Forumas: temos peržiūra
Viena diena kalnuose su Dievu - kaip jaunuolis Jonas Morkus, būsimasis vienos iš evangelijų autorius, dieną praleido su Jėzumi kalnuose vienu du.
Šitą dokumentą jums siūlau dėl to, kad pamąstytumėte, kaip Jėzui svarbu ne tik bendravimas su Tėvu, bet ir septyniolikos metų amžiaus, dar mažai ką suvokiančio gyvenime, Jono Morkaus nuoširdaus troškimo pabūti su Jėzumi greta patenkinimas. Tačiau šio troškimo patenkinimas ne dėl to, kad patenkintų Jono savimeilę ar nusilestų jo ryžtui siekti tokio buvimo kartu, bet kad jam suteiktų didesnį mokymą, didesnę šviesą apie šeimą, apie vaikų auklėjimą, apie Dievą. Taip, kaip pasielgė paauglys Jonas Morkus, kad jį pasiimtų Jėzus į kalnus, nesusivokė taip pasielgti nė vienas už jį daug vyresnis apaštalas, nors ir apaštalai, išskyrus Judą Iskarijotą, kuriam galvoje buvo visiškai kiti dalykai, troško būti su Jėzumi, lygiai taip atskleidžia, kaip svarbu imtis PRAKTINIŲ VEIKSMŲ IR RYŽTINGŲ, O NE TIK NORĖTI IR PASYVIAI STEBĖTI.
Ir lygiai taip svarbios yra Jėzaus mintys Jonui Morkui apie tėvų ir vaikų santykius, apie tėvų realią meilę savo vaikams, o ne jų lepinimą, tenkinant vaikų visas užgaidas ir tuo pačiu žalojant ir vaikų ATEITĮ, JŲ CHARAKTERĮ, PAVERČIANT JUOS KAIP TIK SAVANAUDIŠKAI BESIELGIANČIAIS IR NESUGEBANČIAIS IŠMINTINGAI NAUDOTIS LAISVA VALIA IR MEILE, kas ypač būdinda didžiuliam skaičiui dabartinių materialiai gerai aprūpintų šeimų visoje Urantijoje, ir Lietuvoje taip pat.
-------------------
177 DOKUMENTAS
TREČIADIENIS, POILSIO DIENA
KADA žmonių mokymo darbas jų nespaudė, būtent tada Jėzus ir jo apaštalai buvo įpratę nuo savo darbų ilsėtis kiekvieną trečiadienį. Šitą konkretų trečiadienį jie pusryčiavo šiek tiek vėliau negu įprasta, o stovykloje vyravo kažką negera lemianti tyla; per šito rytinio valgymo pirmąją pusę buvo šnekama mažai. Pagaliau Jėzus tarė: "Aš noriu, kad šiandien jūs pailsėtumėte. Neskubėdami apgalvokite viską, kas atsitiko nuo to laiko, kada mes atėjome į Jeruzalę, ir pamąstykite apie tai, kas laukia ateityje, apie ką aš jums aiškiai šnekėjau. Pasirūpinkite, kad tiesa išliktų jūsų gyvenime, ir, kad kasdien jūs augtumėte gailestingumu."
Po pusryčių Mokytojas pranešė Andriejui, kad jis ketina dienai išvykti, ir patarė, jog apaštalams būtų leista šį laiką praleisti savo pačių nuožiūra, išskyrus tai, kad jokiomis aplinkybėmis jie neturėtų eiti į Jeruzalę už jos sienų.
Kada Jėzus susirengė eiti į kalnus vienas, tada Dovydas Zabediejus kreipėsi į jį, sakydamas, "Tu gerai žinai, Mokytojau, jog fariziejai ir valdovai stengiasi tave sunaikinti, ir vis tiek tu rengiesi į kalnus eiti vienas. Šitą daryti yra kvailystė; dėl to aš su tavimi tikrai siunčiu tris vyrus, gerai pasirengusius, kad pasirūpintų tuo, jog tau neatsitiktų nieko blogo." Jėzus nužvelgė šiuos tris gerai ginkluotus ir tvirtus galilėjiečius ir tarė Dovydui: "Tavo noras yra geras, bet tu klysti dėl to, nes nesupranti, jog Žmogaus Sūnui nereikia nė vieno gynėjo. Joks žmogus nepalies manęs iki tos valandos, kada aš būsiu pasirengęs savąją gyvybę atiduoti sutinkamai su savojo Tėvo valia. Šitie vyrai manęs gali ir nelydėti. Aš noriu eiti vienas, kad galėčiau pabendrauti su Tėvu."
Išgirdę šiuos žodžius, Dovydas ir jo ginkluoti sargybiniai pasišalino; bet, kada Jėzus ėmė eiti vienas, tada prie jo priėjo Jonas Morkus su mažu krepšeliu, kuriame buvo maisto ir vandens, ir pareiškė, jeigu jis ketina nebūti visą dieną, tai gali išalkti. Mokytojas nusišypsojo Jonui ir pasilenkė, kad pasiimtų krepšelį.
