Forumas: temos peržiūra

Ir dabartinis Popiežius Pranciškus taip pat paneigė pragaro buvimą, 2018 03 31

Ir dabartinis Popiežius Pranciškus taip pat paneigė pragaro buvimą, 2018 03 31

Katalikų Popiežius Pranciškus kalbėdamasis su Italijos laikraščio “La Repubblica” redaktoriumi Eugenio Scalfari pareiškė, kad pragaro nėra. Tai katalikų vienos pagrindinių dogmų drąsus paneigimas, kai net Biblija sako, kad nusidėjusios sielos degs sieros ežere pragare.
Popiežiaus susitikimas su Scalfari vyko 2018 metų vasario 24-ąją, tačiau tik dabar pasirodęs Scalfarį straipsnis uždegė didžiulę nepasitenkinimo ugnį Vatikane. Scalfari atpasakojo šio susitikimo esminius momentus. Tad jam pritarus Popiežiaus minčiai, kad “gerosios sielos”, kurios atgailaus ir sulauks Dievo atleidimo, jis iškart paklausė Popiežiaus, kokia jo nuostata dėl blogų sielų, kurios neatgailaus? Popiežiaus atsakymas buvo labai tiesus ir paprastas – nusidėjėlių sielos po mirties tiesiog išnyksta, ir jos nepatiria amžinos bausmės. Jos nėra amžinai baudžiamos, tos, kurios atgailauja, gauna Dievo atleidimą, ir patenka į gretas tų sielų, kurios mąsto apie Dievą, bet tos sielos, kurios neatgailauja ir dėl to joms negali būti suteiktas atleidimas, tiesiog išnyksta. Popiežius pasakė – Pragaro nėra, yra nusidėjusių sielų išnykimas.”
Tuoj po šio straipsnio pasirodymo Vatikanas pateikė savo oficialų pareiškimą, sakantį, jog “tas straipsnis pateikė netikslų atpasakojimą, ir kad pats susitikimas tarp Popiežiaus Pranciškaus ir Eugenio Scalfari buvo privatus, o ne oficialus interviu. O tai, ką pateikė autorius šios dienos (2018 03 30) straipsnyje, yra jo atpasakojimas, kur tiesioginių Popiežiaus žodžių nėra pacituota. Jokia minėto straipsnio citata neturi būti laikoma Šventojo Tėvo žodžių tiksliu perteikimu.

Štai taip Velykų proga katalikų sektos hierarchai akivaizdžiai pademonstravo visam pasauliui savo susiskaldymą, kad tuoj pat puolė oficialiu Vatikano pranešimu paneigti savo Vado – Popiežiaus – aiškiai pasakytas mintis – pragaro nėra, nuodėmingos sielos, nesiekiančios atgailos, tiesiog išnyksta. Ir toks paprastas suprasti teiginys nepasikeičia nė per nago juodymą, ar tu peteiksi jį citatos ar atpasakojimo išraiška. Tuo labiau, kad Scalfari pateikia ir citatą, kada Popiežiaus žodžiai parašyti su kabutėmis – “Pragaro nėra, yra nusidėjusių sielų išnykimas,” – jis pridūrė.

Pirmasis paneigęs pragaro buvimą, buvo Popiežius Jonas Paulius II, kuris ne interviu metu, bet sakydamas savo pamokomąjį žodį dar 2008 metais tą pasakė tūkstančiams dalyvavusių pamaldose Petro ir Povilo bazilikos kieme. Jis sake, kad konkrečios vietos, kuri būtų pragaras, nėra, o pragarą savo viduje susikuria pats žmogus, jeigu tik pats savo vidumi nusisuka nuo Dievo.

Ir tada Vatikanas suskubo tokią katalikų sektos bažnyčiai eretišką, net šventvagišką mintį – ir dar kieno pasakytą, o gi jų pačių vado – paneigti, paaiškindamas, irgi savo oficialiu pareiškimu, jog tokia yra Jono Pauliaus II kaip tikinčiojo nuostata, bet ne kaip Bažnyčios Popiežiaus, kuria turėtų vadovautis ir pati Bažnyčia. O būtent oficialią nuostatą bažnyčios atžvilgiu Popiežius išreiškia bulėmis – bažnytiniais oficialiais įstatymais – tuo tarpu jokios bulės Popiežius neišleido dėl pragaro, kad būtų pakeista visos bažnyčios nuostata.

Bažnytininkai ir biblininkai sako, kad Biblija ir Bažnyčia neklysta, o Popiežius klysti gali.

