Forumas: temos peržiūra
Sūnaus Kūrėjo (Jėzaus) PRISIKĖLIMAS
189 DOKUMENTAS
PRISIKĖLIMAS
NETRUKUS, kai tik Jėzus penktadienio popietę buvo palaidotas, Nebadono archangelų vadovas, tuo metu buvęs Urantijoje, sukvietė miegančiųjų valinių tvarinių prikėlimo tarybą ir ėmė svarstyti, kokiu metodu būtų galima prikelti Jėzų. Šitie susirinkę vietinės visatos sūnūs, Mykolo tvariniai, šitaip padarė savo pačių iniciatyva; Gabrielis jų nebuvo sukvietęs. Iki vidurnakčio jie buvo priėję tokios išvados, jog tvarinys negali nieko padaryti, kad Kūrėjo prisikėlimą palengvintų. Jie nusprendė įsiklausyti į tą patarimą, kurį jiems pateikė Gabrielis, jiems paaiškinęs, kadangi Mykolas “savąją gyvybę atidavė savo laisva valia, tai jis taip pat turi ir tą galią ją susigrąžinti sutinkamai su savo apsisprendimu.” Iškart kai tik šitoji archangelų, Gyvybės Nešėjų, ir jų įvairių partnerių, kurie jiems padeda tame darbe, kai tvariniai atstatomi ir sukuriami morontijoje, taryba savo pasitarimą baigė, tada Jėzaus Personalizuotas Derintojas, kuris asmeniškai vadovavo susirinkusioms dangiškosioms gausybėms tuo metu buvusioms Urantijoje, nerimastingai laukiantiems stebėtojams pasakė šiuos žodžius:
“Nė vienas iš jūsų negali nieko padaryti, kad padėtų savo Kūrėjui-tėvui sugrįžti į gyvenimą. Kaip šios sferos mirtingasis jis patyrė mirtingojo mirtį; kaip visatos Valdovas jis vis tiek gyvena. Tai, ką jūs stebite, yra Jėzaus iš Nazareto mirtingas perėjimas iš gyvenimo materialiame kūne į gyvenimą morontijoje. Šito Jėzaus dvasinis perėjimas buvo užbaigtas tuo metu, kada aš atsiskyriau nuo jo asmenybės ir tapau jūsų laikinuoju valdytoju. Jūsų Kūrėjas-tėvas nusprendė pereiti per visą savo mirtingųjų tvarinių patyrimą, nuo gimimo materialiuose pasauliuose, toliau per natūralią mirtį ir prisikėlimą morontijoje, į tikrosios dvasinės egzistencijos statusą. Tam tikrą šito patyrimo fazę jūs netrukus pamatysite, bet joje dalyvauti jūs negalite. Tų dalykų, kuriuos jūs paprastai darote tvariniui, negalite padaryti Kūrėjui. Sūnus Kūrėjas pats savyje turi tą galią, kad save padovanotų bet kurio iš savo sukurtų sūnų pavidalu; jis pats savyje turi tą galią, kad atiduotų savo matomą gyvybę ir ją vėl susigrąžintų; ir šitą galią jis turi Rojaus Tėvo tiesioginiu įsakymu, ir aš žinau, ką sakau.”
Kada jie išgirdo šiuos Personalizuoto Derintojo žodžius, tada visi ėmė nerimastingai laukti, pradedant Gabrieliumi ir baigiant pačiu nuolankiausiu cherubimu. Jie matė Jėzaus mirtingą kūną kape; jie pastebėjo jų mylimo Valdovo veiklos visatoje įrodymų; ir tokių reiškinių nesuprasdami, jie kantriai laukė naujų įvykių.
1. MORONTINIS PERĖJIMAS
Sekmadienio rytą antrą keturiasdešimt penkios, Rojaus įsikūnijimų komisija, susidedanti iš septynių nenustatytų Rojaus asmenybių, atvyko į vietą ir
--------------------------------------------------------------------------------
[2021]▼
nedelsiant išsidėstė prie kapavietės. Be dešimties minučių trečią, iš Juozapo naujosios kapavietės ėmė sklisti sumaišytos materialios ir morontinės veiklos intensyvios vibracijos, o dvi minutės po trijų, šitą sekmadienio rytą, balandžio 9-ąją, 30 m. po Kr. gim., prisikėlusi Jėzaus iš Nazareto morontinė forma ir asmenybė išėjo iš kapavietės.
Kai tik prisikėlęs Jėzus laidojimo kapavietę paliko, tai materialus kūnas, kuriame jis gyveno ir dirbo žemėje beveik trisdešimt šešerius metus, vis dar tebegulėjo kapavietės nišoje, nepajudintas ir suvyniotas į drobulę, lygiai taip, kaip penktadienio popietę jį ilsėtis ramybėje buvo paguldę Juozapas ir jo pagalbininkai. Taip pat ir akmuo prieš įėjimą į kapavietę buvo visiškai nepajudintas; Piloto antspaudas buvo vis dar nesulaužytas; kareiviai vis dar tebebuvo sargyboje. Šventyklos sargybiniai budėjo visą laiką; romėnų sargyba buvo pakeista vidurnaktį. Nė vienas iš šitų sargų neįtarė, kad tas objektas, dėl kurio jie budi, prisikėlė nauja ir aukštesne egzistencijos forma, ir kad jo kūnas, kurį jie saugo, dabar yra nebereikalingas išorinis apvalkalas, kuris nebeturi jokio tolimesnio ryšio su išlaisvinta ir prikelta Jėzaus morontine asmenybe.
Žmonija neskuba suvokti, jog, viso to, kas yra asmenis, materija yra morontijos griaučiai, ir jog ir vienas, ir kitas yra besitęsiančios dvasinės tikrovės atspindėtas šešėlis. Kiek dar praeis laiko iki to meto, kada jūs žiūrėsite į laiką kaip į amžinybės ir erdvės judantį atvaizdą, kaip į Rojaus realybių pralekiantį šešėlį?
Tiek, kiek mes galime spręsti, nė vienas tvarinys iš šitos visatos, o taip pat ir jokia kita asmenybė iš kitos visatos visiškai nebuvo susijusi su Jėzaus iš Nazareto šituo morontiniu prisikėlimu. Penktadienį savąją gyvybę jis atidavė kaip šios sferos mirtingasis; sekmadienio rytą jis vėl ją susigrąžino kaip Norlatiadeko žvaigždyno Satanijos sistemos morontinė būtybė. Daug ko, kas yra susiję su Jėzaus prisikėlimu, mes nesuprantame. Bet mes žinome, jog tai atsitiko taip, kaip mes papasakojome ir maždaug mūsų nurodytu laiku. Mes taip pat galime pastebėti, jog visi žinomi reiškiniai, susiję su morontiniu perėjimu, arba morontiniu prisikėlimu, įvyko tiesiog Juozapo naujojoje kapavietėje, kur mirtingi materialūs Jėzaus palaikai gulėjo įvynioti į laidojimo drobulę.
Mes žinome, kad nė vienas vietinės visatos tvarinys šitame morontiniame pažadinime nedalyvavo. Mes pastebėjome, kaip tos septynios Rojaus asmenybės kapavietę apsupo, bet nematėme nieko, kad jos ką nors darytų, kas būtų susiję su Mokytojo pažadinimu. Kai tiktai Jėzus pasirodė greta Gabrielio, tiesiog virš kapavietės, tada tos septynios asmenybės iš Rojaus davė ženklą, rodantį, kad jos ketina nedelsiant išvykti į Uversą
Imkime ir amžiams paaiškinkime Jėzaus prisikėlimo sampratą pateikdami tokius teiginius:
1. Jo materialus arba fizinis kūnas nebuvo prisikėlusios asmenybės dalis. Kada Jėzus išėjo iš kapo, tada jo materialus kūnas liko kapavietėje nepaliestas. Jis paliko kapavietę nepajudinęs tų akmenų, kurie buvo užtvėrę įėjimą, ir nepažeidęs Piloto antspaudų.
