Forumas: temos peržiūra
Makiventos Melkizedeko mokymas apie padėtį mūsų planetoje, suteiktas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Pakalniuose (9km. nuo Utenos), 2018 03 25
Makiventos Melkizedeko mokymas apie padėtį mūsų planetoje, suteiktas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Pakalniuose (9km. nuo Utenos), 2018 03 25
Jurgita:
Mano mylimas broli Makiventa Melkizedeke, tu geriausiai žinai mūsų šios planetos padėtį, nes tu veiki kartu su Apvaizda, ir aš tiesiog noriu kreiptis į tave, kad tu mums plačiau atskleistum, kaip mes dar geriau galime prisidėti prie ateities kartų gerovės, kaip tu tai matai savuoju žvilgsniu?
Algimantas:
Mylimas Tėve, Amžinoji Motina, Begaline Motina, AŠ ESU, aš esu pasirengęs perteikti Tavojo sūnaus – Makiventos Melkizedeko – atsakymą į Jurgitos klausimą, kaip jis mato mūsų padėtį planetoje, kokia jo samprata.
Makiventa Melkizedekas:
Mano mylimieji broliai, sesės dvasioje, aš džiaugiuosi galėdamas pasveikinti jus šitoje planetoje, kurioje aš irgi vaikščiojau žmogiškuoju pavidalu, rodydamas žmonėms tą Šviesą, kurią jie buvo tą akimirką imlūs suvokti, patirti. Patyriau aš tą gyvenimo aplinką, ir toji aplinka man suteikė didesnio ryžto, kaip reikia šitai aplinkai net ir tos Šviesos, kurią aš savyje turėjau, bet negalėjau jos atvirai paskleisti, nes manoji Šviesa buvo per daug ryški, todėl aš turėjau save suvaržyti ir leisti mano aplinkoje esantiems broliams ir sesėms suprasti, kad Kūrėjo Trejybė nėra toji Rojaus Trejybė, bet tik Žvaigždyno Patys Aukštieji – Trys Tėvai.
Bet tai buvo tas pradinis vektorius mirtingiesiems, kad visiškai neišnyktų Kūrėjo samprata tarp mirtingųjų, gyvenančių šitoje planetoje. Dėl to aš ir atėjau įsikūnydamas žmogiškuoju pavidalu, kad galėčiau tą Šviesą, kaip mokytojas iš Salemo, perteikti būdamas materialiu matomu pavidalu – tą Šviesą, nes aš žinojau, kad pasirodys planetoje Sūnus Kūrėjas savęs padovanojimo misijos metu. Pasirodys, todėl buvo svarbu, kad aplinka būtų turinti nors minimalų supratimą, kas yra Dievas ne pagoniška prasme, bet dieviška samprata, kaip Dvasinė Asmenybė, kaip Tas skleidžiantis Meilę ir Tiesą tikrovės pavidalu. Štai dėl to Jėzaus misija ir galėjo įvykti Palestinoje, nes mano indėlis per tą nepilną šimtmetį, kada aš buvau žmogiškuoju pavidalu, turėjo vaisių daugybės tūkstančių dvasinių pasiuntinių ir manosios žinios skleidėjų pasiekimu. Štai jie ir nešė tą žinią, kad Dievas yra vienas, kad Dievas globoja, ir toji žinia, kad ir kaip buvo iškraipoma dėl baimės, mano dvasinių brolių ir sesių baimės, gyvenusių tuo metu Urantijoje, vis tiek ji pasiekė žydus kaip ryškiausia Šviesa, kurioje šitoji tauta galėjo būti išskirtinė, skleidžianti dar ryškesnę Šviesą, vieno Dievo, net ir Tėvo Šviesą, jeigu ji būtų neatstūmusi Sūnaus Kūrėjo, įsikūnijusio Jėzaus iš Nazareto tapatybe. Tačiau įvykiai, kurie nulėmė ir tos pačios tautos pakrikimą – tai yra ne širdies atvėrimas, bet ritualų išpažinimas ir jų aklas laikymasis, suformavo fariziejus, kurie turėjo galingą įtaką ir tuometiniam Romos imperatoriui.
