Forumas: temos peržiūra
Viena diena kalnuose su Dievu - kaip jaunuolis Jonas Morkus, būsimasis vienos iš evangelijų autorius, dieną praleido su Jėzumi kalnuose vienu du.
Šitą dokumentą jums siūlau dėl to, kad pamąstytumėte, kaip Jėzui svarbu ne tik bendravimas su Tėvu, bet ir septyniolikos metų amžiaus, dar mažai ką suvokiančio gyvenime, Jono Morkaus nuoširdaus troškimo pabūti su Jėzumi greta patenkinimas. Tačiau šio troškimo patenkinimas ne dėl to, kad patenkintų Jono savimeilę ar nusilestų jo ryžtui siekti tokio buvimo kartu, bet kad jam suteiktų didesnį mokymą, didesnę šviesą apie šeimą, apie vaikų auklėjimą, apie Dievą. Taip, kaip pasielgė paauglys Jonas Morkus, kad jį pasiimtų Jėzus į kalnus, nesusivokė taip pasielgti nė vienas už jį daug vyresnis apaštalas, nors ir apaštalai, išskyrus Judą Iskarijotą, kuriam galvoje buvo visiškai kiti dalykai, troško būti su Jėzumi, lygiai taip atskleidžia, kaip svarbu imtis PRAKTINIŲ VEIKSMŲ IR RYŽTINGŲ, O NE TIK NORĖTI IR PASYVIAI STEBĖTI.
Ir lygiai taip svarbios yra Jėzaus mintys Jonui Morkui apie tėvų ir vaikų santykius, apie tėvų realią meilę savo vaikams, o ne jų lepinimą, tenkinant vaikų visas užgaidas ir tuo pačiu žalojant ir vaikų ATEITĮ, JŲ CHARAKTERĮ, PAVERČIANT JUOS KAIP TIK SAVANAUDIŠKAI BESIELGIANČIAIS IR NESUGEBANČIAIS IŠMINTINGAI NAUDOTIS LAISVA VALIA IR MEILE, kas ypač būdinda didžiuliam skaičiui dabartinių materialiai gerai aprūpintų šeimų visoje Urantijoje, ir Lietuvoje taip pat.
-------------------
177 DOKUMENTAS
TREČIADIENIS, POILSIO DIENA
KADA žmonių mokymo darbas jų nespaudė, būtent tada Jėzus ir jo apaštalai buvo įpratę nuo savo darbų ilsėtis kiekvieną trečiadienį. Šitą konkretų trečiadienį jie pusryčiavo šiek tiek vėliau negu įprasta, o stovykloje vyravo kažką negera lemianti tyla; per šito rytinio valgymo pirmąją pusę buvo šnekama mažai. Pagaliau Jėzus tarė: "Aš noriu, kad šiandien jūs pailsėtumėte. Neskubėdami apgalvokite viską, kas atsitiko nuo to laiko, kada mes atėjome į Jeruzalę, ir pamąstykite apie tai, kas laukia ateityje, apie ką aš jums aiškiai šnekėjau. Pasirūpinkite, kad tiesa išliktų jūsų gyvenime, ir, kad kasdien jūs augtumėte gailestingumu."
Po pusryčių Mokytojas pranešė Andriejui, kad jis ketina dienai išvykti, ir patarė, jog apaštalams būtų leista šį laiką praleisti savo pačių nuožiūra, išskyrus tai, kad jokiomis aplinkybėmis jie neturėtų eiti į Jeruzalę už jos sienų.
Kada Jėzus susirengė eiti į kalnus vienas, tada Dovydas Zabediejus kreipėsi į jį, sakydamas, "Tu gerai žinai, Mokytojau, jog fariziejai ir valdovai stengiasi tave sunaikinti, ir vis tiek tu rengiesi į kalnus eiti vienas. Šitą daryti yra kvailystė; dėl to aš su tavimi tikrai siunčiu tris vyrus, gerai pasirengusius, kad pasirūpintų tuo, jog tau neatsitiktų nieko blogo." Jėzus nužvelgė šiuos tris gerai ginkluotus ir tvirtus galilėjiečius ir tarė Dovydui: "Tavo noras yra geras, bet tu klysti dėl to, nes nesupranti, jog Žmogaus Sūnui nereikia nė vieno gynėjo. Joks žmogus nepalies manęs iki tos valandos, kada aš būsiu pasirengęs savąją gyvybę atiduoti sutinkamai su savojo Tėvo valia. Šitie vyrai manęs gali ir nelydėti. Aš noriu eiti vienas, kad galėčiau pabendrauti su Tėvu."