2. Iš kapavietės jis nepasirodė kaip dvasia, o taip pat ir kaip Nebadono Mykolas; jis nepasirodė Kūrėjo Valdovo pavidalu, kokį jis buvo turėjęs iki savojo įsikūnijimo mirtingojo materialaus kūno pavidalu Urantijoje.
3. Iš šitos Juozapo kapavietės jis neišėjo turėdamas tokį morontinių asmenybių pavidalą, kokį turi tie, kurie, kaip prikeltos morontinės kylančiosios būtybės, išeina iš Satanijos vietinės sistemos pirmojo gyvenamojo pasaulio
--------------------------------------------------------------------------------
[2022]▼
prisikėlimo salių. Ir Mykolo memorialo egzistavimas mansonijos pirmojo gyvenamojo pasaulio prisikėlimo salių milžiniško kiemo centre leidžia mums daryti išvadą, jog Mokytojo prisikėlimui Urantijoje buvo kažkokiu būdu padedama šitame, pirmajame iš sistemos gyvenamųjų pasaulių.
Jėzaus pirmasis veiksmas prisikėlus iš kapo buvo pasisveikinimas su Gabrieliu ir nurodymas jam toliau likti atsakingu už vykdomosios valdžios reikalus visatoje vadovaujant Emanueliui, o tada Melkizedekų vadovui jis nurodė perduoti jo broliškus linkėjimus Emanueliui. Po šito jis paprašė Edentijos Patį Aukštąjį, kad jo mirtingąjį perėjimą patvirtintų Dienų Senieji; ir atsisukęs į susirinkusias morontines grupes iš šių septynių gyvenamųjų pasaulių, čia atvykusias pasveikinti savo Kūrėjo kaip savosios kategorijos tvarinio, Jėzus ištarė pirmuosius savo pomirtinės karjeros žodžius. Morontinis Jėzus pasakė: “Užbaigęs savo gyvenimą materialiame kūne, aš norėčiau trumpą laiką iš tikrųjų pabūti čia laikinojoje formoje, kad galėčiau geriau pažinti savo kylančiųjų tvarinių gyvenimą ir toliau apreikšti savo Tėvo Rojuje valią.”
Baigęs kalbėti, Jėzus davė ženklą Personalizuotam Derintojui, ir tuomet visos protingos visatos būtybės, kurios buvo surinktos į Urantiją, kad pamatytų prisikėlimą, nedelsiant buvo išsiųstos su atitinkamomis savo užduotimis visatoje.
Dabar Jėzus užmezgė morontinio lygio ryšius, jį supažindino, kaip tvarinį, su gyvenimo, kurį jis buvo apsisprendęs trumpą laiką gyventi Urantijoje, reikalavimais. Šitam įvadui į morontinį pasaulį prireikė daugiau negu vienos valandos žemės laiku, ir du kartus reikėjo padaryti pertrauką dėl jo troškimo pabendrauti su savo buvusiais bičiuliais materialiame kūne, kada jie išėjo iš Jeruzalės, kad stebėdamiesi įdėmiai apžiūrėtų tuščią kapavietę tam, jog surastų tai, ką jie laikė jo prisikėlimo įrodymu.
Dabar Jėzaus mirtingas perėjimas – morontinis Žmogaus Sūnaus prisikėlimas – yra užbaigtas. Mokytojo, kaip tokios asmenybės, kuri yra tarpinė tarp to, kas yra materialus ir kas yra dvasinis, pereinamoji patirtis prasidėjo. Ir jis visa tai atliko dėka tos galios, kuri neatskiriamai yra jo paties viduje; nė viena asmenybė jokios pagalbos jam nesuteikė. Dabar jis gyvena kaip morontijos Jėzus, ir tuo metu, kada jis pradeda šitą morontinį gyvenimą, jo materialus kūnas nepaliestas guli tenai kapavietėje. Kareiviai vis dar tebesaugo, o gubernatoriaus antspaudas ant akmenų dar nesulaužytas.
2. JĖZAUS MATERIALUS KŪNAS
Dešimt minučių po trijų, kada prisikėlęs Jėzus bendravo su susirinkusiomis morontinėmis asmenybėmis iš Satanijos septynių gyvenamųjų pasaulių, archangelų – prisikėlimo angelų – vadovas kreipėsi į Gabrielį ir paprašė Jėzaus mirtingojo kūno. Tarė archangelų vadovas: “Mes negalime dalyvauti Mykolo, mūsų valdovo, savęs padovanojimo patyrimo morontiniame prisikėlime, bet mes norėtume jo mirtingus palaikus paimti į savąją globą, kad jie nedelsiant būtų sunaikinti. Mes nesiūlome panaudoti savojo dematerializavimo metodo; mes tiesiog norėtume sukelti pagreitinto laiko procesą. Užtenka to, kad mes matėme, kaip Valdovas gyvena ir miršta Urantijoje; dangiškųjų gausybių bus pasigailėta tuo, kad jų atmintyje nebus to vaizdo, kaip ilgai irsta visatos Kūrėjo ir Rėmėjo žmogiškoji forma. Viso Nebadono protingų būtybių vardu, aš prašau mandato, kad į mano globą būtų atiduotas Jėzaus iš Nazareto mirtingas kūnas ir kad mes būtume įgalioti jį nedelsiant sunaikinti.”
--------------------------------------------------------------------------------
[2023]▼
Ir kada Gabrielis pasitarė su vyresniuoju Pačiu Aukštuoju iš Edentijos, tada dangiškųjų gausybių atstovui archangelui buvo duotas leidimas atlikti tokį Jėzaus fizinių palaikų sunaikinimą, koks jam atrodys tinkamas.
Kai tik šitas archangelų vadovo prašymas buvo patenkintas, tada jis pasikvietė sau į pagalbą daug savo bičiulių, drauge su didžiuliu kiekiu atstovų iš visų dangiškųjų asmenybių kategorijų, ir tuomet, padedant Urantijos tarpinėms būtybėms, pradėjo Jėzaus fizinio kūno pasiėmimo procesą. Šitas miręs kūnas buvo grynai materialus kūrinys; jis buvo fizinis ir materialus tikrąja šio žodžio prasme; iš kapavietės jo nebuvo galima pašalinti taip, kaip iš užantspauduoto kapo galėjo išeiti prisikėlusi morontinė forma. Padedant tam tikroms morontinėms pagalbinėms asmenybėms, morontinę formą galima padaryti tokią, kad vienu metu, ji būtų tarsi dvasinė, taip, kad ji nereaguotų į įprastą materiją, tuo tarpu kitu metu, ji gali tapti matoma materialioms būtybėms ir su ja gali bendrauti materialios būtybės, tokios, kaip ir šių sferų mirtingieji.
