Forumas: temos peržiūra
Viena diena kalnuose su Dievu - kaip jaunuolis Jonas Morkus, būsimasis vienos iš evangelijų autorius, dieną praleido su Jėzumi kalnuose vienu du.
Šitą dokumentą jums siūlau dėl to, kad pamąstytumėte, kaip Jėzui svarbu ne tik bendravimas su Tėvu, bet ir septyniolikos metų amžiaus, dar mažai ką suvokiančio gyvenime, Jono Morkaus nuoširdaus troškimo pabūti su Jėzumi greta patenkinimas. Tačiau šio troškimo patenkinimas ne dėl to, kad patenkintų Jono savimeilę ar nusilestų jo ryžtui siekti tokio buvimo kartu, bet kad jam suteiktų didesnį mokymą, didesnę šviesą apie šeimą, apie vaikų auklėjimą, apie Dievą. Taip, kaip pasielgė paauglys Jonas Morkus, kad jį pasiimtų Jėzus į kalnus, nesusivokė taip pasielgti nė vienas už jį daug vyresnis apaštalas, nors ir apaštalai, išskyrus Judą Iskarijotą, kuriam galvoje buvo visiškai kiti dalykai, troško būti su Jėzumi, lygiai taip atskleidžia, kaip svarbu imtis PRAKTINIŲ VEIKSMŲ IR RYŽTINGŲ, O NE TIK NORĖTI IR PASYVIAI STEBĖTI.
Ir lygiai taip svarbios yra Jėzaus mintys Jonui Morkui apie tėvų ir vaikų santykius, apie tėvų realią meilę savo vaikams, o ne jų lepinimą, tenkinant vaikų visas užgaidas ir tuo pačiu žalojant ir vaikų ATEITĮ, JŲ CHARAKTERĮ, PAVERČIANT JUOS KAIP TIK SAVANAUDIŠKAI BESIELGIANČIAIS IR NESUGEBANČIAIS IŠMINTINGAI NAUDOTIS LAISVA VALIA IR MEILE, kas ypač būdinda didžiuliam skaičiui dabartinių materialiai gerai aprūpintų šeimų visoje Urantijoje, ir Lietuvoje taip pat.
-------------------
177 DOKUMENTAS
TREČIADIENIS, POILSIO DIENA
KADA žmonių mokymo darbas jų nespaudė, būtent tada Jėzus ir jo apaštalai buvo įpratę nuo savo darbų ilsėtis kiekvieną trečiadienį. Šitą konkretų trečiadienį jie pusryčiavo šiek tiek vėliau negu įprasta, o stovykloje vyravo kažką negera lemianti tyla; per šito rytinio valgymo pirmąją pusę buvo šnekama mažai. Pagaliau Jėzus tarė: "Aš noriu, kad šiandien jūs pailsėtumėte. Neskubėdami apgalvokite viską, kas atsitiko nuo to laiko, kada mes atėjome į Jeruzalę, ir pamąstykite apie tai, kas laukia ateityje, apie ką aš jums aiškiai šnekėjau. Pasirūpinkite, kad tiesa išliktų jūsų gyvenime, ir, kad kasdien jūs augtumėte gailestingumu."
Po pusryčių Mokytojas pranešė Andriejui, kad jis ketina dienai išvykti, ir patarė, jog apaštalams būtų leista šį laiką praleisti savo pačių nuožiūra, išskyrus tai, kad jokiomis aplinkybėmis jie neturėtų eiti į Jeruzalę už jos sienų.
Kada Jėzus susirengė eiti į kalnus vienas, tada Dovydas Zabediejus kreipėsi į jį, sakydamas, "Tu gerai žinai, Mokytojau, jog fariziejai ir valdovai stengiasi tave sunaikinti, ir vis tiek tu rengiesi į kalnus eiti vienas. Šitą daryti yra kvailystė; dėl to aš su tavimi tikrai siunčiu tris vyrus, gerai pasirengusius, kad pasirūpintų tuo, jog tau neatsitiktų nieko blogo." Jėzus nužvelgė šiuos tris gerai ginkluotus ir tvirtus galilėjiečius ir tarė Dovydui: "Tavo noras yra geras, bet tu klysti dėl to, nes nesupranti, jog Žmogaus Sūnui nereikia nė vieno gynėjo. Joks žmogus nepalies manęs iki tos valandos, kada aš būsiu pasirengęs savąją gyvybę atiduoti sutinkamai su savojo Tėvo valia. Šitie vyrai manęs gali ir nelydėti. Aš noriu eiti vienas, kad galėčiau pabendrauti su Tėvu."
Išgirdę šiuos žodžius, Dovydas ir jo ginkluoti sargybiniai pasišalino; bet, kada Jėzus ėmė eiti vienas, tada prie jo priėjo Jonas Morkus su mažu krepšeliu, kuriame buvo maisto ir vandens, ir pareiškė, jeigu jis ketina nebūti visą dieną, tai gali išalkti. Mokytojas nusišypsojo Jonui ir pasilenkė, kad pasiimtų krepšelį.
1. VIENĄ DIENĄ VIENAS SU DIEVU
Kada Jėzus buvo bepaimąs iš Jono rankų krepšį su maistu, tada jaunasis vyras išdrįso tarti: "Bet, Mokytojau, tu gali pasidėti krepšelį tuo metu, kai pasitrauksi į šalį, kad pasimelstum, ir toliau nueiti be jo. Be to, jeigu aš eičiau drauge, kad paneščiau šiuos pietus, tai tu būtum laisvesnis tam, kad garbintum, o aš tikrai tylėsiu. Aš tikrai neklausiu jokių klausimų, ir pasiliksiu prie krepšio, kai tu nueisi atskirai vienas melstis."
