Forumas: temos peržiūra
Būkime savo veiksmais ir mintimis verti Kūrėjo sūnų ir dukrų vardo
Visa šeima išvažiavome porai dienų į kaimą. Gera pas močiutę, visada taip šiltai priima, su meile išlydi, tai ir traukia sugrįžti ten, kur miela ir jauku.
Kaip ir kaskart ten nuvažiavus veiklos netrūksta, nei man, nei vaikams – Viktorijai, Matui, Kotrynai – visi randame kuo užsiimti. Net ir ta pati žemė ten atrodo tokia kitokia – tokia traukianti prie jos prisiliesti, papurenti, išravėti ar tiesiog ja, būtent kaimiška, ramiai pasivaikščioti. Tiesa, tėtis su Matu beveik visada patraukia į mūsų kaimynę, Lenkiją – ten jie visada randa kuo pasidžiaugti, o ypač daugiau nei Lietuvoje besišypsančiais žmonėmis.
Mano mylimam kaime net ir miegas kitoks – gilesnis, saldesnis – o ypač aš džiaugiuosi kai orai jau atšyla, tada galiu miegoti verandoje – visai kaip vaikystėje – kai ankstyvą rytą pro didelius langus ima skaisčiai šviesti kylanti saulė ir mane pažadina savo ryškiais spinduliais. Tiesa, pastaraisiais metais, kai būnu kaime, saulėtekį paprastai pasitinku laukuose, ten, kur žmonių ganyklos ir labai džiaugiuosi, kad dar įmanoma pamatyti širdžiai mielų vaizdų – vieną kitą močiutę lėtai žingsniuojančią link savo karvučių, kad pagirdyti ir pieno prisimelžti ir žinoma paglostyti savo mielą gyvulėlį.
Tai tas paprastumas bei natūralumas, tvyrojantis kaimo aplinkoje, nepaprastai džiugina ir mano vaikus. Ten niekas niekur neskuba ir nėra sumaišties tokios, kokia juntama Kaune, kad ir priemiestyje gyvenant – vis tiek, bendras žmonių elgesio bei mąstymo virpesių laukas paskleidžia atitinkamo dažnio virpesius ir urantui jie labai juntami. Nesvarbu, mažas fiziniu amžiumi urantukas, ar didesnę nei mažylis gyvenimo patirtį jau sukaupęs urantas – visi mes gyvename aukšto arba žemo dažnio energiniuose virpesiuose – patys juos moduliuojame. Deja, nesusimąstome, kad realiai egzistuojantys mūsų sąmonės virpesiai – pasklinda ne tik į šalia esančią aplinką, bet ir į visą kūriniją.
Kaip dažnai susimąstome apie savo veiksmus, kasdienius veiksmus? Ar jie yra emocijų kupini veiksmai – dėl to vargei ar teisingi – o gal Kūrėjo Meilės įstatymu remti veiksmai? Tačiau, pažvelkime giliau – kad suprasti Kūrėjo Meilės įstatymą, reikalinga suprasti, priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio veikimą. Ir čia, mano manymu, yra tas svarbusis faktas apie kurį be urantų niekas nesupranta ir suprasti negali, nes nenori – ne tik materialiai atliktas mūsų kažkoks tai veiksmas yra žemo arba aukšto energinio dažnio virpesių išraiška suformuotas, bet užtenka mintyse – tik pagalvoti – apie vieną ar kitą veiksmą, ir jau bus sukurta priežastis, kurios poveikyje bus atliktas veiksmas, o tai duos pasekmes mūsų vidiniam aš. Ir tai yra mūsų sąmonės virpesiai – mūsų mintys.