Ruošiantis Jėzaus kūną iš kapavietės pašalinti prieš tai, kada jie oriai ir pagarbiai jį sunaikins beveik tik akimirksnį trunkančio suirimo dėka, Urantijos antrinės tarpinės būtybės gavo užduotį nuo įėjimo į kapavietę nuridenti į šalį akmenis. Didesnis iš šitų dviejų akmenų buvo masyvus apskritas luitas, didele dalimi panašus į malūno girnas, ir jis judėjo grioveliu, iškaltu uoloje, tokiu būdu, kad jį buvo galima ridenti pirmyn ir atgal, atidarant arba uždarant kapavietę. Kada saugantys žydų sargybiniai ir romėnų kareiviai, blankioje ryto šviesoje, pamatė, kaip šitas didžiulis akmuo ima ristis į šalį nuo įėjimo į kapavietę, akivaizdžiai pats savaime – be kokių nors matomų priemonių, kurios tokį judėjimą paaiškintų – tada juos apėmė baimė ir panika, ir jie lėkte nulėkė iš tos vietos. Žydai parbėgo į namus, po to sugrįžo, kad apie šiuos dalykus praneštų savo kapitonui šventykloje. Romėnai nulėkė į Antonijo tvirtovę ir pranešė, ką buvo matę, centurionui, kai tiktai šis atvyko į budėjimą.
Žydų lyderiai pradėjo tą nešvarų reikalą, kad tariamai atsikratytų nuo Jėzaus pasiūlydami kyšį išdavikui Judui, o dabar, kada susidūrė su šita gluminančia padėtimi, vietoje to, kad galvotų, kaip nubausti tuos sargybinius, kurie pabėgo iš savo posto, jie griebėsi to, kad šiuos sargybinius ir romėnų kareivius ėmė papirkinėti. Jie kiekvienam iš šitų dvidešimties vyrų sumokėjo tam tikrą sumą pinigų ir paliepė jiems, kad visiems sakytų: “Tuo metu, kada mes naktį miegojome, jo mokiniai užpuolė mus ir jo kūną išsinešė.” Ir žydų lyderiai kareiviams tvirtai pažadėjo, kad juos gins prieš Pilotą, jeigu kada nors gubernatorius sužinotų, kad jie paėmė kyšį.
Krikščioniškas tikėjimas į Jėzaus prisikėlimą buvo grindžiamas “tuščios kapavietės” faktu. Iš tikrųjų tai buvo faktas, jog kapavietė buvo tuščia, bet kai dėl prisikėlimo, tai nėra tiesa. Kapavietė iš tiesų buvo tuščia, kada atėjo pirmieji tikintieji, ir šitas faktas, susietas su neabejotinu Mokytojo prisikėlimo faktu, atvedė į tai, kad buvo suformuluotas toks tikėjimas, kuris buvo neteisingas: mokymas, kad iš kapo prisikėlė Jėzaus materialus ir mirtingas kūnas. Tiesa, turinti reikalo su dvasinėmis realybėmis ir amžinosiomis vertybėmis, nevisada gali būti sukuriama akivaizdžių faktų suderinimu. Nors atskiri faktai gali būti materialiai ir teisingi, bet tai nereiškia, jog faktų grupės sujungimas turi būtinai vesti į teisingas dvasines išvadas.
Juozapo kapavietė buvo tuščia ne dėl to, kad Jėzaus kūnas buvo atstatytas arba prikeltas, bet dėl to, kad buvo patenkintas dangiškųjų gausybių prašymas ypatingai ir unikaliai jį sunaikinti, kad būtų “dulkės į dulkę”
--------------------------------------------------------------------------------
[2024]▼
sugrįžimas, neįsiterpiant laiko uždelsimui ir nevykstant mirtingo irimo ir materialaus gedimo įprastiems ir matomiems procesams.
Mirtingi Jėzaus palaikai patyrė tą patį natūralų elementų suirimo procesą, koks yra būdingas visiems žmogiškiesiems kūnams žemėje, išskyrus tai, kad laiko atžvilgiu, šitas natūralus suirimo būdas buvo nepaprastai paspartintas, pagreitintas iki tokio laipsnio, kad įvyko beveik akimirksniu.
Mykolo prisikėlimo tikrieji įrodymai savo prigimtimi yra dvasiniai, nors šitą mokymą ir sustiprina šios sferos daugelio mirtingųjų, kurie su prisikėlusiu morontiniu Mokytoju susitiko, jį atpažino, ir su juo bendravo, parodymai. Jis tapo beveik vieno tūkstančio žmogiškųjų būtybių asmeninio patyrimo dalimi iki to laiko, kada su Urantija atsisveikino galutinai.
3. PRISIKĖLIMAS DĖL NAUJOS DIEVIŠKOSIOS TVARKOS
Šiek tiek po pusės penkių šitą sekmadienio rytą Gabrielis sukvietė archangelus ir pasirengė paskelbti bendrą prisikėlimą, susijusį su Adominės dieviškosios tvarkos užbaigimu Urantijoje. Kada milžiniška serafimų ir cherubimų gausybė, susijusi su šituo didžiu įvykiu, buvo išdėstyta tinkama tvarka, tada morontinis Mykolas pasirodė prieš Gabrielį, sakydamas: “Kaip manasis Tėvas gyvybę turi savyje, lygiai taip jis iš tikrųjų davė ją šiam Sūnui, kad turėtų gyvybę savyje. Nors aš dar ne iki galo naudojuosi visatos valdžia, bet šitas savo paties nustatytas apribojimas jokiu būdu neapriboja gyvybės padovanojimo mano miegantiesiems sūnums; tegul prasideda planetinio prisikėlimo kvietimas pagal sąrašą.”
Tada archangelų grandinė pirmą kartą veikė iš Urantijos. Gabrielis ir archangelų gausybės nuvyko į planetos dvasinio poliariškumo vietą, ir kada Gabrielis davė ženklą, tada į sistemos pirmąjį gyvenamąjį pasaulį akimirksniu nuskriejo Gabrielio balsas, sakantis: “Mykolo nurodymu, Urantijos naujosios dieviškosios tvarkos mirusieji teprisikelia!” Tada visi Urantijos žmogiškųjų rasių išlikusieji, kurie buvo užmigę nuo Adomo laikų, ir kuriems dar nebuvo paskelbtas nuosprendis, atsirado mansonijos prisikėlimo salėse, parengti tam, kad gautų morontinį pavidalą. Ir akimirksniu serafimai ir jų pagalbininkai pasirengė išvykti į gyvenamuosius pasaulius. Paprastai šitie serafiniai sargybiniai, kažkada paskirti į šitų išliekančiųjų mirtingųjų grupinę apsaugą, būtų dalyvavę jų pažadinimo metu mansonijos prisikėlimo salėse, bet šituo laiku jie buvo šitame pačiame pasaulyje, kadangi čia būtinai turėjo dalyvauti Gabrielis, sąsajoje su Jėzaus morontiniu prisikėlimu.
Nežiūrint to, kad nesuskaičiuojamas kiekis individų, turėjusių asmeninius serafinius sargus, ir tų, kurie buvo pasiekę reikalingą dvasinės asmenybės išsivystymą, buvo patekęs į mansoniją vėlesniaisiais amžiais po Adomo ir Ievos laikų, ir nors buvo daug specialiųjų ir tūkstantmečių Urantijos sūnų prisikėlimų, bet šitas buvo trečiasis iš planetinių kvietimų pagal sąrašą, arba prisikėlimų dėl užbaigtos naujosios dieviškosios tvarkos. Pirmasis įvyko Planetos Princo atvykimo metu, antrasis buvo Adomo laikais, o šitas, trečiasis, pažymėjo Jėzaus iš Nazareto morontinį prisikėlimą, mirtingojo perėjimą.
