Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Būkite savimi tikri, nebūkite šešėliais – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, Vilnius, 2018 07 21
Algimanto pamokomasis žodis – Būkite savimi tikri, nebūkite šešėliais – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, Vilnius, 2018 07 21
Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – suteikė mums Evoliucinį Gyvąjį Kelią tam, kad mes patirtume save, kokie mes esam iš tikrųjų. Šiandien, gyvendami šitame pasaulyje, derindamiesi prie aplinkos, mes tarsi netenkame savo stiprumo, netenkame savęs, kokio mes iš tikrųjų trokštame. Kada mes būname nuoširdūs vienatvėje su savimi, mes dažnai pagalvojam – aš norėčiau būti toks visą laiką, ar tokia. Taip gera būt savimi, kada nėra jokios įtampos, nėra jokio streso.
Ir iš tikrųjų, tai ir yra Kūrėjo sumanyta asmenybė, kurioje nėra ydų, nėra baimės. Dėl to asmenybės yra milžiniška viduje iš Tavęs suteikta trauka, trauka, kurią gali pajaust asmenybė tiktai atsiverdama, atsiverdama nuoširdžiai Tau. Ir štai tas atsivėrimas – tas gyvas išsisakymas Tau – asmenybę pripildo tų gyvybingų Tavo virpesių, kuriuos gali pajausti tiktai tikrasis savasis aš be kaukės. Žmogus tiek yra per visą savo gyvenimą prikaupęs pasąmonėje teršalų, kad jis, net būdamas vienas, nedrįsta apie daug ką susimąstyt – jis labai daug įvairių aspektų tiesiog neleidžia sau pripažint, kad egzistuoja jo viduje, jis jaučia juos, bet jis nenori jų analizuot, nenori būt savimi – bijo – bijo, kad bus balta varna, aplinka nesupras ir aplinka atstums – atstums, kadangi aplinka yra ne toji, kokią sumanė Kūrėjas. Jeigu būtų toji aplinka, tuomet čia būtų Brolystė – Brolystė, kuri pasireiškia Meile – Meile vieno kitam ir visiems – visur – šeimoje, darbe, mokykloje, gatvėje – o tai reiškia – nebūtų jokio nusikaltimo, nebūtų net ir minties bijoti būti savimi.
Kokia yra, na, parodija – mes gyvenam gyvenimą, kuris nėra mūsų gyvenimas. Iš tikrųjų, kas gali būti tragikomiškiau? Ir juokinga, ir graudu – gyvenam – savo šešėlio gyvenimą – ne savo gyvenimą, bet – šešėlio. Ir jeigu mes dabar žiūrėtume į savo šešėlį, esant saulei, ir sakytume – tai štai gi, tas šešėlis esu aš. Niekas net nepalaikytų tokių teiginių protingais, išmintingais, o tą teigiantį tokius teiginius laikytų pamišusiu. Bet jeigu mes pažvelgiame giliau į save, tai mes ir matom, kad mes gyvenam to šešėlio gyvenimą – esam tas šešėlis – ir mes nelaikom, kad mes iš tikrųjų tą gyvenimą gyvendami esam pamišėliai. Tada kuriam ginklus, puolam vieni kitus, žudom, net motinos vaikus, vaikai motinas, tėvus, broliai brolį – o tai yra šešėlio gyvenimas.
O tikrasis aš, kur jis yra? Jisai yra kupinas baimės, prispaustas, prispaustas giliai po įvairiomis kaukėmis.
