Forumas: temos peržiūra

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]

Viena diena kalnuose su Dievu - kaip jaunuolis Jonas Morkus, būsimasis vienos iš evangelijų autorius, dieną praleido su Jėzumi kalnuose vienu du.

Šitą dokumentą jums siūlau dėl to, kad pamąstytumėte, kaip Jėzui svarbu ne tik bendravimas su Tėvu, bet ir septyniolikos metų amžiaus, dar mažai ką suvokiančio gyvenime, Jono Morkaus nuoširdaus troškimo pabūti su Jėzumi greta patenkinimas. Tačiau šio troškimo patenkinimas ne dėl to, kad patenkintų Jono savimeilę ar nusilestų jo ryžtui siekti tokio buvimo kartu, bet kad jam suteiktų didesnį mokymą, didesnę šviesą apie šeimą, apie vaikų auklėjimą, apie Dievą. Taip, kaip pasielgė paauglys Jonas Morkus, kad jį pasiimtų Jėzus į kalnus, nesusivokė taip pasielgti nė vienas už jį daug vyresnis apaštalas, nors ir apaštalai, išskyrus Judą Iskarijotą, kuriam galvoje buvo visiškai kiti dalykai, troško būti su Jėzumi, lygiai taip atskleidžia, kaip svarbu imtis PRAKTINIŲ VEIKSMŲ IR RYŽTINGŲ, O NE TIK NORĖTI IR PASYVIAI STEBĖTI.
Ir lygiai taip svarbios yra Jėzaus mintys Jonui Morkui apie tėvų ir vaikų santykius, apie tėvų realią meilę savo vaikams, o ne jų lepinimą, tenkinant vaikų visas užgaidas ir tuo pačiu žalojant ir vaikų ATEITĮ, JŲ CHARAKTERĮ, PAVERČIANT JUOS KAIP TIK SAVANAUDIŠKAI BESIELGIANČIAIS IR NESUGEBANČIAIS IŠMINTINGAI NAUDOTIS LAISVA VALIA IR MEILE, kas ypač būdinda didžiuliam skaičiui dabartinių materialiai gerai aprūpintų šeimų visoje Urantijoje, ir Lietuvoje taip pat.
-------------------
177 DOKUMENTAS
TREČIADIENIS, POILSIO DIENA
KADA žmonių mokymo darbas jų nespaudė, būtent tada Jėzus ir jo apaštalai buvo įpratę nuo savo darbų ilsėtis kiekvieną trečiadienį. Šitą konkretų trečiadienį jie pusryčiavo šiek tiek vėliau negu įprasta, o stovykloje vyravo kažką negera lemianti tyla; per šito rytinio valgymo pirmąją pusę buvo šnekama mažai. Pagaliau Jėzus tarė: "Aš noriu, kad šiandien jūs pailsėtumėte. Neskubėdami apgalvokite viską, kas atsitiko nuo to laiko, kada mes atėjome į Jeruzalę, ir pamąstykite apie tai, kas laukia ateityje, apie ką aš jums aiškiai šnekėjau. Pasirūpinkite, kad tiesa išliktų jūsų gyvenime, ir, kad kasdien jūs augtumėte gailestingumu."
Po pusryčių Mokytojas pranešė Andriejui, kad jis ketina dienai išvykti, ir patarė, jog apaštalams būtų leista šį laiką praleisti savo pačių nuožiūra, išskyrus tai, kad jokiomis aplinkybėmis jie neturėtų eiti į Jeruzalę už jos sienų.
Kada Jėzus susirengė eiti į kalnus vienas, tada Dovydas Zabediejus kreipėsi į jį, sakydamas, "Tu gerai žinai, Mokytojau, jog fariziejai ir valdovai stengiasi tave sunaikinti, ir vis tiek tu rengiesi į kalnus eiti vienas. Šitą daryti yra kvailystė; dėl to aš su tavimi tikrai siunčiu tris vyrus, gerai pasirengusius, kad pasirūpintų tuo, jog tau neatsitiktų nieko blogo." Jėzus nužvelgė šiuos tris gerai ginkluotus ir tvirtus galilėjiečius ir tarė Dovydui: "Tavo noras yra geras, bet tu klysti dėl to, nes nesupranti, jog Žmogaus Sūnui nereikia nė vieno gynėjo. Joks žmogus nepalies manęs iki tos valandos, kada aš būsiu pasirengęs savąją gyvybę atiduoti sutinkamai su savojo Tėvo valia. Šitie vyrai manęs gali ir nelydėti. Aš noriu eiti vienas, kad galėčiau pabendrauti su Tėvu."
Išgirdę šiuos žodžius, Dovydas ir jo ginkluoti sargybiniai pasišalino; bet, kada Jėzus ėmė eiti vienas, tada prie jo priėjo Jonas Morkus su mažu krepšeliu, kuriame buvo maisto ir vandens, ir pareiškė, jeigu jis ketina nebūti visą dieną, tai gali išalkti. Mokytojas nusišypsojo Jonui ir pasilenkė, kad pasiimtų krepšelį.
1. VIENĄ DIENĄ VIENAS SU DIEVU
Kada Jėzus buvo bepaimąs iš Jono rankų krepšį su maistu, tada jaunasis vyras išdrįso tarti: "Bet, Mokytojau, tu gali pasidėti krepšelį tuo metu, kai pasitrauksi į šalį, kad pasimelstum, ir toliau nueiti be jo. Be to, jeigu aš eičiau drauge, kad paneščiau šiuos pietus, tai tu būtum laisvesnis tam, kad garbintum, o aš tikrai tylėsiu. Aš tikrai neklausiu jokių klausimų, ir pasiliksiu prie krepšio, kai tu nueisi atskirai vienas melstis."
Sakydamas šitą kalbą, kurios nutrūktgalviškas drąsumas nustebino ir kai kuriuos netoli buvusius klausytojus, Jonas išdrįso įsitverti į krepšį. Taip jie ir stovėjo, tiek Jonas, tiek Jėzus, laikydami krepšį abu. Netrukus Mokytojas jį paleido ir, žvelgdamas
--------------------------------------------------------------------------------
[1921]▼