1. VIENĄ DIENĄ VIENAS SU DIEVU
Kada Jėzus buvo bepaimąs iš Jono rankų krepšį su maistu, tada jaunasis vyras išdrįso tarti: "Bet, Mokytojau, tu gali pasidėti krepšelį tuo metu, kai pasitrauksi į šalį, kad pasimelstum, ir toliau nueiti be jo. Be to, jeigu aš eičiau drauge, kad paneščiau šiuos pietus, tai tu būtum laisvesnis tam, kad garbintum, o aš tikrai tylėsiu. Aš tikrai neklausiu jokių klausimų, ir pasiliksiu prie krepšio, kai tu nueisi atskirai vienas melstis."
Sakydamas šitą kalbą, kurios nutrūktgalviškas drąsumas nustebino ir kai kuriuos netoli buvusius klausytojus, Jonas išdrįso įsitverti į krepšį. Taip jie ir stovėjo, tiek Jonas, tiek Jėzus, laikydami krepšį abu. Netrukus Mokytojas jį paleido ir, žvelgdamas
--------------------------------------------------------------------------------
[1921]▼
žemyn į vaikiną, tarė: "Kadangi tu iš visos širdies trokšti eiti su manimi, tikrai iš tavęs nebus šitas atimta. Mes išeisime vieni atskirai ir gerai pabendrausime. Tu gali man pateikti bet kokį klausimą, kuris kyla tavo širdyje, ir mes paguosime ir nuraminsime vienas kitą. Tu gali pirmas nešti šiuos pietus, o kada pavargsi, tai aš tau padėsiu. Eime drauge su manimi."
Jėzus tą vakarą į stovyklą sugrįžo tiktai po saulėlydžio. Mokytojas šitą paskutiniąją ramybės dieną žemėje praleido bendraudamas su šituo tiesos išalkusiu jaunuoliu ir šnekėdamasis su savo Rojaus Tėvu. Danguje šitas įvykis tapo žinomas, kaip "toji diena, kurią jaunuolis kalnuose praleido su Dievu." Šitas atvejis amžiams yra tas pavyzdys, kuris rodo Kūrėjo norą bičiuliautis su tvariniu. Net ir jaunuolis, jeigu širdies troškimas yra iš tikrųjų aukščiausio laipsnio, gali atkreipti visatos Dievo dėmesį ir džiaugtis kupinu meilės bendravimu su juo, realiai patirti tą neužmirštamą ekstazę, jog yra kalnuose vienas su Dievu, ir ištisą dieną. Ir būtent toks buvo Jono Morkaus unikalus patyrimas šitą trečiadienį Judėjos kalnuose.
Jėzus daug bendravo su Jonu, jam atvirai pasakojo apie šito pasaulio ir būsimojo pasaulio reikalus. Jėzui Jonas pasisakė, kaip jam labai gaila, jog neturi pakankamai metų, kad būtų vienas iš apaštalų, ir išreiškė savo didelį dėkingumą, kad jam buvo leista eiti kartu su jais nuo to laiko, kada jie pirmą kartą pamokslavo prie Jordano upės brastos netoli Jericho, išskyrus kelionę į Finikėją. Jėzus įspėjo jaunuolį, jog dėl besiartinančių įvykių jis neprarastų drąsos, ir užtikrino jį, kad jis gyvens tam, jog taptų galingu karalystės žinianešiu.
Jonas Morkus su jauduliu prisimindavo šitą dieną, praleistą su Jėzumi kalnuose, bet jis niekada neužmiršo Mokytojo paskutiniojo perspėjimo, išsakyto tiesiog prieš pat ruošiantis jiems jau grįžti į Getsemanės stovyklą, kada jis tarė: "Na, Jonai, mes gerai pabendravome, buvo tikra poilsio diena, bet žiūrėk, kad nepasakotum nė vienam žmogui apie tuos dalykus, apie kuriuos aš kalbėjau tau." Ir Jonas Morkus niekada iš tikrųjų neatskleidė nieko, kas vyko šitą dieną, kurią jis praleido su Jėzumi kalnuose.
Per tas keletą likusių Jėzaus žemiškojo gyvenimo valandų Jonas Morkus neleido, kad Mokytojas ilgam išnyktų iš jo akiračio. Šis vaikinas visada iš tiesų slėpėsi netoli jo; jis miegojo tiktai tada, kada miegojo Jėzus.
