Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis apie beprasmį velykinį ritualą bažnyčioje ir apie gyvą bendravimą su Kūrėju be jokio ritualo, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2018 04 01
Algimanto pamokomasis žodis apie beprasmį velykinį ritualą bažnyčioje ir apie gyvą bendravimą su Kūrėju be jokio ritualo, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2018 04 01
Nu, tai ką katalikai – su šventom Velykom! – linksmai pajuokauja Algimantas.
Širdyje turi būt Gyvas Kristus – ne kiaušiniuose ant stalo, ne silkėj, mišrainėje – Širdyje. Tai yra vienintelė Gyvoji Tiesa, kuri amžina. Mes per gyvą atsivėrimą Kūrėjui galime taip pat atsivert ir Sūnui Kūrėjui – Jėzaus tapatybę turėjusiam šitame pasaulyje prieš du tūkstančius metų, ir taip tragiškai užbaigusiam gyvenimą, kai tvarinys nukryžiuoja Kūrėją.
Gaila, kad ta tragedija toliau tęsiasi – jinai jau du tūkstančiai metų žmogaus širdyje visą laiką kraujuoja. Ir gyvena žmogus praeitimi – jis nenori Šviesos, nenori ateities – jis murkdosi toje tamsos, žemo energinio dažnio virpesių jūroje, tiksliau, pelkėje, nes ten yra purvina praeitis. O ji būtų buvusi šviesi, jeigu žmonės vietoj ritualo būtų atvėrę Širdis. Kristus ir kalbėjo – įkurkite Dangaus Karalystę Širdyje – ir niekas neįkūrė Dangaus Karalystės Širdyje. Įkūrė tą nuostabią šventę, bet apipynė ir paėmė į nelaisvę – ritualizmo nelaisvę, dogmatizmo nelaisvę.
Ir šiandien atvažiavau į Kauną – Kaunas kaip išmiręs, žmogaus nepamatysi –pralekia skeletas toks. Na, taigi šventė, tai, na, švęskim jau kaip katalikai, bet ne – džiaugsmo aš nematau, pakylėjimo nematau. O tarp kitko, vaikystėj aš matydavau pakylėjimą – žmonės eidavo šviesiais veidais gatvėj, bent jau Utenoj taip buvo. Aš nežinojau, kas tos Velykos, bet visąlaik mes jas švęsdavom, ir aš jausdavau – kaip gražu per tas Velykas – tokia saulė ryškesnė, žmonės kažkokie pasitempę, pasipuošę, atsipalaidavę, su šypsenom. Ir iš tikrųjų buvo sveikinimai su šventom Velykom – nepažįstami žmonės sveikindavo. Niekas dabar nesveikina šiandien manęs. Turėjau gal aš pasveikint, bet aš gi ne katalikas – tai man ta šventė kasdien, kasdien Prisikėlimas.
Apskritai pasakius – kartą prisikėlęs amžinybėj gyveni – tau nereikia atkartot kasmet to prisikėlimo. Tai jeigu tu gyveni su Jėzumi kasdien, tada tu jo ir nenukryžiuoji kasmet.
Ir vakar aš pasižiūrėjau per Baltarusijos televiziją, ką rodo – tai jie katalikai, žinai, už lietuvius neprastesni irgi – pamaldas tiesiogiai transliuoja. Ir, aišku, tą katalikybę jie ima gi iš Vatikano – ten yra nurodyta – skaito, na, ne sako Gyvą Žodį, bet skaito iš knygos, kurią turi laikyt kitas, jaunas koks nors kunigėlis. Paskiau kitas pribėga, jo tą kepurę – tiubeteiką tokią nuima nuo galvos ir uždeda didžiulę kaip karūną, ten vyskupo tą, na, simbolinę. – Toga – pasakė vienas urantas. – Kokią? – paklausė Algimantas – toga, tai ten kur.. – Tiara – pataisė urantė. – Tai štai, tai aš pagalvojau – na, va, sustojo visas tas jo skaitymas – laukia, kol jam nuims tą kepurėlę – jis pats negali nusiimt – tam yra tarnas, kuris turi tą padaryt – paskiau – kitas turi atnešt tą karūną vyskupo – uždėt. Štai, žiūri ir galvoji – suaugę, jau ką suaugę, jau pasenę, žmogiškąja prasme, žaidžia kaip vaikai – kaip vaikai, bet nevaikiškai, o suaugusiškai tą negyvą ritualinį žaidimą. Šalia stovi – pilna, pilna bažnyčia – reik pasakyt Lukašenkai – ačiū – bažnyčios suremontuotos taip, kad Lietuvoj net nėra tokių suremontuotų bažnyčių – Lietuvoj bažnyčios yra apšnerkštos, bent aš jau nemačiau šviesios bažnyčios – visur yra apmusiję – jie skundžiasi – pinigų nėra suremontuot – o ten spindi. Tiesiog žiūri – gražu pažiūrėt, kokia yra priežiūra bažnyčių – tai jie jau pralenkia katalikiškumu lietuvius. Lietuviai ir toliau lenktyniaus su lenkais – kurie čia didesni katalikai? – o Baltarusija, jinai eis tolyn, kaip nuėjo su savo ekonomika, taip nueis ir su ta priežiūra bažnyčių, senamiesčių ir panašiai.
