Forumas: temos peržiūra
Šitą žinodamas – laimės kiekvienas
Iš atminties ką tik iškilo neseniai gyvojoje šventovėje girdėta mintis – Kokia būtų nuostabi aplinka, jeigu būtų daugiau urantų ... – taip, iš tiesų, kaip būtų gerai. Ir nors mūsų yra tik saujelė – bet yra – ir tai dabar svarbiausia.
Urantai niekada nebus kažkokia tai organizacija, urantų gyvenimas – tai kiekvieno individualus kasdienis gyvenimas Šviesoje ir Visų labui, taip kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Taigi, tam pirmiausia ir reikia atrasti Kūrėją savo viduje, kad patirtum gi kas yra Tikrovė, o kas – iliuzija. O tada galėtum ir kitiems savo broliams ir sesėms atskleisti daugiau, atskleisti tai ką pats sužinojai..
Niekada mums nebuvo sakoma, kad Gyvasis Kelias yra lengvas kelias. Jis kupinas iššūkių, kuriuos priimti reikalingas – įtikėjimas. Ir tai yra gerai, bet tuo pačiu tai ir yra pats didžiausias iššūkis mirtingojo dar daug nepasitikėjimo savyje turinčiam protui, kai tuo tarpu dieviškasis asmenybės protas trokšte trokšta skleistis.
Aš žinau, kad tik nevengdama iššūkių, aš galiu stiprėti viduje. Susigūžti – vis tik sunkiau.
Mano biologinių vaikų mokykloje, man vis taip susiklosto aplinkybės, kad yra kur pasakyti Šviesos žodį, o vis labiau ir labiau matau – tiesiog būtina.
Prieš maždaug savaitę, telefonu kalbėjau su vienu urantu, ir pokalbis ėjo jau į pabaigą, kai aš atsisveikindama pasiguodžiau, kad štai dabar turiu eiti į mokyklą, pas Viktorijos mokytoją, pasikalbėti dėl Velykų proga prašomų sukurti dekoracijų, kurios bus kabinamos ant savo klasės durų, taigi, reikia susižinoti ką pasiruošti. Ritualinių švenčių papročiai – blizgučiai, zuikučiai, margučiai, vištytės ir kt., – kaip tai tuščia, nusijuokėm. Bet staiga mane tiesiog persmelkė mintis-idėja – taigi galima įnešti prasmingą indėlį – atrinkti citatas-teiginius iš Urantijos Knygos ar kitų apreiškimų ir jas užrašyti-pritaikyti bendrame darbe, kuris laukia trečiadienį. Kaip apsidžiaugiau šita idėja, ką tik man kilusia ir nekantravau sulaukti vakaro, kad tik greičiau galėčiau ieškoti tų teiginių – kokie jie tinkamiausi galėtų būti? Atsirinkau jų daug – juk kone pusė plakato užims – tegu skaito visi, gėrisi Šviesos mintimis. Paprašiau Viktorijos ir Mato pagalbos – jie atrinko jų manymu pačius tinkamiausius – vaikams – pasiskaityti teiginius.
Deja, viskas vyko ne taip sklandžiai kaip aš stengiausi, kad vyktų ir dėl neteisybės įsiviešpatavimo aš nusprendžiau nebetylėti ir viską – raštu – papasakoti mokyklos direktoriui. Dar – kad nereikėtų eiti du kartus – iš vakaro galutinai užbaigiau savo tris mėnesius rašytą-ruoštą mokymą apie virpesius – ir įteiksiu abu kartu. Susiklosčius tokiai situacijai kokia yra, tai kaip tik ko man dabar labai reikia.
Tą mokymą apie virpesius aš planavau parašyti dar iki praeitų Kalėdų, ir norėjau iki prasidedant šventiniam laikotarpiui, išdalinti dukros klasiokų tėvams, mokytojai, direktoriui ir dar kitiems žmonėms tiek mokykloje tiek ir gal būt už jos ribų. Bet tas iššūkis man netikėtai tapo toks sunkus, kad aš nė mažiausiu laipsniu nesitikėjau, kad jis bus – toks – sunkus. Būtent pats tas rašymas užtruko pilnus tris mėnesius, kol dabar jau ir pačios aplinkybės taip susiklostė, kad jis – tas mokymas apie virpesius – taps tikru išsigelbėjimu.
Ketvirtadienio vėlyvą vakarą viską užbaigiau rašyti. Beliko tik atsikėlus kitos dienos rytą, atsispausdinti visus mokymus-paaiškinimus ir eiti pas direktorių. Deja, printeris nespausdino, kažkokie sutrikimai kuriuos gali pataisyti tik Vytautas, mano vyras, kurio dabar nėra namuose. Aš supratau, kad nieko čia jau nepadarysi, teks savo vizitą pas direktorių – atidėti. Tik kad nuojauta man kužda ką kita – kad aš jį sutiksiu – net ir nesibelsdama į jo kabineto duris..
Ir nuojauta neapgavo. Vos tik įėjau į mokyklą, stovi direktorius tiesiai prieš mane. Aš pasisveikinau jį ir pasakiau, kad kaip tik ir norėjau jį pamatyti, tačiau priežastį dėl ko, aš parašiau raštu, tik kad nepavyko man šiandien viso to atsispausdinti, kad galėčiau atnešti. – Tai štai ir galvoju, kada jums būtų patogiau mane priimti? Dabar, kad jau susitikome, ar vis tik pirmadienį jums patogiu laiku? – klausiu, kai mes jau ir priėjome jo kabineto duris. Mane pakvietė užeiti.
Aš papasakojau savo istoriją – buvau išklausyta, ir dabar nuo manęs nebuvo slepiama, kad visa istorija kurią aš ką tik papasakojau – jam žinoma. Ir tai mane šiek tiek šokiravo, nes tai reiškė, kad buvo leista įvykti neteisybei, į visą istoriją nė ir nesigilinant per daug, tai yra išklausant ir užstojant – vieną pusę. – Žinote, aš manau, kad mokykloje turėtų būti toleruojami visokie požiūriai.. – Taip, tai kodėl buvo ignoruojamas manasis? Aš juk niekam nepriekaištavau, kad ant durų pavyzdžiui, būtų klijuojami margučiai, kad ir kaip man pačiai tai atrodo banalu... – klausiu direktoriaus ir toliau dėstau savo mintis. – Matote, jeigu mokytoja būtų nuoširdi, nebūtų įvykę to, kas įvyko, tai, kokius teiginius aš parašiau, o mano vaikai atrinko – nebuvo kažkaip netinkamai pateikti..– Ar skaitėte juos jūs? – Ne. – Tai štai... netrukus baigiame pokalbį ir aš suprantu, kad dabar į šią istoriją įpainiota dar daugiau žmonių..
Klausimas pasilieka atviras. Prieš man išeinant iš kabineto, ir jau atsisveikinant , išgirstu – Atneškit ką ten parašėt.
Po šito pokalbio su direktoriumi, nuskubu prie Mato, savo sūnaus, klasės, kur ką tik jam pasibaigusi paskutinė pamoka. Iš sporto salės, kur vyko kūno kultūros pamoka, atbėga kolidoriumi visi jo klasės mokinukai. Mergaitės pribėga prie manęs ir pradeda mane kalbinti. – Labas. – pasisveikina drąsiausioji. – Labas. – atsakau šypsodamasi. – Žiūri savo šiltomis vaikiškomis akytėmis į mane ir sako – Būk mano draugė – apsikabina. – Gerai, žinoma. – Prieina kita mergaitė ir taip pat paprašo – Ir mano. – Gerai. Draugaukime visos. – Apsikabinu ir ją. Prieina trečioji ir apsikabiname visas būrelis. – Kokios jūs visos mielos mergaitės – sakau joms, o šalia stovintys berniukai matau stebi mus įtariu žvilgsniu, maždaug – kas gi čia per meilės proveržiai... O štai atbėga jau ir Matas, laimingas, visas sušilęs, po sporto.
Šitas patyrimas su mergaitėmis – man toks netikėtas – mane labai sustiprino. Tai buvo kaip ženklas, kad einu teisinga linkme.
