Forumas: temos peržiūra
Viena diena kalnuose su Dievu - kaip jaunuolis Jonas Morkus, būsimasis vienos iš evangelijų autorius, dieną praleido su Jėzumi kalnuose vienu du.
Šitą dokumentą jums siūlau dėl to, kad pamąstytumėte, kaip Jėzui svarbu ne tik bendravimas su Tėvu, bet ir septyniolikos metų amžiaus, dar mažai ką suvokiančio gyvenime, Jono Morkaus nuoširdaus troškimo pabūti su Jėzumi greta patenkinimas. Tačiau šio troškimo patenkinimas ne dėl to, kad patenkintų Jono savimeilę ar nusilestų jo ryžtui siekti tokio buvimo kartu, bet kad jam suteiktų didesnį mokymą, didesnę šviesą apie šeimą, apie vaikų auklėjimą, apie Dievą. Taip, kaip pasielgė paauglys Jonas Morkus, kad jį pasiimtų Jėzus į kalnus, nesusivokė taip pasielgti nė vienas už jį daug vyresnis apaštalas, nors ir apaštalai, išskyrus Judą Iskarijotą, kuriam galvoje buvo visiškai kiti dalykai, troško būti su Jėzumi, lygiai taip atskleidžia, kaip svarbu imtis PRAKTINIŲ VEIKSMŲ IR RYŽTINGŲ, O NE TIK NORĖTI IR PASYVIAI STEBĖTI.
Ir lygiai taip svarbios yra Jėzaus mintys Jonui Morkui apie tėvų ir vaikų santykius, apie tėvų realią meilę savo vaikams, o ne jų lepinimą, tenkinant vaikų visas užgaidas ir tuo pačiu žalojant ir vaikų ATEITĮ, JŲ CHARAKTERĮ, PAVERČIANT JUOS KAIP TIK SAVANAUDIŠKAI BESIELGIANČIAIS IR NESUGEBANČIAIS IŠMINTINGAI NAUDOTIS LAISVA VALIA IR MEILE, kas ypač būdinda didžiuliam skaičiui dabartinių materialiai gerai aprūpintų šeimų visoje Urantijoje, ir Lietuvoje taip pat.
-------------------
177 DOKUMENTAS
TREČIADIENIS, POILSIO DIENA
KADA žmonių mokymo darbas jų nespaudė, būtent tada Jėzus ir jo apaštalai buvo įpratę nuo savo darbų ilsėtis kiekvieną trečiadienį. Šitą konkretų trečiadienį jie pusryčiavo šiek tiek vėliau negu įprasta, o stovykloje vyravo kažką negera lemianti tyla; per šito rytinio valgymo pirmąją pusę buvo šnekama mažai. Pagaliau Jėzus tarė: "Aš noriu, kad šiandien jūs pailsėtumėte. Neskubėdami apgalvokite viską, kas atsitiko nuo to laiko, kada mes atėjome į Jeruzalę, ir pamąstykite apie tai, kas laukia ateityje, apie ką aš jums aiškiai šnekėjau. Pasirūpinkite, kad tiesa išliktų jūsų gyvenime, ir, kad kasdien jūs augtumėte gailestingumu."
Po pusryčių Mokytojas pranešė Andriejui, kad jis ketina dienai išvykti, ir patarė, jog apaštalams būtų leista šį laiką praleisti savo pačių nuožiūra, išskyrus tai, kad jokiomis aplinkybėmis jie neturėtų eiti į Jeruzalę už jos sienų.
Kada Jėzus susirengė eiti į kalnus vienas, tada Dovydas Zabediejus kreipėsi į jį, sakydamas, "Tu gerai žinai, Mokytojau, jog fariziejai ir valdovai stengiasi tave sunaikinti, ir vis tiek tu rengiesi į kalnus eiti vienas. Šitą daryti yra kvailystė; dėl to aš su tavimi tikrai siunčiu tris vyrus, gerai pasirengusius, kad pasirūpintų tuo, jog tau neatsitiktų nieko blogo." Jėzus nužvelgė šiuos tris gerai ginkluotus ir tvirtus galilėjiečius ir tarė Dovydui: "Tavo noras yra geras, bet tu klysti dėl to, nes nesupranti, jog Žmogaus Sūnui nereikia nė vieno gynėjo. Joks žmogus nepalies manęs iki tos valandos, kada aš būsiu pasirengęs savąją gyvybę atiduoti sutinkamai su savojo Tėvo valia. Šitie vyrai manęs gali ir nelydėti. Aš noriu eiti vienas, kad galėčiau pabendrauti su Tėvu."
Išgirdę šiuos žodžius, Dovydas ir jo ginkluoti sargybiniai pasišalino; bet, kada Jėzus ėmė eiti vienas, tada prie jo priėjo Jonas Morkus su mažu krepšeliu, kuriame buvo maisto ir vandens, ir pareiškė, jeigu jis ketina nebūti visą dieną, tai gali išalkti. Mokytojas nusišypsojo Jonui ir pasilenkė, kad pasiimtų krepšelį.
1. VIENĄ DIENĄ VIENAS SU DIEVU
Kada Jėzus buvo bepaimąs iš Jono rankų krepšį su maistu, tada jaunasis vyras išdrįso tarti: "Bet, Mokytojau, tu gali pasidėti krepšelį tuo metu, kai pasitrauksi į šalį, kad pasimelstum, ir toliau nueiti be jo. Be to, jeigu aš eičiau drauge, kad paneščiau šiuos pietus, tai tu būtum laisvesnis tam, kad garbintum, o aš tikrai tylėsiu. Aš tikrai neklausiu jokių klausimų, ir pasiliksiu prie krepšio, kai tu nueisi atskirai vienas melstis."