Išgirdę šiuos žodžius, Dovydas ir jo ginkluoti sargybiniai pasišalino; bet, kada Jėzus ėmė eiti vienas, tada prie jo priėjo Jonas Morkus su mažu krepšeliu, kuriame buvo maisto ir vandens, ir pareiškė, jeigu jis ketina nebūti visą dieną, tai gali išalkti. Mokytojas nusišypsojo Jonui ir pasilenkė, kad pasiimtų krepšelį.
1. VIENĄ DIENĄ VIENAS SU DIEVU
Kada Jėzus buvo bepaimąs iš Jono rankų krepšį su maistu, tada jaunasis vyras išdrįso tarti: "Bet, Mokytojau, tu gali pasidėti krepšelį tuo metu, kai pasitrauksi į šalį, kad pasimelstum, ir toliau nueiti be jo. Be to, jeigu aš eičiau drauge, kad paneščiau šiuos pietus, tai tu būtum laisvesnis tam, kad garbintum, o aš tikrai tylėsiu. Aš tikrai neklausiu jokių klausimų, ir pasiliksiu prie krepšio, kai tu nueisi atskirai vienas melstis."
Sakydamas šitą kalbą, kurios nutrūktgalviškas drąsumas nustebino ir kai kuriuos netoli buvusius klausytojus, Jonas išdrįso įsitverti į krepšį. Taip jie ir stovėjo, tiek Jonas, tiek Jėzus, laikydami krepšį abu. Netrukus Mokytojas jį paleido ir, žvelgdamas
--------------------------------------------------------------------------------
[1921]▼
žemyn į vaikiną, tarė: "Kadangi tu iš visos širdies trokšti eiti su manimi, tikrai iš tavęs nebus šitas atimta. Mes išeisime vieni atskirai ir gerai pabendrausime. Tu gali man pateikti bet kokį klausimą, kuris kyla tavo širdyje, ir mes paguosime ir nuraminsime vienas kitą. Tu gali pirmas nešti šiuos pietus, o kada pavargsi, tai aš tau padėsiu. Eime drauge su manimi."
Jėzus tą vakarą į stovyklą sugrįžo tiktai po saulėlydžio. Mokytojas šitą paskutiniąją ramybės dieną žemėje praleido bendraudamas su šituo tiesos išalkusiu jaunuoliu ir šnekėdamasis su savo Rojaus Tėvu. Danguje šitas įvykis tapo žinomas, kaip "toji diena, kurią jaunuolis kalnuose praleido su Dievu." Šitas atvejis amžiams yra tas pavyzdys, kuris rodo Kūrėjo norą bičiuliautis su tvariniu. Net ir jaunuolis, jeigu širdies troškimas yra iš tikrųjų aukščiausio laipsnio, gali atkreipti visatos Dievo dėmesį ir džiaugtis kupinu meilės bendravimu su juo, realiai patirti tą neužmirštamą ekstazę, jog yra kalnuose vienas su Dievu, ir ištisą dieną. Ir būtent toks buvo Jono Morkaus unikalus patyrimas šitą trečiadienį Judėjos kalnuose.
Jėzus daug bendravo su Jonu, jam atvirai pasakojo apie šito pasaulio ir būsimojo pasaulio reikalus. Jėzui Jonas pasisakė, kaip jam labai gaila, jog neturi pakankamai metų, kad būtų vienas iš apaštalų, ir išreiškė savo didelį dėkingumą, kad jam buvo leista eiti kartu su jais nuo to laiko, kada jie pirmą kartą pamokslavo prie Jordano upės brastos netoli Jericho, išskyrus kelionę į Finikėją. Jėzus įspėjo jaunuolį, jog dėl besiartinančių įvykių jis neprarastų drąsos, ir užtikrino jį, kad jis gyvens tam, jog taptų galingu karalystės žinianešiu.
