Forumas: temos peržiūra
Mano patyrimai keliaujant į Palestiną, prie Galilėjos ežero ir kas mane atvedė į Gyvąjį Kelią
Taip jau atsitiko (žinoma nebe Apvaizdos pagalbos), kad prieš aštuonerius metus Urantijos Knyga rusų kalba atsidūrė mano rankose, o po pusmečio jau iš Čikagos parsisiunčiau keletą šių knygų lietuvių kalba. Skaičiau jas ir namie, ir darbe. Vieną knygą – namuose, kitą – darbe, trečią – sodyboje. Skaičiau sėdėdamas, stovėdamas, gulėdamas. Baigiu skaityti ir vėl, ir vėl iš naujo. Ypatingai traukė skaityti Knygos ketvirtąją dalį – „Jėzaus Gyvenimas ir Mokymai“. Studijavau Jėzaus gyvenimą, lyginau su Naujojo Testamento keturiomis apaštalų evangelijomis, nagrinėjau kiekvieną smulkmeną, kiekvieną sutapimą, kiekvieną neatitikimą. Evangelijose matėsi, kad apaštalams ypatingai įstrigdavo Jėzaus stebuklai (pvz. Lozoriaus prikėlimas) ir jie taip tiksliai aprašydavo tuos įvykius, kad jie beveik žodis žodin sutapo su Urantijos Knygos duomenimis. Gyvenau Jėzumi, jo veikla, pasiekimais ir nepasisekimais, džiaugiausi, kada Jėzui sekėsi ir liūdėjau, kada jis buvo puolamas. Kelios vietos Knygoje išspausdavo man ašaras. Žinojau visas gyvenimo smulkmenas iš Jėzaus gyvenimo. Ypatingai man miela buvo Betsaida, gyvenvietė didingoje įlankoje, prie pat Kapernaumo, kurioje Jėzus praleido patį laimingiausią savo gyvenimo tarpsnį. Susipažino su tėvo Juozapo draugu Zabediejumi, pakankamai pasiturinčiu valčių meistru, ir tas pasiūlė pas jį padirbėti. Žinojo Zabediejus, kad Jėzus puikus projektuotojas ir dailidė. Taip jie abu suprojektavo daug patikimesnį laivų tipą ir tokie laivai buvo gaminami Betsaidos laivų ir valčių dirbtuvėse. Pažintis su Zabediejaus šeima atvedė į tai, kad visi trys Zabediejaus sūnūs tapo Jėzaus draugais. Du iš jų, Jokūbas ir Jonas, vėliau tapo apaštalais, o Dovydas labai svarbiu Jėzaus ir apaštališkojo korpuso pagalbininku. Po Jėzaus prisikėlimo jis vedė Mokytojo jauniausiąją seserį Rūtą ir apsigyveno Filadelfijoje.
Aš, padedamas „išmaniojo“ bendradarbio Tado, naršydavau po internetą , ieškojau Galilėjos ežero šiaurinės pakrantės nuotraukų, atsišviesdavau jas, dėliojau, grupavau, t.y. bandžiau susidaryti kuo tikslesnį Betsaidos vaizdą. O tai ne taip lengva buvo atlikti, nes bažnytininkų viskas sujaukta – tikroji Betsaida supainiota su Julijaus Betsaida, kuri yra toliau į rytus nuo Kapernaumo už Merono Vandenų, įtekančių į ežerą. Ten Jėzus išvis nebuvo, nebent praeidavo pro ją, keliaudamas su apaštalais.
Mano kančias atkuriant tikrąjį Betsaidos vaizdą, pastebėjo sūnus ir pasiūlė: „ Baik savo tyrinėjimus ir skrendam porai dienų į Izraelį, išsinuomojam mašiną ir važiuojam prie tos tavo Betsaidos“. Man apsispręsti nebuvo lengva, nors pasiūlymas ir labai viliojantis. Tuo metu turėjau visą puokštę ligų, buvau pilnas baimių, nerimo, kamavo panikos priepuoliai. Turėjau labai aukštą kraujospūdį, buvau įskaitoje medicinos įstaigoje, pastoviai vartojau stiprius vaistus ir turėjau siuntimą į Santaros ligoninę operuotis – ar tai keisti širdies vožtuvą, ar tai šuntuoti širdies kraujagysles. Patys medikai nelabai orientavosi kas su manimi dedasi. Kaip ne kaip buvau šešiasdešimt septynerių metų ir manoji ateitis šioje planetoje nebuvo itin šviesi, o tiksliau – gana niūri. Be to, ir lėktuvu buvau skridęs gal prieš keturiasdešimt penkerius metus. Bet mano noras pamatyti Galilėją, Betsaidą, t.y. pavaikščioti „Jėzaus pėdomis“ buvo toks didelis, kad galiausiai apsisprendžiau – kas bus tas – skrisiu.
Įsigijau keletą Palestinos žemėlapių, susikroviau visas Galilėjos ežero šiaurinio kranto nuotraukas, įsidėjau Urantijos Knygą (lėktuve duosiu sūnui paskaityti), pasiėmiau kasdienius vaistus nuo kraujo spaudimo ir šeimos gydytojai patarus, dar nusipirkau pundą tablečių nuo būsimos įtampos ir kitų nervinių sukrėtimų. Bijojau, kad svarbiausiu gyvenimo momentu man galutinai nesušlubuotų sveikata. Todėl savo sūnų Tomą buvau įspėjęs, kad jei Palestinoje nuo emocijų pertekliaus neatlaikytų mano širdis ir aš apleisčiau šį pasaulį, tai, kad jam, sūnui, nesukelčiau problemų, liepiau mano atliekas, atsiprašau, palaikus pakišti po krūmu, o pačiam grįžti sekmadienį lėktuvu į Vilnių, nes pirmadienį jis būtinai turėjo pasirodyti darbe. O su mirusiu tėvu taip greitai iš Izraelio neištrūksi. Į lagaminą jo neįsidėsi. Tai va. Jei po kokio pusmečio kažkas ir atras mano perdžiūvusį kūnelį, tai maža bėda. Argi mažai Palestinoje, Egipte atrandama mumijų.
Tuo metu apie Apvaizdos veikimą, angelų sargų globą, jau šį tą žinojau iš Urantijos Knygos, bet argi galėjau pagalvoti, kad mes būsime globojami, saugomi. Ir kuo gi mes taip nusipelnėme, kad turėtume globėjus? Tuo labiau, kad Gyvuoju Keliu tuo metu dar nėjau, Rojaus Trejybės šventovės nelankiau, ir iš vis apie tai nebuvau net girdėjęs. O kad Apvaizda mus saugojo, globojo, suvokiau tik vėliau. Tik pagalvokit! Du barzdoti vyrai, vienas iš jų gal šešis kartus pabuvojęs Egipte (ne pas pačius geriausius žydų draugus)dviem parom atskrenda į Izraelį, išsinuomoja viešbutį, mašiną ir...išgaruoja. O po to grįžta į viešbutį, pasiima daiktus ir išskrenda atgal. Ne vienas buvo įspėjęs mus, kad vargu ar žydai įsileis į savo valstybę du tokius neaiškius „piligrimus“. Juk jeigu mes esame krikščionys ir norime praeiti „Jėzaus pėdomis“, tada prašom atvykti su tikinčiųjų piligrimų grupe savaitei-dviem. Jei norite pasilepinti Tel Avivo paplūdymiuose ar pasimaudyti Negyvojoje jūroje, tai vėl – atvykite savaitei, mėnesiui, bet ne dviem parom. Dvi paros reiškia, kad skrendi kažkokiu svarbiu reikalu, nes moki nemažus pinigus už bilietus. Ir iš karto klausimas – o kas tave kvietė, su kuo susitiksi, su kuo bendrausi ir t.t ir t.t. Tokių keliautojų žydai oi, kaip nemėgsta, ir teisingai daro. Bet vis tiek mano noras pamatyti Palestiną buvo toks didelis, kad net ir baimė dėl prastos sveikatos sumenko ir mes išskridome. Skrendam, o lėktuve vien žydai – tarpusavyje šnekasi, gargaliuoja, vaikai slampinėja, mus įtariai nužiūrinėja, valgo košerinį maistą, pilnėja. Kažkodėl prie mūsų prisėdo du stambūs augaloti žydai – iš kur jie išdygo, tarp keleivių tokių lyg ir nepastebėjome? Tegu sėdi, nes nieko blogo nedarome.
Po kelių valandų atskrendam į Tel Avivą. Dabar pats svarbiausias momentas – ar žydai įsileis mus į savo šalį?
