Forumas: temos peržiūra
Jonas Paulius II paneigė pragaro egzistavimą savo kas savaitiniame kreipimesi į 8500 žmonių bendrą auditoriją Vatikane 1999 07 28
POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II ATMETA TIKRO PRAGARO REALYBĘ
1999 metų liepos 28 dieną Vatikane kreipdamasis į 8500 žmonių bendrą auditoriją savo kas savaitinio kreipimosi metu Jonas Paulius II atmetė fizinio, tiesiogine šio žodžio prasme, pragaro realybę kaip amžinos ugnies ir kankinimo vietą. Popiežius pasakė, kad vietoje šito, pragaras yra atsiskyrimas nuo džiaugsmingo bendravimo su Dievu, net šitame gyvenime. Remiantis popiežiaus kalbos oficialia Vatikano stenograma, Jonas Paulius II pastebėjo, kad Rašto nuorodos į pragarą ir tie įvaizdžiai, pateikiami Rašto, yra tiktai simboliniai ir perkeltine prasme "to visiško nusivylimo ir gyvenimo tuštumos be Dievo." Jis pridūrė, "Vietoje to, kad tai būtų fizinė vieta, pragaras yra būsena tų, kurie laisva valia ir aiškiai patys atsiskiria nuo Dievo, viso gyvenimo ir džiaugsmo šaltinio." Jis pasakė, kad pragaras "yra tokia padėtis, kuri kyla iš nuostatų ir veiksmų, kurių laikosi žmonės savo gyvenime." Kas susiję su amžinojo prakeikimo sąvoka, popiežius pasakė, "Prakeikimą aiškiai sudaro konkretus atsiskyrimas nuo Dievo, laisva valia pasirinktas žmogaus ir patvirtintas mirties, kuri jo pasirinkimą užantspauduoja amžiams." Popiežius taip pat pridėjo, "Mintis apie pragarą ir tuo mažiau biblinių įvaizdžių netinkamas vartojimas neturi sukurti nerimo ir nusivylimo. Vietoje šito, jis pastebėjo, jog tai yra laisvės, atrastos Kristuje, priminimas.
Religinių Naujienų Tarnyba pranešė, kad Vatikano patvirtintas vedamasis straipsnis, atspausdintas prieš keletą savaičių Jezuitų žurnale Civilta Cattolica, sutinka su popiežiaus paskutiniuoju oficialiu pareiškimu. Vedamasis aiškiai oficialiai pareiškia, "Pragaras egzistuoja ne kaip kokia nors vieta, bet kaip būsena, kaip tokio žmogaus, kuris kenčia Dievo netekimo skausmą, būties būdas." (Los Angeles Times, 1999 07 31) Popiežius pasakė, kad amžinas prakeikimas yra "ne Dievo darbas, bet iš tikrųjų mūsų pačių." Tik prieš savaitę nors popiežius pareiškė, kad dangus nėra "nei kokia abstrakcija, nei kokia nors vieta debesyse, bet asmeninis sąjungos ryšys su Šventąja Trejybe."
-------------------------------------------
( Vertimas yra mano, tik neredaguotas. Dėl to įdedu visą tekstą angliškai, nes aš išverčiau tą dalį, kuri susijusi su popiežiaus realios pragaro vietos paneigimu. Tuo tarpu, kaip pragaro egzistavimą paneigė, dar anksčiau už popiežių, JAV žymiausias pamokslininkas Bill'as Graham'as neverčiau, kas mokate angliškai, perskaitysite patys ir papasakosite kitiems.)
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
POPE JOHN PAUL II REJECTS REALITY OF A LITERAL HELL
During his weekly address to the general audience of 8,500 people at the Vatican on July 28, 1999, Pope John Paul II rejected the reality of a physical, literal hell as a place of eternal fire and torment. Rather, the pope said hell is separation, even in this life, from the joyful communion with God. According to an official Vatican transcript of the pope's speech, Pope John Paul II noted that Scriptural references to hell and the images portrayed by Scripture are only symbolic and figurative of "the complete frustration and emptiness of life without God. " He added, "Rather than a physical place, hell is the state of those who freely and definitively separate themselves from God, the source of all life and joy." He said hell is "a condition resulting from attitudes and actions which people adopt in this life." Concerning the concept of eternal damnation, the pope said, "Damnation consists precisely in definitive separation from God, freely chosen by the human person, and confirmed with death that seals his choice for ever." The pope also added, "The thought of hell and even less the improper use of biblical images must not create anxiety or despair." Rather, he stated, it is a reminder of the freedom found in Christ.