Sakydamas šitą kalbą, kurios nutrūktgalviškas drąsumas nustebino ir kai kuriuos netoli buvusius klausytojus, Jonas išdrįso įsitverti į krepšį. Taip jie ir stovėjo, tiek Jonas, tiek Jėzus, laikydami krepšį abu. Netrukus Mokytojas jį paleido ir, žvelgdamas
--------------------------------------------------------------------------------
[1921]▼
žemyn į vaikiną, tarė: "Kadangi tu iš visos širdies trokšti eiti su manimi, tikrai iš tavęs nebus šitas atimta. Mes išeisime vieni atskirai ir gerai pabendrausime. Tu gali man pateikti bet kokį klausimą, kuris kyla tavo širdyje, ir mes paguosime ir nuraminsime vienas kitą. Tu gali pirmas nešti šiuos pietus, o kada pavargsi, tai aš tau padėsiu. Eime drauge su manimi."
Jėzus tą vakarą į stovyklą sugrįžo tiktai po saulėlydžio. Mokytojas šitą paskutiniąją ramybės dieną žemėje praleido bendraudamas su šituo tiesos išalkusiu jaunuoliu ir šnekėdamasis su savo Rojaus Tėvu. Danguje šitas įvykis tapo žinomas, kaip "toji diena, kurią jaunuolis kalnuose praleido su Dievu." Šitas atvejis amžiams yra tas pavyzdys, kuris rodo Kūrėjo norą bičiuliautis su tvariniu. Net ir jaunuolis, jeigu širdies troškimas yra iš tikrųjų aukščiausio laipsnio, gali atkreipti visatos Dievo dėmesį ir džiaugtis kupinu meilės bendravimu su juo, realiai patirti tą neužmirštamą ekstazę, jog yra kalnuose vienas su Dievu, ir ištisą dieną. Ir būtent toks buvo Jono Morkaus unikalus patyrimas šitą trečiadienį Judėjos kalnuose.
Jėzus daug bendravo su Jonu, jam atvirai pasakojo apie šito pasaulio ir būsimojo pasaulio reikalus. Jėzui Jonas pasisakė, kaip jam labai gaila, jog neturi pakankamai metų, kad būtų vienas iš apaštalų, ir išreiškė savo didelį dėkingumą, kad jam buvo leista eiti kartu su jais nuo to laiko, kada jie pirmą kartą pamokslavo prie Jordano upės brastos netoli Jericho, išskyrus kelionę į Finikėją. Jėzus įspėjo jaunuolį, jog dėl besiartinančių įvykių jis neprarastų drąsos, ir užtikrino jį, kad jis gyvens tam, jog taptų galingu karalystės žinianešiu.
Jonas Morkus su jauduliu prisimindavo šitą dieną, praleistą su Jėzumi kalnuose, bet jis niekada neužmiršo Mokytojo paskutiniojo perspėjimo, išsakyto tiesiog prieš pat ruošiantis jiems jau grįžti į Getsemanės stovyklą, kada jis tarė: "Na, Jonai, mes gerai pabendravome, buvo tikra poilsio diena, bet žiūrėk, kad nepasakotum nė vienam žmogui apie tuos dalykus, apie kuriuos aš kalbėjau tau." Ir Jonas Morkus niekada iš tikrųjų neatskleidė nieko, kas vyko šitą dieną, kurią jis praleido su Jėzumi kalnuose.
Per tas keletą likusių Jėzaus žemiškojo gyvenimo valandų Jonas Morkus neleido, kad Mokytojas ilgam išnyktų iš jo akiračio. Šis vaikinas visada iš tiesų slėpėsi netoli jo; jis miegojo tiktai tada, kada miegojo Jėzus.
