Forumas: temos peržiūra
Mano ir Darjušo patyrimai arba kodėl slapstėsi Santaros ligoninės Nefrologijos ir inkstų transplantacijos skyriaus gydytoja
Du tūkstančiai penkioliktaisiais metais, birželio mėnesį, paskambino man direktorius ir sako – Petrai, į darbą priėmiau vaikinuką. Tik ką baigė specialią mokyklą ir įsigijo metalų suvirintojo specialybę. Atrodo paprastas, dar nesugadintas. Pasiimk jį pas save, išbandyk. – Man suvirintojo visai nereikėjo, bet direktoriui nesipriešinau. Tegu ateina, sakau, išbandysiu. Atėjo. Vaikinukas smulkus, paprastas, veidas spuoguotas. Pravedžiau saugos instruktažą ir pradėjo jis pas mus dirbti.
Vieną dieną kreipiasi Darjušas(toks vaikinuko vardas) ar negalėtų pusdieniui išeiti iš darbo, priduoti kraujo. Reikia tai reikia. Priduok. Praeina pora savaičių ir vėl Darjušas prašo pusdienio kraujui priduoti. Išleidžiu. Bet kai po dviejų savaičių jis vėl pasiprašė iš darbo kraujui priduoti, sakau – Gal donoras esi, gal uždarbiauji?( tuo metu, atrodo, už kraują mokėdavo). – Ne, aš turiu invalidumą (šito dalyko direktoriui nepasakė, nuslėpė) ir aš ruošiamas operacijai. – Suklusau, pasisodinau jį ir pradėjau klausinėti. Pasirodo, raumenims dirbant susidaro nuodingos atliekos – kreatininas, kurias iš kraujo turi pašalinti inkstai. Bet Darjušo inkstai nedirba ir kraujas nevalomas. Kreatininas lieka kraujyje ir nuodija organizmą (va iš kur pas jį tiek spuogų). Taip tęstis toliau nebegali ir būtina operacija – nors vieną nedirbantį inkstą pakeisti geru, donoro inkstu. Operacija numatyta už mėnesio Santaros ligoninėje, nefrologijos ir inkstų transplantacijos skyriuje. Donorė – jo mama. Pats Darjušas operacijos nebijantis (jauni žmonės į tokius dalykus žiūri atsainiai, neverkšlena, neina iš proto). O kaip reaguoja mama, klausiu? O ką mama, kažkodėl nenoriai bendrauja, užsidarė, veidas papilkėjo. Ir kaip nepapilkės, kada pati silpnokos sveikatos ( Darjušas tai pasakė), o po mėnesio žadama jai išpjauti inkstą. Nuo tokios žinios ir aš papilkėčiau.
Darjušas dar paaiškina, kad kas dvi savaites jam tikrinamas kraujas ir kreatininas pasiekė 500 (norma apie 100 vienetų). Toliau klausinėju, lyg tarp kitko paklausiu, ar tiki jis į Dievą. Taip, sako, bažnyčion per šventes nueinu (klasikinis nepraktikuojančio kataliko atsakymas). Na, sakau, bažnyčia tai ne Dievas ir t.t. Matau, įdėmiai klausosi, Šviesa jo negąsdina. Todėl šiek tiek papasakoju apie Kūrėją, kūriniją, kad ligos tai nusisukimo nuo Kūrėjo pasekmė ir t.t. ir t.t.
Darjušai, sakau, aš pats esu daug sirgęs, bet savo pastangomis ir su Kūrėjo pagalba jas visas įveikiau. Patirties turiu, kai ką išmanau ir manau, kad galėčiau tau padėti. Ką tu, Darjušai, sakytum, jei mes bendromis jėgomis (aš, tu ir Kūrėjas) pabandytume įveikti tavo ligą? Matau jo akys blizga, jis sutinka. Bet ar tu pasiruošęs dėti nemenkas pastangas ligai įveikti? Ar tau užteks atkaklumo, valios? Ar nebus taip, kad įpusėjus darbui, nuleisi rankas, atsitrauksi, pabėgsi? Taip kaip ir daugelis iš mūsų – piršto nepajudina dėl savo sveikatos ir laukia, kad gydytojas jiems sveikatą suteiktų per burną tablečių pavidalu. Darjušas purto galvą, jis taip nedarys, nepasitrauks.
Visa bėda, kad mes neturime pakankamai laiko. Operacija tai už mėnesio. Darjušai, reikia skubiai pasitikrinti ar būtina operaciją daryti numatytu laiku, ar jos negalima atidėti bent trims mėnesiams. Per tokį ilgesnį laikotarpį mes tikrai išjudintume inkstų veiklą, o mėnesio tam nepakaks. Inkstų gydymas yra vienas sunkiausių, tam reikia ilgo ir kantraus darbo. Tai va, skubiai susirask privačią kliniką, susimokėk, parodyk ligos istoriją, analizų duomenis ir paklausk ar galima operaciją atidėti ir kokiam laikui. Darjušas susiranda Justiniškėse „Kardiolitą“ ir su sese (ji visada jį lydi į gydymo įstaigas) nuvažiuoja ten. Grįžta laimingas. Gydytoja pasakė, kad operaciją galima atidėti trims mėnesiams, bet ne ilgiau. O už informaciją dar ir pinigų nepaėmė.
Darjušai, dabar lieka svarbiausias dalykas – turi įtikinti savo gydytoją, kad ji operaciją atidėtų. Kaip tik po dviejų savaičių eisi pas ją su analizų duomenimis ir mes turime parodyti, kad kreatinino didėjimą sustabdėme, o gal net ir šiek tiek sumažinome. Ir niekaip kitaip. Jei nepavyks to padaryti, operacijos gydytoja ne-a-ti-dės. Supratai? Darjušas linksi, kad suprato. Taigi pradedam.