Lėktuvo keleiviai išsirikiuoja eilėse prie šešių kabinų. Mes atsistojam prie penktos ir patys paskutiniai. Eilė lėtai tirpsta ir mes prisiartinę pamatom, kad mūsų kabinoje šeimininkauja stambi, grėsmingos išvaizdos pareigūnė. Tai nepasisekė. Prieš mus stovi žydų pora, vilniečiai, o apie juos šokinėja, globoja kita žydų pora iš Izraelio. Šios dvi poros atskrido kartu ir izraeliečiai labai stengėsi, kad jų draugai būtų įleisti į šalį. Ateina jų eilė ir jie visi keturi pripuola prie kabinos. Pareigūnė pradeda rėkti, mosuoti rankomis, praleidžia tik izraeliečių porą, o jų draugus iš Vilniaus nusiunčia į spec. patikrinimą. Dabar jau mūsų eilė eiti prie įsisiautėjusios pareigūnės. Tomas man dar spėja pašnibždėti, kad mums „šakės“, nes jei jau tuos žydus sulaikė, tai mūsų tikrai neįleis. Medinėmis kojomis žengiam kelis žingsnius link kabinos, bet pareigūnė kažkodėl atsistoja (atsistojusi ji dar grėsmingesnė)ir išeina iš kabinos. Mes atsitraukiam šiek tiek atgal ir laukiam grįžtančios. Praeina penkios, dešimt minučių, o jos kaip nėra taip nėra. Prie kitų kabinų eilės dingsta ir mes liekame dviese visoje salėje. Pareigūnai iš kitų kabinų įtariai žiūri į mus, ko mes stovim, ko mes laukiam? Susišnabždam, gal vertėtų eiti prie kitos kabinos, bet kažkodėl liekam stovėti savo vietoje. Kažkokia jėga mus sulaiko. Ir va. Į mūsų kabiną ateina smulki, pavargusi žydaitė. Atsisėda. Kažką palenkusi galvą daro. Suprantam, kad kažką geria iš termoso. Gal kavą. Atsigaivinusi pakelia galvą ir pamoja mums. Be jokios emocijos paima mūsų pasus, net nepažiūrėjusi į mūsų veidus uždeda antspaudus ir mes „pažadėtoje žemėje“. Dar galutinai nesuvokdami, kiek Apvaizda turėjo padirbėti, kad tą siautėjančią pareigūnę, prieš pat mūsų nosį išprašytų iš kabinos ir pakeistų į šią pavargusią, viskam abejingą žydaitę.
Atgaunam daiktus, išlendam į lauką. Dabar jau rūpestis, kaip nusigauti į mašinų nuomos punktą, kur iš anksto užsakyta mašina. Prieinam prie vienintelio stovinčio autobusiuko ir sūnus angliškai klausia, kaip papulti į tokį ir tokį nuomos punktą, o vairuotojas sako, kad jis kaip tik ten važiuoja. Ir vėl Apvaizda. Ačiū jai.
Atvažiuojam, gaunam mašiną ir pirmyn per visą Tel Avivą į viešbutį. Jau vėlu. Viešbutyje išaiškėja, kad mes gyvensime bute prie pat jūros. Vėl važiuojam. Sūnus pradeda nerimauti, kur nakčiai pastatysim mašiną. Šiaip taip atrandam „savo“ butą ir vėl – siurprizas. Čia pat už tvoros nedidelė mašinų stovėjimo aikštelė ir joje pora vietų laisvų. Prižiūrėtojas, senas žydas, angliškai nemoka, bet sūnus su juo kažkaip susikalba. Susimokam, pastatom mašiną, ir vėl dėkojam Apvaizdai.
Ankstus rytas. Keliamės. Prieš akis ilga kelionė prie Galilėjos ežero ir atgal. Pamankštinu stuburą, nes teks ilgai sėdėti automobilyje. Krečia šioks toks drebuliukas. Jėzau, mes gi važiuojam pas tave. Išgeriu saują vaistų ir pirmyn. Pradžiai į mašinų stovėjimo aikštelę. O čia prižiūrėtojo nei kvapo. Prisimenam – šiandien šabas. Pasiimam niekieno nesaugomą mašiną ir pirmyn. Šiaip taip, navigacijos pagalba, išvažiuojam iš miesto ir riedam link Cezarijos. Važiuojam Sarono lyguma, o kairėje – didinga Viduržemio jūra su kažkada pradingusiu po vandeniu pusiasaliu – Edeno Sodu. Dairomės, gėrimės vaizdais, o aš mintyse jau prie Galilėjos ežero. Neprivažiavus Akko miesto ( buvusi Ptolemaidė) sukam į dešinę ir jau važiuojam per Galilėją. Kairėje – kalnai, dešinėje – alyvmedžių sodai. Prie pat kelio, pastebiu apdairiai už medžių paslėptus tankus. Jų gal koks trisdešimt. Nesimato jokių kareivių, jokios sargybos. Gal ir jiems šabas?
Mašina traukia vis sunkiau ir sunkiau. Susiprotėjam – jau kuris laikas palaipsniui kylam į kalnus. Pagaliau lauktoji sankryža. Sukam į pietus ir kelias pradeda staigiai leistis žemyn. Apačioje sumėlynuoja Galilėjos ežeras. Tikra jūra. Kiek daug apie jį skaityta, kiek daug svajota. Aplink šį ežerą ir sukosi Jėzaus gyvenimas. Visas keliones į Jeruzalę Jėzus įveikdavo tai rytiniu, tai vakariniu ežero krantu ir tik kartą Jeruzalę pasiekė eidamas vienas palei Viduržemio jūrą. Mašinų tuo metu nebuvo. Tik pėstute. Ir batų minkštų, patogių taip pat nebuvo. Tik sandalai, karšta žemė ir dulkės. Kelionės metu kojos suskeldėdavo, prisigerdavo dulkių. Ir kokia palaima būdavo Jėzui, kada kokia užjaučianti moteriškė patepdavo aliejais jo perdžiūvusias, žaizdotas kojas.
Įriedam į Tabhą (3 kilometrai nuo Kapernaumo), pastatom mašiną ir pėsti patraukiam link Betsaidos. Takas puikus, bet aplinka perdžiūvusi. Nors ir spalio pabaiga, temperatūra apytikriai, dvidešimt penki laipsniai šilumos. Maža kibirkštėlė – ir visa pakrantė supleškėtų. Nesutinkam nei vieno žmogaus. Kuo arčiau Betsaidos, tuo jaudulys didėja. Kaip ji atrodo, kokia tai įlanka, kadaise talpinusi gausybę laivų, plaukiojusių po visą Galilėjos ežerą?
Pagaliau – prieš akis išsvajotoji Betsaida. Tolėliau, už puskilometrio, tarp medžių kyšo Kapernaumo pastatų stogai. Šioje Jėzaus pamiltoje vietoje praleisim ištisą pusdienį. Kokia laimė. Juk dėl šios ir tik dėl šios vietovės ir skridau kelis tūkstančius kilometrų. Stoviu ir negaliu atsigėrėti. Tokia didinga įlanka, nepertoliausiai vingiuoja senovinis romėnų karo kelias, žinoma, jau tapęs šiuolaikiniu, asfaltuotu. Pro mus šiuo keliu važiuoja ir važiuoja pilni piligrimų autobusai. Nesustodami. Jiems ši vieta nežinoma, neįdomi. Jie važiuoja pažiūrėti Kapernaumo sinagogos pamatų likučių, pasifotografuoja ir lekia tolyn, į Julijaus Betsaidą. Tegu važiuoja. O čia – ramybė, tyla. Kitoje, rytinėje ežero pusėje – kalnų juosta. Tai tie patys kalnai į kuriuos plaukdavo slėptis nuo įkyrios minios pavargęs Jėzus su savo draugais. Ten Jėzus ir išvadavo iš psichinės negalios Chereso pamišėlį Amosą ir pamaitino kelių tūkstančių išalkusią minią.
Čia, buvusios Betsaidos vietoje, tuščia, jokių pastatų, jokių bažnyčių, jokių kasinėjimų, jokios erzelynės. Ramybė, tyla, kas ir pridera dieviškai vietai. Ir jei Sūnus Kūrėjas iš Nebadono platybių retsykiais ir aplanko mūsų planetą ( o kaip gi kitaip), tai tik ši vieta jam ir sukelia gražius prisiminimus. Kitose, jam gerai pažįstamose vietose, aibės bažnyčių, krautuvėlių, kioskų, o prie jų minios piligrimų. Stumdymasis, karštis, prakaitas ir suvenyrai – kryžiai, kryžiai, kryžiai. Matomai malonus, savas krikščionims šis žudymo įrankis, prietaisas, kad jie taip godžiai jį perka. Oi, Jėzau, papultum dar kartą jiems į rankas, kaip mat nukryžiuotų. Praktikos tai turi.
Atsigaunu po pirmo jausmų antplūdžio ir ramiai pradedu sūnui pasakoti, kaip ši vieta atrodė prieš du tūkstančius metų. Šias žinias po kruopelę rinkau Urantijos Knygoje, dėliojau, lyginau ir buvau susidaręs gana aiškų tuometinės Betsaidos paveikslą. Štai čia, tolėliau nuo vandens, stovėjo, sode skendintys Zabediejaus namai. Į pietus – valčių, laivų gamybos dirbtuvės su medienos apdirbimo, sandėliavimo, džiovinimo, rūšiavimo patalpomis. Arčiau vandens guli didelių akmenų grandinė. Jie labai seni, giliai įsmigę į pakrantės smėlį. Panašu, kad jie nepaliesti nuo Jėzaus laikų. Apaštalai ankstyvą rytmetį dažnokai atrasdavo Jėzų, sėdintį ant šių akmenų. Dabar Galilėjos ežeras labai nusekęs ir šie akmenys guli tolokai nuo vandens. Pasėdžiu ir aš ant jų, o viduje taip gera, šilta. Ant jų sėdėjo pats Jėzus. Nuo šios minties ir pats pasijuntu didingas. O kaip gi kitaip. Juk ir aš esu Kūrėjo sūnus.