žemyn į vaikiną, tarė: "Kadangi tu iš visos širdies trokšti eiti su manimi, tikrai iš tavęs nebus šitas atimta. Mes išeisime vieni atskirai ir gerai pabendrausime. Tu gali man pateikti bet kokį klausimą, kuris kyla tavo širdyje, ir mes paguosime ir nuraminsime vienas kitą. Tu gali pirmas nešti šiuos pietus, o kada pavargsi, tai aš tau padėsiu. Eime drauge su manimi."
Jėzus tą vakarą į stovyklą sugrįžo tiktai po saulėlydžio. Mokytojas šitą paskutiniąją ramybės dieną žemėje praleido bendraudamas su šituo tiesos išalkusiu jaunuoliu ir šnekėdamasis su savo Rojaus Tėvu. Danguje šitas įvykis tapo žinomas, kaip "toji diena, kurią jaunuolis kalnuose praleido su Dievu." Šitas atvejis amžiams yra tas pavyzdys, kuris rodo Kūrėjo norą bičiuliautis su tvariniu. Net ir jaunuolis, jeigu širdies troškimas yra iš tikrųjų aukščiausio laipsnio, gali atkreipti visatos Dievo dėmesį ir džiaugtis kupinu meilės bendravimu su juo, realiai patirti tą neužmirštamą ekstazę, jog yra kalnuose vienas su Dievu, ir ištisą dieną. Ir būtent toks buvo Jono Morkaus unikalus patyrimas šitą trečiadienį Judėjos kalnuose.
Jėzus daug bendravo su Jonu, jam atvirai pasakojo apie šito pasaulio ir būsimojo pasaulio reikalus. Jėzui Jonas pasisakė, kaip jam labai gaila, jog neturi pakankamai metų, kad būtų vienas iš apaštalų, ir išreiškė savo didelį dėkingumą, kad jam buvo leista eiti kartu su jais nuo to laiko, kada jie pirmą kartą pamokslavo prie Jordano upės brastos netoli Jericho, išskyrus kelionę į Finikėją. Jėzus įspėjo jaunuolį, jog dėl besiartinančių įvykių jis neprarastų drąsos, ir užtikrino jį, kad jis gyvens tam, jog taptų galingu karalystės žinianešiu.
Jonas Morkus su jauduliu prisimindavo šitą dieną, praleistą su Jėzumi kalnuose, bet jis niekada neužmiršo Mokytojo paskutiniojo perspėjimo, išsakyto tiesiog prieš pat ruošiantis jiems jau grįžti į Getsemanės stovyklą, kada jis tarė: "Na, Jonai, mes gerai pabendravome, buvo tikra poilsio diena, bet žiūrėk, kad nepasakotum nė vienam žmogui apie tuos dalykus, apie kuriuos aš kalbėjau tau." Ir Jonas Morkus niekada iš tikrųjų neatskleidė nieko, kas vyko šitą dieną, kurią jis praleido su Jėzumi kalnuose.
Per tas keletą likusių Jėzaus žemiškojo gyvenimo valandų Jonas Morkus neleido, kad Mokytojas ilgam išnyktų iš jo akiračio. Šis vaikinas visada iš tiesų slėpėsi netoli jo; jis miegojo tiktai tada, kada miegojo Jėzus.
2. VAIKYSTĖ ŠEIMOJE
Per šitos dienos bendravimą su Jonu Morkumi, Jėzus žymią laiko dalį praleido lygindamas jų ankstyvosios vaikystės ir paauglystės patyrimus. Nors Jono tėvai šito pasaulio turto turėjo daugiau už Jėzaus tėvus, bet paauglystės metais jų patyrimas didele dalimi buvo labai panašus. Jėzus papasakojo daug dalykų, kurie Jonui padėjo geriau suprasti savo tėvus ir kitus savo šeimos narius. Kada berniukas Mokytojo paklausė, kaip jis gali žinoti, kad jis taps "galingu karalystės žinianešiu," tada Jėzus atsakė:
"Aš žinau, tu liksi ištikimas karalystės evangelijai, nes galiu pasikliauti tavo dabartiniu įtikėjimu ir meile, kada šitos savybės remiasi tokiu ankstyvu lavinimu, kokį tu gavai savo šeimoje. Tu esi padarinys tokios šeimos, kurioje tėvai vienas kitam jaučia nuoširdžią meilę, ir dėl to tu nebuvai per daug išlepintas, kad žalingai išaukštintum savo sampratą apie savojo aš reikšmingumą. Taip pat ir tavoji asmenybė nebuvo iškreipta tuo, kad tavo tėvai tam, jog įgytų tavo pasitikėjimą ir atsidavimą, būtų be meilės pynę intrigas vienas prieš kitą. Tu patyrei tokią tėvų meilę, kuri užtikrina pagirtiną pasitikėjimą savimi ir kuri puoselėja normalius saugumo jausmus. Bet
--------------------------------------------------------------------------------
[1922]▼
tau taip pat pasisekė ir tuo, jog tavo tėvai buvo ir išmintingi, ir mylėjo; ir būtent išmintis vedė juos į tai, kad atsispirtų didžiajai daliai pataikavimo formų ir daugeliui prabangos dalykų, kuriuos gali nupirkti turtas, tuo tarpu jie tave pasiuntė į sinagogos mokyklą kartu su kaimynystėje gyvenusiais tavo draugais, o taip pat jie tave skatino mokytis, kaip gyventi šitame pasaulyje, leisdami tau įgyti savo paties patyrimą. Tu, su savo jaunuoju draugu Amosu, atvykai prie Jordano upės, kur mes pamokslavome, o Jono mokiniai krikštijo. Jūs abu norėjote eiti drauge su mumis. Kada tu sugrįžai į Jeruzalę, tavo tėvai sutiko; Amoso tėvai nesutiko; savo sūnų jie taip mylėjo, jog atėmė iš jo šitą palaimintą patyrimą, kurį tu esi įgijęs, net ir tokį patyrimą, kokį tu gauni šitą dieną. Pabėgdamas iš namų, Amosas galėjo prie mūsų prisijungti, bet šitaip pasielgdamas, jis būtų sužeidęs meilę ir paaukojęs ištikimybę. Net jeigu toks poelgis ir būtų buvęs išmintingas, bet tai būtų buvusi siaubinga kaina, kurią būtų tekę mokėti už patyrimą, savarankiškumą, ir laisvę. Išmintingi tėvai, tokie, kaip tavo, pasirūpina, kad jų vaikams nereikėtų sužeisti meilės ar pažaboti ištikimybės tam, kad pasiektų savarankiškumą ir patirtų gyvybingą laisvę, kada jie yra sulaukę tavojo amžiaus.
