Forumas: temos peržiūra
Mano mokymas - Gyvajame Kelyje kompromisų mums keliama milžiniška rizika - 2018 09 24
Mano mokymas - Gyvajame Kelyje kompromisų mums keliama milžiniška rizika - 2018 09 24
Mylimieji, kadangi mes – urantai – einame Gyvuoju Keliu pirmieji visoje žmonijoje, ir neturime iki mūsų gyvenusių žmonijos kartų pažymėtų gairių jų pačių gyvenimu, kuria kryptimi mums žengti, o aplinka – toji per kartų kartas tamsoje perduodama žmonijos paveldo sėkla turi labai gilias šaknis ir dabartiniu metu, tai ji ir mus veikia iš išorės, savo žemo dažnio energiniais virpesiais taip suspausdama, kad ir kai kuriems urantams pristinga, laikas nuo laiko, Gyvojo Ryžto tiek būti savimi, tiek žengti dar vieną naują žingsnį į naujo iššūkio įsisavinimą, dėl to tokie neryžtingi urantai padaro pagrindinę klaidą – kompromisą sau ir savyje – ne siekti dar ryškesnės Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Šviesos ir Tikrovės, bet pasitenkinti tuo, kas yra – save nuramindami – vis tiek prieš vėją nepapūsi. Tai esminė saviapgaulė, kuri veda į naujus, ir dar didesnius kompromisus ateityje. O taip jau savaime prasideda ritimasis atgal ir žemyn, vadinamas degradavimu – tiek proto, tiek dvasios, tiek fizinio kūno, ir pasekmės tokios nuodėmės yra skaudžios, ir išvengti jų niekaip nepavyks nė vienam ryžtą praradusiam urantui. Toks yra Visatos – Kūrinijos – Evoliucinis Procesas, kad Kūrinija šviesėtų vis ryškiau ir panašiau į Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Švytėjimą atitinkamo evoliucinio laiptelio lygiu individo viduje, ir išorėje, drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Niekas, net pats Kūrėjas, negali sustabdyti Priežasties-Veiksmo-Pasekmės Dėsnio veikimo, kad nebūtų skaudžių pasekmių. Štai atėjo metas jums atskleisti platesnį kontekstą, kad susimąstytumėte apie savo asmeninius sprendimus ir jų įgyvendinimą.
Taigi, jūs jau žinote, kad viskas – absoliučiai viskas kūrinijoje, planetoje, žmonijoje, kontinente, šalyje, ir individe yra tarpusavyje susieta energiniais virpesiais. Vienu atveju tie virpesiai bus aukštesnio dažnio ir atitiks Rojaus Trejybės-AŠ ESU valią, kitu atveju jie bus žemesni, ir prieštaraus Kūrėjo valiai. Kada susiduriate su akivaizdžiu neteisingumu ar kitokio blogio pasireiškimu savo aplinkoje, tada galite lengvai atskirti, jog tai yra blogis. Todėl žinote, jog taip elgtis nedera. Sakykim, akivaizdų nusikaltimą įvykdęs prieš kitą asmenį, ir dar sukėlusį labai skaudžias pasekmes nukentėjusiajam, išsisuka nuo bausmės davęs kyšį. Arba leistiną greitį viršijančių tokių nedrausmingų ir neatsakingų vairuotojų vairavimas. Tad ir toliau labai sparčiai degraduojantis protas, gyvendamas ir mąstydamas panašaus dažnio kaip ir kyšį davusiojo arba sąmoningai nuolat leistiną greitį viršijančio vairuotojo virpesių lauke, taip iškreipia savo mąstymą ir elgesį, kad jo sąmonės suvokimu ir supratimu nieko čia blogo, jeigu tokiu būdu išsisuko nuo bausmės, kad galima nuolat viršyti greitį, nes jų proto sampratos yra labai panašios, todėl tokių virpesių lauke gyvenantys tai laiko normaliu dalyku ir dėl to sau galvos nekvaršina. Kiti, jau nuo aukštesnio savojo proto išsivystymo laiptelio, tokiais epizodais gali reiškti nepasitenkinimą dėl tokių teisėjo sprendimų ar dėl tokio netinkamo vairavimo.