Paeinam šiek tiek į pietus. Štai čia labai puiki vieta stovyklauti. Panašu, kad čia Jėzus ir buvo įrengęs stovyklą, kuri veikė ištisus penkis mėnesius. Pabuvojo joje tūkstančiai piligrimų, mokinių, fariziejų, priekabiautojų ir net aršių priešų. Ir ko čia tik nebuvo. Ir fanatikė Beta-Mariona bandžiusi eiti per vandenį ir vos nepaskendusi, ir transo pranašas Kirmetas, kėlęs stovykloje tokį chaosą, kad Dovydas su draugais buvo priverstas taip pamurkdyti nenaudėlį ežere, kad tas ir grupelė tokių pačių bendraminčių, išsinešdino iš stovyklos. Nemiela ši stovykla buvo tik Jėzaus motinai Marijai. Tiek nemiela, kad ji iš Kapernaumo išėjo į Nazaretą, kuo toliau nuo šio „balagano“ ir nesugrįžo į namus tol, kol stovykla neužsidarė. O dar toliau, iškyšulyje, stovyklos metu veikė pirmoji ligoninė po atviru dangumi. Sirietis gydytojas Elmanas gydė, slaugė sergančiuosius. Ateidavo pas ligonius ir Jėzus. Paguosdavo, sustiprindavo ir jie imdavo ir pasveikdavo. Be jokių stebuklų. O štai nuo Zabediejaus namų link Kapernaumo stovėjo žuvų apdirbimo cechai, čia pat ir Kapernaumo turgus. Grįžta žvejai iš jūros ir prašau, gali laimikį priduoti į žvejybos centrą arba tiesiai į turgų. Paprasta ir patogu. Kažkur prie turgaus stovėjo ir Simono Petro namai.
Prisiminimus nutraukia grupelė žmonių žaliomis liemenėmis, žurnalistas ir operatorius. Grupelė sustoja po medžiu. Kažkas kažką pasakoja, žurnalistas klausinėja, operatorius filmuoja. Sūnus prislenka arčiau pasiklausyti kas ten vyksta. Pasirodo, šie žmonės, ar tai istorikai ar dar kas, įrodinėjo, aiškino žurnalistui, kad ši vietovė ir buvo tikroji Betsaida. Reiškia, Urantijos Knygos šviesa žygiuoja per pasaulį.
Pro šalį praplaukia laivas su musulmonais. Plauktų sau ramiai, gėrėtųsi vaizdais, tyliai melstųsi, bet ne. Iš laivo atskrieja kraupūs vaitojimai, šiurpą keliantys šūksmai. Taip musulmonai šlovina Alachą, įvarydami siaubą krikščionių piligrimams, aplipusiems Kapernaumo sinagogos pamatų akmenis. Juk krikščioniškasis pasaulis drąsus tik siųsdamas bepiločius lėktuvus ir raketas žudyti nekaltų arabų, pridengus šitas žudynes pačiu nekalčiausiu, humaniškiausiu šūkiu: įtvirtinsim demokratiją visame pasaulyje. Ir plaukioja tokie laivai pilni musulmonų palei krantą ir savo kraupiomis aimanomis, vaitojimais siunčia žinią krikščionims – mes dar atsiskaitysim su jumis už mums padarytas skriaudas. Ir atsiskaitys!
Aplankom ir mes Kapernaumo sinagogos pamatų likučius. Žmonių gausybė, stumdosi, braunasi kuo arčiau ekskursijos vadovo, kad išgirstų „tiesą“. Pastovėjom atokiau, pasidairėm ir atgal į Betsaidą. Toliau nuo šio turistinio šurmulio.
Vėl mes Betsaidoje. Tylu, ramu. Vėl gėriuosi vaizdais, viską deduosi į atmintį, o Tomas fotografuoja, fotografuoja. Praneša, kad pavargo, nuslenka prie nedidelio medžio ir pavėsyje prigula. Užmiega. Aš paeinu tolėliau, atsisėdu ir pasimeldžiu.
Vakarėja. Jau laikas ir atsisveikinti su Betsaida. Išsirenku akmenuką atminčiai. Dar kartą apžiūriu Jėzaus išvaikščiotas vietas ir patraukiam atgal į Tabhą tuo pačiu taku palei ežerą. Sūnaus veide atsiranda rūpestis, kaip mes be navigacijos važiuosime atgal, ypatingai per patį Tel Avivą. Mat mums ryte artėjant prie Galilėjos ežero, išsijungė navigacija, ir kiek Tomas besistengė, sistema neveikė.
Tai va, aikštelėje pavalgom, sėdam į mašiną ir važiuojam jau kitu keliu, palei vakarinį ežero krantą. Čia senove nekvepia. Kempingai, pliažai, jachtos. Man tas neįdomu. Pradedam tolti nuo Galilėjos jūros ir važiuojam palei Jordano upę. Pagal kilometražą atseku apytikrę vietą, kur Jonas Krikštytojas (Jėzaus pusbrolis) krikštijo Galilėjos žmones. Už upės – Perėjos kalnai. Po krikšto Jėzus keturiasdešimčiai dienų pasišalino į tuos kalnus ir vienatvėje iki smulkmenų apgalvojo programą, kaip mokys žmones Tiesos ir Šviesos. Nutarė nesinaudoti savo dieviškomis galiomis, nedaryti jokių stebuklų, o mokyti juos kaip eilinis Žmogaus Sūnus. Deja, tauta laukė stebuklų ir Jėzus buvo priverstas juos retsykiais daryti. Bet ir tai nepadėjo. Nepripažino žydai Dievo Sūnaus. Kaip Jėzus sako knygoje „Kalbu Jums Vėl“ – net ir jam toji tamsa buvo neįveikiama.
Vėl sūnus kelintą kartą bando atgaivinti navigaciją. Ir mums pasiseka. Navigacija veikia. Nuotaika puiki. Pro žiūronus apžiūrinėju vaizdus kairėje pusėje, ten kur vingiuoja Jordano upė. Matau už upės gyvenvietę. Pagal mano paskaičiavimus, turėtų būti Pela, prie kurios Jėzus paskutinį kartą buvo įrengęs ilgalaikę stovyklą. Po stovyklos uždarymo Jėzus liepė Dovydui parduoti visą stovyklavietės įrangą. Žinojo, jos daugiau nebeprireiks. Kaip audros debesys artėjo dramatiški užbaigiamieji įvykiai, kurie pasibaigė jo nukryžiavimu ir prisikėlimu.
Bandom privažiuoti prie pačios upės, bet kažkokia jėga mus sulaiko – nelyskit, turėsit nemalonumų su pasieniečiais, nes upė skiria Izraelį nuo Jordanijos ir ši zona turėtų būti sukarinta. Ką gi, Apvaizdai geriau žinoti, kur mums lysti ir kur mums nelysti. Taip ir nepamatėm Jordano upės. Iš tolo matėm tik upės vagą. Vandens – ne. Upė dėl sausrų labai nusekusi, viskas aplink perdžiūvę, žodžiu, vaizdelis ne koks. Pagaliau kelias suka į vakarus ir mes tolstam nuo Jordano. Važiuojame nesimpatiška lyguma link Viduržemio jūros, temsta. Artėja Tel Avivas. Laimingai važiuojame per didmiestį ir mes „namuose“. Mašinų aikštelėje kelios vietos laisvos. Prižiūrėtojo darbo vieta užrakinta. Prižiūrėtojas toliau švenčia šabą.
Vėlai vakare iš Vilniaus paskambino mano žmona. Per žinias girdėjusi, kad Jeruzalėje įvyko susišaudymas ir ten neramu. O aš dar turėjau lyg ir norą sekmadienio rytą važiuoti į Jeruzalę ir bent trumpam žvilgtelėti į Getsemanės parką, Kedrono ir Hinomo slėnius. Bet noras buvo silpnas, o čia dar žinia, kad Jeruzalėje neramu. Netraukė tos vietos, kur Jėzui buvo pridaryta tiek kančios, kur su juo buvo taip žiauriai susidorota. Kraupios tos vietos, atgrasios. Krikščionys turėtų vengti tokių vietų, bet ne. Virtinės piligrimų plaukia ir plaukia. Gėrisi, stumdosi, fotografuoja. Prie Raudų sienos tas pats. Nesupranta, kad šis vakarinis šventyklos kalno sienos likutis niekaip nesusijęs su Jėzaus kančia. Ir žydai verkia ne dėl Jėzaus, o dėl prarasto Erodo laikų didybės simbolio – Šventyklos sugriovimo. Ir kada matai televizijos ekrane lietuvaitį, pasakojantį, kaip jis buvo nuvykęs į Jeruzalę ir prie Raudų sienos bandė sulaukti kažkokio dvasinio atgimimo, tai iš tiesų graudu darosi. Ko gi tu, lietuvaiti, maklinėji prie tos sienos, ko tikiesi? Nesulauksi tu ten dvasinio atgimimo. Nepadės tau ir įkištas tarp sienos blokų tavasis popierėlis su užrašytu noru. Neišsipildys. Neišpildys to noro ir valytojai, kurie tuos popierinius troškimus iškrapšto, surenka ir tonomis veža į „šventą“ sąvartyną.