“Meilė, Jonai, yra aukščiausioji visatos tikrovė, kada yra padovanota visaišminčių būtybių, bet ji yra pavojinga ir dažnai pusiau savanaudiška savybė, kaip ji pasireiškia mirtingųjų tėvų patirtyje. Kada tu vesi ir turėsi savų vaikų, kuriuos auginsi, žiūrėk, kad tavo meilei patarinėtų išmintis ir vadovautų intelektas.
“Tavo jaunasis draugas Amosas tiki šita karalystės evangelija lygiai tiek, kiek ir tu, bet juo pasikliauti visiškai aš negaliu; aš nesu tikras dėl to, ką jis padarys ateityje. Jo vaikystė šeimoje nebuvo tokia, kad sukurtų visiškai patikimą asmenį. Amosas yra per daug panašus į vieną iš apaštalų, kuriam nepasisekė patirti normalaus, kupino meilės, ir išmintingo lavinimo šeimoje. Tavo visas tolimesnis gyvenimas bus laimingesnis ir patikimesnis, nes tu savo pirmuosius aštuonerius metus praleidai normalioje ir gerai suderintoje šeimoje. Tu turi stiprų ir gerai išugdytą charakterį, nes išaugai tokioje šeimoje, kur vyravo meilė ir valdė išmintis. Toks lavinimas vaikystės metais sukuria tokį ištikimybės tipą, kuris man leidžia būti tvirtai įsitikinusiam, jog tu užbaigsi tą reikalą, kurį esi pradėjęs.”
Daugiau negu valandą Jėzus ir Jonas tęsė šitą diskusiją apie šeimyninį gyvenimą. Mokytojas toliau aiškino Jonui, kaip vaikas yra visiškai priklausomas nuo savo tėvų ir nuo su šeima susieto gyvenimo, kas susiję su jo visomis pirmosiomis intelektualiomis, visuomeninėmis, moralinėmis, ir netgi dvasinėmis sampratomis, kadangi mažam vaikui šeima reiškia viską, ką jis iš pradžių gali sužinoti apie žmogiškuosius arba dieviškuosius ryšius. Vaikas savo pirmuosius įspūdžius apie visatą turi gauti iš motinos globos; jis yra visiškai priklausomas nuo savo žemiškojo tėvo, kas susiję su jo pirmosiomis sampratomis apie dangiškąjį Tėvą. Vėlesnis vaiko gyvenimas tampa laimingas arba nelaimingas, lengvas arba sunkus, sutinkamai su jo ankstyvuoju protiniu ir emociniu gyvenimu, kurį sąlygoja šitie visuomeniniai ir dvasiniai šeimos ryšiai. Visą vėlesnį žmogiškosios būtybės gyvenimą milžinišku laipsniu veikia tai, kas vyksta per pirmuosius kelerius egzistencijos metus.
Mes nuoširdžiai tikime, kad Jėzaus mokymo evangelija, grindžiama tėvo-vaiko ryšiais, vargu ar galės patirti pasaulinio masto pritarimą, kol neateis toks laikas, kai šiuolaikinių civilizuotų tautų šeimyniniame gyvenime bus daugiau meilės ir daugiau išminties. Nežiūrint to, jog dvidešimtojo amžiaus tėvai turi didžiulių žinių ir išplėstą tiesą tam, kad šeimą pagerintų ir šeimyninį gyvenimą sukilnintų, bet vis tiek tebelieka toks faktas, kad labai mažai šiuolaikinių šeimų yra tokios
--------------------------------------------------------------------------------
[1923]▼
geros vietos, kuriose berniukus ir mergaites būtų galima auklėti taip, kaip Jėzaus šeimoje Galilėjoje ir Jono Morkaus šeimoje Judėjoje, nors dėl Jėzaus evangelijos priėmimo šeimyninis gyvenimas tuoj pat pagerės. Kupinas meilės išmintingos šeimos gyvenimas ir ištikimas tikrosios religijos atsidavimas sukuria giluminį vienas kitą veikiantį tarpusavio poveikį. Toks šeimyninis gyvenimas religiją sustiprina, o tikroji religija šeimą visada šlovina.
Tas tiesa, didelė dalis geriau suderintų šiuolaikinių šeimų iš tikrųjų atsisakė daugelio nepageidaujamų, stabdančių augimą, poveikių ir kitų suvaržančių faktorių, kurie buvo būdingi senovės žydų šeimoms. Iš tikrųjų, yra daugiau spontaniškos nepriklausomybės ir nepalyginamai daugiau asmeninės laisvės, bet šitos laisvės nežaboja meilė, nemotyvuoja ištikimybė, taip pat jos nevaldo ir išminties protinga drausmė. Kol mes mokysime vaiką melstis, “Mūsų Tėve, kuris esi danguje,” tol milžiniška atsakomybė tenka visiems žemiškiesiems tėvams gyventi ir tvarkyti savo namus taip, kad žodis tėvas būtų deramai laikomas šventu visų augančių vaikų prote ir širdyje.
3. DIENA STOVYKLOJE