Tuo tarpu Gyvajame Kelyje esantiems urantams būtina žinoti, jog ne tokio akivaizdaus blogio akimirką jie irgi gali suklysti, ir ne tik suklysti, bet ir paslysti, ir net visiškai išslysti š Gyvojo Kelio. O pradžią kaip tik ir padaro priimtas kompromisinis sprendimas – na, kam man tas dvasinio mokytojo siekis, nebūsiu aš juo, man užteks ir tiek, kiek jau pasiekiau iki šiol, tegu visi bent jau tiek pasiekia, tai visame pasaulyje bus tvarka ir teisingumas. Štai toks savęs stabdymas, kad tik nereikėtų dėti vis naujų ir naujų pastangų, kai akivaizdaus naudos rezultato nesimato, o dargi priešingai, anksčiau lyg ir geriau jaučiausi, o dabar kažkaip nėra nuotaikos, tai kam man čia save dar spausti papildomai, man užtenka ir tiek, o ir aplinka ne taip aršiai puls, bus ramiau, ko čia man draskytis, Evoliucija ir taip padarys savo.
Štai toks apsisprendimas jau yra nebe klaida, bet nuodėmė, nes tai jau sąmoningas valinis sprendimas, kaip ir jo įgyvendinimas, pažeidžia Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Valią ir Nurodymą – Būkite tobuli, net ir tokie tobuli, koks tobulas esu Aš. Nėra tokio mūsų Tėvų nurodymo – Būkite pasyvūs ir neryžtingi, gyvenkite taip, kaip Aš jūsų nemokau, gyvenkite teoriškai kalbėdami savojo proto lygiu gražius žodžius, bet savuoju gyvenimu tų žodžių gyvybingumo ir tikrumo, teisingumo ir šviesumo nepatvirtindami, todėl vietoje to, kad būtumėte Mano sūnumi ar dukra pateikianti Manosios Širdies Gyvąją Filosofiją savo Gyvu Pavyzdžiu drauge su Manimi, jūs liekate filosofuotojo teorijos pranašautoju ir propagandistu be ugnelės ir gyvybės kibirkšties, kurią suteikiu tik Aš.
Kiekvienas gauname savo pečiams tinkamus iššūkius, dėl to visada būtina turėti minty, kad kiekviena našta nėra per sunki nė vienam, nors ji ir slegia, bet gi ji Kūrėjo ir apvaizdos suteikiama tam, kad būtų brandinamas mirtingojo charakteris – nei per sunki, nei per lengva, tiesiog tokia, kokia toje vietoje ir tokiu metu yra tinkamiausia, mes mus visa laiką stabi ir Rojaus Trejybė-AŠ ESU, ir Šeimininkas Sūnus Kūrėjas-Jėzus, ir mūsų sargai – angelai serafimai – tad ir palinkybės sumodeliuojamos mūsų šviesėjimo labui, o ne mūsų gąsdinimui ir pasimetimui, ir net tos naštos atsisakymui, nes jos atsisakius, nuodėmės našta užgriūna akimirksniu, ir dar sunkesnė už tą naštą, kuri buvo iki šios nuodėmės.