Ir taip į Jeruzalę nevažiuojam. Kadangi laiko marios, tai einam pasilepinti į paplūdimį. Kiek tik akys mato – pliažai, pliažai, pliažai. Viduržemio jūra rami, oras puikus ir mes čia praleidžiame gerą pusdienį. Maždaug apie pietus atsisveikinam su Viduržemio jūra ir atgal į „namus“. Pavalgom, tvarkomės, susidedam daiktus ir pasiėmę mašiną, išvažiuojam. Navigacija veikia ir mes be vargo pasiekiam nuomos punktą, priduodam mašiną ir su autobusiuku į oro uostą. Susišaudymas Jeruzalėje duoda pasekmes ir Tel Avivui. Sankryžose link oro uosto, stoviniuoja po tris kareivėlius su automatais. Užvakar kareivių nebuvo.
Tarptautinių skrydžių patalpos užrakintos, tai įsitaisom šalimais esančioje vietinių skrydžių salėje. Žmonių nedaug. Laiko iki mūsų skrydžio pakankamai, tai sėdim, šnekamės, dairomės. Įsinorim valgyti, išsiimam šį bei tą, termosą pasistatom ant grindų ir užkandžiaujam. Iš kažkur išlenda apsauga, prieina prie mūsų ir liepia termosą paimti nuo žemės. Paimam. Bevalgant man tik top mintis – o kur mes padėjom beveik pilną poką cukraus? Ieškom lagamine ir jį randam. Va čia tai bent apsižioplinimas. Mat prieš kelionę, bendradarbis Tadas, tas pats „išmanusis“, buvo mane įspėjęs, kad į kelionės lagaminą nedėtume cukraus, mat cukraus kristalai išsklaido rentgeno spindulius, vaizdas tampa neryškus, tai tokį lagaminą muitinės darbuotojai atideda į šalį ir prasideda papildomi patikrinimai, žodžiu, nereikalingos problemos. Nutariam, kad to poko su cukrumi reikia atsikratyti. Bet kaip? Kur jį paslėpti? Sūnus ryžtasi eiti į lauką ir išmesti į šiukšliadėžę. Išeina su lagaminu ir ilgokai negrįžta. Pagaliau pasirodo ir pasakoja, kad ilgai ėjo palei oro uosto pastatus, pasuko už kampo, kol surado šiukšliadėžę. Ten ir atsikratė paketo. Tik pagalvokit! Dėl teroro grėsmės, oro uostai visose pasaulio šalyse buvo ir bus padidintos rizikos zona. O čia Izraelis, arabų apsuptyje. Priešprieša su palestiniečiais ir t.t. Ir šitoje vos nesukarintoje zonoje, eina barzdotas vyras su lagaminu, dairosi, kažko ieško, užėjęs už kampo prisėlina prie šiukšliadėžės, pasiguldo lagaminą ant žemės, atidaro, išima iš jo kažkokį paketą, baukščiai dairydamasis, įdeda jį į šiukšliadėžę ir pasiėmęs lagaminą skubiai pasišalina. Tai kiek reikėjo Apvaizdai įdėti pastangų, kad Tomo „žygdarbio“ nepamatytų apsauga. Juk visa oro uosto teritorija nusėta kameromis, maža to, pagal automatininkus sankryžose, aišku, kad prie oro uosto sustiprintas saugumo režimas. Ir užfiksavus, kaip į šiukšliadėžę dedamas įtartinas paketas, į oro uostą turėjo sulėkti bent pusė Tel Avivo spec. tarnybų, bet nesulėkė. Praslydome. Ir tik skrisdami į Vilnių supratome, kaip neapdairiai mes pasielgėme.
Atėjo laikas eiti į tarptautinių skrydžių salę. Prieinam prie durų. Duris mums užstoja trise. Vienas – prie mūsų, du tipai – per žingsnį toliau. Pradeda kamantinėti. Kas mes tokie? ko buvom atsigrūdę į Izraelį ir dar tik porai dienų? kur važinėjome? su kuo buvom susitikę? ar tikrai nebuvom Jeruzalėje ( ten kur vyko susišaudymas) ir t.t. Tomas atsakinėja angliškai, o mano veidas šviečia palaima – nieko blogo žydams nepridariau ir dar tik vakar vaikščiojau mano mylimiausio Jėzaus pėdomis. Matomai mano veido švytėjimas ir Apvaizdos pagalba apsaugos darbuotojus galutinai nuramino ir mes buvome įleisti į salę.
Atsistojam į eilę. Prieš mus gausi katalikų-piligrimų grupė su vadove vienuole ir naivoko veido jaunuoliu. Iš per daug pamaldžios laikysenos, sprendžiam, kad tai klierikas, būsimas kunigas. Eilė labai ilga ir lėtai juda. Eilei įpusėjus, vėl prie mūsų (ir tik prie mūsų) prieina jau kita grupė pareigūnų – moteris ir du vyrai. Moteris sustoja prie pat manęs, vyrai iš šonų, tolėliau. Pareigūnė manęs angliškai kažko paklausia. Iš mano veido išraiškos suvokia, kad aš nieko nesupratau. Tomas angliškai kažką paaiškina pareigūnei, bet toji su ranka pastumia sūnų atgal ir klausia manęs – „ruš“? Sakau – „ruš“. Supratau, kad klausia manęs, ar aš moku rusiškai. Tada išsitraukia lapą su atspausdintais klausimais rusų kalba ir pakiša man po nosim. Supanikuoju, palaima dingsta iš mano veido, nuo įtampos pradedu painiotis, ne taip suprantu klausimus, ne taip atsakau. Tomas mane ramina, pareigūnams primena, kad aš jo tėvas, kad mano didelis kraujo spaudimas, kad man negalima nervintis, nes gali sprogti kraujagyslė ir visi turėsime bėdos. Pareigūnės kovingumas atslūgsta ir „trejybė“ nenoriai pasišalina. O iš visų surašytų klausimų, prisimenu tik vieną – ar nevežu sprogstamųjų medžiagų? – Ne – sakau, nevežu. – O iš kur žinai, kad neveži? – Nu nevežu, iš kur man juos imti? O sekantis parašytas klausimas iš tiesų logiškas – kol blaškėtės kažkur po Palestiną, ar negalėjo kas prieiti prie lagaminų ir ten kažką paslėpti? Sakau, kad ne. O mintyse mąstau – žinoma, kad galėjo, nes su savimi lagaminų nesivežiojom. Kol mūsų nebuvo į juos galėjo prikimšti ko tik nori. Bet neprikimšo.
Viskas. Daiktai priduoti. Mes jau laukimo salėje. Prie mūsų jau niekas nebeprieina, nekamantinėja, matomai lagamine jokių bombų nerado. Ramu, gera, vėl palaima mano veide, mat panirau į prisiminimus apie Galilėją ir Jėzų. Nieko nenoriu matyt, nieko nenoriu girdėt. Bet tenka. Mat mus supa ta pati triukšminga katalikų grupė. Tarpusavyje bendrauja, dalijasi prisiminimais: kas ką nusipirko Tiberijuje, kokie suvenyrai ( tikriausiai kryžiai) pigiausi Jeruzalėje, o viena ponia aiškino kainų skirtumus Izraelyje ir Ispanijoje( mat čia dirbusi keletą metų). Kažkas aikčiojo, kaip „faina“ buvo maudytis Negyvojoje jūroje ir kitais metais būtinai čia sugrįš druskomis „atkaitinti sąnarius“.
Ir niekas per visą valandą (tiek mes ten sėdėjome)nei pusė žodžio neužsiminė apie Jėzų. Argi padoru tokioje garbingoje katalikų bendrijoje šnekėti apie kažkokį Jėzų? Kainos, Negyvoji jūra, sąnariai – tai visai kas kita – iš tokių svarbių temų nepasijuoksi. Ir lėktuve tas pats – vienuolė su klieriku tai prie vienų prišoka, tai prie kitų ir vėl tos pačios kalbos: kainos, maudynės, jūros druskos, sąnariai.
Taip ir pasibaigė mano ir sūnaus dviejų parų išvyka į Palestiną – neapsiverčia liežuvis sakyti į Izraelį, nes man Palestinos vardas – tai Jėzus, jo gyvenimas ir jo mokymai. Garbė mums Nebadono visatos Sukūrėjau, kad prieš du tūkstančius metų, iš tokios gausybės apgyvendintų pasaulių, pasirinkai mūsų tamsos ir blogio planetą, kad įvykdytum savąją misiją. Myliu tave, Jėzau.