Kada archangelų vadovas gavo planetinio prisikėlimo ženklą, tada Žmogaus Sūnaus Personalizuotas Derintojas savosios valdžios dangiškosioms gausybėms, suburtoms Urantijoje, atsisakė, sugrąžindamas visus šiuos vietinės visatos sūnus atgal į jų atitinkamų vadovų jurisdikciją. Ir
--------------------------------------------------------------------------------
[2025]▼
kada jis tą padarė, tada išvyko į Salvingtoną, kad pas Emanuelį užregistruotų tai, jog Mykolas mirtingąjį perėjimą užbaigė. Ir nedelsiant juo pasekė visos dangiškosios gausybės, kurių paslaugos nebebuvo reikalingos Urantijoje. Bet Gabrielis pasiliko Urantijoje su morontiniu Jėzumi.
Ir tai yra pasakojimas apie Jėzaus prisikėlimo įvykius, kaip į juos žvelgė tie, kurie matė juos tokius, kokie jie tikrųjų buvo, be šališko ir suvaržyto žmogiškojo požiūrio apribojimų.
4. TUŠČIOS KAPAVIETĖS SURADIMAS
Kada mes artėjame prie Jėzaus prisikėlimo laiko šitą ankstyvą sekmadienio rytą, tada reikėtų prisiminti, jog šie dešimt apaštalų buvo Elijo ir Marijos Morkaus namuose, kur jie miegojo viršutiniame kambaryje, ilsėdamiesi ant tų pačių kušečių, ant kurių jie buvo patogiai įsitaisę per paskutiniąją vakarienę su savo Mokytoju. Šitą sekmadienio rytą jie buvo susirinkę visi, išskyrus Tomą. Tomas su jais pabuvo keletą minučių vėlyvą šeštadienio vakarą, kada jie pirmą kartą susirinko drauge, bet matyti apaštalus, o taip pat galvoti apie tai, kas atsitiko Jėzui, jam buvo perdaug. Jis nužvelgė savo bičiulius ir tuoj pat iš kambario išėjo, nukeliavo į Simono namus Betfage, kur jis nusprendė sielvartauti vienatvėje. Visi apaštalai kentėjo, ne tiek dėl to, kad juos būtų apėmusios abejonės ir neviltis, kiek iš baimės, sielvarto, ir gėdos.
Nikodemo namuose buvo drauge susirinkę, su Dovydu Zabediejumi ir Juozapu iš Arimatėjos, maždaug dvylika ar penkiolika žymesnių Jėzaus mokinių iš Jeruzalės. Juozapo iš Arimatėjos namuose buvo apie penkiolika ar dvidešimt geriausių moterų tikinčiųjų. Juozapo namuose gyveno tiktai šitos moterys, ir jos buvo drauge, iš namų neišėjo niekur, Sabato dienos valandomis ir vakare po Sabato, tokiu būdu jos nieko nežinojo ir apie karinę sargybą, kuri saugojo kapavietę; jos taip pat tikrai nieko nežinojo ir apie tai, kad prie įėjimo į kapavietę buvo atridentas antrasis akmuo, ir kad ant šitų abiejų akmenų buvo uždėti Piloto antspaudai.
Šiek tiek prieš tris šitą sekmadienio rytą, kada rytuose ėmė rodytis pirmieji dienos požymiai, penkios iš šių moterų išėjo prie Jėzaus kapavietės. Jos buvo gausiai pasiruošusios specialių balzamavimo losjonų, ir su savimi nešėsi daug lininių tvarsčių. Jos turėjo tikslą Jėzaus kūnui suteikti kruopštesnį mirusiojo patepimą ir jį rūpestingiau apvynioti naujais tvarsčiais.
Šios moterys, kurios ėjo atlikti šitos Jėzaus kūno patepimo misijos buvo: Marija Magdalena, Marija, Alfiejaus dvynių motina, Salomėja, Zabediejų brolių motina, Joana, Kuzo žmona, ir Suzana, Ezro iš Aleksandrijos dukra.
Buvo maždaug pusė keturių, kada šios penkios moterys, apsikrovusios savo aliejais, atėjo prie tuščios kapavietės. Kada jos ėjo iš miesto per Damasko vartus, tada sutiko būrį kareivių, lekiančių į miestą, daugiau ar mažiau apimtų panikos, ir tai jas privertė kelioms minutėlėms stabtelėti; bet, kai nieko daugiau neatsitiko, tai savo kelionę jos tęsė toliau.
Jos labai nustebo, kada pamatė nuo įėjimo į kapavietę į šalį nuridentus akmenis, kadangi išeidamos jos tarpusavyje šnekėjosi, "Kas gi mums padės nuridenti į šalį tą akmenį?" Jos pasidėjo savo nešulius ir ėmė su baime ir dideliu nusistebėjimu dairytis viena į kitą. Tuo metu, kada jos stovėjo ten,
--------------------------------------------------------------------------------
[2026]▼
drebėdamos iš baimės, Marija Magdalena surizikavo apeiti aplink mažesnįjį akmenį ir išdrįso įeiti į tuščią kapavietę. Šita Juozapo kapavietė buvo jo sode ant kalno šlaito rytinėje kelio pusėje, ir įėjimas į ją taip pat buvo rytų pusėje. Iki šitos valandos nauja diena buvo pakankamai išaušusi, jog Marija galėtų pažvelgti gilyn į tą vietą, kur buvo paguldytas Mokytojo kūnas ir, jog pamatytų, kad jo nebėra. Akmens nišoje, kur jie buvo paguldę Jėzų, Marija matė tiktai tą sulankstytą rankšluostį, ant kurio buvo paguldyta jo galva, ir tuos tvarsčius, į kuriuos jis buvo įvyniotas, kurie gulėjo nepaliesti, ir taip, kaip jie buvo padėti iki to laiko, kada dangiškosios gausybės kūną pašalino. Drobulė gulėjo ant grindų prie laidojimo nišos.
Kai tik Marija keletą akimirkų pastovėjo kapavietės tarpduryje (iš pradžių įėjusi į kapavietę, ji nematė aiškiai), ji pamatė, kad Jėzaus kūno nebėra, o jo vietoje buvo tiktai šitos įkapės, ir tada ji sušuko tokiu balsu, kuriame buvo nerimas ir kančia. Visos moterys buvo nepaprastai susijaudinusios; jos buvo nervingai įsitempusios visą laiką nuo tos akimirkos, kada prie miesto vartų sutiko panikos apimtus kareivius, o kada Marija šitaip skausmingai surėkė, tada jas apėmė siaubas, ir jos tekinomis pabėgo. Ir nesustojo tol, kol nenubėgo viso kelio iki Damasko vartų. Iki šito laiko Joana suvokė, kad jos paliko Mariją; ji padėjo savo kompanionėms atsipeikėti, ir jos vėl pasuko link kapavietės.
Joms artinantis prie kapavietės, išsigandusi Magdalena, kurią dar labiau apėmė siaubas, kada išėjusi iš kapavietės, nebesurado laukiančių savo seserų, dabar bėgo pas jas, iš susijaudinimo šaukdama: "Jo ten nebėra – jie išsinešė jį!" Ir ji nuvedė jas atgal prie kapavietės, ir jos visos įėjo į vidų ir pamatė, kad ji yra tuščia.
Tada visos penkios moterys atsisėdo ant akmens netoli įėjimo ir aptarė padėtį. Joms dar nebuvo atėjusi mintis, kad Jėzus buvo prikeltas. Per Sabatą jos buvo pačios atskirai vienos, ir jos priėjo nuomonės, jog kūnas buvo perneštas į kitą kapavietę. Tačiau, kada jos aptarinėjo šitokį dilemos sprendimą, tada jos niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl įkapės buvo sudėtos tvarkingai; kaip buvo galima pašalinti kūną, kadangi patys tie tvarsčiai, į kuriuos jis buvo įvyniotas, yra palikti toje pačioje padėtyje ir akivaizdžiai nepaliesti ant laidojimo lentynos?
