Forumas: temos peržiūra
Jėzaus nukryžiavimas - balandžio 7-oji 30 m.pr.Kr.gim.
186 DOKUMENTAS
5. JĖZAUS MIRTIS PERĖJIMO ŠVENTĖS ATŽVILGIU
Tiesioginio ryšio tarp Jėzaus mirties ir žydų Perėjimo šventės nėra. Tas tiesa, Mokytojas iš tikrųjų savo gyvybės materialiame kūne neteko šitą dieną, pasiruošimo žydų Perėjimo šventei dieną, ir maždaug tuo metu, kada šventykloje buvo aukojami Perėjimo šventės avinėliai. Bet šitas atsitiktinis sutapimas jokiu būdu nerodo, jog Žmogaus Sūnaus mirtis žemėje turi kokį nors ryšį su žydų aukojimo sistema. Jėzus buvo žydas, bet kaip Žmogaus Sūnus jis buvo šių sferų mirtingasis. Tų įvykių, jau papasakotų ir vedančių į šitą grėsmingai besiartinantį Mokytojo nukryžiavimą, užtenka, jog būtų parodyta, kad jo mirtis maždaug šituo laiku buvo grynai natūralus ir žmogaus kontroliuojamas reikalas.
Būtent žmogus, o ne Dievas suplanavo ir įvykdė mirties bausmę Jėzui ant kryžiaus. Tas tiesa, Tėvas atsisakė kištis į žmogiškųjų įvykių tėkmę Urantijoje, bet Tėvas Rojuje nenurodė, neliepė, ir nereikalavo, kad jo Sūnus mirtų taip, kaip jis mirė žemėje. Tai yra faktas, jog tam tikru būdu, anksčiau ar vėliau, Jėzus būtų turėjęs atsikratyti savo paties mirtingojo kūno, savojo įsikūnijimo materialaus kūno pavidalu, bet tokią užduotį jis būtų galėjęs įvykdyti begaline gausybe būdų, o ne mirdamas ant kryžiaus tarp dviejų vagių. Visa tai padarė žmogus, ne Dievas.
Mokytojo krikšto metu jis jau buvo tobulai įsisavinęs reikalaujamo patyrimo žemėje ir materialiame kūne metodą, kuris buvo reikalingas jo septintajam ir paskutiniajam savęs padovanojimui visatoje. Šituo pačiu laiku Jėzaus pareiga žemėje buvo įvykdyta. Visas jo gyvenimas, kurį jis gyveno po šito, ir net jo mirties pobūdis, iš jo pusės buvo grynai jo asmeninė tarnystė savo mirtingųjų tvarinių gerovei ir jų dvasiniam išaukštinimui šitame pasaulyje ir kituose pasauliuose.
Gerosios naujienos evangelija, jog mirtingasis žmogus gali, įtikėjimo dėka, tapti dvasiškai sąmoningai suvokiančiu tai, kad jis yra Dievo sūnus, nepriklauso nuo Jėzaus mirties. Tas tiesa, iš tikrųjų visą šitą karalystės evangeliją nepaprastai smarkiai apšvietė Mokytojo mirtis, bet jo gyvenimas ją apšvietė dar daugiau.
Visa, ką žemėje sakė arba darė Žmogaus Sūnus, nepaprastai papuošė doktrinas apie sūnystę su Dievu ir apie žmonių brolystę, bet šitie esminiai Dievo ir žmogaus ryšiai yra neatskiriami nuo Dievo meilės savo tvariniams ir dieviškųjų Sūnų įgimto gailestingumo visatos faktų. Šitie jaudinantys ir dieviškai gražūs ryšiai tarp žmogaus ir jo Sutvėrėjo šitame pasaulyje ir kituose pasauliuose per visą visatų visatą egzistavo nuo amžinybės; ir jokiu būdu jie nepriklauso nuo šitų periodiškų savęs padovanojimų, kuriuos įgyvendina Dievo Sūnūs Kūrėjai, kurie tokiu būdu įgauna savo sukurtų protingų būtybių prigimtį ir pavidalą, ir tai sudaro tos kainos dalį, kurią jie turi sumokėti už tai, kad galutinai įgyja beribę valdžią savo atitinkamoms vietinėms visatoms.
Tėvas danguje mirtingąjį žmogų žemėje mylėjo lygiai taip smarkiai iki Jėzaus gyvenimo ir mirties Urantijoje, kaip ir po šito žmogaus ir Dievo transcendentinio partnerystės pademonstravimo. Šita galinga Nebadono Dievo įsikūnijimo transakcija kaip Urantijos žmogaus negalėjo padidinti
--------------------------------------------------------------------------------
[2003]▼
amžino, begalinio, ir visuotinio Tėvo savybių, bet ji tikrai praturtino ir apšvietė Nebadono visatos visus kitus administratorius ir tvarinius. Nors dėl šito Mykolo savęs padovanojimo Tėvas danguje mus myli ne daugiau, bet visos kitos dangiškosios protingos būtybės mus myli labiau. Ir tai yra dėl to, kad Jėzus ne tiktai atskleidė Dievą žmogui, bet lygiai taip jis naujai atskleidė ir žmogų Dievams ir visatų visatos dangiškosioms protingoms būtybėms.
Jėzus netrukus nemirs kaip auka už nuodėmę. Jis nesiruošia išpirkti žmogiškosios rasės įgimtos moralinės kaltės. Prieš Dievą žmonija tokios rasinės kaltės neturi. Kaltė yra grynai asmeninės nuodėmės ir žinojimo dalykas, tyčinis maištas prieš Tėvo valią ir jo Sūnų valdymą.
Nuodėmė ir maištas neturi nieko bendro su Dievo Rojaus Sūnų savęs padovanojimų fundamentaliu planu, nors mums iš tikrųjų atrodo, kad šis išgelbėjimo planas yra savęs padovanojimo plano laikinasis bruožas.
Dievo suteikiamas išgelbėjimas Urantijos mirtingiesiems būtų buvęs lygiai toks pat veiksmingas ir neklystamai užtikrintas, jeigu Jėzaus ir nebūtų nužudžiusios neišmanėlių mirtingųjų žiaurios rankos. Jeigu žemės mirtingieji Mokytoją ir būtų sutikę palankiai ir jeigu jis ir būtų išvykęs iš Urantijos jam savanoriškai atsisakius savosios gyvybės materialaus kūno pavidalu, visa tai nebūtų turėję jokios įtakos Dievo meilės ir šio Sūnaus gailestingumo faktui – sūnystės su Dievu faktui. Jūs mirtingieji esate Dievo sūnūs, ir yra reikalaujama tiktai vieno dalyko, kad tokia tiesa taptų reali jūsų asmeniniame patyrime, ir tai yra jūsų iš dvasios gimęs įtikėjimas.
187 DOKUMENTAS
NUKRYŽIAVIMAS
PO TO, kada du plėšikai buvo parengti, tada kareiviai, vadovaujami centuriono, išėjo į nukryžiavimo vietą. Šis centurionas, kuris vadovavo šitiems dvylikai kareivių, buvo tas pats kapitonas, kuris praėjusią naktį vedė romėnų kareivius, kad suimtų Jėzų Getsemanėje. Romėnai turėjo paprotį paskirti po keturis kareivius kiekvienam nuteistajam, kuris turi būti nukryžiuotas. Abu plėšikai buvo deramai nuplakti prieš tai, kada jie buvo išvesti, kad būtų nukryžiuoti, bet Jėzaus daugiau fiziškai nebebaudė; kapitonas be jokios abejonės manė, kad jis jau buvo pakankamai nuplaktas, net anksčiau negu buvo pasmerktas.
Šie du vagys, nukryžiuoti drauge su Jėzumi, buvo Barabo partneriai ir būtų buvę vėliau nubausti mirties bausme su savo lyderiu, jeigu jo nebūtų paleidęs Pilotas, suteikdamas jam malonę Perėjimo šventės proga. Tokiu būdu Jėzus buvo nukryžiuotas vietoje Barabo.