Jonas Morkus su jauduliu prisimindavo šitą dieną, praleistą su Jėzumi kalnuose, bet jis niekada neužmiršo Mokytojo paskutiniojo perspėjimo, išsakyto tiesiog prieš pat ruošiantis jiems jau grįžti į Getsemanės stovyklą, kada jis tarė: "Na, Jonai, mes gerai pabendravome, buvo tikra poilsio diena, bet žiūrėk, kad nepasakotum nė vienam žmogui apie tuos dalykus, apie kuriuos aš kalbėjau tau." Ir Jonas Morkus niekada iš tikrųjų neatskleidė nieko, kas vyko šitą dieną, kurią jis praleido su Jėzumi kalnuose.
Per tas keletą likusių Jėzaus žemiškojo gyvenimo valandų Jonas Morkus neleido, kad Mokytojas ilgam išnyktų iš jo akiračio. Šis vaikinas visada iš tiesų slėpėsi netoli jo; jis miegojo tiktai tada, kada miegojo Jėzus.
2. VAIKYSTĖ ŠEIMOJE
Per šitos dienos bendravimą su Jonu Morkumi, Jėzus žymią laiko dalį praleido lygindamas jų ankstyvosios vaikystės ir paauglystės patyrimus. Nors Jono tėvai šito pasaulio turto turėjo daugiau už Jėzaus tėvus, bet paauglystės metais jų patyrimas didele dalimi buvo labai panašus. Jėzus papasakojo daug dalykų, kurie Jonui padėjo geriau suprasti savo tėvus ir kitus savo šeimos narius. Kada berniukas Mokytojo paklausė, kaip jis gali žinoti, kad jis taps "galingu karalystės žinianešiu," tada Jėzus atsakė:
"Aš žinau, tu liksi ištikimas karalystės evangelijai, nes galiu pasikliauti tavo dabartiniu įtikėjimu ir meile, kada šitos savybės remiasi tokiu ankstyvu lavinimu, kokį tu gavai savo šeimoje. Tu esi padarinys tokios šeimos, kurioje tėvai vienas kitam jaučia nuoširdžią meilę, ir dėl to tu nebuvai per daug išlepintas, kad žalingai išaukštintum savo sampratą apie savojo aš reikšmingumą. Taip pat ir tavoji asmenybė nebuvo iškreipta tuo, kad tavo tėvai tam, jog įgytų tavo pasitikėjimą ir atsidavimą, būtų be meilės pynę intrigas vienas prieš kitą. Tu patyrei tokią tėvų meilę, kuri užtikrina pagirtiną pasitikėjimą savimi ir kuri puoselėja normalius saugumo jausmus. Bet
--------------------------------------------------------------------------------
[1922]▼
tau taip pat pasisekė ir tuo, jog tavo tėvai buvo ir išmintingi, ir mylėjo; ir būtent išmintis vedė juos į tai, kad atsispirtų didžiajai daliai pataikavimo formų ir daugeliui prabangos dalykų, kuriuos gali nupirkti turtas, tuo tarpu jie tave pasiuntė į sinagogos mokyklą kartu su kaimynystėje gyvenusiais tavo draugais, o taip pat jie tave skatino mokytis, kaip gyventi šitame pasaulyje, leisdami tau įgyti savo paties patyrimą. Tu, su savo jaunuoju draugu Amosu, atvykai prie Jordano upės, kur mes pamokslavome, o Jono mokiniai krikštijo. Jūs abu norėjote eiti drauge su mumis. Kada tu sugrįžai į Jeruzalę, tavo tėvai sutiko; Amoso tėvai nesutiko; savo sūnų jie taip mylėjo, jog atėmė iš jo šitą palaimintą patyrimą, kurį tu esi įgijęs, net ir tokį patyrimą, kokį tu gauni šitą dieną. Pabėgdamas iš namų, Amosas galėjo prie mūsų prisijungti, bet šitaip pasielgdamas, jis būtų sužeidęs meilę ir paaukojęs ištikimybę. Net jeigu toks poelgis ir būtų buvęs išmintingas, bet tai būtų buvusi siaubinga kaina, kurią būtų tekę mokėti už patyrimą, savarankiškumą, ir laisvę. Išmintingi tėvai, tokie, kaip tavo, pasirūpina, kad jų vaikams nereikėtų sužeisti meilės ar pažaboti ištikimybės tam, kad pasiektų savarankiškumą ir patirtų gyvybingą laisvę, kada jie yra sulaukę tavojo amžiaus.