Ir jeigu jau sąmoningai žinai, kad Evoliucija yra nesustabdomas procesas, nes tai yra Paties Kūrėjo Sumanymas ir Planas, tai negali būti taip, kad nors dieną galėtum būti be Kūrėjo poveikio savo viduje, be vis stiprėjančio savojo aš pasireiškimo, kur bebūtum, nes nesiekti būti savimi šiuo atveju urantui jau yra nuodėmė. Iki Gyvojo Kelio toks gyvenimas buvo tik klaida, o štai Gyvajame Kelyje tai tampa jau nuodėme. Kandangi mes kūrinijoje esame tarpusavyje susieti kaip gyvojoje Sistemoje, tai ir mūsų ilgalaikis buvimas nuodėmėje turi neigiamo poveikio ir kitiems, nes bendras energinis laukas nusmunka-degraduoja į žemesnių virpesių lauką. Kad ir kokia didelė medaus statinė, bet į ją įdėję deguto šaukštą, jau turėsime statinę medaus su deguto šaukštu, kai mūsų priedermė yra iš savojo korio išsukti kuo daugiau Naujo Medaus, kad tą statinę papildytume savaisiais spinduliais – nuolatos vis ryškėjančiais ir geriamais iš Kūrėjo mūsų patyrimu ir būsena. O gyvąjį ryšį su Kūrėju ir veikimą visų labui Meilės Galia drauge su Kūrėju – Tėvu ir Motina – susilpninus, tai būtent šitokiu būdu sustiprinama aplinkos tamsa, o tuo pačiu sustiprėja ir tos nuodėmės poveikis ir tam pačiam mirtingajam, nes jis palaipsniui ir nejučia pradeda daryti vis naujus, ir net didesnius kompromisus Gyvajame Kelyje – nustoja lankyti Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvąją Šventovę, nors sąmoningai suvokia ir supranta, kad savo tokiu neišmintingu sprendimu Šventovę susilpnina, ir tuo pačiu apsunkina ir urantų Gyvąjį Kelią, ir ateinančių kartų gyvenimą, kuriame kaip tik ir stigs to kompromisus dariusiojo uranto asmeninio patirtinio indėlio, kada jo ar jos charakteris buvo užgrūdintas ir sustiprintas, kad lengviau būtų žengti Gyvuoju Keliu ateities kartų urantams.
Darant kompromisus, kas atitinka nuostatą – pasitenkink mažesniu, nes didesniojo vis tiek pasiekti nepavyks šioje tamsos apimtoje planetoje dar labai ilgai – tai ir yra akivaizdus charakterio subliūškimas, ir dėl savo puikybės net savo valios iškėlimas virš Kūrėjo valios. O juk Kūrėjo Valia nenumato jokių pakaitalų Gyvajame Kelyje, o tai reiškia, kad jame nebus Kūrėjo sūnaus ar dukros – uranto – siekiančio didesnio, o ne pasitenkinančio mažesniu, ir įnešančio vis ryškėjančio spindęjimo patirtinį įnašą į Kūrėjo Banką visos kūrinijos labui, kad toks Kūrėjo sūnus ar dukra savuoju patyrimu ir patvirtintų tą Tiesą, jog tame didesniame jau savaime yra ir mažesnis, jo net ir nesiekus, ir tai jau atitinka Kūrėjo Valią ir Evoliuciją – siekti vis daugiau ir ryžtingiau, drauge su Kūrėju, ir būtent taip, kaip veda iš vidaus Pats Kūrėjas – ir be dvasinių kompromisų, kurie veda į nuodėmę, o tai jau rizikinga saviapgaulės kryptis, kuri tarsi ir pamalonina lengvesniu gyvenimu aplinkos tamsoje, bet per ilgesnį laiką gali pasiglemžti ir patį mirtingąjį iš Gyvojo Kelio Evoliucijos ir Kūrėjo vedimo iš vidaus Glėbio ir Meilės Būsenos patyrimo ir ryžto pasireiškimo visų labui. Gyvulinis protas tuoj pat pajunta savo galią, kada tik mirtingasis dėl tų kompromisų pradeda vis mažiau dėti dvasinių pastangų ir net nebe taip nuoširdžiai ir net mažiau bendrauti ir su Pačiu Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – vis daugiau atsiranda nesibaigiančių jau ir šalutinių materialių interesų ir dėl jų iškylančių problemų, kaip viską suspėti įgyvendinti ir suderinti, kad Gyvajam Keliui laiko ir nebelieka. Greitai nustojama dėti nuolatines ir nuoseklias pastangas Gyvajame Kelyje – jos dar būna kažkur priešokiais, bet jau labiau intelektualios ir mechaninės, o ne nuoširdžios ir gyvos dvasinės. O gyvuliniam protui šito ir tereikia, jis savo valandos sulaukė ir kaip mat apraizgo protą pasyvumu ir daugybe pasiteisinimų, kodėl tokie priimtini kompromisai dvasiniame kelyje, ir mirtingasis pasimeta, jam tampa ir nebeaišku, gal jis tikrai pasiklydo, ką jam nuolat tvirtina aplinka, jis pats nebesuvokia, ar tikrai ijs ką nors daro negerai, darydamas kompromisus.