Ten šitoms moterims besėdint šitos naujos dienos ankstyvomis aušros valandomis, jos pažvelgė į vieną pusę ir pastebėjo tylintį ir nejudantį nepažįstamąjį. Akimirkai jos ir vėl išsigando, bet Marija Magdalena, pribėgusi ir kreipdamasi į jį, tarsi ji būtų pamaniusi, kad jis galėtų būti šito sodo prižiūrėtojas, paklausė: "Kur jūs nunešėte Mokytoją? Kur jūs jį paguldėte? Pasakyk mums, kad mes galėtume nueiti ir paimti jį." Kada nepažįstamasis Marijai neatsakė, tada ji ėmė verkti. Tuomet joms prašneko Jėzus, tardamas, "Ko jūs ieškote?" Marija atsakė: "Mes ieškome Jėzaus, kuris buvo palaidotas, kad ilsėtųsi Juozapo kapavietėje, bet jo nebėra. Ar tu žinai, kur jie nunešė jį?" Tuomet tarė Jėzus: "Argi šitas Jėzus nesakė jums, dar Galilėjoje, kad jis mirs, bet ir vėl prisikels?" Šitie žodžiai moteris pritrenkė, bet Mokytojas buvo taip pasikeitęs, kad jos vis dar neatpažino jo, nugarą atsukusio į blyškią šviesą. Ir joms apmąstant jo žodžius, jis kreipėsi į Magdaleną pažįstamu balsu, ištardamas, "Marija." Ir kada ji išgirdo tą gerai pažįstamos užuojautos ir kupino meilės pasveikinimo žodį, tada ji suprato, jog tai buvo Mokytojo balsas, ir ji greitai parklupo ant kelių prie jo kojų, tuo pačiu metu sušukdama, "Mano Viešpatie, ir mano Mokytojau!" Ir visos kitos moterys suvokė, jog būtent Mokytojas ir stovi prieš jas pašlovintoje formoje, ir jos tuoj pat puolė prieš jį ant kelių.
--------------------------------------------------------------------------------
[2027]▼
Šitos žmogiškosios akys galėjo pamatyti morontinę Jėzaus formą dėka specialios tarnystės, kurią atliko transformuotojai ir tarpinės būtybės, drauge su tam tikromis morontinėmis asmenybėmis tuo metu lydėjusiomis Jėzų.
Kada Marija siekė jo kojas apkabinti, tada Jėzus tarė: "Neliesk manęs, Marija, nes aš nebesu toks, kokį tu mane pažinojai materialaus kūno pavidalu. Šitoje formoje kažkurį laiką aš tikrai pabūsiu su jumis, prieš tai, kada pakilsiu pas Tėvą. Bet dabar eikite, jūs visos, ir pasakykite mano apaštalams – ir Petrui – kad aš prisikėliau ir kad su manimi jūs šnekėjotės."
Kai tik šitos moterys atsigavo iš nuostabos šoko, jos nuskubėjo atgal į miestą ir į Elijo Morkaus namus, kur šiems dešimčiai apaštalų papasakojo viską, kas joms buvo atsitikę; bet apaštalai nebuvo linkę jomis patikėti. Iš pradžių jie manė, kad jos buvo mačiusios viziją, tačiau, kada Marija Magdalena pakartojo tuos žodžius, kuriuos joms buvo sakęs Jėzus, ir kada Petras išgirdo savo vardą, tada jis išlėkė iš viršutinio kambario, tuoj pat juo pasekė ir Jonas, ir bėgo greitai, kad pasiektų kapavietę ir visa tai pamatytų pats.
Moterys pakartojo pasakojimą apie pašnekesį su Jėzumi likusiems apaštalams, bet jie nepatikėjo; ir patys išsiaiškinti jie neišėjo, kaip tą padarė Petras ir Jonas.
5. PETRAS IR JONAS PRIE KAPAVIETĖS
Šiems dviems apaštalams bėgant į Golgotą ir prie Juozapo kapavietės, Petro mintyse baimė ir viltis keitė viena kitą; jis bijojo sutikti Mokytoją, bet jo viltį sužadino tas pasakojimas, kad Jėzus pasiuntė žodį specialiai jam. Jis buvo pusiau įtikintas, kad Jėzus iš tikrųjų yra gyvas; jis prisiminė tą pažadą prisikelti trečiąją dieną. Keista tą sakyti, bet šitas pažadas jam ir į galvą neatėjo nuo nukryžiavimo iki šitos akimirkos, kada dabar jis lėkia į šiaurę per Jeruzalę. Kada Jonas išbėgo iš miesto, tada jo sieloje ėmė trykšti keista džiaugsmo ir vilties ekstazė. Jis buvo pusiau įsitikinęs, jog moterys tikrai matė prisikėlusį Mokytoją.
Jonas, būdamas jaunesnis už Petrą, jį pralenkė ir prie kapavietės atbėgo pirmas. Jonas laukė prie įėjimo, apžiūrinėdamas kapavietę, o ji buvo tokia, kaip ją ir buvo pavaizdavusi Marija. Labai greitai atbėgo ir Simonas Petras ir, įėjęs, pamatė tą patį tuščią kapą su įkapėmis taip ypatingai sudėtomis. Ir kada Petras išėjo į lauką, tada Jonas taip pat įėjo į vidų ir visa tai pamatė pats, ir tuomet jie atsisėdo ant akmens, kad apmąstytų prasmę to, ką pamatė ir išgirdo. Ir tuo metu, kada jie ten sėdėjo, mintyse permąstė visa tai, kas jiems buvo pasakyta apie Jėzų, bet jie negalėjo suvokti aiškiai to, kas buvo atsitikę.
Petras iš pradžių padarė prielaidą, jog kapas buvo apiplėštas, jog priešai kūną pavogė, galbūt sargybą papirko. Bet Jonas samprotavo, kad vargu ar kapas būtų buvęs paliktas toks tvarkingas, jeigu kūnas būtų išvogtas, ir jis taip pat pateikė klausimą, kaip galėjo atsitikti, jog tvarsčiai buvo palikti, ir taip akivaizdžiai nepaliesti. Ir vėl jie abu įėjo į kapavietę antrą kartą, kad įkapes apžiūrėtų atidžiau. Kada iš kapavietės jie išėjo antrą kartą, tada pamatė, jog Marija Magdalena buvo sugrįžusi ir prie įėjimo verkė. Marija nuėjo pas apaštalus tikėdama, kad Jėzus buvo prisikėlęs iš kapo, tačiau kada jie visi jos pasakojimu patikėti atsisakė, tada ji buvo prislėgta ir apimta nevilties. Ji norėjo sugrįžti prie kapavietės, kur ji manė, jog buvo girdėjusi pažįstamą Jėzaus balsą.
Kada Marija laukė po to, kai Petras ir Jonas buvo nuėję, tada Mokytojas jai vėl pasirodė, sakydamas: "Neabejok; turėk drąsos tikėti tuo, ką tu matei ir girdėjai. Sugrįžk pas mano apaštalus ir vėl jiems pasakyk, kad aš prisikėliau,
--------------------------------------------------------------------------------
[2028]▼
kad aš tikrai apsireikšiu ir jiems, ir kad netrukus aš tikrai eisiu pirma jų į Galilėją kaip ir prižadėjau."
Marija nulėkė atgal į Morkaus namus ir papasakojo apaštalams, kad ji vėl kalbėjosi su Jėzumi, bet ja jie nepatikėjo. Tačiau kada sugrįžo Petras ir Jonas, tada šaipytis jie nustojo ir juos apėmė baimė ir nuogąstavimas.