2. VAIKYSTĖ ŠEIMOJE
Per šitos dienos bendravimą su Jonu Morkumi, Jėzus žymią laiko dalį praleido lygindamas jų ankstyvosios vaikystės ir paauglystės patyrimus. Nors Jono tėvai šito pasaulio turto turėjo daugiau už Jėzaus tėvus, bet paauglystės metais jų patyrimas didele dalimi buvo labai panašus. Jėzus papasakojo daug dalykų, kurie Jonui padėjo geriau suprasti savo tėvus ir kitus savo šeimos narius. Kada berniukas Mokytojo paklausė, kaip jis gali žinoti, kad jis taps "galingu karalystės žinianešiu," tada Jėzus atsakė:
"Aš žinau, tu liksi ištikimas karalystės evangelijai, nes galiu pasikliauti tavo dabartiniu įtikėjimu ir meile, kada šitos savybės remiasi tokiu ankstyvu lavinimu, kokį tu gavai savo šeimoje. Tu esi padarinys tokios šeimos, kurioje tėvai vienas kitam jaučia nuoširdžią meilę, ir dėl to tu nebuvai per daug išlepintas, kad žalingai išaukštintum savo sampratą apie savojo aš reikšmingumą. Taip pat ir tavoji asmenybė nebuvo iškreipta tuo, kad tavo tėvai tam, jog įgytų tavo pasitikėjimą ir atsidavimą, būtų be meilės pynę intrigas vienas prieš kitą. Tu patyrei tokią tėvų meilę, kuri užtikrina pagirtiną pasitikėjimą savimi ir kuri puoselėja normalius saugumo jausmus. Bet
--------------------------------------------------------------------------------
[1922]▼
tau taip pat pasisekė ir tuo, jog tavo tėvai buvo ir išmintingi, ir mylėjo; ir būtent išmintis vedė juos į tai, kad atsispirtų didžiajai daliai pataikavimo formų ir daugeliui prabangos dalykų, kuriuos gali nupirkti turtas, tuo tarpu jie tave pasiuntė į sinagogos mokyklą kartu su kaimynystėje gyvenusiais tavo draugais, o taip pat jie tave skatino mokytis, kaip gyventi šitame pasaulyje, leisdami tau įgyti savo paties patyrimą. Tu, su savo jaunuoju draugu Amosu, atvykai prie Jordano upės, kur mes pamokslavome, o Jono mokiniai krikštijo. Jūs abu norėjote eiti drauge su mumis. Kada tu sugrįžai į Jeruzalę, tavo tėvai sutiko; Amoso tėvai nesutiko; savo sūnų jie taip mylėjo, jog atėmė iš jo šitą palaimintą patyrimą, kurį tu esi įgijęs, net ir tokį patyrimą, kokį tu gauni šitą dieną. Pabėgdamas iš namų, Amosas galėjo prie mūsų prisijungti, bet šitaip pasielgdamas, jis būtų sužeidęs meilę ir paaukojęs ištikimybę. Net jeigu toks poelgis ir būtų buvęs išmintingas, bet tai būtų buvusi siaubinga kaina, kurią būtų tekę mokėti už patyrimą, savarankiškumą, ir laisvę. Išmintingi tėvai, tokie, kaip tavo, pasirūpina, kad jų vaikams nereikėtų sužeisti meilės ar pažaboti ištikimybės tam, kad pasiektų savarankiškumą ir patirtų gyvybingą laisvę, kada jie yra sulaukę tavojo amžiaus.
“Meilė, Jonai, yra aukščiausioji visatos tikrovė, kada yra padovanota visaišminčių būtybių, bet ji yra pavojinga ir dažnai pusiau savanaudiška savybė, kaip ji pasireiškia mirtingųjų tėvų patirtyje. Kada tu vesi ir turėsi savų vaikų, kuriuos auginsi, žiūrėk, kad tavo meilei patarinėtų išmintis ir vadovautų intelektas.
“Tavo jaunasis draugas Amosas tiki šita karalystės evangelija lygiai tiek, kiek ir tu, bet juo pasikliauti visiškai aš negaliu; aš nesu tikras dėl to, ką jis padarys ateityje. Jo vaikystė šeimoje nebuvo tokia, kad sukurtų visiškai patikimą asmenį. Amosas yra per daug panašus į vieną iš apaštalų, kuriam nepasisekė patirti normalaus, kupino meilės, ir išmintingo lavinimo šeimoje. Tavo visas tolimesnis gyvenimas bus laimingesnis ir patikimesnis, nes tu savo pirmuosius aštuonerius metus praleidai normalioje ir gerai suderintoje šeimoje. Tu turi stiprų ir gerai išugdytą charakterį, nes išaugai tokioje šeimoje, kur vyravo meilė ir valdė išmintis. Toks lavinimas vaikystės metais sukuria tokį ištikimybės tipą, kuris man leidžia būti tvirtai įsitikinusiam, jog tu užbaigsi tą reikalą, kurį esi pradėjęs.”
Daugiau negu valandą Jėzus ir Jonas tęsė šitą diskusiją apie šeimyninį gyvenimą. Mokytojas toliau aiškino Jonui, kaip vaikas yra visiškai priklausomas nuo savo tėvų ir nuo su šeima susieto gyvenimo, kas susiję su jo visomis pirmosiomis intelektualiomis, visuomeninėmis, moralinėmis, ir netgi dvasinėmis sampratomis, kadangi mažam vaikui šeima reiškia viską, ką jis iš pradžių gali sužinoti apie žmogiškuosius arba dieviškuosius ryšius. Vaikas savo pirmuosius įspūdžius apie visatą turi gauti iš motinos globos; jis yra visiškai priklausomas nuo savo žemiškojo tėvo, kas susiję su jo pirmosiomis sampratomis apie dangiškąjį Tėvą. Vėlesnis vaiko gyvenimas tampa laimingas arba nelaimingas, lengvas arba sunkus, sutinkamai su jo ankstyvuoju protiniu ir emociniu gyvenimu, kurį sąlygoja šitie visuomeniniai ir dvasiniai šeimos ryšiai. Visą vėlesnį žmogiškosios būtybės gyvenimą milžinišku laipsniu veikia tai, kas vyksta per pirmuosius kelerius egzistencijos metus.
Mes nuoširdžiai tikime, kad Jėzaus mokymo evangelija, grindžiama tėvo-vaiko ryšiais, vargu ar galės patirti pasaulinio masto pritarimą, kol neateis toks laikas, kai šiuolaikinių civilizuotų tautų šeimyniniame gyvenime bus daugiau meilės ir daugiau išminties. Nežiūrint to, jog dvidešimtojo amžiaus tėvai turi didžiulių žinių ir išplėstą tiesą tam, kad šeimą pagerintų ir šeimyninį gyvenimą sukilnintų, bet vis tiek tebelieka toks faktas, kad labai mažai šiuolaikinių šeimų yra tokios
--------------------------------------------------------------------------------
[1923]▼
geros vietos, kuriose berniukus ir mergaites būtų galima auklėti taip, kaip Jėzaus šeimoje Galilėjoje ir Jono Morkaus šeimoje Judėjoje, nors dėl Jėzaus evangelijos priėmimo šeimyninis gyvenimas tuoj pat pagerės. Kupinas meilės išmintingos šeimos gyvenimas ir ištikimas tikrosios religijos atsidavimas sukuria giluminį vienas kitą veikiantį tarpusavio poveikį. Toks šeimyninis gyvenimas religiją sustiprina, o tikroji religija šeimą visada šlovina.