Pirma, kaip galima mažiau valgyk mėsos ir žuvies. Geriausia, kad tu jų iš viso atsisakytum, bet tam tu dar nesi pasiruošęs. Taigi, kada valgysi mėsą ar žuvį, valgyk ne su duona, o tik su salotomis. Daugiau vartok košių. Ir jokiu būdu po valgio negerk kompotų, arbatų, kavų ir visokių „kolų“, kad neatskiestum skrandžio turinio ir visa ši nesuvirškinta rūgšti masė nebūtų nuplauta į dvylikapirštę žarną (skrandžio vožtuvas skysčio neužlaiko) kur sudarytum problemas ne tik dvylikapirštei žarnai, bet ir kepenims, tulžies pūslei ir kasai. Prieš valgį gali gerti nors ir kibirą.
Antra. Tavo inkstai, labai silpni. Ir jei jų įnervinimas yra dar ir sutrikęs, o taip tikriausiai ir yra, juk paskauda tau pusiaują, ar ne? Darjušas linksi galvą, paskauda. Tai va, kartoju, kad inkstų įnervinimas būtų nepriekaištingas, reikės tą stuburo vietą, kuri atsakinga už inkstų veiklą, t.y. ties slanksteliu 10T (kaip tik jis yra pusiaujyje) gerai ištreniruoti. Jei pasidarytum, Darjušai, stuburo rentgeno nuotrauką, tai pamatytum, kad šioje vietoje (gal ir kitose vietose) slanksteliai vienas prie kito trumpųjų tarpslankstelinių raumenų pritraukti, iškreipti, diskas tarp jų susiplojęs kaip blynas ir todėl praradęs elastingumą, ko pasekoje išeinančios iš stuburo smegenų kanalo nervų šaknelės yra suspaustos, pastumtos iš vietos, įtemtos. Iš tokių pažeistų nervų gero nelauk. Informacija-komandos į inkstus patenka iškreiptos, sujauktos ir dėl to inkstai „eina iš proto“. Dirba tada, kada jiems reikia ilsėtis, ilsisi – kada būtina visu pajėgumu dirbti. Tikras chaosas. Taip kad su stuburu teks gerokai padirbėti – nuimti tarpslankstelinių raumenų įtampą (blokus) ir atstatyti pradinę normalią slankstelių padėtį. Ir diskai atsikvėps, atsigaus ir baigsis visos osteochondrozės, o inkstai įgaus antrą kvėpavimą. Rodau pratimus. Darjušas juos kartoja. Ir taip, Darjušai, kiekvieną mielą dieną, iki kol tavo stuburas taps kaip kūdikio.
Trečia. Energetiniai pratimai. Ar girdėjai ką nors apie energetiką, klausiu. Darjušas nieko negirdėjo. Negirdėjo jis nei apie stuburo tarpslankstelinių diskų pakitimus (osteochondrozę), nei apie maisto produktų suderinamumą, nei apie jų rūgštingumą ar šarmingumą. Ir iš kur jam žinoti. Mokykloje to nemokė. Gyvena su motina rajono pakraštį, kuičiasi ūkyje, gainioja pas kaimynus nuklydusias vištas ir viskas.
Tai va, tęsiu, kada žmogus pilnas energijos, jis skraido tartum ant sparnų. Ar ne taip? Darjušas linksi, kad taip. O kada žmogui trūksta energijos, kas tada, klausiu. Serga, Darjušai, serga toks žmogus. O dabar toks atvejis. Žmogus visai be energijos, kaip tada jis atrodo? Darjušas tyli, nežino. Su tuo dar nesusidūrė. Juk taip elementaru, Darjušai. Žmogus be energijos guli horizontalioje padėtyje juodu kostiumu, juodais batais, rankose rožančius ir šventojo paveikslėlis, galvūgalyje žvakė, ant sienos kryžius. Darjušas plačiai šypsosi, suprato. Nieko tu nesupratai, nesišypsok. Guli ne žmogus, guli jo kūnas, atliekos, palaikai. O pats žmogus kur? Bet apie tai pašnekėsim vėliau. Tai dabar supratai, kam reikalinga žmogui energija? Darjušas dabar supranta. Su energija menki juokai.
Einam toliau. Darjušas rimtėja, užaštrina klausą. Energija stuburu kyla aukštyn ir virškinamuoju traktu leidžiasi žemyn ir taip judėdama sudaro didįjį energinį ratą. Ir bet koks energijos judėjimo sutrikimas sukelia ligą. Yra pratimai kaip šį judėjimą skatinti, o sutrikusį – atstatyti. Bet tu, Darjušai, tokių sudėtingų pratimų neįsisavinsi, nes tam tu nepasiruošęs, be to ir neturi tam laiko. Pradėsim nuo primityvesnių dalykų. Mintys, Darjušai, sukuria vaizdus, į juos reaguoja organizmas. Pavyzdžiui, galvojam apie ledinį vandenį ir odos kapiliarai siaurėja, galvojam apie valgį – pradeda spazmuoti skrandis ir gurgti žarnynas. Pabandyk Darjušai, mintyse kramtyti tik ką nuluptą citriną. Kramtyk lėtai, su pasigardžiavimu. Kas darosi? – klausiu. Darjušo veidas rūgštėja, seilių daugėja. Tai va, mintys turi didelę galią ir šią galią tu turi protingai išnaudoti. Pasakoju, kaip reikia mintimis masažuoti inkstus ir siųsti meilę jiems su tokia jėga, kad pagaugai eitų per visą kūną ir niekaip kitaip. Einam toliau. Sakykim, žmogus gainioja, varinėja savo energiją po visą kūną, kaip tu savo vištas, o ar susimąstei iš kur mes tą energiją gaunam? – Darjušas apie tai nemąstė. – Iš Kūrėjo Darjušai, iš Kūrėjo – Energijos Šaltinio ir Centro. Visa kūrinija persipildžiusi energijos, mes tiesiog joje maudomės, skęstame. – Tai kam tada valgome? – klausiu. Darjušas visai susipainiojo. Nežino. O valgome todėl, kad Kūrėjo energijos mes pasiimti nemokame, negalime, nes atsivėrę nuo savo Tikrųjų Tėvų devyniomis sienomis, apsistatę barikadomis. Ir tada tenka valgyti cepelinus. Ar daug įgauni energijos, Darjušai, suvalgęs kokius penkis cepelinus? Ar po tokio valgio neapsunksti, ar netraukia pagulėti? Darjušą traukia ne tik pagulėti, bet ir pamiegoti.