Aš šiandien verkiau skaitydamas knygą apie pranašą Mohametą – koks jis kupinas Meilės – jis – Jėzus – Jėzus po septynių šimtų metų – pilnas Meilės, kurią dalino žmonėms, ir jie jį persekiojo, persekiojo vydami iš savo aplinkos, sako – tu teršti mūsų protėvių religiją, tu iš jos šaipaisi, išsityčioji, mes negalim leist, kad tu gadintum mūsų vaikus. O Mohametas skelbė tiktai vieną – patikėkit, yra Alachas, yra vienas Alachas, patikėkit Juo, atsiduokit Jam, vykdykit Jo valią ir būsit laimingi. Ir nieko daugiau. Bet tuo metu jie, būdami daugybės Dievų pripažintojai, išpažintojai, jie negali patikėt, kad yra vienas Dievas, ir tada kaltina patį Mohametą, kad jisai gadina jų vaikus taip su Meile eidamas. Ir jo malda, kuri mane tiek sujaudino iki ašarų, sako – Tu esi Alachas Visagalis Vienas, ir Tu mane saugai, bet aš jaučiu, kad man skauda, Tu manęs tiek neapgini, bet vis tiek aš noriu, kad būtų taip, kaip Tu sumanei, ir aš viską darysiu, kad būtų taip, kokia yra Tavoji valia.
O mes, būdami urantai, argi ne taip pat meldžiame iš Širdies, ką darė Mohametas septyniems šimtams metų praėjus po Jėzaus? Ir kada vienas krikščionis priėjo prie jo, Mohametas paklausė jo – koks tavo vardas? Tas sako – Adas. – Koks tavo tikėjimas? Sako – aš išpažįstu krikščionybę. – Tai – sako – tu ir Jėzų, Matos Sūnų išpažįsti? – Taip – sako – išpažįstu, o tu irgi jį žinai? Tai Mohameto atsakymas buvo toks – taigi jis yra mano Brolis – jis buvo pranašas, ir aš esu pranašas. Tai tas jaunasis krikščionis Adas puolė jį bučiuot, išbučiavo visą – ir galvą, ir rankas, parpuolęs – kojas – jis pajuto Meilę Mohametui, ir Mohametas neatstūmė jo.
Štai kada su Meile eini, tu tampi stiprus. Ir ta aplinka, kuri iš tavęs tyčiojasi, jinai negali paveikt tavęs – tu gali paveikt aplinką, nes pati galingiausia Jėga, kurią suteikia mums Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – yra Jo Meilės Galia. Ir jeigu jūs turėsite tą nuoširdų atsivėrimą, jūs tą Galią turėsite savyje realiai, kur bebūtumėte, ir niekas jūsų nepalies. Nėra tokios galios, kuri galėtų būt stipresnė už Meilės Galią, bet šitą Meilę reikia pajaust – pajaust viduje būsena – ir gyvent ja, tada baimės nebus, ir tada bus tikrasis asmuo – asmenybė – gyvenanti savo gyvenimą, kuris suteiktas Paties Kūrėjo. Ir tada gyvenimo akimirka tampa amžinybės procesu niekada nesibaigsiančiu, ir visą laiką jaučiant Meilę – Meilę, kuri suteikia Palaimą, Ramybę, Stiprybę, Energiją. Ir visa tai yra Kūrėjo sumanyta mums – Tikrovės Evoliucija. Ir ji prieinama tiktai per nuoširdų atsivėrimą Pačiam Kūrėjui – Evoliucijos Šaltiniui ir Centrui – Energijos Šaltiniui ir Centrui. O juk mes ir geriam iš Jo tada Energiją – ir Meilė – tai yra ta pati Kūrėjo Energija, tik mes ją nukreipiam, savąja būsena patirdami, pačius aukščiausio dažnio energinius virpesius. Ir tai ir yra ta Meilės išraiška, kai tu negali būt kitoks, nes Kūrėjas kuria iš Meilės visą kūriniją ir joje esančią Šeimą – ir mus sukūrė iš Meilės kaip asmenybes – tai ir asmenybė, atsivėrusi savajam Tėvui ir Motinai, nieko negauna daugiau, tiktai Meilę. Ir jeigu jinai taip pat yra savimi – ji neturi ydų ne dėl to, kad jinai kovojo ir išnaikino visas tas ydas – pavydą, pyktį, kerštą, neapykantą, norą valdyti kitus, išnaudoti, siekti valdžios, būti savanaudišku – tos ydos yra iš to žemojo, materialaus, gyvulinio proto tamsios pusės – asmenybė yra Dieviška ir jos Protas Dieviškas – jame nėra ydų – ir jeigu tiktai pradeda pulsuot asmenybė, ydų savaime nebebūna. Ir asmenybė po kurio laiko, gyvendama Šviesoje, Meilėje, Tikrovėje, palaipsniui jinai atitolsta nuo savo to tamsaus šešėlio, kuriame ir pasireiškia tos ydos kasdieniame gyvenime, ir kurios skaudino ir kėlė visas problemas. Ir štai, asmenybė tada net pati nustemba, kaip galėjo būti tas – tas šešėlinis mirtingasis – kaip galėjo save laikyti išmintingu, protingu, gyvendamas netikrą, ne savo gyvą gyvenimą, o šešėlio gyvenimą.