Algimantas
2007-04-06 16:21:39
Komentarai
Šiandien balabdžio devintoji. Kuo ypatinga yra ši diena net ir visai žmonijai, man priminė, ryte paskambinęs, mano sielos brolis Liudas, ir aš jam esu užtai dėkinga, nes atradusi tarp forumo temų šią temą, galėjau ir vėl pakartotinai paskaityti apie Jėzaus prisikėlimą. Taigi, jūsų dėmesiui nedidelė ištrauka, o kas norės pasiskaitys daugiau: " Be dešimties minučių trečią, iš Juozapo naujosios kapavietės ėmė sklisti sumaišytos materialios ir morontinės veiklos intensyvios vibracijos, o dvi minutės po trijų, šitą sekmadienio rytą, balandžio 9-ąją, 30 m. po Kr. gim., prisikėlusi Jėzaus iš Nazareto morontinė forma ir asmenybė išėjo iš kapavietės.Kai tik prisikėlęs Jėzus laidojimo kapavietę paliko, tai materialus kūnas, kuriame jis gyveno ir dirbo žemėje beveik trisdešimt šešerius metus, vis dar tebegulėjo kapavietės nišoje, nepajudintas ir suvyniotas į drobulę, lygiai taip, kaip penktadienio popietę jį ilsėtis ramybėje buvo paguldę Juozapas ir jo pagalbininkai. Taip pat ir akmuo prieš įėjimą į kapavietę buvo visiškai nepajudintas; Piloto antspaudas buvo vis dar nesulaužytas; kareiviai vis dar tebebuvo sargyboje. Šventyklos sargybiniai budėjo visą laiką; romėnų sargyba buvo pakeista vidurnaktį. Nė vienas iš šitų sargų neįtarė, kad tas objektas, dėl kurio jie budi, prisikėlė nauja ir aukštesne egzistencijos forma, ir kad jo kūnas, kurį jie saugo, dabar yra nebereikalingas išorinis apvalkalas, kuris nebeturi jokio tolimesnio ryšio su išlaisvinta ir prikelta Jėzaus morontine asmenybe.
Žmonija neskuba suvokti, jog, viso to, kas yra asmenis, materija yra morontijos griaučiai, ir jog ir vienas, ir kitas yra besitęsiančios dvasinės tikrovės atspindėtas šešėlis. Kiek dar praeis laiko iki to meto, kada jūs žiūrėsite į laiką kaip į amžinybės ir erdvės judantį atvaizdą, kaip į Rojaus realybių pralekiantį šešėlį?"
Kadangi pasveikino mane su Jėzaus prisikėlimu, tai ir aš sveinu ir jus, tuo labiau, kad ir Liudas paprašė pasveikinti ir kitus. Aš džiaugiuosi tais sielos broliais ir sesėmis, kurie, atradę Tėvą savo viduje per suteiktą dvasios dalelę, Minties Derintoją, savuoju atsivėrimu ir vis gilėjančiu dvasiniu įtikėjimu patirs prisikėlimą, kai baigsis, pabudusios ir besivystančios sielos, gyvenimas materialiame kūne ir bus pratęstas jau aukštesniu sielos egzistencijos lygiu. Jėzaus prisikėlimas, apie kurį žino visa žmonija, vieni, deja didelė dauguma, žino iš Naujojo Testamento, kiti, deja mažuma, žino iš Urantijos Knygos, parodo žmonijai, kad kiekvienas gali būti pažadintas amžinybei, bet įėjimas į amžinybę yra užsitarnaujamas įtikėjimu dvasiniu lygiu. Ir kiekvieną kartą prisimenant tą dieną, balandžio devintąją, prisimenant Jėzaus prisikėlimą, žinokite, kad jeigu norite gyventi amžinai vis aukštesniu ir aukštesniu dvasiniu lygiu, na, pasistenkite atrasti Tėvą, Amžinąjį Sūnų, Begalinę Dvasią savyje, ir pradėkite gyventi kurdami drauge su Dvasiniais Tėvais meilės ir gėrio darbus, suliedami savo laisvą valią su jų valia.
Su meile
Violeta(Vilnius)
2009-04-09 20:28:34
Artėja vėl Kristaus nužudymo ritualizmo platinimo šventė, pavadinda lietuviškai Velykomis, nors ji yra žydų šventė - Pessah - kuri pažymi žydų išsivadavimą iš Egipto nelaisvės.
Pas mus ji dar tuo pačiu ir pagonių šventė, nes joje vyrauja pagoniški ritualai, "šventintos šakelės," dažyti kiaušiniai, kiaušinio daužymo ritualas, stipriausio kiaušinio išsiaiškinimo ritualas.
Velykos yra PAGONIŠKOS dar ir tuo, kad jos yra VIEN TIK NEGYVAS RITUALAS.
JŪSŲ Velykose NĖRA PRISIKĖLUSIO IR GYVO JĖZAUS.
JAU NEKALBU APIE PATIES GYVO TĖVO DALYVAVIMĄ VELYKOSE, KAD JŪS SU JUO ASMENIŠKAI DŽIŪGAUTUMĖTE DĖL GYVO SUNAUS KŪRĖJO, KAD JAUSTUMĖTE TĖVO ASMENĮ, ATRADĘ JĮ SAVYJE.
O Tėvas yra KIEKVIENAME.
Bet JUMS JĮ ir atrasti savyje, ir patirti, realai patirti, TRUKDO dabartinių laikų FARIZIEJŲ-KUNIGŲ-TEOLOGŲ NEGYVOS bažnyčios priespauda, primesta eiliniam jums tiems, kurie esate neišmanantys, tamsoje skendintys, bet bijantys iš jos išsivaduoti Tėvo SŪNŪS ir DUKROS.
Būtent dėl to Tėvas ir Jėzus mene įgaliojo jums skleisti GYVĄ TĖVO ŽODĮ, ne iš knygų, nešti jums didesnę šviesą gyvu žodžiu, nes tarp jūsų jau yra ir tokių, kurie este pasirengę savo BAIMĘ IŠTIRPDYTI TĖVO, ATRASTO SAVYJE, MEILĖJE.
BŪTENT DĖL TO AŠ JUS RAGINU - ATRASKITE TĖVĄ SAVYJE. NUKABINKITE JĖZŲ NUO KRYŽIAUS, NES JIS YRA GYVAS, NES PRISIKĖLĖ PRIEŠ DU TŪKSTANČIUS METŲ.
JĖZUS NEMIRŠTA KASMET TAIP, KAIP JĮ NUMARINA JŪSŲ AKLI DVASINIAI VEDLAI BAŽNYČIOJE VISAME PASAULYJE.
KLAUSYKITE ŠVIESOS IR TIESOS ŽOODŽIŲ, KURIUOS MAN PERDUODA IR TĖVAS, IR JĖZUS TIESIAI, BE JOKIŲ KITŲ MATERIALIŲ TARPININKŲ, BE JOKIŲ KNYGŲ.
Ir aš jums juos perduodu - STUDIJUOKITE DABAR ŠITĄ DOKUMENTĄ. APMĄSTYKITE JĖZAUS PRISIKĖLIMĄ IR DAUGIAU NEBENUNKRYŽIUOKITE JO, NES ŠITOKIU RITUALIZMU JŪS TOLSTATE IR NUO JĖZAUS, IR NUO TĖVO.
Tėvas trokšta, kad jūs patirtumėte palaimą ir ramybę atradę Jį patį savyje. O jūs save laikote kančiose - dvasinėse ir fizinėse.