2. VAIKYSTĖ ŠEIMOJE
Per šitos dienos bendravimą su Jonu Morkumi, Jėzus žymią laiko dalį praleido lygindamas jų ankstyvosios vaikystės ir paauglystės patyrimus. Nors Jono tėvai šito pasaulio turto turėjo daugiau už Jėzaus tėvus, bet paauglystės metais jų patyrimas didele dalimi buvo labai panašus. Jėzus papasakojo daug dalykų, kurie Jonui padėjo geriau suprasti savo tėvus ir kitus savo šeimos narius. Kada berniukas Mokytojo paklausė, kaip jis gali žinoti, kad jis taps "galingu karalystės žinianešiu," tada Jėzus atsakė:
"Aš žinau, tu liksi ištikimas karalystės evangelijai, nes galiu pasikliauti tavo dabartiniu įtikėjimu ir meile, kada šitos savybės remiasi tokiu ankstyvu lavinimu, kokį tu gavai savo šeimoje. Tu esi padarinys tokios šeimos, kurioje tėvai vienas kitam jaučia nuoširdžią meilę, ir dėl to tu nebuvai per daug išlepintas, kad žalingai išaukštintum savo sampratą apie savojo aš reikšmingumą. Taip pat ir tavoji asmenybė nebuvo iškreipta tuo, kad tavo tėvai tam, jog įgytų tavo pasitikėjimą ir atsidavimą, būtų be meilės pynę intrigas vienas prieš kitą. Tu patyrei tokią tėvų meilę, kuri užtikrina pagirtiną pasitikėjimą savimi ir kuri puoselėja normalius saugumo jausmus. Bet
--------------------------------------------------------------------------------
[1922]▼
tau taip pat pasisekė ir tuo, jog tavo tėvai buvo ir išmintingi, ir mylėjo; ir būtent išmintis vedė juos į tai, kad atsispirtų didžiajai daliai pataikavimo formų ir daugeliui prabangos dalykų, kuriuos gali nupirkti turtas, tuo tarpu jie tave pasiuntė į sinagogos mokyklą kartu su kaimynystėje gyvenusiais tavo draugais, o taip pat jie tave skatino mokytis, kaip gyventi šitame pasaulyje, leisdami tau įgyti savo paties patyrimą. Tu, su savo jaunuoju draugu Amosu, atvykai prie Jordano upės, kur mes pamokslavome, o Jono mokiniai krikštijo. Jūs abu norėjote eiti drauge su mumis. Kada tu sugrįžai į Jeruzalę, tavo tėvai sutiko; Amoso tėvai nesutiko; savo sūnų jie taip mylėjo, jog atėmė iš jo šitą palaimintą patyrimą, kurį tu esi įgijęs, net ir tokį patyrimą, kokį tu gauni šitą dieną. Pabėgdamas iš namų, Amosas galėjo prie mūsų prisijungti, bet šitaip pasielgdamas, jis būtų sužeidęs meilę ir paaukojęs ištikimybę. Net jeigu toks poelgis ir būtų buvęs išmintingas, bet tai būtų buvusi siaubinga kaina, kurią būtų tekę mokėti už patyrimą, savarankiškumą, ir laisvę. Išmintingi tėvai, tokie, kaip tavo, pasirūpina, kad jų vaikams nereikėtų sužeisti meilės ar pažaboti ištikimybės tam, kad pasiektų savarankiškumą ir patirtų gyvybingą laisvę, kada jie yra sulaukę tavojo amžiaus.
“Meilė, Jonai, yra aukščiausioji visatos tikrovė, kada yra padovanota visaišminčių būtybių, bet ji yra pavojinga ir dažnai pusiau savanaudiška savybė, kaip ji pasireiškia mirtingųjų tėvų patirtyje. Kada tu vesi ir turėsi savų vaikų, kuriuos auginsi, žiūrėk, kad tavo meilei patarinėtų išmintis ir vadovautų intelektas.
“Tavo jaunasis draugas Amosas tiki šita karalystės evangelija lygiai tiek, kiek ir tu, bet juo pasikliauti visiškai aš negaliu; aš nesu tikras dėl to, ką jis padarys ateityje. Jo vaikystė šeimoje nebuvo tokia, kad sukurtų visiškai patikimą asmenį. Amosas yra per daug panašus į vieną iš apaštalų, kuriam nepasisekė patirti normalaus, kupino meilės, ir išmintingo lavinimo šeimoje. Tavo visas tolimesnis gyvenimas bus laimingesnis ir patikimesnis, nes tu savo pirmuosius aštuonerius metus praleidai normalioje ir gerai suderintoje šeimoje. Tu turi stiprų ir gerai išugdytą charakterį, nes išaugai tokioje šeimoje, kur vyravo meilė ir valdė išmintis. Toks lavinimas vaikystės metais sukuria tokį ištikimybės tipą, kuris man leidžia būti tvirtai įsitikinusiam, jog tu užbaigsi tą reikalą, kurį esi pradėjęs.”
Daugiau negu valandą Jėzus ir Jonas tęsė šitą diskusiją apie šeimyninį gyvenimą. Mokytojas toliau aiškino Jonui, kaip vaikas yra visiškai priklausomas nuo savo tėvų ir nuo su šeima susieto gyvenimo, kas susiję su jo visomis pirmosiomis intelektualiomis, visuomeninėmis, moralinėmis, ir netgi dvasinėmis sampratomis, kadangi mažam vaikui šeima reiškia viską, ką jis iš pradžių gali sužinoti apie žmogiškuosius arba dieviškuosius ryšius. Vaikas savo pirmuosius įspūdžius apie visatą turi gauti iš motinos globos; jis yra visiškai priklausomas nuo savo žemiškojo tėvo, kas susiję su jo pirmosiomis sampratomis apie dangiškąjį Tėvą. Vėlesnis vaiko gyvenimas tampa laimingas arba nelaimingas, lengvas arba sunkus, sutinkamai su jo ankstyvuoju protiniu ir emociniu gyvenimu, kurį sąlygoja šitie visuomeniniai ir dvasiniai šeimos ryšiai. Visą vėlesnį žmogiškosios būtybės gyvenimą milžinišku laipsniu veikia tai, kas vyksta per pirmuosius kelerius egzistencijos metus.