Įsivaizduojate kas dedasi eilinio mirtingojo mintyse, kuris nė nesusimąsto apie Kūrėją, Šviesos Šaltinį ir Centrą? Kaip sunku yra Minties Derintojui, su savo išrinktuoju mirtinguoju, kuris nė nežiūri Šviesos kryptimi. Ir kokiu tai milžinišku trukdžiu tampa tamsios, padrikos žmonijos mintys sklandžiam dvasiniam vystymuisi – bendros sąmonės realūs žemo energinio dažnio virpesiai. Niekas – be urantų – neturi savo kasdieniame gyvenime Kūrėjo Meilės pasireiškimo savo mintyse, savo širdyje. O juk reikalinga savimi pasirūpinti tam, kad galėtum rūpintis savo vaikais, kurie gerte gers Šviesos mokymus ir mąstymu bei veiksmais greitai išsiskirs aplinkoje.
Kaime, tai ne mieste, net ir ėjimo miegoti ritmas visiškai kitoks – anksti guliesi, anksti keliesi – tai ir saulėtekių nepramiegi, ir rasa gali pasidžiaugti, ar nuostabiais kvapais, tokiais, kokius užuosi tik ankstyvą rytą atsikėlęs. Pasiklausysi paukščiukų čiulbėjimo, o kur dar ta nuostabi rytinė tyla. Tačiau pati nuostabiausia – Gyvoji Tyla – Kūrėjo virpesių Tyla – ir rytas tam klausytis yra pats nuostabiausias laikas, todėl laimingas tas, kas tai supranta, o dar geriau – taip ir gyvena. Gyvena Kūrėju – ir taip nuo to ankstyvo ryto, iki vakaro, kai saulė jau leidžiasi ir žmogui reikalingas poilsis, nes toks ritmas ir bus Kūrėjo padiktuotas – o ne miesto sąlygų suformuotas – griūvančios civilizacijos padiktuotas – toks, kokiu gyvena visi miesto žmonės.
Tai svečiuodamasi kaime ir mūsų šeima mielai susirango į lovas jau devintą-dešimtą valandą vakaro. Tiesa, vaikai ir namuose, Kaune, gyvena vis tik tuo normaliuoju, kaimo ritmu, pavadinkim ir miegoti – patys – eina jau devintą valandą, ar truputį vėliau, ypač Matas, kuris nuo mažumės pats pirmasis, niekieno neraginamas, savarankiškai viską susitvarko ir jau žiūrėk laukia kol mes, likusieji šeimos nariai ateisime gi pagaliau į kambarį pasimelsti ir paskaityti Urantijos Knygą, kad pagaliau gi jis galėtų greičiau miegoti. – Oi, kaip mėgstu miegoti – dažnai su šypsena dieną užbaigia šis vaikas.
Taigi, buvo jau vakaras svečiuojantis tą pirmąją dieną pas močiutę. Visi vaikai jau prieš pat einant miegoti, atbėgo pas močiutę į kambarį atsisveikinti – labanakt pasakyti, pabučiuoti, bet Kotryna vis tik dar susirangė pas močiutę į lovą, nes aš dar nebuvau visko susitvarkiusi, kad eiti drauge su visais šeimos nariais miegoti – kažką dar veikiau močiutės kambaryje. Močiutė glosto, glosto Kotrynos galvytę ir staiga klausia – Ar paskaito mamytė su tėveliu pasakučių vakarais? – Mes apie Rojaus Trejybę skaitom. – Mmm, o pasakučių ar paskaito? – Pasakos tik vaikams.