Tai va, Darjušai, po tavo suvalgytų cepelinų, ne tik neįgauni energijos, bet ją dar ir prarandi. Visa tavo energija nupuola į skrandį cepelinų ilgam ir sunkiam virškinimui, todėl ir apsunksti. O reikia valgyti tokį maistą, kuris lengvai virškinamas ir duoda daug energijos – vaisius, daržoves, javus, riešutus. Ir valgyti žalius, termiškai neapdorotus.
Darjušas suprato. Cepelinų daugiau nebevalgys, o jei retkarčiais ir valgys, tai tik žalius, nevirtus.
Oi tu, Darjušai, tu pats žalias, bet einam toliau. O dabar priėjom prie pačio svarbiausio dalyko. Valgis, fiziniai, energetiniai pratimai tai tik pagalbinės priemonės. Jos reikalingos, bet jos ne esminės. Svarbiausias uždavinys – atkurti ryšį su Kūrėju, kurį tu esi praradęs, o gal ir iš viso neturėjai. Ir pradedu ilgą pasakojimą apie tai, kokie negrįžtami procesai vyksta organizmo ląstelėse, kada nėra ryšio su Sveikatos Šaltiniu ir Centru ir t.t. Ar pasiruošęs, Darjušai, bendrauti su mūsų mylimiausių Tėvų (apie Visuminę Dievybę AŠ ESU jam dar per anksti žinoti, sužinos ateityje)dalele, Minties Derintoju, kuris yra mumyse tikras ir realus? Ar sugebėsi jam atsiverti? Ar dėsi tam kasdienines pastangas? Darjušai, tu esi Kūrėjo sūnus ir tavo Tikrieji – kartoju – Tikrieji Tėvai – yra kūrinijos Šaltiniai ir Centrai. Tau nuo šitos galingos žinios per visą kūną turi eiti pagaugai. Vaikščiok užvertęs galvą, išpūtęs krūtinę tartum būtum išlošęs milijoną. Ir liga pati atsitrauks, subliukš.
Praeina pora dienų ir klausiu jo, kaip sekasi treniruotis, ką valgo, kaip sekasi užmegzti ryšį su Kūrėju? Cepelinų nevalgo, stuburą treniruoja, jau pramoko nukreipti energiją į ten, kur randasi jo patys geriausi draugai-pagalbininkai. Juos šildo ir masažuoja mintimis (o kaip gi kitaip prie inkstų prieisi). Bet svarbiausia, Darjušo akys žiba, besimeldžiant, bendraujant su savo Tėvais, su juo darosi kažkas neįprasta – jis tartum pakyla nuo lovos ir sklando ore. Prisiminiau, kažkur apie tai esu skaitęs, ar tik ne Algimanto patyrimuose? – Oi, Darjušai, tavo pasąmonė nėra dar taip baisiai užteršta kaip mano. Tu daug pasieksi, jei dėsi kasdienines pastangas.
Ir taip kiekvieną dieną – aš klausinėju, jis atsakinėja. Kur daro negerai, pataisau, papildau, pamokau. Ir vis daugiau perduodu Šviesos apie Kūrėją ir kūriniją.
Artėja lemiamas kraujo patikrinimas ir Darjušas nebe toks linksmas, susimąstęs. Savo apylinkės ambulatorijoje priduoda kraują ir mes visi (bendradarbiai taip pat, visiems įdomu kuo visa tai baigsis) laukiam atsakymo. Skambina iš ambulatorijos – kreatininas 450. Su-ma-žė-jo! Darjušas šypsosi. Darjušai, užteks džiūgauti. Priešakį atsakingas darbas. Turi važiuoti į Santaros ligoninę ir įtikinti savo gydytoją, kad jinai dviem mėnesiams atidėtų operaciją, o tai padaryti nebus taip paprasta. Pamokau kaip reikia šnekėti su gydytoja, kad gink Dieve, jinai neužsirūstintų, kad ji neįsižeistų, kad nesijaustų pažeminta, kad nebūtų užgautas jos ego ir t.t. ir t.t. O kategoriškai atsisakyti operacijos Darjušas tam nepasiruošęs, be to, ir man tai būtų milžiniška atsakomybė.
Grįžta Darjušas iš ligoninės. Šviečia, šypsena iki ausų. Pavyko. Sako, Apvaizda padėjo (žiūrėk, jau ir Apvaizdą mini, taikosi į urantus). Pasirodo, gydytoja išvyksta į komandiruotę, o po to išeina į atostogas. Todėl operuos jį po atostogų, rugsėjo mėnesį. O šiuo analizų pagerėjimu nesidžiauk – perspėja gydytoja – taip visada būna, kreatinino kiekis kraujyje svyruoja, jis vėl pas tave šoktels taip, kad maža nepasirodys. Ir įspėk savo motiną – operacija rugsėjo pradžioje.
Darjušai, Darjušai, ar supranti, kad Apvaizda jau užsiėmė tavimi, tu jai rūpi, tu esi jau jos globojamas. Taigi, padėkok jai ir pirmyn.