The Religion News Service reported that a Vatican-approved editorial published several weeks ago in the Jesuit journal Civilta Cattolica agrees with the pope's latest pronouncement. The editorial explicitly pronounced, "Hell exists, not as a place but as a state, a way of being of the person who suffers the pain of the deprivation of God" (Los Angeles Times, 7-31-99). The pope said eternal damnation is "not God's work but is actually our own doing." Only a week earlier the pope stated that heaven is neither "an abstraction nor a place in the clouds, but a living, personal relationship of union with the Holy Trinity. "
Such a statement on hell is strikingly similar to that made by Billy Graham several years ago in which he was quoted,
The only thing I could say for sure is that hell means separation from God. We are separated from his light, from his fellowship. That is going to be hell. When it comes to a literal fire, I don't preach it because I'm not sure about it. When the Scripture uses fire concerning hell, that is possibly an illustration of how terrible it's going to be-not fire but something worse, a thirst for God that cannot be quenched. (Time magazine, 1 1-1 5-93)
Both Graham and now the pope completely reject the clear teaching of Scripture regarding the reality of a literal lake of fire that burns throughout all eternity. The author of Hebrews taught that the reality of hell is a vital Bible doctrine (Heb. 6:1, 2). Jude taught that believers are to contend for the faith (doctrine) once delivered unto the saints and that hell is a real, literal place of fire and torment Jude 3, 7). The apostle Paul taught that those who knew not Christ would suffer the vengeance of God which entailed everlasting damnation (2 Thess. 1:8, 9). The apostle John saw that hell was a real place (Rev. 14: 1 0; 20:10-15; 21:8). And, Jesus Christ Himself taught that hell literally exists, that it lasts forever and that those who reject His perfect salvation would spend eternity therein (Matt. 13:41, 42; 18:8, 9; 25:41-46; Luke 16:19-31). Rejection of the Biblical doctrine of hell by the pope and Graham does not nullify the fact that a literal hell truly exists. "Let God be true, but every man a liar" (Rom. 3:3, 4).
Algimantas
2007-05-05 21:28:13
Komentarai
Neik,Jonai,neik,pas juos.Suvalgys jie tave,išsikepę ant laužo :)Prašymas
2007-05-10 10:42:04
nuvyliau, tirpuk? bet net ir pliku užpakaliu ir tuščiu skrandžiu gali galvoti apie Dievą. Netgi patartina. Yra tokie žmonės, asketais vadinami. Man jie savotiškai mieli. Gal ir tu prie jų?
*
<Jonui> žinau, ką turi omeny :). Yra teisybės tame. Ne visus reikia gelbėti, ačiū Dievui. Tie, kurių nereikia gelbėti, internetu nesinaudoja. Bet mes ir pas juos ateisim. Anksčiau ar vėliau.
Suprask gi pagaliau, kad Dievas daro tai, ką reikia. Jeigu gelbėti nereikia, jis ir negelbsti. O kai reikia, jis gelbsti. Netempk visų ant vieno kurpalio. Jei yra sužeistų, (o tikrai yra), juos jis juos ir gelbėja.
Jonas
2007-05-10 09:36:29
Rašai: "Deja, žmogus yra ta būtybė, kurią nuolat ir pastoviai REIKIA nuo to gelbėti, nepaisant ką jis būtų atradęs, visą laiką tol, kol žmogus gyvena. "
Nuolat ir pastoviai?Visus žmones?O gal ne visus?Atsimerk pagaliau gi.Ne visi gyvena tokį gyvenimo būdą,kaip mes.Ir gelbėti jų ,kol pas juos neateisim mes, nėra nuo ko.
Giliai giliai įsėdo stereotipai ir diriguoja savo giesmę atkakliai.
Jonui
2007-05-10 08:18:50
šakelė gal ir tirpsta Vynmedžio meilėje, o va žmogui ir pavalgyti, ir apsirengti reikia, ir stogo virš galvos, nes lietus kartais būna per šaltas, o saulė - per kaitri :)
be to, žmogui reikia mokytis, dirbti ir saugotis nuo kitų žmonių... matai, kiek daug visko mums reikia. O kai kažką turi, reikia ir pasipuikuoti. Žmogus turi tikslų. Visi žmogaus ryšiai turi tam tikrą kryptingumą, ir negali taip paprastai vien tik maudytis meilėje, greitai juk užsimanysi valgyti.