Sakydamas šitą kalbą, kurios nutrūktgalviškas drąsumas nustebino ir kai kuriuos netoli buvusius klausytojus, Jonas išdrįso įsitverti į krepšį. Taip jie ir stovėjo, tiek Jonas, tiek Jėzus, laikydami krepšį abu. Netrukus Mokytojas jį paleido ir, žvelgdamas
--------------------------------------------------------------------------------
[1921]▼
žemyn į vaikiną, tarė: "Kadangi tu iš visos širdies trokšti eiti su manimi, tikrai iš tavęs nebus šitas atimta. Mes išeisime vieni atskirai ir gerai pabendrausime. Tu gali man pateikti bet kokį klausimą, kuris kyla tavo širdyje, ir mes paguosime ir nuraminsime vienas kitą. Tu gali pirmas nešti šiuos pietus, o kada pavargsi, tai aš tau padėsiu. Eime drauge su manimi."
Jėzus tą vakarą į stovyklą sugrįžo tiktai po saulėlydžio. Mokytojas šitą paskutiniąją ramybės dieną žemėje praleido bendraudamas su šituo tiesos išalkusiu jaunuoliu ir šnekėdamasis su savo Rojaus Tėvu. Danguje šitas įvykis tapo žinomas, kaip "toji diena, kurią jaunuolis kalnuose praleido su Dievu." Šitas atvejis amžiams yra tas pavyzdys, kuris rodo Kūrėjo norą bičiuliautis su tvariniu. Net ir jaunuolis, jeigu širdies troškimas yra iš tikrųjų aukščiausio laipsnio, gali atkreipti visatos Dievo dėmesį ir džiaugtis kupinu meilės bendravimu su juo, realiai patirti tą neužmirštamą ekstazę, jog yra kalnuose vienas su Dievu, ir ištisą dieną. Ir būtent toks buvo Jono Morkaus unikalus patyrimas šitą trečiadienį Judėjos kalnuose.
Jėzus daug bendravo su Jonu, jam atvirai pasakojo apie šito pasaulio ir būsimojo pasaulio reikalus. Jėzui Jonas pasisakė, kaip jam labai gaila, jog neturi pakankamai metų, kad būtų vienas iš apaštalų, ir išreiškė savo didelį dėkingumą, kad jam buvo leista eiti kartu su jais nuo to laiko, kada jie pirmą kartą pamokslavo prie Jordano upės brastos netoli Jericho, išskyrus kelionę į Finikėją. Jėzus įspėjo jaunuolį, jog dėl besiartinančių įvykių jis neprarastų drąsos, ir užtikrino jį, kad jis gyvens tam, jog taptų galingu karalystės žinianešiu.
Jonas Morkus su jauduliu prisimindavo šitą dieną, praleistą su Jėzumi kalnuose, bet jis niekada neužmiršo Mokytojo paskutiniojo perspėjimo, išsakyto tiesiog prieš pat ruošiantis jiems jau grįžti į Getsemanės stovyklą, kada jis tarė: "Na, Jonai, mes gerai pabendravome, buvo tikra poilsio diena, bet žiūrėk, kad nepasakotum nė vienam žmogui apie tuos dalykus, apie kuriuos aš kalbėjau tau." Ir Jonas Morkus niekada iš tikrųjų neatskleidė nieko, kas vyko šitą dieną, kurią jis praleido su Jėzumi kalnuose.
Per tas keletą likusių Jėzaus žemiškojo gyvenimo valandų Jonas Morkus neleido, kad Mokytojas ilgam išnyktų iš jo akiračio. Šis vaikinas visada iš tiesų slėpėsi netoli jo; jis miegojo tiktai tada, kada miegojo Jėzus.
