Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Mano mokymas – Išmintis, 2018 10 05

Mano mokymas – Išmintis, 2018 10 05

Mes dažnai vartojame žodį – išmintis – tik, ar suvokiame, ką šis žodis reiškia, koks jo turinys, kuo išmintis skiriasi nuo protingumo.
Vienu sakiniu galiu atsakyti taip – išmintis – tai mąstymas ir veikimas Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Protu kasdienėje aplinkoje. Skamba taip paprastai, bet gi kaip pasiekti Kūrėjo Protą, kada mirtingojo protas taip visko bijo – bijo savo protą pakeisti net į Jėzaus protą, bijo net kreiptis į Jėzų tiesiogiai, todėl kreipiasi į Kūrėją ir Jėzų per Mariją, žemiškąją Jėzaus motiną, arba per įvairius vadinamuosius šventuosius, o čia dabar aš siūlau net jau mąstyti ir veikti Paties Kūrėjo Protu. Ar ne per daug sau leidžiu? Ne, jokiu būdu ne per daug, kaip tik tiek, kiek reikia, kad mąstytumėte ir veiktumėte Kūrėjo Protu, nes kaip gi kitiap galėsite būti išmintingi be Išminties Šaltinio. O gyventi neišmintingai tiesiog kvaila, kada yra prieinamas Kūrėjo Protas – tik pasiimk jį savo paties viduje. Iš kur gi manyje gali būti Kūrėjo Protas, kada Pats Kūrėjas yra Rojuje – Savo gyvenamojoje buveinėje visos kūrinijos viduryje. Taip, Kūrėjas kaip visos Energijos sukoncentravimo Savyje Šaltinis ir Centras yra tik Rojuje, kuris ir yra kūrinijos geografinis centras, tuo tarpu Kūrėjas į mūsų protą atsiunė savo dvasią – Minties Derintoją, kuris ir veikia mūsų žemiškąjį ir žemąjį ir savanaudiškai mąstantį protą Kūrėjo Proto virpesiais, kad pažadintų mūsų gyvosios dvasinės ir amžinos asmenybės protą, kad šis pradėtų mąstyti taip, kaip Minties Derintojas jį pripildo Kūrėjo sampratomis asmenybės tapatybės pasireiškimo visose sferose – ir nuolat.
Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – taip sumanė ir pradėjo įgyvendinti Savo Evoliucinį Planą, kad sudarė visas sąlygas – ir suteikė visas priemones – tam, kad mirtingojo protas visą laiką šviesėtų, jeigu tik dėtų nuoširdžias pastangas su noru siekti geresnio gyvenimo visiems, o tuo pačiu ir sau, o Savo sumanymą dar labiau sustiprino ir apvainikavo Savo Paties Dvasios – Minties Derintojo – padovanojimu, kad galėtų Pats Savosios Meilės Energijos Galia vesti mirtingojo asmenybę Gyvuoju Evoliucijos Keliu į amžinybę Rojuje.
Kadangi Kūrėjas yra mūsų asmenybės – mūsų visų ir kiekvieno – Tėvas ir Motina, tai nenuostabu, kad taip rūpinasi Savųjų vaikų proto žadinimu Dieviškosios Šviesos spindėjimu ir Dieviškosios Šviesos spindėjimui, kad tik mirtingojo asmenybės protas prisigertų šių Kūrėjo Proto energinių virpesių ir pats imtų spindėti Kūrėjo – savo Tėvo ir Motinos – Šviesa visada ir visur, kur tik ir kada tik toji asmenybė mąstytų ir veiktų.