Pirmadienio rytas. Viską ką reikia atsispausdinau, bet jaučiu, kad pokalbis su direktoriumi ilgai netruks. Jo reakcija dabar į mane nebus tokia kokia buvo, kaip priėmė mane dar prieš savaitgalį – ir buvau teisi. Mačiau jau kitokias veido išraiškas, o tas išspinduliuojamas formalumas kalbant su manimi – ne tai ko aš trokštu iš žmogaus kai su juo bendrauju, ir ne tai, ką aš atiduodu pati. Deja, suprantu, kad šiai akimirkai geriau tiesiog paduoti tai ką atnešiau, ir kad dabar čia tiesiog reikia laiko – svarbu, kad perskaitytų tai ką aš atnešiau. Šitas būdas paprastesnis. Taip bus abiems geriau.
Mielieji urantai, pasiskaitykite ir jūs, koks gi tas buvo mano ir Viktorijos patyrimas, bei koks gi mokymas apie virpesius, nugulė popieriaus lape – bet kol kas dar tik, ant direktoriaus stalo.
---------------------------
Gerb. (pavadinimas) gimnazijos direktoriui ,
Data
Šiuo savo laišku kreipiuosi į jus, norėdama papasakoti pastarųjų dienų mane ypač nuliūdinusius įvykius, kurie įvyko mokykloje.
Štai prieš pora dienų grįžo mano dukra, Viktorija (pavardė) 3 klasės mokinė, iš mokyklos labai nusiminusi. Aš paklausiau jos – Kas yra? – ir ji pasiskundė, kad mokytoja juos – klasės mokinius – rėkdama išvadino kvailiais ir žiopliais. Dar paminėdama, kad beveik kiekvieną dieną mokiniams yra akcentuojama, kad – tokios klasės dar nėra turėjusi..
Š. m. – data – Tamo sulaukėme kvietimo į – Velykų dirbtuvėles. Iš mūsų buvo tikimasi, kad margučiais dekoruotos klasių durys gimnazijoje sukurs velykinę nuotaiką. Dalyviai – tėveliai su vaikais, šeimos nariai. Margučio idėja – mūsų. Nuostabi mintis pamaniau – bendras tėvų ir vaikų darbas. Mano dukra namuose iš anksto – kaip ir buvo prašoma – pasiruošė darbelį, kad prisidėti prie idėjos. Pasiruošiau ir aš. Jomis nešinos ir atėjome – data – į mokyklą, kur klasėje jau buvo kitos dvi mamos, mokytoja ir keturi mokiniai. Mes su Viktorija tuoj prisijungėme prie jų. Kadangi dabar tai puiki vieta ir laikas kai visi dalinsimės savosiomis idėjomis, aš žinoma troškau prisidėti taip pat, ir prie jau pradėtų piešti margučių pasiūliau – kad mūsų klasės darbas būtų originalus – visiems pasiskaityti mano atrinktus ir jau paruoštus nuostabius Šviesos teiginius-citatas, sąsajoje su Velykų tema, Kristaus švente, ir kuriuos mes galime panaudoti mūsų plakate. Dar nė neužbaigiau savosios minties, kai tuoj pat išgirdau mokytojos piktą toną mano atžvilgiu, kad – Nereikia čia jokių minčių, ir čia ne prie ko religija... – Nesuprantu, tai čia mūsų bendras darbas turėtų būti, ar jūs čia kažkas jau esate nusprendę viską iš anksto ir už visus? – kreipiausi į visus susirinkusiuosius, nes būtent tai ir pajutau. Visi tylėjo. – Kodėl jūs turite kažkokį išankstinį nusistatymą? – dabar atsisukau į mokytoją, nes tai iš jos nuskambėjo priekaištas man. – O kas užrašys, kas moka lygiai rašyti? – Aš. Aš moku. – atsakiau. Bet mokytoja nieko neatsakė. Viena iš mamų pasiūlė pirma pabaigti dekoraciją – žiūrėsime kaip atrodys – o po to pažiūrėsime kur galėtume pritaikyti ir mano idėją. Su dukra mielai prisidėjome prie tolimesnio darbo, kuris gerokai užtruko. Aš pakviečiau visus vaikučius padėti mums, mamoms, išdėstyti gražiai margučius lape, kai šie jau buvo visi paruošti, ir jie nuoširdžiai džiaugėsi, kad buvo pagaliau paklausta ir jų nuomonės, nes iki tol aš girdėjau tik mokytojos nurodymus vaikams, kai šis darbas apskritai turėtų būti – tėvų ir vaikų bendras darbas.
Pagaliau darbas ėjo į pabaigą ir aš vėl kreipiausi į mamas bandydama susitarti, tačiau iš klasės galo, kur visi dirbome, plakatas buvo grubiai perkeltas į klasės priekį ir visai neužilgo mokytojos bei tų dviejų mamų skubiai išneštas iš klasės ir užkabintas ant durų, neleidžiant ir man prisidėti su savąja idėja. Maža to, manęs net taip ir neišklausius, o ką gi aš siūlau, kokius teiginius esu paruošusi? Mano dukrą tai nustebino ir nuliūdino ir ji negalėjo suprasti, o kodėl gi mus atstumia? Koks čia bendras darbas? Kodėl kažkas sprendžia už visus?
Tačiau aš savąja idėja pasidalinau su visais VAIKAIS – kurie mane išklausė – o vienas mane net paglostė, kai aš paglosčiau ir jį – ir nuostabiai šiltai bendravo su manimi – nors iš pradžių ir bijodami, nes jau yra įpratę, kad jiems būtų tik nurodinėjama – perskaitė ant stalo išdėstytus atspausdintus teiginius – ir štai kaip nuskambėjo vieno vaiko žodžiai (mokytojos klasėje tą akimirką nebuvo)– Reikėjo užrašyti! – Štai, jiems patiko. Ir taip, nuostabi mintis – patys vaikai, savo raštu galėjo tai užrašyti. Tada tokį darbą ir būtų buvę galima pavadinti – bendru kūrybiniu darbu. Kas iš to, kad vaikams yra nurodinėjama – daryk taip, daryk anaip, greičiau dirbkit, nes mes čia miegosime ir pan., – bet gi tokios komandos vaikams iš vis yra žalingos, nes jie yra žalojami kaip asmenybės, kurios turi pilną teisę reikštis laisvai ir su meile.
Ką padarysi... baimės ir nepasitikėjimo pilni žmonės nėra pajėgūs išklausyti, kur jau ten bendradarbiauti.
Svarbu paminėti ir tai, kad kada aš savo mintimis garsiai dalinausi su naujai, ką tik į klasę atėjusia dar viena mama, ir pasakiau, kad tai tėvų ir vaikų darbas – ne mokytojos – vienas iš vaikų, pritariant mano ką tik išsakytai minčiai, tarė – O vis tiek kišasi (mokytoja)...
Argi patenkintas esama situacija vaikas taip sakytų?
Jau buvo ir aštunta valanda vakaro, kai visi išsiskirstėme. Grįžusios namo, su dukra galutinai užbaigėme savo bendrą darbelį – spalvotas margutis, dekoruotas Viktorijos kurtomis gėlėmis ir mano užrašytomis Šviesos mintimis – dabar jau žinome kiek vietos lieka jam, tai kokio dydžio iškirpti ir pan., Kitą rytą, nuvedusi savo vaikus į mokyklą ir jau prasidėjus pirmajai pamokai, tą darbelį dailiai priklijavau ten, kur ir turėjo būti jo vieta. Vos tik grįžau namo, iškart sulaukiau vienos mamos, buvusios vakar vakare klasėje, skambučio su kaltinimais – na kaip čia taip paslapčia ėmiau ir priklijavau, buvo bendras susitarimas ir t.t. Bet jokio bendro susitarimo juk nebuvo, ir mane klijuojančią darbelį, matė ne vienas suaugęs ir ne vienas vaikas, tada prabėgęs pro šalį. Tai kur čia slapstymasis ir išvis nuo ko slapstytis, tarsi kažką bloga atliktum? Juk mes, tos klasės kiekvienas tėvas turim LYGIAS TEISES prisidėti prie mums pasiūlyto iššūkio – papuošti klasės duris. Ir nė vienas neturime nė mažiausios teisės laužyti kito laisvą valią, Kūrėjo suteiktą. Deja, dar nė nepasibaigus pamokoms, mano ir mano dukros bendras darbelis, į kurį buvo įdėta daug nuoširdžių pastangų, buvo įžūliai – nuplėštas – ir pakeistas kitu margučiu – iš baimės. Toks elgesys mano dukrai sukėlė šoką ir didžiulį nusivylimą, kad taip buvo išsityčiota iš jos nuoširdumo. Kaip beje ir man. Juk tas darbelis buvo – Visiems – skirtas. Ir ne tik mes buvom šokiruotos tokio elgesio – bet ir kitos klasės vaikai, kurie matė mane klijuojančią tą margutį, ir kuriuos aš pakviečiau paskaityti kas čia parašyta, nes tai ir yra skirta – ypač – jiems. O kokia buvo pilna nuostabos jų reakcija į tokį elgesį – margutį perklijavo??