Tai, ką dabar Jėzus netrukus ketina padaryti, atsiduoti mirčiai ant kryžiaus, tą jis daro savo paties valia. Iš anksto numatydamas šitą patyrimą, jis sakė: “Tėvas myli ir palaiko mane, nes aš noriu atiduoti savąją gyvybę. Bet aš tikrai ją vėl atgausiu. Jos iš manęs atimti negali niekas – ją aš atiduodu savo paties valia. Mano galioje ją atiduoti ir mano galioje ją vėl atgauti. Tokį įsakymą aš esu gavęs iš savojo Tėvo.”
Buvo kaip tik prieš pat devynias valandas šitą rytą, kada iš pretorijo kareiviai išvedė Jėzų į Golgotą. Juos sekė daug tokių, kurie Jėzų paslapčiomis užjautė, bet didžioji dalis iš šitos grupės, kurią sudarė du šimtai ar daugiau asmenų, buvo arba jo priešai, arba nieko neveikiantys smalsuoliai, kurie tiesiog norėjo patirti šoką pamatydami nukryžiavimą. Tiktai keletas žydų lyderių išėjo pasižiūrėti, kaip Jėzus miršta ant kryžiaus. Žinodami, kad Pilotas jį perdavė romėnų kareiviams, ir kad jis buvo pasmerktas mirti, jie užsiėmė savo susirinkimu šventykloje, kuriame jie svarstė, ką reikėtų daryti su jo pasekėjais.
1. PAKELIUI Į GOLGOTĄ
Prieš išeidami iš pretorijo kiemo, kareiviai kryžiaus skersinį uždėjo ant Jėzaus pečių. Buvo toks paprotys priversti pasmerktąjį žmogų nusinešti kryžiaus skersinį į nukryžiavimo vietą. Toks pasmerktasis žmogus nenešdavo viso kryžiaus, o tiktai šitą trumpesnį jo buomą. Ilgesni ir vertikalūs trijų kryžių buomai jau buvo nugabenti į Golgotą ir, iki kareivių ir kalinių atvykimo meto, jau gerai įtvirtinti žemėje.
Pagal paprotį, kapitonas ėjo procesijos priešakyje, nešdamas mažas baltas lenteles, ant kurių medžio anglimi buvo parašyta nusikaltėlių vardai ir
--------------------------------------------------------------------------------
[2005]▼
jų nusikaltimų, už kuriuos jiems buvo paskirta mirties bausmė, pobūdis. Tiems dviems vagims centurionas laikė užrašus su jų vardais, po jais buvo parašytas vienas žodis, “Plėšikas.” Buvo toks paprotys, kai tik auką prikaldavo prie kryžiaus skersinio ir pakeldavo į savo vietą ant vertikalaus buomo, tada šitą užrašą prikaldavo ant kryžiaus viršaus, tiesiog virš nusikaltėlio galvos, kad visi liudininkai galėtų sužinoti, už kokį nusikaltimą pasmerktasis žmogus buvo nukryžiuotas. Tą užrašą, kurį centurionas nešė tam, kad uždėtų ant Jėzaus kryžiaus, pats Pilotas užrašė lotyniškai, graikiškai, ir aramėjiškai, ir tas užrašas buvo toks: “Jėzus iš Nazareto – žydų karalius.”
Kai kurie iš žydų valdžios atstovų, kurie vis dar buvo tada, kada Pilotas šį užrašą rašė, labai smarkiai protestavo dėl to, kad Jėzus būtų vadinamas “žydų karaliumi.” Bet Pilotas jiems priminė, jog toks kaltinimas sudaro dalį to apkaltinimo, dėl kurio jis ir buvo pasmerktas. Kada žydai pamatė, kad jie neprivers Piloto pakeisti savo nuostatos, tada jie prašė, kad bent jau jis būtų pakeistas į tokį, “Jis sakė, ‘Aš esu žydų karalius.’” Bet Pilotas buvo neperkalbamas; jis nenorėjo pakeisti užrašo. Į visus tolimesnius pareiškimus jis tiktai atsakydavo, “Ką parašiau, tą parašiau.”
Paprastai, į Golgotą buvo einama ilgiausiu keliu dėl to, kad pasmerktąjį nusikaltėlį galėtų pamatyti didžiulis skaičius žmonių, bet šitą dieną jie ėjo pačiu tiesiausiu maršrutu prie Damasko vartų, kurie vedė iš miesto į šiaurę, ir eidami šituo keliu, jie netrukus pasiekė Golgotą, oficialią nukryžiavimų vietą Jeruzalėje. Už Golgotos buvo turtuolių vilos, o kitoje kelio pusėje buvo daugelio turtingų žydų kapavietės.
Nukryžiavimas nebuvo žydiškas bausmės metodas. Tiek graikai, tiek romėnai šito nukryžiavimo metodo išmoko iš finikiečių. Net Erodas, kad ir koks buvo žiaurus, nesigriebė nukryžiavimo. Romėnai niekada nenukryžiuodavo romėnų piliečio; tiktai vergai ir jiems pavaldžios tautos buvo baudžiami tokiu negarbingu mirties būdu. Jeruzalės apgulties metu, praėjus tiktai keturiasdešimčiai metų po Jėzaus nukryžiavimo, visa Golgota buvo nusėta tūkstančių tūkstančiais kryžių, ant kurių diena iš dienos žūdavo žydų rasės žiedas. Iš tikrųjų šitą dieną sėjamos sėklos davė siaubingą derlių.
Kada mirties procesija judėjo siauromis Jeruzalės gatvelėmis, tada daug geraširdžių žydžių, kurios buvo girdėjusios Jėzaus paramos ir paguodos žodžius ir kurios buvo girdėjusios apie jo kupiną meilės tarnavimą, negalėjo susilaikyti neraudojusios, kai jos pamatė, kaip jį veda į tokią negarbingą mirtį. Kada jis ėjo pro šalį, daugelis iš šitų moterų balsu kūkčiojo ir raudojo. O kada kai kurios iš jų išdrįsdavo eiti šalia jo, tada Mokytojas pasukdavo galvą į jas ir pasakydavo: “Jeruzalės dukros, neverkite dėl manęs, bet geriau verkite dėl savęs ir dėl savo vaikų. Manasis darbas yra beveik padarytas – netrukus aš vyksiu pas savąjį Tėvą – bet kaip tik dabar prasideda siaubingų vargų metai Jeruzalei. Žiūrėkite, ateina tos dienos, kada jūs tikrai pasakysite: Palaimintos yra tos, kurios yra nevaisingos, ir tos, kurių krūtų niekada nežindė jų mažyliai. Tomis dienomis jūs tikrai melsite, jog kalnų akmenys kristų ant jūsų tam, kad jus išlaisvintų iš jūsų nelaimių siaubo.”
Šitos Jeruzalės moterys iš tiesų buvo drąsios atvirai pareikšdamos Jėzui užuojautą, nes įstatymas griežtai draudė rodyti draugiškus jausmus tam, kuris yra vedamas į nukryžiavimą. Prastuomenei buvo leidžiama iš pasmerktojo tyčiotis, jį erzinti ir pašiepti, bet nebuvo leidžiama jam reikšti jokios
--------------------------------------------------------------------------------
[2006]▼
užuojautos. Nors Jėzus buvo dėkingas už jam reiškiamą užuojautą šitą juodą valandą, kada jo draugai slapstėsi, bet jis nenorėjo, jog šitos geraširdės moterys užsitrauktų valdžios nemalonę už tai, jog išdrįso jam parodyti užuojautą. Net ir šitokiu metu Jėzus mažai galvojo apie save, jis galvojo vien tiktai apie tos tragedijos siaubingas dienas, kurios laukė Jeruzalės ir visos žydų nacijos ateityje.
Kada Mokytojas sunkiai judėjo į nukryžiavimo vietą, tada jis buvo labai pavargęs; jis buvo beveik visiškai išsekęs. Jis nebuvo nei valgęs, nei vandens gėręs nuo Paskutiniosios Vakarienės Elijo Morkaus namuose; taip pat jam nebuvo leista nė valandėlės ir nusnūsti. Priedo, apklausos vyko viena po kitos iki pat pasmerkimo valandos, jau neminint neteisingo nuplakimo, kuris sukėlė fizinę kančią ir nukraujavimą. Ir šalia viso šito jis jautė didžiausią protinę kančią, didžiulę dvasinę įtampa, ir siaubingą žmogiškojo vienišumo pojūtį.
