Forumas: temos peržiūra
Jonas Paulius II paneigė pragaro egzistavimą savo kas savaitiniame kreipimesi į 8500 žmonių bendrą auditoriją Vatikane 1999 07 28
POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II ATMETA TIKRO PRAGARO REALYBĘ
1999 metų liepos 28 dieną Vatikane kreipdamasis į 8500 žmonių bendrą auditoriją savo kas savaitinio kreipimosi metu Jonas Paulius II atmetė fizinio, tiesiogine šio žodžio prasme, pragaro realybę kaip amžinos ugnies ir kankinimo vietą. Popiežius pasakė, kad vietoje šito, pragaras yra atsiskyrimas nuo džiaugsmingo bendravimo su Dievu, net šitame gyvenime. Remiantis popiežiaus kalbos oficialia Vatikano stenograma, Jonas Paulius II pastebėjo, kad Rašto nuorodos į pragarą ir tie įvaizdžiai, pateikiami Rašto, yra tiktai simboliniai ir perkeltine prasme "to visiško nusivylimo ir gyvenimo tuštumos be Dievo." Jis pridūrė, "Vietoje to, kad tai būtų fizinė vieta, pragaras yra būsena tų, kurie laisva valia ir aiškiai patys atsiskiria nuo Dievo, viso gyvenimo ir džiaugsmo šaltinio." Jis pasakė, kad pragaras "yra tokia padėtis, kuri kyla iš nuostatų ir veiksmų, kurių laikosi žmonės savo gyvenime." Kas susiję su amžinojo prakeikimo sąvoka, popiežius pasakė, "Prakeikimą aiškiai sudaro konkretus atsiskyrimas nuo Dievo, laisva valia pasirinktas žmogaus ir patvirtintas mirties, kuri jo pasirinkimą užantspauduoja amžiams." Popiežius taip pat pridėjo, "Mintis apie pragarą ir tuo mažiau biblinių įvaizdžių netinkamas vartojimas neturi sukurti nerimo ir nusivylimo. Vietoje šito, jis pastebėjo, jog tai yra laisvės, atrastos Kristuje, priminimas.
Religinių Naujienų Tarnyba pranešė, kad Vatikano patvirtintas vedamasis straipsnis, atspausdintas prieš keletą savaičių Jezuitų žurnale Civilta Cattolica, sutinka su popiežiaus paskutiniuoju oficialiu pareiškimu. Vedamasis aiškiai oficialiai pareiškia, "Pragaras egzistuoja ne kaip kokia nors vieta, bet kaip būsena, kaip tokio žmogaus, kuris kenčia Dievo netekimo skausmą, būties būdas." (Los Angeles Times, 1999 07 31) Popiežius pasakė, kad amžinas prakeikimas yra "ne Dievo darbas, bet iš tikrųjų mūsų pačių." Tik prieš savaitę nors popiežius pareiškė, kad dangus nėra "nei kokia abstrakcija, nei kokia nors vieta debesyse, bet asmeninis sąjungos ryšys su Šventąja Trejybe."
-------------------------------------------
( Vertimas yra mano, tik neredaguotas. Dėl to įdedu visą tekstą angliškai, nes aš išverčiau tą dalį, kuri susijusi su popiežiaus realios pragaro vietos paneigimu. Tuo tarpu, kaip pragaro egzistavimą paneigė, dar anksčiau už popiežių, JAV žymiausias pamokslininkas Bill'as Graham'as neverčiau, kas mokate angliškai, perskaitysite patys ir papasakosite kitiems.)
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
POPE JOHN PAUL II REJECTS REALITY OF A LITERAL HELL
During his weekly address to the general audience of 8,500 people at the Vatican on July 28, 1999, Pope John Paul II rejected the reality of a physical, literal hell as a place of eternal fire and torment. Rather, the pope said hell is separation, even in this life, from the joyful communion with God. According to an official Vatican transcript of the pope's speech, Pope John Paul II noted that Scriptural references to hell and the images portrayed by Scripture are only symbolic and figurative of "the complete frustration and emptiness of life without God. " He added, "Rather than a physical place, hell is the state of those who freely and definitively separate themselves from God, the source of all life and joy." He said hell is "a condition resulting from attitudes and actions which people adopt in this life." Concerning the concept of eternal damnation, the pope said, "Damnation consists precisely in definitive separation from God, freely chosen by the human person, and confirmed with death that seals his choice for ever." The pope also added, "The thought of hell and even less the improper use of biblical images must not create anxiety or despair." Rather, he stated, it is a reminder of the freedom found in Christ.