Ar įsivaizduojate kaip jaučiasi vaikai matydami tokį cirką? Net ir tos pačios, Viktorijos, klasės vaikai.
Kada po pamokų susitikau savo dukrą, jos akys buvo pilnos ašarų – mokytoja ant jos rėkė – Rėkė už ką? – ir ji paprašė manęs, kad būtų perkelta į kitą klasę.
Šiandien Viktorija serga. Serga, nes klasėje patyrė įtampą, o tai žemo energinio dažnio virpesiai, kurie ir susargdina, tiek mažus, tiek suaugusius. Tik ar tikrai tokios kainos reikia, norint paskleisti Šviesą? Ar vaiko nuoširdumas mokyklai nėra pati nuostabiausia dovana?..
Nuoširdžiai, Vita (pavardė)
----------------------------------
Dar pridėjau ir kitą lapą, kuriame surašiau teiginius, kurie buvo mano įrašyti Viktorijos dekoruotame margutyje, bet kaip jau sužinojote – buvo įžūliai nuplėšti.
Štai tas tekstas.
------------------------------------
Štai kokius teiginius mano vaikai atrinko iš visų kitų pasiūlytų, ir kokius juos užrašėme į dekoraciją:
„Mokymasis yra ne kas kita, kaip jūsų gyvenimas“.
„Tėviška meilė patiria palaimą, kad atsako gėriu į blogį – daro gėrį atsimokėdama už neteisingumą.“
Yra užrašyta „Jeigu kokiam nors žmogui stinga išminties, leiskite jam paklausti“.
Urantijos Knyga
„Aš noriu išlaisvinti žmones tam, kad jie galėtų iš naujo pradėti KAIP MAŽI VAIKAI naują ir geresnį gyvenimą“
„Jums sunku suvokti mano žinią, nes naują mokymą norite kurti tiesiai ant to, kas sena, bet aš pareiškiu, kad jūs turite gimti iš naujo. Jūs turite viską pradėti KAIP MAŽI VAIKAI ir norėti pasitikėti mano mokymu ir tikėti į Dievą“.
Jėzus Kristus
Tai taip ir nesupratau – kodėl per Velykas negalima kalbėti Velykų tema – Kristaus tema? –Tik ne apie bažnytinį ir ritualinį Kristų, o – Gyvą Kristų.
Vita (pavardė)
------------------------------------------
Ir mokymas apie virpesius.
Šitą žinodamas – laimės kiekvienas
Mielieji, šiuo laišku aš kreipiuosi į jus, kad drauge mes atsakytume į mums taip rūpimus klausimus. KODĖL MES AR MŪSŲ ARTIMAS ŽMOGUS SERGA? KODĖL GYVENIMAS PAVIRTO KOVA IR SUNKIA NAŠTA, kad savižudybių gausa jau įsiveržė ir tarp visiškai jaunų? Kodėl tiek daug savanaudiškumo ir prievartos, melo ir neteisingumo šeimoje, mokykloje, darbe, gatvėje, visuomenėje, pasaulyje – Lietuvoje? Kur prasideda šitos problemos ir koks jų sprendimo būdas? Bet svarbiausia – KUO IR KIEK TAI SUSIJĘ SU KIEKVIENO IŠ MŪSŲ VEIKSMAIS?
Visa aplinka yra sudaryta vien tik iš skirtingo dažnio energinių virpesių lauko. Kiekvienas mes skleidžiame į aplinką žemo arba aukšto dažnio virpesius. Ir vieno ir to paties žmogaus skleidžiami virpesiai vieną akimirką gali būti vienokio dažnio, kitą akimirką – jau kitokio. Viskas yra iš virpesių – viskas – mes patys, Kūrėjas, viskas yra vien tik virpesiai ir nieko kito. Kiekvienas virpesys yra atitinkamas žodis, atitinkama mintis, atitinkamas veiksmas. Tik energinių virpesių dėka mes galime bendrauti vieni su kitais. Be virpesių nieko negali egzistuot. Deja, apie energinių virpesių poveikį niekas nekalba nei šeimose, nei mokyklose, nei vyriausybėje, nei parlamente, nei prezidentūroje, nei tarp mokslininkų, nei tarp kunigų, nei tarp gydytojų. O juk virpesiai yra realūs, yra kiekvieno iš mūsų pasąmonėje ir sąmonėje. Ir nuolat, be perstojo, nesvarbu, ar mes dirbam, ar miegam.
Kiekvienas pripažinsite, kaip būna gera viduje, kai kas nors su jumis šiltai, maloniai bendrauja, o dar jeigu nuoširdžiai šypsosi, tai ir jūs atsakysite tuo pačiu juk – tai būtų aukšto dažnio virpesius skleidžiančių žmonių bendravimas. O dabar prisiminkite kaip kažkas ant jūsų užriko, ar piktai į jus pažiūrėjo – juk tai nėra malonu – ir tai yra žemo dažnio virpesiai paskleisti iš jūsų pašnekovo, praeivio. Ir tokie virpesiai, žemo energinio dažnio virpesiai, mus ir susargdina. Ypač maži vaikai yra ypatingai atviri bet kokių virpesių poveikiui – ir aukštų ir žemų dažnių. Jeigu su mūsų vaikais yra bendraujama pakeltu tonu, ar netgi juos užgauliojant ir žeminant – tai yra juos sargdinantys žemo energinio dažnio virpesiai, paskleisti iš taip su jais besielgiančiojo. Maža to, energinių virpesių žemas dažnis žaloja vaikų psichiką, tada krenta mokslo rezultatai, krenta ryšys tarp vaikų ir mokytojų, tarp pačių mokytojų, sveikata menkėja.
Deja, žemų virpesių priežasčių yra labai daug kiekviename mūsų žingsnyje, kuris prasilenkia su Kūrėjo Valia ir Šviesa. Ir taip, mokyklos ne išimtis. Mokyklos – kurios turėtų būti vaikų antraisiais namais. Bet ar jie iš tikrųjų jaučiasi mokyklose kaip namuose? Ar noriai ten sugrįžta kiekvieną rytą? KODĖL SULAUKĘS PAAUGLYSTĖS JAU SVAJOJA PALIKTI LIETUVĄ, o dabar vis dažniau išgirstame – NUSIŽUDO? Kas lemia vaikų prastą savijautą ir savivertės neturėjimą? Jeigu mes žvelgsime giliau ir įdėmiau paanalizuosime kiekvienas savuosius veiksmus – mes RASIME ATSAKYMUS. Veiksmus, kuriuos atliekame net ir nesusimąstydami apie jų žalingą poveikį ir kiek tai SUSIJĘ SU KIEKVIENU IŠ MŪSŲ TARPUSAVYJE.