Tuoj išėjus pro vartus, kur baigėsi miestas, kai Jėzus svirduliavo nešdamas kryžiaus skersinį, tada akimirksniui jo fizinės jėgos jį apleido ir nuo savo sunkios naštos svorio jis susmuko. Kareiviai rėkė ant jo ir spardė jį, bet jis nepajėgė atsikelti. Kada kapitonas šitą pamatė, žinodamas, ką Jėzus jau buvo ištvėręs, įsakė kareiviams liautis. Tada jis paliepė vienam praeiviui, kažkokiam Simonui iš Sirenės, nuimti kryžiaus skersinį nuo Jėzaus pečių ir jį patį privertė nunešti šį skersinį likusį kelią iki Golgotos.
Šitas vyras, Simonas, nuėjo visą kelią iš Sirenės, šiaurės Afrikoje, kad dalyvautų Perėjimo šventėje. Drauge su kitais samariečiais jis buvo apsistojęs iškart už miesto sienų ir ėjo į pamaldas šventykloje mieste, kada romėnų kapitonas įsakė jam nešti Jėzaus kryžiaus skersinį. Simonas buvo per visas Mokytojo mirties ant kryžiaus valandas, kalbėjosi su didele dalimi jo draugų ir su jo priešais. Po prisikėlimo ir prieš išeidamas iš Jeruzalės, jis tapo narsiu tikinčiuoju į karalystės evangeliją, o kada sugrįžo į namus, tada savąją šeimą jis vedė į dangiškąją karalystę. Jo du sūnūs, Aleksandras ir Rufas, tapo labai sumaniais naujosios evangelijos mokytojais Afrikoje. Bet Simonas niekada nesužinojo, kad Jėzus, kurio naštą jis nešė, ir tas žydų mokytojas, kuris kažkada padėjo jo sužeistam sūnui, buvo tas pats asmuo.
Buvo šiek tiek po devynių, kada šitoji mirties procesija atėjo į Golgotą, ir romėnų kareiviai ėmėsi užduoties kalti vinimis du plėšikus ir Žmogaus Sūnų prie kryžių.
2. NUKRYŽIAVIMAS
Iš pradžių kareiviai storomis virvėmis prie skersinio pririšo Mokytojo rankas, o tada prie medžiojo rankas jie prikalė. Kada šitą skersinį buomą jie iškėlė ant stulpo ir po to, kada skersinį tvirtai prikalė prie kryžiaus vertikalaus buomo, tada prie medžio jie pririšo ir prikalė jo kojas, paėmę vieną ilgą vinį, kad perkaltų per abi kojas. Ant vertikalaus buomo buvo pritaisytas didžiulis kaištis, įtvirtintas tinkamame aukštyje tam, kad tarsi balnas laikytų kūno svorį. Kryžius nebuvo aukštas, Mokytojo pėdos buvo maždaug per tris pėdas nuo žemės. Dėl to jis galėjo girdėti viską, kas su panieka buvo kalbama apie jį, ir galėjo aiškiai matyti veidų išraišką tų, kurie šitaip nemąstančiai iš jo tyčiojosi. O taip pat ir tie, kurie buvo susirinkę, galėjo lengvai girdėti viską, ką Jėzus sakė per šitas ilgai trunkančio kankinimo ir lėtos mirties valandas.
--------------------------------------------------------------------------------
[2007]▼
Buvo toks paprotys nurengti visus drabužius nuo tų, kurie turėjo būti nukryžiuoti, bet kadangi žydai labai griežtai protestavo prieš žmogaus nuogo kūno viešą demonstravimą, tai romėnai visada parūpindavo tinkamą strėnų juostą visiems asmenims, kurie būdavo nukryžiuojami Jeruzalėje. Dėl to, kada Jėzui nurengė drabužius, tada jam buvo uždėta ši juosta prieš tai, kada jį užkėlė ant kryžiaus.
Nukryžiavimas buvo taikomas tam, kad būtų užtikrinama žiauri ir ilgai trunkanti bausmė, kartais aukos nenumirdavo kelias dienas. Jeruzalėje buvo ir tokia nuomonė, kuri aiškiai pasisakė prieš nukryžiavimą, ir čia veikė žydų moterų draugija, kuri visada į nukryžiavimo vietą pasiųsdavo savo atstovę, turėdama tikslą aukai pasiūlyti narkotizuoto vyno, kad jos kančia būtų sumažinta. Tačiau, kada šito narkotizuoto vyno paskanavo Jėzus, tada, nors ir kaip jis buvo ištroškęs, jį gerti atsisakė. Mokytojas nusprendė išlaikyti žmogiškąją sąmonę iki pat galo. Jis troško pasitikti mirtį, net ir šitokią žiaurią ir nežmoniškos formos, ir ją nugalėti savanoriškai atsiduodamas žmogiškojo patyrimo visiškai pilnatvei.
Prieš tai, kada Jėzus buvo užkeltas ant kryžiaus, abu plėšikai jau kabėjo ant kryžių, visą laiką keikdami savo budelius ir spjaudydami ant jų. Vieninteliai Jėzaus žodžiai, kada jie kalė jį prie skersinio buomo, buvo, “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.” Jis nebūtų galėjęs savo budelių taip su gailesčiu ir meile užtarti, jeigu tokios mintys apie kupiną meilės atsidavimą nebūtų buvusios viso jo nesavanaudiškos tarnystės gyvenimo pagrindinis akstinas. Viso gyvenimo mintys, motyvai, ir troškimai atsiskleidžia iki galo krizės metu.
Kai tik Mokytoją pakėlė ant kryžiaus, kapitonas virš jo galvos prikalė užrašą, o ten trimis kalbomis buvo parašyta, “Jėzus iš Nazareto – žydų karalius.” Žydai įsiuto dėl tokio, jų nuomone, įžeidimo. Bet Pilotą sunervino jų nepagarbus elgesys; jis jautė, kad buvo bauginamas ir žeminamas, ir jis pasirinko šitą smulkaus atsikeršijimo būdą. Jis galėjo užrašyti “Jėzus, maištininkas.” Bet jis gerai žinojo, kaip šitie Jeruzalės žydai niekino net ir patį Nazareto pavadinimą, ir jis pasiryžo šitokiu būdu juos pažeminti. Jis žinojo, kad jie taip pat bus iki gelmių įžeisti, pamatę, jog šitas mirties bausme nubaustas galilėjietis yra vadinamas “Žydų karaliumi.”
Daugelis žydų lyderių, kada sužinojo, kaip Pilotas nusprendė iš jų pasityčioti, pakabinęs šitą užrašą ant Jėzaus kryžiaus, išlėkė į Golgotą, bet pamėginti užrašą nuimti jie neišdrįso, nes romėnų kareiviai stovėjo sargyboje. Negalėdami šio užrašo nukabinti, šitie lyderiai įsimaišė į minią ir darė viską, kas tiktai įmanoma, jog kurstytų panieką ir pašaipas tam, kad niekas šio užrašo nelaikytų rimtu.
Apaštalas Jonas, su Marija, Jėzaus motina, Rūta, ir Judu atėjo į šią vietą kaip tik po to, kada Jėzus buvo iškeltas ant kryžiaus, ir kaip tik tuo metu, kada kapitonas virš Mokytojo galvos kalė užrašą. Jonas buvo vienintelis iš vienuolikos apaštalų, kuris matė nukryžiavimą, ir net ir jis čia buvo ne visą laiką, kadangi jis bėgo į Jeruzalę, kad atsivestų savo motiną ir jos drauges iškart po to, kada į šią vietą jis atvedė Jėzaus motiną.
Kada Jėzus pamatė savo motiną, su Jonu ir su savo broliu ir seserimi, tada jis nusišypsojo, bet nepasakė nieko. Tuo tarpu tie keturi kareiviai, kuriems buvo paskirta nukryžiuoti Jėzų, sutinkamai su papročiu, jo drabužius pasidalino tarpusavyje, vienas pasiėmė sandalus, kitas turbaną, trečias juosmens juostą, o ketvirtasis apsiaustą. Po šito liko tunika, arba be siūlių drabužis, siekiantis beveik iki kelių, kad būtų suplėšytas į keturis gabalus, tačiau kada kareiviai pamatė, koks tai yra neįprastas viršutinis drabužis, tada jie nusprendė dėl jo mesti burtus. Jėzus žvelgė į juos žemyn tuo metu, kada šie dalinosi jo drabužius, o nemąstanti minia tyčiojosi iš jo.