Mano mylimieji, būkite savimi tikri, nebūkite šešėliais – šešėlis – negyvas, asmenybė – gyva – ir ne tik gyva – amžina, pilna Meilės, ir pasireiškia Kūrėju, nes yra Jo atvaizdas, Paties Kūrėjo sukurtas, pripildytas amžinųjų vertybių – Meilės, Teisingumo, Gailestingumo, Gėrio, Grožio, Išminties.
Gera gyvent, gera gyvent su Kūrėju be kaukės – būt savimi.
Patikėkit, už jokius pinigus tokios būsenos negalės niekas nupirkt. Bet ir pats silpniausias, nuoširdžiai atsivėręs Kūrėjui, tampa pačiu galingiausiu, pačiu stipriausiu, pačiu turtingiausiu, neįdėjęs nė cento materialaus pinigo, bet atvėręs savo Širdį Pačiam Kūrėjui, esančiam kiekvieno viduje.
Aš noriu, kad jūs šituos turtus gyvai gertumėte iš Kūrėjo – mūsų Tėvo ir Motinos – ir dalintumėte visiems. Ir šitokiu būdu jūs tapsite dar turtingesni, nes sulauksite gausaus atlygio – šimteriopo atlygio, negu jūs sugebėsite aprėpti. Myliu jus visus. Amen.
Ačiū Daivai už iššifravimą.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2018-07-30 13:59:21
Komentarai
Svarbiausia didžiųjų mūsų nesėkmių priežastis – klaidingas tikėjimas. Šis teiginys man jau pažįstamas. Pastebėjau, jog žmonės dažniausiai kelia mokslą į pirmą vietą, o Kūrėjas pamirštamas. Dar šešioliktame amžiuje prancūzų mąstytojas Mišelis Montenis rašė: „ Šiaip žmogus labai neprotingas, jis nesugeba sukurti net mažiausio vabalėlio, o Dievų sukuria dešimtis ir kiekvienas Dievas turi savo kraštą: vienam meldžiasi rytuose, kitam – vakaruose“. Iš tikrųjų Kūrėjas yra visos kūrinijos Šaltinis ir Centras , tad logiška, kad mokslas antrame plane ir kuriamas tik su Kūrėjo pagalba. Maždaug prieš du amžius Levas. Tolstojus teigė: “Aš tikiu Dievu, kuris yra Dvasia, Meilė, visų dalykų Viešpats. Tikiu, kad jis yra manyje, kaip aš esu jame“. Tačiau žmogus vis dar dievybės ieško Indijoje, Vatikane, Tibete ir kitur, tuo tarpu, kai mes jį turime savo viduje per suteiktą mums Kūrėjo Dvasios fragmentą - Minties Derintoją („Urantijos knyga“). Pasaulinio mąsto rašytojas, prozos meistras, realistas LevasTolstojus taip pat rašė: “Didelė klaida manyti, kad tikėjimas gali būti vienas visiems laikams. Kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo jų tikėjimas tampa aiškesnis, paprastesnis ir tvirtesnis. O kuo tikėjimas aiškesnis, paprastesnis ir tvirtesnis, tuo vieningesnis ir geresnis žmonių gyvenimas. Manyti, kad tas pats tikėjimas tinka visais laikais, ir neturi keistis, yra tas pat, kas tikėti, kad tos pasakos, kurias tau sekdavo motina, kai buvau kūdikis, yra tikra tiesa, ir tau nevalia liautis jomis tikėjus“. L. Tolstojus, D. Medzinis ir daugelis kitų filosofų bei mąstytojų tikėjosi bent kiek suteikti pažangių idėjų tuometinei reakcingai bažnyčiai, kuri tebesivadovauja vien dogmomis ir ritualais dar nuo Kristaus