Tai štai – tokia aplinka buvo pati nepalankiausia Sūnaus Kūrėjo įsikūnijimui, nes toje aplinkoje fariziejai, turėdami didžiulę baimę ir turtus, nenorėjo prarasti savo padėties, kuri buvo sukurta visos žydų tautos laikymu ritualų priespaudoje – vergijoje – jie nenorėjo išleisti savosios tautos į laisvę. Ir būtent Kristus užmokėjo gyvybės kaina, kad fariziejai vis tiktai išleistų savuosius brolius ir seses iš to narvo – dogmų ir ritualų narvo – tačiau tolimesnės kartos nesiteikė išsaugoti Jėzaus evangelijos – Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės – kaip gyvosios žinios visam pasauliui, ir iškraipė jo mintis, kurios atvedė į krikščionybės susiformavimą, ir tuo pačiu tai užprogramavo Jėzaus evangelijos atstūmimą Rytų kraštuose, o Vakariniai karštai priėmė Sauliaus, tapusio Pauliumi – apaštalu Pauliumi – iškraipytą Jėzaus evangeliją, kad tiktai Kristus buvo tas vyriausias kunigas tos bažnyčios, kurią Paulius pavadino krikščioniška, ir tik bažnyčios bendruomenėje yra tie broliai ir sesės tarpusavyje, kai Kristus aiškino, jog ir pagonys yra broliai – žydams tai buvo per daug akinanti, per ryški šviesa, jie nelaikė pagonių žmonėmis. Todėl Paulius padarė kompromisą, padarė kompromisą, pasinaudodamas savąja samprata, graikų filosofo Filono teiginiais, ir tuo pačiu iškraipė gyvąją Jėzaus žinią nebeapjungdamas visos žmonijos į brolystę, nes Tėvas – Visuotinis Tėvas – yra bendras visiems – ir pagonims, ir judėjams. Štai tokia iškraipyta žinia po 600 metų pagimdė islamą – islamą – pačią karingiausią religiją tuo metu veikusią Mahometo dėka. Islamas išsikovojo milžiniškas pozicijas ir apėmė daugybę kraštų. Tačiau šiandien islamas jau turi savo neigiamų pasireiškimų visame pasaulyje. Tas karingumas, kuris buvo toks pat kaip krikščioniškų kryžiuočių žengimas, nešant Jėzaus vardu pridengtą tariamą šviesą, kalaviju kapojant kitiems galvas ir prievarta priverčiant krikštytis, Islamas taip pat ginklu, neteisingų sampratų dėka mėgina priversti kitus nusilenkti, parklupti, parklupti prieš Koraną, kuriame Kūrėjas – Alachas – šlovinamas, bet tuo pačiu pateisinama ir bet kokia žūtis, bet kokia kaina vardan Alacho.
Todėl dabartinė jūsų planetos padėtis yra dar sudėtingesnė negu buvo Kristaus laikais, ir tuo labiau – mano laiku, kada aš buvau įsikūnijęs mirtinguoju pavidalu. Dabar jūs turite gausybę susiskaidžiusių sektų, nebėra nė vienos religijos, kuri būtų nesusiskaidžiusi į sektas, ir visur viešpatauja skirtingi ritualai. Jūsų žmonija tapo ritualų ir dogmų įkaitu. Nėra Gyvojo Kelio toje Širdyje, kurioje nėra Gyvosios Meilės būsenos, o jeigu vyrauja ritualas, reiškia Širdį užima ne Meilė, bet proto pasireiškimas, ir jo apraminimas ritualo atlikimu.
Štai, kada jūs pastebėsite, kad Širdis ima viešpatauti šalto ir logiškai mąstančio, ir kupino baimės proto atžvilgiu, tada iš tikrųjų bus tų milžiniškų dvasinių aukštumų ir viršūnių suspindėjimas to mano brolio ar sesers viduje. Dabar yra gūdi naktis, kurioje – milžiniški ledynai – naktyje jie netirpsta, o naktį sudaro ritualų ir dogmų milžiniška tamsa. Ledynai – tai yra jūsų tas šaltas protas, kurio niekaip negali atitirpinti niekas, išskyrus Kūrėjo Saulę, esančią jūsų viduje, ir tik ji pasiekia Širdį, ir ji ima pulsuoti ir kviesti atsigręžti į Saulės vidinę Šviesą – Kūrėjo Meilę. Kūrėjo Meilė yra gyvoji Saulė, šildanti iš vidaus, ir proto šešėlių tamsos ledynai ima tirpti – baimė tirpsta Meilėje, Meilė įsiviešpatauja.