“Meilė, Jonai, yra aukščiausioji visatos tikrovė, kada yra padovanota visaišminčių būtybių, bet ji yra pavojinga ir dažnai pusiau savanaudiška savybė, kaip ji pasireiškia mirtingųjų tėvų patirtyje. Kada tu vesi ir turėsi savų vaikų, kuriuos auginsi, žiūrėk, kad tavo meilei patarinėtų išmintis ir vadovautų intelektas.
“Tavo jaunasis draugas Amosas tiki šita karalystės evangelija lygiai tiek, kiek ir tu, bet juo pasikliauti visiškai aš negaliu; aš nesu tikras dėl to, ką jis padarys ateityje. Jo vaikystė šeimoje nebuvo tokia, kad sukurtų visiškai patikimą asmenį. Amosas yra per daug panašus į vieną iš apaštalų, kuriam nepasisekė patirti normalaus, kupino meilės, ir išmintingo lavinimo šeimoje. Tavo visas tolimesnis gyvenimas bus laimingesnis ir patikimesnis, nes tu savo pirmuosius aštuonerius metus praleidai normalioje ir gerai suderintoje šeimoje. Tu turi stiprų ir gerai išugdytą charakterį, nes išaugai tokioje šeimoje, kur vyravo meilė ir valdė išmintis. Toks lavinimas vaikystės metais sukuria tokį ištikimybės tipą, kuris man leidžia būti tvirtai įsitikinusiam, jog tu užbaigsi tą reikalą, kurį esi pradėjęs.”
Daugiau negu valandą Jėzus ir Jonas tęsė šitą diskusiją apie šeimyninį gyvenimą. Mokytojas toliau aiškino Jonui, kaip vaikas yra visiškai priklausomas nuo savo tėvų ir nuo su šeima susieto gyvenimo, kas susiję su jo visomis pirmosiomis intelektualiomis, visuomeninėmis, moralinėmis, ir netgi dvasinėmis sampratomis, kadangi mažam vaikui šeima reiškia viską, ką jis iš pradžių gali sužinoti apie žmogiškuosius arba dieviškuosius ryšius. Vaikas savo pirmuosius įspūdžius apie visatą turi gauti iš motinos globos; jis yra visiškai priklausomas nuo savo žemiškojo tėvo, kas susiję su jo pirmosiomis sampratomis apie dangiškąjį Tėvą. Vėlesnis vaiko gyvenimas tampa laimingas arba nelaimingas, lengvas arba sunkus, sutinkamai su jo ankstyvuoju protiniu ir emociniu gyvenimu, kurį sąlygoja šitie visuomeniniai ir dvasiniai šeimos ryšiai. Visą vėlesnį žmogiškosios būtybės gyvenimą milžinišku laipsniu veikia tai, kas vyksta per pirmuosius kelerius egzistencijos metus.
Mes nuoširdžiai tikime, kad Jėzaus mokymo evangelija, grindžiama tėvo-vaiko ryšiais, vargu ar galės patirti pasaulinio masto pritarimą, kol neateis toks laikas, kai šiuolaikinių civilizuotų tautų šeimyniniame gyvenime bus daugiau meilės ir daugiau išminties. Nežiūrint to, jog dvidešimtojo amžiaus tėvai turi didžiulių žinių ir išplėstą tiesą tam, kad šeimą pagerintų ir šeimyninį gyvenimą sukilnintų, bet vis tiek tebelieka toks faktas, kad labai mažai šiuolaikinių šeimų yra tokios
--------------------------------------------------------------------------------
[1923]▼
geros vietos, kuriose berniukus ir mergaites būtų galima auklėti taip, kaip Jėzaus šeimoje Galilėjoje ir Jono Morkaus šeimoje Judėjoje, nors dėl Jėzaus evangelijos priėmimo šeimyninis gyvenimas tuoj pat pagerės. Kupinas meilės išmintingos šeimos gyvenimas ir ištikimas tikrosios religijos atsidavimas sukuria giluminį vienas kitą veikiantį tarpusavio poveikį. Toks šeimyninis gyvenimas religiją sustiprina, o tikroji religija šeimą visada šlovina.