Jau pusantrų metų einu Gyvuoju Keliu. Dažnai prisimenu tą kelionę ir vis pagalvoju – O ko gi aš vis tiktai skridau į Palestiną? Ar tik dėl to, kad patenkinčiau savo smalsumą, pasigirčiau kad buvau Šventojoje žemėje? Ar mane į šią kelionę vedė Minties Derintojas, kad suvokčiau šį tą svarbesnio? Neseniai vėl skaičiau Urantijos Knygos ketvirtąją dalį. Gale knygos parašyta – „Jėzus savo pasekėjams metė nepaprastai jaudinantį iššūkį, kad jie ne tiktai tikėtų TUO, KUO tiki jis, bet ir tikėtų TAIP, KAIP tiki jis“ (2089-03-03)
Tai štai ir atsakymas man – jei prieš kelionę tikėjau TUO, KUO tikėjo Jėzus, tai po kelionės patyrimų jau troškau tikėti TAIP, KAIP tikėjo jis. Šis troškimas ir atvedė mane į Gyvąjį Kelią, į Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę. Ir atvedė visam laikui. O ko gi aš ieškojau Gyvajame Kelyje, ką ten gero tikėjausi atrasti? Ir atradau. Ramybę ir palaimą. Šio tikslo aš nesiekiau, šitas Kūrėjo dovanas gavau savaime, už kasdienes pastangas gyventi su Kūrėju, Kūrėjuje, ir jaučiant Kūrėją savyje. Ir šitą šviesą nešdamas kitiems.
O kaip dėl mano ligų, panikos priepuolių, aukšto kraujospūdžio, baimių ir t.t.?
Ogi vieną dieną, tai buvo prieš pora metų, pasiryžau ir atlikau tai, ką ir turėjo atlikti urantas – paėmiau visas pakuotes su vaistais ir išmečiau. Į šiukšliadėžę nukeliavo taip pat kardiologo siuntimas į Santaros ligonę operacijai, kompensuojamų vaistų pasas, receptai ir visa kita ligonio atributika. Ir atsidaviau Kūrėjo valiai. O atsidavus Kūrėjo valiai argi gali sirgti, negaluoti ir verkšlenti dėl pragyventų metų naštos? Žinoma, kad ne. Ligos savaime išgaravo, prapuolė, pranyko – lyg jų ir nebūtų. O kaip gi kitaip, kada mūsų laukia milžiniški darbai Jėzaus Ištaisomajame Laikotarpyje, didingame plane įtvirtinant Tiesą ir Šviesą mūsų planetoje ir tuo pačiu kūrinijoje.
Dėkoju Vitai už patarimus ir pastabas, kuri padėjo man, kad šitas mano patyrimų aprašymas išvystų dienos šviesą.
Telydi jus brangieji Kūrėjo Meilė ir Ramybė, Petras
2018-07-11 12:18:37
Komentarai
Mielas Petrai, leisk tau padėti pažvelgti ir kiek kitaip, taip, kaip tu pats savęs negali pamatyti – žinai kas yra nepaprastai svarbu? – tai, kad tavo mums pagarsinamos mintys yra labai jau – atviros – nuoširdžios – ir tu visiškai nesijaudini ką kas pagalvos apie tave, taip kaip yra tavo supratimu, taip ir rašai. Štai tas savęs atskleidimas žmonėms, žinok ir stiprina kitus – moko. Moko būti savimi be baimės ir apgaulės, be kaukių.Na žinoma, kad niekada anksčiau nerašius į dvasinių mokytojų rengimo Forumą – ne šiaip kažkokių pasikalbėjimų forumą – ir dabar štai žengiant tuos pirmuosius žingsnelius, reikalingos papildomos pastangos, nes tai iki šiol buvo galima sakyti visiškai nepatirti tokio pobūdžio patyrimai. Juk taip pradėjome ir mes, tiek Jurgita tiek aš, tiek visi kiti besistengiantys, kad prisidėtų savimi Forumo Gyvumo vardan.
Tačiau, kad ir kokia sunki bebūtų pradžia, tu mielas Petrai, taip pat žinai koks nuostabus jausmas-atlygis tavo viduje, jau vis tik žengus tuos pirmuosius žingsnelius. Žengęs pirmąjį, žengi antrą, trečią žingsnį ir nė nepastebėsi, kaip alkis gėrio darbams vis didės ir didės, nes tam reikalingas Kūrėjo charakterio savybių pasireiškimas – nuoširdumas – o jis puikiai juntamas iš tavęs. Nuoširdumas ir nurodo teisingą kryptį veikti visų labui.
Aš nemanau, kad tu nerašei į Forumą, nes esi užsispyręs, aš manau, kad tu tiesiog parašei tada kada galėjai parašyti. Ir dabar rašai – o tai ir parodo, kad tu jokiu būdu nesi užsistovėjęs ant to paties dvasinio laiptelio – tu žengi į priekį – kitaip nerašytum. Ir kiekvienas rašymas į Forumą tave daro stipresniu, tik tu to dabar taip nepajausi – pajausi vėliau.
Beje, man patiko tavo šita išsakyta mintis – Todėl laukia ilgas, atkaklus darbas. Ir tai yra labai gerai norėti daugiau – būti Išmintingesniu, Kantresniu, labiau Mylinčiu, tai yra – norinčiu kitiems – duoti – daugiau.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-11-09 01:06:37
Mielas Petrai, nuoširdžiai ačiū tau už šiltus ir meilės kupinus žodžius! Štai perskaičiau šį tavo mokymą-patyrimą, ir pati susimąsčiau – oi, kokios didelės ir nuolatinės reikalingos pastangos šiame Gyvajame Kelyje! Ir tą žinau iš asmeninio patyrimo, kad nors trumpam apleidus įprastines kasdienes pastangas palaipsniui nejučia vyksta ritimasis atgal, smukimas, ir toks nejuntamas, nes tik po kurio laiko pasijunta kažko trūkumas viduje – ogi įprastinės meilės, ramybės, ir pakylėjimo būsenos, kuri motyvuoja gyventi šviesų kasdienį gyvenimą su atrastu savyje Gyvu Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Tam, kad tartume šviesų ir kupiną meilės žodį, mokymą, reikalinga meilės būsena, tam, kad parašytume mokymą, taip pat reikalinga meilės būsena, nes tik meilės būsena, gyvai patiriama iš Kūrėjo realiai motyvuoja veikti, gyvybingai veikti. Jeigu yra jos trūkumas, iš karto jaučiamas apsiblausimas, nebėra pakylėtos būsenos, atsiranda nepasitikėjimas, liūdesys, o mintys ima krypti tolyn nuo Kūrėjo – štai kad ir apie save, apie turimas ydas, kurios ima aktyviai suvešėti kaip kokios piktžolės pasireiškus bet kokiam gyvosios meilės trūkumui, ir atrodo, iš kur jos netikėtai atsirado – iš kur tas pyktis, pavydas ar baimė? Ogi iš mūsų pasąmonės, nes iki šio momento nugyvenome gyvenimo atkarpą be atrasto Gyvo Kūrėjo savyje, apie Tokį nieko nežinojome, o Jis vis vien buvo mumyse, Jis mus visada vedė link Savęs, žinojome mes apie tai, ar ne. Tokia tikrovė, kad Kūrėjas traukia visus savo vaikus – asmenybes – o mes ir esame kiekvienas unikali nuostabi asmenybė – link Savęs – Asmenybių ir Visumos Šaltinio ir Centro. Ir jeigu dabar atradome JĮ – Gyvą Kūrėją savyje, vadinasi, įsiklausėme į Jo gyvą vedimą, pajutome tuos švelnius šviesos impulsus savyje, tačiau tai tik PRADŽIA! Dabar tereikia toliau įsiklausyti į Kūrėjo vedimą mumyse, kaip gi toliau Jis mus veda gyventi gyvą gyvenimą taip, kaip mums numatęs, kad mes nugyventume ne savanaudiškai, ne susitelkę vien į save, ir iš puikybės save iškėlę aukščiau paties Kūrėjo, bet kad bendradarbiaudami kartu su Juo pajustume esantys Jo gyvieji sūnūs ir dukros – bendrakūrėjai, veikiantys vien meilės motyvu visumos labui, savojoje dabartinėje aplinkoje – planetoje Urantijoje, net ir taip, kaip Jis veikia savojoje visoje kūrinijoje. Taip mes tapsime Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvais atspindžiais, apie tai savo mokymuose mus nuolat moko Šviesos mokytojas Algimantas, kurio lūpomis kalba pats Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU! Ir kalba iš Širdies į mūsų visų širdis, kad šios suspindėtų, suvirpėtų Kūrėjo Meilės Galia, ir taip pat prabiltų Meilės kalba Širdimi į kitų širdis.