Tai kaip gi jūs galėsite patikėti Tėvo MIELE, JEIGU JOS NEPATIRIATE. NEPATIRIATE, NES JŪSŲ ŠIRDIES-SEILOS VOŽTUVAS YRA UŽVERŽTAS NEGYVŲ RITUALŲ RŪDIMIS. TĖVO SKAIDRIOS MEILĖS VIRPESIAI NEPASIEKIA JŪSŲ GLEŽNOS SIELOS, KURI YRA IŠTROŠKUSI, IR KURI LAUKIA ŠITO GYVOJO TĖVO VANDENS, KURĮ GĖRĖ, IR DABAR GERIA, GYVASIS JĖZUS-SŪNUS KŪRĖJAS.
GERIU TĖVO GYVĄJĮ VANDENĮ IR AŠ.
Dėl to ir siūlau jums, kad tik šitoks vanduo jūsų sielos troškulį numalšins.
Gerkite Tėvą, valgykite Tėvą, kvėpuokite Tėvu, gyvenkite Tėve; ir tik tada jūs atsisakysite negyvų ritalų ir dogmų, tik tada ir tapsite žmogiškąjį orumą atstačiusiu Tėvo sūnumi ar dukra, kokį atstatyi ir buvo atėjęs Jėzus.
Ir dabar būtent dėl šito jis perteikė savo naują apreiškimą KALBU JUMS VĖL. STUDIJUOKITE JĮ IR AUKITE TĖVE IR SU TĖVU, ATRASTU SAVYJE, O NE EGZISTUOKITE NEGYVŲ RITUALŲ IR DOGMŲ PELKĖJE, KURI JUS VIS LABIAU SIURBIA IR KANKINA IR BAUGINA, KAD JŪS JAU NEBEATSKIRIATE NEI KUR MELAS, NEI KUR TIESA, KUR ŠVIESA, O KUR TAMSA, KUR LAISVĖ, O KUR VERGOVĖ.
Aš jums siūlau TĖVO GYVĄ KELIĄ, IR NE MAŽIAU.
Bet ar išdrįsite eiti Tėvo meilės, šviesos ir tiesos keliu, tai jau spręsti jums asmeniškai.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-03-20 15:35:13
Kad jums būtų lengviau suvokti Jėzaus prisikėlimą, pamėginkite laikytis tokios minties.
Jėzus, kaip Visatos vienas iš dviejų Sutvėrėjų ir Valdovų, jau buvo morontiniu pavidalu PRISIKĖLĘS IR KAPAVIETĘ PALIKĘS nepažeisdamas nei Pontijaus Piloto antspaudo, nei dviejų didžiulų akmenų, uždariusių išėjimą iš kapavietės, nepajudinęs iš vietos. Sūnus Kūrėjas jau buvo nebe kapavietėje, kurioje jo buvęs MATERIALUS KŪNAS tebegulėjo įvyniotas į drobulę lygiai taip, kaip jis ir buvo iš pat pradžių padėtas į kapavietės nišą.
Tai ne tik jums padės materialų kūną, IR SAVO, atskirti nuo tikrojo asmens, nuo savojo aš, kuriam materialus kūnas yra tik labai trumpalaikė priemonė bendrauti su kitais tokiais pat sielos broliais ir sesėm ir veikti tokioje aplinkoje, kokį ir sudaro Urantija, bet taip pat ir geriau suvokti, kad PRISIKĖLIMAS, ir kiekvieno mirtingojo, einančio Tėvo valios vykdymo keliu, nėra susietas su ŠIUO LAIKINU MATERIJOS APVALKALU.
Dėl to ir mes, savo kūno nebetekę vadinamosios MIRTIES akimirką, kada jis savo energetinius resursus baigia, arba, kada jo veikla nutrūksta TRAGIŠKAI, NIEKUR NEIŠGARUOJAME, Į JOKIĄ KAPINIŲ DUOBĘ NESAME UŽKASAMI, IR NEREIKIA DĖL TO LIETI NĖ VIENOS AŠAROS, KAD MATERIJA UŽKASAMA Į ŽEMĘ, BET MES TAM IR ESAME PAŽADINAMI, PRIKELIAMI IR DAUG AUKŠTESNIU ENERGETINIU PAVIDALU, SIELOS, ARBA MORONTINIU PAVIDALU.
Dėl to jūs taip pat neturite manyti, kad numirę žmonės keliasi iš kapų ir skrenda kažkur į dangų. Kapų duobėje materialus mūsų kūnas, bet ne mūsų asmens aš, per laiko atitinkamą trukmę suirsta, pereina į kitą energetinį būvį. Tačiau mes jau seniai būsime prikelti ir žengsime tolyn pas Tėvą kaip dar daugiau Jį patirianti individuali asmenybė jau SIELOS TAPATYBĖS PAVIDALU. Sielos forma yra lygiai tiek individuali ir asmeninė, kaip ir mūsų fizinis kūnas yra individualus. Tik sielos kūnos nebeturi MATERIALAUS APVALKALO, kuriame būtų kraujo cirkuliacija, raumenys, ir kaulai. Tačiau mes visi prisikėlę matysime vienas kitą ir pažinsime vienas kitą ir nujuoju pavidalu.
Mokytojo PRISIKĖLIMAS - tai irgi mirtingųjų MOKYMAS, kad jie ne tik įtikėtų į Jėzaus atneštą gerąją naujieną - Dievo Tėvystę, žmonių brolystę - bet ir patys galėtų įsitikinti vėl bendraudami su prisikėlusiu Jėzumi, kada jis net devyniolika kartų apsireiškę daugeliui žmonių. Pačią didžiausią grupę, kuri buvo vienoje vietoje tuo metu, kai apsireiškė Jėzus, sudarė apie penki šimtai žmonių. Tačiau tie žmonės, kurie matė apsireiškusį po prisikėlimo Jėzų, šitą žinią skleidė tolyn, kitiems. Tik LABAI GAILA, JOG PRISIKĖLIMO FAKTAS NUSTELBĖ JĖZAUS PAČIĄ EVANGELIJĄ, GERĄJĄ NAUJIENĄ.
Štai dėl ko mes turime dėti VISAS PASTNGAS, KAD ATRASTUME TĖVĄ SAVYJE, O TADA PRISIKĖLIMAS BUS GARANTUOTAS. Tuo tarpu vien tik Jėzaus prisikėlimo fakto žinojimas paties prisikėlimo NESUTEIKIA.
Prisikėlimas yra ATPILDAS už įdėtas pastangas atrandant Tėvą savyje ir ĮTIKINT Į JĮ. Būtent šito ir siekite.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-04-25 15:22:28
Man atrodo, kad žmogus gyvendamas žemėje, turėdamas savo materialų kūną kurį gali valdyti, turi ir subtilesnes energijas aplink save. Tačiau jis mintimis nekreipia dėmesio beveik į savo emocijas, mintis, ir leidžia joms reikštis taip kaip užeina. Sąmoningas žmogus gali suvokti save labiau, taip pat turėti požiūrį į visą aplinką. Kalbu apie tai kad žmogus kažkuria prasme gali jausti energijas, o taip pat būti jas perduodančiu nepirminiu šaltiniu. Tai kad žmogaus mintys kartais būna nukreiptos vien tik į reikalus, ar į kanors labai siauro, jis savo būtimi susitapatina su tuo. Klausimas tada ar reikia susitapatinti su savo kūnu, ar neatitolti mintimis nuo visos aplinkos kurioje esame. Aišku tai nėra nuolatos sąmonėje, ir mintyse, bet stengimasis pajausti save, virsmus.. Esu kažkur skaitęs kad tai susiję su tuo kas lieka po materialaus kūno mirties. Jeigu žmogaus mintys sukosi vien apie kokius reikalus o nebuvo kokių aukštesnių tikslų, tai galbūt mažai buvo dėmesio skiriama savo paties gyvenimui, savo vidiniam aš. Priešingai jeigu žmogus sąmoningai suvokė savo veiksmus ir poelgius, troško gyventi, leido pasireikšti sau pačiam, tai įsivaizduoju kad gali būti tarsi minčių energijos sukurta tvirta forma kuria tas tvarinys save suvokia. Ir esu skaitęs kažkur kaip angelai tarsi sustato žmogų iš to kas lieka iš jo paties virpėjimų, sąmoningumo, ar dėmesio sutelktumų.