--------------------------------------------------------------------------------
[2008]▼
Gerai, kad romėnų kareiviai Mokytojo drabužius pasiėmė. Priešingu atveju, jeigu šiuos jo aprėdus būtų gavę jo pasekėjai, tai jie būtų galėję susigundyti dėl to, kad imtų prietaringai garbinti relikvijas. Mokytojas troško, kad jo pasekėjai neturėtų nieko materialaus, ką būtų galima susieti su jo gyvenimu žemėje. Žmonijai jis norėjo palikti tiktai prisiminimą apie tokį žmogiškąjį gyvenimą, kuris buvo gyvenamas atsidavus aukštajam dvasiniam idealui būti pasišventusiam vykdyti Tėvo valią.
3. TIE, KURIE MATĖ NUKRYŽIAVIMĄ
Maždaug pusę dešimtos tą penktadienio rytą, Jėzus buvo pakabintas ant kryžiaus. Iki vienuoliktos valandos, susirinko daugiau kaip vienas tūkstantis žmonių, kad pamatytų šitą Žmogaus Sūnaus nukryžiavimo reginį. Per visas šitas siaubingas valandas visatos nematomos gausybės laukė tylėdamos tuo metu, kada jos stebėjo šitą nepaprastą Kūrėjo reiškinį, jam mirštant tvarinio mirtimi, net pačia gėdingiausia pasmerkto nusikaltėlio mirtimi.
Vienu arba kitu momentu nukryžiavimo metu šalia kryžiaus stovėjo Marija, Rūta, Judas, Jonas, Salomėja (Jono motina), ir nuoširdžių tikinčiųjų moterų grupė, įskaitant Mariją, Kleopo žmoną ir Jėzaus motinos seserį, Mariją Magdaleną, ir Rebeką, kažkada gyvenusią Sepforyje. Šitie ir kiti Jėzaus draugai laikėsi ramiai tuo metu, kada matė jo didžiulę kantrybę ir tvirtybę ir stebėjo jo didžiules kančias.
Didelė dalis tų, kurie praeidavo, kraipydavo galvas ir, plūsdami jį, sakė: “Ei, tu, kuris norėjai sugriauti šventyklą ir ją vėl atstatyti per tris dienas, išsigelbėk pats. Jeigu tu esi Dievo Sūnus, tai kodėl gi nenulipi nuo kryžiaus?” Kai kurie žydų lyderiai panašiu būdu irgi šaipėsi iš jo, sakydami, “Jis gelbėjo kitus, bet pats išsigelbėti nebesugeba.” Kiti sakė, “Jeigu tu esi žydų karalius, tai nulipk nuo kryžiaus, ir mes įtikėsime į tave.” O vėliau iš jo jie dar labiau tyčiojosi, sakydami, “Jis pasitikėjo Dievu, kad jį išvaduos. Jis net tvirtino, jog yra Dievo Sūnus – pažiūrėkite į jį dabar – nukryžiuotas tarp dviejų vagių.” Net ir šie du vagys jį koneveikė ir svaidė jam priekaištus.
Kadangi Jėzus į jų patyčias niekaip neatsakinėjo, ir kadangi artinosi šitos ypatingos pasiruošimo dienos pusiaudienis, tai pusę dvyliktos didžioji dalis besityčiojančios ir besišaipančios minios buvo išėjusi savais keliais; šioje vietoje buvo likę mažiau negu penkiasdešimt žmonių. Kareiviai dabar ruošėsi valgyti ir gerti pigų, rūgštų vyną, pasirengę stebėti ilgą mirtį. Kada jie gėrė vyną, tada paniekinančiai pasiūlė tostą už Jėzų, sakydami, “Būk sveikas ir geros kloties! už žydų karalių.” Ir juos nustebino Mokytojo pakantus požiūris į jų pašaipas ir patyčias.
Kada Jėzus pamatė, kaip jie valgo ir geria, tada jis pažvelgė į juos žemyn ir tarė: “Aš ištroškęs.” Kai sargybinių kapitonas išgirdo Jėzų sakant, “Aš ištroškęs,” tuomet iš savojo butelio šiek tiek vyno užpylė ant plaušinio kamščio ir, jį permirkusį užmovęs ant ieties galo, pakėlė Jėzui, kad šis galėtų sudrėkinti savo sukepusias lūpas.
Jėzus turėjo tikslą gyventi nesinaudojant savo viršgamtinėmis galiomis, ir lygiai taip pat jis nusprendė ir mirti kaip paprastas mirtingasis ant kryžiaus. Jis gyveno kaip žmogus, ir jis mirs kaip žmogus – vykdydamas Tėvo valią.
4. VAGIS ANT KRYŽIAUS
Vienas iš plėšikų plūdo Jėzų, sakydamas, “Jeigu tu esi Dievo Sūnus, kodėl gi pats neišsigelbsti ir neišgelbsti mūsų?” Tačiau kada šis Jėzui priekaištavo,
--------------------------------------------------------------------------------
[2009]▼
tada kitas vagis, kuris buvo daug kartų girdėjęs, kaip Mokytojas mokė, tarė: “Argi tu nebijai net Dievo? Argi tu nematai, jog mes kančių nusipelnėme už savo poelgius, bet šitas žmogus kenčia nepelnytai? Geriau būtų, kad mes stengtumėmės gauti atleidimą už savo nuodėmes ir išgelbėjimą savo sieloms.” Kada Jėzus išgirdo, kaip šis vagis šitaip pasakė, tada jis pasuko veidą į jį ir pritariamai nusišypsojo. Kada šis nusikaltėlis pamatė Jėzaus veidą, atsuktą į jį, tada sukaupė savo drąsą, įpūtė savojo įtikėjimo silpnai degančią liepsną, ir tarė: “Viešpatie, prisimink ir mane, kada tu ateisi į savąją karalystę.” Ir tada pasakė Jėzus, “Tikrai, tikrai, aš sakau tau šiandien, tu tikrai kada nors būsi su manimi Rojuje.”
Kęsdamas mirtingojo mirties skausmus Mokytojas turėjo laiko išklausyti įtikėjusio plėšiko įtikėjimo išpažintį. Kada šitas vagis siekė išgelbėjimo, tada jis surado išsilaisvinimą. Daug kartų iki tol jis jautė poreikį tikėti į Jėzų, bet tiktai šitomis paskutiniosiomis sąmonės valandomis jis iš tiesų iš visos širdies atsigręžė į Mokytojo mokymą. Kada jis pamatė, kaip Jėzus sutinka mirtį ant kryžiaus, tada šitas vagis nebegalėjo ilgiau priešintis tam įsitikinimui, jog Žmogaus Sūnus iš tikrųjų yra Dievo Sūnus.
Šito epizodo metu, kada Jėzus kalbėjosi su šiuo vagimi ir priėmė jį į karalystę, Apaštalo Jono nebuvo, nes buvo išėjęs į miestą atsivesti savo motinos ir jos draugių į nukryžiavimo vietą. Lukas šitą pasakojimą vėliau išgirdo iš atsivertusio romėnų sargybos kapitono.
Apaštalas Jonas apie nukryžiavimą pasakojo taip, kaip šitą įvykį jis prisiminė praėjus dviems trečdaliams amžiaus po šio atsitikimo. Kiti pasakojimai rėmėsi tuo, ką papasakojo budėjęs romėnų centurionas, kuris dėl to, ką pamatė ir išgirdo, vėliau įtikėjo į Jėzų ir tapo dangaus karalystės žemėje bičiulystės pilnateisiu nariu.