Brangus Petrai, man labai patiko tavo mintys, jau pasakytos remiantis savuoju patyrimu:
„Po ilgų svarstymų, abejonių, vis tik keletą mokymų-patyrimų parašiau ir į Forumą įkėliau. Įgavau pasitikėjimą, kad dalindamasis savo patirtimi-mokymais, galiu kažką sudomint, kažkas susigraudino, kažką prajuokinau. Bet Kūrėjas mano lūpomis nekalbėjo ir mintys man nesiliejo ir nesilieja. Jaučiu, kad per ilgai užsibuvau ant to paties dvasinio laiptelio, o žengti žingsnį ant kito, aukštesnio laiptelio tam dar nesu pasiruošęs. Per mažai įdėta pastangų. “
Štai šis įgytas patyrimas ir giluminis jo suvokimas, kasdienis Gyvas bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, įsiklausymas į Jos šviesos impulsus savyje, ir gali paskatinti priimti asmeninį ryžtingą sprendimą – ne trypčioti vietoje ir apgailestauti, kad anksčiau aktyviau nežengei Gyvuoju Keliu, bet imti žengti aktyviau dabar. Juk visus mūsų veiksmus apsprendžia meilės būsena, ir nuoširdus noras veikti visų labui, sustiprinant kitus. Man Rojaus Trejybė-AŠ ESU savo mokymuose visada moko, kad nesusitelkčiau į bet kokius apgailestavimus, pergyvenimus, kad padariau kažką ne taip, nepavyko, suklydau, kad visokios ydos dar kankina, o ragina tą pačią akimirką nukreipti mintis JAI, kad mano minčių vektorius visada būtų nukreiptas į šviesą, o ne į tamsą. Kad mano minčių vektorius būtų Kūrėjas, ir ne mažiau. Tą patį patariu ir galiu patarti kitiems, nes ir pati įsiklausau į Jos mokymus, nors ne visada sklandžiai pavyksta, bet vėl ir vėl stengiuosi. O pastangos galiausiai duoda rezultatą – viduje patiriama vis aktyvesnė gyva meilės būsena tarsi pats saldžiausias nektaras gaivina ir suteikia pasitenkinimą, pasitenkinimą savuoju teisingu sprendimu ir žingsneliu, mažu ar didesniu, bet žengtu link Kūrėjo.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2018-11-08 22:54:06
Kada įkėliau į Forumą savo pirmuosius patyrimų aprašymus, dvasios sesė Laima mane pagyrė: ,,...tau labai sekasi rašyti“. Ačiū, miela Laima. Bet deja, ne taip viskas paprasta ir ne taip man sekasi. Išvargstu aš tuos rašinius tikrąja to žodžio prasme. Nesilieja man mintys, kaip to norėčiau. Oi nesilieja. Taip, jūsų pagiriamieji, paskatinamieji žodžiai man labai prie širdies, gera juos skaityti, girdėti. Bet, deja.
Pradėjus eiti Gyvuoju Keliu ir Vita ir Jurgita man patarinėjo – rašyk į Forumą, rašyk į Forumą. Ir patarinėjo gana primygtinai, sakyčiau įkyrokai. Galvodavau, o ką aš ten turiu rašyti? Ką man tas duos, ką tas duos kitiems? Ir iš kur jūs, mielos sesės, žinot ką man daryti? Aš gi ne rašytoju, o dvasiniu mokytoju noriu būti. Ir tik dabar supratau, oi koks aš buvau neteisus ir kokios jūs buvote teisios, mielosios Vita ir Jurgita. Kiek laiko per mano kvailumą, užsispyrimą nuėjo vėjais.
Tai va. Grįžtu nuo ko pradėjau. Po ilgų svarstymų, abejonių, vis tik keletą mokymų-patyrimų parašiau ir į Forumą įkėliau. Įgavau pasitikėjimą, kad dalindamasis savo patirtimi-mokymais, galiu kažką sudomint, kažkas susigraudino, kažką prajuokinau. Bet Kūrėjas mano lūpomis nekalbėjo ir mintys man nesiliejo ir nesilieja. Jaučiu, kad per ilgai užsibuvau ant to paties dvasinio laiptelio, o žengti žingsnį ant kito, aukštesnio laiptelio tam dar nesu pasiruošęs. Per mažai įdėta pastangų. Ir lieka tik su pavydu klausytis Jurgitos ir Vitos, kai jos Šventovėje taip sklandžiai sako mokymus. Girdėjau, kad jos namuose prisėda prie kompiuterio ir vienu įkvėpimu parašo mokymą, nes joms mintys liejasi, liejasi.
Tai kaipgi joms tai pavyksta, gal jos labai talentingos, išskirtinės ir tą pasiekė be pastangų?
O ne, aiškėja, kad pastangų būta ir dar kokių. O aš tokių pastangų rodžiau per mažai ir tik maldose prašiau Kūrėjo kad ,,...manoji malda eitų iš širdies gelmių, kad mano lūpomis kalbėtų manieji Tėvai“. Taip, prašyti niekas nedraudžia, bet kur mano pastangos, kad Kūrėjas jas matytų ir man padėtų. Deja, jų buvo mažoka.
Vita komentare apie kompromisus Gyvajame Kelyje rašo: ,,...aš kiekvieną mielą vakarą klausydavau Urantijos grupės įrašus ar pamaldų įrašus Gyvojoje Šventovėje, išrašinėdavau Algimanto mokymus, rašydavau juos pati, skaitydavau Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimą, ar Rojaus Trejybės Akimirkos Amžinybė apreiškimų knygą, Urantijos Knygą ar Algimanto mokymus ir daug bendravau su Rojaus Trejybe-AŠ ESU...“. Toliau: ,,...aš suprantu, kokios tada buvo teisingos man taip aktyviai perduodamos tos Minties Derintojo Šviesos mintys – kad nenutraukčiau pastangų, jokiu būdu jų nesumažinčiau. Šiandien matau, vidumi jaučiu, kokios reikalingos buvo tos kantrios pastangos - kas dieną. Tai buvo procesas, keitęs mane iš vidaus...“.
Apie ankstesniuosius patyrimus Gyvojo Kelio pradžioje Jurgita rašo:,,...aš pajutau stiprų impulsą savyje- užsirašyti visas mintis, kurios ateina po gyvosios komunijos su Kūrėju. Aš nusipirkau storą sąsiuvinį ir pabendravusi mintimis su Juo, atsivertusi sąsiuvinį, ėmiau užsirašinėti mane užliejusias netikėtas, bet kokias mintis. Ir tą dariau ne kartais prisėsdama, o nuolat, nuosekliai, tiesiog jaučiau stiprią vidinę trauką taip daryti...“. Toliau: ,,...Būdavo nuostabių pakylėtų akimirkų, kuomet taip lengvai ėmė lietis mintys, kai ėmiau labiau patirti ramybę ir pasitikėjimą savyje...“.
Kaip jau minėjau, aš meldžiausi ir mano maldas tikriausiai išgirdo Amžinoji Motina ir mane, ir ne tik mane, o visus apšvietė: ,,Atsiverkite man, ir kai tiktai užbaigsite gyvąją komuniją su Manimi, tą pačią akimirką sėskite prieš tai pasirengę popieriaus lapą ir rašymo priemonę – ir užrašykite bet kokias jums kylančias mintis, bet kokius teiginius, bet rašykite nesustodami. Tegu jie bus neužbaigti, rašykite be perstojo, rašykite bent keletą minučių, ir net jeigu bus nutrūkstanti mintis, nesiekite jos užbaigti, griebkite naują mintį – vėl rašykite, rašykite. Ir jeigu trūkinės mintys, palikite jas, imkite naujas mintis, bet rašykite keletą minučių be perstojo, o tada, užbaigę tą rašymą, pamėginkite perskaityti nuo pirmosios minties, kiek jūs būsite prirašę... pajauskite jūsų užrašytų teiginių gyvybingumą...“. Ir toliau: ,,...Jūs patirsite, kad jūs gaunate iš Manęs mokymus, kurie jus sustiprins, sustiprins pasitikėjimą Manimi ir savo jėgomis, kad Aš galiu kalbėti jūsų lūpomis...“.
Tai va, Amžinoji Motina duoda mums išsamų mokymą – technologiją, ką ir kaip turim daryti, kad Ji ,,galėtų kalbėti mūsų lūpomis“. Dėkoju Tau, mano mylima Amžinoji Motina už šį Mokymą. Šlovinu ir garbinu Tave, Dvasingumo Šaltinį ir Centrą.
Ir pabaigai. Yra tokia patarlė – kelią įveikia einantysis, o ne tas, kuris prognozuoja, projektuoja, modeliuoja, gėrisi savimi kaip tą kelią įveiks. Todėl laukia ilgas, atkaklus darbas. Teks įdėti daug pastangų, kad mano lūpomis kalbėtų Kūrėjas, kad mano mintys lietųsi, lietųsi.
Ir dar. Algimantas be perstojo mus moko: ,,Yra pastangos, bus ir rezultatas, nėra pastangų – neišvengiamas riedėjimas atgal“. Automobilis į įkalnę slidžiu keliu važiuoja tol, kol nesustoja. Sustojo – pajudėti iš vietos į kalną bus be galo sunku, o dažniausiai tai pavirs į slydimą ir slydimą tik atgal, tik žemyn su vis didėjančiu pagreičiu. O kad Gyvasis Kelias slidus, status, mes matome. Ne vienas išslydo iš Jo ir dar ne vienas iš Jo gali išslysti.
Telydi jus Kūrėjo Meilė, Petras
PetrasK
2018-11-08 16:39:34
Mylimieji, aš labai dėkoju dvasios broliui Petrui už patyrimus kuriais jis pasidalino. Jie mane labai sujaudino, suteikė ryžto pasidalinti savo patyrimais gyvąjame kely.Juk pasidalindami mes mokomės vienas iš kito.
Už savo gyvąjį kelią esu labai dėkinga mūsų visų Kūrėjui, kurį suradau per savo ilgus ieškojimų metus.Lankydavau visas paskaitas ,kurių tuo metu būdavo gausu. Jas vesdavo įvairūs ekstrasensai, raganos, būrėjos.Buvo begalinis noras pažinti tai, kas yra už mūsų egzistencijos ribų. Mokiausi ir baigiau Vilniaus parapsichologijos akademiją, bet ten negavau to, ko ieškojo mano vidinis aš.Parsinešusi krūvą knygų iš bibliotekos, visą dieną gyvenau mintimi, kada ateis vakaras ir aš galėsiu sėsti prie knygų. Mano skaitoma literatūra nuo ezoterikos perėjo prie dvasinių dalykų.Mane "kažkas" į knygyną atvesdavo būtent tada, kada atsirasdavo knyga, kuri tuo metu būdavo man reikalingiausia ir atsakydavo į mano keliamus klausimus.