Tačiau jūs turite suvokti, jog sakydamas, kad negalima daryti kompromisų dvasiniame Gyvajame Kelyje, aš visiškai neturiu minty neišmintingo Šviesos skleidimo, kuri nepasirengusį tokiai Šviesai apakintų ir išgąsdintų. Visada reikia derintis prie mirtingojo dvasinio ir intelektualauis imlumo ir nepilti per daug, nes vis tiek viskas nubėgs per išorę nepatekęs į vidų. Dėl to aš nulat pabrėžiu – atsiverkite ir pajuskite vedimą Kūrėjo iš vidaus ir jam atsiduokite visa savo asmenybe, ir tada jūs kalbėsite taip, kaip jūsų lūpomis prabils Pats Kūrėjas.
Tuo tarpu sakydamas, kad nedarytumėte jokių kompromisų, aš turiu omeny, kad patys sau turite kelti pačius aukščiausius Kūrėjo Amžinųjų Vertybių kriterijus, kad būtent savo paties atžvilgiu jūs nepasitenkintumėte mažesniu ir netartumėte – bus gerai ir taip.
Gerai yra tik taip, kaip nori, ir kaip numatė Evoliucijos Planu, Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Ir ne mažiau.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2018-09-24 15:50:22
Komentarai
Petrai , man kažkodėl iškilo klausimas ar tu negeresnis mokytojas už patį Algimantą .Gal galėtume susitikti , pasikalbėtume apie Darjušą ? Pasikalbėtume kitais klausimais apie šį judėjimą .
Tik nerašyk , kad kuris neina šiuo keliu tai ir nėra dėl ko kalbėti .
Haris
Pasiuntinys
2018-10-02 22:55:53
Kokia pamokanti, įspėjanti Algimanto išsakyta mintis: ,,...nes nesiekti būti savimi šiuo atveju urantui jau yra nuodėmė. Iki Gyvojo Kelio toks gyvenimas buvo tik klaida, užtai Gyvajame Kelyje tai tampa jau nuodėmė.“ Šitą vietą atsispausdintame Algimanto mokyme pasibraukiau stora raudona linija, nes tai labai rimtas įspėjimas mums.
Pasidalinsiu savuoju patyrimu. Prieš Gyvąjį Kelią ilgą laiką skaičiau, studijavau Urantijos Knygą, apie kurią dar 1995 m. 16-tame žurnalo ,,Veidas“ numeryje Algimantas rašė: ,,...ši knyga turi būti šaukte iššaukta, ją turėtų studijuoti visi studentai...“. Nuo žinių gausos aš svaigau, pasikėliau puikybėje, gerėjausi savimi, kad aš žinau nepalyginamai daugiau už kitus. Mokiau aplinkinius, dalinausi žiniomis, aiškinau, įrodinėjau ir stebėjausi kitų tokia apgailėtina kosmine įžvalga. Ir man atrodė, kad esu pasiekęs dvasinio augimo ,,lubas“ ir toliau augti nebėra kur. O tokie aukštesni siekiai, kaip susiliejimas su Minties Derintoju ar trečiojo psichinio apskritimo(kosminio lygio) pasiekimas, jo įvaldymas, skirtas ne man, o išskirtinai dvasingoms asmenybėms.
Ir tai buvo klaida. Ne nuodėmė, o tik klaida, nes apie Gyvąjį Kelią tuo metu nieko negirdėjau, nieko nežinojau. Ir jei tuo metu būčiau palikęs šį pasaulį, tai po prisikėlimo tikriausiai būčiau pagirtas už mano įdėtas pastangas Urantijoje nesusitapatinti su šios planetos tamsa, už norą nors šiek tiek pakilti virš tos tamsos.