Tas tiesa, didelė dalis geriau suderintų šiuolaikinių šeimų iš tikrųjų atsisakė daugelio nepageidaujamų, stabdančių augimą, poveikių ir kitų suvaržančių faktorių, kurie buvo būdingi senovės žydų šeimoms. Iš tikrųjų, yra daugiau spontaniškos nepriklausomybės ir nepalyginamai daugiau asmeninės laisvės, bet šitos laisvės nežaboja meilė, nemotyvuoja ištikimybė, taip pat jos nevaldo ir išminties protinga drausmė. Kol mes mokysime vaiką melstis, “Mūsų Tėve, kuris esi danguje,” tol milžiniška atsakomybė tenka visiems žemiškiesiems tėvams gyventi ir tvarkyti savo namus taip, kad žodis tėvas būtų deramai laikomas šventu visų augančių vaikų prote ir širdyje.
3. DIENA STOVYKLOJE
Šitos dienos didžiąją dalį apaštalai praleido vaikštinėdami po Alyvų Kalną ir bendraudami su tais mokiniais, kurie stovykloje gyveno kartu su jais, bet jau tuoj po pusiaudienio labai norėjo pamatyti sugrįžtantį Jėzų. Dienai baigiantis, jie vis labiau ėmė nerimauti dėl jo saugumo; be jo jie jautėsi neapsakomai vieniši. Per visą dieną buvo daug diskutuojama dėl to, ar reikėjo leisti Mokytojui išeiti vienam į kalnus, lydimam tiktai pasiuntinuko. Nors nė vienas vyras savo minčių atvirai šitaip neišreiškė, bet kiekvienas iš jų, išskyrus Judą Iskarijotą, norėjo pats būti Jono Morkaus vietoje.
Buvo apie popietės vidurį, kada Natanielius sakė savo kalbą apie "Aukščiausią troškimą" maždaug pusei tuzino apaštalų ir tokiam pačiam skaičiui mokinių, kurios pabaiga buvo tokia: "Su mūsų didžiąja dauguma yra negerai tai, kad mes esame neryžtingi. Mes nemylime Mokytojo taip, kaip jis myli mus. Jeigu mes visi su juo eiti būtume norėję tiek, kiek norėjo Jonas Morkus, tada jis tikrai būtų pasiėmęs mus visus. Mes stovėjome šalia, tuo tarpu tas vaikinas priėjo prie Mokytojo ir pasiūlė jam krepšį, tačiau kada Mokytojas krepšį paėmė, tada vaikinas jo nepaleido. Ir šitaip Mokytojas paliko mus čia, tuo tarpu jis išėjo į kalnus su krepšiu, berniuku, ir viskas."
Apie ketvirtą valandą, pas Dovydą Zabediejų atvyko bėgikai, atnešę jam žinią nuo jo motinos Betsaidoje ir nuo Jėzaus motinos. Prieš keletą dienų Dovydas buvo nusprendęs, jog vyriausieji šventikai ir valdovai rengiasi Jėzų nužudyti. Dovydas žinojo, kad jie yra pasiryžę Mokytoją sunaikinti, ir jis buvo beveik įsitikinęs, kad Jėzus nei pasinaudos savo dieviškąja galia, kad išsigelbėtų, nei leis savo pasekėjams pavartoti jėgą, kad jį apgintų. Priėjęs tokių išvadų, jis negaišo laiko ir nusiuntė pasiuntinį pas savo motiną, ragindamas ją iš karto atvykti į Jeruzalę ir atsivesti Mariją, Jėzaus motiną, ir visus jo šeimos narius.
Dovydo motina padarė taip, kaip jos sūnus prašė, ir dabar bėgikai sugrįžo pas Dovydą, atnešę žinią, kad jo motina ir visa Jėzaus šeima yra pakeliui į Jeruzalę ir turėtų atvykti kažkuriuo vėlyvu metu kitą dieną arba labai ankstų dar kitos dienos rytą. Kadangi Dovydas šitą padarė savo paties iniciatyva, tai jis manė, jog bus išmintinga apie šį reikalą nepasakoti niekam. Dėl to, jis niekam ir nesakė, kad Jėzaus šeima yra pakeliui į Jeruzalę.
--------------------------------------------------------------------------------
[1924]▼
Tuoj po vidurdienio daugiau kaip dvidešimt žmonių iš tos grupės graikų, kurie buvo susitikę su Jėzumi ir šiais dvylika Juozapo iš Arimatėjos namuose, atvyko į stovyklą, ir Petras ir Jonas keletą valandų praleido tardamiesi su jais. Šitie graikai, bent jau kai kurie iš jų, savo žiniomis apie karalystę buvo labai pažengę į priekį, gavę mokymą iš Rodano iš Aleksandrijos.