2. VAIKYSTĖ ŠEIMOJE
Per šitos dienos bendravimą su Jonu Morkumi, Jėzus žymią laiko dalį praleido lygindamas jų ankstyvosios vaikystės ir paauglystės patyrimus. Nors Jono tėvai šito pasaulio turto turėjo daugiau už Jėzaus tėvus, bet paauglystės metais jų patyrimas didele dalimi buvo labai panašus. Jėzus papasakojo daug dalykų, kurie Jonui padėjo geriau suprasti savo tėvus ir kitus savo šeimos narius. Kada berniukas Mokytojo paklausė, kaip jis gali žinoti, kad jis taps "galingu karalystės žinianešiu," tada Jėzus atsakė:
"Aš žinau, tu liksi ištikimas karalystės evangelijai, nes galiu pasikliauti tavo dabartiniu įtikėjimu ir meile, kada šitos savybės remiasi tokiu ankstyvu lavinimu, kokį tu gavai savo šeimoje. Tu esi padarinys tokios šeimos, kurioje tėvai vienas kitam jaučia nuoširdžią meilę, ir dėl to tu nebuvai per daug išlepintas, kad žalingai išaukštintum savo sampratą apie savojo aš reikšmingumą. Taip pat ir tavoji asmenybė nebuvo iškreipta tuo, kad tavo tėvai tam, jog įgytų tavo pasitikėjimą ir atsidavimą, būtų be meilės pynę intrigas vienas prieš kitą. Tu patyrei tokią tėvų meilę, kuri užtikrina pagirtiną pasitikėjimą savimi ir kuri puoselėja normalius saugumo jausmus. Bet
--------------------------------------------------------------------------------
[1922]▼
tau taip pat pasisekė ir tuo, jog tavo tėvai buvo ir išmintingi, ir mylėjo; ir būtent išmintis vedė juos į tai, kad atsispirtų didžiajai daliai pataikavimo formų ir daugeliui prabangos dalykų, kuriuos gali nupirkti turtas, tuo tarpu jie tave pasiuntė į sinagogos mokyklą kartu su kaimynystėje gyvenusiais tavo draugais, o taip pat jie tave skatino mokytis, kaip gyventi šitame pasaulyje, leisdami tau įgyti savo paties patyrimą. Tu, su savo jaunuoju draugu Amosu, atvykai prie Jordano upės, kur mes pamokslavome, o Jono mokiniai krikštijo. Jūs abu norėjote eiti drauge su mumis. Kada tu sugrįžai į Jeruzalę, tavo tėvai sutiko; Amoso tėvai nesutiko; savo sūnų jie taip mylėjo, jog atėmė iš jo šitą palaimintą patyrimą, kurį tu esi įgijęs, net ir tokį patyrimą, kokį tu gauni šitą dieną. Pabėgdamas iš namų, Amosas galėjo prie mūsų prisijungti, bet šitaip pasielgdamas, jis būtų sužeidęs meilę ir paaukojęs ištikimybę. Net jeigu toks poelgis ir būtų buvęs išmintingas, bet tai būtų buvusi siaubinga kaina, kurią būtų tekę mokėti už patyrimą, savarankiškumą, ir laisvę. Išmintingi tėvai, tokie, kaip tavo, pasirūpina, kad jų vaikams nereikėtų sužeisti meilės ar pažaboti ištikimybės tam, kad pasiektų savarankiškumą ir patirtų gyvybingą laisvę, kada jie yra sulaukę tavojo amžiaus.
“Meilė, Jonai, yra aukščiausioji visatos tikrovė, kada yra padovanota visaišminčių būtybių, bet ji yra pavojinga ir dažnai pusiau savanaudiška savybė, kaip ji pasireiškia mirtingųjų tėvų patirtyje. Kada tu vesi ir turėsi savų vaikų, kuriuos auginsi, žiūrėk, kad tavo meilei patarinėtų išmintis ir vadovautų intelektas.
“Tavo jaunasis draugas Amosas tiki šita karalystės evangelija lygiai tiek, kiek ir tu, bet juo pasikliauti visiškai aš negaliu; aš nesu tikras dėl to, ką jis padarys ateityje. Jo vaikystė šeimoje nebuvo tokia, kad sukurtų visiškai patikimą asmenį. Amosas yra per daug panašus į vieną iš apaštalų, kuriam nepasisekė patirti normalaus, kupino meilės, ir išmintingo lavinimo šeimoje. Tavo visas tolimesnis gyvenimas bus laimingesnis ir patikimesnis, nes tu savo pirmuosius aštuonerius metus praleidai normalioje ir gerai suderintoje šeimoje. Tu turi stiprų ir gerai išugdytą charakterį, nes išaugai tokioje šeimoje, kur vyravo meilė ir valdė išmintis. Toks lavinimas vaikystės metais sukuria tokį ištikimybės tipą, kuris man leidžia būti tvirtai įsitikinusiam, jog tu užbaigsi tą reikalą, kurį esi pradėjęs.”
Daugiau negu valandą Jėzus ir Jonas tęsė šitą diskusiją apie šeimyninį gyvenimą. Mokytojas toliau aiškino Jonui, kaip vaikas yra visiškai priklausomas nuo savo tėvų ir nuo su šeima susieto gyvenimo, kas susiję su jo visomis pirmosiomis intelektualiomis, visuomeninėmis, moralinėmis, ir netgi dvasinėmis sampratomis, kadangi mažam vaikui šeima reiškia viską, ką jis iš pradžių gali sužinoti apie žmogiškuosius arba dieviškuosius ryšius. Vaikas savo pirmuosius įspūdžius apie visatą turi gauti iš motinos globos; jis yra visiškai priklausomas nuo savo žemiškojo tėvo, kas susiję su jo pirmosiomis sampratomis apie dangiškąjį Tėvą. Vėlesnis vaiko gyvenimas tampa laimingas arba nelaimingas, lengvas arba sunkus, sutinkamai su jo ankstyvuoju protiniu ir emociniu gyvenimu, kurį sąlygoja šitie visuomeniniai ir dvasiniai šeimos ryšiai. Visą vėlesnį žmogiškosios būtybės gyvenimą milžinišku laipsniu veikia tai, kas vyksta per pirmuosius kelerius egzistencijos metus.
Mes nuoširdžiai tikime, kad Jėzaus mokymo evangelija, grindžiama tėvo-vaiko ryšiais, vargu ar galės patirti pasaulinio masto pritarimą, kol neateis toks laikas, kai šiuolaikinių civilizuotų tautų šeimyniniame gyvenime bus daugiau meilės ir daugiau išminties. Nežiūrint to, jog dvidešimtojo amžiaus tėvai turi didžiulių žinių ir išplėstą tiesą tam, kad šeimą pagerintų ir šeimyninį gyvenimą sukilnintų, bet vis tiek tebelieka toks faktas, kad labai mažai šiuolaikinių šeimų yra tokios
--------------------------------------------------------------------------------
[1923]▼
geros vietos, kuriose berniukus ir mergaites būtų galima auklėti taip, kaip Jėzaus šeimoje Galilėjoje ir Jono Morkaus šeimoje Judėjoje, nors dėl Jėzaus evangelijos priėmimo šeimyninis gyvenimas tuoj pat pagerės. Kupinas meilės išmintingos šeimos gyvenimas ir ištikimas tikrosios religijos atsidavimas sukuria giluminį vienas kitą veikiantį tarpusavio poveikį. Toks šeimyninis gyvenimas religiją sustiprina, o tikroji religija šeimą visada šlovina.