laikų. Karštą rugpjūčio dieną Neries pakrantės gamtos prieglobstyje besidžiaugiant gamta man teko pabendrauti su nepažįstama moterimi dvasinėmis temomis. Tą kartą mes kalbėjome apie L.Tolstojaus kūrybą ir jo pasaulėžiūrą. Mums diskutuojant pašnekovė su nepasitenkinimu pareiškė, kad L. Tolstojus buvo netikintis į Dievą ir buvo atskirtas nuo bažnyčios. Aš jai paprieštaravau ir praplėčiau jos žinojimą, kad L. Tolstojus tuometinėje provoslavų bažnyčioje nerado tiesos, ritualai ir dogmos jį netenkino. Rašytojas teigė, kad krikščioniškame tikėjime nėra jokios išmintingos religijos protingai būtybei: pavyzdžiui, kad pasaulis sukurtas per šešias dienas, atpirkimas, sakramentas ir visa kita... Tad daugelis žmonių, nesuvokdami tų bažnytinių „tiesų“, nustoja tikėti bet kokia religija rašė L.Tolstojus. To laikmečio reakcinga stačiatikių bažnyčia baiminosi, jog L.Tolstojus ,būdamas išmintingas ir plačios pasaulėžiūros, kad nesukurstytų religinę netoleranciją jų aplinkoje, tad 1901 metais jis buvo atskirtas nuo to meto provoslavų bažnyčios. Taip pat buvo uždrausta Rusijoje spausdinti L.Tostojaus publikacijos bei kai kurie kūriniai. Kaip asmenybė L. Tolstojus buvo be galo nuoširdus, mylintis ir giliai tikintis į Dievą žmogus. Jis savo pavyzdžiu propagavo sveiką gyvenseną ir yra pateikęs daug naujų idėjų, ragindamas kovoti už asmeninę tikėjimo laisvę. Iš apreiškimų šaltinių ir ilgamečių patyrimų mes urantai turime platesnį suvokimą apie Kūrėją ir kūriniją. Taip pat mums žinoma, kad visoje kūrinijoje viskas vyksta judėjime, viskas evoliucionuoja ir nieko nėra statiško ir sustingdyto. Mes labai dažnai susiduriame su pasipriešinimu, ypatingai, kai trokštame pasidalinti šviesesniais teiginiais apie įtikėjimą į Kūrėją. Paprastai atsakymas būna vienas: „Ką mūsų tėvai bei protėviai paliko, tuo ir tikėsime...“. Kodėl daugelis tikinčiųjų nenori įsigilinti ir suprasti ,kad jei neatsigręšime širdimi į Kūrėją, jei nepuoselėsime Jėzaus Evangelijos: “Dievo Tėvystė ir žmonių brolystė“, tai mūsų ateities vaikai bei jų kartos ir toliau kentės nuo karų, gyvens be meilės, vyks konkurencijos ir susipriešinimai, o ne bendradarbiavimas. Ir toliau vyks besaikė vartotojiška manija, tinginystė, įvairios priklausomybės, tarša, ligos ir kitos blogybės. Tad „leiskime sielai atsimerkti“ dukros eilėraščio žodžiais baigiu rašyti savo apmąstymus.Su Kūrėjo meile.
adolfina
2018-08-26 21:19:40
Miela Vita, ačiū už mokymą.
Taip, galutinio sprendimo priėmimas neateina iškart. Vieniems tai trunka ištisus dešimtmečius. Tai- savo valios Suliejimas su Kūrėjo valia.
Aš norėjau, nepažeisdamas laisvos valios, paskatinti abejojančius.
Ir tikrai neteigiu, kad aš priėmiau galutinį sprendimą. Bet kai kuriuos priiminėju. Kartais pavyksta. O tai savaime aišku, ką parodo.