Tą vakarą, sugrįžęs į stovyklą, Jėzus bendravo su šiais graikais, ir jeigu toks posūkis jo apaštalų ir didelės dalies jo geriausių mokinių nebūtų sutrikdęs, tai jis šiuos dvidešimt graikų būtų įšventinęs, net ir taip, kaip anksčiau jis buvo įšventinęs tuos septyniasdešimt.
------------------
"Tie septyniasdešimt" - Urantijos Knygoje dažnai pavadinami be jokio daiktavardžio, tačiau skaitant nuosekliai, nuo pat septyniasdešimties evangelininkų pasirinkimo, mokymo, ir įšventinimo, aišku, kad net ir tada, kai nepavartojamas daiktavardis "evangalininkų" kalba eina būtent apie septyniasdešimt evangelininkų, kuruos Jėzus atrinko, mokė, įšventino, ir pasiuntė skelbti evangeliją - Dievo Tėvystę ir žmonių brolystę - lygiai taip, kaiop ir savo apaštalus.
Taip pat ir Jėzaus dvylika apaštalų dažnai būna pavadinami tik skaičiumi, be paties daiktavardžio - "tie dvylika."
Tai tik nedidelė pastaba, kad jums būtų aišku apie ką kalbama.
Tuo tarpu PAMĄSTYMUI atrodo tik keli puslapiai teksto, bet kiek duoda daug minčiai peno. Ir gyvenimo šeimoje reorganizavimo pagrindą - MEILĘ.
O meilė šeimoje gali būti tik tada TVIRTA IR APŠVIEČIANTI VAIKUS IR VIENAS KITĄ TIK SU TĖVU ATRASTU SAVYJE. Tik tada meilė tampa LAISVA IR NEVARŽANTI VIENAS KITO IŠ IŠORĖS, IR VISKĄ ATIDUODANTI IŠ VIDAUS Į IŠORĘ. Kitais žodžiais tariant, meilė niekada nepriekaištauja partneriui ar vaikui, bet myli jį ir yra gyva pačiu meilės dalinimu. Ir tą daro kiekvienas, atradęs Tėvą savyje, visiems ir visada, nes jo šeima tampa VISA KŪRINIJOS TVARINIŲ ŠEIMA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-04-26 11:04:08
Komentarai
tikejimas ir itikejimas yra psichiniu reiskiniu sfera ir nereiketu tokiu dalyku painioti su dvasinemis savybemis,- tai nieko bendro neturipranulis
2007-05-04 10:54:15
Mielas Valdai, tu rašai nesuvokęs mano žodžių ir vėl teigdamas tai, ko aš niekada neteigiau, kad atskiri krikščionys negali patirti atsivėrimo, o tuo pačiu ir Tėvo dvasios - Minties Derintojo - veikimo savyje. Kaip tą irgi gali patirti atskiri budistai, musulmonai, krišnaitai.
Aš teigiau ir teigiu, ir teigsiu, kad KRIKŠČIONYBĖ (kaip ir bet kuri kita dabar esanti religija Urantijoje) yra negyva ir iš esmės nebeegzistuojanti religija, nes ji visa subyrėjo į SEKTAS - KATALIKŲ, PRAVOSLAVŲ, PROTESTANTŲ, NAUJOJO AMŽIAUS IR T.T. IR VISOS ŠITOS SEKTOS YRA NEGYVOS IR GRYNAI RITUALINĖS, DĖL TO JOS VEDA TOLYN NUO TĖVO, O NE ARTYN, KAD ŽMOGUS ATRASTŲ TĖVĄ SAVYJE. Ir tarpusavyje jos NEBENDRAUJA KAIP SIELOS SESĖS IR BROLIAI, NES JUOS IR ATSKRIA RITUALAI. O būtent prieš ritualus kovojo Jėzus.
Štai, pavyzdžiui, katalikų sektos vadovas popiežius visiškai neseniai nusprendė, ir paliepė savo pavaldiniams, vadovautis tokia nuostata, kad ir MIRĘ, BET DAR NEPAKRIKŠTYTI VAIKAI, IRGI EINA Į DANGŲ. Iki tol, atseit, NEIDAVO. Tai štai, ėmė vienas sau ir nusprendė, ir kitiems savo pavaldiniams paliepė šituo jo asmeniniu sprendimu VADOVAUTIS. Ar tai ne KVALYSTĖ? O juk suaugęs žmogus, net turintis jau nemažą gyvenimo patyrimą, o logikos jokios.
Ir tokiom nuostatom turi vadovautis kiti. Tai tikras absurdas. Ir ne tik absurdas, bet nesuvokimas, kad Tėvas yra MYLINITS IR GAILESTINGAS IR NIEKO NEATSTUMIA, AR KAS NORS KRIKŠTYTAS AR NEKRIKŠTYTAS. Krikštas yra tik RITUALAS.