Šitos dienos didžiąją dalį apaštalai praleido vaikštinėdami po Alyvų Kalną ir bendraudami su tais mokiniais, kurie stovykloje gyveno kartu su jais, bet jau tuoj po pusiaudienio labai norėjo pamatyti sugrįžtantį Jėzų. Dienai baigiantis, jie vis labiau ėmė nerimauti dėl jo saugumo; be jo jie jautėsi neapsakomai vieniši. Per visą dieną buvo daug diskutuojama dėl to, ar reikėjo leisti Mokytojui išeiti vienam į kalnus, lydimam tiktai pasiuntinuko. Nors nė vienas vyras savo minčių atvirai šitaip neišreiškė, bet kiekvienas iš jų, išskyrus Judą Iskarijotą, norėjo pats būti Jono Morkaus vietoje.
Buvo apie popietės vidurį, kada Natanielius sakė savo kalbą apie "Aukščiausią troškimą" maždaug pusei tuzino apaštalų ir tokiam pačiam skaičiui mokinių, kurios pabaiga buvo tokia: "Su mūsų didžiąja dauguma yra negerai tai, kad mes esame neryžtingi. Mes nemylime Mokytojo taip, kaip jis myli mus. Jeigu mes visi su juo eiti būtume norėję tiek, kiek norėjo Jonas Morkus, tada jis tikrai būtų pasiėmęs mus visus. Mes stovėjome šalia, tuo tarpu tas vaikinas priėjo prie Mokytojo ir pasiūlė jam krepšį, tačiau kada Mokytojas krepšį paėmė, tada vaikinas jo nepaleido. Ir šitaip Mokytojas paliko mus čia, tuo tarpu jis išėjo į kalnus su krepšiu, berniuku, ir viskas."
Apie ketvirtą valandą, pas Dovydą Zabediejų atvyko bėgikai, atnešę jam žinią nuo jo motinos Betsaidoje ir nuo Jėzaus motinos. Prieš keletą dienų Dovydas buvo nusprendęs, jog vyriausieji šventikai ir valdovai rengiasi Jėzų nužudyti. Dovydas žinojo, kad jie yra pasiryžę Mokytoją sunaikinti, ir jis buvo beveik įsitikinęs, kad Jėzus nei pasinaudos savo dieviškąja galia, kad išsigelbėtų, nei leis savo pasekėjams pavartoti jėgą, kad jį apgintų. Priėjęs tokių išvadų, jis negaišo laiko ir nusiuntė pasiuntinį pas savo motiną, ragindamas ją iš karto atvykti į Jeruzalę ir atsivesti Mariją, Jėzaus motiną, ir visus jo šeimos narius.
Dovydo motina padarė taip, kaip jos sūnus prašė, ir dabar bėgikai sugrįžo pas Dovydą, atnešę žinią, kad jo motina ir visa Jėzaus šeima yra pakeliui į Jeruzalę ir turėtų atvykti kažkuriuo vėlyvu metu kitą dieną arba labai ankstų dar kitos dienos rytą. Kadangi Dovydas šitą padarė savo paties iniciatyva, tai jis manė, jog bus išmintinga apie šį reikalą nepasakoti niekam. Dėl to, jis niekam ir nesakė, kad Jėzaus šeima yra pakeliui į Jeruzalę.
--------------------------------------------------------------------------------
[1924]▼
Tuoj po vidurdienio daugiau kaip dvidešimt žmonių iš tos grupės graikų, kurie buvo susitikę su Jėzumi ir šiais dvylika Juozapo iš Arimatėjos namuose, atvyko į stovyklą, ir Petras ir Jonas keletą valandų praleido tardamiesi su jais. Šitie graikai, bent jau kai kurie iš jų, savo žiniomis apie karalystę buvo labai pažengę į priekį, gavę mokymą iš Rodano iš Aleksandrijos.
Tą vakarą, sugrįžęs į stovyklą, Jėzus bendravo su šiais graikais, ir jeigu toks posūkis jo apaštalų ir didelės dalies jo geriausių mokinių nebūtų sutrikdęs, tai jis šiuos dvidešimt graikų būtų įšventinęs, net ir taip, kaip anksčiau jis buvo įšventinęs tuos septyniasdešimt.
------------------
"Tie septyniasdešimt" - Urantijos Knygoje dažnai pavadinami be jokio daiktavardžio, tačiau skaitant nuosekliai, nuo pat septyniasdešimties evangelininkų pasirinkimo, mokymo, ir įšventinimo, aišku, kad net ir tada, kai nepavartojamas daiktavardis "evangalininkų" kalba eina būtent apie septyniasdešimt evangelininkų, kuruos Jėzus atrinko, mokė, įšventino, ir pasiuntė skelbti evangeliją - Dievo Tėvystę ir žmonių brolystę - lygiai taip, kaiop ir savo apaštalus.
Taip pat ir Jėzaus dvylika apaštalų dažnai būna pavadinami tik skaičiumi, be paties daiktavardžio - "tie dvylika."
Tai tik nedidelė pastaba, kad jums būtų aišku apie ką kalbama.
Tuo tarpu PAMĄSTYMUI atrodo tik keli puslapiai teksto, bet kiek duoda daug minčiai peno. Ir gyvenimo šeimoje reorganizavimo pagrindą - MEILĘ.
O meilė šeimoje gali būti tik tada TVIRTA IR APŠVIEČIANTI VAIKUS IR VIENAS KITĄ TIK SU TĖVU ATRASTU SAVYJE. Tik tada meilė tampa LAISVA IR NEVARŽANTI VIENAS KITO IŠ IŠORĖS, IR VISKĄ ATIDUODANTI IŠ VIDAUS Į IŠORĘ. Kitais žodžiais tariant, meilė niekada nepriekaištauja partneriui ar vaikui, bet myli jį ir yra gyva pačiu meilės dalinimu. Ir tą daro kiekvienas, atradęs Tėvą savyje, visiems ir visada, nes jo šeima tampa VISA KŪRINIJOS TVARINIŲ ŠEIMA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas

Algimantas
2007-04-26 11:04:08

Komentarai

Mielas Jonai, šitą savo atsakymą įdėjau net atskira tema, nes tai kertinis Jono Pauliaus II pareiškimas. o tau asmeniškai pateikiu dar ir prie tavo man parašyto komentaro.
-----------------------------

POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II ATMETA TIKRO PRAGARO REALYBĘ
1999 metų liepos 28 dieną Vatikane kreipdamasis į 8500 žmonių bendrą auditoriją savo kas savaitinio kreipimosi metu Jonas Paulius II atmetė fizinio, tiesiogine šio žodžio prasme, pragaro realybę kaip amžinos ugnies ir kankinimo vietą. Popiežius pasakė, kad vietoje šito, pragaras yra atsiskyrimas nuo džiaugsmingo bendravimo su Dievu, net šitame gyvenime. Remiantis popiežiaus kalbos oficialia Vatikano stenograma, Jonas Paulius II pastebėjo, kad Rašto nuorodos į pragarą ir tie įvaizdžiai, pateikiami Rašto, yra tiktai simboliniai ir perkeltine prasme "to visiško nusivylimo ir gyvenimo tuštumos be Dievo." Jis pridūrė, "Vietoje to, kad tai būtų fizinė vieta, pragaras yra būsena tų, kurie laisva valia ir aiškiai patys atsiskiria nuo Dievo, viso gyvenimo ir džiaugsmo šaltinio." Jis pasakė, kad pragaras "yra tokia padėtis, kuri kyla iš nuostatų ir veiksmų, kurių laikosi žmonės savo gyvenime." Kas susiję su amžinojo prakeikimo sąvoka, popiežius pasakė, "Prakeikimą aiškiai sudaro konkretus atsiskyrimas nuo Dievo, laisva valia pasirinktas žmogaus ir patvirtintas mirties, kuri jo pasirinkimą užantspauduoja amžiams." Popiežius taip pat pridėjo, "Mintis apie pragarą ir tuo mažiau biblinių įvaizdžių netinkamas vartojimas neturi sukurti nerimo ir nusivylimo. Vietoje šito, jis pastebėjo, jog tai yra laisvės, atrastos Kristuje, priminimas.
Religinių Naujienų Tarnyba pranešė, kad Vatikano patvirtintas vedamasis straipsnis, atspausdintas prieš keletą savaičių Jezuitų žurnale Civilta Cattolica, sutinka su popiežiaus paskutiniuoju oficialiu pareiškimu. Vedamasis aiškiai oficialiai pareiškia, "Pragaras egzistuoja ne kaip kokia nors vieta, bet kaip būsena, kaip tokio žmogaus, kuris kenčia Dievo netekimo skausmą, būties būdas." (Los Angeles Times, 1999 07 31) Popiežius pasakė, kad amžinas prakeikimas yra "ne Dievo darbas, bet iš tikrųjų mūsų pačių." Tik prieš savaitę nors popiežius pareiškė, kad dangus nėra "nei kokia abstrakcija, nei kokia nors vieta debesyse, bet asmeninis sąjungos ryšys su Šventąja Trejybe."
-------------------------------------------
( Vertimas yra mano, tik neredaguotas. Dėl to įdedu visą tekstą angliškai, nes aš išverčiau tą dalį, kuri susijusi su popiežiaus realios pragaro vietos paneigimu. Tuo tarpu, kaip pragaro egzistavimą paneigė, dar anksčiau už popiežių, JAV žymiausias pamokslininkas Bill'as Graham'as neverčiau, kas mokate angliškai, perskaitysite patys ir papasakosite kitiems.)
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
POPE JOHN PAUL II REJECTS REALITY OF A LITERAL HELL
During his weekly address to the general audience of 8,500 people at the Vatican on July 28, 1999, Pope John Paul II rejected the reality of a physical, literal hell as a place of eternal fire and torment. Rather, the pope said hell is separation, even in this life, from the joyful communion with God. According to an official Vatican transcript of the pope's speech, Pope John Paul II noted that Scriptural references to hell and the images portrayed by Scripture are only symbolic and figurative of "the complete frustration and emptiness of life without God. " He added, "Rather than a physical place, hell is the state of those who freely and definitively separate themselves from God, the source of all life and joy." He said hell is "a condition resulting from attitudes and actions which people adopt in this life." Concerning the concept of eternal damnation, the pope said, "Damnation consists precisely in definitive separation from God, freely chosen by the human person, and confirmed with death that seals his choice for ever." The pope also added, "The thought of hell and even less the improper use of biblical images must not create anxiety or despair." Rather, he stated, it is a reminder of the freedom found in Christ.
The Religion News Service reported that a Vatican-approved editorial published several weeks ago in the Jesuit journal Civilta Cattolica agrees with the pope's latest pronouncement. The editorial explicitly pronounced, "Hell exists, not as a place but as a state, a way of being of the person who suffers the pain of the deprivation of God" (Los Angeles Times, 7-31-99). The pope said eternal damnation is "not God's work but is actually our own doing." Only a week earlier the pope stated that heaven is neither "an abstraction nor a place in the clouds, but a living, personal relationship of union with the Holy Trinity. "
Such a statement on hell is strikingly similar to that made by Billy Graham several years ago in which he was quoted,
The only thing I could say for sure is that hell means separation from God. We are separated from his light, from his fellowship. That is going to be hell. When it comes to a literal fire, I don't preach it because I'm not sure about it. When the Scripture uses fire concerning hell, that is possibly an illustration of how terrible it's going to be-not fire but something worse, a thirst for God that cannot be quenched. (Time magazine, 1 1-1 5-93)
Both Graham and now the pope completely reject the clear teaching of Scripture regarding the reality of a literal lake of fire that burns throughout all eternity. The author of Hebrews taught that the reality of hell is a vital Bible doctrine (Heb. 6:1, 2). Jude taught that believers are to contend for the faith (doctrine) once delivered unto the saints and that hell is a real, literal place of fire and torment Jude 3, 7). The apostle Paul taught that those who knew not Christ would suffer the vengeance of God which entailed everlasting damnation (2 Thess. 1:8, 9). The apostle John saw that hell was a real place (Rev. 14: 1 0; 20:10-15; 21:8). And, Jesus Christ Himself taught that hell literally exists, that it lasts forever and that those who reject His perfect salvation would spend eternity therein (Matt. 13:41, 42; 18:8, 9; 25:41-46; Luke 16:19-31). Rejection of the Biblical doctrine of hell by the pope and Graham does not nullify the fact that a literal hell truly exists. "Let God be true, but every man a liar" (Rom. 3:3, 4).
Algimantas
2007-05-05 21:28