Šitą jauną vyrą, atgailaujantį plėšiką, į prievartos ir nusikaltimų gyvenimą įtraukė tie, kurie tokią plėšikavimo karjerą išliaupsino kaip veiksmingą patriotinį protestą prieš politinę priespaudą ir visuomeninį neteisingumą. Ir šitokios rūšies mokymas, plius nuotykių akstinas, didelę dalį šiaip jau geranoriškų jaunuolių atvedė į tai, kad jie ėmė dalyvauti šitose įžūliose plėšikavimo ekspedicijose. Šitas jaunas vyras į Barabą anksčiau žiūrėjo kaip į didvyrį. Dabar jis pamatė, kad klydo. Čia ant kryžiaus šalia savęs jis matė iš tikrųjų didį vyrą, tikrą didvyrį. Čia buvo didvyris, kuris uždegė jo aistrą ir įkvėpė aukščiausias moralinės savigarbos idėjas ir atgaivino visus drąsos, vyriškumo, ir narsumo idealus. Žiūrint į Jėzų, jo širdyje kilo didžiulis meilės, ištikimybės, ir tikrojo didingumo jausmas.
Ir jeigu bet koks žmogus iš besityčiojančios minios būtų patyręs tai, kad jo sieloje gimė įtikėjimas, ir būtų meldęs, kad Jėzus jo pasigailėtų, tai jis būtų buvęs sutiktas su tokiu pačiu kupinu meilės dėmesiu, koks buvo parodytas ir įtikėjusiam plėšikui.
Iškart kai tik atgailaujantis vagis išgirdo Mokytojo pažadą, kad jie kada nors turėtų susitikti Rojuje, sugrįžo iš miesto Jonas, atsivedęs savo motiną ir maždaug tuziną tikinčiųjų moterų. Jonas atsistojo šalia Marijos, Jėzaus motinos, palaikydamas ją. Jos sūnus Judas stovėjo iš kitos pusės. Kada Jėzus pažvelgė žemyn į šitą vaizdą, buvo pusiaudienis, ir jis tarė savo motinai, “Moterie, štai tavo sūnus!” O kreipdamasis į Joną, jis tarė, “Mano sūnau, štai tavo motina!” Ir tuomet jis kreipėsi į juos abu, sakydamas, “Aš noriu, kad iš šitos vietos jūs išeitumėte.” Ir tokiu būdu Jonas ir Judas Mariją išvedė
--------------------------------------------------------------------------------
[2010]▼
iš Golgotos. Jonas nuvedė Jėzaus motiną į tą vietą, kur jis apsistojo Jeruzalėje ir tuomet nuskubėjo atgal į nukryžiavimo vietą. Po Perėjimo šventės Marija sugrįžo į Betsaidą, kur savo natūralaus gyvenimo likusią dalį ji gyveno Jono namuose. Po Jėzaus mirties Marija neišgyveno ir vienerių metų.
Kai tik Marija išėjo, tada kitos moterys pasitraukė šiek tiek atokiau ir pasiliko prie Jėzaus tol, kol jis užgeso ant kryžiaus, ir jos vis dar tebestovėjo šalia, kada Mokytojo kūnas buvo nuimtas, kad būtų palaidotas.
5. PASKUTINIOJI VALANDA ANT KRYŽIAUS
Nors tokiam reiškiniui tai buvo ankstyvas metų laikas, bet netrukus po dvyliktos valandos dangus aptemo dėl smulkaus smėlio audros ore. Jeruzalės gyventojai žinojo, jog tai reiškia, kad ateina viena iš tų karšto vėjo nešamų iš Arabijos dykumos smėlio audrų. Prieš pirmą valandą dangus buvo toks tamsus, kad saulė buvo paslėpta, ir minios likučiai nuskubėjo atgal į miestą. Kada Mokytojas atidavė savąją gyvybę iškart po šitos valandos, šalia tebuvo mažiau negu trisdešimt žmonių, tiktai tie trylika romėnų kareivių ir maždaug penkiolikos tikinčiųjų grupė. Šitą grupę sudarė vien tiktai moterys, išskyrus du vyrus, Judą, Jėzaus brolį, ir Joną Zabediejų, kuris sugrįžo į šitą vietą prieš pat tą akimirką, kada Mokytojo gyvybė užgeso.
Tuoj po pirmos valandos, vis labiau temstant dėl didžiulės smėlio audros, Jėzus ėmė prarasti žmogiškąją sąmonę. Paskutinieji jo gailestingumo, atlaidumo, ir perspėjimo žodžiai buvo pasakyti. Jo paskutinysis noras – susijęs su savo motinos globa – buvo išreikštas. Per šitą besiartinančios mirties valandą Jėzaus žmogiškasis protas ėmė kartoti daugelį pastraipų iš Hebrajų raštų, ypač Psalmes. Žmogiškojo Jėzaus paskutinioji sąmoninga mintis buvo susijusi su kartojimu mintyse tos Psalmių Knygos dalies, kuri dabar yra žinoma kaip dvidešimtoji, dvidešimt pirmoji, ir dvidešimt antroji Psalmės. Nors jo lūpos dažnai sujudėdavo, bet jis buvo per silpnas, kad žodžius ištartų, kai šitos pastraipos, kurias jis taip gerai žinojo atmintinai, pasiekdavo jo protą. Tiktai keletą kartų tie, kurie stovėjo greta, tikrai nugirdo atskiras frazes, tokias kaip, “Aš žinau, Viešpats išgelbės savo pateptąjį,” “Tavoji ranka tikrai išsiaiškins visus mano priešus,” ir “Dieve mano, Dieve mano, kodėl gi tu mane apleidai?” Jėzus nė vienai akimirkai neturėjo nė menkiausios abejonės, kad jis gyveno sutinkamai su Tėvo valia; ir jis niekada neabejojo, kad dabar jis savąją gyvybę materialiame kūne atiduoda sutinkamai su savojo Tėvo valia. Jis nejautė to, kad Tėvas jį būtų apleidęs; tiesiog jis kartojo savo blėstančioje sąmonėje daug ištraukų iš Raštų, tarp jų ir šitą dvidešimt antrąją Psalmę, kuri prasideda “Dieve mano, Dieve mano, kodėl gi tu mane apleidai?” Ir atsitiko taip, jog vieną iš tų trijų pastraipų, kurios buvo ištartos pakankamai aiškiai, išgirdo tie, kurie stovėjo šalia.
Paskutinysis pageidavimas, kurį mirtingasis Jėzus išreiškė savo bičiuliams, buvo maždaug pusę antros, kada jis antrą kartą pasakė: “Aš ištroškęs,” ir tas pats sargybos kapitonas vėl jam suvilgė lūpas tuo pačiu kamščiu, sudrėkintu rūgščiame vyne, tomis dienomis paprastai vadintu actu.
Smėlio audra stiprėjo ir dangūs vis labiau temo. Kareiviai ir šita maža tikinčiųjų grupelė vis tiek tebestovėjo greta. Kareiviai gūžėsi netoli kryžiaus, susispietė draugėn, kad apsisaugotų nuo čaižančio smėlio. Jono motina ir kitos moterys stebėjo iš toliau, kur jas šiek tiek pridengė iš viršaus nukarusi uola. Kada Mokytojas pagaliau iškvėpė paskutinį
--------------------------------------------------------------------------------
[2011]▼
kartą, tada prie jo kryžiaus buvo Jonas Zabediejus, Jėzaus brolis Judas, jo sesuo Rūta, Marija Magdalena, ir Rebeka, kažkada gyvenusi Sepforyje.
Buvo prieš pat tris, kada Jėzus, garsiu balsu, sušuko, “Baigta! Tėve, į tavąsias rankas aš atiduodu savąją dvasią.” Ir kada jis šitai pasakė, tada nulenkė galvą ir užbaigė gyvybės kovą. Kada romėnų centurionas pamatė, kaip mirė Jėzus, tada jis sudavė sau į krūtinę ir pasakė: “Iš tikrųjų tai buvo teisus žmogus; tikrai jis turėjo būti Dievo Sūnus.” Ir nuo tos valandos jis ėmė tikėti į Jėzų.
