Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje Pakalniuose (9km. nuo Utenos), 2018 03 25

Algimanto pamokomasis žodis, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje Pakalniuose (9km. nuo Utenos), 2018 03 25

Gražu, kada yra maži vaikai. Kaip jie imlūs Šviesai! Tai yra – skaidrus Indas, į kurį galima įpilti iš tikrųjų skaidrią iš Kūrėjo Meilę, Šviesą, Tikrovėje auginti tiesiu stuburu, ta tikrąja asmenybe, nuo pat pirmųjų žingsnių. Ir kaip iliuzinė tamsa nenori šito, ir dėl to net yra sulaužyta visa švietimo sistema.
Viskas yra be Kūrėjo – izoliuota – atskiri dalykai nesuvedami į bendrą sistemą.
Todėl urantams, pirmoje eilėje, užduotis – neleisti mokyklai laužyti savojo vaiko. Namuose tiek jį pripildyti Kūrėjo Meile, Šviesa, garbinant Kūrėją šeimoje kolektyviai, kad jisai atsispirtų tai tamsai, kuri viešpatauja mokyklose. Ir ji degraduoja vis stipriau ir stipriau – mokytojai degraduoja, jų mąstymas krenta, temperamentas vietoje ramaus ir, sakyčiau, tikro, kūrybingo, ir energingo sangviniko tampa choleriku, kuris balansuoja ant neurotinės ribos, kada nežino, kaip su vaikais bendrauti, atsiranda priešprieša tarp vaikų ir mokytojų, kuri išreiškiama, išreiškiama mokytojų vaikų atžvilgiu. Mokytojas – stipresnis, ir jis tuo pačiu žaloja to vaiko vidų, tuo pačiu užteršia, jam įdiegia baimę. Vaikas nenori, kad jį menkintų. Tada jis bijo pasakyti savo nuostatą, jis išmoksta prisitaikyti, išmoksta meluoti, o pradžią gauna šeimoje, kada ir šeimose Kūrėjas nėra pakviestas dalyvauti šeimos gyvenime. Tada atsiranda muštras, muštras kaip kareivinėse, reikalavimas, kad paklustų vaikas – ne mėginimas aiškinti, kokia yra Tikrovė, aplinka, kokios iškyla problemos, kokie yra tų problemų sprendimo keliai, kad pats vaikas galėtų savo laisva valia, žinodamas platesnį kontekstą, rinktis tą sprendimą. Vaikas laužomas, jo valia yra pažeidžiama, kai net Kūrėjas nepažeidžia laisvos valios – leidžia pasireikšti, nesvarbu ar išmintingai, ar visiškai tamsai atsidavus. Jis netrukdo to daryti, bet Jis duoda visas priemones, kad apšviestų, tik reikia tą išgirsti – arba pamatyti aplinkoje rodomus labai akivaizdžius ženklus.
Dabar, kada važiavau į Pakalnius, per radiją išgirdau, kaip viena moteris aiškina – bus šaltas pavasaris, bet ir vasara bus šalta – ir po to per žinias sako, kad Amerikos prognozuotojai priešingai sakė – bus karštas pavasaris – bet dabar jie pakeitė savo prognozes, sako – šalta bus ir pavasarį, ir vasarą. Tai kokios prognozės, jeigu jas galima kaitalioti į priešingą pusę? Reiškia, tada tokių prognozių nėra, yra paprasčiausia pasakymas, kad apmokėtų pinigus už tą suteiktą tariamą prognozę, o paskiau pamato šiek tiek iš arčiau – aha, lyg ir vėl reikia pasakyti kitaip, vėl, kad pinigus sumokėtų.
Negalima numatyti, koks bus pavasaris arba vasara, tu nežinai, kokios oro srovės yra, o jas veikia ir mūsų virpesiai, sklindantys arba užblokuojantys sklandų judėjimą – ar tolygų judėjimą – oro srovių, kaip trombus paskleidžiantys tuos sunkius – ilgas bangas – mūsų virpesius, bet apie tai nekalba nei meteorologai, nei jokie kiti prognozuotojai, kad mes taip pat turime įtakos orui. Tai kadangi tuos ženklus mato išorėje, galėtų suvokti – Lietuva gyvena kaip Dievo Ausyje, Dievo Užantyje – aplinkui – ir milžiniškos liūtys, potvyniai užlieja ten pusę šalių – tai ne tokio masto šalių, kaip Lietuva mažytė – ir Vakarų Europoje, ir Pietų Europoje, sniegas – Afrikoje, Amerika siaučia ir potvyniais, gaisrais. Visą tai žmogus žinodamas turėtų susimąstyti, kad čia yra nudvasėjimo apraiškos. Pati planeta yra jauna, dar nenusistovėjusi, bet labai daug kas priklauso nuo mūsų virpesių. Ir kada mes pasieksime dvasinį pakilimą – visa žmonija – nebus audrų, nebus jokių tornadų, jokių viesulų, nebus liūčių. Štai kokia laukia planetos ateitis. Ir ji bus tokia. Ir šitą žingsnį žengdami Gyvuoju Keliu, savuoju gyvenimu, mes esame tie pirmeiviai, kurie rodo – ir rodys – žmonijai kryptį.