Visi IKI PILNAMETYSTĖS VAIKAI, JAUNI ŽMONĖS YRA PRIKELIAMI PO MIRTIES, KAD GALŲ GALE PRIIMTŲ SPRENDIMĄ, AR JIE NORI EITI PAS TĖVĄ Į AMŽINYBĘ. Tačiau jie prikeliami ne trečiąją dieną po mirties, o kada miršta pirmasis iš jų tėvų, jeigu jis yra įtikėjęs. Jeigu pirmasis iš tėvų nebuvo įtikėjęs, tai, kada miršta antrasis. Jeigu ir antrasis nebuvo įtikėjęs, tada po antrojo iš tėvų mirties vaikas yra pažadinamas tokio pavidalo, kokiame jį ištiko mirtis - kūdikį, visai mažą ar jau paaugusį, ar jau paauglį, ir jį auklėja toliau tie pažadinti mirtingieji sielos pavidalu, kurie nesukaupė vaikų auklėjimo patyrimo šitame pasaulyje. Ir auklėja jį iki pilnametystės, o morontiniuose pasauliuose tai bus maždaug iki 16 metų, kad vaikas pats savo valia priimtų apsisprendimą, ar jis nori eiti toliau Tėvo valios vykdymo keliu. Jeigu priima teigiamą sprendimą, tada jo materialus kūnas, atjungus jam sąmonę, yra pekeičiamas į morontinį-sielos kūną, ir tas naujai pažadintas mirtingasis toliau žengia dvasinio augimo keliu kaip ir visi kiti pažadinti mirtingieji sdielos-morontiniu pavidalu.
Jeigu pilnametystės sulaukęs toks buvęs vaikas priima galutinį neigiamą sprendimą, kad jis nenori daugiau vykdyti Tėvo valios, tada jo valia yra PATENKINAMA. Ir iš tokios antrosios mirties jau prisikėlimo jis nebepatirs niekada per visą amžinybę.
Tuo tarpu Urantijoje patyrę mirtį pilnamečiai yra pažadinami TREČIĄJĄ DIENĄ PO MIRTIES su sąlyga, jeigu yra ĮTIKĖJĘ. Ne ritualų laikosi, bet yra ĮTIKĖJĘ. Krikštas yra TIK RITUALAS. Ir jis prisikėlimo NESUTEIKIA.
Būtent dėl to aš jus raginu, vaduokitės iš ritualų ir ATRASKITE TĖVĄ SAVYJE, NES TIK TAI GARANTUOJA PRISIKĖLIMĄ. O pragaro tikrai nebijokite, nes JO NĖRA IŠ VISO. Čia jau Syso prasimanymai. Jau net ir jūsų ankstesnis vadas, Jonas Paulius II buvo priėmęs naują doktriną, kad PRAGARO NĖRA. Tačiau Sysas vis tiek dar jo bijo.
Dėl to, mielas Valdai, nepainiok mano teiginių, o labai atidžiai juos skaityk. Ir VADOVAUKIS JAIS, JEIGU TIKRAI NORI ĮTIKĖTI IR PRISIKELTI. Krikščionybės negyvos dogmos ir negyvi ritualai tokio priskėlimo nesuteikia. Tą suteikia tik TAVO ĮTIKĖJIMAS Į TĖVĄ AR JĖZŲ, Į BUDĄ AR ALACHĄ, Į KRIŠNĄ AR ABSOLIUTĄ. ĮTIKĖJIMAS, BET NE RITUALAS.
Tačiau tik Tėvo atradiams savyje suteiks tau RAMYBĘ IR PALAIMĄ ir tavoo gyveniams įgaus viskškai kitokią kokybę. Tik įtikėję tu gali GIMTI IŠ DVASIOS, KADA PAMILSI VISUS ŽMONES BE JOKIŲ IŠSKAIČIAVIMU, KADA TU TAPSI SVEIKAS IR ENERGINGAS, LAISVAS NUO BAIMĖS, AKD DARYTUM GERUS DARBUS VISIEMS. Tik taradus Tėvą savyje toks gyvenimas tampa PRASMINGAS. Ir jame ritualui vietos nėra. Ir tada tu paliksi negyvą krikščionybės ritualizmą ir ateisI į mūsų GYVĄ ŠVENTOVĘ, - DIEVO TĖVO IR JO SŪNAUS JĖZAUS - NES PATI ATSIVĖRUSI SIELA PAJAUS, KAD RITULINĖS PAMALDOS JOS TROŠKULIO IR ALKIO NEBENUMAŠINA, NES RITUALINĖSE PAMALDOSE NĖRA GYVOJO TĖVO VANDENS IR GYOSIOS TĖVO DUONOS. O mes geriame GYVOJO TĖVO GYVĄ VANDENĮ IR VALGOME JO GYVĄ DUONĄ. iR PATI TAVO GYVAI TĖVUI ATSIVĖRUSI SIELA ATVES TAVE PAS MUS. KAIP IR DAUGYBĘ KITŲ MŪSŲ SIELOS BROLIŲ IR SESIŲ.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-05-04 10:18:06
krikščioniai čia užeina tik tam, kad patys save įtikintų , kad tikrai 'tiki' ir kad tikrai 'padeda'...
akcija
2007-05-04 09:01:24
as tai suprantu ko sia uzeinu as irgi esu residyvas bet ko cia krikscioniai uzeina? A? Suplatau! Sia vadinasi ekumeninis judejimas?
sv.Belnaldas
2007-05-04 01:35:33
tai jis tuo ir padeda, kad kreipiantis po kurio laiko proporcingai galimybes nukelia kuriam laikui, kol krokscionius pradeda susivokti, kad dievo veikimas ir meile reiskiasi nepriklausomai nuo to ar krikscionius teikiasi ji patirti, ar ne, ar tik po tam tikro laiko, po nekurio
residyvas
2007-05-04 01:13:02
Algimantai, rasote, kad jei krikscionys patiria Dievo veikima ir meile, tai sakote, kad tai tik kaip vienkartine akcija. Zodziu Dievas padeda krikscioniui tik viena karta ir jei sis zmogus po kurio laiko vel kreipiasi i Dieva, tai Dievo iseitu jau nebeturi galimybiu sulaukti?