Tas tiesa, didelė dalis geriau suderintų šiuolaikinių šeimų iš tikrųjų atsisakė daugelio nepageidaujamų, stabdančių augimą, poveikių ir kitų suvaržančių faktorių, kurie buvo būdingi senovės žydų šeimoms. Iš tikrųjų, yra daugiau spontaniškos nepriklausomybės ir nepalyginamai daugiau asmeninės laisvės, bet šitos laisvės nežaboja meilė, nemotyvuoja ištikimybė, taip pat jos nevaldo ir išminties protinga drausmė. Kol mes mokysime vaiką melstis, “Mūsų Tėve, kuris esi danguje,” tol milžiniška atsakomybė tenka visiems žemiškiesiems tėvams gyventi ir tvarkyti savo namus taip, kad žodis tėvas būtų deramai laikomas šventu visų augančių vaikų prote ir širdyje.
3. DIENA STOVYKLOJE
Šitos dienos didžiąją dalį apaštalai praleido vaikštinėdami po Alyvų Kalną ir bendraudami su tais mokiniais, kurie stovykloje gyveno kartu su jais, bet jau tuoj po pusiaudienio labai norėjo pamatyti sugrįžtantį Jėzų. Dienai baigiantis, jie vis labiau ėmė nerimauti dėl jo saugumo; be jo jie jautėsi neapsakomai vieniši. Per visą dieną buvo daug diskutuojama dėl to, ar reikėjo leisti Mokytojui išeiti vienam į kalnus, lydimam tiktai pasiuntinuko. Nors nė vienas vyras savo minčių atvirai šitaip neišreiškė, bet kiekvienas iš jų, išskyrus Judą Iskarijotą, norėjo pats būti Jono Morkaus vietoje.
Buvo apie popietės vidurį, kada Natanielius sakė savo kalbą apie "Aukščiausią troškimą" maždaug pusei tuzino apaštalų ir tokiam pačiam skaičiui mokinių, kurios pabaiga buvo tokia: "Su mūsų didžiąja dauguma yra negerai tai, kad mes esame neryžtingi. Mes nemylime Mokytojo taip, kaip jis myli mus. Jeigu mes visi su juo eiti būtume norėję tiek, kiek norėjo Jonas Morkus, tada jis tikrai būtų pasiėmęs mus visus. Mes stovėjome šalia, tuo tarpu tas vaikinas priėjo prie Mokytojo ir pasiūlė jam krepšį, tačiau kada Mokytojas krepšį paėmė, tada vaikinas jo nepaleido. Ir šitaip Mokytojas paliko mus čia, tuo tarpu jis išėjo į kalnus su krepšiu, berniuku, ir viskas."
Apie ketvirtą valandą, pas Dovydą Zabediejų atvyko bėgikai, atnešę jam žinią nuo jo motinos Betsaidoje ir nuo Jėzaus motinos. Prieš keletą dienų Dovydas buvo nusprendęs, jog vyriausieji šventikai ir valdovai rengiasi Jėzų nužudyti. Dovydas žinojo, kad jie yra pasiryžę Mokytoją sunaikinti, ir jis buvo beveik įsitikinęs, kad Jėzus nei pasinaudos savo dieviškąja galia, kad išsigelbėtų, nei leis savo pasekėjams pavartoti jėgą, kad jį apgintų. Priėjęs tokių išvadų, jis negaišo laiko ir nusiuntė pasiuntinį pas savo motiną, ragindamas ją iš karto atvykti į Jeruzalę ir atsivesti Mariją, Jėzaus motiną, ir visus jo šeimos narius.