Žiūriu, dabar pilna mašinų Pakalniuose. Nijolė sako – Verbų sekmadienis. Na, va – važiuoja. Štai čia turi būti tie, kurie dabar – bažnyčioje, bet jie net nesiruošia čia eiti. Jiems reikia ritualą atlikti. Kasmet yra Verbų sekmadienis. Na, tai jau kada nekada, bet gali neiti paprastą sekmadienį, bet Verbų sekmadienį tai jau eik, o per Velykas tai čia jau net ir ateistui nuodėmė nenueiti. O juk tai yra negyva, iliuzija. Tu atverk savo vidų, atrask Kūrėją viduje, ir tada tu suvoksi, kas yra Gyvoji Religija, kas yra Gyvoji Šventovė. Tada tu ieškosi, kur gali patenkinti tą savo dvasinės asmenybės troškulį, kur gali gauti Gyvojo Vandens. Bažnyčioje jo nėra, nors ten yra pavadintas šventasis vanduo, bet Gyvojo Vandens nėra, nes niekas nemoko, kaip gi tą gerti Gyvąjį Vandenį, nes pats kunigas yra ištroškęs, bet nežino kur tą Gyvąjį Vandenį pasemti. Tada jis dalina tą šventąjį vandenį. O kas gi, raskite, kad ten iš to indo pasisemtų ir gertų. Neateina gi su puodukais ir negeria, o turėtų irgi – ten vanduo yra iš tikrųjų geras, virpesiai yra geri, nes motyvas – geras, bet šito neužtenka – čia yra materija – o atverti savo asmenybę niekas nemoko, kad į Širdį patektų Gyvasis Vanduo, ir visą laiką jis būtų geriamas ir geriamas.
Salomėja (7-8 mėnesių ) kaip klauso. Nuoširdžiausiai klauso apie Gyvąjį Vandenį, ir ji geria. Tai dėl to, kad tie mažyliai yra palaiminti tuo, kad – skaistūs, tyri, neužteršti, ir tėvų priedermė – išsaugoti šitą skaistumą. Ir ateis ta milžiniška, milžiniška iššūkio tikrovė, kada susidurs tėvai su mokytojais, kada tėvų įžvalga pranoks visos švietimo sistemos siūlomą įžvalgą, ir atsiras priešprieša. Su tuo susiduria Vita, Rasa. Ir reikia tada priimti sprendimą, kaip iššūkį įsisavinti, o yra baimė, kuri neleidžia, bet atsivėrimas ir daugiau Gyvojo Vandens prisipildymas viduje, asmenybei suteikia būseną nebijoti.
Niekada nieko nereikia bijoti. Šviesa turi nugalėti. Šviesa!
Tegul bus milijonai tamsoje gyvenančių – vienas nugalės milijonus su Šviesa, su Meile, su Tiesa, su Kūrėju, nes tokia yra Kūrėjo numatyta Evoliucija. Negali tamsa viešpatauti.
Ir mes esame tie pirmeiviai, kurie gyvuoju įtikėjimu žengiame šitame Kelyje. Aplinka priešinasi, ji niekada mūsų neparems, bet tie, kurie paragauna Gyvojo Kelio – nuoširdžiai paragauna – taip, nuoširdžiai paragauna Gyvojo Kelio, Salomėja, taip, ragauti galima ne tiktai kokius nors ten skanumynus, bet ir Gyvąjį Kelią, taip – ir kas nuoširdžiai paragauna jo, neatsisakys šito Kelio net ir esant didžiuliams iššūkiams – priims tuos iššūkius, patirdami gilesnę įžvalgą, suprasdami, kiek svarbu mūsų kiekvieno indėlis ateinančioms kartoms.
Neapsiribokime tiktai ties savo buitimi, biologine šeima, mąstykime apie ateinančias kartas, po tūkstančio metų, po dešimties tūkstančių metų. Pradžia yra nuo mūsų – urantų.
Urantijos Knygą skaitančių yra daug pasaulyje, o einančių Gyvuoju Keliu yra mūsų saujelė – niekur kitur nėra einančių, jokiame kontinente. Skaitančių knygą jau yra dešimtys, šimtai tūkstančių. Intelektualiai suprasti Apreiškimą neužtenka, reikia atverti Širdį – Širdį – Kūrėjui, atrasti Kūrėją viduje, tiktai tada atsiras būsena, o skaitantys intelektualiai Urantijos Knygą – Urantijos Fondas – atstumia visus, sakydami – likite savo konfesijoje nuoširdūs tikintieji, o aš kviečiu visus – Ateikite į mūsų Gyvąjį Kelią, ateikite, nebūkite savo konfesijoje, ten nėra Šviesos, atverkite save, patirkite būsena, ir tada jūs ieškosite, kur yra tas Gyvasis Kelias ir Gyvoji Šventovė, ir ateisite čia, arba prisijugsite per internetą prie mūsų Gyvosios Šventovės – būdami bet kur – Japonijoje, Australijoje, Amerikoje, Europoje.
Gyvojo Kelio nuostabi Tikrovė – kiekvieno iš mūsų gyvenimo su Kūrėju, atsidavus Jam, patiriant būsena Jį, ir gyvenant prasmingą gyvenimą visų labui – visų – aš ypač noriu tai pabrėžti – ir laisva valia Meilės Erdvės Lauke.
Taip, Salomėja, svarbiausia – Meilės Erdvės Lauke. Maudykis joje. Amen.

Ačiū Violetai už iššifravimą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Komentarai