Mes nuoširdžiai tikime, kad Jėzaus mokymo evangelija, grindžiama tėvo-vaiko ryšiais, vargu ar galės patirti pasaulinio masto pritarimą, kol neateis toks laikas, kai šiuolaikinių civilizuotų tautų šeimyniniame gyvenime bus daugiau meilės ir daugiau išminties. Nežiūrint to, jog dvidešimtojo amžiaus tėvai turi didžiulių žinių ir išplėstą tiesą tam, kad šeimą pagerintų ir šeimyninį gyvenimą sukilnintų, bet vis tiek tebelieka toks faktas, kad labai mažai šiuolaikinių šeimų yra tokios
--------------------------------------------------------------------------------
[1923]▼
geros vietos, kuriose berniukus ir mergaites būtų galima auklėti taip, kaip Jėzaus šeimoje Galilėjoje ir Jono Morkaus šeimoje Judėjoje, nors dėl Jėzaus evangelijos priėmimo šeimyninis gyvenimas tuoj pat pagerės. Kupinas meilės išmintingos šeimos gyvenimas ir ištikimas tikrosios religijos atsidavimas sukuria giluminį vienas kitą veikiantį tarpusavio poveikį. Toks šeimyninis gyvenimas religiją sustiprina, o tikroji religija šeimą visada šlovina.
Tas tiesa, didelė dalis geriau suderintų šiuolaikinių šeimų iš tikrųjų atsisakė daugelio nepageidaujamų, stabdančių augimą, poveikių ir kitų suvaržančių faktorių, kurie buvo būdingi senovės žydų šeimoms. Iš tikrųjų, yra daugiau spontaniškos nepriklausomybės ir nepalyginamai daugiau asmeninės laisvės, bet šitos laisvės nežaboja meilė, nemotyvuoja ištikimybė, taip pat jos nevaldo ir išminties protinga drausmė. Kol mes mokysime vaiką melstis, “Mūsų Tėve, kuris esi danguje,” tol milžiniška atsakomybė tenka visiems žemiškiesiems tėvams gyventi ir tvarkyti savo namus taip, kad žodis tėvas būtų deramai laikomas šventu visų augančių vaikų prote ir širdyje.
3. DIENA STOVYKLOJE
Šitos dienos didžiąją dalį apaštalai praleido vaikštinėdami po Alyvų Kalną ir bendraudami su tais mokiniais, kurie stovykloje gyveno kartu su jais, bet jau tuoj po pusiaudienio labai norėjo pamatyti sugrįžtantį Jėzų. Dienai baigiantis, jie vis labiau ėmė nerimauti dėl jo saugumo; be jo jie jautėsi neapsakomai vieniši. Per visą dieną buvo daug diskutuojama dėl to, ar reikėjo leisti Mokytojui išeiti vienam į kalnus, lydimam tiktai pasiuntinuko. Nors nė vienas vyras savo minčių atvirai šitaip neišreiškė, bet kiekvienas iš jų, išskyrus Judą Iskarijotą, norėjo pats būti Jono Morkaus vietoje.
Buvo apie popietės vidurį, kada Natanielius sakė savo kalbą apie "Aukščiausią troškimą" maždaug pusei tuzino apaštalų ir tokiam pačiam skaičiui mokinių, kurios pabaiga buvo tokia: "Su mūsų didžiąja dauguma yra negerai tai, kad mes esame neryžtingi. Mes nemylime Mokytojo taip, kaip jis myli mus. Jeigu mes visi su juo eiti būtume norėję tiek, kiek norėjo Jonas Morkus, tada jis tikrai būtų pasiėmęs mus visus. Mes stovėjome šalia, tuo tarpu tas vaikinas priėjo prie Mokytojo ir pasiūlė jam krepšį, tačiau kada Mokytojas krepšį paėmė, tada vaikinas jo nepaleido. Ir šitaip Mokytojas paliko mus čia, tuo tarpu jis išėjo į kalnus su krepšiu, berniuku, ir viskas."
Apie ketvirtą valandą, pas Dovydą Zabediejų atvyko bėgikai, atnešę jam žinią nuo jo motinos Betsaidoje ir nuo Jėzaus motinos. Prieš keletą dienų Dovydas buvo nusprendęs, jog vyriausieji šventikai ir valdovai rengiasi Jėzų nužudyti. Dovydas žinojo, kad jie yra pasiryžę Mokytoją sunaikinti, ir jis buvo beveik įsitikinęs, kad Jėzus nei pasinaudos savo dieviškąja galia, kad išsigelbėtų, nei leis savo pasekėjams pavartoti jėgą, kad jį apgintų. Priėjęs tokių išvadų, jis negaišo laiko ir nusiuntė pasiuntinį pas savo motiną, ragindamas ją iš karto atvykti į Jeruzalę ir atsivesti Mariją, Jėzaus motiną, ir visus jo šeimos narius.
Dovydo motina padarė taip, kaip jos sūnus prašė, ir dabar bėgikai sugrįžo pas Dovydą, atnešę žinią, kad jo motina ir visa Jėzaus šeima yra pakeliui į Jeruzalę ir turėtų atvykti kažkuriuo vėlyvu metu kitą dieną arba labai ankstų dar kitos dienos rytą. Kadangi Dovydas šitą padarė savo paties iniciatyva, tai jis manė, jog bus išmintinga apie šį reikalą nepasakoti niekam. Dėl to, jis niekam ir nesakė, kad Jėzaus šeima yra pakeliui į Jeruzalę.