Algimantas
2007-05-06 13:38:40

"Mielas Jonai, apie tai, kad Jonas Paullius II pripažino, jog pragaro nėra, aš prieš keletą metų girdėjau per vieną televizijos laidą." Labai labai labai stiprus argumentas :)))
"O dabar pasirodo, jog tu, mielas Jonai, katalikų katalikas, NET ŠITO NEŽINAI, ir gyveni jau nusižengdamas net SAVO popiežiaus nurodymams, TEGU IR MIRUSIO."
Matyt todėl, kad nemačiau tos TV laidos, ir po to man niekas to nepasakė. Ak, kokia nelaimė, pats popiežius NURODĖ per teliką, o aš likau nematęs. Kadangi jau ir nebepamatysiu, taip visi ir liksim be popiežiaus NURODYMŲ, kad pragaro nėra :))
"Ir dėl to, puikiai suprantu, kad ir tu, mielas Jonai, esi pasimetęs, nes NET nežinai, kad ankstesnis tavo vadas buvo pragarą panaikinęs, tik nesu tikras, ar kaip POPIEŽIUS, ar kaip PRIVATUS ASMUO, pareiškęs savo asmeninę nuostatą."
Na žinoma, mano "pasimetimas" šiuo klausimu yra šimtaprocentinis. Tai gal paklausk savo tėvuko, mielas Algiukai, ir išdėstyk mums "tikrąją" buvusio popiežiaus doktriną. Jis juk miręs, vis tiek nebegalės paprieštarauti, gali kloti viską, ką tik sugalvoji, nestabdyk, būk tikras. Kaip Urantijos knyga šlykščiai suklastojo Jėzaus mokymus, prisidengdama jo autoritetu, dawai pavaryk JPII vardu, jis juk irgi didelis šių laikų autoritetas. Viskas tam pačiam stiliuje.
O apskritai tai Algimantai sakei, kad tv beveik nežiūri, išskyrus senus sovietinius filmus, jei neklystu. Gal geriau būtum patylėjęs...

Jonas
2007-05-05 01:00:08

Miela Frančeska, ačiū tau už geranoriškumą. Deja, vien jo neužtenka, dar būtina ir didesnė šviesa, perteikiama tiems, kurie jos NORI. O nenorinčių VISADA ATSIRAS DAR ILGAI.
Tu juk irgi atėjai į mūsų svetainę, į Urantijos Knygos svetainę. Ir joje tu gali sužinoti daugiau apie Tėvą ir apie Jėzų negu bet kokioje kitoje svetainėje. Tačiau toji didesnė šviesa labai daug kam nepriimtina, ji akina labai daug ką. Dėl to jos aš ir nesiūlau kitose svetainėse. Tuo tarpu tiek mūsų svetainės lankytojai, kurie NUOŠIRDŽIAI IEŠKO, JIE IR MATO TĄ DIDESNĘ ŠVIESĄ, O NE TUŠČIĄ POMPASTIKĄ IR RITUALIŠKUMĄ.
Aš nežinau apie kokias kalbi tu paskalas, tačiau didesnės, gilesnės tiesos pasakymas daug kam atrodo kaip nerealus, neegzistuojantis, prasimanytas dalykas. Pavyzdžiui, šiandien Urantijos grupėje mes kalbėjomės apie tokią žmogaus būseną, kada jis pajunta savyje, jog iš Dievo vaiko tapo Tėvo sūnumi ar dukra. Ir buvo nuostabių minčių išsakyta visų, kurie kalbėjo, lūpomis. Tačiau pirmą kartą į grupę atėjusi moteris į pabaigą nebegalėjo ištverti ir suirzusi išėjo. Jai tai pasirodė NESĄMONĖ. Nors visi kalbėjo ESMINIUS DALYKUS, IR IŠ MEILĖS. Jie kalbėjo apie savo patyrimus. Ir kalbėjo labai suprantamai. Tačiau tai moteriai pasirodė per sunku. Prie šviesos akys, aišku, kad turi priprasti, kada visą laiką buvo tik ritualinėje ir negyvoje tamsoje.
Dėl to mūsų svetainė ją ir teikia. Ir teikia visiems. Ir ateina žmonės ir suranda tai, ko jų sielos nuoširdžiai ieško.
O tie, kurie ieško PRIEKABIŲ, JIE NENORI AUGTI, JIEMS SVARBU IŠLAIKYTI DABARTINĖĘ PADĖTĮ.
Man to neužtenka. Man būtinas ėjimas pirmyn, ir tik pirmyn.
Ir tokio ėjimo nori milijardai, tik nežino kelio.
Tačiau atsiranda daugybė PRIEKABIAUTOJŲ. TAI TIESIOG TOKIA JŲ "DUONA" - PRIEKABIAUTI, IR JIE NIEKUO NEPASIKEITĖ NUO JĖZAUS LAIKŲ - KAIP TADA BUVO AKLI DOGMATAI, TAIP IR LIKO. Jiems ARGUMENTAI NEGALIOJA, KAIP IR UŽKIETĖJUSIOS JŲ ŠIRDYS NEJAUČIA MEILĖS IR TIESOS VIRSEIŲ.
Ir būtent jie ir trukdo Tėvo gyvai šviesai pasiekti kitų, jos ieškančių ir jos trokštančių, sielas. Ir trukdo ne kur nors kitur, bet TOJE SVETAINĖJE, KURI SKIRTA URNTIJOS KNYGAI, IŠ KURIOS JIE BŪTENT IR TYČIOJASI. IR TYČIOJASI NET IŠ TĖVO.
Tačiau, Tėvo meilė ir tiesa NESUSTABDOMA IR BERGŽDŽIOS JŲ PASTANGOS ką nors jai daryti prieš.
Miela Frančeska, pasinaudoju tavuoju patarimu ir šypsausi, tikrai, ir labai noriu, kad ir tu nusišypsotum taip pat, o tada paimtum Urantijos Knygą ir nuoširdžiai pradėtums savąjį Tėvo dukros kelią per didesnę šviesą. O taip pat padėtum ir mūsų Forume ją skleisti.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,