Štai kaip nuostabiai šis Kotrynos ir močiutės dialogas, pademonstruoja, kas gi kuria tą sklandų dvasinį vystymąsi – šviesių minčių galia – kad vis stipriau ir stipriau įsigalėtų žmogaus viduje Kūrėjo-Meilės Šaltinio patyrimas ir nuo ko jaunesnio amžiaus, o iš tikrųjų, jau ir pats kūdikėlio kūrimas yra kūryba su Kūrybos Šaltiniu ir Centru, nuostabiame patyrime, Kūrėjo sūnui ir dukrai tampant bendrakūrėjais su Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Kūnu ir protu – emociškai – kiekvienas žmogus reaguoja skirtingai. Vienas vienintelis dalykas, galintis atvesti žmoniją į vienybę ir brolystę, tai – dieviškoji dvasia – Minties Derintojai – kurie į mūsų prašymus, nuoširdžias maldas reaguoja turėdami vieną vienintelį tikslą – sudvasinti žmogiškąją būtybę – kreipdami mūsų žemiškąjį protą tolyn nuo blogio seklumų ir su kokiu nepailstančiu atsidavimu jie veda mūsų besivystančią sielą per mūsų visą žemiškąją karjerą – neramumų ir abejojimų kelyje.
Tai paties mirtingojo priedermė – likti ištikimam, pasitikėti Derintoju – įsiklausyti į jo vedimą, kad galiausiai prasidėtų tas dieviškasis susiderinimas, tas dangiškasis susiliejimas tarp mirtingojo žmogaus ir dieviškojo Derintojo. Ir tik pačiam mirtingajam panorėjus ir įmanoma tokia dieviškoji sąjunga, nes mūsų valia yra pati aukščiausia net ir pačiam Kūrėjui. Mes patys to turime trokšti, iš visos širdies – tapti Kūrėjo sūnumi ar dukra.
Noro mokytis mums niekas nesukurs. Kiekvienas mirtingasis, kiekvienas, tas kuris savo veiksmais ir mintimis nesistengia gyventi Gyvąja Šviesa, savo sąmonės žemais energiniais virpesiais užkerta kelią daugybės milijonų savo brolių ir sesių sklandžiam dvasiniam vystymuisi, kad tarp žmonijos kuo greičiau įsigaliotų Kūrėjo Meilės įstatymas, vienas vienintelis įstatymas – Meilės.
Sėdžiu miegamajame, skaitau knygą – Kauną tądien lepino ryškūs saulutės spinduliai. Atbėga Kotryna, strikt ant lovos prie manęs. Imame abi žaisti, taip gera abiems, taip gera matyti besijuokiantį vaiką, savo nuoširdžiomis akytėmis vis prašantį dar ir dar daryti taip, kad jai norėtųsi kuo ilgiau pasijuokti. Mažylė pailsta dūkti, atsigula man ant kelių, surimtėja ir netikėtai paklausia – Mamyte, Jėzus mano viduj gyvena, taip? (norėdama parodyti kur, baksnoja rankyte į krūtinę) – Tavo viduj gyvena Minties Derintojas, Kūrėjo dalelė, tau ir kiekvienam padovanota (žvilgteli į mane įtariu žvilgsniu) – Bet kaip ten vadinasi, Jėzaus...?? – O Jėzaus Tiesos Dvasia veda tave taip, kad būtum gera mergaitė, ji visada eina priekį tavęs. Ir dabar Jėzus mato kaip šita graži mergaitė kalba apie jį, girdi tavo mintis kai tu apie jį kalbi, kiekvieną tavo žodį girdi ir džiaugiasi matydamas tave tokią linksmą ir gerą. – Kotryna patenkinta šypsosi, o tada pakelia galvytę į viršų ir sušunka – Jėzau, aš tave Myliu! – sukrizena ir įsikniaubia į mane. Tada vėl pakelia galvytę į viršų ir sušunka dar kartą – Jėzau, aš tave Myliu!! – abi šypsomės.
Ir tai buvo pati nuoširdžiausia vaiko malda ir buvo gera jos klausytis.
Priežastis sukuria veiksmą, o tas veiksmas duoda pasekmes, o tos pasekmės vėl yra priežastis susikurti naujam veiksmui ir naujoms pasekmėms. Kad ir kokia menka priežastis, menkas veiksmas ar menka pasekmė – ji neužsibaigia – o tai ir yra priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio pasireiškimas galiojantis visoje kūrinijoje.