Štai, mano mylimieji dvasios broliai ir sesės, jūs ir esate tie pirmieji šaukliai, tos Saulės ir Šviesos šaukliai, vidinės Saulės ir vidinės Šviesos šaukliai, Kūrėjo Šviesos ir Meilės, Tiesos ir Tikrovės šaukliai, kurių Širdys atitirpo, patyrė Kūrėjo vidinę Saulę. Štai jūs esate atrama man, kad aš galėčiau iš tikrųjų būdamas Planetos Princu koreguoti ir savo veiksmus, stebėdamas jūsų gyvenimus, stebėdamas jūsų augantį ryžtą, stiprėjančią drąsą, gilėjantį įtikėjimą ir atsivėrimą Kūrėjui, kurį jūs net ir išplėtėte iki Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Ir aš mokausi iš jūsų garbinti Rojaus Trejybę ir AŠ ESU. Tai man džiugu, kad mano vadovaujamoje planetoje yra tokie mano dvasios broliai ir sesės, kurie yra man mokytojai. Aš jums padėsiu dirbdamas savuoju lygiu, ir jūs man padedate atlikti man suteiktą misiją – prižiūrėti šitą planetą dvasiniu lygiu, kad ji žengtų – kaip ir numatyta – evoliucine kryptimi – Šviesos ir Gyvosios Kūrėjo Meilės kryptimi – Gyvuoju Keliu.
Dabar jūs turite daug viduje pasimetimo ir susipainiojimo, kuris yra iš tikrųjų realus, bauginantis jus. Jūs nedrįstate gyventi Kūrėjo Meile ir Šviesa, nes aplinka nesupranta jūsų, tačiau jūsų laikinas pasimetimas prieš iššūkį ištirpsta, kada jūs vis tiktai išdrįstate tą iššūkį priimti ir pamatote, kad iššūkis buvo pagal pečius – jums tai suteikia pasitenkinimo. Todėl aš jus raginu būti visuomet drąsiais, ryžtingais. Negali vykti Evoliucija be drąsių ir ryžtingų žingsnių, nes tiktai pirmeiviai neturi į ką žvelgti be Kūrėjo – nėra prieš juos ėjusiųjų. Bet jūs pamąstykite, jeigu jūs neisite ir toliau, tai bus kitos kartos, kurios taip pat neturės į ką remtis – ir jos taip pat bus dar daugiau degradavusios, jeigu lauksime mes dar tolimesnės šviesos, kurios nesulauksime per kartų kartas, jeigu nepradėsite žengti pirmieji jūs, nes kiti lygiai taip pat iš baimės atsisakys žengti tą gyvąjį žingsnį, kada stigs ryžto priimti naują iššūkį.
Štai kodėl aš jums kaip pirmeiviams nuoširdžiai sakau, linkiu, ir už jus meldžiuosi visu savo nuoširdumu – nebijokite, priimkite kiekvieną naują iššūkį ir ženkite su mūsų Tėvais.
Algimantas:
Ačiū tau, mylimas Makiventa už šitą atsakymą.
Manoji valia, per amžių amžius ir amžinybėje, yra sulieta su Tavąja, mylimas Tėve, Amžinoji Motina, Begaline Motina, AŠ ESU, ir su manosios Partnerės valia. Amen.
Ačiū Jurgitai už iššifravimą.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2018-03-29 09:25:53
Komentarai
Mano mylimieji urantai, visada aš jus kviečiu plėsti savo kosminę įžvalgą, ir jus mokau šitą daryti, nagrinėjant Urantijos Knygą gilumine prasme. Tad ir pabandykime išplėsti kontekstą, kad pažvelgtume į Petro pateiktą tarsi vienas kitą paneigiančius du teiginius dėl laiko parinkimo Jėzaus atėjimui į Urantiją – vieną – kaip patį palankiausią, o kitą – kaip patį nepalankiausią.Savęs padovanojimo misijai laiką galutinai parinko ne kas nors kitas, bet pats Sūnus Kūrėjas drauge su Kūrėju ir savo Partnere Nebadonija. Ir Sūnui Kūrėjui-Jėzui buvo būtina sukaupti mirtingojo patyrimą, o taip pat dar papildomai jis buvo Emanuelio, Dienų Sąjungos, Rojaus Trejybės atstovo Nebadono Vietinėje Visatoje, paprašytas vykdant Tėvo valią užbaigti Liuciferio maištą Satanijos Vietinėje Sistemoje, kuriai priklauso ir mūsų planeta Urantija. Jėzaus misija buvo skirta ne tik Urantijai, bet visai Nebadono Visatai.