--------------------------------------------------------------------------------
[1924]▼
Tuoj po vidurdienio daugiau kaip dvidešimt žmonių iš tos grupės graikų, kurie buvo susitikę su Jėzumi ir šiais dvylika Juozapo iš Arimatėjos namuose, atvyko į stovyklą, ir Petras ir Jonas keletą valandų praleido tardamiesi su jais. Šitie graikai, bent jau kai kurie iš jų, savo žiniomis apie karalystę buvo labai pažengę į priekį, gavę mokymą iš Rodano iš Aleksandrijos.
Tą vakarą, sugrįžęs į stovyklą, Jėzus bendravo su šiais graikais, ir jeigu toks posūkis jo apaštalų ir didelės dalies jo geriausių mokinių nebūtų sutrikdęs, tai jis šiuos dvidešimt graikų būtų įšventinęs, net ir taip, kaip anksčiau jis buvo įšventinęs tuos septyniasdešimt.
------------------
"Tie septyniasdešimt" - Urantijos Knygoje dažnai pavadinami be jokio daiktavardžio, tačiau skaitant nuosekliai, nuo pat septyniasdešimties evangelininkų pasirinkimo, mokymo, ir įšventinimo, aišku, kad net ir tada, kai nepavartojamas daiktavardis "evangalininkų" kalba eina būtent apie septyniasdešimt evangelininkų, kuruos Jėzus atrinko, mokė, įšventino, ir pasiuntė skelbti evangeliją - Dievo Tėvystę ir žmonių brolystę - lygiai taip, kaiop ir savo apaštalus.
Taip pat ir Jėzaus dvylika apaštalų dažnai būna pavadinami tik skaičiumi, be paties daiktavardžio - "tie dvylika."
Tai tik nedidelė pastaba, kad jums būtų aišku apie ką kalbama.
Tuo tarpu PAMĄSTYMUI atrodo tik keli puslapiai teksto, bet kiek duoda daug minčiai peno. Ir gyvenimo šeimoje reorganizavimo pagrindą - MEILĘ.
O meilė šeimoje gali būti tik tada TVIRTA IR APŠVIEČIANTI VAIKUS IR VIENAS KITĄ TIK SU TĖVU ATRASTU SAVYJE. Tik tada meilė tampa LAISVA IR NEVARŽANTI VIENAS KITO IŠ IŠORĖS, IR VISKĄ ATIDUODANTI IŠ VIDAUS Į IŠORĘ. Kitais žodžiais tariant, meilė niekada nepriekaištauja partneriui ar vaikui, bet myli jį ir yra gyva pačiu meilės dalinimu. Ir tą daro kiekvienas, atradęs Tėvą savyje, visiems ir visada, nes jo šeima tampa VISA KŪRINIJOS TVARINIŲ ŠEIMA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-04-26 11:04:08
Komentarai
PAPRASTAI valtį irkluoja vienas žmogus. Bent tiek, kiek per gyvenimą man teko plaukti, tai visuomet buvo vienas irklininkas. TIKRAI TAIP, jei prie irklų sėda abu, KATASTROFA NEIŠVENGIAMA. Ar aš galiu būti stipresnis? Čia aš nesprendžiu. Bet tikrai esu daugiau atsivėręs ROJAUS TREJYBEI, nei mano žmona. Kai man dar nebuvo atrastas epochinis apreiškimas Urantijos Knyga, manyje visada buvo milžiniškas DIEVO alkis. Dabar matau, kad tai buvo TRIJŲ ŠALTINIŲ IR CENTRŲ MEILĖS TROŠKULYS IR ALKIS. Tada aš paėmiau vestuvių vaizdo įrašą, suradau vietą, kur kunigas sako Pauliaus himną MEILEI, ir parodžiau žmonai. Rodžiau su ta intensija, kad jos meilė yra iškreipta, ir kad mes turime patirti štai šitą meilę, apie kurią kalbama MEILĖS HIMNE. Bet tuo metu nesuvokiau, kad TĄ MEILĘ SUTEIKIA TIK TRYS ŠALTINIAIS IR CENTRAI VISOS KŪRINIJOS; TIK ATSIVERIANT SAVO VISA SIELOS GELME GALIME TĄ MEILĘ PATIRTI, JOS PRISIPILDYDAMI IR NUOSTABIAUSIĄ JĄ SKLEISDAMI NEIŠKRAIPYTĄ IR PATIES AUKŠČIAUSIO DAŽNIO.Kol neišsivaduosiu iš gyvulinio, tol galvosiu (kaip dabar galvoju), kad yra sunku. Bet aš jau giedu pergelės himnus. Aš jau dabar džiūgauju. Aš jau dabar jaučiu, kaip SŪNUS KŪRĖJAS atsiliepė į mano prašymą, suteikti man JĖZAUS IŠ NAZARETO PROTĄ. Šį protą aš turiu nuo šešių metų, ir niekas nepajėgė manęs sugniuždyti. Aš klaidžiojau dvidšimt metų, lyg bėgdamas nuo šio Jėzaus proto. Bet TĖVAS YRA VISAGALIS. Ir JIS SAVO VAIKŲ NEPALIEKA. Aš liudysiu didžius TĖVO DARBUS MAN, kuriais JIS MANE SAUGOJO KAIP JĖZAUS PROTO TURĖTOJĄ.