Tas tiesa, didelė dalis geriau suderintų šiuolaikinių šeimų iš tikrųjų atsisakė daugelio nepageidaujamų, stabdančių augimą, poveikių ir kitų suvaržančių faktorių, kurie buvo būdingi senovės žydų šeimoms. Iš tikrųjų, yra daugiau spontaniškos nepriklausomybės ir nepalyginamai daugiau asmeninės laisvės, bet šitos laisvės nežaboja meilė, nemotyvuoja ištikimybė, taip pat jos nevaldo ir išminties protinga drausmė. Kol mes mokysime vaiką melstis, “Mūsų Tėve, kuris esi danguje,” tol milžiniška atsakomybė tenka visiems žemiškiesiems tėvams gyventi ir tvarkyti savo namus taip, kad žodis tėvas būtų deramai laikomas šventu visų augančių vaikų prote ir širdyje.
3. DIENA STOVYKLOJE
Šitos dienos didžiąją dalį apaštalai praleido vaikštinėdami po Alyvų Kalną ir bendraudami su tais mokiniais, kurie stovykloje gyveno kartu su jais, bet jau tuoj po pusiaudienio labai norėjo pamatyti sugrįžtantį Jėzų. Dienai baigiantis, jie vis labiau ėmė nerimauti dėl jo saugumo; be jo jie jautėsi neapsakomai vieniši. Per visą dieną buvo daug diskutuojama dėl to, ar reikėjo leisti Mokytojui išeiti vienam į kalnus, lydimam tiktai pasiuntinuko. Nors nė vienas vyras savo minčių atvirai šitaip neišreiškė, bet kiekvienas iš jų, išskyrus Judą Iskarijotą, norėjo pats būti Jono Morkaus vietoje.
Buvo apie popietės vidurį, kada Natanielius sakė savo kalbą apie "Aukščiausią troškimą" maždaug pusei tuzino apaštalų ir tokiam pačiam skaičiui mokinių, kurios pabaiga buvo tokia: "Su mūsų didžiąja dauguma yra negerai tai, kad mes esame neryžtingi. Mes nemylime Mokytojo taip, kaip jis myli mus. Jeigu mes visi su juo eiti būtume norėję tiek, kiek norėjo Jonas Morkus, tada jis tikrai būtų pasiėmęs mus visus. Mes stovėjome šalia, tuo tarpu tas vaikinas priėjo prie Mokytojo ir pasiūlė jam krepšį, tačiau kada Mokytojas krepšį paėmė, tada vaikinas jo nepaleido. Ir šitaip Mokytojas paliko mus čia, tuo tarpu jis išėjo į kalnus su krepšiu, berniuku, ir viskas."
Apie ketvirtą valandą, pas Dovydą Zabediejų atvyko bėgikai, atnešę jam žinią nuo jo motinos Betsaidoje ir nuo Jėzaus motinos. Prieš keletą dienų Dovydas buvo nusprendęs, jog vyriausieji šventikai ir valdovai rengiasi Jėzų nužudyti. Dovydas žinojo, kad jie yra pasiryžę Mokytoją sunaikinti, ir jis buvo beveik įsitikinęs, kad Jėzus nei pasinaudos savo dieviškąja galia, kad išsigelbėtų, nei leis savo pasekėjams pavartoti jėgą, kad jį apgintų. Priėjęs tokių išvadų, jis negaišo laiko ir nusiuntė pasiuntinį pas savo motiną, ragindamas ją iš karto atvykti į Jeruzalę ir atsivesti Mariją, Jėzaus motiną, ir visus jo šeimos narius.
Dovydo motina padarė taip, kaip jos sūnus prašė, ir dabar bėgikai sugrįžo pas Dovydą, atnešę žinią, kad jo motina ir visa Jėzaus šeima yra pakeliui į Jeruzalę ir turėtų atvykti kažkuriuo vėlyvu metu kitą dieną arba labai ankstų dar kitos dienos rytą. Kadangi Dovydas šitą padarė savo paties iniciatyva, tai jis manė, jog bus išmintinga apie šį reikalą nepasakoti niekam. Dėl to, jis niekam ir nesakė, kad Jėzaus šeima yra pakeliui į Jeruzalę.
--------------------------------------------------------------------------------
[1924]▼
Tuoj po vidurdienio daugiau kaip dvidešimt žmonių iš tos grupės graikų, kurie buvo susitikę su Jėzumi ir šiais dvylika Juozapo iš Arimatėjos namuose, atvyko į stovyklą, ir Petras ir Jonas keletą valandų praleido tardamiesi su jais. Šitie graikai, bent jau kai kurie iš jų, savo žiniomis apie karalystę buvo labai pažengę į priekį, gavę mokymą iš Rodano iš Aleksandrijos.
Tą vakarą, sugrįžęs į stovyklą, Jėzus bendravo su šiais graikais, ir jeigu toks posūkis jo apaštalų ir didelės dalies jo geriausių mokinių nebūtų sutrikdęs, tai jis šiuos dvidešimt graikų būtų įšventinęs, net ir taip, kaip anksčiau jis buvo įšventinęs tuos septyniasdešimt.
------------------
"Tie septyniasdešimt" - Urantijos Knygoje dažnai pavadinami be jokio daiktavardžio, tačiau skaitant nuosekliai, nuo pat septyniasdešimties evangelininkų pasirinkimo, mokymo, ir įšventinimo, aišku, kad net ir tada, kai nepavartojamas daiktavardis "evangalininkų" kalba eina būtent apie septyniasdešimt evangelininkų, kuruos Jėzus atrinko, mokė, įšventino, ir pasiuntė skelbti evangeliją - Dievo Tėvystę ir žmonių brolystę - lygiai taip, kaiop ir savo apaštalus.
Taip pat ir Jėzaus dvylika apaštalų dažnai būna pavadinami tik skaičiumi, be paties daiktavardžio - "tie dvylika."
Tai tik nedidelė pastaba, kad jums būtų aišku apie ką kalbama.
Tuo tarpu PAMĄSTYMUI atrodo tik keli puslapiai teksto, bet kiek duoda daug minčiai peno. Ir gyvenimo šeimoje reorganizavimo pagrindą - MEILĘ.
O meilė šeimoje gali būti tik tada TVIRTA IR APŠVIEČIANTI VAIKUS IR VIENAS KITĄ TIK SU TĖVU ATRASTU SAVYJE. Tik tada meilė tampa LAISVA IR NEVARŽANTI VIENAS KITO IŠ IŠORĖS, IR VISKĄ ATIDUODANTI IŠ VIDAUS Į IŠORĘ. Kitais žodžiais tariant, meilė niekada nepriekaištauja partneriui ar vaikui, bet myli jį ir yra gyva pačiu meilės dalinimu. Ir tą daro kiekvienas, atradęs Tėvą savyje, visiems ir visada, nes jo šeima tampa VISA KŪRINIJOS TVARINIŲ ŠEIMA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-04-26 11:04:08
Komentarai
Mielieji, kai kurie iš jūsų pykstate patys nesuvokdami savojo aklumo.Jeigu aš jums aiškinu didesnę tiesą, kurios dar nesuvokiate, tai tuose aiškinimuose nėra jokio pykčio, TUO LABIAU NEAPYKANTOS.
Tai jūsų BAIMĖ YRA PAVERGUSI JUS IR DĖL TO JUMS VISKAS ATRODO PIKTA, NET IR DIDESNĖ ŠVIESA JUS PYKDO.
Aš jus, kaip ir visus kitus, myliu vienodai. O PYKČIO NETURIU IŠ VISO.
Tie, kurie suirztate, jūs nesuvokiate mano teiginių, kad jūs patys save paneigsite, kaip ir krikščionys paneigs save, kada atras TĖVĄ SAVYJE. Paneigs tuo, kad jie atsisakys VISŲ NEGYVŲ KRIKŠČIONYBĖS DOGMŲ - Jėzaus atėjimo į pasaulį ATPIRKTI KITŲ ŽMONIŲ NUODĖMIŲ, baudžiančio Dievo, kurio net TĖVU NEDRĮSDAVO VADINTI, Jėzaus, kaip bažnyčios ĮKŪRĖJO IR GALVOS NEGYVOS IR NEEGZISTUOJANČIOS DOGMOS IR T.T.
KRIKŠČIONYS, ATRADĘ TĖVĄ SAVYJE, NUSTOS VAIKSČIOTI Į NEGYVĄ IR DOGMATINĘ BAŽNYČIĄ IR ATEIS Į MŪSŲ GYVĄJĄ ŠVENTOVĘ - DIEVO TĖVO IR JO SŪNAUS JĖZAUS ŠVENTOVĘ.
Ir kur jūs čia matote nors vieną PIKTĄ žodį. Tiesiog aš jums sakau, kaip bus REALIAI. Ir tą, ką sakau, aš žinau. Ir žinau tą ne iš savęs, bet iš TĖVO.
O kodėl jūs nenorite pažvelgti nors kiek į priekį? Net į savo ateitį? Kodėl BIJOTE išeiti iš prietarų šešėlio į GYVOJO TĖVO MEILĖS ŠVIESĄ SAVYJE? Tai klausimai jums KIEKVIENAM, KURIE NENORITE AUGTI DVASINIU ŪGIU?
Tuo tarpu trokštančius Tėvo atradimo savyje ir jau Jį atradusius, noriu pakviesti atvažiuoti į mūsų penktąjį sambūrį prie Molėtų. Paskaitykite apie tai Naujienų skyrėlyje. Būtent Molėtuose ir galėsime akis į akį kalbėtis apie TĖVĄ, MYLINTĮ IR MYLIMĄ TĖVĄ. NE DOGMATINĮ, NE BAUDŽIANTĮ, NE UŽ NUODĖMES PERSEKIOJANTĮ, BET VIEN TIK MYLINTĮ. IR VISADA PATIRIAMĄ. IR VISADA KVIEČIANTĮ IR NET RAGINANTĮ NEBIJOTI AUGTI DVASINIU ŪGIU IR NET TAPTI TOKIU TOBULU, KOKS TOBULAS YRA JIS PATS.
Tai, kur jūs matote tokiuose teiginiuose purvą, šmeižtą, teisimą, melavimą, kaip mano visada mintis iškraipo Jonas.
Tai, ką sakau jums aš, dar kartą kartoju, sakau Tėvo ir Sūnaus Kūrėjo įgaliotas, kad jus STIPRINČIAU IR RODYČIAU KELIĄ PAS GYVĄJĮ TĖVĄ, KAD IR KAIP TAI KAM BŪTŲ NEPRIIMTINA.
Dėl to jūs tie, kurie bijote patys savęs, kad net imate piktai kalbėti apie didesnę šviesą, mano pateikiamą jums, VISIEMS, NE TIK KRIKŠČIONIMS, jūs patys save ir nuskriaudžiate, nes ten, kur yra jūsų pilnas vidus BAIMĖS DIDESNEI ŠVIESAI, TEN STINGA TĖVO MEILĖS JŪSŲ VIDUJE. Dėl to, kuo greičiau nustosite man laidyti savo bukas streles ir patys imsite susimąstyti, labai RIMTAI SUSIMĄSTYTI, TIES MANO ŽODŽIAIS, tuo greičiau jūs patys pajausite savyje palengvėjimą. Ir tada pajėgsite pasinaudoti mano siūlomais jums mokymais - ATRASKITE TĖVĄ SAVYJE, IR DALINKITĖS JUO SU VISAIS VIENODAI. Tą patirti gali KIEKVIENAS, NES KIEKIVENO VIDUJE YRA TĖVO DVASIA - MINTIES DERINTOJAS, KURIS IR SUTEIKIA TĖVO SIUNČIAMĄ MEILĘ. JUMS TEREIKIA ATSIVERTI. NEJAUGI JŪS NENORITE PAJAUSTI TĖVO SAVYJE, PATIRTI, REALIAI PATIRTI, KAD ESATE TĖVO SŪNŪS IR DUKROS, KUPINI VIEN TIK MEILĖS, BE JOKIO NERIMO, BE JOKIOS BAIMĖS, BE PRIETARŲ IR NEGYVŲ DOGMŲ? BE JOKIO PYKČIO.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-05-02 23:00:01
Taip, Dievas nekuria nei krikščionio, nei urantisto. Ir visų pirma esam tiesiog žmonės. Krikščionybė ar urantizmas yra žmogaus santykio su Dievu išraiška. Tas santykis vienoks ar kitoks būti vistiek privalo, žmogus teigdamas save ir teigdamas Dievą, turi neišvengiamai teigti ir savo santykį su Dievu.
*
Ir teisingai sakai Petrai, nereikia skleisti nesąmonių. Tavo vadinamasis dovanotas ryšys su Dievu, kaip pats supranti, pats savaime dar nedaro žmogaus šventu ar nuodėmingu. Žmogų tokiu daro to ryšio įprasminimas realiame gyvenime. Įprasminimas ne susidievinimu, o teisingu gyvenimu, ane?
Ir dar siūlyčiau pamiršti sąvoką "dvasinis AUGIMAS" - ji labai paaugliškai skamba, turbūt iš to didelio noro būti dideliu... Jonas Krikštytojas apie Jėzų pasakė - JAM skirta augti, o man - mažėti. Bet jis nuo to netapo dvasiškai mažesnis. Todėl perdaug nesirūpinkite savo paties AUGIMU, nors ir dvasiniu vardu pavadintu. Žemė baigia uždusti nuo žmogaus didybės. Bet net ir į dangų pateks tikrai ne didžiausieji.
Jonas
2007-05-02 21:22:59
Petras: " Kol kas tu esi niekas , tik paprastas ir iš visų pusių mirtingas tvarinys"
.
oho...ir kaip tau, Petrai, pavyko išmatuoti? O pats gal jau esi "viskas"?
Petrui
2007-05-02 21:22:41
Jonai , gerb. Jonai, na kaip tu idomiai viską išvedžioji. Aš Urantijos knygą tai suprantu taip.
AŠ manau , kad tas dovanotas potencialus ryšys su Dievu žmogaus nedaro nei šventu ,nei nuodėmingu - tiesiog tu turi potencialią galimybę. Ar tu ją pasinaudosi , tai jau priklauso tik nuo tavęs. O jeigu ir pasinaudosi , tai dar šventuoju tikrai netapsi - būsi tik naujo dvasinio kūno užuomazga , kurį auginsi mūsų Viešpaties Kristaus karalystėje. Pasikartosiu , kad visa tai yra tik potecialus šaukinys eiti į dvasinį augimą , kuris nuo tavo geru norų gali tik stiprėti, bet neduoda tau jokių prioritetų būti tobulesniam už kitą žmogų. Kol kas tu esi niekas , tik paprastas ir iš visų pusių mirtingas tvarinys . Kas girdi šį kvietimą , tas ir eina su džiaugsmu lik Dievo Tėvo ir jam tai tikra , ne ilizinė tikrovė , o kitas žmogus jo suprasti ir negali.
Tik nereikia sklesti nesamonių , niekas negali būti ir lygintis su Dievu. Itikėjes žmogus yra tik potencialus keleivis į amžinybę , o potencialus kvietimas yra būti amžiais potencialiu keleiviu link dieviškumo , link Rojaus. Ir tai gali pradėti jau šiandiena.
Petras
2007-05-02 20:57:32
Jonai,dievas nekūrė nei krikščionio,nei urantisto.Jis kuria žmogų.Tad juo ir būkime.
Jonui
2007-05-02 20:56:32
"tobulai suvaldyta nepakanta" - įdomiai pasakyta.
Tariamai suvaldyta, tačiau kaip yla iš maišo lendanti nepakanta... Ar tokio tobulumo turėtume siekti? Ar tik tiek temoko UK, kad sugebėtume tarsi užglaistyti, užlaižyti sukylančią neapykantą, jos neparodyti viešai, tačiau viduje vis tiek nešiotis niekinantį požiūrį? Ar tai ne fariziejiškumo pačia blogiausia prasme ženklas?
Eksperto tonu aiškinti apie nuodėmes, jas pažinti tik kituose, tačiau nedaryti... Koks turi būti aklas nesupratimas dvasinių dėsnių, kad patikėtum, kad Tėvas suteiks tau galią spręsti apie visus ir viską iš šalies, leis drabstytis purvais, teisti, šmeižti, meluoti ir už nieką neatsakyti. Ir tai - net ne už dorą gyvenimą ar bent pastangas teisingai gyventi ir laikytis įsakymų (dėsnių), o tiesiog už visiškai niekuo negrindžiamą įtikėjimą savo dieviškumu (nes "tėvo atradimas savyje" būtent tai ir reiškia).
Mielieji, NEMOKAMŲ PIETŲ NEBŪNA. Už viską reikia mokėti. Viskas turi savo kainą. Neapgaudinėkite patys savęs. Už įtikėjimą savo dieviškumu be savęs išskaistinimo, pilnutinio atsidavimo Dievo malonei ir tobulos atgailos jūsų laukia dvasinė mirtis. Aš negąsdinu, tik perspėju, nes toks yra DĖSNIS. Precedentas yra.
Gali nebūti krikščionim, tačiau vistiek privalai laikytis dėsnių, o ne juos ignoruoti. Tačiau nereikia paneigti savęs kaip asmens ar asmenybės. Dievas jūsų nepaneigė, ir jūs savęs neneikite. Jis jus myli tokius, kokie esate, ir jūs taip mylėkite save ir kitus. Dievas trokšta, kad su juo susivienytumėte, tačiau ne per nuodėmę (tai neįmanoma), o per šventumą. Kalbate apie atsivėrimą? Atsivėrimas Dievui yra atsivėrimas jo malonei, ir LEIDIMAS JAM DARYTI SU TAVIMI VISKĄ, KĄ TIK JIS NORI. Tai yra absoliučiai priešingas veiksmas vadinamajam tėvo atradimui savyje, kai pats persiimi tariamai dieviškumu ir leidi sau daryti viską, ką nori, tik jau Dievo vardu.
Mielieji, aš jums tiesiai sakau: neklausykite klaidingų Algimanto mokslų - tai tiesus kelias į aklavietę. Jei neišeina būti krikščionimis (tai gana sunku, nes reikia daug ko atsižadėti), bent jau būkite savimi, tokie kokie esate, ir stenkitės būti geresni ir mokykitės mylėti. Prieš ieškant Tėvo pasireiškimų savyje, reikėtų pirma ATRASTI SAVE TĖVO PASAULYJE. Atrasti save pilnutine prasme, kaip mylimą Tėvo vaiką, su savo nuodėmėm ir dorybėm. Dabar jūs dorai net savęs nesugebate pažinti ir vertinti, apie kokį dieviškumą dar svaigstate?
Neturiu daugiau laiko, tačiau tikiuosi mintį supratot :)
Sėkmės visiems ieškotojams,
Jonas
2007-05-02 20:15:16
Tobulai suvaldyta nepakanta nėra meilė, o tik ginčas, kuris atskiria asmenis ir žeidžia kiekvieną pusę...niekas negali bandyti neigti savęs, neneigdamas dievo, tačiau tuomet kas yra tas pranašas, kuris drįsta kitam ištarti: "...ir ateis laikas, kada jūs patys būsite save paneigę..."???
nuščiuvęs
2007-05-02 18:46:13
Ir ateis laikas, kada jūs patys būsite save paneigę, kaip ir visi krikščionys bus paneigę visą savo krikščionybę...
Ir ateis laikas, kada jūs patys būsite save paneigę, kaip ir visi krikščionys bus paneigę visą savo krikščionybę... Ir ateis laikas, kada jūs patys būsite save paneigę, kaip ir visi krikščionys bus paneigę visą savo krikščionybę...
"Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Telydi jus ramybė,
Su broliška meile,
Algimantas"
manoji malda
2007-05-02 18:10:03
Ačiū tau, mielas Jonai, už tavo šio vakaro geranorišką maldą už mane.
Už tave, Valdą, Aidą, ir daugybę, daugybę mano sielos brolių ir sesių, ir ne tik Lietuvoje, aš meldžiuosi KASDIEN jau ne vieną mėnesį, ir melsiuosi TOLIAU.
Krikščionys būtų tikrai verti Jėzaus, jeigu jie nuimtų JĖZŲ NUO KRYŽIAUS PRISIKĖLUSĮ. Tačiau jie PRISIKĖLIMU NETIKI, DĖL TO KASMET IR KALA JĮ IŠ NAUJO ANT KRYŽIAUS, IR TUO GĄSDINA VAIKUS.
Krikščionims Jėzus reikalingas tik kaip priedanga nuo savo pačių sielos IŠLAISVINIMO, KURĮ SUTEIKIA TIKRAS GYVOJO TĖVO ATRADIMAS SAVYJE. Štai tada žmogus ima patirti, ką reiškia Tėvo MEILĖ, JUNTAMA REALIAI. Ir tik tada žmogus išsilaisvina IŠ NUODĖMĖS. Būtent Jėzus ir atnešė tokią žmogaus IŠLAISVINTOJO IŠ NUODĖMĖS ŠVIESĄ. Jis neatpirkinėjo jokių nuodėmių, nes tiesiog nuodėmių atpirkti NEĮMANOMA.
Jis mokė, kad žmogus įtikėtų ir GIMTŲ IŠ DVASIOS, IR TADA JIS TAPS TĖVO SŪNUMI AR DUKRA. Ir daugiau nebedarys JOKIŲ NUODĖMIŲ. O krikščionims užtrenka tik NEGYVO RITUALO IR NEGYVOS KAŽKOKIO DIEVO DOGMOS. Taip jie leidžia sau ir toliau daryti piktus darbus, gyventi apgaulėje, paminti tiesą, išnaudoti savo sielos brolius ir seses darbe, namie, gatvėje.
Būtent GYVOJO Jėzaus mokymo stinga dabar mūsų planetoje, URANTIJOJE, visai žmonijai. Ir tokį mokymą atnešė URANTIJOS KNYGOS apreiškimas. Būtent dėl to buvo šitoji šviesa perteikta žmonijai, kad negyvi ritualai ir negyvos dogmos, kaip nakties šešėliai pranyktų kylant saulei, kuri atneša šviesą ir šilumą, reikalingą visai gyvybei Urantijoje.
Štai ko stinga krikščionims. TĖVO atradimo SAVYJE.
Ir kol jie neatras Tėvo savyje, tol jie žudys vieni kitus, pataikaudami savo gyvuliniams instinktams ir ydoms, kaip tai ir atsitinka kasdien daugybei krikščionių.
Ir NĖ VIENAS, GIMĘS IŠ DVASIOS, TĖVO SŪNUS AR DUKRA NIEKADA NEPAKELS RANKOS PRIEŠ KITĄ, NET IR SILPNESNĮ.
Štai kokia yra GYVOJO TĖVO, ATRASTO SAVYJE, GALINGA MEILĖ, KAD JI ŽMOGŲ IŠLAISVINA IŠ NUODĖMĖS IR ŽMOGUS PAMILSTA KITUS ŽMONES, NET IR TUOS, KURIE DARO NUODĖMES, TAČIAU JŲ NUODEMIŲ NEKARTOJA.
Kol krikščionys bijos TĖVO VARDO, TOL JIE IR NEPATIRS JO MEILĖS SAVYJE, IR TOL BUS NUODĖMINGI SAVO GYVENIMU. Ir tol bijos DIDESNĖS ŠVIESOS, NES JI JUOS PAKEISTŲ IŠ BLOGŲ Į GERUS, TAČIAU JIE BEVELIJA BŪTI BLOGI, JIEMS GĖRIS TIK TIEK TEVERTAS, KIEK GALIMA JUO PASPEKULIUOTI TOKIEMS PAT BAIMĖS PILNIEMS SIELOS BROLIAMS IR SESĖMS, BET JOKIU BŪDU PATIEMS NEDRĮSTANT DVASIŠKAI AUGTI, KAD VYKDYTŲ TĖVO VALIĄ - MYLĖTŲ VISUS, ŠVIESTŲ VISIEMS, TARNAUTŲ VISIEMS SU TA PAČIA TĖVO, ATRASTO SAVYJE, MEILE IR ATSIDAVIMU JO VEDIMUI IŠ VIDAUS.
Tai, ką rašau mūsų Forume, yra skirta jūsų VISŲ DVASINIAM AUGIMUI, NES TĄ DARAU TĖVO IR SŪNAUS KŪRĖJO, JUMS ŽINOMO TIK JĖZAUS VARDU, ĮGALIOTAS. Ir tie iš jūsų, kurie siekiate surasti išeitį iš sunkių padėčių, iš aklavietės, savo gyvenime, žinokite, kad vienintelis išėjimas iš bet kokių pinklių, net ir atrodytų beviltiškų padėčių, yra vien tik Tėvas ir tik Tėvas atrastas savyje. Dėl to nepatingėkite atrasti Jį savyje nuoširdžiu bendravimu su Juo savais žodžiais, savomis mintimis, KASDIEN. Ir po kurio laiko patys pajausite, kaip mano žodžiai pasitvirtina, kada jūs pradėsite savyje jausti ramybę iš Tėvo ir atinanačius meilės virpesius, kurie jau yra jumyse, tik jų dar nejaučiate, nes nesate Tėvui atsivėrę savo visa širdimi, visa savo siela. Dėl to ji ir negali patirti Tėvo meilės. Dėl to ji ir negali patikėti mano sakomais teiginiais. Tačiau turėkite kantrybės. Ir ateis laikas, kada jūs patys būsite save paneigę, kaip ir visi krikščionys bus paneigę visą savo krikščionybę, kada atras Tėvą savyje. Ir tada visi man padėsite skelisti šitą Tėvo šviesą ir meilę vieni kitiems.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Telydi jus ramybė,
Su broliška meile,
Algimantas
2007-05-02 17:55:25
Jeigu nėra velnio, kuris skatina daryti nuodėmes, tai nėra ir dievo, kuris skatina nedaryti nuodėmių. Kaip gerai, kad man nereikia kvaršinti galvos tuo visu bullshit.
Ateistas
2007-05-02 16:22:35
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]