Algimantas
2007-05-04 21:01:35

Esu šokiruota to, kas čia vyksta. Broli Algimantai, ar atsimenate sakęs patikėjęs teiginiu esą Dievo nėra? Ar jūs nepagalvojate, kad dažnai vaiko ir suaugusiojo siela ne dėl pačios atrastos tiesos džiūgauja, o dėl to, kad gali demonstruoti savo užsispyrimą. Siela amžiaus neturi, ji yra amžina ir vaikiški užsispyrimai yra ne šiaip charakterio ar būdo braižas, o jos, tokios, kokia ji yra, raiška ir visai ne be pagrindo net vaikai yra linkę priimti neigiančias "tiesas", o ne teigimą. O vėliau, kai yra atrandamos kitos neigiamos ir teigiamos ar teigiamesnės tiesos, daugiau ar mažiau logiškos ir labiau derančios suvokiančiam, prie jų vėl gi prisirišama su tuo pačiu vaikišku užsispyrimu demonstruojant aplinkiniams savąjį jau neva tikrąjį teisumą ir tikrąją laisvę visiškai nesuvokiant, kad viskas, kas absoliučiai nutinka ir vyksta, kyla tik iš vienatinės valios ir atsiskleidzia suvokiančiajam tik pagal jo pajėgumą. Ta valia valdo absoliučiai harmoningai, dėsningai ir geranoriškai, o žmogiškoji kritika teatspindi tik jo paties reakciją į tos valios veiksmus ir negebėjimą juos pateisinti, ką tik vienetai visame kame įžvelgia ir išmoningai nutyli, nekeldami, anot jūsų žemo dažnio virpesių savo neišmintinga kritika. Religijų amžių tikrai ne jūs užtrumpinsit ir netgi nieko negalite padaryti, kad vaizdas būtų kitoks nei jūs tikitės, kad ir kaip to trokštate. Visa, kas gera ir bloga turi teisę egzistuoti šiame pasaulyje ir atlikti savąją paskirtį, paslėptą nuo žioplių.
Ir nebūtina sekant Jėzaus pavyzdžiu dar kartą lipant ant to paties grėblio ir provokuojant aplinkinių atstūmimą.
Tikrasis taikos ir sugyvenimo pranašas nenešioja paskalų ir jų nebarsto kitiems.
O dabar nusišypsokite
pagarbiai,
francheska.

laba diena
2007-05-04 19:30:28

aš manau, kad jeigu Algimantas su musulmonais pasišnekėtų, tie iškart į Tėvą atsiverstų, o tada atverstų Popiežių, aišku tai geriausia pradėti daryti SAVO PATIES ŠEIMOJE, nes jei nepavyktų, tai beveik garantija, kad sunku būtų pusiausvyrą išlaikyti ir rimtesniame valstybes ar religiniu šeimu lygyje

rokiruote
2007-05-04 16:49:42

tiesos grūdą visur galima surasti, juk gerb. Algimantas irgi reiskiasi kaip igaliotas asmuo, ambasadorius, o jo kaip privataus asmens raiska aplinkiniams nėra akivaizdi, juo labiau asmeninis gyvenimas, kaip ir kitu asmenu, kaip popieziu ar kunigu, panasu yra visiskai nepilnavertis zmogiskaja prasme