Ir visai kas kita, kada po kelerių metų atradau knygas Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl, Akimirkos Amžinybė, Algimanto mokymus. Ir šitos perskaitytos knygos – mokymai galiausiai ir atvedė mane į Gyvąjį Kelią. Ir jei būčiau tuo metu ėmęs išsisukinėti nuo Gyvojo Kelio, teisindamasis, guosdamas save, kad ,,...kam man tas dvasinio mokytojo siekis, nebūsiu aš juo, man užteks ir tiek, kiek jau pasiekiau iki šiol, tegu visi bent jau tiek pasiekia, tai visame pasaulyje bus tvarka ir teisingumas“ (tokios mintys retsykiais kildavo ir man), tai tokia mano nuostata jau būtų buvusi nuodėmė. Nuodėmė, kuri jaukia kūrinijos ,,...gyvąją Sistemą, nes bendras energinis laukas nusmunka – degraduoja į žemesnį virpesių lauką“. Ir čia iškyla milžiniška individo atsakomybė prieš kūriniją ir Kūrėją, kuris skelbia – Būkite tobuli, net ir tokie tobuli, koks tobulas esu Aš.
Tai argi turim teisę, būdami Kūrėjo vaikai, Gyvajame Kelyje daryti kompromisus, vedančius prie svariais, argumentuotais pasiteisinimais užmaskuoto pasitraukimo iš Gyvojo Kelio, o iš tiesų tai tikrų tikriausios išdavystės – gyvojo ryšio su mūsų tikraisiais Tėvais nutraukimo. Pasvarstykim.
Ir pabaigai. Visada prisiminkim apaštalo Judo Iskarijoto „ geranorio ir šiaip jau kažkada buvusio nuoširdaus tikinčiojo į Jėzų“ kompromisų, degradavimo ir išdavystės kelią. Juk apaštalas pradžioje ir minties neturėjo apie išdavytę, tiesiog kurpė planą, kaip neskausmingai, taikiai pasitraukti nuo Jėzaus ir jo pasekėjų, o tikrovėje palikti Gyvąjį Kelią. O viskas baigėsi kuo, katastrofa.
O urantus įkvepia, sustiprina, suvienija prieš du tūkstančius metų Jėzaus išsakyti žodžiai: „Leiskite man jus užtikrinti, jog mūsų suvienytas pastangas apšviesti pasaulį ir išvaduoti žmoniją galiausiai apvainikuos pergalė“. 1904-03-03
Telydi jus mielieji, Kūrėjo Meilė, Petras
PetrasK
2018-10-02 12:06:20
Miela Vita, gera skaityti tavo tokį puikų mokymą, pilną Meilės ir Šviesos, kokios nuostabios iš tavęs liejasi tokios nuoseklios, gilios, ir harmoningos mintys. Ir tai yra tikrasis paliudijimas, jog Gyvasis Kelias yra patiriamas ir realus tik nuoširdžiai atsidavus atrasto savyje Kūrėjo vedimui iš vidaus, kada viskas atiduodama į Kūrėjo rankas su tokiu pasitikėjimu ir įtikėjimu, kokį tą akimirką gali patirti mūsų atsivėrusi Kūrėjui tapatybė.
Skaitant tavo mokymą, miela Vita, džiaugiasi Širdis, kad tu patvirtini Kūrėjo Tikrovę, kaip dedant bekompromises pastangas galima pasiekti tokio sąmonės nušvitimo, kada jau suvoki savojo gyvenimo prasmę kaip Gėrio darbų darymą visų Gerovei, net ir taip, kaip tą daro Pats Kūrėjas.
Labai brandus, prasmingas, ir teisingas tavo mokymas, miela Vita - ačiū tau už jo pateikimą mūsų visų susitiprinimui ir apšvietimui, kad stiprėtume savo įžvalga ir apmąstymais.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2018-09-28 09:33:14
Kompromisai Gyvajame Kelyje. Koks tai klaidingas ir apgaulus pasirinktas kelias, kurio tokio geriau nė nepažinti, bet gi būtent kompromisinį kelią sąmoningai daugume renkamės, nes taip gi gyventi bus, manome, paprasčiau. Ir taip vieni jau pažinę Gyvojo Kelio nuostabių – už pastangas – suteiktų saldžių vaisių skonio, trokšte trokštame stiebtis, ir stiebiamės vis aukščiau ir aukščiau, kad tas nuostabus saldumas būtų juntamas kuo ilgiau, dargi didėtų, kiti gi pavargstame dėti pastangas ir vis dažniau panardiname save į kompromisų kelią. Saviapgaulės kelią, kuris tikrai neilgai laukus parodys, kokią klaidą padarėme jį pasirinkdami ir kuo gi teks susimokėti.