Ir dabar, kai kuriu žemišką šeimą, aš padarysiu viską, kas mano galioje ir valioje iš MEILĖS TĖVUI. AŠ nežinau kaip bus ir kas nutiks. Bet žinau KAS AŠ ESU. O tai pirmas klausimas, į kurį reikia atsakyti žmogui. Mano žemiška dukra dar tik pradeda kalbėti, bet ji yra taip pat ROJAUS TREJYBĖS VISIŠKAI GLOBOJAMA. Aš grįžęs namo po dienos veiklos, pasižūriu į ją, ir tik garbinu ROJAUS TREJYBĘ. Be ROJAUS TREJYBĖS šis vaikas toks nebūtų. Ji auga be jokių pastangų. Aš vein tik ROJAUS TREJYBE kliausjuosiu. Ir lapkričio mėnesį, sunkiai susirgus, aš klioviausi tik ROJASU TREJYBE. Nebuvo lengva. Bet pasitikėjau tik ja. Ir ji pasveiko. Be jokių vaistų. Buvo roto virusas, ar kažkoks virusas. Aukšta temperatūra. Aplinkui visi panikoje, baimėje. O man teko net patirti malonumą tokioje padėtyje. TAS MALONUMAS BUVO DVASINIS, KADA MATAI KAD TIK GYVI ROJAUS TREJYBĖS MEILĖS VIRPESIAI KELIA TAVO ŽEMIŠKĄ VAIKĄ. Ir man negresia jokios KATASTROFOS. NIEKAM NEGRESIA, KURIE EINA GYVU ĮTIKĖJIMO KELIU.
Evaldas
2011-12-24 19:27:49
Mielieji, Evaldo klausimą aš perkelsiu į kitą plotmę, kad jums patiems atsakymas būtų aiškus.
Ar galima irkluoti valtį dviems žmonėms visą laiką irkluojant vienam į vieną pusę, o kitam - į kitą pusę, kokia kryptimi plauks valtis? O jeigu dar joje sėdi jūsų vaikas ar vaikai, KĄ TOKS VAIKAS MATYS, SUPRAS, KAIP REIKIA IRKLUOTI VALTĮ, IR KOKIA KRYPTIMI PLAUKTI? Ir jeigu abiejų irkluotojų charakteriai yra stiprūs ir jėgos taip pat apylygės, KATASTROFOS PASEKMIŲ NEIŠVENGTI VISIEMS - tik einančiam GYVUOJU dvasiniu keliu jos bus ne tokios skaudžios - BET VIS TIEK JOS BUS - KITAM JOS BUS LABAI SKAUDŽIOS. Tuo tarpu vaikas nukentės dar daugiau. Jeigu jis liks NEĮTIKĖJUSIOJO ĮTAKOJE, tai tas poveikis SKAUDŽIAI ATSILIEPS JO SUAUGUSIOJO GYVENIMUI - ir jo BŪSIMŲJŲ vaikų gyvenimui. Tai neišvengiama, nes priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio veikimas nesustabdomas, kad ir kiek tai būtų skausminga, net ir įtikėjusiajam. Tačiau net ir tokiu atveju, tai ne kliūtis eiti GYVUOJU DVASINIU KELIU.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2011-12-12 09:42:51
Man, kaip dvasiniam mokiniui, kilo klausimas. Štai, Algimantas rašo savo komentare: "O tokie tarpusavio ryšiai yra įmanomi tik ATRADUS TĖVĄ SAVYJE ABIEMS TĖVAMS, NE VIENAM, BET ABIEMS." - čia 'tokie ryšiai' yra nuoširdus ir visiškai atsidavusiai bendravimas šeimoje (paskaitykite temą, jei norite plačiau). Mano klausimas: ar tikrai yra taip? Ar tikrai vieno nario atsivėrimo nepakankama?
Aš labai prašau pasidlainti savo patyrimais šeimose visų, atsivėrusių TĖVUI. Tegul ne tik Algimantas pateikia savo komentarus-mokymus. Kiekvienas pasidalintis patyrimas suteikia milžinišką paramą kitiems ne tik šiandienai, bet ateities kartoms. SKLEISKITE TĖVO ŠVIESĄ, KURIĄ GAUNATE. Prašau šito, nes savo šeimoje Tėvo atradimo keliu einu vienas. Labai sunku, būna visko, bet KUO DAUGIAU ATSIVERIU, TUO LABIAU PAKYLU NUO ŽEMĖS, prie kurios paguldo žemiškasis savanaudiškas ego.
Ramybė jums.
Evaldas
2011-12-11 15:43:18
Tesiu savo komentarą.Kai šeimą kuria du žmones,kurie į vie-
nas kitą žiūri,o ne įvieną pusę,todel ir turim,ką turim.Ne
sakau,kad jau visiškai blogai yra,kad nėra šeimų auklėjan-
čių savo vaikus Dievo dvasia.Tas šeimas,kurios gyvena pagal
Gyvajį Dievą ir vaikus auklėja tikėjimu į Gyvajį Dievą, ap-
linkiniai laiko sektantais.Aš pati pragyvenimui užsidirbu
prižiūrėdama turtingos šeimos namus ir kartais jų tris mer-
gaites.Taip, tėvai ,kaip ir pridera yra susituokia Bažny-
čoje,vaikai yra pakrikštyti,Yra švenčiamos religinės šventės ir mergaitės supranta,kad tai dovanų gavimo laikme-
tis.Na, aš kartais pamėginu mergaitėm apie Dievulį pakalbė-
ti,tai vyresnioji,devynmetė mergaitė net ausis užsikemša.