Įdomus reiškinys, ir labai neįtikėtinas mirtingojo žemiškajam protui – Kūrėjas kaip Gyvasis Meilės Vandenynas Pats įteka į Savo intaką ir Savuoju Protu pripildo viso intako gelmę ir amžinybę Gyvybine Išminties Energija viso mirtingojo asmenybės Išminties Potencialo padovanojimu, ir tuo pačiu laukia šio intako – asmenybės tapatybės – atsivėrimo ir įtekėjimo į Gyvąjį Vandenyną mirtingojo asmenybės Išminties Potencialo pavertimu šios asmenybės tapatybės patiriamu aktualu. O iki tokio mirtingojo asmenybės proto pažadinimo, asmenybės tapatybė pasireiškia kaip jos pasireiškimą jai diktuoja tamsos aplinka ir gyvena po įvairiomis kaukėmis paslėptą tokį gyvenimą, kuris ją pačią labai vargina, nes per visus sukeliamų problemų vingius ir slenksčius iriasi vien tik savo valios pastangų dėka ir dar gausybės baimių nelaisvėje spaudžiama nuolatinės įtampos, kad tik neatsitiktų, ko nors blogo, kad tik nesusirgtų, kad ko nors blogo neatsitiktų artimiesiems, nepaprastai bijodama vadinamosios mirties, ir vis tiek jokiu būdu neprisileidžia Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – pagalbos, ir net neigia patį Kūrėjo buvimą, nes gyvuliniam protui vis trūksta įrodymų, jog iš viso toks Kūrėjas gali egzistuoti, o dar labiau vesti iš vidaus, ir dargi siūlyti mirtingojo protą pakeisti Kūrėjo Protu – nesąmonė, kvailių mulkinimas, aš ne toks beprotis, kad tokiai manipuliacijai pasiduočiau, žinau aš visus tokius manipuliatorius, siekiančius materialių išskaičiavimų ir materialios naudos sau, nėra jokio čia Kūrėjo, tai sugalvota silpnųjų mirtingųjų legenda save paguosti ir manipuliuoti kitų silpnų protą. Toks požiūris yra ne tik neišmintingas, bet veda į Kūrėjo neigimą ir maištavimą prieš Kūrėją – o tai jau kosminė beprotybė, nes tai veda į asmenybės tapatybės sunaikinimą, jeigu priimamas galutinis sprendimas neigti Kūrėjo buvimą ir Jo Evoliucinį Planą ir atsisakoma prisidėti prie šio Plano įgyvendinimo savo valią suliejant su Kūrėjo valia.
Nemanykite, kad toks nekaltas – iš pirmo žvilgsnio – Kūrėjo neigimas yra iš tikrųjų ne kas kita, kaip grynai nereikšminga smulkmena – su laiku ji gali iš viso atimti asmenybei GYVYBĘ KŪRINIJOS EVOLIUCIJOJE, nes mintys yra realizuojamos aktualo lygiu. Liaudies patirtis ir išmintis sako, jog mažas akmenėlis didelį vežimą apverčia. Jėzus tą pačią mintį išreiškė dar vaizdingiau – praryja kupranugarį, o užspringsta uodu. Niekada maištas neprasideda nuo milžiniškos protesto liepsnos – jis kyla nuo pradinės Kūrėjo atžvilgiu pateikiamos kritikos net ir labai menkos kibirkšties mintyse, net ir nesuvokiant, jog tai yra potencialaus maišto prieš Kūrėją mintis.