Kad ir mažiausiu laipsniu atsitraukdami nuo Gyvojo Kelio, mes save tik apgauname, kad tai nieko tokio. Savaitgalį nesugebėdami susidėlioti prioritetų – šventovė ar kiti darbai – pirmenybę suteikdami buičiai – tikrai jausime kartėlį viduje, kad tądien neatvykome į gyvąsias pamaldas. O juk tikrai kiekvienas galvojome ir tikrai prisiminėme, kad tądien pamaldos – bet kur Širdis, ten ir mes.
Šis Algimanto mokymas mus įspėja kaip rizikinga leisti kompromisams tapti šeimininku ir perspėja mus apie paslėptas pasekmes, kurių mūsų kol kas ne toks įžvalgus protas dar gali nė nepastebėti:
„Tuo tarpu Gyvajame Kelyje esantiems urantams būtina žinoti, jog ne tokio akivaizdaus blogio akimirką jie irgi gali suklysti, ir ne tik suklysti, bet ir paslysti, ir net visiškai išslysti iš Gyvojo Kelio. O pradžią kaip tik ir padaro priimtas kompromisinis sprendimas – na, kam man tas dvasinio mokytojo siekis, nebūsiu aš juo, man užteks ir tiek, kiek jau pasiekiau iki šiol, tegu visi bent jau tiek pasiekia, tai visame pasaulyje bus tvarka ir teisingumas.“
Šventovės nelankymas arba lankymas kartais, iš pradžių teatrodys nekaltas kartkartinis pamaldų praleidimas, tačiau vėliau tai įsivystys jau ir į įprotį geriau jau saldžiai pamiegoti, nei atsikelti anksti, kad ten nuvykti ir štai tau mažyčio kompromiso pasekmės – po mėnesio kito tu sau nusprendi – neisiu visai, tegu eina kiti. O tie kiti liks nuskriausti, nes savo buvimu neateinantys nesustiprins mūsų savo nuoširdžia, bet bendra malda ar mokymu. Savo virpesiais, kurie gi būtinai pakils bendros Komunijos metu ir tikrai jausi palengvėjimą ir didesnę ramybę jei priimsi teisingą sprendimą, ir priešingai, jeigu liksi pasyvus. Maža to, pasyvumas užkrečiamas ir vienas klystantis – jau nuodėmę darantis – nes žinantis, kad daro blogai – klaidina ir kitus, silpnesnį dvasinį stuburą dar tik subrandinusius brolius ar seses.
Kaip grandinėle, klaidingai pasielgs dar vienas, dar vienas, o tada ir lieka tik tie, kurie Širdimi klausosi mūsų Dvasinio Mokytojo žodžio – o iš tikrųjų – Kūrėjo žodžio – kalbančio jo lūpomis. Tas juntama virpesiais ir labai stipriai. Taip kaip mūsų Mokytojas kalba Kūrėjo išmintį, taip ir Kristus prieš du tūkstančius metų darė tą patį, bet jo Evangelija – Dievo Tėvystė, žmonių brolystė – nebuvo minių priimta. Šiomis dienomis, Jėzaus išplėsta, Algimanto Evangelija – Kūrėjas yra Gyvas ir jis yra kiekvieno viduje, ir kiekvienas Jį gali atrasti – yra taip pat labai jau sunkiai besiskinanti kelią į žmonių Širdis.
Na ne šiaip sau juk Kristus savosios misijos pabaigoje meldė Tėvą, kad Jis jo apaštalams padėtų dvasioje būti kaip vienam, net ir taip, kaip viena dvasioje su Tėvu buvo jis pats. Ne be priežasties Jėzus meldė Tėvą – Jeigu mano vaikai yra kaip vienas, taip, kaip vienas esame mes, ir jeigu jie myli vienas kitą taip, kaip juos mylėjau aš, tuomet visi žmonės tikės, jog aš atėjau nuo tavęs ir norės priimti tiesos ir šlovės apreiškimą, kurį aš pateikiau. 1964-03-04
Štai kokia atsakomybė tenka – žinantiems – būti visiems kaip vienas – dvasioje – mylėti vienas kitą ir savaisiais veiksmais liudyti Mokytojo Evangelijos realumą net ir visai žmonijai. Jūs tik įsiklausykite – žmonės patikės Naujosios Evangelijos realumu, kada pirmiausia – mūsų – Širdyse ji bus Gyva.