Mergaičių mama skaito ezoterinę literatūrą,lanko jogą,daro
nemažai gerų darbų žmonėms.Tėtis vien tik verslo reikalais užsiėmes.Ir šitaip gyvena daugelis man pažystamų šeimų.
Mano nuomone, išeitis yra tik viena,kad šeimą turėtų kurti
du asmenys įtikėje
į Gyvajį Dievą,būtent abu įtikėję,atradę Tėvą sąvyje,tik šituokie tėvai gali išauklėti naujaja kartą,Gyvajį Dievą pažįstančia kartą,kuri
gali mūsų planetą išvesti į Gyvenimo ir Šviesos laikotarpį.
IRENA
2007-05-07 16:14:55
Mielas Algimantai,paskaičius tavo pasiūlyta dokumentą ir tavo klausymus, palyginus šeimų gyvenimus prieš du tūkstančius metų ir dabartinio laikmečio šeimų gyvenimus,
atvirai sakau, liūdnoka darosi.Jeigu Jėzaus laikais,suėja
kartu kaimynai,jaunimas,ypač jaunimas,šeimos nariai drąsiai
diskutuodavo Dievo tema,tai dabar tas nebemadinga,net gėdi-
namasi,jaunimas gėdijasi šitokių temų.Žinoma, tai auklėjimo
pasekmė,ir visa tai prasideda nuo šeimos.Butent, kai šeimą
IRENA
2007-05-07 15:34:32
Mielas Algimantai,paskaičius tavo pasiūlyta dokumentą ir tavo klausymus, palyginus šeimų gyvenimus prieš du tūkstančius metų ir dabartinio laikmečio šeimų gyvenimus,
atvirai sakau, liūdnoka darosi.Jeigu Jėzaus laikais,suėja
kartu kaimynai,jaunimas,ypač jaunimas,šeimos nariai drąsiai
diskutuodavo Dievo tema,tai dabar tas nebemadinga,net gėdi-
namasi,jaunimas gėdijasi šitokių temų.Žinoma, tai auklėjimo
pasekmė,ir visa tai prasideda nuo šeimos.Butent, kai šeimą
IRENA
2007-05-07 15:34:28
Aš vis tik noriu jus sugrąžinti prie TEMOS APTARIMO. Štai paimkim kelis sakinius, tačiau, kiek jie daug pasako.
Jėzus sako septyniolikos metų jaunuoliui Jonui Morkui:
"Aš žinau, tu liksi ištikimas karalystės evangelijai, nes galiu pasikliauti tavo dabartiniu įtikėjimu ir meile, kada šitos savybės remiasi tokiu ankstyvu lavinimu, kokį tu gavai savo šeimoje. Tu esi padarinys tokios šeimos, kurioje tėvai vienas kitam jaučia nuoširdžią meilę, ir dėl to tu nebuvai per daug išlepintas, kad žalingai išaukštintum savo sampratą apie savojo aš reikšmingumą. Taip pat ir tavoji asmenybė nebuvo iškreipta tuo, kad tavo tėvai tam, jog įgytų tavo pasitikėjimą ir atsidavimą, būtų be meilės pynę intrigas vienas prieš kitą. Tu patyrei tokią tėvų meilę, kuri užtikrina pagirtiną pasitikėjimą savimi ir kuri puoselėja normalius saugumo jausmus. Bet
--------------------------------------------------------------------------------
[1922]▼
tau taip pat pasisekė ir tuo, jog tavo tėvai buvo ir išmintingi, ir mylėjo; ir būtent išmintis vedė juos į tai, kad atsispirtų didžiajai daliai pataikavimo formų ir daugeliui prabangos dalykų, kuriuos gali nupirkti turtas, tuo tarpu jie tave pasiuntė į sinagogos mokyklą kartu su kaimynystėje gyvenusiais tavo draugais, o taip pat jie tave skatino mokytis, kaip gyventi šitame pasaulyje, leisdami tau įgyti savo paties patyrimą. Tu, su savo jaunuoju draugu Amosu, atvykai prie Jordano upės, kur mes pamokslavome, o Jono mokiniai krikštijo. Jūs abu norėjote eiti drauge su mumis. Kada tu sugrįžai į Jeruzalę, tavo tėvai sutiko; Amoso tėvai nesutiko; savo sūnų jie taip mylėjo, jog atėmė iš jo šitą palaimintą patyrimą, kurį tu esi įgijęs, net ir tokį patyrimą, kokį tu gauni šitą dieną. Pabėgdamas iš namų, Amosas galėjo prie mūsų prisijungti, bet šitaip pasielgdamas, jis būtų sužeidęs meilę ir paaukojęs ištikimybę. Net jeigu toks poelgis ir būtų buvęs išmintingas, bet tai būtų buvusi siaubinga kaina, kurią būtų tekę mokėti už patyrimą, savarankiškumą, ir laisvę. Išmintingi tėvai, tokie, kaip tavo, pasirūpina, kad jų vaikams nereikėtų sužeisti meilės ar pažaboti ištikimybės tam, kad pasiektų savarankiškumą ir patirtų gyvybingą laisvę, kada jie yra sulaukę tavojo amžiaus."