vista
2007-05-04 16:39:06

Mielas Jonai, apie tai, kad Jonas Paullius II pripažino, jog pragaro nėra, aš prieš keletą metų girdėjau per vieną televizijos laidą. Šiaip aš jokiais katalikų teiginiais nesidomiu, nes tai paprastai būna nesąmonės, dėl to jie greit išdyla iš atminties, o šis liko dėl to, nes tuo pačiu metu, kada jį išgirdau, pamaniau, "Na, štai katalikai ūgtelėjo. Geras dalykas. Tačiau labai jau menkas, palyginus su jų GILUMINE GŪDUMA JŲ PAČIŲ ŠIRDYJE IR UŽRAKINTOJE SIELOJE."
O dabar pasirodo, jog tu, mielas Jonai, katalikų katalikas, net šito nežinai, ir gyveni jau nusižengdamas net SAVO popiežiaus nurodymams, TEGU IR MIRUSIO.
Beje, mane taip pat stebina katalikų dviveidiškumas. Dar visiškai neseniai, jau naujasis katalikų popiežius, užpykdė musulmonus, kada neapdairiai pavartojo neigiamą citatą apie jų pranašą Mohametą, kuris propagavo prievartą. Citata tikrai buvo TEISINGA, NES MOHAMETAS ANTROJOJE SAVO GYVENIMO PUSĖJE KŪRĖ ISLAMĄ GINKLO, ŽŪDYMŲ, IR BAIMĖS JĖGA.
Tačiau juk ir musulmonai yra neįtikėję, ir laikosi tik ritualų, o Tėvo savyje nėra atradę. Dėl to jie ir užpyko. Tada popiežiui teko aiškintis, ir ne kartą, rangyti, kad čia jis citavo, kad jis taip nemano pats, kad tai ne jo žodžiai, ytarsi citatą jis pavartojo šiaip sau, nieko bendro su savo nuostatomis nesiedamas, ir t.t. Tačiau mane nustebino dar didesnis kitas dalykas. Viename pokalbyje vienas italas-katalikas teologas žurnalistui aiškino, kad jeigu popiežius ką nors sako šiaip sau, tiesiog išreiškia savo požiūrį, tai jis sako ne kaip popiežius, bet kaip privatus asmuo, o kaip popiežius jis kalba tik tada, kad išleidžia savo oficialius dokumentus "bules," kurios ir yra PRIVALOMOS BAŽNYČIAI. (Koks būtų siaubas šitai pačiai bažnyčiai, jeigu Tėvas valdytų kūriniją "BULĖMIS", sakykim, išleistų savo "bulę" - VISIEMS KUNIGAMS ATSISAKYTI RITUALŲ, IR ATRASTI TĖVĄ SAVO ATVERTOJE ŠIRDYJE." TAI BŪTŲ ŠOKAS KATALIKŲ BAŽNYČIAI. Ne vieno kunigo širdis iš panikos sustotų tiksėjusi).
Popiežius neseniai parašė knygą apie Jėzų. Ir būtent šis jo darbas yra, anot to teologo, ne kaip popiežiaus, bet kaip kūrybingo žmogaus. Dėl to, tų minčių, kurios yra pateikiamos šioje knygoje, nereikia laikyti kaip oficialia Vatikano pozicija. Tai štai, pasirodo, kad popiežiaus asmenybė dvejinasi. Kada jis rašo knygas, ar kalba su žmonėmis, tada jis NĖRA popiežius, o kada pasirašo įsakymą, tada jau yra nebe prieš tai buvęs asmuo, bet KITAS - popiežius.
Tada nieko nuostabaus, kad šitokia yra bažnyčia negyva.
Ir dėl to, puikiai suprantu, kad ir tu, mielas Jonai, esi pasimetęs, nes NET nežinai, kad ankstesnis tavo vadas buvo pragarą panaikinęs, tik nesu tikras, ar kaip POPIEŽIUS, ar kaip PRIVATUS ASMUO, pareiškęs savo asmeninę nuostatą. O gal reikia, kad visi kardinolai susėstų, su savo nuostabiai kuklia apranga, ir pamėgintų balsuoti, yra pragaras, ar ne? Kas laimėtų, taip ir turėtum galvoti - YRA, arba NĖRA.
Dėl to ir nuostabi Tėvo kūrinija, kad nepaisant katalikų inkvizicijos kankinimų, deginimų ant laužų, žudymų – ir dar kieno? O gi DIEVO VARDU, JĖZAUS VARDU - visų tų, kurie troško MEILĖS IR GYVO TĖVO ŠVIESOS, kad ir kokios siaubingos buvo ŠIO "pragaro" kančios, kūrinijoje PRAGARO NĖRA JOKIO, IR NEBUVO, IR NEBUS, NES TĖVAS VALDO TIK MEILĖS JĖGA. Ko ypač stinga katalikams.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,

Algimantas
2007-05-04 16:23:33

Algimantai,
gal galėtum pateikti konkrečiau apie Jono Pauliaus II doktriną, kad pragaro nėra. Pirmą kartą girdžiu apie tą doktriną, ir manau daugeliui krikščionių būtų naudinga žinoti. Geriausia būtų gauti nuorodą į dokumentą ar tikslią citatą.
daug rašai apie ramybę. Deja, tavo pasisakymai ramybe nedvelkia. Nes nėra urantiečiams ramybės. Ir nebus. Ramybę, kas jos ieško, suranda, tame tarpe daugelis ir krikščionybėje, ir numalšina tą dvasinį troškulį.

Jonas
2007-05-04 12:45:59

pragaras yra busena, bukle, o ne vieta mums iprastu budu suvokiamoje erdveje, todel nesugebant paaiskinti autentiskos(dvasines) tokios bukles "kilmes", paprasciausiai uzsiimama nepatraukilia israiska igijancia kova su tuo, kas jau kaip pasakyta yra negyva ir is semes nebeegzistuoja- krikscioniskaja religija su Kristum priesakyje. Esant kritisku sios religijos atzvilgiu, reikia buti nuosekliu ir vertinat gerb. Algimanto pastangas nuslepti visiska nekritiskuma jo paties destomu dalyku atzvilgiu ir netgi "dvasine" nekompetencija

more
2007-05-04 11:50:02

Įrašai: 11-20 iš 60

<< 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 >>

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]

Visos forumo temos

Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.