Tai žiūrėjau aš į tą spektaklį ir džiaugiausi, kad yra urantai – nepaprastai džiaugiausi, kad jie yra ta gyvenimo druska visai žmonijai, jie tą skonį suteikia žmonijai – ta mažytė saujelė. Ir štai Visata – visi Hierarchai – stebi šiandien štai, šitą taškelį – mus stebi ne ritualą atliekančius – ten, kur atlieka ritualus, Kūrėjas net į tą pusę nežvelgia – jis žvelgia į tuos, kurie Kūrėjui atgręžia Širdį – Širdį, ne ritualą atlikdami, bet Širdį atvėrę, palaiko gyvąją komuniją – gyvąjį bendravimą su Kūrėju. Tai tada Kūrėjas ir atsiliepia, atsiliepia būseną, kad patirtume, koks yra gyvas bendravimas su Kūrėju! – gyvosios atsivėrimo pamaldos!
Ir tuo didesnė šlovė, kuo mažiau mūsų susirenka, nes reikia atlaikyt tą viduje irgi tam tikrą kartėlį – štai – sumažėjo. Dabar aš praėjusią savaitę, sekmadienį, buvau Pakalniuose. Pakalniuose – bažnytkaimyje – penkiolika urantų susirinko – įsivaizduokit – penkiolika! Buvo toks pakylėjimas! – kambariukas nedidelis pas Aldoną, bet buvo užpildyta Šviesos tiek, kad mus iškėlė, ir visiem buvo tokia būsena! Štai ką reiškia tas atsivėrimas, ir tie penkiolika – jie pavirto galingais šviesuliais. Tai ir mūsų, kuo yra mažiau, tuo galingesnis yra mūsų dvasinis stuburas, kai mes nejaučiam stipresnio intereso kaip atsivert kolektyvinėj komunijoj Gyvojoje Šventovėje. Daugybė yra interesų, kurie gali nuvest į kitą vietą, taip, bet, reiškia, čia yra atverta Širdis giliau, kad tas impulsas stipriau sužadina asmenybę būtent ateit į kolektyvinį garbinimą.
Todėl tikrai, žiūrėdamas tą baltarusių katalikų pamaldų transliaciją tiesiogiai, džiaugiausi dėl urantų, kad jie Gyvajame Kelyje jau yra gyvi – ir vis labiau gyvėjantys, nušvintantys, stiprėjantys asmenybės dvasiniu stuburu, tuo labiau, kada jau girdi tas iš Širdies sklindančias garbinimo ir prašymų maldas – štai ta Gyvoji Komunija įgyja prasmę. Katalikai išsirikiuos į eilę, kad gautų vaflį ant liežuvio – Kristaus tą simbolinį kūną – o mes urantai – tą komuniją turime tą Gyvąjį Bendravimą, Gyvąjį Ryšį, Gyvąsias Pamaldas.
Štai kur yra komunija – mūsų šventovės gyvosios pamaldos – tikroji komunija. Ir tada yra atlygis kiekvienam viduje, ir ląstelė pajunta tą palaimą ir ramybę – pajunta, kad ji pradėtų veikt Kūrėjo sumanytu ritmu – be streso ir įtampos. Net jeigu buvo stresas, įtampą nuima Kūrėjas, nuima. Ir kaip gera, kada Jis palengvina tą vidinę sunkią būseną. Būtent Jis tą padaro nuostabiais Savo virpesiais. Kada yra sunkumas ir skausmas vidinis – tai yra žemo energinio dažnio virpesių laukas, kurį patiria smegenys, ir tada sutrikdo viso organizmo veiklą. Įtampoj kiekviena ląstelė turi papildomai išeikvot energijos. Ir atsivėrimu – gyvąja komunija – asmeniškai būdamas vienas tu gali taip pat patirt tą Kūrėjo tau įliejamų, aukšto energinio dažnio virpesių Tėkmę – ta Gyvoji Upė įteka į tave ir nuima tą širdgėlą, skausmą, liūdesį, bet pastangas turi dėt nuoširdžias asmeniškai. Už tave gali melstis – tai stiprina, nes tau siunčia aukštesnio energinio dažnio virpesius, ir iš išorės tie virpesiai veikia – tau lengviau tada ir atsivert viduje. Bet būtina asmeninės pastangos, kad galėtum patirt tą palengvėjimą – palengvėjimą, kada yra viduje nerimas, skausmas, liūdesys. Ir kaip yra nuostabu, kad Kūrėjas suteikia tą palengvėjimą ne už turtą, ne už pareigas, ne už pažadus – būsiu geras, tiktai man padėk – o už nuoširdų savo Širdies atvėrimą Jam. Štai nuoširdumas yra tas nuostabus Raktas.