Valdas
2007-05-04 00:42:38
Mielas (urantiškiams, bet ne man)Algimantai, tu sakei
<Tai kaip gi jūs tada keisite save į geresnįjį aš be TĖVO? Kaip jūs šviesinsite Lietuvą be TĖVO? Tai tiesiog neįmanoma, jog be TĖVO būtų išgyvendinta korupcija, nusikalstamumas, kyšininkavimas, narkomanija, alkoholizmas, savanaudiškumas. Ar jūs norite tokioje pelkėje ir toliau gyventi?
Aš - ne. Dėl to aš - su TĖVU, ATRASTU SAVYJE.
Ir su manimi bus daugybė, milijardai, mano sielos sesių ir brolių, kurie savo sielą irgi nuoširdžiai atvers Tėvui. Visoje planetoje. Ir būtent mūsų su TĖVU yra gyvoji ateitis, o ne ritualinės ir gąsdinančios Dievo bausmėmis ir pasaulio pabaiga Biblijos.>
Aš esu Dievo vaikas, mano nuodėmes nuplovė Jėzaus kraujas; esu išgelbėtas nuo mirties pragare. Esu laimingas Jėzuje Kristuje, taip pat aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina. Trokštu, kad kuo daugiau mano tautiečių (taip ir įskaitant urantistus) būtų išgelbėti, kad lietuviai susitaikytų su gyvuoju Dievu, kad išsilaisvintų nuo klaidingų religijų ir kultų (tame tarpe ir urantistų) ir meldžių savo dangiškąjį Tėvą, kad jūs Algimantai, atgailautumėte ir išpažintumėte Jėzų Kristų, kaip Gelbėtoją. Žinau, kad Dievas nesukūrė jus robotu, todėl turite laisvą valią atmesti Kristaus meilę ir eiti į pragarą, bet tai jau jūsų pasirinkimas...
Sysas
2007-05-03 17:34:44
Mielieji, negyvos religijos yra ne tik kirkščionybė, bet ir VISOS KITOS EGZITUOJANČIOS MŪSŲ PLANETOJE, NES JOS IŠ ESMĖS REMIASI NE TĖVU, BET RITUALU.
Tačiau ir tarp visų religijų tikinčiųjų yra NUOŠIRDŽIAI SIEKIANČIŲ TYRO, SKAISTAUS RYŠIO SU JĖZUMI, SU ALACHU, SU BUDA, SU DIEVU, ir būtent per šitą nuošrdų atvertą kanalą jie ir pajuta PAGALBĄ, SUSTIPRINIMĄ, NURAMINIMĄ. Tačiau TUO VISKAS IR PASIBAIGIA. PRAEINA GRĖSMĖS AKIMIRKA, IR VĖL SUGRĮŽTAMA PRIE RITUALINIO DIEVO IŠPAŽINIMO, nors tas patirtas pagalbos suteikimas sustiprina pojūtį, kad Dievas TIKRAI PADĖJO ANĄ AKIMIRKĄ, IR TĄ GALI ŽMOGUS PALIUDYTI BET KAM, TIEK BUDISTAS, TIEK KRIKŠČIONIS, TIEK MUSULMONAS.
Tačiau nuo ATSKIRŲ TIKINČIŲJŲ NUOŠIRDAUS ATSIVĖRIMO AKIMIRKOS, IR REALIOS PAGALBOS PATYRIMO, PATI BAŽNYČIA NETAPO GYVA IR MOKANTI KAIP GI BENDRAUTI SU TĖVU.
Ji taip ir liko tame pačiame negyvų ritualų ir negyvų dogmų teatro vaidmenyje. Kada nėra GYVYBĖS viduje, tada būtinmi išoriniai atributai, prabangūs drabužiai, smilkalai, vaikštinėjimai iš vienos vietos į kitą, kad paskaitytų ką nors iš Biblijos ir taip diena iš dienos.
Jeigu tk jūs atsivertumėte Tėvui, jūs ir patys PRAREGĖTUMĖTE, O TADA GERTE GERTUMĖTE KIEKVIENĄ JUS UGDANTĮ ŽODĮ. Ir taikytumėte jį praktiniame gyvenime. Ir gyvnimas palengvėtų kaip pūkas. O dabar jūs murkdotės per daugybę metų purviname vandenyje ir tariatės, kad malšinate juo savo sielos troškulį. Tačiau tai tik saviapgaulė, nes jūsų siela vis tiek lieka nepagirdyta GYVUOJU TĖVO VANDENIU IR NEPAMAITINTA GYVĄJA TĖVO DUONA.
Tai, kad jūsų siela akla, ir rodo jūsų baimę didesnei šviesai. Ir kol ji bus akla, tol jūs nejausite ramybės savo viduje. Niekada. Ir jokia ritualinė bažnyčia jos jums suteikti nepajėgi. Tą suteikia tik jūsų pačių ATSIVĖRUSI SIELA IR PRISIPILDŽIUSI JAU TĖVO JUMS ATSIŲSTOS MEILĖS IR RAMYBĖS.