Tai štai, urantų nuoširdi malda, kalbama su įtikėjimu, nesavanaudiška ir išmintinga ir yra ta Komunija su Kūrėju, kuri veda taip, kad būtų vykdoma aukščiausioji valia – Kūrėjo valia. O pasakų pasaulyje vis tik dar ilgai žais mūsų mylimi broliai ir sesės, taip ir nematydami, juo labiau nepatirdami Kūrėjo Tikrovės, kurios vaisių saldumą jau po truputį ragauja būtent urantai ir tik urantai.
O jau kai bus ta – diduma – urantų, tada bus galima sugrįžti ir į kaimą – kiekvienas turės savo veiklą ir ne šiaip sau veiklą, o Visų Šviesos Labui nukreiptą veiklą ir ji bus vystoma taip, kaip sumanė Kūrėjas, nes niekas nepajėgus sustabdyti Kūrėjo Evoliucinio Plano veikimo. Uždelsti – taip, bet sustabdyti – ne.
Būkime savo veiksmais ir mintimis verti Kūrėjo sūnų ir dukrų vardo.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
2018-04-28 13:33:06
Komentarai
Brangi Vita, ačiū už tokį nuoširdų, šviesų, gaivų kaip pats pavasaris, tavąjį mokymą! Skaitant taip ir nuklysta mintys į nuostabiai žaliuojančius gamtos laukus, kuriais štai kaime savo sodyboje aš kartu su savo dukryte Salomėja, ir vyru Robertu vaikštinėjame, mąstome, kalbamės, darbuojamės sode, klausomės paukščių čiulbėjimo, geriame svaiginančius besiskleidžiančių medžių pumpurų, žolės, gėlių žiedų aromatus. Todėl puikiai suprantu Vitos meilę gamtai, nes ir aš myliu gamtą, man gera ir laisva joje, gera visai mūsų šeimai, o ji spinduliuoja daug aukštesnio dažnio energinius virpesius nei miestų, užmiesčių aplinka, kurioje daug daugiau chaoso, nerimo, skubėjimo kažkur, kad atrodo, jog žmogus bando laiką sugauti savojoje saujoje. O įsiklausymo į Kūrėjo mums iš vidaus su begaline meile siūlomą harmoningą ritmą – nėra. O kai negyvenama Kūrėjo ritmu, tuomet štai ir matyti aplinkoje degradacija – mirtingieji pilni nerimo, įtampos, baimės dėl nesuspėjamų daugybės darbų, kuriuos patys sau užsikrauna tokius, ir net neprasmingus, švaistančius jų energiją, kurių galėtų nebūti. Jeigu būtų atrastas gyvas Kūrėjas mirtingojo viduje, jis pajaustų, kaip jį veda Kūrėjas, kokius darbus – prasmingus darbus – skatina dirbti, ir motyvuotus meile visų labui, ir taip nuoširdžiai, išmintingai, teisingai ir atkakliai, kad tokie darbai teiktų pilnatvės ir gyvybingumo pojūtį. O tokia būsena stiprina ir fizinį kūną, aktyvina protą ir toliau darbuotis drauge su Kūrėju kaip bendrakūrėjui, su Apvaizda, kad aplinka būtų nuspalvinta to asmens paskleistais meilės ir šviesos virpesiais per mintis, darbus, kad ji taptų pakylėjanti kiekvieną, o ne gramzdinanti, smaugianti – tokia slogi aplinka yra miestuose. Štai kodėl iš jų norisi kuo greičiau lėkti kažkur į gamtą, į kaimą, kur įmanoma laisvai pilna krūtine įkvėpti ne tik gaivaus oro, bet ir ramybės. Tačiau vėl gi, jeigu mirtingasis atrastų Kūrėją savyje, jis nuolat gertų ramybės vandenį kasdien ir nuolatos iš paties Šaltinio, nereiktų ištrūkti iš miesto kaip kokio kalėjimo, tuomet ir miestuose būtų darna, gyventojų pasiskirstymo požiūriu, įvairių veiklų požiūriu, pastatų