Tai kaip gi mes galime tinginiauti? Kas mums suteikė tokią teisę? Ogi niekas kam tikrai rūpi Gyvojo Kelio sklandus vystymasis. Niekas iš tų, kurie gyvena Gyvajame Kelyje būdami savimi. Niekas iš tų, kuriems rūpi rytojaus likimas ne tik visai žmonijai, bet ir kūrinijos gerovė. Ir tikrai teisės būti neryžtingu ir jau – nuodėmingu – juo labiau nesuteikė net pats Kūrėjas. Jis priešingai, nuolat – nuolat – ragina mus nenustoti dėti pastangų, o ką daryti mes puikiai žinome, kiekvienas. Vidus pasako – Minties Derintojas pakužda.
Pamenu kaip aš prieš kokius gerų keletą metų, bendraudama su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, bandžiau prašyti-tariausi-bandžiau išklausti, ką gi man būtų galima veikti, ko aš gal būt nepastebiu, kad galėčiau daryti? Norėjau atrasti sau dar kokios veiklos, kuo galėčiau užsiimti dienoje be namų darbų – buities – ruošos, kuri gali greitai tapti nuobodi, ir tampa, jeigu dar nepajėgi gyventi Kūrėju kiekvieną akimirką, tada ir atsiranda aplinkos segmentavimas, kuris vargina. Štai po tokių mano prašymų Kūrėjui, man ateidavo aiškios mintys, kad daryčiau tai ką darau ir nenustočiau dėti pastangų nė truputį tame ką jau darau. O veiklos sočiai – aš kiekvieną mielą vakarą klausydavausi Urantijos grupės įrašus ar pamaldų įrašus gyvojoje šventovėje, išrašinėdavau Algimanto mokymus, rašydavau juos pati, skaitydavau Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimą, ar Rojaus Trejybės Akimirkos Amžinybė apreiškimų knygą, Urantijos Knygą ar Algimanto mokymus ir daug bendraudavau su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Štai mano tikrieji namų darbai, į kuriuos po savųjų prašymų aš vėl įnirtingai įnigdavau, dažnai net pamiršdama aplinką, nes čia buvo ir yra mano Širdis. Vis tik – tuo periodu – po pasibendravimų su Kūrėju, pagalvodavau sau – Na gerai, gerai. Tai man daryti gera, aš tuo gyvenu, to niekada nenutrauksiu...bet gal dar ką... – vis tiek išlysdavo. Bet dariau tai ką turėjau daryti, tai ką vidus, Minties Derintojas, vedė daryti, nepaisant to, kad aš norėjau kažko daugiau, pati nežinodama ko dar.
Ir tik šiandien – nors tas neapibrėžtas pojūtis, kad noriu daryti dar kažką seniai liko praeityje – aš suprantu, kokios tada buvo teisingos man taip aktyviai perduodamos tos Minties Derintojo Šviesos mintys – kad nenutraukčiau pastangų, jokiu būdu jų nesumažinčiau. Šiandien matau, vidumi jaučiu, kokios reikalingos buvo tos kantrios pastangos – kas dieną. Tai buvo procesas keitęs mane iš vidaus, kad būčiau ten, kur šiandien esu, Gyvajame Kelyje. Kad nepasitraukčiau iš jo.