Jėzus per ankstesnius savęs padovanojimus įvairių savo sukurtų tvarinių pavidalu visada pasirinkdavo pačias sunkiausias vietas, kad kitiems įvairių kategorijų tvariniams pademonstruotų, kaip, atsidavus Kūrėjui, galima geriau tvarkyti tos asmenybių kategorijos reikalus. Tad Jėzus būtent ir pasirinko pačią sunkiausią maištą patyrusią planetą ir pačiu sunkiausiu laikotarpiu, kad suteiktų žmonėms viltį ir parodytų kelią į Tėvo Šviesą kasdieniame gyvenime net ir tokiomis sąlygomis, kada tamsa puls Gyvąją Meilę ir Šviesą, net nukryžiuodama šios Tėvo Meilės ir Šviesos, Tiesos ir Teisingumo Skelbėją. Jėzus savo misija mokė ir apšvietė visą Nebadoną.
Pati palankiausia religinėms apraiškoms aplinka Urantijoje buvo tik ta prasme, kad tuo metu Palestina turėjo savo autonomiją, žydų religija Romos imperatoriaus nebuvo nei uždrausta, nei persekiojama, ji nebuvo net kritikuojama, o sinagogas valdžiusi Sanhedrino viršūnėlė turėjo net didelę įtaką vietos politinei valdžiai, kuri į religinius žydų reikalus nesikišo, jeigu nebuvo kurstomas maištas prieš politinę Romos imperatoriaus valdžią.
Deja, pažvelgus giliau į aplinkybes, kaip tik ir pamatai patį didžiausią slypintį pavojų Jėzui dėl Sanhedrino didelės įtakos Palestinos politinei valdžiai tiek Judėjoje, tiek Galilėjoje. Tuometinis Romos imperatorius Julius Cezaris labai bijojo žydų nacionalistinio maišto, jiems laukiant ateinančio Mesijo, kuris turi užimti laisvą karaliaus Dovydo sostą, ir būtent jis žydus ir turės išvaduoti iš Romos imperijos pagonių valdžios jungo. O juk Jėzaus misija numatė religinio gyvenimo misiją vykdyti Tėvo valią, kuri susikirto su Sanhedrino dviveidystės, griežtų ritualų laikymosi, ir religijos pavertimo verslu ir žmonių priespauda politika, kuriai tiesiogine prasme pavojų ir sukėlė vis stiprėjantys Jėzaus mokymai ir gyvenimas, kada jis jau pats savo pasirinkimu nutarė dar pratęsti savo buvimą Urantijoje, nors savęs padovanojimo misiją jis jau buvo visiškai ir iki galo įvykdęs. Štai būtent tada iki tol buvusi palanki aplinka, kol Jėzus buvo dar vienas, be apaštalų, kol jo misija nebuvo tokia vieša ir aktyvi, pavirto pačia nepalankiausia aplinka, kada atsirado apaštalai, kada Jėzus buvo Jono Krikštytojo pakrikštytas Jordano upėje, ir ypač tada, kada radosi vis daugiau ir Jėzaus pasekėjų, kad šitoks augantis pasekėjų skaičius sukėlė nerimo Sanhedrinui, ir ypač kada Jėzus savo mokymais užkabindavo ir Sanhedrino dviveidystę, netgi religinį verslą, tad Jėzaus gyvybei – fizinei – iškilo realus pavojus, Jėzų ir jo pesekėjus pradėjo persekioti tiek Sanhedrino kareiviai, tiek politinė vietinė valdžia. Jėzaus pasisakymams buvo užtrenktos visos sinagogų durys, nors Filadelfijoje dar jis galėjo pateikti savo mokymus ilgiausia, bet ir ten sinagogos durys buvo užtrenktos taip pat. Minios, ėjusios paskui Jėzų, dingo, liko tik nedidelė grupė ištikimiausių ir drąsiausių mokinių. Jeigu Jėzus būtų nurimęs ir nustojęs skelbti savo mokymus, agresyvėjanti ir prieš Jėzų Sanhedrino sukurstyta aplinka būtų atsileidusi ir jį greitai būtų užmiršusi, tačiau Jėzus savo ryžtingais veiksmais išprovokuodavo naujus agresyvius veiksmus prieš jį patį. Sanhedrinas pakurstė ir politinę Judėjos valdžią pradėti persekioti Jėzų ir jo pasekėjus. Jėzaus tokie veiksmai visada buvo apmąstyti, sąmoningi, nes jis rodė visai savo Visatai, ko verti savanaudiškumu persmelkti religinių ir politinių lyderių suvienyti veiksmai, nukreipti net prieš patį Vietinės Visatos vieną iš dviejų Sutvėrėjų ir Vadovų, kada godumas ir baimė dėl savo padėties įsiviešpatauja gyvulinio proto viduje.