Tėvų išmintis, auklėjant savo vaikus, nepataikaujant jiems, perkant vis naujus daiktus, vis mėginant taip įsiteikti vaikams, kad taip tėvai mėgina PIRKTI SAVO MEIKŲ MEILĘ. Taip pat tėvai neturi tarpusavyje lenktyniauti, kad KURĮ NORS IŠ JŲ vaikai mylėtų LABIAU. IR BŪTINA VAIKAMS SUTEIKTI VEIKIMO LAISVĘ, O NE VISĄ LAIKĄ GLOBOTI IR NEISTI JIEMS PASIREIKŠTI LAISVAI.
--------------------------------------------------------------------------------
Kiek šeimų šiandien laikosi tokių nuostatų tiek vienas kito atžvilgiu, tiek savo vaikų atžvilgiu, kaip jų buvo laikomasi Jono Morkaus šeimoje dar prieš du tūkstančius metų.
O tokie tarpusavio ryšiai yra įmanomi tik ATRADUS TĖVĄ SAVYJE ABIEMS TĖVAMS, NE VIENAM, BET ABIEMS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-05-07 15:07:29
Irena,
nusiramink ir pamastyk, ar tu gali save savo jėgomis pakeisti? Ar gali pakeisti savo prigimtį? Žmonės tam ir sugalvojo religijas, kad per jas žmogus rastų išeitį. Bet žmogus vistiek lieka žmogumi, lieka nusidėjėliu. Tam ir atėjo Kristus, kad tau suteiktų naują prigimtį, kad turėtum laisvę nuo nuodėmių.
Nepyk, pamąstyk nusiraminusi, kalbi apie "Tėvo įniršį", bet žmogus pats tai pasirenka. Žmogus pats eina į pragarą, nes taip pasirenka, atmesdamas Kristaus meilę. Dievas negąsdina pragaru ir nenori, kad ten žmonės eitų, bet Jis yra teisus Dievas ir šventas Dievas, todėl ir parodė savo meilę, tuo pačiu perspėdamas žmonija dėl klaidingo pasirinkimo...
Sysas
2007-05-07 14:08:27
Aha,mielas Sysai,pagal tave išeina taip,nors ir mųsų pačių
sieloje vien tik bjaurastis,tai ko čia stengtis pačiam iš-
sikuopti tą savo nuosava sielą,o svarbiausiai kam reikalin-
gas tas suartėjimas su Dievu Tėvu.Jėzus krauju nuplovė visų mūsų nuodėmes viena kart ir visiems laikams,įniršusi Tėvą permaldavo ir viskas,tai ko čia mums "stradalyt"?Ko
čia dabar tą savo charakterį gyvuliška stengtis pakeisti?
Na, ir kas ,kad Jėzus sakė:"Būkit tokie tobuli,koks Tėvas
yra tobulas ",pašnekėjo ir tiek,ar čia būtina viską paisyti.
Sysai,atsiversiu tau,buvo laikas ir aš taip galvojau ir
tikėjau,ir,žinoma gyniau savo tiesas.Per 26 dvasinių pa-
ieškų metus išmokau šiek tiek ir pati galvoti ,sovietme-
čiais pačio Dievo buvau mokinama per aiškeriagę/tau,ži-
noma sukels juoką mano toks prisipažinimas/.Dabar aš dėko-
ju Dievui,kad į mano rankas JIS įteikė UK knygą,kuri tik patvirtino kai kurias mano sąmpratas, ir pateikė daug nau-
jos šviesos.
Ramybė tau ir tavo namams
Su meilę
IRENA
2007-05-07 12:38:40
Ale, kaip taip nuklysti? Kaip jūs manote, kodėl Morkus evangelijoje parašė visiškai priešingai, negu šis urantijos tekstas? O gal urantija - klastotė?
Morkaus evangelijoje 7 skyriuje sakoma:
"Sušaukęs visus žmones, Jėzus kalbėjo: "Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš išorės patekęs į žmogų, galėtų jį suteršti. Žmogų suteršia vien tai, kas iš žmogaus išeina. Kas turi ausis klausyti - teklauso". Kai sugrįžo nuo minios į namus, Jo mokiniai paklausė apie palyginimą. Jis jiems sako: "Nejaugi ir jūs nesuprantate? Argi neaišku jums, kad visa, kas patenka į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan, ir taip išvalomas visas maistas?" Ir Jis pasakė: "Žmogų suteršia tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų".(Šv.Raštas7,14-23)
O tėtė Algimantas sako, kad turi žmogus viduje "atrasti" Tėvą. Bet Kristus sakė, kad ten tik paleistuvystės, kvailystės ir kiti blogumai. Nejau taip sunku patikėti, kad Dievo Sūnus tam ir atėjo, kad išgelbėtų nusidėjėlius? Algimantai, jūs gi galite pažint Jį, susitaikyti su Juo, kodėl per savo išdidumą klaidinate žmones?
Sysas
2007-05-07 11:27:57
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]