Jėzus mirė karališkai – kaip ir gyveno. Jis atvirai pripažino savo karališkąjį orumą ir išliko padėties šeimininkas per visą tą tragišką dieną. Jis savo valia ėjo į savo nešlovingą mirtį, kai tik pasirūpino savo pasirinktų apaštalų saugumu. Jis išmintingai pažabojo daug vargo sukeliančią Petro jėgą ir pasirūpino, kad Jonas galėtų būti šalia jo iki pat jo mirtingosios egzistencijos pabaigos. Jis atskleidė savo tikrąją prigimtį žmogžudiškam Sanhedrinui ir priminė Pilotui apie savo kaip Dievo Sūnaus aukščiausiosios valdžios šaltinį. Jis išėjo į Golgotą, nešdamas savo kryžiaus skersinį buomą, o mirtingojo įgytą savąją dvasią atiduodamas Rojaus Tėvui meilės kupiną savęs padovanojimą užbaigė. Po tokio gyvenimo – ir tokios mirties akimirką – Mokytojas iš tikrųjų galėjo pasakyti, “Baigta.”
Kadangi tai buvo pasiruošimo diena tiek Perėjimo šventei, tiek ir Sabatui, tai žydai nenorėjo, kad šitie kūnai būtų palikti Golgotoje. Dėl to jie nuėjo pas Pilotą paprašyti, kad šitų trijų vyrų kojos būtų sulaužytos, kad jie būtų pribaigti, tokiu būdu, jog prieš saulėlydį būtų galima juos nuimti nuo kryžių ir įmesti į nusikaltėlių laidojimo duobes. Kada Pilotas šitą pageidavimą išklausė, tada iš karto pasiuntė tris kareivius, kad sulaužytų kojas ir pribaigtų Jėzų ir tuos du plėšikus.
Kada šitie kareiviai atėjo į Golgotą, tada tą jie padarė tiems dviems vagims, bet jie pamatė, didžiulei savo nuostabai, kad Jėzus jau yra nebegyvas. Tačiau tam, jog būtų tikri, kad jis tikrai yra nebegyvas, vienas iš kareivių savo ietimi persmeigė jo kairįjį šoną. Nors buvo įprasta, jog nukryžiavimo aukos ant kryžiaus būtų gyvos net dvi ar tris dienas, bet Jėzaus didžiulis emocinis sielvartas ir aštrus dvasinis skausmas jo mirtingąjį gyvenimą materialiame kūne užbaigė šiek tiek greičiau negu per penkias su puse valandos.
6. PO NUKRYŽIAVIMO
Smėlio audros tamsoje, maždaug apie pusę keturių, Dovydas Zabediejus išsiuntė savo paskutiniuosius pasiuntinius, nešančius žinią apie Mokytojo mirtį. Paskutinį savo žinianešį jis nusiuntė į Mortos ir Marijos namus Betanėje, kur jis manė yra apsistojusi Marija su likusiais šeimos nariais.
Po Mokytojo mirties Jonas išsiuntė moteris, Judo priežiūroje, į Elijo Morkaus namus, kur jos išbuvo per šio Sabato dieną. Pats Jonas, iki šito laiko jau gerai pažįstamas romėnų centurionui, pasiliko Golgotoje tol, kol čia atvyko Juozapas ir Nikodemas su Piloto įsakymu, leidžiančiu jiems Jėzaus kūną pasiimti.
Šitaip pasibaigė tragedijos ir sielvarto diena milžiniškai visatai, kurios nesuskaičiuojamas protingų būtybių gausybes pribloškė tas kraupus vaizdas, kada buvo nukryžiuotas jų mylimo Valdovo žmogiškasis įsikūnijimas; juos pritrenkė šitas mirtingojo negailestingumo ir žmogiškojo iškrypimo pademonstravimas.
Algimantas
2007-04-06 16:15:53
Komentarai
"Vienas jaunuolis kartą pasiskolino sportinę mašiną ir apsvaigęs nuo alkoholio pralėkė savo gimtuoju miesteliu 120 km/val greičiu. Tame miestelyje maksimalus leistinas greitis buvo 60 km/val. Jaunuolis buvo sulaikytas ir pateko į teismą, kuris jį nuteisė 3 000 Lt bauda. Teisėju tuomet dirbo to jaunuolio tėvas. Kadangi jaunuolis neturėjo tokių pinigų ir neturėjo pateisinimo savo poelgiui, jis buvo uždarytas į kalėjimą.Kada nusivylęs jaunuolis sėdėjo kalėjime, pas jį atėjo jo tėvas ir pasakė, jog jis pardavęs visus savo kažkada gautus prizus ir užmokėjęs jo baudą. Sūnus negalėjo patikėti, jog tėvas taip stipriai jį myli. Jie apsikabino taip, kaip niekada anksčiau ir išėjo iš kalėjimo džiaugdamiesi naujai atrasta draugyste, susieti tarpusavio meile.
Ši istorija vaizduoja tai, ką dėl mūsų padarė Dievas (Evangeliją).
Mes visi daugybę kartų esame nusižengę Dievo įstatymui. Tačiau pats Dievas atėjo į šią žemę Jėzuje Kristuje ir užmokėjo už mūsų prasižengimus – "Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą." Biblijoje rašoma, kad "Atpildas už nuodėmę - mirtis, o Dievo dovana - amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.""
Čia citata iš Gerosios Naujienos Centro.
Man tai kažkaip naivokai atrodo tokie palyginimai. Kam Visagaliui Tėvui aukoti mylimo sūnaus gyvybę dėl kitų savo vaikų kažkokio atpirkimo. Esu daug geresnės nuomonės apie Kūrinijos Tėvą.
Su meile
Rimantas
2009-04-16 09:14:43
Jėzus buvo nukryžiuotas balandžio 7ąją, 30 m. PO Kr. gim., o ne 30 pr.Kr. Tuo metu Jėzui buvo beveik TRISDEŠIMT ŠEŠERI METAI.
O čia tiems, kurie pamėgintų išplėsti savo požiūrį į Jėzaus mirtį, pateikiu iš Urantijos Knygos porą skyrių.
" 4. MIRTIES ANT KRYŽIAUS PRASMĖ
Nors Jėzus šita mirtimi ant kryžiaus mirė ne dėl to, kad atpirktų mirtingojo žmogaus rasinę kaltę, o taip pat ir ne dėl to, kad suteiktų tam tikros rūšies veiksmingą priėjimą prie Dievo, kuris priešingu atveju būtų įsižeidęs ir neatlaidus; nors Žmogaus Sūnus nepasiūlė savęs kaip aukos, kad nuramintų Dievo įniršį ir kad nuodėmingam žmogui atvertų kelią į išgelbėjimą; nežiūrint to, jog šitos idėjos apie atpirkimą ir nuraminimą yra klaidingos, ir vis tiktai, Jėzaus mirtis ant kryžiaus turi didžiulės svarbos, kurios nereikėtų išleisti iš akiračio. Tai yra faktas, jog Urantija tapo žinoma tarp kitų apgyvendintų planetų kaip “Kryžiaus Pasaulis.”
Urantijoje Jėzus troško gyventi pilnavertį mirtingojo gyvenimą materialiame kūne. Mirtis, paprastai, yra gyvenimo dalis. Mirtis yra paskutinysis veiksmas mirtingojo dramoje. Geranoriškai stengdamiesi išvengti prietaringų klaidų, susijusių su mirties ant kryžiaus prasmės klaidingu aiškinimu, jūs turėtumėte būti atsargūs, kad nepadarytumėte didžiosios klaidos nesuvokdami Mokytojo mirties teisingos reikšmės ir tikrosios svarbos.
Mirtingasis žmogus niekada nebuvo aršiausiųjų apgavikų nuosavybė. Jėzus nemirė tam, kad žmogų išpirktų iš šių sferų apleidusių tikėjimą valdovų ir puolusių princų gniaužtų. Tėvas danguje niekada neturėjo mintyje tokio didžiulio neteisingumo, kad mirtingojo sielą prakeiktų už jo protėvių piktadarybes. Mokytojo mirtis ant kryžiaus taip pat nebuvo ir tokia auka, kurios dėka buvo stengiamasi sumokėti Dievui skolą, kurią jam buvo skolinga žmonijos rasė.
Iki Jėzaus gyvenimo žemėje, būtų buvę galima jus pateisinti, kad tikite į tokį Dievą, bet ne po to, kada Mokytojas gyveno ir mirė tarp jūsų bičiulių mirtingųjų. Mozė mokė Kūrėjo Dievo orumo ir teisingumo; bet Jėzus pavaizdavo dangiškojo Tėvo meilę ir gailestingumą.