Ir Syso pateikta citata iš Jono laiško ir liudija, kad jis šios citatos net nesuvokia. Nes jis pats nėra atradęs Tėvo savyje, dėl to jam visur vaidenasi velniai, kurių iš viso nėra. Kaip ir jokių antikristų nėra. Yra tik mūsų sielos broliai, kurie yra atradę Tėvą savyje ir kurie dar jo nėra atradę, dėl to jiems ir pilna baimės, kad aplinkui pilna antikristų, kai tiesiogine žodžio prasme jie patys yra antikirstai, nes bijo Tėvo ir jo neprisileidžia, o Jėzų pripažįsta tik ant kryžiauis kalamą, bet ne prisikėlusį, kuris juos vestų į didesnę šviesą negu Jono ar Luko, Morkaus ar Mato pasakojimai taip, kaip jiems pasirodė jų pačių nesuvokti Jėzaus mokymai. Štai likti su šiais mokymais būtent dabar, kada yra pateikta pati didžiausia žmonijis šviesa per visą jos istoriją - Urantijos Knyga - ir Jėzaus apreiškimas KALBU JUMS VĖL - tikrai tolygu būti antikristu.
Šiandien yra didesnė šviesa, gyva šviesa - Urantijos Knyga ir Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL apreiškimas, - ir tik jie suteiks jums didesnę sampratą, kas gi yra Tėvas, kas gi yra Jėzus, ir kodėl ir Tėvas, ir Jėzus nenori nei ritualų, nei dogmų iš jūsų JOKIŲ, bet trokšta jūsų atvertos širdies ir sielos, kad galėtų su jumis KIEKVIENU, IR BET KUR, KUR TIK SIELA ATSIVERIA, gyvai bendrauti ir jums perteikti gyvus mokymus, kad jūsų siela GERĖTŲ, TVIRTĖTŲ, AUGTŲ, IR TARNAUTŲ.
Manyje pykčio nėra nė krislelio. Ir tai, ką jums aiškinu, darau JŪSŲ LABUI, KAD TIK JŪS TURĖTUMĖTE NORO ATRASTI GYVĄ TĖVĄ SAVYJE, KAD ATRASTUMĖTE IR GYVĄ SAVO VYRESNĮJĮ SIELOS BROLĮ JĖZŲ, KAD BENDRAUTUMĖTE SU JAIS KASDIEN, KAD IŠ JŲ GAUTUMĖTE MOKYMUS, O NE IŠ BIBLIJOS, KURI SAVO INDĖLĮ JAU ĮNEŠĖ. DABAR ATĖJO LAIKAS NAUJAM ŠALTINIUI. DIDESNIAM. IR GYVAM. IR NET PAČIAM TĖVUI JŪSŲ VIDUJE ESANČIAM. Šito Biblija nemoko. Dėl to jūs ja toliau vadovaudamiesi, tikrai nuo Tėvo TIK TOLSITE, BET JOKIU BŪDU NEARTĖSITE. Ar jūs norite BŪTENT ŠITO?
Tai kaip gi jūs tada keisite save į geresnįjį aš be TĖVO? Kaip jūs šviesinsite Lietuvą be TĖVO? Tai tiesiog neįmanoma, jog be TĖVO būtų išgyvendinta korupcija, nusikalstamumas, kyšininkavimas, narkomanija, alkoholizmas, savanaudiškumas. Ar jūs norite tokioje pelkėje ir toliau gyventi?
Aš - ne. Dėl to aš - su TĖVU, ATRASTU SAVYJE.
Ir su manimi bus daugybė, milijardai, mano sielos sesių ir brolių, kurie savo sielą irgi nuoširdžiai atvers Tėvui. Visoje planetoje. Ir būtent mūsų su TĖVU yra gyvoji ateitis, o ne ritualinės ir gąsdinančios Dievo bausmėmis ir pasaulio pabaiga Biblijos.
Ten, kur yra Tėvas ir Jo sūnūs ir dukros, ten jokios pabaigos nebūna niekada.
Tačiau visur sprendimas yra jūsų LAISVA VALIA IR ASMENIŠKAI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-05-03 16:39:27
Algimantai vis kartojate, kad krikscionys nepazista gyvojo Dievo, o tik vykdo negyva rituala. Kaip sau norite, niekaip su tuo nesutinku. Jei teigiame, kad krikscioniu Dievas nera gyvas ir maldos nera gyvos, tai turetu reiksti, kad nei krikscioniu Dievas nei maldos nera veiksmingos, o yra tuscios ir jos nieko gero neduoda. Tai kaip cia yra, kad yra tiek daug zmoniu, tvirtinanciu kad Dievas jiems padeda gyvenime, kad malda is tiesu yra veiksminga, kad Biblijoje yra uzrasytas gyvas Kristaus mokslas, kuris is tiesu veikia gyvenime? Siuos dalykus ir as sakau, nes pats visu tuo esu isitikines. Jei visa is tiesu veikia gyvenime, tai manau vien tik del to niekas negali tvirtinti, kad tai yra vien tik negyvos dogmos.
Valdas
2007-05-02 23:35:56
Mielasis, Algimantai,
kodėl tamsta, pykstate? Nes jau atrodytų, kad jūs kaip antikristo atšvaitas, o ne mielas dvasinis lyderis. Žiūrėkite, net apaštalas Jonas apie tai rašė:
"Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius. Vaikeliai, tai paskutinė valanda. Kaip esate girdėję, kad ateis antikristas, tai jau dabar pasirodė daug antikristų. Iš to sprendžiame, jog tai paskutinė valanda." (Šv.Raštas,1Jono laiškas)
Kai žmonės nebesivadovauja Dievo Žodžiu, velnias juos supainioja...
Sysas
2007-05-02 23:31:23
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]