Puikiai žinote, kad kasmet – tariamai slaptai – yra renkamos dovanos mokytojams įvairių švenčių proga. Visos tos dovanos paprastai pavirsta surinktais pinigais, dėl kurių jaučia nerimą ir nepasitikėjimą tiek mokytojai, tiek tėvai, nes tai nėra Šviesos veiksmas, tai nėra Kūrėjo valios veiksmo pasireiškimas, tai nėra ir negali būti Pavyzdingos Mokyklos vertas veiksmas. Dovanų-pinigų rinkimas mokytojams, nėra Šviesos nuoširdus veiksmas, nes tiek renkantys pinigus, tiek mokytojai, juk puikiai žinome, kad tokia piniginė duoklė duodama tam, kad sustiprintų mokytojų finansinę padėtį dėl santykinai jų mažo darbo užmokesčio. Tačiau daugelio tėvų darbo užmokestis yra net mažesnis už mokytojų, kurie šitaip remiami, dėl to iš daugelio tėvų jaučiamas nepasitenkinimas dėl tokios padėties, tiek savo, tiek ir mokytojų, kad juos dar reikia šitokiu būdu paremti. Ir tokia būsena dar labiau žemina ir taip žemus energinius virpesius. O šie žemi virpesiai veikia ypač mažamečius vaikus, dėl to tokių vaikų imuninė sistema, kuri dar nėra tokia stipri, dar labiau nusilpsta, ir vaikai pradeda sirgti net ir menkiausiam virusui patekus į organizmą, kuris nebepajėgus pats apsiginti, kada ir mes, tėvai, šitokiu būdu prisidedame prie savo pačių mylimiausių vaikų imuniteto silpninimo ir savo vaikų susargdinimo.
Rinkti pinigines dovanas mokytojams, ne išeitis, norint jiems nuoširdžiai padėti. Jeigu tikrai yra nuoširdus noras padėti mokytojams, tada rašykime laiškus vyriausybei, prezidentui, parlamentui, kad mokytojams būtų toks darbo užmokestis, kokį norėtų gauti ir jie patys dirbdami mokytojo darbą. Ir tai bus pagalba mokytojams, o ne pinigų rinkimas ir dovanojimas, kas ir pačius mokytojus verčia jaustis nepatogiai. O tai žemina jų virpesius. Ir dėl tokių žemų ir vis žemėjančių virpesių, tiek savo viduje, tiek pasiunčiamų į išorę – priimant dovanas – žmogaus ląstelės, kurios sumanytos, kad veiktų sveikomis, o ne kokios nors įtampos sąlygomis, po kurio laiko pradeda jausti to žmogaus net pasąmoninio nerimo žemus virpesius, ir patirti stresą, įtampą, kuri apsunkina kiekvienos ląstelės normalų veikimą – jos kyšių nepripažįsta. Ir tokioje aplinkoje ląstelės nebegali atsilaikyti ir jų veikla sutrinka. Prasideda susirgimai. O visi sirgimai turi vieną ir tą pat pagrindą – sutrikdytą nervų sistemos veiklą, kuri yra labai palanki dirva net pačių nekalčiausių virusų, sukeliančių slogą ir gripą, plitimui. Tad tik pasirinkdami teisingus veiksmus, stiprėsime ir patys, ir vaikų sveikata bus stipresnė, mūsų vaikų – būsimųjų šalies vadovų ir verslininkų, ūkininkų ir menininkų, gydytojų ir policininkų, visų mūsų Lietuvos gyventojų – MOKYTOJŲ SVEIKATA BUS GERESNĖ.
Mielieji, kelkime savo ir visų virpesius į aukšto dažnio virpesius, savaisiais teisingais veiksmais, o ne pataikaudami neteisybei. Dar pernai aš atsisakiau duoti piniginę duoklę mokytojui, suvokdama to žalą tiek mums, tiek mūsų vaikams – IR DAUGIAU NIEKADA NEPRISIDĖSIU PRIE TOKIŲ RINKLIAVŲ. O būtent tam, kad ir jūs galėtumėt priimti teisingus sprendimus – Visumos labui – ir gimė šitas kreipimasis į jus visus, mielieji.
Kūrėjo valia yra tokia, kad Jis skleidžia aukščiausio dažnio energinius virpesius. Ir kuo mes pripildome giliau save Kūrėjo virpesiais, tuo mes atitinkamai išreiškiam tuos virpesius savo virpesiais – žodžių ir darbų išraiška. Bet kokia veikla, kuri veda į savanaudiškų interesų tenkinimą, vieno asmens ar grupės asmenų, yra nesubrendusio vaiko įnoringa veikla, kurios būtina atsisakyti, jeigu tikrai trokštama išspręsti dabar egzistuojančias žmonijos problemas.
Žmonija nėra toli nuo mūsų. Ji prasideda ir baigiasi kiekvieno iš mūsų viduje.
Ameriką jau seniai krečia ginkluoto smurto banga. Šalyje per incidentus, susijusius su šaunamaisiais ginklais, kasmet žūva vidutiniškai 33 tūkst. žmonių. Štai dar šių metų vasario 14-ąją, mirgėjo straipsniai kaip devyniolikmetis moksleivis vienoje Floridos mokyklų nušovė 17 žmonių, dar dešimtis sužeidė. Šio moksleivio ataka buvo vienas iš jau beveik dviejų dešimčių šaudymo incidentų, įvykusių JAV mokyklose nuo šių metų pradžios. Ir tik laiko klausimas kada ir mes išgirsime – LIETUVOS MOKYKLOJE – pirmąjį šūvį.. O tą nulems KIEKVIENO MŪSŲ VEIKSMAI – žemo arba aukšto energinio dažnio veiksmai. Būtent todėl aš ir NEKETINU VEIDMAINIAUTI nė prieš vieną žmogų, kad man rūpi dovanos ar jų dovanojimas ar dar daugiau, jas dovanoti iš kažkokios susikurtos pareigos jausmo, užsidėjus kaukę – taip elgiasi visi ir nieko čia tokio – nes tai yra – ILIUZIJA – žemo energinio dažnio veiksmas.
Kviečiu ir jus paremti vienas kitą NUOŠIRDUMU IR MEILĖS VEIKSMAIS. Gyventi TIKROVĖS veiksmais paremtą gyvenimą. Būti TIKRUOJU savimi, kaip ir sumanė KŪRĖJAS, kurį būtina ATRASTI savo viduje, kad galėtum gyventi Visų Šviesos vardan. ŠTAI JUMS IR ATSAKYMAS.
Nuoširdžiai, Vita (pavardė) data
-------------------------------------
Antradienio rytas. Kadangi Viktorija dabar serga, tai į mokyklą ryte nuvedžiau tik Matą. Mintyse šioks toks jaudulys, nes nežinau gi kaip reaguos į mokymus direktorius, o norėtųsi, kad vidumi išgirstų-pajaustų, kas gi jam buvo taip gausiai norėta perduoti.
Palydėjusi Matą į klasę, pati jau ėjau link paradinių mokyklos durų, kad eiti namo, ir staiga – direktorius prieš pat mano akis – pasirodo iš už kampo. Įdėmiai pasižiūriu jam į akis – kiek spėju – Labas rytas. – pasisveikinu pirmoji. – Labas rytas. – atsako, ir ...lėtai nuleidžia akis žemyn.
Būsena pajuntu nusiraminimą – Išgirdo Kūrėjo žinią – Tai ir gerai.
Telydi jus mylimieji Kūrėjo Ramybė, Vita
2018-03-21 01:19:33
Komentarai
Šioje temoje, prieš pora mėnesių, daug rašiau apie savo biologinių vaikų mokykloje patiriamus – daugiau mano – ne jų – iššūkius. Tai lietė ne vieną temą, bet viena iš tų su kuria tenka vis susidurti, tai dovanų dovanojimo mokytojams klausimas. Tos piniginės rinkliavos, kurioms visi pasiduoda nė nesusimąstydami, kad tai yra veiksmas atliekamas prieš Kūrėjo valią, yra tikrai kaip koks maras taip įsišaknijusios, kad paviršutiniškai mąstantys vaikų tėvai į bet kokį atsisakymą prisidėti prie dovanų mokytojams, iškart atsako – nepritarimu, maža to, pasipiktinimu. Kiti gi – tyli, nieko nesako, nors mintyse gal vienas kitas ir pritaria, bet pagarsinti savo nuomonę – ypač jei ji nėra tokia, kokią palaikytų dauguma – paprastai žmonėms nėra taip jau lengva, arba teisingiau pasakyti – baisu. Tokiais atvejais ir telieka tik du variantai – puolimas arba tyla.Mylimieji, mes – urantai – turime gyvent savo tikrą, be kaukės gyvenimą, kaip veda Kūrėjas iš vidaus ir jau šiandien, ne rytoj ir ne poryt – šiandien. Daug kas kai tik aš papasakoju savo patyrimus mokykloje, man sako – gal nereikia taip? Nesupras niekas... Kai tai išgirstu, aš visad pagalvoju pati sau – vis tiek, yra tik du variantai – arba skleisti Šviesą, arba likti pasyviu – kurį rinksiesi? Ir čia jau padiktuoja tavo vidus, kurio keliu gi tu žengsi. O Kūrėjas juk nemoko likti pasyviu, Kūrėjas visada ragina – veikti ir veikti visų šviesos vardan.