Gyvulinė prigimtis – polinkis į piktadarystę – gali būti paveldima, bet nuodėmė nėra perduodama vaikui iš tėvo. Nuodėmė yra toks veiksmas, kada atskiras tvarinys sąmoningai ir tyčia maištauja prieš Dievo valią ir šio Sūnaus įstatymus.
[2017]▼
Jėzus gyveno ir mirė visos visatos labui, o ne vien tiktai šito pasaulio rasių labui. Nors šios sferos mirtingieji turėjo išgelbėjimą net ir prieš tai, kada Urantijoje gyveno ir numirė Jėzus, nežiūrint šito, tai yra faktas, kad jo savęs padovanojimas šitame pasaulyje išgelbėjimo kelią labai smarkiai apšvietė; jo mirtis daug prisidėjo prie to, kad amžiams būtų aišku, jog po mirties materialiame kūne mirtingojo išlikimas tikrai yra.
Nors vargu ar tinka apie Jėzų kalbėti kaip apie pasiaukotoją, išpirkėją, ir atpirkėją, bet visiškai teisinga jį vadinti išgelbėtoju. Jis išgelbėjimo (išlikimo) kelią amžiams padarė aiškesnį ir tikresnį; jis tą išgelbėjimo kelią Nebadono visatos visų pasaulių visiems mirtingiesiems iš tiesų parodė geriau ir tikriau.
Kada tik Dievo idėją jūs imate suvokti kaip teisingą ir mylintį Tėvą, tokios vienintelės sampratos visą laiką mokė Jėzus, tada nedelsiant, visiškai nuosekliai, jūs turite iš viso atsisakyti visų primityvių sampratų apie Dievą, kad jis yra kaip įsižeidęs monarchas, griežtas ir visagalis valdovas, kuriam didžiausias malonumas yra išsiaiškinti, kurie iš jo pavaldinių daro piktadarystes, ir pasirūpinti, kad jie būtų tinkamai nubausti, nebent kokia nors būtybė beveik prilygstanti jam pačiam pati pasisiūlytų kentėti už juos, mirti kaip pakaitalas ir vietoje jų. Visa idėja apie išpirkimą ir atpirkimą yra nesuderinama su tokia Dievo samprata, kokios mokė ir kokią pademonstravo Jėzus iš Nazareto. Dievo begalinė meilė nėra antrinė, kad dieviškojoje prigimtyje eitų po ko nors kito.
Visa šitoji samprata apie atpirkimą ir išgelbėjimą aukos dėka savo šaknimis kyla iš savanaudiškumo ir remiasi savanaudiškumu. Jėzus mokė, jog tarnavimas savo bičiuliams yra dvasinės tikinčiųjų brolystės aukščiausioji samprata. Išgelbėjimas yra savaime suprantamas dalykas tiems, kurie tiki į Dievo tėvystę. Tikinčiojo pagrindiniu rūpesčiu neturėtų būti savanaudiškas troškimas siekti asmeninio išsigelbėjimo, o vietoje šito tai turėtų būti nesavanaudiškas akstinas mylėti ir, dėl to, savo bičiuliams tarnauti, net ir taip, kaip mirtinguosius žmones mylėjo ir kaip jiems tarnavo Jėzus.
Tikri tikintieji taip pat tiek daug nepergyvena ir dėl bausmės už nuodėmę ateityje. Tikras tikintysis yra susirūpinęs tiktai dėl dabartinio atsiskyrimo nuo Dievo. Tas tiesa, išmintingi tėvai savo sūnus gali nubausti, bet visa tai jie daro iš meilės ir siekdami auklėjimo tikslų. Jie nebaudžia iš pykčio, taip pat jie nebaudžia ir iš keršto.
Net jeigu Dievas ir būtų griežtas ir teisėtas monarchas tokioje visatoje, kur aukščiausiuoju laipsniu valdo teisingumas, tai jis tikrai nebūtų patenkintas dėl tokio vaikiško plano, kada vietoje kalto nusikaltėlio yra pakeičiamas nekaltas kankinys.
Jėzaus mirties, kaip ji yra susijusi su žmogiškojo patyrimo praturtinimu ir išgelbėjimo kelio praplėtimu, didingumas yra ne jo mirties faktas, bet toji nuostabi maniera ir neprilygstama dvasia, kaip jis mirtį pasitiko.
Šita visa idėja apie atleidimo išpirką perkelia išgelbėjimą į nerealybės lygį; tokia samprata yra grynai filosofinė. Žmogiškasis išgelbėjimas yra realus; jis remiasi dviemis realybėmis, kurias gali suvokti tvarinio įtikėjimas ir šitokiu būdu jos gali būti įtrauktos į individualų žmogiškąjį patyrimą: Dievo tėvystės faktu ir su tuo susieta tiesa, žmogaus brolyste. Galų gale, tas yra tiesa, kad jums turi būti “atleidžiamos jūsų kaltės taip, kaip jūs atleidžiate savo skolininkams.”
5. KRYŽIAUS PAMOKOS
Jėzaus kryžius visu dydžiu atskleidžia tikrojo piemens aukščiausiojo laipsnio atsidavimą net ir nevertiems savo bandos nariams. Jis amžiams visus
[2018]▼
ryšius tarp Dievo ir žmogaus perkelia ant šeimos pagrindo. Dievas yra Tėvas; žmogus yra jo sūnus. Meilė, tėvo meilė savo sūnui, visatos ryšiuose tarp Kūrėjo ir tvarinio tampa centrine tiesa – ne tokio karaliaus teisingumas, kuris siekia pasitenkinimo dėl to, kad prasižengiantis pavaldinys kenčia ir kad šitą pavaldinį nubaudžia.
Šis kryžius amžiams rodo tai, kad Jėzaus požiūris į nusidėjėlius nebuvo nei pasmerkimas, nei atleidimas, bet vietoje šito amžinas ir kupinas meilės išgelbėjimas. Jėzus iš tikrųjų yra išgelbėtojas ta prasme, kad jo gyvenimas ir mirtis tikrai laimi žmones gėrio ir teisumo išlikimui. Jėzus žmones myli taip smarkiai, kad jo meilė žmogiškojoje širdyje pažadina atsakomąją meilę. Meilė iš tikrųjų yra užkrečianti ir amžinai kurianti. Jėzaus mirtis ant kryžiaus demonstruoja tokią meilę, kuri yra pakankamai stipri ir dieviška, kad atleistų nuodėmę ir nuleistų negirdomis visas piktadarybes. Šitam pasauliui Jėzus atskleidė aukštesnę už teisingumą teisumo kokybę – tiesiog formalų gėrį ir blogį. Dieviškoji meilė ne vien tiktai atleidžia prasižengimus; ji juos sugeria ir iš esmės sunaikina. Meilės atleidimas visiškai pranoksta gailestingumo atleidimą. Gailestingumas piktadarystės kaltę nustumia į šoną; bet meilė amžiams sunaikina tą nuodėmę ir visą silpnumą, kuris kyla iš jos. Jėzus į Urantiją atnešė naują gyvenimo metodą. Jis mus mokė blogiui ne priešintis, bet per jį, Jėzų, surasti tokį gėrį, kuris blogį veiksmingai sunaikina. Jėzaus atleidimas nėra dovanojimas; tai yra išgelbėjimas iš pasmerkimo. Išgelbėjimas blogio nemažina; jis paverčia jį gėriu. Tikroji meilė neina į kompromisą su neapykanta, taip pat ji ir neatleidžia už neapykantą; ji sunaikina ją. Jėzaus meilė niekada nepasitenkina tiesiog vien tiktai atleidimu. Mokytojo meilė reiškia perauklėjimą, amžinąjį išlikimą. Visiškai tinka apie išgelbėjimą kalbėti kaip apie atpirkimą, jeigu jūs turite omenyje šitą amžinąjį perauklėjimą.