Tai štai tiek, mano mielieji urantai, o dabar einame prie prašymų maldos. Gyvoji komunija tęsiasi, ir ji bus per visą amžinybę mums žengiant į savuosius Namus Rojuje – pasiekus Rojų – išvykstant iš Rojaus su įvairiom užduotim – ir vis tiek mes rinksimės į gyvąja komuniją kolektyviai garbint Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – Kurią pradėjom garbint čia, šitame krašte, pirmieji kūrinijoje, šitaip pradėdami Naują Visatos Amžių - tapdami jo Ištakomis visai kūrinijai. Štai dėl ko stebi urantus Kūrėjas ir Visata.
Ačiū Daivai už iššifravimą.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2018-04-09 09:52:11
Komentarai
Šiek tiek po dvyliktos valandos prasidėjo smėlio audra, dangus aptemo ir minios likučiai nuskubėjo atgal į miestą ruoštis Perėjimo šventei. Prie kryžiaus su išniekintu Jėzumi liko apie trisdešimt žmonių – trylika romėnų kareivių ir maždaug penkiolikos tikinčiųjų grupė.Tuoj po pirmos valandos blėstant žmogiškajai sąmonei, Jėzus mintyse kartojo Hebrajų raštų pastraipas, ypač Psalmes.
Ir atsitiko taip, kad merdintis Jėzus keletą pastraipų ištarė garsiau, o dvidešimt antrosios Psalmės pradžią – Dieve mano, Dieve mano, kodėl gi tu mane apleidai – ištarė pakankamai aiškiai. Ir šiuos žodžius ,,priekaištą Dievui“ išgirdo tie, kurie stovėjo šalia. (Apie šiuos įvykius išsamiai rašoma Urantijos Knygos – Paskutiniosios valandos – skyriuje).2010
O ką tai reiškė. O reiškė labai daug. Apaštalai, mokiniai susidūrė su milžiniška problema – kaip paaiškinti šį įvykusį faktą – Dievo Sūnaus nukryžiavimą ir jo ,,priekaištą Dievui“. O ši žinia žaibo greitumu sklido po visą Palestiną ir toliau.
Primenu, kad Jėzus prisikėlė tik po 3-jų parų, bet tai buvo jau kita žinia – geroji.
Bet grįžkim prie nukryžiavimo. Ar galėjo Apvaizda padaryti taip, kad šie priekaišto žodžiai, sukėlę tiek daug problemų Jėzaus pasekėjams ir galbūt net įtakoję krikščionybės ,kaip tokios, atsiradimą, nebūtų išgirsti tų, kurie stovėjo prie kryžiaus. Žinoma, kad galėjo. Bet.
Urantijos Knygoje rašoma – Dabar virš šitos arenos sklandė milžiniškos kūrinijos susirinkusios gausybės, kurioms laikinai drauge vadovavo Gabrielius ir Jėzaus Personalizuotas Derintojas. Šitų dangiškųjų armijų skyrių vadai buvo nuolat įspėjami, kad į šiuos įvykius žemėje nesikištų, nebent jiems įsikišti tikrai įsakytų pats Jėzus -. 1969-3.
Ir vis tik, temstant Jėzaus žmogiškajai sąmonei, kada mirštantysis jau nebekontroliavo savo veiksmų, galbūt Apvaizdos tiems nariams, kurie buvo prie pat kryžiaus Jėzaus, vis tik vertėjo įsikišti, kad šis ,,priekaištas Dievui“ nebūtų išgirstas aplinkinių.