Man nepatinka elgtis taip, kaip aš vidumi jaučiu, kad nenoriu-neturiu elgtis – jausti prievartą iš tos materialios aplinkos – ir būtent nuo šito jausmo ir prasidėjo visa šita tebesitęsianti istorija su tų dovanų dovanojimais. Kodėl aš turiu elgtis taip, kaip elgiasi minia? Kodėl aš turiu tylėti kai visi prieš visokias šventes tik ir kalba apie blizgučius? – aš nenoriu kalbėti apie blizgučius. Kodėl aš turiu gūžtis? Kodėl aš turiu bijoti? Ko bijoti? – Iliuzinės baimės? – Neturiu ir Nenoriu.
Aš žinau, kad kuo giliau aš pati panirsiu į Kūrėją, tuo labiau Jis iškels mane virš aplinkos, kuri negailestinga ir rūsti.
Taigi, o iš kur gi tie mokinių tėvai gali žinoti, o kodėl tu neprisidedi prie tų dovanų dovanojimo, negi tau gaila tų kelių eurų? Mokytoja nepatinka ar dar kas nors? Vadinasi – reikia atskleisti visas kortas. O tai reiškia, kad tu turi puikią progą paskleisti Gyvąją Šviesą tiems, kas dar negali žvelgti giliau. Būtent žvelgdamas giliau, tu gali priimti teisingus sprendimus ir juos pagarsinti kitiems savo broliams ar sesėms. Tačiau mokykla yra tokia tiršta širšių irštva, kad ją vos pajudinus visi tuoj pradeda zyzti ir iršti, bet nepamirškite, su Apvaizda bet kokios aplinkybės būna tikrai apmalšintos ir ta dirva, kad pasireikšti Šviesa, visada tikrai yra paruošta – reikia tik noro pačiam urantui – ir visos tos širšės tikrai neįgels tiek, kad tau skaudėtų. Bet tai daug priklauso nuo to, kiek urantas yra gyvame ryšyje su Kūrėju. Kūrėjas ištirpina visas baimes – tik Kūrėjas ir Apvaizdos pagalba iš išorės.
Dar praeitą žiemą rašiau-ruošiau mokymą apie virpesius, kuris buvo pavadintas – Šitą žinodamas – laimės kiekvienas. Ten labai puikiai yra paaiškinama ir kodėl gi aš neprisidedu prie pinigų rinkimo dovanoms. Tą mokymą aš rašiau praėjusioms Velykoms, bet jo taip ir neprireikė tam kam planavau, bet atsirado visai kitos aplinkybės kur tas mokymas labai pravertė ir apie tai aš plačiai rašiau šioje temoje. Dabar gi, prieš keletą dienų gavau Tamo žinutę iš vienos mamos, Mato klasės, kad ruošiamasi rinkti pinigus mokytojai ant dovanos. Be visa kita buvo rašoma – ...Pasiūlymas būtų toks – atsidėkojant už mokytojos kantrybę bei pastangas padėti kiekvienam vaikučiui – nupirkti jai dovanų čekį ( suma) kaip tai darėm per Kalėdas bei gėlyčių.... – ir pabaigoje laiško buvo parašyta, kad – laukiama mūsų pritarimo. Na štai ir vėl, nesibaigianti plokštelė, pamaniau.
Pirmadienio rytas. Mąsčiau kaip vis tik man pasielgti – siųsti ar ne savo mokymą? – juk bus nepatenkintų, žinau. Prieš ko nors imantis atsisėdau pagarbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir paklausti ką gi man daryti? Troškau sustiprinimo. Pasimeldžiau ir štai ką išgirdau į savo klausimą – O kas kitas jeigu ne tu?...– Viskas, tik tokia trumpa mintis, su dar keletu žodžių, kurių nepamenu – bet ji buvo tokia aiški, kad man akimirksniu dingo bet kokios abejonės ką turiu daryti. Maža to, aš puikiai prisiminiau, kad būtent tokią mintį aš tikrai jau esu girdėjusi anksčiau, kai esu meldusi taip pat sustiprinimo prieš kažkokį kitą, jau dabar, buvusį, iššūkį. Tikrai man buvo pasakyta tas pats – Kas kitas, jeigu ne tu? – taip aš supratau, kad aš tiesiog negaliu slėptis už kitų nugarų. Tuoj pat išsiunčiau trylikai-keturiolikai tėvų savo mokymą ( jis yra temoje) elektroniniu paštu, prieš tai įkėlusi ir trumpą paaiškinimą. Štai jis:
Mieli tėveliai,
Visi gavome (vardas) laišką, į kurį laukiamas mūsų, kiekvieno, atsakymas. Tačiau savąjį aš siunčiu jums visiems – laišku – kurį, susiklosčius asmeninėms aplinkybėms, rašiau dar metų pradžioje, ir dabar, prireikus, jį išsiunčiu jums.
Su šiuo laišku mūsų mokytoja yra susipažinusi taip pat.
Tai yra mano išplėstas atsakymas į klausimą – Ar pritariu dovanų dovanojimui mokytojams?
Nuoširdžiai, Vita ( pavardė)
--------------------------------------
Mokymas – Šitą žinodamas – laimės kiekvienas
--------------------------------------
Dar tą pačią dieną sulaukiau – trijų – tėvų atsakymų. Vienas pritarė mamos-organizatorės pasiūlymui.
Kita mama parašė:
Kiekvienas turi galimybę ir teisę rinktis, manau. Pagarbiai, (vaiko vardas) mama
Ir viską organizuojanti mama man atrašė taip:
Miela Vita,
Suprantu Jūsų požiūrį, paremtą laiške išdėstytomis mintimis. Jūsų valia turėti savo nuomonę. Tačiau galiu pasakyti nuo savęs cituodama Jūsų laišką: aš dovanodama mokytojai gėles ir simbolinę dovanėlę nė kiek neveidmainiauju, man nuoširdžiai norisi padėkoti, kas, manau, kiekvienam yra malinu – jaustis vertinamam.
O dėl „susikurto pareigos jausmo“ – nežinau ar jis susikurtas ar tiesiog yra – aš turiu pareigos jausmą ateiti į susirinkimus; turiu pareigos jausmą gerinti visos klasės gerbūvį, dalyvauti priimant sprendimus; turiu pareigos jausmą dalyvauti renginiuose-pakuoti vaikų dovanas bei puošti klasę šv,. Velykų bei šv. Kalėdų proga, kad vaikams būtų šventė ne tik namuose; turiu pareigos jausmą paklausti mokytojos kaip sekasi vaikams, ar nieko netrūksta...
Užtikrinu, mano pareigos jausmas ar rūpestis tikrai nėra veidmainiškas. Niekas nepasidaro savaime. Labai gaila, kad jūs taip jaučiatės.
Manau kiekvienas mūsų turime pagalvoti apie savo pareigos jausmą arba tiesiog paprastą nuoširdų dėkingumo veiksmą.
Geros dienos visiems. Pagarbiai,(vardas)
-----------------------------------------
Mano atsakymas:
Miela (vardas),
Ačiū už laiškelį-atsakymą.
Esate visiškai teisi – visi mes turime laisvą valią – Kūrėjo mums padovanotą – ir tikrai niekam nevalia jos laužyti.
Šiandien daug kalbama apie pareigą tėvynei, apie pareigą šeimai – tėvams, vaikams ir pan. Tačiau pareiga, be Amžinųjų Vertybių iš Kūrėjo, yra ne kas kita kaip rafinuotomis priemonėmis prievarta peršamas gyvenimo principas mūsų visuomenės viduje. Kitaip tariant – puikybė. Pareigos jausmo diegimas jau nuo pat vaikystės akimirkų, sulaužo laisvo mąstymo daigus dar jauname prote, tad pareigos pojūčio diegimas niekada neišspręs nė vienos problemos. O Amžinosios Vertybės yra –Teisingumas, Tiesa, Gailestingumas, Meilė, Gėris ir Grožis, tarpusavio supratimas, Brolystė – ir būtent jos ir yra paminamos, kada imama laikytis tariamų pareigų.