Mirtingojo protingumas – tai mąstymas, kaip mirtingojo tapatybės sukauptą informaciją panaudoti, turint tikslą siekti gerovės sau, savo šeimai, net ir kitų gerovės sąskaita. Mirtingojo protingumas rodo mirtingojo tapatybės sugebėjimą prisitaikyti prie aplinkos standartų ir nesiekti jų pranokti, nes toks elgesys mirtingojo tapatybei nepriimtinas, kadangi tuoj pat sukelia baimių pasireiškimą tapatybės viduje. Mirtingojo protingumas – tai savęs suvokimas aplinkoje – gamtoje ir tarp kitų mirtingųjų – savimonė – ir ryšių užmezgimas su ta aplinka, kiek įmanoma sau naudinga linkme.
Nors protingumas yra taip pat Kūrėjo Proto veikimas, bet jis nėra – ir negali būti – atskirtas – segmentuotas – nuo Kūrėjo Išminties. O Kūrėjo Išmintis nuolat – be perstojo – Protingumą panaudoja visumos Gerovei užtikrinti ir veikia Meilės Galia ir Šviesa, įgyvendinant Kūrėjo Sumanymą - Evoliuciją. Tad jeigu mirtingasis pagalvojo Meilės, Gėrio, ar Grožio samprata, tai jau ir yra Kūrėjo Išminties Impulsas, kurį suteikė mirtingojo asmenybės dieviškajam protui jo viduje esantis ir dieviškąjį mąstymą skatinantis Minties Derintojas, kada jis sugebėjo tą Šviesos impulsą pasiųsti į mirtingojo sąmonės lygį, kad mirtingojo protas ir pagalvojo tą Meilės, Gėrio, ar Grožio samprata. Ir tai jau Kūrėjo Išminties Blyksnis.
Tad kuo daugiau mes atversime save Kūrėjui, tuo stipriau mūsų vidus bus pripildomas Kūrėjo Gyvosios Šviesos ir Meilės Energijos virpesių, ir tuo stipriau ims veikti mūsų asmenybės dieviškasis protas savosios tapatybės pasireiškimu jau visų labui, o ne savo labui. Šitokiu būdu atsiranda visiškai kiti Šviesos Vertybių prioritetai, ir pačios Amžinosios Vertybės pradeda leisti daigus vis stipriau mirtingojo proto sąmonės lygiu, nes į pirmąją vietą iškyla Pats Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – Visų Tėvas ir Motina. O Amžinosios Vertybės, kurių Šaltnis būtent ir yra Kūrėjas, pradeda mirtingojo protą jaudinti vis labiau, kad mirtingojo asmuo pradeda vis stipriau ir išmintingiau priimti tokius sprendimus, kurie atveda prie esminio sprendimo – siekti atrasti Kūrėją savo viduje ir savo valią sulieti su Kūrėjo Valia bei atsiduoti Kūrėjo vedimui iš vidaus. Tad visomis aplinkybėmis ir visais laikais yra, ir bus, vienintelis išmintingas sprendimas – atsiverti Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU – dar giliau ir stipriau atsiduoti Kūrėjo vedimui iš vidaus. Ir toks Vektorius yra Kūrėjo perduodamas per Kūrėjo dvasią – Minties Derintoją – mirtingojo asmenybės dieviškajam protui, kuris ir patiria paties Kūrėjo atradimą savo viduje, kada Minties Derintojas mirtingojo protą suderino tokiu laipsniu, kad mirtingojo protas vis stipriau ima pasireikšti Kūrėjo – Tėvo ir Motinos – Išmintimi savojoje aplinkoje, kuri anksčiau mirtingojo protui kėlė baimę ir įtampą, vos tik jam pradėjus siekti savo interesų tenkinimo ir kurių įgyvendinimas apima ir įvairių kaukių nešiojimą, o ne retai net ir įstatymų pažeidinėjimą ir šitokiu būdu tampant jau potencialiu nusikaltėliu, aplinkos nustatytu standartu, nors šis standartas pats pažeidžia Kūrėjo Dieviškosios Meilės ir Laisvos Valios pasireiškimo galimybę visų Šviesos labui.