Šiandien manyje nebeliko to neapibrėžtumo – kažko noriu, bet nežinau ko – šiandien aš žinau, kad aš noriu dalinti save žmonėms, dalinti jiems Meilę. Ir tai dvi milžiniško skirtumo būsenos, kurią, pastarąją, kad patirti reikėjo nenusukti į kompromisų kelią, bet pasilikti ten, kur buvo ir yra mano Širdis. Tik dabar aš supratau, kad tas norėjimas – dar kažko – ir buvo galbūt ta milžiniška rizika kai gali pasirinkti kompromisinį kelią, o tartum nekaltai, nesuprantant to. Kitaip tariant – tai yra blaškymasis, kai vidus nepripildytas Kūrėjo Ramybės pilnutinai. Šiandien aš suprantu apie ką mus įspėja Mokytojas šiame mokyme, šiandien aš matau ir jaučiu kodėl mano Minties Derintojas taip aktyviai mane sugrąžindavo prie studijų. Ir nors aš jų nė nemaniau niekada nutraukti, jokiu būdu, bet pašalinė nekalta mintis veikti dar kažką – buvo kompromisinė mintis – kurią vieną priėmus, netruks atsirasti antra, trečia ir kitos.
Tik nesupraskit klaidingai, kad aš sakau, kad jokia kita veikla be studijų nereikalinga. Ne. Tačiau jas parenka Kūrėjas, vat koks skirtumas. Ne pats susigalvoji, o darai tai, ką Kūrėjas nori kad veiktum, vykdai Jo valią, ne savo primestą, kuri atveda tik į kančių kelią, į trumpalaikį džiugesį, kuris vėliau vis tiek pavirs ašaromis, bet plauki pasroviui taip, kaip tave veda iš vidaus. O Kūrėjo valios tu tikrai nevykdysi jeigu pirmiausia nedarysi tai, kas ir yra studijos bei nuoširdi Komunija su Kūrėju, kolektyviai ir individualiai.
Gyvasis Kelias mėgsta nuoseklumą, o ne šokinėjimą tai ten tai šen – nekantrumą. Nekantrumas ir perdėtos emocijos einant Gyvuoju Keliu palaipsniui apskritai išnyksta kaip visai nereikalingos ir įtikėjusi asmenybė dabar atspindės romumą ir švelnumą. Todėl mums milžiniškos svarbos yra kiekvienas mūsų žingsnelis Gyvajame Kelyje – kad jis būtų toks, kokio iš mūsų tikimasi, toks, kokiam mes esame ruošiami-mokomi, toks, už kurį mus myli ir mylės per visą amžinybę, nes Kūrėjo Meilė yra amžina.
Tačiau pasirinkus kompromisinį kelią – suklydus, reikalingas didis ir kilnus charakteris, jog žengus klaidingą žingsnį, būtų galima apsisukti ir eiti vis tiktai teisinga kryptimi. Tokia, kokią diktuoja tavo Širdis. Išmokime jos klausytis ir mes būsime laimėtojais, nes Kūrėjas–Rojaus Trejybė-AŠ ESU mus visada pasiruošęs priimti į savo glėbį, net ir suklydusius ar vis dar tebeklystančius.
Juk kiekvienas trokštame Ramybės, bet jos nerasime klystkeliuose, ją pasiimsime tik iš mylimo Tėvo, Amžinosios Motinos, Begalinės Motinos ir Visuminės Dievybės AŠ ESU, kada pradėsime nuoširdžiai su Juo bendrauti. Nuoširdžiai.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-09-28 08:45:58
Eidama į parką, dar toli iki vartų, pamatau virš vyro galvos lekiantį nuo čipsų popieriaus indėlį. Jis sviedė sau virš galvos ir toliau jau traukė sekanti maistą iš didelio popierinio maišo, kurį įsigijo greito maisto valgykloje. Buvau taip toli, kad man nesinorėjo bėgti. O dar iš tolo mačiau, kad tai arabas. Moteris jiems kaip kilimėlis prie durų, gal ne visiems... Ir visgi nusprendžiau bėgti, būdama tikra, kad gali ir ne kaip man baigtis. Pribėgus paėmiau jam už rankos ir pasakiau, eik ir pakelk. Ką išgirdau - to tikėjausi. Pastovejus kelias sekundes dar kartą pakartojau tą patį, eik ir pakelk. Jis eidamas atatūpstas plūdo mane, todėl apsigręžiau ir nuėjau. Paėjus kiek visgi apsigręžiau ir mano didžiausiai nuostabai, matau kaip jis pasilenkia prie savo numestos šiukšlės. O šimtu procentu buvau tikra, kad man jo kalbinti nereikia, nes jis arabas.
Rita
2018-09-25 14:07:23
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]