Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Tapatybė pasireiškia tokiu įtikėjimu, kokį jinai savo pastangų dėka ir įgijo, patyrimu. – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2018 08 04

Algimanto pamokomasis žodis – Tapatybė pasireiškia tokiu įtikėjimu, kokį jinai savo pastangų dėka ir įgijo, patyrimu. – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2018 08 04

Mano mylimieji, turim nuostabią, unikalią galimybę šitame pasaulyje žengti Gyvuoju Keliu tam, kad mes galėtume savo patyrimu patvirtinti – esame iš tikrųjų Gyvajame Kelyje, ne ritualiniame, ne dogmatiniame – Gyvajame Kelyje – kuriame yra visa kūrinija. Pradedant nuo Kūrėjo buveinės – Rojaus, ir tie tiesiogiai iš Kūrėjo kilę mūsų broliai ir sesės, jie nėra niekuo už mus aukštesni, jie yra mūsų broliai, kaip ir mes esam jų broliai ir sesės. Gyvasis Kelias nenumato viršenybės – yra kiekvieno atitinkamas sugebėjimas, sugebėjimas, kurį atskleidžia savojoje aplinkoje, savąja tapatybe pasireiškiantys asmenys, asmenybės. O asmenybės yra kilusios – visos – iš Kūrėjo ir yra jau tobulos, tačiau tapatybė, priklausomai nuo aplinkybių, pasireiškia tokiu įtikėjimu, kokį jinai savo pastangų dėka ir įgijo, patyrimu.
Todėl net ir tie mūsų broliai ir sesės, kurie yra tiesiogiai kilę iš Rojaus Trejybės, ir Rojus jiems yra įprasta aplinka, įtikėjimą turi įgyti savuoju patyrimu. Aišku, būdamas tobulas, nes savąja kilme gauna tobulumą tiesiogiai iš savo Tėvų – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – jam įžvalga ir išmintis yra jau pasiekusi net ir tapatybės tobulumo atitinkamą laipsnį, atitinkamą lygį, ir jam nekyla ir minties, kad gali būti kova tarp gėrio ir blogio.
Mes gi, būdami pati tolimiausia asmenybės pasireiškimo materialiu pavidalu, gyva evoliucinė grandis, pakopa, kur yra to žemojo, materialaus mirtingojo proto viešpatija, mes turim kovoti, viduje patirdami paribio konfliktą – kas yra dvasinis krantas, kas yra materialus krantas. Iki šiol mes nežinojome to dvasinio kranto. Mes gal ir buvom girdėję žodį – dvasingumas – tačiau mes nebuvom pripildę to dvasingumo sampratos gyvu turiniu, nes negalėjom suprasti, kas gi yra dvasingumas. To nesupranta net ir Urantijos mokslininkai, nesvarbu, kokio rango jie būtų, kokius vardus ar premijas būtų užsitarnavę, bet jie nesupranta, kas yra dvasingumas, nes nėra susipažinę su apreiškimais, kokius mes dabar studijuojame. Todėl mūsų kova tarp gėrio ir blogio, stojantis ant dvasinio kranto, abiemis kojomis tvirtai, įsirėmus į Kūrėją, esantį kiekviename iš mūsų, mes asmeniškai turim remtis patys – savo pastangų dėka ir atsivėrimu – į Kūrėją asmeniškai. Štai tada mes imame suprasti, kad dvasingumas yra Tikrovė – Tikrovė, kurioje yra ir mokslas, ir kūrinija – Įžvalga. Dvasingumas yra Kūrėjas, kuris suteikia tą Tikrovę ir mūsų pasireiškimą joje taip, kaip Kūrėjas veda.
Aišku, tie, kurie tiesiogiai kilę iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, ir turi tobulumą dėl savosios kilmės, jie turi tą tobulą išmintį ir, natūralu, kad nedaro tokių klaidų, kokias darome mes. Tačiau jie ir nežino, ką reiškia klaidžioti tamsoje, klaidžioti tarp aplinkoje klaidingai besielgiančių mūsų brolių ir sesių, ir šitoje klaidoje manyti, kad tai yra tiesa – klaidą laikyti tiesa – jie tokio patyrimo negali įgyt. Ir šituo jie yra tam tikra prasme nuskriausti, nes jie nežino, ką reiškia ta kova mūsų viduje, kada mes jaučiam paribio konfliktą, mėgindami atsistot nedrąsiai, neryžtingai ant to dvasinio kranto, kuriame iš Rojaus kilę mūsų broliai ir sesės visą laiką buvo. Jie visą laiką buvo Kūrėjo betarpiškoje krūtinėje. Mes gi esame Kūrėjo glėbyje, bet savo atsivėrimu mes jau juntame, ką reiškia Kūrėjo krūtinė, kada mes nuoširdžiai stengiamės prisiglausti – kaip mažylis glaudžiasi prie materialaus tėvo ar motinos krūtinės. Jis jaučia tą virpesių trauką, ir tie virpesiai pritraukia iš tikrųjų – jie turi galią. Lygiai taip pat jie turi galią ir atstumt, atstumt nuo Kūrėjo, kada aplinka diktuoja savas aplinkybes, ir pateikia dar, įvynioja į blizgantį popierėlį, kaip viliojantį gardėsį, skanumyną.