Dovydo motina padarė taip, kaip jos sūnus prašė, ir dabar bėgikai sugrįžo pas Dovydą, atnešę žinią, kad jo motina ir visa Jėzaus šeima yra pakeliui į Jeruzalę ir turėtų atvykti kažkuriuo vėlyvu metu kitą dieną arba labai ankstų dar kitos dienos rytą. Kadangi Dovydas šitą padarė savo paties iniciatyva, tai jis manė, jog bus išmintinga apie šį reikalą nepasakoti niekam. Dėl to, jis niekam ir nesakė, kad Jėzaus šeima yra pakeliui į Jeruzalę.
--------------------------------------------------------------------------------
[1924]▼
Tuoj po vidurdienio daugiau kaip dvidešimt žmonių iš tos grupės graikų, kurie buvo susitikę su Jėzumi ir šiais dvylika Juozapo iš Arimatėjos namuose, atvyko į stovyklą, ir Petras ir Jonas keletą valandų praleido tardamiesi su jais. Šitie graikai, bent jau kai kurie iš jų, savo žiniomis apie karalystę buvo labai pažengę į priekį, gavę mokymą iš Rodano iš Aleksandrijos.
Tą vakarą, sugrįžęs į stovyklą, Jėzus bendravo su šiais graikais, ir jeigu toks posūkis jo apaštalų ir didelės dalies jo geriausių mokinių nebūtų sutrikdęs, tai jis šiuos dvidešimt graikų būtų įšventinęs, net ir taip, kaip anksčiau jis buvo įšventinęs tuos septyniasdešimt.
------------------
"Tie septyniasdešimt" - Urantijos Knygoje dažnai pavadinami be jokio daiktavardžio, tačiau skaitant nuosekliai, nuo pat septyniasdešimties evangelininkų pasirinkimo, mokymo, ir įšventinimo, aišku, kad net ir tada, kai nepavartojamas daiktavardis "evangalininkų" kalba eina būtent apie septyniasdešimt evangelininkų, kuruos Jėzus atrinko, mokė, įšventino, ir pasiuntė skelbti evangeliją - Dievo Tėvystę ir žmonių brolystę - lygiai taip, kaiop ir savo apaštalus.
Taip pat ir Jėzaus dvylika apaštalų dažnai būna pavadinami tik skaičiumi, be paties daiktavardžio - "tie dvylika."
Tai tik nedidelė pastaba, kad jums būtų aišku apie ką kalbama.
Tuo tarpu PAMĄSTYMUI atrodo tik keli puslapiai teksto, bet kiek duoda daug minčiai peno. Ir gyvenimo šeimoje reorganizavimo pagrindą - MEILĘ.
O meilė šeimoje gali būti tik tada TVIRTA IR APŠVIEČIANTI VAIKUS IR VIENAS KITĄ TIK SU TĖVU ATRASTU SAVYJE. Tik tada meilė tampa LAISVA IR NEVARŽANTI VIENAS KITO IŠ IŠORĖS, IR VISKĄ ATIDUODANTI IŠ VIDAUS Į IŠORĘ. Kitais žodžiais tariant, meilė niekada nepriekaištauja partneriui ar vaikui, bet myli jį ir yra gyva pačiu meilės dalinimu. Ir tą daro kiekvienas, atradęs Tėvą savyje, visiems ir visada, nes jo šeima tampa VISA KŪRINIJOS TVARINIŲ ŠEIMA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-04-26 11:04:08
Komentarai
Mielas Sysai, perskaityk, tik labai atidžiai, man Jėzaus perteiktą APREIŠKIMĄ - Jėzus Kristus KALBU JUMS VĖL. Jis yra mūsų svetainėje. Galbūt tau padės suvokti Jėzaus ASMENĮ, KURIO ŠIANDIEN TU DAR NEPAŽĮSTI.Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-05-01 22:23:35
Algimantui,
Ar tu sąmoningai nenusidedi? Tik nemeluok, gerai.
O toliau tu viską suplakei, tiesą su melu, nokoks mixas gaunasi< Ir niekada Jėzus nemirė UŽ NUODĖMES. Tiesiog jį nužudė godūs ir netikintys jo sielos broliai, kurie išpažino tik NEGYVAS DOGMAS IR NEGYVAIS RITUALAIS VADOVAVOSI.
Negalima atpirkti KITO nuodėmės. NEGALIMA ATPIRKTI IR ATEITIES NUODĖMIŲ.> Šėtono tikslas Nr1. - įtikinti žmones, kad Jėzus Kristus negali atpirkti nuodėmių.