Ir toliau Darjušas nevalgo mėsos, vaikšto iškėlęs galvą, išpūtęs krūtinę, darbe jam viskas sekasi. Namie mankština stuburą, treniruojasi, garbina Kūrėją. Ar besimeldžiant dar skraidai virš lovos? – klausiu. – O kaipgi, kitaip nesigauna.
Praeina dvi savaitės ir vėl kraujo pridavimas. Kreatininas 390. Puiku. Darjušai, mums sekasi ir aš ramus, galiu išeiti atostogų. O savo mamai pasakyk, kad gal ir nebereikės operacijos. Tegu vargšė nurimsta, atsigauna. O tu toliau treniruokis ir garbink Kūrėją. Ir dėkok Jam.
Grįžtu po dviejų savaičių į darbą, o Darjušas – juodas. Tik ką patikrino kraują. Kreatininas pašoko iki 480. Va čia tai naujiena. Man net karšta pasidarė. Einam Darjušai, prisėsim, viską iš eilės papasakosi. Pasirodo, tik man išėjus atostogų, Darjušas sunegalavo, pakilo šiek tiek temperatūra. Na, ir kaip gydeisi? – klausiu. – Kaip ir visi, tiesiai į ambulatoriją. O ten viskas konvejeriu – pažiūrėjo gerklę, pastukseno plaučius, receptas antibiotikams ir savaitei nedarbingumo pažymėjimas. – Na, na, ar suvartojai antibiotikus? – jau ne klausiu, bet šaukiu. – Žinoma. – Och tu Darjušai, Darjušai. Užsikroviau bėdą ant savo galvos. Nepagalvojau, kad tu vidurį vasaros sunegaluosi, neįspėjau tavęs. Ir kokia „gydytoja“ tave, sergantį inkstų liga, prišėrė antibiotikais, klausiu. Kas ji per specialistė? – Pasirodo, kad tai eilinė kaimo felčerė (ir iš kur geriems specialistams rastis rajono užkampyje). Aplinkiniai gyventojai juokauja, sako Darjušas, kad anksčiau ji dirbusi kolūkio fermoje. – Tai va, Darjušai, patys juokiatės iš jos ir vis tiek jos klausote. Čia gi tas pats kaip su bažnyčia. Žinote, kad išpažintis, Komunija, kunigo tupinėjimai apie altorių su visokiom ostijom, monstrancijom ir krapylom yra kvailystė, bet vis tiek į bažnyčią einate, valandą praspoksote į nuvalkiotą spektakliuką ir „laimingi“ (susitikę su Dievu) einate namo. Kaip avinų banda.
Bet grįžkime prie tavo bėdos. Ar žinai kas tai yra antibiotikas? Darjušas nežino. Aiškinu. „Anti“ reiškia – prieš. „Bio“ – reiškia gyvybę. Taigi, antibiotikas – tai cheminis preparatas, nukreiptas prieš gyvybę. Kraupiai skamba, ar ne? Darjušui baisu. Ir šią bjaurastį tu prarijai ir savo vos vos atsigavusius inkstus, savo geriausius draugus, pagalbininkus, atakavai šiuo nuodu. Darjušai, Darjušai, tu išdavei savo inkstus, pasmerkei juos kančiai ir jie po tokios atakos susigūžė, susitraukė, palūžo ir nustojo tarnauti tau. Iš čia ir 480. Darjušai, ir iš kur tavo tokia neapykanta jiems? Ką jie blogo tau padarė? O gal turi dėžę atsarginių inkstų, pasidėjęs kažkur komodoje? – klausiu. Darjušas tyli, atsarginių inkstų dėžėje neturi ir komodoje jų neslepia.
Nu ką, Darjušai, vienas mėnuo nuėjo niekais, tu jį prašvilpei. Teks vėl viską pradėti iš pradžių. Liko mėnuo. Taigi, pirmyn!
Vėl Darjušas treniruojasi, garbina Kūrėją, sklando virš lovos. O aš jį kasdien tikrinu, aiškinu, taisau klaidas, įvedu vieną kitą papildomą pratimą. Po dviejų savaičių Darjušas tikrina kraują ir vėl šypsena iki ausų – kreatinino tik 370. Darjušas tikina mane, kad antibiotikų nebevartos iki gyvenimo pabaigos. Puiku, Darjušai. Pirmyn.
Vėl kimbam į darbą. Artėja operacijos diena. Darjušas rimtėja, veidas pilkėja. Šį kartą kraują priduos Santaros ligoninėje ir gydytoja spręs kada operuoti. Atėjus kraujo pridavimo dienai, Darjušo iš ryto darbe nėra. Jis Santaros ligoninėje. Apie vienuoliktą valandą grįžta į darbą. Visi prišokam prie jo. Na kaip? Darjušas rimtas, jis pasakoja, kad kraują pridavė ir gydytoja liepė jam paskambinti po pietų, antrą valandą. Bus gautas atsakymas iš laboratorijos ir gydytoja jam paskirs dieną, kada jis su mama turės atvykti į ligoninę operacijai. O aš jaučiu, kad per paskutines dvi savaites kreatininas bus dar sumažėjęs ir man labai rūpi, kaip reaguos į tai gydytoja.