Vakar iš Rusijos gavau laišką, ir mano bičiulis atsiuntė savo knygą apie eko-gyvenviečių orgnizavimą bet kurioje pasaulio valstybėje. Jis aiškina dabartinio gyvenimo kenksmingumą suvažiavus gyventi į miestus, kur mirtingasis tapo patogumų įkaitu, kad pats nebemoka gyventi paprasto gyvenimo, nes yra visiškai priklausomas nuo laikrodžio, telefono, kompiuterio, elektros, todėl dabar, kylant vis stipresnėms stichinėms nelaimėms ir užliejant vis didesnes teritorijas, miestai tampa nebeveiksmingi. O kur dar pinigų pervertinta galia ir valdžia, kuri žmogų visiškai pavergė ir nuvedė tolyn nuo Kūrėjo, tad jis ir siūlo kurti nedideles eko-gyvenvietes, turinčias po 1000-1500 gyventojų, remiantis bendradarbiavimu – be konkurencijos – ir vertybėmis, kurios padėtų objektyviais sprendimais remiantis išgyventi, vystytis ir augti šimtus tūkstančių metų Meilės, bendradarbiavimo, ir dvasinio šviesėjimo pagrindu, atsiremiant į Dievo idėją – į Tėvo atradimą savyje ir pajaučiant Jo vedimą. Aš vakar paskyriau visą dieną ir perskaičiau visą 180 puslapių knygą. Mačiau tikrai jo išmintingą ir gilų analitinį darbą. Tai Kūrėjo Išminties pasireiškimas. Kadangi Kūrėjo Išmintis yra begalinė, ir patiriama atitinkamomis pakopomis, pagal mirtingojo atsivėrimo Kūrėjui laipsnį, ir pasitikėjimą Kūrėju, ir savimi, tai man kaip tik ir pristigo visame veikale PATIES KŪRĖJO ŠERDIES – IR ŠIRDIES – KIEKVIENAME EPIZODE, kad Pats Kūrėjas ir yra Tas Šaltinis ir Centras, o ne žmogus su savo idėjomis ir planavimu. Tad toks gilus ir imlus laiko požiūriu darbas yra be Kūrėjo, atrasto savyje, Gyvybės ir Meilės Kibirkšties, kuri skaitant tokį darbą pavirstų į tikrą Liepsną viduje. Aš jam parašiau padėkojimą už tokį nuostabų darbą, bet jo vertinti man nėra kaip, nes tai buvo jo paties išgyventa knyga ir patirta vizija, o mano yra jau kitokia vizija – niekada žmogus nepasieks be Dvasinių Mokytojų apšviečiančio mirtinguosius indėlio į Evoliuciją, todėl pradžia ir turi būti nuo Dvasinių Mokytojų rengimo, nes būtent jie ir yra toji Gyvoji Druska Žmonijai, kad atvertų didesnę Tikrovę, kurios mirtingieji dar nepažino – Kūrėjas yra gyvas, ir yra kiekvieno viduje, todėl ir galima Kūrėją atrasti savyje. O atradus Kūrėją, jau galima pradėti pajausti ir vedimą iš vidaus. Ir būtent tada ir gali patirti, ką, kaip, ir kada reikia daryti, o ne pats kuri savo planus.
Štai kokia yra pati giluminė mirtingojo proto pajuntama Kūrėjo Išmintis – sulieti savo valią su Kūrėjo Valia, ir gyventi Kūrėjo vedimu Gyvą Gyvenimą Savimi ir Visų Gerovei Kūrėjo Amžinųjų Vertybių Prasme – Meile, Gėriu, Grožiu, Teisingumu, Gailestingumu, Tiesa – Kūrėjo Tikrovėje.