Kartą mūsų mieste paskaitą skaitė mūsų mokytojas Algimantas. Tuo metu jis Urantijos Knygą dar tik vertė, bet užteko tik tos vienos paskaitos, kad su didžiule viltimi laukčiau jos pasirodymo knygynuose.Ir tik 2008 metais aš netikėtai suradau ją internete, urantija.lt svetainėje.Ten buvo nuoroda, kad Panevėžyje organizuojama urantų grupė, kurią tuoj pat ėmiau lankyti. Internetinėje svetainėje radau Jėzaus Kristaus knygą Kalbu Jums Vėl,kurią pirmiausia ir ėmiau skaityti.Vos pradėjus skaityti apsipyliau ašaromis, norėjosi rėkti "aš radau, radau tai ko ieškojau, tai yra tikra".Nebuvo jokios abejonės dėl tų mokymų kilmės ir tikrumo.Aš dėkojau Kūrėjui už tuos mokymus ir gėriau Gyvąjį Vandenį iš to šaltinio.Lankiau Gyvąją Šventovę, kurioje mūsų tebuvo tik penketas, mes garbinom, meldėmės taip, kaip mokė Algimantas, nes mūsų viena dvasios sesė Laima iš Velžio lankė Gyvąją Šventovę Kaune, tai ji ir buvo tas antras mokytojas mums.
Iki Urantijos Knygos atradimo ir šventovės lankymo, mane lydėdavo nuolatiniai sapnai, kad aš kažkur vėluoju: tai į traukinį , tai į autobusą, bėgu, vejuosi ar negaunu bilieto,arba laikau egzaminą, o galva tuščia, nieko nemoku.Tik po to, kai ėmiau lankyti Gyvąją Šventovę, studijuoti mokymus, tų sapnų neliko. Tai reiškia - aš radau savąjį kelią - Gyvąjį Kelią.Tačiau mano keliui nepritarė mano vyras. Santykiai paaštrėjo, kai ėmiau lankyti Gyvąją Šventovę Kaune. Jo nuomone,tai yra sekta, kuri siekia tik pasipelnyti iš patiklių žmonių, o pats net pasidomėti tais mokymais nenorėjo, tačiau vaikai, žentas mano pasirinkimui pritarė, nors patys tuo domėtis nenorėjo.Jų pastabos vyrui ir mano maldos padėjo, vyras rimo,priekaištų neliko, tapo rūpestingas, man padeda visur ir visada,nors tema apie dvasinius dalykus liko tabu.
Gyvieji virpesiai, aukšto dažnio virpesiai, maldos paliečia kiekvieną, nori jis to ar ne.Jei žmogus savęs neuždaro tiems virpesiams sąmoningai, neuždaro to vožtuvo, virpesiai pasiekia ir keičiasi charakteris, atsiranda ramybė, atsiranda darna.
Ne Kūrėjas išskiria žmones, bet jo užsispyrimas, ambicijos, nenoras girdėti, pažinti, baimė viskam kas nauja, nepažinta, kyla noras tam prieštarauti, ginti savo nuomonę.
Užsispyrimas yra toji juoda dėmė, kuri ima užkloti net ir skaisčią sielą tuo metu, kada norisi ne pačiai augti, bet mėginti kitus nukreipti savojo ego supratimo keliu.Akimirkos Amžinybė 062-01-23
Dėl to užsispyręs žmogus siekia tik vieno - primesti savo sąmpratą net ir tam, kuris iš tokios sąmpratos jau išsilaisvino apkabinęs aukštesnį siekį. 061-01-04
Telydi jus ramybė.Su meile Julija.
JULIJA
2018-10-09 23:41:37
JUNGTIS, PALAIMOS BŪSENA...
DĖKOJU
marija
2018-08-25 15:32:10
Gyvenime mums kiekvienam yra suteikta galimybė nuolat dvasiškai tobulėti arba gyventi vien paveldėtu protu ir tenkinant savo poreikius. „Tikra Dievo dvasia yra žmogaus širdyje (metafora). Jis nori, kad visi žmonės tikrai būtų broliai. Kada žmonės pradeda jausti, kad jie ieško Dievo, tai ir yra įrodymas, jog Dievas surado jus, ir kad jie ieško žinių apie jį. Mes gyvename Dieve, o Dievas gyvena mumyse.“ 1454 -10 – 02 Šie teiginiai seniai skaitantiems „Urantijos knygą“ yra gerai mums žinomi ir daugeliui priimtini. Aš turėdama įvairių sudėtingų gyvenimiškų patyrimų, asmeniškai tai pajutau savo būsena bei išgyvenau. Dėl susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių, būdama jau pakankamai brandi, pradėjau ieškoti Kūrėjo, gerai nesuvokdama, kad Jo ieškau ir kad galima Jį pajausti būsena per patyrimus. Juk niekas tuomet nesuteikė mums tokių žinių , kad Kūrėjas yra mūsų viduje, o mes Jame. Skaitydavau straipsnius, žurnalus, knygas filosofinėmis, sakralinėmis temomis, vis Jo ieškojau... Visa tai tęsėsi, kol kartą klasiokų susitikime išgirdau vieno klasioko pasakojimą apie „Urantijos knygą“. Tai mane ypač patraukė bei sudomino. Sužinojusi, kad „Urantijos knygos“ paskaitos vyksta Vilniuje mokytoju namuose, nutariau būtinai ten apsilankyti (tai vyko prieš dvidešimt keturis metus). Sistemingai ir kantriai lankant „Urantijos knygos“ skaitomas paskaitas, mano žinojimas su laiku tapo vis akivaizdesnis, kad suradau Kūrėją, Jis surado mane, nes žinojo, kaip aš užsispyrusiai ieškojau Jo. Nuolat skaitydama apreiškimus ir lankydama Rojaus Trejybės, Aš Esu šventovę, aš supratau, kaip svarbu yra nuoširdžiai atsiverti Kūrėjui ir jį garbinant užmegsti dvasinę komuniją su Juo bei gyventi Jo tiesomis savo darbais kasdienybėje. Dabar turiu ilgą patirtį ir mano žinojimas palaipsniui tapo gyvu įtikėjimu į Kūrėją, į vienintelės Tikrovės Šaltinį ir Centrą. Palyginus su paėjusiu laikotarpiu, dabar galiu įvertinti save, kaip kokybiškai pasikeitė mano charakterio savybės: ištirpo buvusios ydos, tapau savimi, be kaukės. Aš visad troškau tapti tokia, kokią yra mane sukūręs Kūrėjas, atsiskleidus Jo suteiktai manajai tikrajai Asmenybei. Tai nėra paprasta. Tai yra ilgas procesas įdedant daug nuoširdžių pastangų, kad patikėti šia tikrove bei atsivėrus Kūrėjui visu nuoširdumu vykdyti Jo valią ir siekti Jėzaus įtikėjimo lygio, kaip to mokė Jėzus.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2018-07-29 20:19:24
Ačiū brangieji, kad taip nuoširdžiai įvertinot mano pirmuosius žingsnelius forume.
PetrasK
2018-07-13 11:22:19
Ačiū, ačiū tau,mielas Petrai, už šį pasidalinimą patyrimu.Jis sukėlė tiek emocijų, kad negalėjau sulaikyti ašarų skaitydama ir dar ilgai po skaitymo. Jutau džiaugsmą ir pasididžiavimą, kad vis daugiau ir daugiau yra tokių urantų,kad yra toks Gyvasis Kelias, kad yra Gyvoji Šventovė,kad mus Kūrėjas taip su meile veda, stiprina, saugo ir taip dosniai atlygina už pastangas ir pasitikėjimą juo.Gerovės tau ir visiems.Su meile Julija.
JULIJA
2018-07-12 22:23:34
Mielas Petrai, skaičiau nuostabų tavo aprašytą patyrimą, keliaujant į Palestiną prie Galilėjos ežero ir tiesiog negalėjau atsigėrėti tavo nuoširdumu, tavimi – tikruoju tyrinėtuoju, taip išsamiai iki smulkmenų ištyrinėjusį ir aprašiusį Jėzaus gyvenimą Betsaidoje, kad ir pati keliavau mintimis su tavimi. Tau buvo gera, ir aš taip pat jaučiau gerumą, ramybę, gyvais energiniais virpesiais jaučiau tai, kas taip nuoširdžiai gyvai sklinda iš tavojo išsamaus ir sklandaus aprašymo. Tavo puikus humoras pralinksmina, įžvalga ir atkaklumas žavi, o ryžtas judėti pirmyn – pakylėja ir sustiprina. Atrodo, šie aprašyti įvykiai įvyko taip seniai, prieš aštuonerius metus, bet jie turėjo didelės reikšmės tavo gyvenime, kurių dėka tu ryžtingai pasukai atrastu Gyvuoju Keliu. Jėzus Kristus savo nuostabia mylinčia asmenybe traukė link savęs, traukė ten, kur jis buvo laimingas, kur jisai skleidė gyvąją šviesą visam pasauliui – tai yra taip didinga ir reikšminga žmonijai – ir tu prisilietęs prie tų vietų patyrei gyvą šviesos impulsą – troškai „tikėti TAIP, KAIP tikėjo jis“. Puikiai suprantu tavo meilę Jėzui, nes ir mane žavi ši nuostabi asmenybė – dabartinis mūsų Nebadono Vietinės Visatos Šeimininkas. O kodėl jis mus taip traukia? Nes jis kupinas Meilės Galios, nes gyveno su atrastu Tėvu savyje, patyrė Gyvą Tėvą savyje, ir drąsiai, oriai Jį liudijo visiems. O ar galima atsispirti Kūrėjo – mūsų visų Tėvo ir Motinos Meilės Galiai?