Antrą valandą Darjušas skambina – gydytoja neatsiliepia. Po kelių minučių vėl skambina – neatsiliepia. Vėl skambina ir vėl neatsiliepia. Man aišku – gydytoja slapstosi. Išvažiuoju į objektą, grįžtu darbo pabaigoje. Na, ar prisiskambinai, klausiu. Darjušas sunerimęs – skambino dvidešimt tris kartus, gydytoja neatsiliepia. Darjušai, sakau, kitaip ir būti negali. Tu gydytoją pastatei į labai nepatogią padėtį. Kreatininas sparčiai mažėja, inkstai dirba pilna jėga. Gydytoja tau turėtų paskambinti ir pasakyti, kad ji suklydo, kad operacija nebereikalinga. Kažkokiu būdu tavo liga išgaravo, subliuško, sunyko. Bet tokių savaime išgijimų gyvenime nebūna. Tu gi, Darjušai, negalėtum jai paaiškinti, o ji ir neklausytų, kad kažkoks tavo darbų vadovas pamokė tave, kaip išgydyti nepagydomą ligą. O jei ir išklausytų, tai argi ji, visų pacientų gerbiama didelės ligoninės svarbaus skyriaus gydytoja, tikėtų kažkokiu vaikinuku iš Vilniaus rajono užkampio, kuris pasakotų kažkokias pasakėles apie cepelinus, stuburą, susiplojusius diskus, Kūrėją. Na nepatikės ir viskas. Be to, tavo gydytoja dar turėtų paskambinti ir tavo mamai ir atsiprašyti, kad metus laiko ją laikė įtampoje. Prisimink, Darjušai, kiek sveikatos prarado tavo mama per tuos metus, laukdama, kada jai išpjaus inkstą.
Tai va, Darjušai, gydytoja neatsiprašys, neprisipažins klydusi, nes neleis jos išdidumas. Todėl ji ir slapstosi. Taip kad palik savo gydytoją ramybėje, nebeskambink jai ir grįžk prie savo darbo. Ir visada prisimink kaip tu papuolei pas mane. Man tavęs nereikėjo, bet vis tiek atsidūrei pas mane ir prieš pat operaciją. Kaip gražiai Apvaizdos buvo sustyguota, kad tu atsidurtum vietoje ir laiku. Dėkok jai. Dėkok.
Po poros metų.
Gauna Darjušas kvietimą iš Santaros ligoninės eiliniam patikrinimui, dėl invalidumo. Jo darbingumo apribojimas turi būti pratęstas arba nuimtas. Grįžta Darjušas iš ligoninės. Darbingumo apribojimą paliko. Išlydėdama gydytoja (jau kita) jam pasakė – Na negalim mes tau nuimti darbingumo apribojimo. Matom, kad esi sveikas, bet tavo ligos istorija rodo kitką – kad tu nesveikas. Žodžiu, keliauk namo, toliau dirbk, o po dviejų metų mums vėl pasirodysi ir mes spręsim ką su tavimi daryti. – Darjušas šypsosi. Jis jau kurį laiką ieško sau žmonos ir papildomi pinigai už invalidumą jam pravers.
Tai kaip čia atsitiko, kad Darjušas, paprastas kaimo vaikinukas, nebaigęs jokių aukštųjų mokslų, su tokia menka gyvenimo patirtimi, taip noriai, ryžtingai atsigręžė į Šviesą ir galiausiai tapo laimėtoju? Prisiminiau skaitęs apie Jėzaus apsilankymą Simono Petro namuose. Pakvietė jis vieną iš Petro mažylių ir pasisodinęs vaiką tarė: „ Tikrai, tikrai aš jums sakau, jeigu tiktai jūs nepasikeisite ir netapsite panašūs į šitą vaikelį, tai jūs mažai tepažengsite dangaus karalystėje.“ (1761 02 04)
Tai va ir atsakymas. Darjušas vienas iš tų (o tokių tik menka saujelė) kuris tapo tokiu vaiku. Jis visa širdimi, visu vaiko nuoširdumu atsisuko į Kūrėją ir padarė milžinišką žingsnelį dangaus karalystėje. Bet tapęs vaiku, jis netapo vaikišku.
Sėdžiu, kažką rašau, prasidaro durys. O kokia šiandien tema? – klausia Darjušas. Prisimenu – šiandien pirmadienis. Atsakau, kad šiandien melsimės už...
Telydi jus brangieji Kūrėjo Meilė ir Ramybė, Petras
2018-08-23 16:54:21
Komentarai
Mielas Petrai , atsakyk į paprastus klausimus :Kur yra Darjušas , jo sesuo ir tie blogi medikai ?
Haris
Pasiuntinys
2018-10-03 22:21:28
Mielas Hari, kad tave kamuoja, vargina tūkstančiai klausimų, tai mūsų tas jau nebestebina. Apsipratome.
Bet va, kodėl tu žodį ,,Čigonai“ rašai iš didžiosios raidės, tai man kažkas naujo. Šis klausimas mane kankino visą praėjusią naktį. Negalėjau ramiai miegoti.
Telydi tave Kūrėjo Ramybė, Petras
PetrasK
2018-10-03 21:01:22
Petrai , man suprantama kodėl ši sekta prieštarauja sportui , nes kuo žmogus sveikesnis , sportiškesnis, blaiviai mąstantis tuo sunkiau įtraukti į šį kelią. Daugumas sektų prieštarauja sportui , nes sukūrtos schemos panašios.
Geriau papasakok toliau šioje temoje apie Darjušą nuo ko ir pradėjom .
Kur jis šiuo metu randasi ? Kur randasi jo sesuo , kokie gydytojai slapstėsi ?
Tiesiog įdomu iki kokio lygio tu pažengęs , ar tik moki manipuliuoti žmogaus gyvybe , taip kaip darydavo Čigonai .
Haris
Pasiuntinys
2018-10-02 22:34:51
Po mano patyrimų aprašymo, ne vienas manęs klausė apie stuburą, kaip jį treniruoti, kaip daryti rytinę mankštą ir t.t. Algimantas savo komentare taikliai pastebėjo – skaitai ir atrodo kaip viskas paprasta ir sklandu, tik imk ir gydyk visus be išimties, tačiau... Žodelis „tačiau“ įspėja, kad ne viskas taip paprasta.