Jei tu nenori Gelbėtojo, kurį Dievas atsiuntė nusidėjėliams išgelbėti, gali Jį atmesti. Jei nori eiti į pragarą, gali. Dievas nenaudoja prievartos. Tik suprask, kad tada ir pasekmes turi prisiimti. Dievas siūlo tau per Jėzų nuodėmių atleidimą ir ramybę. Gali sakyti: "Aš nenoriu, man nereikia, aš nenuodėmingas." Gali taip gyventi. Bet nemanyk, kad per paskutines penkias gyvenimo minutes - mirdamas - dar spėsi nutverti tai, ką Dievas tau siūlė visą gyvenimą...
O baisiausia, kad daug žmonių paskui save vedi į tą neviltį.
Sysas
2007-05-01 22:16:59
Mielas Sysai, Dievas ne abstrakcija, o TĖVAS, ir tik jį atradęs SAVYJE, tu ir išsivaduosi iš Biblijos negyvos dogmos,kuri jau šiandien atrodo VAIKIŠKA daugumai žmonių. Ir net Jėzus atėjo į Urantiją apreiškti žmonėms TĖVĄ.
Ir pasaulis NIEKADA nebus sunaikintas. Tam ir perteiktas Urantijos Knygos apreiškimas, kuris rodo,kaip atrasti TĖVĄ savyje, kaip su Juo bendrauti kaip su pačiu artimiausiu DRAUGU. Ir tik tokia nuoširdi KOMUNIJA su GYVU TĖVU, išgelbsti žmogų iš blogio ir tuo pačiu žmoniją dvasina. Ir dvasina tiek, kad net ir po 25 milijardų metų saulei baigus išeikvoti savo energiją, Urantija išliks, nes ji bus įjungta į autonomines energetines grandines, suteikiančias šilumą, ir apšvietimą, kad gyvybė gautų viską, ką dabar ji gauna iš saulės. Ir dar daugiau.
Ir niekada Jėzus nemirė UŽ NUODĖMES. Tiesiog jį nužudė godūs ir netikintys jo sielos broliai, kurie išpažino tik NEGYVAS DOGMAS IR NEGYVAIS RITUALAIS VADOVAVOSI.
Negalima atpirkti KITO nuodėmės. NEGALIMA ATPIRKTI IR ATEITIES NUODĖMIŲ.
Ir šiandien, jeigu tu sąmonigai darysį blogus darbus, TU DARYSI NUODĖMĘ IR JOKIO IŠGELBĖJIMO NEGAUSI.
Dėl to gyvas kelias yra tik TĖVO kelias, kuriuo ir ėjo prieš du tūkstančius metų Jėzus, ir kuriuo turime aiti mes - ĮTIKĖTI Į TĖVĄ, net ir taip, kaip buvo įtikėjęs Jėzus.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-05-01 21:59:42
Irenai,
Šv.Raštas parašytas ne visiems laikams, nes laikas baigsis, šis pasaulis degreduoja ir bus sunaikintas. Dievas yra šviesa, meilė ir teisingumas.
Tu bandai mastyti apie Dievą taip kaip tau patogu, savo standartus pritaikai Dievui. Bet ar tai teisinga. Jis (Dievas) nustato kas yra teisinga, Jo žodis yra tiesa. Tau irgi suteiktas pasirinkimas, patikėti Kristumi, kaip liudija Biblija, ar ką sako urantija. Urantija galbūt yra patogi žmogui, bet Biblija yra skirta žmogui. Kristus numirė už tavo nuodėmes. Jeigu Jėzus Kristus prisikėlė iš mirusiųjų, įrodydamas, kad yra Dievas, Jis šiandien yra gyvas. Jis nori būti daugiau nei garbinamas. Jis nori, kad Jį pažintume ir kad Jis taptų mūsų gyvenimo dalimi.
Sysas
2007-05-01 20:37:22
"Dievas,kuris gali sunaikinti tautas,kuris visus teis,ir tuo pačiu mane labai myli".