The Religion News Service reported that a Vatican-approved editorial published several weeks ago in the Jesuit journal Civilta Cattolica agrees with the pope's latest pronouncement. The editorial explicitly pronounced, "Hell exists, not as a place but as a state, a way of being of the person who suffers the pain of the deprivation of God" (Los Angeles Times, 7-31-99). The pope said eternal damnation is "not God's work but is actually our own doing." Only a week earlier the pope stated that heaven is neither "an abstraction nor a place in the clouds, but a living, personal relationship of union with the Holy Trinity. "
Such a statement on hell is strikingly similar to that made by Billy Graham several years ago in which he was quoted,
The only thing I could say for sure is that hell means separation from God. We are separated from his light, from his fellowship. That is going to be hell. When it comes to a literal fire, I don't preach it because I'm not sure about it. When the Scripture uses fire concerning hell, that is possibly an illustration of how terrible it's going to be-not fire but something worse, a thirst for God that cannot be quenched. (Time magazine, 1 1-1 5-93)
Both Graham and now the pope completely reject the clear teaching of Scripture regarding the reality of a literal lake of fire that burns throughout all eternity. The author of Hebrews taught that the reality of hell is a vital Bible doctrine (Heb. 6:1, 2). Jude taught that believers are to contend for the faith (doctrine) once delivered unto the saints and that hell is a real, literal place of fire and torment Jude 3, 7). The apostle Paul taught that those who knew not Christ would suffer the vengeance of God which entailed everlasting damnation (2 Thess. 1:8, 9). The apostle John saw that hell was a real place (Rev. 14: 1 0; 20:10-15; 21:8). And, Jesus Christ Himself taught that hell literally exists, that it lasts forever and that those who reject His perfect salvation would spend eternity therein (Matt. 13:41, 42; 18:8, 9; 25:41-46; Luke 16:19-31). Rejection of the Biblical doctrine of hell by the pope and Graham does not nullify the fact that a literal hell truly exists. "Let God be true, but every man a liar" (Rom. 3:3, 4).
Algimantas
2007-05-05 21:28:13
Komentarai
tuomet tu caca lialia - geras berniukaspazeidejas-Jonui
2007-05-08 13:39:01
Aš nenustatinėju žaidimo taisyklių. Tik bandau jas suprasti ir jų laikytis.
Jonas
2007-05-08 13:08:11
Iki šiol tebemanau, kad esu žmogus (ak, šventas naivume) Nei šuo, nei katė, nei Dievas. Siūlyčiau be to neužsiciklinti ties vienu palyginimu, kad ir koks jis įdomus būtų. Nes kiekvienas palyginimas apima kažkokį vieną žmogaus santykio su Dievu aspektą, o tų aspektų ir spalvų yra daug.
Žmogaus santykis su Dievu yra skirtingas negu šunio ar katino. Jis ganėtinai daugiaplanis, ir kai mes bandom jį įsprausti į vieno palyginimo rėmus, gaunasi nepilnas vaizdas. Kaip matom, mumyse yra tiek "šuniškumo", tiek "katiniškumo", tačiau ir tai dar ne viskas. Be vynmedžio ir šakelės palyginimo, galioja avių ir ganytojo formatas, ir dar daug kitų.
Apskritai kalbam tai apie pragarą, dvasinę nebūtį, Dievo atmetimą santykyje su juo, blogio žmogaus širdyje vietą.
Visi galai čia susieina, kai žmogaus širdis to Dievo trokšta tam, kad Jį pripažintu savo Viešpačiu. Ir atvirkščiai - viskas taps sujaukta, jei tau Dievo nereikia, arba reikia tik tam, kad įgyvendintum savo planus, tegu ir labai dvasinius.
Gali apgauti kitą žmogų, gali apgauti save, tačiau neįmanoma apgauti Dievo.
Jonas
2007-05-08 12:36:27
o tu formatui begi is paskos ar prieky jo?
Jonui
2007-05-08 12:44:49
Jonas yra nepajudinamas mūras
to Jonui 2007-05-08 12:0
2007-05-08 12:21:55
tai tu suo ar kate? Ar slapia vieta?
Jonui
2007-05-08 12:09:22
jei ko nors nepaaiškinu labai išsamiai, tai tikrai ne dėl blogos valios. Tavo mintis reikštų, kad laisva valia iš viso neegzistuoja, bet taip juk nėra. Šitame didžiajame žaidime šis tas priklauso ir nuo mūsų. Be jokios abejonės, kiekvienas žmogus TURI ryšį su Dievu, nes kitaip turbūt neįmanoma. Ne visi tą ryšį palaiko ir suvokia. Tačiau koks tas ryšys? Prisiminiau anekdotą:
Ką gyvūnai galvoja apie šeimininką?
Šuo:
– Jis mane maitina, rūpinasi, suteikia pastogę....Jis yra dievas.
Katė:
– Jis mane maitina, rūpinasi, suteikia pastogę .....Vadinasi, aš esu dievas.
Vieni šiame santykyje, veiksme suabsoliutina savo vaidmenį, kiti atvirkščiai - Dievo. Tačiau santykis yra abipusis.
Jonas lygiui
2007-05-08 11:58:50
gerai, kad tas vynmedis ne Rimantas,- visas vainikas jau butu benudziustas,- kai ivardini "tiesa",- pagimdai jos fantoma ir tampi Fantomasas
zalias
2007-05-08 12:07:25
O kai šakelei žydėti ir duoti vaisius nesiseka nesigauna nepavyksta ar tai reiškia apie paties Vynmedžio meilės nebuvimą ar šakelės neatsiliepimą į tą meilę , ar tik pačiai tą meilę pajutus patyrus galima ir pačiai imti ir duoti vaisius iš meilės.Juk Vynmedžio meilė nenutrūkstama ir kalbėti apie jos nebuvimą kaip ir neišeitų. Reiškia kažkas priklauso ir nuo šakelės. Vat lygi pats dar pasakei, kad Vynmedis vis tik gali šakelę nudžiovinti. Gal tada kai šakelė pati savo laisva valia nusprendžia tų vaisių neduoti ir Vynmedis tuomet tą šakelės valią patenkina.
rimantas ( Kaunas )
2007-05-08 11:56:27
aciu tau dieve uz sita balsa,- jame tavo kvepavimas alsus svaigina
one
2007-05-08 11:25:05
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]