Aišku, liūdna, kada mes turim tą sunkią, tamsią aplinką, bet toje sunkioje, tamsioje aplinkoje mes turim ir palaimą priimti sprendimą vidinėje kovoje su savimi tarp gėrio ir blogio kiekvieną sprendimą šviesos labui, Kūrėjo labui, Meilės labui, ir Meilės Galia.
Reiškia, mes turim patirti tą Meilės būseną, mes jos negalim teorizuoti, mes ja turim gyventi, ir ne tik – mes turim ja degti – liepsnoti. Tai yra ta galingiausia jėga, energija, kuri mus pripildo tam, kad gyventume ryžtingą gyvenimą, kada aplinka trukdo būti savimi, kad mes turėtume ryžto ir drąsos aplinkai teigti – ne mieloji, tu esi nepajėgi primesti savo ritualus, dogmas, klaidas, kada aš jau patyriau, kas yra Gėris, Meilė, Tikrovė, Tiesa, kas yra Evoliucija, kada aš žinau, ką reiškia maišto skaudžios kančios pasekmės – tu man neprimesi savo klaidingų sprendimų – aš esu galingesnis už tave – galingesnis už tave – kokia bebūtų aplinka, nes aš esu su aplinkos Kūrėju, kuris turi būti ir yra Šaltinis, kur ta aplinka bus brolystės žiedais nusagstyta, kur kiekvienas mano brolis ir sesė bus Kūrėjo sūnus ir dukra.
Aš vakar turėjau tokį patyrimą. Nuėjau užvakar nusipirkt į parduotuvę Gaidėlio sausainių, nusprendžiau pasilepint, pasidaryt tinginio pyrago, nu, kai tinginį darai, tai nereikia nieko kept, bet reikia sausainių, tų paprastų. Aš buvau nustojęs pirkt tą Gaidelį, kadangi jis prastėjo, prastėjo, ir dabar po kelerių metų nusipirkau ir nustebau – tai yra žalia masė tešlos. Kur spaudi sausainį, ir jisai įdumba, jis nesutrupa, įdumba. Įdėjau į burną kąsnelį, tiesiog ta masė šlapia. Aš nesusilaikiau, paskambinau į tą Vilniaus Pergalę – kodėl jie vagia iš manęs pinigus? Rašo, kad tai yra sausainiai, o iš tikrųjų pardavinėja neiškepusią tešlą, o pinigus ima kaip už iškepusį sausainį. Tai štai, nieks man neatsiliepia, kadangi jau buvo po penkių valandų. Vakar aš prisiminiau savo šitą epizodą ir neįgyvendintą mano norą pasišnekėt su direktoriumi. Ar tai yra nesąmoninga tokia nuostata neiškept iki galo sausainių, ar čia yra kompanijos jau vykdoma politika.
Kas atsiliepė telefonu, manęs nenorėjo sujungt su direktoriumi. Sako – Kodėl jūs skambinat? Sakau – Tai aš direktoriui pasakysiu. Šiaip tai mane stebina ir noriu išsiaiškinti, ar čia yra Vilniaus Pergalės sąmoningas vogimas? Vagia iš manęs pinigus, vagia iš kitų, kurie perka tuos produktus, kuriuos jūs pateikiate, ir direktorius man gal galėtų tada paaiškinti? Tai sako – Čia susiję su kokybe? – Sakau – Su kokybe, bet iš esmės tai yra susiję su jūsų kompanijos politika. Mane domina pats sprendimas, kodėl taip buvo padaryta ir daroma. – Tai aš jus nukreipsiu į kokybės skyrių. – Sakau – Tai vis tiek kokybės skyrius nežino, kodėl yra tokia politika. Čia direktorius gali žinot, arba savininkai, akcininkai. – Direktorius dabar negali kalbėt, susirinkimas. – Na, gerai, sakau, aš paskambinsiu vėliau. Kadangi užsifiksuoja telefonas, po kiek laiko aš sulaukiu skambučio, bet ne iš direktoriaus, o iš to kokybės skyriaus, ir klausia, kokia yra problema? Pradėjau vėl aiškint, sakau, norėjau su direktoriumi pasikalbėt. Galų gale aš jai paaiškinau, tai moteriai, kad šitaip, sakau, negalima elgtis, tada jūs turite informuot, kad tai yra pusgaminis ir žmonės turi namuose pabaigt jį iškept, kad aš žinočiau, jog moku pigiau, nes tai yra pusgaminis, ir dar papildomai aš eikvoju energiją – elektros, dujų, ar dar kažkokią energiją – ir tada baigiu iškepti tiek, kiek man patinka. O dabar šitos informacijos