(Vardas), jūs rašote – Suprantu jūsų požiūrį, paremtą laiške išdėstytomis mintimis – ir aš tuo labai džiaugiuosi, nes tada jūs taip pat suprantate, kad pagarsindama mintis, kurias visiems pagarsinau, aš ir elgiuosi bei elgsiuosi taip, kaip ir buvo rašoma mano laiške – neprisidėsiu prie dovanų dovanojimo – nes priešingu atveju tai ir būtų veidmainystė iš mano pusės.
Tačiau tam, kad jūs gi suprastumėte mano tokių veiksmų priežastį, aš jums ir paviešinau savąjį pirmąjį laišką.
O nuoširdumas, apie kurį jūs kalbate pačioje pradžioje savo laiškelio – yra nuostabi charakterio savybė iš Kūrėjo – tai šiuo charakterio bruožu pasireiškiant, išnyksta ir tas pareigos jausmas, nes viską ką daro tokia asmenybė, daro iš Meilės ir laisva valia.
Būtent išreikšdama savo padėką mokytojai už jos pastangas rūpinantis vaikais – aš ir pateikiu savąsias mintis ATVIRAI IR NUOŠIRDŽIAI.
Nuoširdžiai, Vita (pavardė)
----------------------------------------------
Po šio mano laiško aš taip ir nesulaukiau jokio atsakymo. Visi kiti tėvai liko pasyvūs ir taip pat nepasidalino savo mintimis – kol kas – O ko čia prasidėti, juk baigiasi mokslo metai – susitiksim kitais...
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-05-31 02:23:47
Brangi Rasa, labai džiaugiuosi tavo įveiktu iššūkiu! Skaitant tavo patyrimus virpesiais jaučiau skildantį didesnį pasitikėjimą, ryžtą, drąsą, ramybę, tvirtumą, ir tai puiku, nes tavieji aprašyti patyrimai, kuriais nuoširdžiai pasidalinai, labai sustiprina ir net įkvepia kitus, bent mane tai tikrai, nebijoti iššūkių, kurie žinoma iš pradžių labai baugina, neramina, nes dar nėra patirti, dar reikia juos įveikti, o tu nuoširdžiai atsiverdama Rojaus Trejybei-AŠ ESU pademonstravai, kad jie tikrai yra įveikiami kartu su atrastu Kūrėju savyje. Svarbu išdrįsti žengti šį žingsnį kitų šviesos labui. Baimės kupina aplinka visada stengiasi ir toliau stengsis užgožti šviesą, sutrypti ir paminti gyvąją šviesą, bet gi Kūrėjas mums nuolat be paliovos kartoja, kad Jis visada yra mūsų viduje, ir kad mums nėra ko bijoti! Ir kuomet vis daugiau ir giliau atsiveriame Jam, ir imame veikti tokioje tamsioje aplinkoje, pamažu štai iš tokių kaip tavo, Vitos pasidalintų nuoširdžių patyrimų pamatau, kad su Kūrėju ir Jo Apvaizda galima ir tamsą apšviesti ryškesne šviesa, kurią gyvai jau patiriame savyje. O mokykloje, kaip ir visoje švietimo sistemoje, kol kas yra gūdi nakties tamsa...šveisos gali išdrįsti įnešti tik drąsūs ir meilės kupini urantai - Rojaus Trejybės-AŠ ESU orūs sūnūs ir dukros, tvirtėjantys savo gyvuoju įtikėjimu.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2018-03-28 23:35:58
Miela Rasa, džiaugiuosi tavimi, tavo drąsa – kad nelikai pasyvi stebėtoja ir savąjį iššūkį priėmei ryžtingai – atitinkamai pagal susiklosčiusias aplinkybes.
Skaitant tavąjį patyrimą, susirinkime, man gera matyti kaip nuostabiai veikia Apvaizda. Ypač mane pradžiugino, kad vienas iš tėvų, kuris tave grubiai bandė nutildyti – kada raštu atsakė į tavąjį kreipimąsi – dabar susirinkime sėdėjo ramut ramutėlis, maža to, būtent tavoji nuomonė, dabar jam atrodė itin svarbi, kad išspręsti problemas. O taip jau yra, kad savo tariamą drąsą – puolimą – būtent ir išreiškia žmonės tada, kada nestovi priešais savo pašnekovą, ir tai juk – baimės – reakcija. Kada toks puolėjas susitinka – gyvai – tave, tada tu pamatai jau visiškai kitokią reakciją – nuleistas akis, vengimą tavęs apskritai, arba kaip kad buvo šiuo tavo atveju. Tačiau ir tai dar ne viskas. Mano manymu, prie tokios jo dabar jau gan ramios reakcijos prisidėjo ir tai, kad perskaičius tavo atsiųstą mokymą – Šitą žinodamas-laimės kiekvienas – nors iš pradžių ir labai širdo – bet Šviesos mintys vis tiek nusėdo to žmogaus pasąmonėje, ir vėliau atlyžus, buvo vis tiek pergalvotos.
O dabar aš pasidalinsiu savo patyrimu-pastebėjimu.
Ankstesniame komentare, atsakydama tau, aš pažadėjau, kad būtinai pasimelsiu už tave, kada vyks tas susirinkimas. Ir vakar, kaip tik pavakary mano vaikai išbėgo pažaisti į lauką. O, rami minutėlė namuose, pagalvojau ir Vytautas dar negrįžęs iš darbo buvo. Tokiomis tylos akimirkomis mėgstu atsisėsti ir pabendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Bet prieš užmerkiant akis – žvilgt į ant sienos kabantį laikrodį – dabar lygiai lygiai ta valanda, kai turi prasidėti tavo susirinkimas. Nusišypsojau viduje – pasodino mane ant to fotelio – pažadus reikia tesėti.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-03-28 19:39:12
Kaip baugu būna priimti iššūkį, tačiau taip gera po visko, kada atsilaikai prieš savo proto ir aplinkos raginimus likti pasyviam stebėtojui, o paklausęs savo vidaus imi ir pasireiški kaip orus Rojaus Trejyybės vaikas.
Vakar dalyvavau tėvų susirinkime, kuriame sprendėme mokytojų ir vadovybės dovanų klausimus, ketvirtokų išleistuvių proga. Vis dar sunku suvokti, tokios progos reikšmę, na bet tačiau...
Aš pirmoji iš mūsų klasės tėvų pareiškiau nepasitenkinimą pinigų rinkimo ir jų paskirstymo klausimu ir buvau užsipulta dėl nuomonės pareiškimo. Susirinkime tikėjausi blogiausio, todėl labai daug meldžiausi prieš susirinkimą, melsdama Tėvų sustiprinimo ir drąsos, žinau, kad ir kai kurie iš jūsų, mieli broliai, maldomis buvote su manimi. Ir tai padėjo.
Man įėjus į klasę, buvo šiokia tokia įtampa, bet susirinkus tėvams ir pamačius, kad panašų požiūrį turi ir keletas kitų tėvų, pasidarė ramiau ir drąsiau. Įžeidinėjusieji tėvai irgi nepasidavė emocijoms, viena iš komiteto narių net atsiprašė už savo žodžius, nors man to visai nereikėjo, tai net suglumino mane. Tą mamą po susirinkimo apsikabinau ir paraginau neeikvoti tiek daug energijos ir nervų šito renginio proga. Na, o vienas iš tėvų, kuris ragino mane "užsičiaupti", buvo ramus, dėmesingas mano atžvilgiu, išreikšdamas savo nuomonę pažvelgdavo į mane, tarytum norėdamas pamatyti mano reakciją. Tai buvo taip netikėta, kad įtampos, kurios vis dar buvo manyje, kažkur prapuolė, ir mes visi netgi pajuokavom.
Buvo smagu išgirsti, kad viena iš klasių boikotavo visą šventę, ir neprisidės prie jokių dovanų, renginių, ir balių. Kelios mamos net pajuokavom, kad norime būti toje klasėje. Taigi, kaip pasekmę turime dialogą tarp tėvų (tiesa, tai panašiau į turgaus dialogą, bet pradžiai - visai neblogai) ir sumažintą renkamų pinigų sumą.
