįžta tau.
Tai yra gyvas bendravimas – gyvoji komunija – nėra čia puikybės išraiška, kad štai Kūrėjas mane šlovina. Tai yra tie patys virpesiai. Tai jeigu mes Jį šloviname, tai Jis šlovina mus. Jeigu mes Jam nesiunčiame šlovinimo ir garbinimo nuoširdžiai, Jis mums lieja Meilę, Meilę – paties aukščiausio dažnio virpesius.

Ir kada sako – yra toks palyginimas – kad Kūrėjas myli visus vienodai, bet dabar aš sakau, kad ne vienodai myli. Urantus Jis myli labiau. Saulė šviečia irgi ne vienodai, lietus lyja ne vienodai. Kaip suprasti? Jisai save paskleidžia virpesiais kaip Kūrėjas, bet jeigu aš daugiau atsiveriu, aš iš Jo pasipildau didesniu kąsniu Meilės. Aš turiu tada tą pojūtį stipresnį, tai reiškia mane Jis daugiau apkabina – daugiau – tais gyvais virpesiais, iš vidaus ir iš išorės, tai ir išeina, kad Jis mane labiau myli, nes aš dedu daugiau pastangų, atlygis yra didesnis. Tiems, kurie nededa pastangų, tai Jis ir nuplaukia kaip debesėlis.
O kada mes turėsime didesnį pasitikėjimą Kūrėju – saulė šviečia, kaitina, karšta, viskas, nebegalima – mes sudarysime debesis, kad būtų šešėlis, ir saulė nešvies tada, bet reikia turėti pasitikėjimo. Apniukusi diena – mes padarysime properšą, kad saulė šviestų. Kitiems nešviečia, mes pasidarysime tą properšą, kad mus pašildytų. Bet čia reikalingas pasitikėjimas Kūrėju ir savimi, ir energijos valdymo įsisavinimas. Taip bus. Bet tai – daugybės metų žingsniai procese su vis kylančiu laipteliu į viršų, lipant į naują iššūkį. Tai jeigu lipsime nuosekliai, atkakliai, ir nuoširdžiai – būtinai nuoširdžiai – ne vardan pasipuikavimo, bet vardan, kad galėtum šitą taikyti visumos labui, ir ateis ta akimirka, kada tokia, kaip dabar esanti gamyba, bus nereikalinga kaip niekam tikusi. Pasidarysime iš energijos viską. Ir nebeliks išnaudojimo, nebeliks to pagrindinio sverto, kad pinigai pavergia žmogų. Nebeliks tų pinigų. Brolystė su kaupu liesis per kraštus, ir bus smagu, bus prasmingas gyvenimas šitame pasaulyje, kaip sumanęs Kūrėjas. Nėra išimties ir Urantijai – visur prasmingas, o čia gi ne prasmingas atsirado – bus ir čia prasmingas. Ir jis prasideda nuo urantų. Bet ir urantai turi gyventi prasmingą gyvenimą, ne kaip žarijos smilkti, bet liepsnoti kaip laužas, o tam reikalingas gilesnis atsivėrimas, ir bedradarbiavimas, ir bendravimas, nuoširdus bendravimas. Amen.

Ačiū Violetai už iššifravimą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2018-02-25 15:18:58

Komentarai

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal