Forumas: temos peržiūra
Viena diena kalnuose su Dievu - kaip jaunuolis Jonas Morkus, būsimasis vienos iš evangelijų autorius, dieną praleido su Jėzumi kalnuose vienu du.
Šitą dokumentą jums siūlau dėl to, kad pamąstytumėte, kaip Jėzui svarbu ne tik bendravimas su Tėvu, bet ir septyniolikos metų amžiaus, dar mažai ką suvokiančio gyvenime, Jono Morkaus nuoširdaus troškimo pabūti su Jėzumi greta patenkinimas. Tačiau šio troškimo patenkinimas ne dėl to, kad patenkintų Jono savimeilę ar nusilestų jo ryžtui siekti tokio buvimo kartu, bet kad jam suteiktų didesnį mokymą, didesnę šviesą apie šeimą, apie vaikų auklėjimą, apie Dievą. Taip, kaip pasielgė paauglys Jonas Morkus, kad jį pasiimtų Jėzus į kalnus, nesusivokė taip pasielgti nė vienas už jį daug vyresnis apaštalas, nors ir apaštalai, išskyrus Judą Iskarijotą, kuriam galvoje buvo visiškai kiti dalykai, troško būti su Jėzumi, lygiai taip atskleidžia, kaip svarbu imtis PRAKTINIŲ VEIKSMŲ IR RYŽTINGŲ, O NE TIK NORĖTI IR PASYVIAI STEBĖTI.
Ir lygiai taip svarbios yra Jėzaus mintys Jonui Morkui apie tėvų ir vaikų santykius, apie tėvų realią meilę savo vaikams, o ne jų lepinimą, tenkinant vaikų visas užgaidas ir tuo pačiu žalojant ir vaikų ATEITĮ, JŲ CHARAKTERĮ, PAVERČIANT JUOS KAIP TIK SAVANAUDIŠKAI BESIELGIANČIAIS IR NESUGEBANČIAIS IŠMINTINGAI NAUDOTIS LAISVA VALIA IR MEILE, kas ypač būdinda didžiuliam skaičiui dabartinių materialiai gerai aprūpintų šeimų visoje Urantijoje, ir Lietuvoje taip pat.
-------------------
177 DOKUMENTAS
TREČIADIENIS, POILSIO DIENA
KADA žmonių mokymo darbas jų nespaudė, būtent tada Jėzus ir jo apaštalai buvo įpratę nuo savo darbų ilsėtis kiekvieną trečiadienį. Šitą konkretų trečiadienį jie pusryčiavo šiek tiek vėliau negu įprasta, o stovykloje vyravo kažką negera lemianti tyla; per šito rytinio valgymo pirmąją pusę buvo šnekama mažai. Pagaliau Jėzus tarė: "Aš noriu, kad šiandien jūs pailsėtumėte. Neskubėdami apgalvokite viską, kas atsitiko nuo to laiko, kada mes atėjome į Jeruzalę, ir pamąstykite apie tai, kas laukia ateityje, apie ką aš jums aiškiai šnekėjau. Pasirūpinkite, kad tiesa išliktų jūsų gyvenime, ir, kad kasdien jūs augtumėte gailestingumu."
Po pusryčių Mokytojas pranešė Andriejui, kad jis ketina dienai išvykti, ir patarė, jog apaštalams būtų leista šį laiką praleisti savo pačių nuožiūra, išskyrus tai, kad jokiomis aplinkybėmis jie neturėtų eiti į Jeruzalę už jos sienų.
Kada Jėzus susirengė eiti į kalnus vienas, tada Dovydas Zabediejus kreipėsi į jį, sakydamas, "Tu gerai žinai, Mokytojau, jog fariziejai ir valdovai stengiasi tave sunaikinti, ir vis tiek tu rengiesi į kalnus eiti vienas. Šitą daryti yra kvailystė; dėl to aš su tavimi tikrai siunčiu tris vyrus, gerai pasirengusius, kad pasirūpintų tuo, jog tau neatsitiktų nieko blogo." Jėzus nužvelgė šiuos tris gerai ginkluotus ir tvirtus galilėjiečius ir tarė Dovydui: "Tavo noras yra geras, bet tu klysti dėl to, nes nesupranti, jog Žmogaus Sūnui nereikia nė vieno gynėjo. Joks žmogus nepalies manęs iki tos valandos, kada aš būsiu pasirengęs savąją gyvybę atiduoti sutinkamai su savojo Tėvo valia. Šitie vyrai manęs gali ir nelydėti. Aš noriu eiti vienas, kad galėčiau pabendrauti su Tėvu."
Išgirdę šiuos žodžius, Dovydas ir jo ginkluoti sargybiniai pasišalino; bet, kada Jėzus ėmė eiti vienas, tada prie jo priėjo Jonas Morkus su mažu krepšeliu, kuriame buvo maisto ir vandens, ir pareiškė, jeigu jis ketina nebūti visą dieną, tai gali išalkti. Mokytojas nusišypsojo Jonui ir pasilenkė, kad pasiimtų krepšelį.
1. VIENĄ DIENĄ VIENAS SU DIEVU
Kada Jėzus buvo bepaimąs iš Jono rankų krepšį su maistu, tada jaunasis vyras išdrįso tarti: "Bet, Mokytojau, tu gali pasidėti krepšelį tuo metu, kai pasitrauksi į šalį, kad pasimelstum, ir toliau nueiti be jo. Be to, jeigu aš eičiau drauge, kad paneščiau šiuos pietus, tai tu būtum laisvesnis tam, kad garbintum, o aš tikrai tylėsiu. Aš tikrai neklausiu jokių klausimų, ir pasiliksiu prie krepšio, kai tu nueisi atskirai vienas melstis."
Sakydamas šitą kalbą, kurios nutrūktgalviškas drąsumas nustebino ir kai kuriuos netoli buvusius klausytojus, Jonas išdrįso įsitverti į krepšį. Taip jie ir stovėjo, tiek Jonas, tiek Jėzus, laikydami krepšį abu. Netrukus Mokytojas jį paleido ir, žvelgdamas
--------------------------------------------------------------------------------
[1921]▼
žemyn į vaikiną, tarė: "Kadangi tu iš visos širdies trokšti eiti su manimi, tikrai iš tavęs nebus šitas atimta. Mes išeisime vieni atskirai ir gerai pabendrausime. Tu gali man pateikti bet kokį klausimą, kuris kyla tavo širdyje, ir mes paguosime ir nuraminsime vienas kitą. Tu gali pirmas nešti šiuos pietus, o kada pavargsi, tai aš tau padėsiu. Eime drauge su manimi."
Jėzus tą vakarą į stovyklą sugrįžo tiktai po saulėlydžio. Mokytojas šitą paskutiniąją ramybės dieną žemėje praleido bendraudamas su šituo tiesos išalkusiu jaunuoliu ir šnekėdamasis su savo Rojaus Tėvu. Danguje šitas įvykis tapo žinomas, kaip "toji diena, kurią jaunuolis kalnuose praleido su Dievu." Šitas atvejis amžiams yra tas pavyzdys, kuris rodo Kūrėjo norą bičiuliautis su tvariniu. Net ir jaunuolis, jeigu širdies troškimas yra iš tikrųjų aukščiausio laipsnio, gali atkreipti visatos Dievo dėmesį ir džiaugtis kupinu meilės bendravimu su juo, realiai patirti tą neužmirštamą ekstazę, jog yra kalnuose vienas su Dievu, ir ištisą dieną. Ir būtent toks buvo Jono Morkaus unikalus patyrimas šitą trečiadienį Judėjos kalnuose.
Jėzus daug bendravo su Jonu, jam atvirai pasakojo apie šito pasaulio ir būsimojo pasaulio reikalus. Jėzui Jonas pasisakė, kaip jam labai gaila, jog neturi pakankamai metų, kad būtų vienas iš apaštalų, ir išreiškė savo didelį dėkingumą, kad jam buvo leista eiti kartu su jais nuo to laiko, kada jie pirmą kartą pamokslavo prie Jordano upės brastos netoli Jericho, išskyrus kelionę į Finikėją. Jėzus įspėjo jaunuolį, jog dėl besiartinančių įvykių jis neprarastų drąsos, ir užtikrino jį, kad jis gyvens tam, jog taptų galingu karalystės žinianešiu.
Jonas Morkus su jauduliu prisimindavo šitą dieną, praleistą su Jėzumi kalnuose, bet jis niekada neužmiršo Mokytojo paskutiniojo perspėjimo, išsakyto tiesiog prieš pat ruošiantis jiems jau grįžti į Getsemanės stovyklą, kada jis tarė: "Na, Jonai, mes gerai pabendravome, buvo tikra poilsio diena, bet žiūrėk, kad nepasakotum nė vienam žmogui apie tuos dalykus, apie kuriuos aš kalbėjau tau." Ir Jonas Morkus niekada iš tikrųjų neatskleidė nieko, kas vyko šitą dieną, kurią jis praleido su Jėzumi kalnuose.
Per tas keletą likusių Jėzaus žemiškojo gyvenimo valandų Jonas Morkus neleido, kad Mokytojas ilgam išnyktų iš jo akiračio. Šis vaikinas visada iš tiesų slėpėsi netoli jo; jis miegojo tiktai tada, kada miegojo Jėzus.
2. VAIKYSTĖ ŠEIMOJE
Per šitos dienos bendravimą su Jonu Morkumi, Jėzus žymią laiko dalį praleido lygindamas jų ankstyvosios vaikystės ir paauglystės patyrimus. Nors Jono tėvai šito pasaulio turto turėjo daugiau už Jėzaus tėvus, bet paauglystės metais jų patyrimas didele dalimi buvo labai panašus. Jėzus papasakojo daug dalykų, kurie Jonui padėjo geriau suprasti savo tėvus ir kitus savo šeimos narius. Kada berniukas Mokytojo paklausė, kaip jis gali žinoti, kad jis taps "galingu karalystės žinianešiu," tada Jėzus atsakė:
"Aš žinau, tu liksi ištikimas karalystės evangelijai, nes galiu pasikliauti tavo dabartiniu įtikėjimu ir meile, kada šitos savybės remiasi tokiu ankstyvu lavinimu, kokį tu gavai savo šeimoje. Tu esi padarinys tokios šeimos, kurioje tėvai vienas kitam jaučia nuoširdžią meilę, ir dėl to tu nebuvai per daug išlepintas, kad žalingai išaukštintum savo sampratą apie savojo aš reikšmingumą. Taip pat ir tavoji asmenybė nebuvo iškreipta tuo, kad tavo tėvai tam, jog įgytų tavo pasitikėjimą ir atsidavimą, būtų be meilės pynę intrigas vienas prieš kitą. Tu patyrei tokią tėvų meilę, kuri užtikrina pagirtiną pasitikėjimą savimi ir kuri puoselėja normalius saugumo jausmus. Bet
--------------------------------------------------------------------------------
[1922]▼
tau taip pat pasisekė ir tuo, jog tavo tėvai buvo ir išmintingi, ir mylėjo; ir būtent išmintis vedė juos į tai, kad atsispirtų didžiajai daliai pataikavimo formų ir daugeliui prabangos dalykų, kuriuos gali nupirkti turtas, tuo tarpu jie tave pasiuntė į sinagogos mokyklą kartu su kaimynystėje gyvenusiais tavo draugais, o taip pat jie tave skatino mokytis, kaip gyventi šitame pasaulyje, leisdami tau įgyti savo paties patyrimą. Tu, su savo jaunuoju draugu Amosu, atvykai prie Jordano upės, kur mes pamokslavome, o Jono mokiniai krikštijo. Jūs abu norėjote eiti drauge su mumis. Kada tu sugrįžai į Jeruzalę, tavo tėvai sutiko; Amoso tėvai nesutiko; savo sūnų jie taip mylėjo, jog atėmė iš jo šitą palaimintą patyrimą, kurį tu esi įgijęs, net ir tokį patyrimą, kokį tu gauni šitą dieną. Pabėgdamas iš namų, Amosas galėjo prie mūsų prisijungti, bet šitaip pasielgdamas, jis būtų sužeidęs meilę ir paaukojęs ištikimybę. Net jeigu toks poelgis ir būtų buvęs išmintingas, bet tai būtų buvusi siaubinga kaina, kurią būtų tekę mokėti už patyrimą, savarankiškumą, ir laisvę. Išmintingi tėvai, tokie, kaip tavo, pasirūpina, kad jų vaikams nereikėtų sužeisti meilės ar pažaboti ištikimybės tam, kad pasiektų savarankiškumą ir patirtų gyvybingą laisvę, kada jie yra sulaukę tavojo amžiaus.
“Meilė, Jonai, yra aukščiausioji visatos tikrovė, kada yra padovanota visaišminčių būtybių, bet ji yra pavojinga ir dažnai pusiau savanaudiška savybė, kaip ji pasireiškia mirtingųjų tėvų patirtyje. Kada tu vesi ir turėsi savų vaikų, kuriuos auginsi, žiūrėk, kad tavo meilei patarinėtų išmintis ir vadovautų intelektas.
“Tavo jaunasis draugas Amosas tiki šita karalystės evangelija lygiai tiek, kiek ir tu, bet juo pasikliauti visiškai aš negaliu; aš nesu tikras dėl to, ką jis padarys ateityje. Jo vaikystė šeimoje nebuvo tokia, kad sukurtų visiškai patikimą asmenį. Amosas yra per daug panašus į vieną iš apaštalų, kuriam nepasisekė patirti normalaus, kupino meilės, ir išmintingo lavinimo šeimoje. Tavo visas tolimesnis gyvenimas bus laimingesnis ir patikimesnis, nes tu savo pirmuosius aštuonerius metus praleidai normalioje ir gerai suderintoje šeimoje. Tu turi stiprų ir gerai išugdytą charakterį, nes išaugai tokioje šeimoje, kur vyravo meilė ir valdė išmintis. Toks lavinimas vaikystės metais sukuria tokį ištikimybės tipą, kuris man leidžia būti tvirtai įsitikinusiam, jog tu užbaigsi tą reikalą, kurį esi pradėjęs.”
Daugiau negu valandą Jėzus ir Jonas tęsė šitą diskusiją apie šeimyninį gyvenimą. Mokytojas toliau aiškino Jonui, kaip vaikas yra visiškai priklausomas nuo savo tėvų ir nuo su šeima susieto gyvenimo, kas susiję su jo visomis pirmosiomis intelektualiomis, visuomeninėmis, moralinėmis, ir netgi dvasinėmis sampratomis, kadangi mažam vaikui šeima reiškia viską, ką jis iš pradžių gali sužinoti apie žmogiškuosius arba dieviškuosius ryšius. Vaikas savo pirmuosius įspūdžius apie visatą turi gauti iš motinos globos; jis yra visiškai priklausomas nuo savo žemiškojo tėvo, kas susiję su jo pirmosiomis sampratomis apie dangiškąjį Tėvą. Vėlesnis vaiko gyvenimas tampa laimingas arba nelaimingas, lengvas arba sunkus, sutinkamai su jo ankstyvuoju protiniu ir emociniu gyvenimu, kurį sąlygoja šitie visuomeniniai ir dvasiniai šeimos ryšiai. Visą vėlesnį žmogiškosios būtybės gyvenimą milžinišku laipsniu veikia tai, kas vyksta per pirmuosius kelerius egzistencijos metus.
Mes nuoširdžiai tikime, kad Jėzaus mokymo evangelija, grindžiama tėvo-vaiko ryšiais, vargu ar galės patirti pasaulinio masto pritarimą, kol neateis toks laikas, kai šiuolaikinių civilizuotų tautų šeimyniniame gyvenime bus daugiau meilės ir daugiau išminties. Nežiūrint to, jog dvidešimtojo amžiaus tėvai turi didžiulių žinių ir išplėstą tiesą tam, kad šeimą pagerintų ir šeimyninį gyvenimą sukilnintų, bet vis tiek tebelieka toks faktas, kad labai mažai šiuolaikinių šeimų yra tokios
--------------------------------------------------------------------------------
[1923]▼
geros vietos, kuriose berniukus ir mergaites būtų galima auklėti taip, kaip Jėzaus šeimoje Galilėjoje ir Jono Morkaus šeimoje Judėjoje, nors dėl Jėzaus evangelijos priėmimo šeimyninis gyvenimas tuoj pat pagerės. Kupinas meilės išmintingos šeimos gyvenimas ir ištikimas tikrosios religijos atsidavimas sukuria giluminį vienas kitą veikiantį tarpusavio poveikį. Toks šeimyninis gyvenimas religiją sustiprina, o tikroji religija šeimą visada šlovina.
Tas tiesa, didelė dalis geriau suderintų šiuolaikinių šeimų iš tikrųjų atsisakė daugelio nepageidaujamų, stabdančių augimą, poveikių ir kitų suvaržančių faktorių, kurie buvo būdingi senovės žydų šeimoms. Iš tikrųjų, yra daugiau spontaniškos nepriklausomybės ir nepalyginamai daugiau asmeninės laisvės, bet šitos laisvės nežaboja meilė, nemotyvuoja ištikimybė, taip pat jos nevaldo ir išminties protinga drausmė. Kol mes mokysime vaiką melstis, “Mūsų Tėve, kuris esi danguje,” tol milžiniška atsakomybė tenka visiems žemiškiesiems tėvams gyventi ir tvarkyti savo namus taip, kad žodis tėvas būtų deramai laikomas šventu visų augančių vaikų prote ir širdyje.
3. DIENA STOVYKLOJE
Šitos dienos didžiąją dalį apaštalai praleido vaikštinėdami po Alyvų Kalną ir bendraudami su tais mokiniais, kurie stovykloje gyveno kartu su jais, bet jau tuoj po pusiaudienio labai norėjo pamatyti sugrįžtantį Jėzų. Dienai baigiantis, jie vis labiau ėmė nerimauti dėl jo saugumo; be jo jie jautėsi neapsakomai vieniši. Per visą dieną buvo daug diskutuojama dėl to, ar reikėjo leisti Mokytojui išeiti vienam į kalnus, lydimam tiktai pasiuntinuko. Nors nė vienas vyras savo minčių atvirai šitaip neišreiškė, bet kiekvienas iš jų, išskyrus Judą Iskarijotą, norėjo pats būti Jono Morkaus vietoje.
Buvo apie popietės vidurį, kada Natanielius sakė savo kalbą apie "Aukščiausią troškimą" maždaug pusei tuzino apaštalų ir tokiam pačiam skaičiui mokinių, kurios pabaiga buvo tokia: "Su mūsų didžiąja dauguma yra negerai tai, kad mes esame neryžtingi. Mes nemylime Mokytojo taip, kaip jis myli mus. Jeigu mes visi su juo eiti būtume norėję tiek, kiek norėjo Jonas Morkus, tada jis tikrai būtų pasiėmęs mus visus. Mes stovėjome šalia, tuo tarpu tas vaikinas priėjo prie Mokytojo ir pasiūlė jam krepšį, tačiau kada Mokytojas krepšį paėmė, tada vaikinas jo nepaleido. Ir šitaip Mokytojas paliko mus čia, tuo tarpu jis išėjo į kalnus su krepšiu, berniuku, ir viskas."
Apie ketvirtą valandą, pas Dovydą Zabediejų atvyko bėgikai, atnešę jam žinią nuo jo motinos Betsaidoje ir nuo Jėzaus motinos. Prieš keletą dienų Dovydas buvo nusprendęs, jog vyriausieji šventikai ir valdovai rengiasi Jėzų nužudyti. Dovydas žinojo, kad jie yra pasiryžę Mokytoją sunaikinti, ir jis buvo beveik įsitikinęs, kad Jėzus nei pasinaudos savo dieviškąja galia, kad išsigelbėtų, nei leis savo pasekėjams pavartoti jėgą, kad jį apgintų. Priėjęs tokių išvadų, jis negaišo laiko ir nusiuntė pasiuntinį pas savo motiną, ragindamas ją iš karto atvykti į Jeruzalę ir atsivesti Mariją, Jėzaus motiną, ir visus jo šeimos narius.
Dovydo motina padarė taip, kaip jos sūnus prašė, ir dabar bėgikai sugrįžo pas Dovydą, atnešę žinią, kad jo motina ir visa Jėzaus šeima yra pakeliui į Jeruzalę ir turėtų atvykti kažkuriuo vėlyvu metu kitą dieną arba labai ankstų dar kitos dienos rytą. Kadangi Dovydas šitą padarė savo paties iniciatyva, tai jis manė, jog bus išmintinga apie šį reikalą nepasakoti niekam. Dėl to, jis niekam ir nesakė, kad Jėzaus šeima yra pakeliui į Jeruzalę.
--------------------------------------------------------------------------------
[1924]▼
Tuoj po vidurdienio daugiau kaip dvidešimt žmonių iš tos grupės graikų, kurie buvo susitikę su Jėzumi ir šiais dvylika Juozapo iš Arimatėjos namuose, atvyko į stovyklą, ir Petras ir Jonas keletą valandų praleido tardamiesi su jais. Šitie graikai, bent jau kai kurie iš jų, savo žiniomis apie karalystę buvo labai pažengę į priekį, gavę mokymą iš Rodano iš Aleksandrijos.
Tą vakarą, sugrįžęs į stovyklą, Jėzus bendravo su šiais graikais, ir jeigu toks posūkis jo apaštalų ir didelės dalies jo geriausių mokinių nebūtų sutrikdęs, tai jis šiuos dvidešimt graikų būtų įšventinęs, net ir taip, kaip anksčiau jis buvo įšventinęs tuos septyniasdešimt.
------------------
"Tie septyniasdešimt" - Urantijos Knygoje dažnai pavadinami be jokio daiktavardžio, tačiau skaitant nuosekliai, nuo pat septyniasdešimties evangelininkų pasirinkimo, mokymo, ir įšventinimo, aišku, kad net ir tada, kai nepavartojamas daiktavardis "evangalininkų" kalba eina būtent apie septyniasdešimt evangelininkų, kuruos Jėzus atrinko, mokė, įšventino, ir pasiuntė skelbti evangeliją - Dievo Tėvystę ir žmonių brolystę - lygiai taip, kaiop ir savo apaštalus.
Taip pat ir Jėzaus dvylika apaštalų dažnai būna pavadinami tik skaičiumi, be paties daiktavardžio - "tie dvylika."
Tai tik nedidelė pastaba, kad jums būtų aišku apie ką kalbama.
Tuo tarpu PAMĄSTYMUI atrodo tik keli puslapiai teksto, bet kiek duoda daug minčiai peno. Ir gyvenimo šeimoje reorganizavimo pagrindą - MEILĘ.
O meilė šeimoje gali būti tik tada TVIRTA IR APŠVIEČIANTI VAIKUS IR VIENAS KITĄ TIK SU TĖVU ATRASTU SAVYJE. Tik tada meilė tampa LAISVA IR NEVARŽANTI VIENAS KITO IŠ IŠORĖS, IR VISKĄ ATIDUODANTI IŠ VIDAUS Į IŠORĘ. Kitais žodžiais tariant, meilė niekada nepriekaištauja partneriui ar vaikui, bet myli jį ir yra gyva pačiu meilės dalinimu. Ir tą daro kiekvienas, atradęs Tėvą savyje, visiems ir visada, nes jo šeima tampa VISA KŪRINIJOS TVARINIŲ ŠEIMA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-04-26 11:04:08
Komentarai
Galiu jums Algimantai pasakyti, kodel tie krikscionys yra tokie uzsispyre ir niekaip nenori palikti savo kelio. Kaip supratau is komentaru, tai visi jusu isvardinti krikscionys - Sysas, Jonas, Aidas (ir as pats) yra patyre, kas tai yra neviltis, buvo atsidure tokiose gyvenimo situacijose be iseities, kuriose is niekur pagalbos sulaukti nera galimybes. Ir kaip suprantu sie zmones saukesi Dievo ir Dievas jiems atsiliepe, istrauke siuos zmones manyciau is pacios bedugnes. Panasu, kad sie zmones yra patyre Dievo pagalba, meile ir atlaiduma, kurio nenori issizadeti.Valdas
2007-05-02 15:15:47
o as jau susyparinau, nu dyvai, ir uz mane sukalbiek tuokiu atveju
slapjanka
2007-05-02 15:14:23
seniai berašiau, ale pasirodo mane dar prisimena :)
Algi, kas yra, nejaugi tau taip reikia nuolat save žeminti, meluojant ir pilant purvą ant tų krikščionių? Sakyk kokią prasmę turi tavo tokie ir panašūs pasisakymai? Tik dar labiau save murkdai mėšle... Gaila žiūrėti iš šono.
Aš šiaip stengiuosi nespekuliuoti taip vadinamu "dvasių atskyrimu". Tačiau žinau (iš liaudies išminties, ir ne tik), kad jei velnias ko ir bijo, tai kryžiaus. O didžiausią paniką ir siaubą jam kelia Kristaus kraujas. Taip taip, tas pats nekaltas kraujas, pralietas ant kryžiaus, kuriuo visi buvome atpirkti iš nuodėmių. Kiekvienam, paveiktam šėtoniškos dvasios arba ezoterinių mokslų, Kristaus kraujas kelia siaubingą alergiją iki išprotėjimo. Aš esu girdėjęs ne vieną liudijimą, kaip maldoje prašant Kristaus kraujo apsaugos, iki tol buvę ramūs žmonės praranda savitvardą, išbėga iš kambario, negali tiesiog klausyti... Algimantai, matau, kad tau nuo Kristaus kraujo irgi gali tuoj prasidėti traukuliai. Jau vien nuo kryžiaus tau darosi bloga. Tai va. Šiandien vakare 22.30 aš už tave pasimelsiu. Prie namuose pastatyto kryželio. Savais žodžiais. Ir dar sukalbėsiu Kristaus kraujo litaniją, kurią šiaip jau labai labai seniai skaičiau. Tik tau. Žiūrėk, nesusiparink labai.
Jonas
2007-05-02 15:06:08
esmę išsaugojo ir Naujasis Testamentas,- ir kaip gi jam taip pavyko? Tiesiog neįtikėtina!
poničkai
2007-05-02 14:36:59
Ismincus kalbedamas apie dieva sako, kad mintis veiksmas ir rezultatas iskart reiskiasi vienoveje, kalbant apie zmogu,kai jis vienu metu isijaucia i vertintojo, teisejo ir teismo vaidmeni, APSKRITAI, pagal saviraiskos pobudi galima itarti reiskiantis paranoja;
liudytojas Algimantui;
be teismo
2007-05-02 14:33:52
Mielas Sysai,labai gerai cituoji Šv. Rašto ištraukas,man
atrodo,kad tu net katalikų Bažnyčiai nepriklausai,žinoma
čia tavo asmeninis reikalas.Noriu pasakyti dar kartą,kad
seni katalikų kunigai,dar sovietmečiais per išpažintis mokė
kad Dievas Tėvas gyvena kiekvieno žmogaus širdyje.Aš ir norėjau sužinoti,ką tavo širdis sako,kokia vis del to Jė-
zaus misija buvo žemėje,ar save nukryžiuota išaukštinti,
ar TĖVĄ KŪRĖJĄ apreikšti?
Daugiau,kaip prieš 25 metus skaičiau vadinama "smetonine
Bibliją",parašyta senovinėmis raidėmis,daug kas ten ski-
riasi nuo šiuolaikinės Biblijos versijos.Aš neatmetu Šv.
Rašto,per tūkstantmečius Dievas esmę išsaugojo.O dabar žmo-
nija yra pasiruošusi priimti nauja Dieviškaja šviesą,nau-
ja apreiškimą.Tai tiek.
Su meilę
IRENA
2007-05-02 14:29:28
Mielieji, Sysas, Jonas, Aidas, Valdas, ir dar daugybė mūsų sielos brolių yra DOGMATINIO DIEVO, SKELBIAMO KRIKŠČIONYBĖS, VERGIJOJE, IR JIE NET IR NENORI SUVOKTI,KĄ JIEMS AIŠKINA JŲ SIELOS BROLIAI, PATYS PATIRIANTYS TĖVĄ, BŪTENT TĖVĄ, SAVO VIDUJE.
O jie, KRIKŠČIONYS, VISI, NET BIJO TĖVĄ VADINTI TĖVU, DĖL TO JĮ NUŽEMINA IKI NUASMENINTO IR NEGYVO DIEVO VARDO.
Aš tau, Sysai, sakiau PERSKAITYK, IR LABAI ATIDŽIAI, man perduotą Sūnaus Kūrėjo, kurį tu žinai tik Jėzaus vardu, kuriuo jis tebuvo 35 metus žmogaus pavidalu, APREIŠKIMĄ - JĖZUS KRISTUS: KALBU JUMS VĖL. Jis yra mūsų svetainėje, ten kur pažymėti atskiri puslapiai, žemiau Forumo puslapio. Tada tau bus aiškiau ir kas yra Jėzus, ir kas yra Tėvas, nes dabar nė vieno tu NEPAŽĮSTI, NES JIEMS PRISKIRI TOKIUS SIAUBINGUS DALYKUS, KAIP VIENAM ŽŪTĮ UŽ KAŽKOKIAS NEEGZISTUOJANČIAS ŽMOGAUS NUODĖMES, O KITAM NORĄ PAMATYTI SAVO SŪNAUS KRAUJĄ, KAD TIK TADA UŽ NEEGZISTUOJANČIAS NUODĖMES DAR IR ATLEISTŲ.
Tikrai ŠĖTONO VERTAS SPJŪVIS JĖZUI Į VEIDĄ. O Tėvui dar didesnis spjūvis, nes net ir Jo vardo nedrįstama minėti. Nieko sau sūnūs ir dukros.
Apskritai, jeigu pagal Bibliją sukurti serialą, tai būtų šiandieninių nudvasėjusių žmonių siaubo filmai, kuriuose žudynių, kraujo, kančios ant kryžiaus būtų per akis. Ir taip dar daugiau žmonės žiaurėtų, o vaikai nusigręžtų nuo Tėvo dar labiau.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-05-02 13:54:07
Kažkaip nesiriša Irena:
<...Mano nuodėmės,ir tavo
taip pat,tai nesuvokimai,netobulumai,tai mano ir tavo ir
mūsų visų,evoliucijos dalis,tai pakopos,tai vadinasi tobu-
lėjimu laisva valia,kurią mums kiekvienam padovanojo mūsų
visų Tėvas.>
Prie ko čia laisva valia ir evoliucija. Šv.Rašte paskyta:
"Todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino, ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!" Atkreipk dėmėsį - Kristus mus išlaisvino, t.y. išlaisvino tuos, kurie patikėję Jėzaus auka ant kryžiaus. Atsipeikėk, jokios evoliucijos nėra. Žmonės yra nuodėmės vergai, apsidairyk aplinkui, pasižiūrėk kaip viskas degraduoja. Tik Kristus gali tave išgelbėti, neatmesk Jo meilės, nes Šv.Rašte parašyta:
"Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškos dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grаžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai. Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos želia želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaiminimo, bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, greitai bus prakeikta ir galiausiai sudeginta." (Hebr6,4-8)
Sysas
2007-05-02 12:55:10
Mielas Sysai,sakai,kad Jėzus mirė už mano nuodėmes,sakyčiau
kad kraugeriškas tas tavo Dievas,tam,kad permaldauti JĮ už
mano nuodėmes prireikė JO nuosavo,mylimo Sūnaus,kraujo.
Kad paskaitytum UK knygoje Jėzaus gyvenimą,suprastum,kad
patį Jėzų neramino būtent toks klausymas,kodel visus savo
tvarinius mylinčio Tėvo pykčiui permaldautį,reikalinga ne-
kaltų gyvulėlių kruvinoji auka.Šito Jis drąsiai klausdavo
farizėjų.Sysai,aš supratau,kokioje dvasinėje pakopoje ran-
diesi,neteisiu taves ir nesmerkiu,nes visai neseniai ir aš
taip masčiau,"nagais ir ragais" gyniau savo įsitikinimus.
Pastoviai meldžiausi, prašydama sau Dvasios šventos,suvo-
kimo Dieviškų tiesų.Kai savo sielos audras apraminau šiek
tiek,buvo pateiktos naujos knygos,susipažinau su naujais
žmonėmis,tie žmonės nieko neteisė,nieko nesmerkė,jie išmo-
kė mane nebijoti keistis,jie mokė mane mylėti,besąlygiškai.
Mielas Sysai,Dievas tikrai neužsiimą tokia nuobodžia buha-
lterija ,kaip nuodėmių skaičiavimu.Mano nuodėmės,ir tavo
taip pat,tai nesuvokimai,netobulumai,tai mano ir tavo ir
mūsų visų,evoliucijos dalis,tai pakopos,tai vadinasi tobu-
lėjimu laisva valia,kurią mums kiekvienam padovanojo mūsų
visų Tėvas.
Tai tiek,telydi tave Dievo ramybė.
Su meilę
IRENA
2007-05-02 12:31:58
Skaitau:
"Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: "Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardа Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių".(Mato ev.1sk.) arba
"Tada Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: "Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas. Jūs esate šių dalykų liudytojai." (Luko ev.24sk.) ir dar
" malonė ir ramybė jums nuo To, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, ir nuo septynių dvasių, esančių prieš Jo sostą, ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo Liudytojo, mirusiųjų Pirmgimio, žemės karalių Valdovo. Tam, kuris pamilo mus ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karalystę bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, - Jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen."(Šv.Raštas, Apreiškimo1sk.)
Dar gausybė Biblijos vietų kur aiškiai kalbama apie nuodėmių atpirkimą. O apie šio pasaulio sunaikinimą, prašau:
"O Viešpaties diena ateis kaip vagis naktį. Tada dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sutirps karštyje, ir žemė su savo kūriniais sudegs." (Biblija,2Pt3,10)
Sysas
2007-05-01 22:41:45
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]