Štai šitos Kūrėjo Išminties aš jums visiems ir linkiu prisipildyti vis stipriau ir daugiau, ir nuolat.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2018-10-05 15:12:33

Komentarai

Mieli Petrai, Vita, nuoširdus ačiū jums už pasidalijimą patyrimais ir už prasmingus šviesos žodžius. Vitos teiginiuose nematau jokio mokytojo pateisinimo, o tik skatinimą susitelkti ir besąlygiškai pasitikėti Kūrėju. Petro išsakytos mintys ir mokymai man labai praplėtė supratimą bei suvokimą ir pasitvirtino jo prognozuojami teiginiai.
Prieš keletą dienų, kai vykau traukiniu namo, įvyko keistas, nenumatytas ir nemalonus patyrimas, kuris privertė manei sumąstyti ir sunerimti, ar ne per mažai įdedu pastangų eidama Gyvuoju Įtikėjimo Keliu? Tą kartą pajutau, jog per menkas mano pasirengimas ir seklokas įtikėjimas, kai reikėjo argumentuotai paaiškinti apie Gyvąjį įtikėjimą mažiau žinančiam ir nepripažįstančiam jokių apreiškimo šaltinių dvasios broliui, kuris nepagrįstai mane atakavo ir netgi agresyviai puolė, kad aš kitaip mąstau,o pats bijodamas ar nenorėdamas gilinti savo sustingdytą tikėjimą. Važiuodama traukiniu skaičiau apreiškimą Jėzaus Kristaus “Kalbu jums vėl”. Ši knyga visuomet keliauja kartu su manimi. Kai išėjau pasivaikščioti, greta sėdintis bendrakeleivis, pasidomėjo, ką aš skaitau. Man atėjus į savo vietą, jis pradėjo klausinėti, kas parašė šią knygą, kurią aš skaitau. Aš jam paaiškinau, kad tai yra padiktuoti Jėzaus Kristaus mokymai šių laikų žmonijai, kad tai yra apreiškimo knyga. Tada jis užpyko ir nepagrįstai mane pradėjo įžeidinėti, įvardindamas naivia, sektante ir taip toliau. Aš tam žemus virpesius skleidžiančiam ir labai supykusiam dvasios broliui nieko daugiau paaiškinti negebėjau ir nenorėjau, džiaugiuosi, kad pati išlikau rami ir ori Kūrėjo dukra.
Su Kūrėjo meile.

adolfina
2018-10-19 16:06:14



Vita , į šitą klausimą dėl ko teisini savo vadovą atsakimą sužinosi vėliau, nes tiesa visada laimi .




Haris

Pasiuntinys
2018-10-19 14:06:34



Mielas Hari, ką man parašyti į Forumą, man padiktuoja būsena. O ja aš tiesiog paliudiju mūsų Dvasinio Mokytojo mokymų teisingumą. Jie yra – Gyvi – ir tik jau per savo paties pereitą asmeninį patyrimą kiekvienam tegalintys būti suprasti. Paviršutiniškai į juos žvelgdamas nė vienas nebus jų pajėgus suprasti, niekaip. Todėl aš ir sakau, kad viskas kuo aš dalinuosi su jumis tai yra tiesiog toks manosios asmenybės tapatybės pasireiškimas tą akimirką.

Man nė mintis nekiltų kažkam – teisinti – mūsų Dvasinį Mokytoją – dėl ko??
Mūsų Mokytojas – ori asmenybė, kuri gyvena gyvenimą pašvęstą Kūrėjui, dėl to ir jis pats niekada prieš nieką jokiu būdu nesiteisina, bet visada atskleidžia platesnį kontekstą negalintiems matyti plačiau, giliau. Štai ir viskas.

Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2018-10-19 12:45:59



Vita , kodėl taip teisini savo mokytoją Algimantą ? Iš šalies stebint susidaro tokia nuomonė , kad čia kažkas panašaus kaip susikompromitavusių kunigų skandalas.

Žmonės patys atsirinks kur tiesa kur melas , kur šviesa kur tamsa.

Ar tau neatrodo , kad ši manipuliacijų schema šiais laikais jau nebeveiksminga ?





Haris

Pasiuntinys
2018-10-18 19:45:05



Mielas Petrai, man patiko tavo mokymas. Jis teisingas, pajutau.Tačiau ypač stipriai mano vidų palietė šios tavo parašytos eilutės –Todėl mus nuo tokio kompromisų-pasitraukimo-išdavystės kelio gali apsaugoti tik vieningas susitelkimas apie Algimantą, ištikimybė jo mokymams ir besąlygiškas pasitikėjimas Kūrėju. Ir įtikėjimo gelmė, o ne kažkoks pareigos jausmas ar dar kas. – Čia tu taip gražiai parašai – esmę – ir jokiu būdu nepamiršti paminėti Kūrėjo ir įtikėjimo gelmės svarbos, nes visiškai teisingai – juk pirmiausia mes gauname susipažinti su Algimanto mokymais – kaip atrasti Kūrėją savyje, kaip gilinti įtikėjimą, kaip nepaslysti kad neišduotum, kaip išlikti Gyvajame Kelyje – ir visa tai ir dar daugiau giluminiais klodais mums atskleidžiama mūsų Dvasinio Mokytojo mokymuose.
Tai ir yra tikroji Gyva mokykla, kurioje stropiai mokantis, mokantis atverta širdimi, mokaisi išlikti savimi ir tada tavasis žvilgsnis jau ateis laikas gali į tolį numatyti tavo paties ar kito atliekamų veiksmų būsimas pasekmes – bet tai jau bus Kūrėjo Išminties pasireiškimas per įtikėjusį Jo vaiką. O kadangi, kaip Algimantas mus moko šioje temoje, jo mokyme – Išmintis – jog Kūrėjo išmintis patiriama atitinkamomis pakopomis, pagal mirtingojo atsivėrimo Kūrėjui laipsnį, ir pasitikėjimą Kūrėju, ir savimi – tai ir yra tas esminis atsakymas kaip gi turėtum gyventi – nė akimirkai nenusisukti nuo Kūrėjo.