Imkim patį paprasčiausią ir patį reikalingiausią dalyką – rytinę mankštą. Atrodo kas gi čia sudėtinga. Vieną rytą apsitempiam treningėlį ir pradedam mankštą. Taip dauguma ir daro. Bet. Savaitę kitą pasimankština ir meta. Meta dėl to, kad mankštai nebuvo tinkamai pasiruošta, nes kasdienė mankšta tai ne lengvas pasikraipymas prieš veidrodį kada papuola, o gyvenimo būdo pakeitimas, tai valios išbandymas.
Iš savo nemenkos patirties galiu drąsiai teigti, kad jūs susidursite su visa puokšte ,,priežasčių“, ,,problemų“, kurios trukdys jums reguliariai daryti rytinę mankštą, kol galiausiai ir visai liausitės treniruotis.
Pirma priežastis – žmogus nelabai suvokia, ką jis nori mankštinti. Žmogaus kūnas turi tūkstančius raumenų, sąnarių, raiščių, sausgyslių ir jų visų neišmankštinsi. Laiko neužteks. Ir žinių.
Antra – vos ne kiekviename žurnale, brošiūroje atrasit įvairiausių mankštos būdų ir pratimų ir jų gausoje jūs pasimesit (mankštos pratimus kurpia kas tik netingi). Prisiminkit, koks astronominis skaičius dietų „sukurta“ kūno sulieknėjimui, sveikatos atstatymui. Todėl renkantis pratimus teks gerokai paprakaituoti, ieškant rimtų specialistų išsamios analizės, patarimų ką ir kaip mankštinti ir kodėl.
Trečia – žmogus nelabai tiki, kad mankšta padės. Gal padės, o gal atvirkščiai, tik pablogins ir taip blogą padėtį. Ir iš tikrųjų, pradžioje treniruočių dažniausiai įvyksta neigiama kūno reakcija – gali pakilti kraujospūdis, suaktyvėti chroniškos ligos. Kaip ne kaip mes savo organizmui sukeliam stresą – sakykim, visą gyvenimą nesimankštinom ir še, dabar, kada kūnas pilnas negalių, tenka jį prievartauti , t.y. mankštinti.
Ketvirta – mankštai skirti 10-15 minučių yra didelis iššūkis. Ir taip trūksta laiko, o čia tenka atimti iš savęs ištisas penkiolika minučių ir dar miego sąskaita, kada laukia pusryčiai, darbas, vaikai, anūkai ir eibės kitų darbų, užduočių, pareigų ir t.t. ir t.t. O dienoje tik vienas tūkstantis varganų minučių.
Penkta – po pirmųjų treniruočių pradės skaudėti raumenis, kūną bus sunku pajudinti, tai apie kokią tolimesnę mankštą gali eiti kalba. Ir nukeliama mankšta kitam kartui, kai raumenys neskaudės, kai bus gerai išsimiegota, kai niekas netrukdys, kai atsiras atliekamo laiko. Ir vėl eilinį kartą tinginystė švęs pergalę.
Šešta – tie šeimos nariai, kurie nesimankština (o mankštos nedaro didžioji žmonijos dalis) žiūrės į jus kaip į baltą varną. Pasipils patyčios ir jums pasidarys gėda staipytis, rodyti ne itin estetišką kūną, jeigu esate pagyvenęs, paliegęs ar su solidžiu antsvoriu. Juk ne visiems jauniems, gražiai nuaugusiems, neligotiems gali ateiti tokia beprotiška mintis – rytais daryti mankštą.
Septinta – be to, ir vietos patalpoje (kambaryje, koridoriuje ar dar kur) gali būti mažoka, nėra kur mankštintis, trūksta oro, o eiti į lauką ir skeryčiotis prieš kaimynų langus ne kiekvienas išdrįs. O tada ateis išganinga mintis – gal pradėti mankštintis vasarą, per atostogas, sodyboje ar kurorte, gryname ore, čiulbant paukšteliams? Primenu – tada jus puls uodai, ramybės neduos musės ir mankštą atidėsit ateičiai.
O svarbiausia klaida, kad mankštą darysit save prievartaudami, kankindami – taip nesinori ją daryti, bet, sako, reikia. Iškils abejonės, o kodėl reikia, kas tą pasakė? Gydytojai? O ar jie patys mankštinasi? O ar jie už mus ilgiau gyvena? Ar jie geriau už mus atrodo?
Tai va. Kad pradėtum mankštintis, treniruoti savo kūną ne porai savaičių, o visam gyvenimui, reikia milžiniškos valios, pastangų ir būsenos – suvokt, kad kūnas duotas žmogui kaip įrenginys daryti gėrio darbus visumos labui. Kad tame kūne patalpintas tu – Kūrėjo duota asmenybė ir pats Kūrėjas- Jo dalelytė Minties Derintojas. Šita galinga žinia turi užvaldyti jus, su šita žinia turit pabusti ryte, su šita žinia dirbti dienos darbus ir su šia žinia eiti miegoti. Tik ši žinia padės jums suvokti, kad kūną reikia tausoti, prižiūrėti, mankštinti, globoti, mylėti, kad kūno nevalia užleisti, kad jis taptų išplerusiu, sugriuvusiu, t.y. kliuviniu asmenybei pasireikšti visų labui.
O dabar šiek tiek apie energiją. Kaip anksčiau rašiau, kūrinija prisipildžiusi Kūrėjo, Energijos Šaltinio ir Centro, energijos – bet mes jos pasiimti nemokame, negalime. Mums jos trūksta, ją pasipildom valgydami, miegodami.