Grįžau namo rami, patenkinta savo ryžtu, ir dėkodama Rojaus Tėvams už šį patyrimą.
Gražios dienos visies, ir dėkinga palaikiusiems ir prisidėjusiems prie šio iššūkio mano įsisavinimo.
Apkabinu,
Rasa
RASAD
2018-03-28 14:07:40
Mylimieji urantai, ačiū jums už tokius šiltus ir sustiprinančius žodžius. Gera tai girdėti.
Mielas Simai, ir aš matau tas problemas mokykloje, kai ten lankausi. Matau kaip vos keletas mokinių klasėje, gali įnešti tokį chaosą, kad dažnai, labai dažnai pagalvoju, panašiai kaip ir tu parašei – na kaip tie vaikai išmoks bendrauti, klausyti ir pan., - visi tėvai turi būti urantai, o tai iš tiesų reiškia viena – žmonėms reikalinga Šviesa.
Miela Jurgita, taip, mane irgi labai nuliūdino, kad būtent suaugusieji ir yra patys tamsiausi, kad nuo Šviesos ginasi tokiais tamsiais veiksmais, visiškai nemąstydami apie vaikus, o matydami tik tai ką patys nori matyti, remdamiesi savo siauru mąstymu ir nė iš tolo nenorėdami praplėsti savojo žvilgsnio giliau. Ir tai praeities kartų paliktas indėlis, deja – visiems daug lengviau pasilikti prie seno – ir tik urantas stojasi ant to, kas Nauja, Ryšku ir Šviesu.
Miela Rasa, ačiū tau už pasidalinimą savomis mintimis-patyrimais. Ačiū, už perduotas ir man žinutes.
Aš būtinai pasimelsiu ir antradienio vakarą už tave, mieloji, kad tame susirinkime, kuriame dalyvausi ir tu, tavyje esanti Gyvoji Šviesa būtų tavasis Vedlys bendraujant su visais kurie susirinks.
Tamsa ginasi – iš baimės – bet Nuoširdumas yra galingesnė jėga – o tu esi ta, kuri ir neši Kūrėjo Šviesą.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-03-24 00:50:30
Visų pirma, noriu padėkoti tau - Vita, už šitą svarbų ir reikšmingą kreipimąsi į visą mokyklos bendruomenę, kuris yra informatyvus ir apšviečiantis, ir kurį aš paviešinau ir savo vaiko klasės tėvų tarpe.
Na apie viską iš pradžių.
Mano vaikas ketvirtokas ir šiais metais baigia pradinę mokyklą. Iš klasės tėvų komiteto prieš kelias dienas gauvau laišką, kuriame sakoma, kad išleistuvėm tėvai turi duoti po 100 eur dvi dienas truksiančiam šventimui (pirkti kelionėms mokyklos vadovybei, mokytojoms ir atskiram baliukui mokyklos kolektyvui suorganizuoti). Mokykla nėra privati, tai valstybinė mokykla, tačiau joje ne pirmą kartą mane glumina augančios rinkliavų sumos.
Tik gavusi laišką, nesupratau kaip reguoti ir nesiimiau jokių veiksmų, tarytum kažko laukiau, o dabar žinau, ko buvo laukta...tai tavo kreipimosi, kuris taip puikiai tiko susidariusioje situacijoje. Taigi as kreipiausi į tėvus taip:
"Sveiki tėveliai,
Mano nuomone, kuo tolyn tuo labiau perlenkiama lazda su rinkliavom , o ir su visa ta pompastika. Tai didelė žala tiek vaikams tiek tėvams tiek mokytojoms. Raginu paskaityti vienos mamos kreipimąsi į mokyklos bendruomenę, šiame kreipimęsi yra gilių ir teisingų įžvalgų.
Raginu visus ramiai paskaityti ir pagalvoti kur link mes einame su tokiais neišmintingais sprendimais (ir prikabinau Vitos kreipimąsi)."
Dvi mamos atrašė trumpus laiškelius dėkodamos ir Vitai ir man už išreikštą nuomonę, kuri pasak vienos mamos, pakėlė jos virpesius į aukštesnį lygį.
O ne už ilgo prrasidėjo puolimas mano atžvilgiu iš tų mamų, kurios ir organizuoja visą šitą "renginį". Necituosiu jų žemais virpesiais aprazgytų pasisakymų, bet buvo sakoma, kad imčiau pati tada ir organizuočiau, nieko neprisidedu ir kad "užsičiaupčiau", duočiau greičiau pinigus ir nekelčiau pati "žemų virpesių"... O kai atrašiau:
"Na, mane labiausiai stebina tai, kad nebegalim turėti savo nuomonės ir pozicijos, nes tuoj pat pasipila įžeidinėjimai, tai panašu į kažkokį autoritarinį valdymą linkstantį link diktatūros..
Visų pirma, aš nesutinku su tokio tipo išleistuvėm, kurios truks kelias dienas, tai pralenkia jau ir šimtadienio šventimo įpatumus. Mūsų vaikai yra tik ketvirtokai, ir jiems dar reikės išsileisti iš progimnazijos, o veliau ir gimnazijos, tai kokias tada pinigų sumas ir pramogas reiks jiems organizuoti??? Mano manymu, tai visiškai neišmintinga ir ,kaip minėjau, žalinga mūsų vaikų besiformuojančioms psichikoms.
O dėl ko auga aritmetine progresija sumos, manau atsakingi būtent mes patys, TĖVAI. Pasidomėjau praeitų metų ketvirtokų viena iš klasių, rinko po 60 eur, o šiais metais tėvų komitetas kažkodėl ko ne padvigubino renkamą sumą...mano nuomone, tokie sprendimai yra visiškai pažeidžiantys kiekvieno tėvo laisvą valią, nes dėl šios sumos nediskutavom, o ir neišsakėm savo požiūrio.
Aš nekaltinu nei vieno iš tėvų komiteto nario, tiesiog pagarsinu savo, kaip mamos požiūrį į klasėje ir mokykloje vykstančius , mano akimis žiūrint, neteisingus ir žalingus sprendimus.
Pamąstykime visi, nes nuo mūsų pačių keičiasi ir aplinka"
Šiame susirašinėjime dalyvavo kokie 5 tėvai iš 30, taigi ir supranti, kiek mes visi įbauginti išreikšti savo nuomonę, kaip mes nebemokame bendrauti vieni su kitais, nebegirdime vieni kitų, o ką jau kalbėti apie atjautimą, brolystę ir bendradarbiavimą. Jeigu tik nuomonė nesutampa su daugumos, tuoj pat ruošiamas kryžius tos kitokios nuomonės savininkui ir dauguma su pasimėgavimu eina stebėti to asmens "nukryžiavimo".
Tokiais atvejais įvertini tai ką turi brangiausio, tai Rojaus Tėvus, kurie ir yra tas ramstis, Jų dėka gali atlaikyti šį puolimą orus, ramus ir pasitikintis tuo nematomu Pagalbininku.
Todėl meldžiu sustiprinimo antradienį vyksiančiame susirinkime, kuris buvo paskelbtas skubos tvarka ir tekstas kviečiantis į jį prilygo paliepimui mobilizuotis.
Tai štai tokie mano patyrimai mokyklos tematika.
Dėkoju visiems urantams, kurie drąsinate pasireikšti teisybės ir visų gerovės labui.
Su meile,
Rasa
RASAD
2018-03-23 12:44:11
Brangi Vita, ačiū už nuoširdų pasidalinimą savo patyrimais ir mokymu apie virpesius, kurį nors ir ilgai rašei, bet rašei pati, jausdama Kūrėjo vedimą iš vidaus, šitaip prisidėdama prie tamsios, žemo dažnio virpesių aplinkos mokyklose šviesinimo, nes iki tavęs niekas šitokio žingsnio dar nežengė. Tu žengei pirmoji, nes nuoširdžiai sureagavai į Kūrėjo raginimą iš vidaus netylėti ir ryžtingai pasidalinti patiriama gyva šviesa vaikų, mokytojų, ir visų labui.