*
Taip, jaučiu kad Dievui manęs reikia. Ši mintis man nėra nauja. Jaučiu tada, kai apie tai pagalvoju, ne visada. Turėčiau Jam duoti savo meilę visų pirma. O iš meilės jau kyla veiksmas.
Jonas
2007-05-09 23:55:28
šakelė neturi jokių tikslų, ji tik tirpsta Vynmedžio meilėje, maudosi lietuje ir saulės spinduliuose
grumsteliui
2007-05-09 23:19:19
Jonai, ar jauti, kad Dievui tavęs reikia? Ar pažįsti Jo poreikį? Ką turėtum Jam duoti?
lumzdelis
2007-05-09 21:47:42
didžiausias pasipūtimas, susireikšminimas, 'prigimtinė'nuodėmė, o kartu ir kvailybė, yra - save laikyti atskiru nuo Dievo. Tik dėl tokios kvailybės ir prasideda visokiausi ryšio su Juo ieškojimai, įvairiausi atradinėjimai, nuolatinis kitų ir savęs įtikinėjimas Jo reikalingumu, atsiranda nesaugumo jausmas, dėl ko kyla poreikis nuolat būti gelbėjamu nuo kažko, o taip pat manymas, kad 'marionetė', šakelė, gali turėti laisvą valią ar pasirinkimo galimybę.
lašelis
2007-05-09 23:13:46
Dar kiek ir imsiu aš manyti- - - - - - - - - - - - -
kad laikui bėgant be MANĘS TAVĘS negrįžta niekas niekur- -
kad saulė nebučiuoja jūros ir laivas neglausto krantų- - -
kad lašas,- tik oras išdžiūvęs o kelias - praeivis liūčių-kad paukštis giesmę išvogęs o žvaigždės - žudikės svajų- -
ir visiems kitiems
2007-05-09 21:34:20
Grumsteli, šakele ir kiti,
nuo žiūrėjimo į Obelį religijos tikriausiai neišnyks, bet per Dievo kūriniją mes gauname daug užuominų apie patį Dievą ir apie save. Naudojate simbolius atsimerkti, atsiverti, prisipildyti... Bet prieš ką, kam ir kuo?
Mes visi esam panašūs. Pirmiausiai turbūt tuo, kad visiems reikia Dievo. Kažkam Obels (Vynmedžio) pavidalu, kažkam savo pavidalu, kažkam susistemintų dvasių hierarchijoje. Ir kaip lengva apkaltinti kitą, kad ne ten ieško, ne tam atsiveria, ne tokius ritualus vartoja, ne tam meldžiasi, ar yra sustabarėjęs. Taip rūpi sureikšminti savo atradimus, o tuo pačiu ir save. Manau, per dažnai tai tampa kitaip mąstančio pažeminimu, o tai tikrai nebekvepia dieviškumu. Minėjau, kad Dievas gelbėja žmogų nuo pragaro (blogio) jo paties širdyje. Deja, žmogus yra ta būtybė, kurią nuolat ir pastoviai REIKIA nuo to gelbėti, nepaisant ką jis būtų atradęs, visą laiką tol, kol žmogus gyvena. Ir Dievas tai daro įvairiais būdais, tiek, kiek pats žmogus jam leidžia. Štai čia ir pasireiškia paties žmogaus valia. Belieka tik pripažinti tokio ryšio būtinybę. Bet tai nėra paprasta, nes tai reiškia pripažinti savo silpnumą ir priklausomybę. O mes juk norim būti tokie stiprūs ir nepriklausomi.
Jonas
2007-05-09 20:17:37
aaaa....o aš maniau, mes čia dvasingai kalbamės.... taip taip iš tikrųjų pliku užpakaliu ir tuščiu skrandžiu nelabai ir pakalbėsi apie Dievą....net ir nepagalvosi, tur būt....Hm....tai jeigu jis manęs nemaitina, nerengia, stogu neaprūpina ir dargi nesaugo nuo gentainių(?!) tai apie ką čia mes iš viso kalbam?
tirpukas
2007-05-10 08:13:06
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]