Mielas Sysai,mano galva žmogui niekuomet nepavyks sukurti
Dievo pagal savo abrozdą,tai Dievas žmogų sukūrė pagal savo
panašumą.Tai žmogus teisia,nekenčia,net nukryžiuoja,po to
myli ir net garbina,tą nuteista žmogų.Siūlyčiau daugiau
tolerancijos,daugiau pakantumo kitaip mastantiems,suradu-
siems kitokį kelią į Dievą,suradusiems visų mūsų Tėvą, bū-
tent, sąvyje.Kaip žinai,su saulute mes nė vienas ne gyven-
sim, man asmeniškai norisi tikros tiesos ir apie pomirtinį
gyvenimą.UK knyga ir atskleidžia šias tiesas.O kodel aš tu-
rėčiau netikėti tais surašytais dokumentais?Tik reikia la-
biau įsigilinti į šią knygą.Aš negalvoju,kad Dievas sudėjo
į Šv.Raštą absoliučiai visas tiesas vieną kartą ir visiems
laikams,tuo labiau kad rašant Šv. Raštą,darant vertimus,
perrašant įsipainiojo daug netikslumų.Mano manymu ramiau
reikėtu žiurėti įnaujus dalykus,tyrinėjant juos,tuo labiau
nieko neprakeikinėjant,tai būtų spiūvis prieš vėją.
Tai tiek.
Su meilę
IRENA
2007-05-01 14:08:21
Tai sakot, kad Morkus kalbėjo ir taip bendravo su Jėzum? Keista, ne su vienu apaštalu tiap nebendravo...Nejau jums nenusibodo skiest melagingą evangeliją.
Gi Šv.Rašte nebe reikalo užrašyta <Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią evangeliją, negu mes jums paskelbėme, - tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip ir dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, - tebūnie prakeiktas!>
Manai Tete Algi, kad išsisuksi?
Sysas
2007-04-30 18:12:53
Mielas Sysai, Jėzus su apaštalais bendravo daugiau negu trejus metus, visą laiką, KASDIEN, gyvendamas drauge su jais.
Kviečiu tave prisijungti prie mūsų bendros pirmadienio 22 VAL. maldos, šįvakar už DIDESNĘ ŽMOGAUS IŠMINTĮ.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-04-30 20:02:49
Mielas Sysai, telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-04-30 19:59:01
Jėzus sakydavo: "Aš esu ganytojas, kuris ateina į atdaras avides", "Aš esu ganytojas kurį jo avys atpažįsta pagal balsą", taip pat sakydavo "Dar didesnius darbus darysite jūs patys", jis save vadindavo "Žmogaus sūnumi" kad parodytų kad kiekvienas žmogus gali daryti tą ką ir jis, jis niekada nieko neprakeikė, o visiem atleisdavo, netgi tiems kurie kalė jį prie kryžiaus jis atleido.
*
Kitas dalykas yra žmonės kurių širdys yra užspęstos, kurie sustabarėję proto mąstymais, kurie nėra atviri klausytis gyvo Jėzaus, taip ir neleidžia jam ganyti, jie netiki kad kiti žmonės daro tokius ir net didesnius darbus negu darė Jėzus, jie neatpažįsta mokytojo balso. Ar noras bausti kitus, rodyti savo "išmanymą" taip didžiuotis, išsipūsti ir girtis savo žiniomis, nuvertinti kitų nuoširdžius patyrimus, nepasitikėti žmonėmis, smerkti juos, linkėti jiems blogo gerai?
Tebūna visi atviri išminčiai, kuri yra aukščiau už sustabarėjusį protą. Išminčiai kuri nepriklauso nuo to kuris ją sako, ar kur ji užrašyta, ar kada ji pasakyta. Kas tiesa tas tiesa.
Ką darysi Sysai, prikalsi prie kryžiaus?
Vaidas
2007-04-30 20:43:19
Ale, kad labai vėlai melda pas jus...Ko ne vidurnaktį.
Žinote, tamsta Algi, neisiu į jūsų maldą, nes Šv.Rašte aiškiai parašyta, kad šis Dievas (neurantistinis), kuris gali sunaikinti tautas, kuris visus teis, ir tuo pačiu, Jis mane karštai myli. Nematau prasmės eiti pas stabmeldžius.
Sysas
2007-04-30 21:12:37
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]