Kada aš skaičiau šį Algimanto mokymą – mane sužavėjo jo pabaiga. Sužavėjo Algimanto paaiškinimas, kai jis mums atskleidžia, jog iš Rusijos gauto nuostabaus darbo jam vis tik nėra kaip vertinti, kad ir koks jis nuostabus bebūtų, nes Algimantas būtent ir mato daug giliau – ir tai yra dvasinio mokytojo svarba žmonijai, dvasinio mokytojo žengiančio koja kojon su Kūrėju, kokiais mes ir esame ruošiami būti. Ir tai yra tam, kad norintiems būtų atskleista – daugiau nei jie iki tol pažino. Tokia dvasinio mokytojo priedermė – dalintis savimi, dalintis ta Gyva Šviesa, patiriama iš Kūrėjo, su visais.

Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2018-10-18 01:26:17



Vienas po kito pasirodė 2 Algimanto mokymai. Vienas apie kompromisų grėsmę (rugsėjo 24 d.). Antras apie išmintį (spalio 5-tą dieną).
Kada rašiau savo patyrimus apie Palestiną, o tai buvo mano pirmas bandymas Forume, susikaupė daug neaiškumų ir man į pagalbą atėjo Vita su patarimais, paskatinimais, be to ji ir surinko-atspausdino visą tekstą. Dar kartą jai sakau Ačiū. Bet aš ne apie tai, o tai, kad man labai įstrigo jos pasakyti žodžiai: ,,tu visada įdėmiai įsiklausyk į Mokytojo žodžius. Jis niekada veltui nieko nesako“.
Tai va. Grįžkim prie pastarųjų Algimanto mokymų. Apie kompromisus Algimantas rašo: ,,Tuo tarpu Gyvajame Kelyje esantiems urantams būtina žinoti, jog ne tokio akivaizdaus blogio akimirką jie irgi gali suklysti, ir ne tik suklysti, bet ir paslysti, ir net visiškai išslysti iš Gyvojo Kelio“.
Antrajame mokyme apie išmintį rašoma: ,, Niekada maištas neprasideda nuo milžiniškos protesto liepsnos – jis kyla nuo pradinės Kūrėjo atžvilgiu pateikiamos kritikos, net ir labai menkos kibirkšties mintyse, net ir nesuvokiant, jog tai yra potencialaus maišto prieš Kūrėją mintis“.
Šie grėsmingi įspėjimai, skirti mums, urantams. Ir jie mane privertė sunerimti. Mes mėgstame kartoti, kad mus supa tamsa ir kaip sunku tą tamsą įveikti, pilnai nesuvokdami, kad ta tamsa mus tik supa, kartoju, mus tik supa. Tamsa mums dar labai ir labai palanki. Kol kas!
Nes rugsėjo 16-tos dienos mokyme Tėvas sako: ,,Šviesa, apšvietusi tamsą, išnaikins ją, todėl savisaugos instinktas tamsai yra agresyvus puolimas. Kol jūs esate silpni, nepasireiškiate Manimi ryžtingai, tol ir tamsos iliuzinė aplinka nesuvokia, jog jūs jai galite kelti grėsmių, todėl ji prieš jus nesiima agresyvių veiksmų, leidžia jums kamputyje susispietus dalintis tąja Šviesa tarpusavyje, tačiau jeigu jūs tiktai žengsite žingsnį į šalį – į tą iliuzinę tamsą su savąja Šviesa – ir vis dažniau ir daugiau jūsų tą darys – tamsos iliuziniai šešėliai pavirs judančiais ir jus puolančiais – naikinančiais“.