Skaičiau patyrimus apie mokyklą ir vis labiau darėsi liūdna, kokia vergovė ten vyrauja, koks laukinio mąstymas, kuomet draudžiama laisvai išreikšti šviesią ir gyvos meilės kupiną mintį, tarti žodį, atlikti veiksmą. Kitoks mąstymas, išsiskiriantis iš visumos pilkos masės – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios meilės šviesos apšviestas mąstymas – yra nepageidaujamas, menkinamas, žeminamas ir sutrypiamas. Ir tą daro suaugusieji, mokytojai, tariamai geriau žinantys, kaip auklėti mažylius vaikus, kai tuo tarpu jų propaguojamas auklėjimas ir švietimas yra ne kas kita, kaip asmenybės sumenkinimas, žlugdymas, griovimas. Kiekvienas vaikas iš prigimties gimsta nuoširdus ir atviras aplinkos pažinimui, visumos pažinimui, o štai tokie mokytojai, mokantys be atrasto Gyvo Kūrėjo savyje, užslopina bet kokį nuoširdumą vaiko viduje, kad šis tik vis labiau susigūžia savyje, diena iš dienos, metai iš metų tampa kupinas vis daugiau baimės, nepasitikėjimo savimi, nerimo, nes štai mokytoja jį pavadino žiopliu, kvailiu, vadinasi jis toks ir yra... štai ir užauga jaunoji karta kupina įvairių kompleksų, baimių, neurozių, depresijų, nepasitikėjimo, be jokio orumo ir meilės giluminio jausmo, nes nežino, kas tai yra, ką reiškia būti oriam meilės kupinam Kūrėjo vaikui, drąsiai ir šviesiai žengiančiam ir gyvenančiam gyvą gyvenimą su atrastu savyje Gyvu Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Štai pažvelkime į save ir pamatysime, kaip mums sunku žengti šiuo gyvuoju Tikrovės keliu, kaip mums sunku pasakyti gyvą šviesos žodį, parašyti šviesos mokymą šioje svetainėje, tiesiog pasidalinti savimi visų gerovės labui, ta gyva Kūrėjo šviesa, kuria jau gyvename, nes praeityje mūsų irgi niekas nemokė atrasti Gyvą Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, mes negavome šio gyvojo vandens nuo kūdikystės, vaikystės, nepatyrėme meilės energinių virpesių galios savyje, mus mokė mokytojai, patys kupini įvairių, prietarų, baimių, negyvų ritualų ir tradicijų, prispausti vargų ir skausmų, tai ko šviesaus jie mus galėjo išmokyti? Jie nesuteikė mums gyvo Kūrėjo pažinimo patyrimu, gyvos meilės ir pasitikėjimo, orumo, jie kalė mums į galvas matematiką, biologiją, chemiją, ir kitus dalykus, bet nežinojo, kad žmogus nėra šis fizinis kūnas, jis – asmenybė, Kūrėjo sūnus ar dukra, ir drauge su Kūrėju yra bendrakūrėjas, bendrai kuriantis gėrį, grožį, gerovę savojoje kasdienėje aplinkoje – namuose, mokykloje, gatvėje, kieme, darbe, ir visur kitur, kad viskas tarpusavyje susieta realiais energiniais virpesiais, kaip ir kiekviena fizinio kūno ląstelė, atomas, tariamas žodis. Juk kiekvienas žodis irgi yra gyvas, sudarytas iš energinių virpesių. Ir štai mes suteikiame net žodžiui šviesos galią, jeigu jį tariame prisipildę atrasto savyje Gyvo Kūrėjo meilės galios. Taigi, viso šito ir daug daugiau mus moko dabar šviesos mokytojas Algimantas, pats irgi savuoju patyrimu atradęs gyvą Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, mokina to, ką jam Rojaus Trejybė-AŠ ESU apreiškia nuolat, mums visiems, ne tik urantams, o visų labui. Ir kaip palaipsniui mes mokomės, kaip mes dar bijome, klystame, klumpame, stojamės, ir vėl atsiverdami Kūrėjui stojamės oriai kaip gyvieji Jo sūnūs ir dukros, nebegalėdami daugiau būti baimės parklupdyti. Stojamės dar netvirtai, nedrąsiai, bet vis vien stojamės. Ir kaip mums gera, kuomet įveikiame mažus iššūkius savo gyvenime, kaip ūgtelime, kaip sutvirtėjame pasitikėdami labiau savimi ir Kūrėju. O pasitikėjimas būtinas, o svarbiausia – gyvas įtikėjimas, kad žengtume žingsnį po žingsnio vis pirmyn ir artyn link Kūrėjo. Štai tokį šviesos gyvenimą yra numatęs Kūrėjas visai kūrinijai, kad visur įsivyrautų šviesa, o pradžia nuo mūsų – nuoširdžių urantų, atradusių Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, nes tik tuomet galime visiems liudyti ir skleisti tokia gyvą šviesą, kokią jaučiame atsivėrimu, kaip mus asmeniškai veda iš vidaus Kūrėjas, kuomet vis giliname ir giliname asmeninį gyvąjį įtikėjimą.
Taigi mokykloms ir visai žmonijai labai reikalingi šviesos mokytojai, reikalinga tokia šviesos mokykla, toks Šviesos Mokymo Centras, kuriame būtų mokoma pirmiausia atrasti Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, mokytis bendrauti ir bendradarbiauti su Ja ir Apvaizda, o po to jau sausieti visus dėstomus dalykus į vientisą visumą, paaiškinant tarpusavio gyvus ryšius, aiškinant virpesių buvimo dėsnį, studijuojant apreiškimus ir Kūrėjo mokymus, kad gilėtų mąstymas ir įžvalga. Ir mokymas vyktų vien meilės motyvu, kad brolystė įsivyrautų tokių vaikų viduje, ir vyktų toksai mokymas, kuris realiai būtų pritaikomas praktiškai, kiekviename žingsnyje, visose veiklos sferose.
Taigi, peršasi tik vien išvada, kad mes patys kiekvienas esame atsakingi už tokios Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios šviesos įsiviešpatavimą ateityje, nuo mūsų asmeninio gyvojo įtikėjimo nuolatinio gilinimo, nuo dabartinių šviesos žingsnių priklauso ateities būsimi įvykiai. Ką mes galime padaryti – tai per atsivėrimą pajausti, kaip mus švelniai ir tvirtai veda Kūrėjas iš vidaus, per savo Minties Derintoją, ir nesipriešinti Jo vedimui, vis drąsiau įgyvendinti mums suteiktą netikėtą šviesią mintį, sprendimą. Aš jaučiu, kad štai dabar šviesėdama pati, tuo pačiu šviesinu mane supančią aplinką. Viskas tarpusavyje susietą į vientisą sistemą, nes viskas sudaryta iš Kūrėjo gyvų energinių virpesių.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2018-03-23 11:47:34
Vita, ačiū už pasidalintas mintis - patyrimus. Man kelia nuostabą tavo ryžtas skleidžiant Kūrėjo Šviesą.
Pats kiekvieną dieną būdamas mokykloje stebiu vaikus, bendrauju su jais, stengiuosi skleisti Kūrėjo šviesą kiekvienam asmeniškai. Tačiau pastebiu, kiek aš vienas einu su Rojaus Trejybe - AŠ ESU- tiek aplinka eina priešinga kryptimi - mokykloje ir šeimose. Iš mokykloje esančių ~200 mokinių tik nedaugelis (galima ant pirštų suskaičiuoti) yra imlesni Šviesai (yra ramesni, kultūringesni, protingesni, geba klausyti ir suprasti) o kita dauguma yra lyg laukinių gauja. Tad jei vienas žmogus eina prieš sistemą, o sistema nesikooperuoja su Šviesa, tuomet tokia mokykla yra pasmerkta žlugti...
Teisingai sakė: „Kokia būtų nuostabi aplinka, jeigu būtų daugiau urantų ...“ net jei tie urantai būtų ne mokytojai, o mokinių tėvai. Kokį indėlį įdėtų į mokinių, mokytojų šviesinimą. Dėja taip nėra... Bet dėl to tai tik paliudija kaip svarbu ryžtingai veikti mums, tiems, kurie jau esame šiame kelyje, nes be mūsų daugiau nieko nėra.
Su Meile, Simas.
SimasG
2018-03-23 10:09:02
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]