Suprantu kad gal negaliu taip sklandžiai reikšti minčių apie sunkiau suvokiamus ar mažai asocijacijų su mūsų patiriama tikrove dalykus, tik norėjau pasidalinti žiniomis, gal kažkam tai bus naudinga. Bet visada galima laikytis paprastumo ir nesigilinti į technikas, tiesiog jeigu žmogus nori gyventi ir tiki išgelbėjimu, angelai tikrai tuo pasirūpins.
Vaidas
2007-04-23 15:47:17
Laba diena , Valdai . Prisikėlimo stebūklas visada buvo ir bus diskusijų ir aptarimų tema krikščioniškame pasaulyje. Aš tik manau , kad šiuo stebūklu Jėzus Kristus , mums mirtingiesiems norėjo parodyti, kad ir visiems Jį mylintiems ir garbinantiems Dievą Tėvą žmonėms yra galimybė , po fizinės mirties , vėl gyventi.
Dabar ta žmogaus prisikėlimo teorija aiškinama , kaip savaime įvyksiantys reiškinys Pasulio dienų pabaigoje, tuo tarpu žmogaus siela iki to laiko egzistuos kažkur neapibrėžtai savaime.
Kita teorija pagal Urantijos knygą jau yra daug aiškesnė. Po žmogaus fizinės mirties , jo Angelas Sargas - trečia diena išskraidina jo sielą į morontinį pasaulį , ten sukuriamas negendantis morontinis fizinis kūnas.
Tada žmogiškoji siela vėl yra sujungiama su dieviškuoju Minčių Derintoju ir patalpinama naujame kūne.
Reikia labai gerai įsidėmėti , kad visą tai vyksta ne savaime kažkur ir kažkaip, bet specialiai tam tikslui sukurtuose angeliškuose- morontiniuose pasauliuose.
Visą tai vyksta ne pačiai sielai vykdant kažkokį
tai veiksmą , bet visą tai tobulai daro Dievo Tėvo sūnaus Jėzaus Kristaus angelai.
Taip, iš tiesų yra sukurta stebūklinga , bet logiška dieviška sistema , žmogaus nemirtingumui pasiekti. Visą tai vykdo ir šį stebūklą sukuria , aukštos dvasinės kategorijos DVASIOS - angelai.
Logiškai mąstant tai viskas tikrai atsistoja į savo vietas . Nes jeigu priimti prielaidą , kad žmogiška siela po mirties, turi kokią tai galią skraidyti ir orientuotis nepažystamoje erdvėje , tai labiau panašu į pasaką. Bet štai kai Tave apglėbia Angelas Sargas , kai tu esi jau nematerialus ir visai niekas , kai tavo skrydžiui tik Angelas yra vadovas ir jėga ir energija - tada jau visai kitaip atrodo žmogiškos sielos kelionė ir prisikėlimas iš mirusiųjų.
Petras
2007-04-23 14:54:20
Laba diena Petrai, rasote:
"Šis stebūklas , Jėzaus Kristaus , prisikėlimas buvo apreikštas tik jo mylimiems mokiniams , kurie jau buvo gavę dieviško mokslo ir galėjo šiek tiek suprasti nors ir supaprastintai šį reiškinį. Kristus nors ir daug mokė savo mokinius apie dangaus karalystę , bet šie mažaraščiai žvejai niekaip Jo nebūtų supratę , jeigu butų aiškinta apie morontinę - subtiliąją materiją , kuria jie turės , kai pateks į morontinį pasaulį , į amžinajį gyvenimą.
Todėl visiems jo mokiniams buvo paprastai pasakyta , kad štai su jumis tai tas pats kūnas , kuris prieš mirtį buvo su jais. Tik taip jo mokiniai galėjo suprasti Žmogaus Sūnaus prisikėlimą po Jo fizinės mirties. Apie subtiliąsias materijas ir energijas negėjo būti ir kalbos."
Mano manymu tai mokiniams buvo apreiksta taip kaip yra. Manau jei Kristus pasake, kad jis prisikele, tai jis ir is tikruju prisikele. Taip pat nemanau kad apastalai buvo tarsi per mazai supratingi, kad sugebetu perimti Kristaus mokyma. Pvz apastalai netgi turejo sugebejimu gydyti ligonius ir isvarineti piktasias dvasias ir daryti kitus stebuklus. Manau tai parodo, kad tikejimo reikaluose jie buvo gerokai toliau pazenge nei bet kuris is musu.
Valdas
2007-04-23 09:20:26
Šis stebūklas , Jėzaus Kristaus , prisikėlimas buvo apreikštas tik jo mylimiems mokiniams , kurie jau buvo gavę dieviško mokslo ir galėjo šiek tiek suprasti nors ir supaprastintai šį reiškinį. Kristus nors ir daug mokė savo mokinius apie dangaus karalystę , bet šie mažaraščiai žvejai niekaip Jo nebūtų supratę , jeigu butų aiškinta apie morontinę - subtiliąją materiją , kuria jie turės , kai pateks į morontinį pasaulį , į amžinajį gyvenimą.
Todėl visiems jo mokiniams buvo paprastai pasakyta , kad štai su jumis tai tas pats kūnas , kuris prieš mirtį buvo su jais. Tik taip jo mokiniai galėjo suprasti Žmogaus Sūnaus prisikėlimą po Jo fizinės mirties. Apie subtiliąsias materijas ir energijas negėjo būti ir kalbos.
Vėlesnės žmonijos krikščioniškosios kartos šią Kristaus mokinių sampratą išrutuliojo iki visų žemiškų materialių kūnų prisikėlimo tam tikru laiku - Pasaulio pabaigoje. Ir tas nesuprastas ,kad kiekvienas Dievą mylintis žmogus jau tręčią dieną bus prikeltas gyvenimui , bet tik visai kituose pasauliuose, ėjo per kartų kartas , kaip tikėjimas , kad Pasulio pabaigoje kelsis iš kapų fiziniai kūnai ir stos prieš Teismą.
Tik Urantijos knygos šviesoje ši tūkstantmetė tamsa buvo išsklaidyta ir parodytas tikrasis žmogaus sielos amžinybės kelias ir jos susijungimas su dieviškuoju AŠ - minčių Derintoju , po žemiškos mirties , trečią dieną.
Petras
2007-04-21 22:08:46
Atrodytų tikrai kažkiek žmonės sieja prisikėlimą, su prisikėlimu tame pačiame kūne. O juk žmogus nėra kūnas, ir po prisikėlimo yra jau dvasinis apvalkalas. Tai kad Jėzus prisikėlė, yra vienas didžiausių nepaaiškinamų dalykų žmogaus protui, nors dar yra ir kitų "stebuklų" kuriuos darė Jėzus tarsi. Šiandien kitoje vietoje skaičiau kaip žmonės, netiki jokiais Dievais ir tai vadina tik prietarais, bet tai kad Jėzus prisikėlė turėtų būti ir jiems susimąstymas, nes tai nėra prasimanymas.
Vaidas
2007-04-21 20:36:55
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]