Žmogus tobula sistema ir ta energija protingai paskirstoma po visą organizmą. Bet. Žmogus nusisuka nuo Kūrėjo, maitinasi kuo pakliūva, geria alkoholį, rūko, naudoja narkotikus, kvėpuoja užterštu oru, geria užterštą vandenį, pyksta, keikiasi, pavydi, kerštauja, neleistinais būdais siekia šlovės, valdžios, pinigų, o pats pilnas nerimo ir baimių. Ir visa tai veda prie...Na, jūs puikiai žinote prie ko veda toks „gyvenimas“. Prie ligų. O ligos klastingos. Pradžioje žmogus lyg ir sveikas, lyg ir niekuo nesiskundžia, bet ląstelių lygmeniu jau vyksta pakitimai. Organizmas, kartoju, būdamas tobula sistema, į tai reaguoja permesdamas energiją į tas vietas, kurios labiausiai pažeistos, kurioms labiausiai tos energijos reikia. Bet energijos kiekis žmoguje ribotas ir kitiems nuskriaustiems, „apvogtiems“ organams ir raumenims jos pradeda trūkti. Žmogus tampa pastoviai šiek tiek pavargęs, šiek tiek vangus. Ir va, sakykim, toks negalios pažeistas žmogus, šiek tiek pavargęs, šiek tiek vangus nutaria – gana, reikia susiimti, reikia keisti gyvenimo būdą, reikia daryti rytinę mankštą. Kaip nutaria taip ir padaro. Pradeda mankštą.
O dabar dėmesio! Jei prieš mankštą nesukursite džiaugsmingos būsenos, kad esate Kūrėjo sūnus ar dukra, kol nesuvoksite, kad mankštinate šventovę, t.y. savo kūną, kuriame esate jūs, asmenybė, ir pats Kūrėjas – mankštos geriau nepradėti. Save tiktai išvarginsite, nusivilsite ir po savaitės kitos mesit mankštintis.
Ir tik įgavus pakilią būseną (šypsena iki ausų), kuri iš smegenų valdymo centro per kraują bus perduota visam organizmui, visoms kūno ląstelėms, tik tada ir tik tada pradedam mankštos pratimus. Stop! O kur jūsų mintys, a? Ar negalvojate apie svylantį puodą, ar nesiklausote viena ausim per televiziją transliuojamos laidos? Nieko gero iš to nesigaus. Mintis, turinti milžinišką galią, turi būti nukreipta į tą vietą, kurią treniruojate. Ir niekaip kitaip. Nes tik tokia mintis privers energiją tekėti į treniruojamą, sakykim, tam tikrą stuburo vietą ir ji bus paruošta veiklai – ląstelės prisipildys energijos, atsigaus, sustiprės ir raumenys mankštos metu, nepasitems, neįtruks, neįplyš. Stuburas su einančia juo smegenų arterija yra labai jautrus, pažeidžiamas, su juo juokauti nevalia. Ypatingai kaklo srityje.
O mankšta tik tada duos naudą ir d i d e l ę n a u d ą, kada suvoksite, kad ne taip svarbu – ką darote – o svarbu – k a i p d a r o t e. Ta pati taisyklė galioja ir dirbant bet kokius darbus. Ir dirbant kartu su Kūrėju. O kaipgi kitaip, kada pats Kūrėjas yra jumyse.
Ir dar. Reikia nors šiek tiek išmanyti kūno anatomiją. Na kaip aš galiu mankštinti, sakykim, stuburą, kada nežinau iš ko jis susideda, kodėl jis lankstosi, kodėl ,,surakina“ pusiaują, kodėl „susuka“ kaklą, kodėl atsiranda stuburo išvaržos, išgaubos, kur kaupiasi taip vadinamos druskos ir kodėl jos kaupiasi. Iškils abejonės ar jį besukiodamas, belankstydamas nenutrauksiu kokios sausgyslės, nervo, ar nesužalosiu pačios smegenų arterijos. Todėl jūsų neišmanymas neleis jums susikurti treniruojamos vietos aiškaus vaizdinio ir į jį negalėsit nukreipti minties, o su ja ir energijos. Gausis tik tuščias jėgų ir laiko švaistymas. O kad turėtumėte ką nukreipti, t.y. kad įgautumėte reikalingą energijos kiekį, prieš mankštą mes garbiname ir prašome Kūrėjo!
„Mylimas Tėve, Amžinoji Motina, Begaline Motina, Visumine Dievybe AŠ ESU, aš šlovinu ir garbinu Jus, Energijos Šaltinį ir Centrą, ir prašau Jūsų, kad pripildytumėte kiekvieną mano kūno ląstelę savųjų Meilės ir Energijos virpesių...“
Telydi jus brangieji Kūrėjo Meilė, Petras
PetrasK
2018-10-02 11:50:58
Valdai , čia Darjušo istorija . Paskaityk nuo ko prasidėjo ši apgaulė , galbūt tau bus lengviau suprasti kur yra tikra šviesa , o kur tamsa.
Ar norėtum ,kad šią temą pamirštume ?
Haris
Pasiuntinys
2018-10-01 21:28:51
Prisidesiu ir as.
Kuo toliau einama dvasios keliu, savo viduje, ji atveriant tuo subtiliau viskas tampa ir kiekviena atrodytų smulkmena yra ne smulkmena. Kiekvienas žodis turi energijos išraiška ir jis negali reikšti ta pati ką reiškia ir kitas panasus žodis nes jis jau turi kita energetinį atspalvi.
Niekas masako kad ‘reikia’ palikti savo šeima jeigu ji neina tavo “pasirinktu” keliu. Žodis reikia yra taip toli nuo to kas iš tikrųjų vyksta kaip Saule ir Mėnulis. Pradžioje tai laisva valia pasirinkimas bet kuo labiau laisva valia suliejama, atiduodama atgal Kūrėjui tuo mažiau tu gali elgtis kaip nors kitaip. Tavo vidine būsena ir energijos vibracija kurioje tu esi kada susilieji su Kūrėju tampa nepakeliama tamsiai aplinkai ir net tada kai tu tyli Ir nieko nesakai, tavo vibracija erzina aplinka.