Jėzus savo asmeninės meilės žmonėms galios dėka sugebėjo sulaužyti nuodėmės ir blogio gniaužtus. Šituo jis išlaisvino žmones tam, kad jie pasirinktų geresnius gyvenimo kelius. Jėzus pavaizdavo išsivadavimą iš praeities, kas savaime žadėjo pergalę ateities labui. Šitokiu būdu atleidimas užtikrino išgelbėjimą. Dieviškosios meilės grožis, kada tiktai patenka į žmogaus širdį, amžiams sunaikina nuodėmės kerus ir blogio galią.
Jėzaus kančios neapsiriboja nukryžiavimu. Tikrovėje, Jėzus iš Nazareto praleido daugiau negu dvidešimt penkerius metus ant realaus ir įtempto mirtingojo egzistavimo kryžiaus. Tikrąją kryžiaus vertę sudaro tas faktas, jog tai buvo aukščiausia ir galutinė jo meilės išraiška, jo gailestingumo užbaigtas atskleidimas.
Milijonuose apgyvendintų pasaulių dešimtys trilijonų besivystančių tvarinių, kurie galėjo susigundyti tuo, jog atsisakytų moralinės kovos ir apleistų gėrio kovą, į kurią veda įtikėjimas, dar kartą pažvelgė į Jėzų ant kryžiaus ir tuomet, įkvėpti to vaizdo, kaip Dievas atiduoda savo įsikūnijusią gyvybę, būdamas atsidavęs nesavanaudiškai žmogaus tarnystei, su sunkumais grūmėsi toliau.
Mirties ant kryžiaus triumfą apibendrina Jėzaus požiūrio į savo kankintojus dvasia. Jis kryžių pavertė meilės triumfo prieš neapykantą ir tiesos pergalės prieš blogį amžinuoju simboliu, kada meldėsi, “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.” Tas meilės atsidavimas užkrėtė visą milžinišką visatą; mokiniai ja užsikrėtė nuo savo Mokytojo. Pats pirmasis jo evangelijos mokytojas, kuris buvo pašauktas atiduoti savąją gyvybę šitoje tarnystėje, sakė, kada jie mirtinai užmėtė jį akmenimis, “Nekaltink jų dėl šitos nuodėmės.”
Kryžius aukščiausiu laipsniu apeliuoja į tai, kas žmoguje yra geriausia, kadangi jis atskleidžia tą, kuris buvo pasirengęs atiduoti savąją gyvybę tarnaudamas savo bičiuliams žmonėms. Nė vienas žmogus
[2019]▼
negali turėti tokios meilės, kuri būtų didesnė už šitą: kad savąją gyvybę jis norėtų atiduoti už savo draugus – o Jėzus turėjo tokią meilė, kad savąją gyvybę jis norėjo atiduoti už savo priešus, tokią meilę, kuri buvo didesnė už bet kokią meilę iki tol žinomą žemėje.
Kituose pasauliuose, taip pat ir Urantijoje, šitas didingas vaizdinys, kaip ant Golgotos kryžiaus mirė žmogiškasis Jėzus, sužadino mirtingųjų jausmus, tuo tarpu angelams jis sukėlė aukščiausią atsidavimą.
Kryžius yra šventos tarnystės, gyvenimo, kuris yra pašvenčiamas savo bičiulių gerovei ir išgelbėjimui, tas aukštasis simbolis. Kryžius nėra simbolis to, kad nekaltas Dievo Sūnus buvo paaukotas vietoje kaltų nusidėjėlių, ir tam, kad būtų nuramintas įžeisto Dievo įtūžis, bet, žemėje ir per visą milžinišką visatą, amžiams jis yra šventas simbolis to, kaip teisieji save padovanoja piktadariams ir juos išgelbsti šitos pačios meilės atsidavimo dėka. Kryžius iš tiesų yra nesavanaudiškos tarnystės aukščiausios formos simbolis, bet kokio teisingo gyvenimo visiškas padovanojimas, kada aukščiausiu laipsniu yra atsiduodama tarnystei iš visos širdies, net mirčiai, mirčiai ant kryžiaus. Ir Jėzaus savęs padovanojimo gyvenimo šito didingo simbolio pats tas vaizdas mus visus tikrai įkvepia, kad mes norėtume eiti ir padaryti lygiai tą patį.
Kada mąstantys vyrai ir moterys žvelgs į Jėzų, kaip jis savąją gyvybę atiduoda ant kryžiaus, tada vargu ar jie galės vėl sau leisti skųstis net ir dėl žiauriausių gyvenimo sunkumų, tuo labiau dėl smulkių rūpesčių ir dėl daugelio grynai įsivaizduojamų skriaudų. Jo gyvenimas buvo toks šlovingas, o mirtis tokia pergalinga, jog mes visi esame suvylioti tokio noro, kad patirtume tiek vieną, tiek ir kitą. Visas Mykolo savęs padovanojimas, pradedant jo jaunystės dienomis ir baigiant jo mirties ant kryžiaus šituo sukrečiančiu reginiu, turi tikrą traukiamąją galią.
Tada, žvelgdami į kryžių kaip į Dievo apreiškimą, įsitikinkite, kad į jį nežiūrite primityvaus žmogaus akimis, o taip pat ir vėlesniojo barbaro požiūriu, nes ir vienas, ir kitas Dievą laikė negailestingu Valdovu, kuris remiasi rūsčiu teisingumu ir griežtu įstatymo įgyvendinimu. Vietoje šito, įsitikinkite, kad šiame kryžiuje jūs matote Jėzaus meilės ir atsidavimo savo gyvenimo misijai save padovanoti savo milžiniškos visatos mirtingųjų rasėms baigiamąjį pasireiškimą. Žmogaus Sūnaus mirtyje pamatykite aukščiausiąją viršūnę to, kaip atsiskleidžia Tėvo dieviškoji meilė savo sūnums mirtingosiose sferose. Šitokiu būdu kryžius išreiškia atsidavimą savanoriškai meilei ir savanoriško išgelbėjimo padovanojimą visiems tiems, kurie tokias dovanas ir atsidavimą nori priimti. Kryžius nebuvo susijęs su kokiais nors Tėvo reikalavimais – tiktai su tuo, ką Jėzus taip noriai davė ir ko išvengti jis atsisakė.
Jeigu žmogus negali deramai įvertinti Jėzaus ir suprasti jo savęs padovanojimo žemėje reikšmės, tai jam bent jau gali būti suprantamos ir artimos jo fizinės kančios. Nė vienam žmogui daugiau niekada nebereikės baimintis, jog Kūrėjas nežino jo žemiškųjų kančių pobūdžio ir laipsnio.
Mes žinome, jog mirtis ant kryžiaus nebuvo tam, kad būtų pasiektas žmogaus susitaikymas su Dievu, bet ji buvo tam, kad stimuliuotų žmogaus suvokimą apie Tėvo amžinąją meilę ir jo Sūnaus nesibaigiantį gailestingumą, ir kad šitas visuotines tiesas praneštų visai visatai."
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008-03-22 22:14:19
Mielieji, pastudijuokite šį dokumentą, kad suvoktumėte, jog ne NUODĖMES ATPIRKO JĖZUS ANT KRYŽIAUS, o tiesiog šitokiu natūraliu būdu vystėsi įvykiai tokioje fariziejų ir rabinų valdomoje tamsioje aplinkoje.
Ir NEI TĖVAS, NEI JĖZAUS MISIJA su mirtimi ant KRYŽIAUS TIKRAI NETURI NIEKO BENDRO.
Ir pakelkite akis į šviesą, kad nustotumėte kaskart per Velykas nukryžiuoti PRISIKĖLUSĮ IR GYVĄ Jėzų.
Ir atsigęžkite į Tėvą, esantį jūsų viduje, atraskite Jį savyje ir tada patys patirsite, koks mylintis ir gailestingas yra TĖVAS, kad jis niekada už nuodėmes nieko nebaudžia. NIEKADA. NIEKO.
Tėvas vien tik myli, ir yra Meilės ŠALTINIS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008-03-21 13:10:31
Kada vėl ritualai bus atliekami negyvose bažnyčiose, perskaitykite, kaip iš tikrųjų buvo, kad suvoktumėte TUMETINIŲ įvykių natūralią seką.
TELYDI JUS RAMYBĖ.
SU BROLIŠKA MEILE,
Algimantas
2010-03-31 17:00:23
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]