architektūros, landšafto darnus išplanavimas derinant su daugybe žaliųjų zonų, kad kuo maloniau ir sveikiau būtų gyventi žmogui. Taigi į kokią sritį bepažvelgčiau, jau aiškiai žinau vidumi, kad vienintelė visų problemų, neteisingumo, chaoso sprendimo kryptis – Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Tik atradus Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, pajautus Jos vedimą savyje, Jos harmoningą meilės ritmą, palaipsniui visos problemos imtų spręstis, visose srityse ir veiklose, nes imtų keistis žmogaus mąstymas – iš gyvulinio grobuoniško ir primityvaus, į dievišką Tikrovės mąstymą vienovėje su atrastu savyje Kūrėju. Ir taip bus! Ir pradžia jau yra nuo mūsų urantų, mums štai gyvenant gyvą gyvenimą su atrastu savyje Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, mums čia dalinantis savo šviesiomis mintimis, mokymais, visų gerovės labui, ateities kartų šviesos labui, ir tuo pačiu mūsų pačių augimo labui.Kotrynos garsiai ir nuoširdžiai išsakyti meilės žodžiai Jėzui mane labai nudžiugino ir sukėlė nuoširdžią šypseną. Štai koks imlus kiekvienas vaikas Kūrėjo gyvai šviesai, jei tik jam suteikiama galimybė gerti ją, o tai jau – tėvų nuoširdžios ir atkaklios pastangos. Mūsų žemiškųjų tėvų augimas geriant Kūrėjo gyvąją meilės energiją suteikia milžinišką šviesos gurkšnį mūsų mažyliams vaikams, ir jau tokiame ankstyvame amžiuje, o tai labai svarbu, kad būtų sėjama vien meilės sėkla jų protuose, o ne baimės ir tamsos, kad protas būtų kuo šviesesnis ir atsparesnis tamsios aplinkos poveikiui, mūsų kasdienio ir asmeninio šviesaus indėlio dėka.
Nuostabi šviesi Vitos mintis „Būkime savo veiksmais ir mintimis verti Kūrėjo sūnų ir dukrų vardo.” Ir man dar kyla mintys, kad mes turime pajausti būsena, jog ne tik žinome, kad esame Kūrėjo sūnūs ir dukros, bet turime norėti būti GYVYBINGAIS Kūrėjo sūnumis ar dukromis, tokiais, koks net yra pats Kūrėjas – Gyvybingumo Šaltinis. Jo srovė nuolat liejasi ir niekada nestovi vietoje, tai ar mes, Jo sūnūs ir dukros, turime elgtis kitaip? Ar turime stoviniuoti vietoje? Tačiau mūsų gyvybingumas ir aktyvumas gyvenant šviesos gyvą gyvenimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU visiškai priklauso nuo mūsų gyvojo įtikėjimo gilinimo, nuolat dedant kasdienes ir atkaklias pastangas, kurios sukuria priežastį ir motyvą toliau dėti pastangas. O apdovanojimą pajuntame būsena – ramybės, stiprybės, sveikatos, gerovės, nuoširdumo, palaimos, išminties, įžvalgos, teisingumo, ryžto, drąsos, gerovės būsena. Ir šitokios amžinosios dovanos, vien gilinant savąjį įtikėjimą, įveikiant įvairius iššūkius, su laiku tampa tik didesnės – giliau ir plačiau mumyse patiriamos. Štai kokį apdovanojimą mums yra parengęs Kūrėjas, mums aktyviau žengiant Jo gyvuoju keliu. Pralaimėjimų jame nėra, vien laimėjimai, ir laimėjimai ne tik savo, bet ir visumos gerovei.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2018-04-29 11:46:42
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]