Šitokiu būdu iki tol palanki ir liberali religinėms nuomonėms ir diskusijoms politinė ir religinė valdžia tapo nesutaikomu Jėzaus priešu, turinčiu vieną tikslą – Jėzų sunaikinti, panaudojant visas įmanomas priemones, net ir pačių žydų Sanhedrino priimtų religinių nuostatų nuteisiant ką nors myriop nepaisymą ir sulaužymą. Štai kodėl Jėzui buvo pati sunkiausia padėtis, kokios nebuvo nei anksčiau, nei vėliau, nes jis atsidūrė negailestingų ir neteisingų savo pavaldinių rankose, kada jo materialus kūnas buvo apakusių iš baimės, kad praras valdžią ir turtus, fariziejų rankose, nes tokia buvo Tėvo valia – leisti visiems įvykiams klostytis natūraliai, bet jo dvasia buvo gilioje dvasinėje komunijoje su Tėvu laisva ir nesuvaržyta.
Nėra sunkesnių aplinkybių, kada reikia patirti tokią brolių dvasioje neapykantą, kad net be kaltės esi kaltas, ir net nukryžiuotas – Visatos Sukūrėjas nužudomas, bet tik jo materialus kūnas – asmenybė prisikelia ir žengia tolyn-pirmyn pas Kūrėją Meilės ir Šviesos Galia.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2019-06-12 20:51:52
Neperseniausiai eilinį kartą skaičiau Urantijos Knygą – Jėzaus gyvenimą ir Mokymus. Juos aprašė antrinės kategorijos tarpinis tvarinys, vadovaujant Urantijos Tarpinių Būtybių Jungtinės Brolijos komisijai iš dvylikos narių, remiamas jų kategorijos dabartinio vadovo ir taip pat Mantutijos Melkizedeko, kuris yra atsakingas už šitų dokumentų sudarymą.
Pirmame skyriuje rašoma – kada Mykolas įsikūnijo Urantijoje, tada Sūnaus Kūrėjo savęs padovanojimui šiame pasaulyje buvo pačios palankiausios sąlygos, kokių nebuvo niekada anksčiau arba kokių nebuvo pasiekta niekada vėliau ... Šitas pačias palankiausias aplinkybes dar labiau sustiprino romėnų pasaulio palei Viduržemio jūrą tolerantiškas politinis valdymas - .
Tai va. Aiškiau ir būt negali. Jėzus gimė pačiu palankiausiu mūsų planetoje metu, kad atliktų savąją misiją.
Bet. Čia pat perskaičiau ir Makiventos Melkizedeko, mūsų planetos dvasinio Vadovo, planetos Princo mokymą, kuris buvo suteiktas gyvojoje šventovėje Pakalniuose mielos Jurgitos prašymu. Ačiū jai. Ir Makiventai. Ir Algimantui.
Apie Jėzaus misiją Palestinoje Makiventa rašo ...- Ritualų išpažinimas ir jų aklas laikymasis suformavo fariziejus, kurie turėjo galingą įtaką ir tuometiniam Romos imperatoriui. Tai štai tokia aplinka buvo pati nepalankiausia Sūnaus Kūrėjo įsikūnijimui, nes toje aplinkoje fariziejai, turėdami didžiulę baimę ir turtus, nenorėjo prarasti savo padėties - ...
Ir taip, vienu svarbiausiu, o gal net pačiu svarbiausiu Urantijai klausimu – ar teisingai buvo parinktas laikas Sūnaus Kūrėjo įsikūnijimui mūsų planetoje – nuomonės išsiskyrė.