Ramybės ir meilės visiems
Arunas
2018-08-01 02:13:19
Mielas Arūnai, tu rašai – tereikia priimti sprendimą-tvirtą ir galutinį – ir kokios milžiniškos svarbos tai mintis. Tai ta akimirka, kai tvarinys pasako sau ir Kūrėjui – taip, aš iš visos širdies trokštu vykdyti Tavąją valią, aš niekada nepasitrauksiu iš Gyvojo Kelio. Vis tik, tai intelektu priimamas sprendimas, bet iki tos akimirkos, kada tu priimi galutinį sprendimą, tu turėjai-turėsi atitinkamas būsenas, kurios formavo tave būtent tokį šiai dienai, kad tu jį štai išpažintum – tą tvirtą, galutinį savo apsisprendimą.
Aš irgi dažnai pamąstydavau sau anksčiau – o koks gi bus jausmas kai tu sau tai pasakysi? Kas pasikeis, tai yra – kiek – pasikeis?
Aš papasakosiu vieną savo patyrimą, nutikusį prieš kokius trejus-ketverius metus, gal kiek daugiau. Tai buvo vakare, vaikų miegamajame. Mūsų du arba jau trys vaikučiai ką tik užmigo po Kūrėjo garbinimo ir maldos, o gal dar kuris buvo beužmiegąs, kad mes – aš ir vyras – kalbėjome. Aš tikrai nepamenu apie ką mes kalbėjome, bet aš puikiai pamenu tą patyrimą. Aš stovėjau prie kažkurio vaiko lovos ir atsakiau vyrui – AŠ NIEKADA NENUSTOSIU STENGTIS GYVAJAME KELYJE – ir tai buvo mano tvirtas – iš vidaus einantis pareiškimas. Ir sulig šiuo teiginiu aš pajutau kaip per nugarą perbėgo šiltos srovelės banga. Tai buvo realus patyrimas, per visą nugarą taip subtiliai pajausta šiluma. Niekada nepamiršau šio patyrimo, o dabar, berašant, jis ir vėl netikėtai iškilo mano mintyse. Mano pačios gilesniam pamąstymui.
Niekas nevyksta šiaip sau ir viskas turi savo Prasmę.
Kada aš perskaičiau tavo Arūnai toliau išsakytas mintis, apie mūsų sustiprinimą, Gyvajame Kelyje, vėlgi aš panirau į apmąstymus. Iš tikrųjų, kokie mūsų, visų urantų, bet kiekvieno individualiai, būtų pamąstymai ties šiuo žodžiu – sustiprinimas. Vis tik kiekvienas turime savo sampratos lygį ties kiekvienu teiginiu. Kiekvieno suvokimas ir patyrimas vėl gi, asmeninis.
Kaip šiai akimirkai atsakyčiau aš? Man sustiprinimas Gyvajame Kelyje asocijuojasi nuo tos akimirkos kai aš PIRMĄ KARTĄ įžengiau į gyvąją Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę. Puikiai pamenu kaip nesustabdomai mano skruostais riedėjo ašaros, kurių aš negalėjau valdyti, jos riedėte riedėjo, aš bandžiau valyti jas, slėpti, mąsčiau kaip čia susivaldyti – bet tai buvo ne mano jėgom – aš taip ir praašarojau iki gyvųjų pamaldų pabaigos. Žinau, tai buvo skaistinančios ašaros. Žinojau, kad pagaliau aš radau tai, ko ilgai ieškojau, bet tada dar nesupratau ką aš atradau. Nieko nežinojau apie virpesius, nors juos realiai ir galingai dabar ir patyriau. Kūrėjo Meilės virpesius, kurie taip galingai juntami gyvojoje šventovėje, nes jie juntami kvadratu nuo susirinkusiųjų skaičiaus. O dar prieš septynerius metus ir žmonių į šventovę susirinkdavo daugiau, nei susirenka dabar, tiek Kaune, tiek Vilniuje.