Šią padėtį gal būtų ištaisiusi ta tikinčiųjų grupė, kuri stovėjo prie mirštančio Jėzaus. Kartoju, galbūt, šiuos priekaišto žodžius jo pasekėjai ir būtų nutylėję, ir gal nutylėjo, bet prie kryžiaus stovėjo romėnų karininkas, ir jis tą girdėjo puikiai.
Teismas pas Pilotą, Jėzaus nukryžiavimas, jo kančia ir tai, su kokia neprilygstama tvirtybe Jėzus pasitiko mirtį, taip paveikė šį romėną, kad jis neišlaikė ir pasakė –Iš tikrųjų tai buvo teisus žmogus; tikrai jis turėjo būti Dievo Sūnus -. Tokius žodžius ištarti girdint aplinkiniams, reikėjo didelės drąsos. Urantijos Knygoje rašoma - ...įstatymas griežtai draudė rodyti draugiškus jausmus tam, kuris yra vedamas į nukryžiavimą... nebuvo leidžiama, jam reikšti jokios užuojautos -. O čia romėnų kapitonas savo karių, ir ne tik jų, akivaizdoje pasako, kad pasmerktasis buvo teisus. Tai jau vos ne maištas. O iš tiesų tai buvo galingas šio žmogaus dvasinis pabudimas – Dieviškojo proto proveržis.
Šis karininkas įtikėjo į Jėzų ir tapo dangaus karalystės žemėje bičiulystės pilnateisiu nariu. 2009 - 4.
Tai va. Būtent šio liudininko prisiminimais ir rėmėsi apaštalų evangelijose aprašyti tie tragiški įvykiai su priekaišto žodžiais – Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mato ir Morkaus evangelijos).
Priminsiu, nei Matas (Motiejus Levis), nei Jonas Morkus prie kryžiaus nestovėjo ir Jėzaus žodžių negirdėjo.
Į šią painią istoriją aiškumo įnešti galėjo pats Jėzus, po prisikėlimo devyniolika kartų pasirodęs tikintiesiems – savo pasekėjams. Galbūt Jėzus ir būtų prisiminęs, kokius žodžius sakė prieš mirtį ir ką tie žodžiai reiškė, bet šie prisiminimai buvo tokie skaudūs visiems, kad niekas ir neišdrįso, o gal ir nesusiprato, jo paklausti.
Ir jei apaštalai Jėzaus nukryžiavimą ir galėjo dar šiaip taip paaiškinti – taip, Mokytojas žinojo apie būsimą susidorojimą su juo, jis mus, apaštalus, mokinius ir tuos, kurie klausėsi jo mokymų, ne kartą buvo įspėjęs apie tai, bet Jėzaus žodžiai - Dieve mano, Dieve mano, kodėl mane apleidai – išmušė juos iš vėžių. Tam jie nebuvo pasiruošę. Jiems tai buvo šokas – mylimas Mokytojas priekaištauja savo Tėvui. Ir apaštalams reikėjo kažką sugalvoti. Ir jie sukosi kaip įmanydami.
Petras pirmajame laiške pagonių kilmės krikščionims rašė – Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą -.
Paulius pirmajame laiške korintiečiams siunčia žinią – jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis Kristus -.
Ir tokie aiškinimai, mokymai, liudijimai apaštalų pamoksluose, laiškuose sėdo į tikinčiųjų protus ir per kartų kartas atkartojami iki šių dienų.
Akivaizdu, kad Jėzaus pasekėjams taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas gi iš tiesų įvyko tą kraupųjį, ,,didįjį“ penktadienį siaučiant tamsos, blogio ir smėlio audrai. Ir evangelijos toliau skelbė ir tebeskelbia iki šiol visam pasauliui – Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa. Apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! Tuomet Jėzus... atidavė dvasią -. Ir telieka pasaulio katalikams kiekvienais metais per Velykas (ir ne tik per jas) išklausyti popiežiaus vieną ir tą pačią ,,žinią“ miestui ir pasauliui (urbi et orbi) – mūsų Velykų Avinėlis-Kristus jau yra paaukotas; savo mirtimi jis atpirko mūsų nuodėmes ir t.t. ir t.t.
Tai va. Sėdžiu ir žiūriu pro langą. Jau pavasaris, čia pat Velykos. Ir galvoju, o kaip mes, būdami apaštalų vietoje, būtume pasielgę, kaip susidorojimą su Jėzumi ir Jėzaus ,,priekaištą Dievui“ būtume įtikinamai paaiškinę pasauliui. Pasvarstykim.
Primenu, Urantijos Knygos apaštalai neturėjo.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
PetrasK
2019-04-18 07:32:35
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]