Jonas Paulius II buvo labai mėgiamas ir mylimas paprastų žmonių, tuo tarpu konservatyvūs ir pilni baimės ir gausių turtų kardinolai, dabartiniai fariziejai, tiek nutolę nuo paprastų žmonių, labai nemėgo šio Popiežiaus, ir jam kaišiojo pagalius į ratus, neleido vykdyti bažnyčios reformavimo, atsisakant celibato, kad kunigams būtų leidžiama tuoktis, kad kunigėmis, vyskupėmis, ir kardinolėmis galėtų tapti ir moterys, kad nebūtų draudžiami abortai. Ir reforma jau kabėjo ant nosies, tuo labiau, kad Brazilijoje buvo stiprus jaunųjų kunigų judėjimas, kurį parėmė Afrikos jauni kunigai, Lotynų Amerikos jauni kunigai – už kunigų santuoką ir šeimas. Ir Jonas Paulius II interviu metu savo poziciją parteikdavo labai suminkštintą tiek šiais klausimais, tiek vienalytininkų atžvilgiu, ir vis tik reakcingi konservatyvūs kardinolai ir tam Popiežiui pakirpo sparnus, tad Bažnyčia reformų taip ir nesulaukė.

Dabartinis Popiežius Pranciškus irgi daug kuo primena Joną Paulių II, jis irgi visiems konservatoriams neparankus, nes ragina kardinolus eiti iš bažnyčios buveinių ir komfortiškos aplinkos pas neturtinguosius ir vargšus, ką jis pats nuolat darė Argentinoje, ypač šalies sostinės Buenos Airių vargšų lūšnynuose, kur narkotikų prekeiviai ir bandos karaliauja ir dabar, kad net policija nosies ten nebekiša. Popiežiaus Pranciškaus nuostata buvo irgi paprasta – Bažnyčia gyva darbais, ne žodžiais.
Būtent jį 266-ąjį Popiežių kardinolai netikėtai pasirinko pirmąjį ne europietį, tikėdamiesi turėti niekuo neišsiskiriantį Popiežių, kurį būtų galima valdyti kaip lėlę teatre, tampant už virvučių. Tačiau ir jis pasirodė ne iš kelmo spirtas – tuoj pat po įšventinimo parodė savo charakterį, atsisakęs apsiauti popiežiškus raudonus batus, o liko su savo ankstesniais batais, atsisakė persikraustyti į Popiežiaus apartamentus Vatikane, tardamas, kad jis nori likti arčiau atvažiuojančių į Vatikaną vyskupų, kad pabendrautų su jais ne oficialių priėmimų ir audiencijų metu, bet tiesiog Vatikano viešbutyje, kur ir pats apsigyvendavo atvykęs į Vatikaną, atsisakė limuzino, ir tenkinosi paprastu Opeliu, dargi norėjo ir pats jį vairuoti, kaip tą dare Argentinoje. Bet šito jam daryti neleido jau Popiežiaus Protokolas.

Taigi, Popiežius Pranciškus savo aplinkoje turi daug jo nuostatoms nepritariančių kardinolų, kurie pasitaikius menkiausiai galimybei, akimirksniu sureaguoja taip, kad tik dabartinę Popiežiaus Pranciškaus bažnytinę politiką pasuktų taip, kad nebūtų daroma jokių reformų, jokių žingsnių, kurie keltų kokį nors nepatogumą, o tuo labiau pavojų, jų dabartiniam potogiam, saugiam, ir įtakingam gyvenimui.

Štai kodėl nuoširdesni abu šie Popiežiai panašiai išreiškė savo nuostatas apie pragaro nebuvimą, nes dėl jų didesnio nuoširdumo ir jų Minties Derintojai prisibeldė iki jų asmenybės dieviškojo proto, ir dėl to tik jie abu drąsiai ir išdrįso paneigti net pačios Biblijos vieną pagrindinių dogmų, pasakydami Tiesą atvirai – pragaro nėra. Todėl akivaizdu, kad reakcingi kardinolai, turintys mlžinišką poveikį Popiežiui, mėgins nematomas – o kai kam ir matomas – virvutes patampyti taip, kad ir pats Popiežius pasisuktų tik tokiu kampu, kuris jiems būtų nepavojingas, kad jo sakomos mintys nekeltų grėsmės jų dabartinei patogiai padėčiai ir įtakai.

Tokia padėtis rodo, kad tarp katalikų sektos viršūnių vienovės nėra, ir būti negali, nes Vienovę sukuria tik Kūrėjo atradimas ir atsidavimas Kūrėjui. Kito būdo pasiekti Santarvę, o tuo labiau Vienovę – nėra. O suskilusi Bažnyčia, neišsilaikys. Tuo labiau ji neišsilaikys, kada jau yra Gyvasis Kelias, ir urantai.

Štai dėl ko mes ir turime dar ryžtingiau eiti Gyvuoju Keliu vardan ateities kartų Vienovės ir Gerovės, ir eiti jau šiandien.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Komentarai