Tai štai šis patyrimas man labai brangus ir prisiminimas, nes norom nenorom aš savo gyvenimą esu būtent ir suskirsčiusi į du epizodus – iki gyvosios šventovės – ir po. Du visiškai skirtingos kokybės etapai – tuštuma iki įžengiau į šventovę ir daugybė, daugybė patyrimų ir visi mane tik stiprinantys su vis naujais ir naujais atsiveriančiais klodais jau esant Gyvajame Kelyje – todėl man šventovė ir yra – ŠVENTA – ir nė akimirkai nebuvo kitaip – ir būti negali. Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė yra tiesiog DOVANA. O iš tikrųjų, juk Kūrėją garbina visoje kūrinijoje, tai kaip gi mes, kūrinijos pilnateisiai vaikai, galime neturėti šventovės? Kur daugiau mes taip pailsėsime, jei ne šventovėje? Pats geriausias – ir vienintelis – tikrasis poilsis – yra Kūrėjo garbinimas. Nėra kitokio poilsio asmenybei.
Mielas Arūnai, paskutinioji pastraipa, tavasis nuoširdus kreipimasis į tuos, kurie akies krašteliu dar žvalgosi iliuzinio kelio link, man atskleidė daug daugiau apie tave patį. Ne taip jau dažnai, o galbūt ir nesame iš viso matę mūsų forume – PRAŠYMO – vis dar ant dvejonių slenksčio pasiklydusių vaikų sugrįžti.
Tikrai tik asmenybė turinti pati ką pamokyti gali taip parašyti. Ir – patyrimų – protingas, išmintingas pasidalinimas su broliais ir sesėmis yra taip pat puiki mokykla, kuriems ir norime padėti.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-08-01 01:20:09
“Nėra prasmės iliuzijoj gyventi, nesuvokiant savęs Tikrovės aktuale. Tai- ne tik dvasios mirtis, bet ir fizinio kūno energijos eikvojimas tuščiai.
Tikrovė- Likimas Rojuje ir jaudinanti patirtis amžinybėje“
Ši mintis atėjo man staiga ir netikėtai prieš septynerius metus.
Dabar, kai mes žinome, jog esam asmenybės, iliuzijoj gyventi tikrai nėra prasmės. Ir kuo gilesnis atsivėrimas, tuo drąsiau prabylame Širdies kalba. Bet to tikrai neužtenka.
Evoliucijos Gyvasis Kelias neišvengiamai kviečia mus ne tik kalbėti ir maldoje siūsti Gyvuosius virpesius Kūrėjui- Rojaus Trejybei- AŠ ESU, Kūrinijai, broliams ir sesėms- asmenybėms. Išties, lygiagrečiai eina ir mūsų gėrio darbai visumos labui. Nuoširdumas visada atras Kūrėją savyje. Ir priklausomai nuo mūsų Įtikėjimo gelmės, vis labiau suvoksime ir patirsime Gyvai gailestingumą, teisingumą, gėrį, grožį ir kitas amžinąsias vertybes. Bet visų svarbiausia- Meilę. Ir tai bus Ta varomoji Galia, Kuri ir nustebs, jog mūsų, urantų praeities iliuzijos baląstai taip stipriai laikė suvaržytą asmenybę.
Atrastas Kūrėjas ir atsidavimas Jo vedimui, išlaisvina nuo blogio, kuris ištirpsta Meilėje. Tereikia priimti sprendimą- tvirtą ir galutinį. Toks mūsų kelias- Gyvasis Kelias. Ir nėra jokio kito. Nėra, nes mes pasirinkome Tikrovę. Pasirinkome Tiesą ir Šviesą. Ir tik tuomet patiri sustiprinimą. Ne anksčiau, bet priėmęs sprendimą.
Nepažeisdamas laisvos valios, prašau visų, kurie norėtų eiti iliuziniu keliu- sugrįžkite. Patikėkite, jūs laukiami. Nes net ir kaip patrauklūs būtų viliojantys šešėliai, jie ir liks tiktai šešėliai, bandantys uždėti kaukės beprotybę
Arunas
2018-07-31 17:25:55
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]