Kaip tave, taip ir mane Jėzus Kristus žavėjo dar paauglystėje, kad aš kiekvienais metais per Velykas visuomet žiūrėdavau tą patį rodomą seną filmą apie Jėzų, žiūrėdavau su malonumu ir mėgavausi jo asmenybe, kiek ji būdavo režisierių ir to aktoriaus atskleista, žavėjausi jo nuoširdumu ir nuostabia meilės kupina šypsena, drąsa ir tvirtumu, meile žmonėms. Ir liūdėjau, kai jis buvo kankinamas. Atsimenu, dar paauglystėje dovanų gavau nedidelę spalvotą knygą „Biblija vaikams“, štai ją vis skaitydavau, analizuodavau, kaip kas aprašyta. Ji buvo toji pirmoji vaikiška knygelė – kitokių tuo metu nežinojau ir dar nebuvau atradusi – kuri paskatino mane toliau ieškoti Gyvo Jėzaus, Tikrojo Gyvo Kūrėjo, Kurį štai jau atradau, ir daugiau nebeieškau, o atradusi žengiu tolyn į vis glaudesnį ir artimesnį ryšį su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Aš nepuoliau tyrinėti Jėzaus gyvenimo šioje planetoje smulkmenų, tiesiog mano vidus labiau linko ir toliau tebelinksta tyrinėti asmens vidų, tai, kas nematoma fizinėmis akimis, bet dabar jau žinau, kad su Kūrėju gyvenant ir gilėjant įžvalgai ir išminčiai, asmens vidus atsiskleidžia vis labiau, tarsi atversta knyga, kurią imi su malonumu skaityti. Gi Kūrėjas atrastas mumyse suteikia kosminę įžvalgą ir išmintį, meilę ir ramybę, kaip ir kitas amžinąsias vertybes, kad visą supantį pasaulį, aplinką matytume plačiau, giliau, skvarbiau. Ir toks dvasinis matymas – natūrali Kūrėjo dovana už mūsų kasdienes nuoširdžias pastangas, už nuolatinį gyvą bendravimą ir bendradarbiavimą su Juo, ir būtinai visų šviesos labui.
Taip pat vis aiškiau suprantu, koks svarbus atkaklumas ir nuoseklumas, įsigilinant į gyvosios šviesos mokymus, mums perteikiamus iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU per šviesos mokytoją Algimantą, kuris juos skelbia visam pasauliui. Kiekvieno iš mūsų asmenybė yra unikali ir nuostabi, ir kiekvieno uranto Gyvojo Kelio atradimas taip pat unikalus – nepasikartojantis, įdomus, prasmingas, bet svarbiausia, kad mus Kūrėjas vedė ir atvedė čia, kur mes ir esame.
Mielas Petrai, džiaugiuosi tavo gyvenimu su Kūrėju, kad štai ir fizinė sveikata atsistatė, be jokių vaistų, kuriuos drąsiai išmetei lauk, o juk šitiek ligų turėjai, kaip pats aprašei. Šiame pasakojime tu pateikei puikų pavyzdį, kaip tu įveikei sunkumus, ir kad nesureikšminai tiek savo fizinio kūno tolimesnio likimo, na jeigu kas atsitiktų kelionėje, bet atsidavei Kūrėjo vedimui iš vidaus, o vėliau štai supratai, kaip tave saugojo Apvaizda. Saugo ir dabar.
Ačiū už tavo pasidalintus vaizdingus, gilius ir prasmingus patyrimus. Ir toliau nuoširdžiai linkiu patirti vis artimesnį ryšį su savo Tikruoju Tėvu ir Motina – Rojaus Trejybe-AŠ ESU! O keliaudamas „Jėzaus pėdomis“ tikrai galiausiai pasieksi ir pačią Rojaus Trejybę-AŠ ESU, esančius Rojuje! O tada pagalvosi – ech, ką ten Palestina, o vat amžinoji Rojaus sala – tai bent!
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2018-07-12 14:19:44
Mielieji ir mylimieji, kaip gera jausti nuoširdumo proveržį skaitant Petro aprašytus jo asmeninius patyrimus dviejų dienų kelionėje šios dienos Palestinoje - padalintoje - okupuotoje - suskaldytoje, bet ne tariamai pažadėtoje žemėje. Ech Petrai, gerai tu ten pasibuvai ir visą viešnagę pašventęs mūsų Jėzui tikriausiai kėlėi galvos skausmą jų Mosado - vietinių saugumiečių - galvoms, kad matyt jie vis niekaip nesugalvojo, tai ko gi čia jūs atvažiavote iš Marijos žemės, bet net nevažiuojate į Marijos šventąsias vietas, katalikų tiek numintas ir sukultūrintas savo legendomis ir šiuolaikinėmis miniomis, kad jiems galvos skausmas nedavė ramybės - ką tai reiškia, atvažiavo prie vandens, pabraidė, paglostė akmenis, pasėdėjo ant jų, ir vėl atgal - ne, čia kažkas ne taip, taip negali būti, kad jiems to užteko, dar vienas užmigo, o kitas gal ir meldėsi, nes negali būti dėl to toks jau ir tikras, nes jis elgėsi kaip tarsi ir ne iš katalikų Marijos žemės - nesižėgnojo, nepuolė ant kelių, na ir į Jauzalės pusę net nepasižiūrėjo, ko gero reikės patikrinti kiekvieną akmenį, o gal net ir po jais, kur tik tie du prisilietė prie jų.
O man vis tik labiausiai patiko tavo aprašyme tavo pamokymai tavo sūnui, jeigu jau tavoji sveikata subliūkš, ir tau teks palikti šitą materialų tabernakulį - Bijojau, kad svarbiausiu gyvenimo momentu man galutinai nesušlubuotų sveikata. Todėl savo sūnų Tomą buvau įspėjęs, kad jei Palestinoje nuo emocijų pertekliaus neatlaikytų mano širdis ir aš apleisčiau šį pasaulį, tai, kad jam, sūnui, nesukelčiau problemų, liepiau mano atliekas, atsiprašau, palaikus pakišti po krūmu, o pačiam grįžti sekmadienį lėktuvu į Vilnių, nes pirmadienį jis būtinai turėjo pasirodyti darbe. - nuostabus tavo mokymas sūnui, ir įtikinamas - materija yra trumpalaikė, ir pasibaigus jos gyvybinei energijai, nereikia nei liūdėti, raudoti dėl tokios netekties, net sukti galvos, kur ją padėti, tiesiog užkasti tone vietoje - ir rami galva. Juk ir Jėzus pasirodė Palestinoje ne dėl mūsų materialių kūnų, bet dėl mūsų dvasinių asmenybių pažadinimo.
Štai tave, mielas Petrai, Urantijos Knygos skaitymas pažadino kaip asmenybę, kad tu ėmei jausti vis didesnį gyvą troškimą aplankyti Jėzaus žemę - Palestiną - ir nužingsniuoti bent kelis metrus Jėzaus Pėdomis, pajuntant po dviejų tūkstančių metų Jėzaus dvasią - virpesius. Ir būtent tavosios asmenybės pažadinimas ir yra to meto Jėzaus virpesių poveikis tavo šiandienės sąmonės būsenai, ir jis buvo tiek sustiprintas Sūnaus Kūrėjo Jėzaus Tiesos Dvasios, ir dar pridėjus tavo Minties Derintojo siunčiamus tau virpesius, kad tu jau sąmonės lygiu pajutai tokią trauką, kad įveikei bet kokią baimę, nuolat iškylančią dėl tuometės menkos sveikatos, dėl skrydžio lėktuvu, dėl tolimo ir nepažįstamo krašto, dėl arabų terorizmo, nuolat gąsdinančio izraeliečius - tavoji asmenybė - kaip ir kiekvieno mūsų asmenybė - baimės neturi, nes ji yra dvasinė, o baimę jaučia vien tik gyvulinis protas, kuris ir jaučia ją dėl materialaus kūno ir proto komforto galimo pažeidimo ir pseudo orumo sumenkinimo.
Mielas Petrai, net ir tavoji gyva, sodri, ir vaizdinga kalba, yra tavosios asmenybės pasireiškimas visų labui. Tikrai malonu skaityti tavuosius patyrimus. Nuoširdus tau ačiū, kad tu jais pasidalinai. Jaučiu tavo Širdį, kuri stiprina visus nuoširdžius mūsų brolius ir seses, ieškančius dvasinės Šviesos ir Tiesos.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2018-07-12 08:51:43
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]