nėra, ir jūs pardavinėjat niekam tinkamą produktą kaip jau kokybišką. Ir aš tą, sakau, pastebiu jau seniai. Su duona tas buvo – pusiau neiškepusią pardavinėja, tas pats su varške – neišspausta, pakeliuose yra pilna vandens, o kaina yra kaip už varškę, o ne už vandenį, kaip už duoną, o ne už vandenį, ir dabar jūs imat pinigus kaip už sausainius, o ne už vandenį. Sakau, drėgnumas yra per didelis, jūs kepat aukštoj temperatūroj, tada vidus šiek tiek tarsi ir apdžiūsta, bet neiškepa. Ir tai užtenka paslėpt tą tešlos masę ir imt tuos pinigus, kurie jums nepriklauso, o lietuviškai sakant – vogt. Ir kadangi produkcijos daug, tai vat po centą, po centą susidaro milijonai jiems. Ir atrodo, kad tai yra smulkmena, o iš tikrųjų tai yra nedoras vagystės veiksmas ir nusikalstama veika. Už tą jūs turėtumėte atsakyt pagal baudžiamąjį įstatymą. Tai ji man iškart sako – Bet suprantat, jeigu jūs būtumėt verslininkas, tai irgi taip elgtumėtės (urantai juokiasi). Sakau – Žinai mieloji, aš atstovauju Kūrėjui šitoje planetoje – Rojaus Trejybei-AŠ ESU. O Rojaus Trejybė-AŠ ESU yra Meilės, Tiesos, Teisingumo Šaltinis ir Centras. Ir jeigu aš būčiau verslininkas, aš viską daryčiau taip, kaip veda mane iš vidaus Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Niekada neapgaudinėčiau nė vieno pirkėjo – ir tai būtų visiškai kitoks verslas. Dabar jūs esat ne verslininkai, o verslinykai. – Tai gerai, kad jūs nesat abejingas, gerai, kad mus informavot, mes atkreipsim dėmesį. – Sakau – Čia jau demagogija. Jūs nieko neatkreipsit dėmesio, nes aš stebiu jau keletą metų, kada Iki įpakuoja sausainius Gaidelis į tas plastmasines dėžutes, ir aš matau, kaip jie vis blyškėja, blyškėja. Reiškia, iškepti vis mažiau ir mažiau, kol dabar aš nusipirkau tiesiog tešlos gabalą.
Žodžiu, mes bendros kalbos nesuradom. Aš pasiūliau nuvažiuot į Latviją, pasižiūrėt, kaip jie nuostabiai iškepa savo sausainius, ir receptūra nuostabi, skanūs jie yra – ir skanūs yra dar nuo tarybinių laikų. Aš pirkdavau Latvijoj įvairiausių sausainių nuvažiavęs. Ir aš galvodavau, kodėl lietuviai negali pasimokyt iš latvių? O dabar aš žinau – lietuviai negali pasimokyt, nes jie puikybės pilni, jie gali tik kitus mokyt patys nemokėdami, bet iš kitų niekada išminties nepasisems. Nei iš Estijos, nei iš Latvijos, nei iš Lenkijos, nei iš Baltarusijos, nei iš Rusijos. Tuo tarpu godumas, gobšumas lietuvių yra nepasotinamas, ir tada jie siekia pelno bet kokia sąskaita – štai kaip jūs sutaupote energiją ir pardavinėjat pusžalius sausainius.
Mane liūdina pats tas jūsų nusiteikimas, nuostata, bet jūs prieisit liepto galą.
Žodžiu, toks buvo patyrimas.
Tai štai kokioj mes aplinkoj turim priimt sprendimus tarp gėrio ir blogio, kada man sako – Jeigu būtumėt verslininkas, jūs taip pat elgtumėtės. – Ne, mielieji, atradus Kūrėją savo viduje, tu nebegali niekur elgtis, kas prieštarautų Kūrėjo Meilei, Jo Evoliucijai, Sumanymui. Ir kokia bebūtų aplinka – tu turi išlikt savimi.
Štai čia ir yra tas pagrindinis klausimas – ar aš kaukę užsidedu, kada aplinka mane spaudžia, ar aš lieku be kaukės, savimi, tarsi nuogas, bet visada aprengtas Kūrėjo virpesiais. Štai tie Kūrėjo virpesiai ir yra tas nuostabiausias drabužis, kuris skirtas asmenybei.
Mano mylimieji, būkite asmenybėmis, būkite savimi, taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus jus kiekvieną sūnų ir dukrą, mano brolį ir sesę. Amen.

Ačiū Vitai už iššifrvimą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Komentarai