Man dažnai sako: tai kaip čia yra, jeigu tu esi prisipildančio meilės tai visi turėtų prie tavęs eiti nes meile tai didžiausias malonumas, deja. Meilės energija kaip liepsnojantis laužas, kuo arčiau esi tuo labiau jis tave apšviečia ir kaitina. Meile, tiesa, užuojauta, ramybe, tai vidines būsenos išraiška ir kitu žmonių tamsa ji judina, itakoja, žadina keltis.
Taigi, šeimoje kuo aukščiau ir subtiliau tu vibruoji Kūrėjo šviesa, nes jos prisipildai, tuo labiau tai erzina neprisipildanti ir dar mieganti sutuoktinį at partnerį. Ir viskas gaunasi natūraliai. Niekas nieko niekam neliepia tiesiog du skirtingai vibruojantis kūnai asmenys asmenybes stumia viena kita ir prasideda konfliktai, nesusikalbėjimas.
Pasidomėkite Aurovilio istorija Indijoje.
Mira Alfasa (Motina) ir Sri Aurobindo, Autovilio komunijos įkūrėjai abu buvo nušvite žmones. Jų noras ir darbas buvo transcendentine energija taip nuleisti į žeme ir į materija, į ląsteles. Yra aprašyti visi Miros Alfasos, (Motinos) ekperimentai. Jos energija buvo tokia stipri kad aplinkiniai, dvasiniai mokiniai, jeigu galima taip pavadinti negalėjo jos pernešti ir lauke kada ji jau išeis. Ji buvo visus perspėjusi, kad gali yvykti tam tikras perejimas ir gali atrodyti kad ji mirusi. Tokiu atveju, ji prašė, kad jos nelaidotu. Kur tau, užkasė ta pati vakarą kai tik pamate, kad nekvėpuoja. Vat kokia yra reakcija tamsos į šviesa. Todėl kalbėti, kad mokytojas liepia palikti šeima dėl Gyvojo Kelio yra didžiausias absurdas ir gyvulio proto neišmanymas ir tamsa kuria reikia apšviesti ir iš tokio gyvulinio proto kuo greiciau “išeiti” ji palikus. Viską diktuoja energinė vibracija. Tu turi laisva valia arba likti tamsoje pastoviai smukdomas žemyn ir leisti užlipti Tamsai tau ant galvos arba... pasitraukti ir eiti savo keliu.
Zmogui prisilietusiam prie šviesos nėra artimųjų, kartais žemiška šeima tampa tokia svetima kad tu nesupranti kas čia vyksta, o sutiktas gatvėje žmogus yra toks artimas tau kad jis ar ji gali būti tavo broliu ar sese. Visa atsibudusi arba natūraliai buvusi ir esanti, nes taip sukurta, kūrinijos šeima yra tau patys artimiausi.
Kada prisiliesti prie šviesos atveri šaltini savo viduje tu išaugi iš evoliucinio proto ir buvimo rėmu, iš “iliuzines” tikrovės, iš primityviai žemiškų įstatymu, pykčio nerimo, godumo, noro siekti pirmenybes prieš kitu. Tu gyveni savo gyvenimą nes tuo pačiu atrandi save tikra. Ir pats sau esi idomus.
Taigi skaitykite su žodžiais ponai. :)
Ramybes jums ir ramybes, ir... ramybes prote, noruose, visur. Ramybe yra pats geriausias vaistas nuo iliuzinio isprotejimo.
Laikas judėti.
ValdasA
2018-10-01 14:38:21
Sveiki , atnaujinam šitą klausimą - kaip galima manipuliuoti žmogaus givybe siekiant savo tikslų ?
Haris
Pasiuntinys
2018-10-01 00:02:01
Arūnai , šeima suprantu taip , kai visi šeimos nariai broliai ,seserys , sutuoktiniai gyvena kartu, vienas kitą palaiko. Tikrai nesuprantu to , kai šeimos narys nueina kitu keliu ir palieka savo artimuosius arba kaip diktatorius bando įtraukti į šį tikėjimą kuris griauna šeimas .
Čia daug kur rašoma , kad tikėjimas pasirenkamas laisva valia , bet tuo pačiu rašoma jeigu artimieji neina šiuo keliu , nuo jų reikia atsiskirti. Kiek iš tavo trumpo rašymo supratau tai vyksta ir su tavo broliu.
Arūnai , ši Darjušo istorija dar nepabaigta , kuri daug ką pasako . Pasigilinam į Darjušo istoriją šioje temoje , o kitus klausimus pasigilinam kitose temose.
Haris
Pasiuntinys
2018-09-10 21:51:48
Neįsiskaitei. Baimė grįžti į buvusias temas- tai nenoras gilintis į Mokymus, Apreiškimus. Kiekvienas turi pradėti nuosekliai studijuoti ir suvokti tiek Rojaus Trejybės- AŠ ESU Mokymus, tiek komentarus- Mokymus, kuriuos rašo- dalijasi urantai. Taip pat jų patirtys, teisingos išvados iš jų.
Visiškai net nebandai to daryti, vadinasi, esi melagis, kuomet klausinėji, tartum nuoširdžiai, bet iš esmės blaškai kitus šoliuodamas kaip zuikis.
Neatsakei nė į vieną klausimą. Dabar klausiu aš.
Kaip supranti 'šeimą' ir 'Šeimą'? Čia pradžiai
Arunas
2018-09-10 14:40:51
Labas Arūnai , tai kuris iš mūsų blaškosi , čia lygtai tema apie Darjušą ?
Ar norėtum ,kad Darjušą pamirštume ?
Haris
Pasiuntinys
2018-09-09 21:36:15
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]