Minėtos komisijos nariai ir Mantutija Melkizedekas įsitikinę, kad laikas buvo parinktas teisingai. Mūsų gi planetos dvasinis Vadovas Makiventa Melkizedekas laikosi priešingos nuomonės – laikas parinktas nevykusiai. Kas teisus? Pasvarstykim. Jėzaus gyvenimas ir jo mokymai pasibaigė tragiškai, blogiau ir būt negalėjo. Jėzus nukankintas, o gyvoji jo žinia neleistinai iškraipyta. Ir pasekmės tokios, kad visa žmonija ne tik kad nebuvo apjungta, suvienyta į brolystę, bet dar labiau susiskaldė – atsirado dvi naujos ir pačios nesutaikinamiausios religijos – krikščionybė ir karingasis islamas.
Makiventa toliau sako – islamo karingumas buvo toks pat kaip krikščioniškų kryžiuočių žengimas, nešant Jėzaus vardu pridengtą tariamą šviesą, kalaviju kapojant kitiems galvas ir prievarta priverčiant krikštytis. Islamas taip pat ginklu, neteisingų sampratų dėka mėgina priversti kitus nusilenkti, parklupti prieš Koraną. Alachas šlovinamas, bet tuo pačiu pateisinama ir bet kokia žūtis, bet kokia kaina vardan Alacho - ...
Tai va. Viena klaida – netinkamai parinktas laikas ir kiek pridaryta problemų, blogio mūsų išvargusiai planetai.
Tai kaip tokių klaidų – blogio išvengti? Kaip nuo jų apsisaugoti?
Visuminė Dievybė AŠ ESU mus moko – blogis yra ne tai, kad jūs ką nors darote netobulai, bet kad neturite gyvo ryšio su Manimi ir dėl to nejaučiate Meilės motyvo bet kuriame atliekamame veiksme - .
Tai sunkus, bet pasiekiamas, įveikiamas dalykas –užmegzti gyvą ryšį su Kūrėju. O kaip su klaidom? Ar tikrai jų nebebus?
Tos atsakingos viršmaterialios asmenybės, kurios priėmė lemtingą sprendimą – parinko laiką Mykolo įsikūnijimui Urantijoje, nepanašu, kad neturėjo gyvo ryšio su Kūrėju. Greičiau, kad turėjo ir turi. Tai kodėl taip nevykusiai, anot Makiventos, buvo parinktas laikas? Kodėl buvo padaryta lemtinga klaida?
Atsakymas matomai tik toks – mūsų planeta dešimtainė - eksperimentinė ir padarytos klaidos ar pasiekti laimėjimai – tai ištisa grandinė eksperimentų – pasisekusių, mažiau pasisekusių ar visiškai nepasisekusių, kaip šiuo atveju. Ir tai, kad šie eksperimentai ne visada pasiseka, visiems kelia ne tik rūpestį, bet ir tą vienintelį, patį svarbiausią klausimą – ar pats didžiausias mūsų Sistemoje, Žvaigždyne, o gal net ir Visatoje, Eksperimentas pavyks, t. y. ar Ištaisomojo Laikotarpio Planas bus įgyvendintas. Tikėkimės, kad bus, nes šį Planą ėmėsi įgyvendinti mūsų planetos ilgametis globėjas, Urantijos dvasinis Vadovas, planetos Princas Makiventa Melkizedekas su milžiniškomis Apvaizdos asmenybių gausybėmis ir jų galiomis – manipuliuoti planetos sąlygas... kad palankiai paveiktų žmogiškosios veiklos sferas ... suaktyvintų kokį nors aukštesnį idealą, kuris jau yra atsiradęs žmogiškajame intelekte. – 1256-09-10
Ir, antra, kad pasaulis turi galingą dvasinį Mokytoją Algimantą, vienintelį visoje planetoje užmezgusį ryšį su Rojaus Trejybe ir Visumine Dievybe AŠ ESU.
Ir tik šių dviejų Asmenybių glaudus ir aktyvus bendradarbiavimas leis mums tikėtis, kad bus išvengta klaidų šiuo pačiu atsakingiausiu, pačiu rizikingiausiu, pačiu pavojingiausiu ir pačiu įdomiausiu mūsų planetai metu. Meldžiu jiems sėkmės. Ir mums visiems.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima
PetrasK
2019-06-12 13:41:43
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]