Tai išties grėsmingas įspėjimas.
Tai va. Mes gyvename, einame Gyvuoju Keliu turėdami šiltnamio sąlygas, nes tamsa dar į mus nekreipia dėmesio, jinai mumis nesidomi. Dar pro širšių lizdą mes praeiname iš tolo jį aplenkdami. O ateis metas, kai į jį teks sviesti akmenį, sujudinti jį. Ir ar tada mes atsilaikysime, neišsibėgiosime, neišsižadėsime?
Prisiminkim Urantijos Knygoje išsakytą perspėjimą: ,,Tikintiesiems šitame ir ateities amžiais, gali praversti pateikta Judo nuopuolio priežasčių trumpa apžvalga...“ (2055-4-2).
Prie ko čia Judas, jo nuopuolis ir mes. O prie to. Prisiminiau kažkada matytą filmą apie Judą. Tame filme Judas vaizduojamas kaip koks valkata. Slankioja po Palestiną ir visų klausinėja, ką jam daryti, ar nevertėtų Jėzų išduoti. Bet tai buvo labai ir labai nevykęs filmas.
O iš tikrųjų Judas buvo išsilavinęs, patikimas Jėzaus mokinys-apaštalas. Jo žinioje kartais būdavo gan dideli apaštališkojo korpuso pinigai ir jis puikiai su jais tvarkėsi, o tomis klajokliškomis sąlygomis tą padaryti nebuvo taip lengva. Žinoma, kildavo Judui vienas kitas nepasitenkinimas Jėzaus ar apaštalų veiksmais, bet tokias mintis jis ,,meistriškai įveikdavo“.
Bet prasideda tamsos puolimas ir Jėzus su mokiniais bėga iš Betsaidos. Jėzui uždaromos visų sinagogų durys, mokiniai masiškai traukiasi nuo Jėzaus. Ir Judas vis dažniau ir dažniau pagalvoja apie pasitraukimą. Ne išdavystę, o taikų, ramų pasitraukimą. Ir jeigu žydų agentai tuo metu būtų pasiūlę Judui išduoti Jėzų ir dar išduoti už pinigus, jis garantuotai būtų juos pravijęs. Bet tamsa nekvaila. Ji neskubina įvykių. Ji išlaukia tinkamo momento ir atakuoja. Ji taip gražiai Judą užliūliuoja apie geranorišką atsitraukimą nuo Jėzaus, kad Judas beveik iki paskutinio momento taip ir nesuvokė, kada baigėsi jo geranoriškas pasitraukimas ir kada prasidėjo išdavystė.
Urantijos Knygoje parašyta: ,,Viena diena anksčiau prieš išdavystę Judas pareiškė, kad jis labai norėtų surasti kokį nors būdą iš viso šio judėjimo tinkamai pasitraukti. Jo draugai pataikaujančiai jį užtikrino, kad tokį jo pasitraukimą žydų valdovai sveikins kaip didžiulį įvykį“.
Kaip matome apie išdavystę dar niekas nekalba. Minimas tik ,,tinkamas pasitraukimas“. Ir tik kitos dienos vakare apaštalui pasišalinus iš Jono Morkaus namų, kur buvo dar valgoma paskutinė vakarienė, Judas ,,...galutinai apsisprendė Jėzų ir savo bičiulius apaštalus apleisti...“, toliau „... ir tik atėjus į Kajafo rūmus, žydų lyderiai įtikina Judą, jog Izraelio ramybei būtų geriausia, jeigu Jėzus būtų suimtas“.
Ir išdavytė įvyko.
Dabar grįžkime prie mūsų urantų reikalų.
Šiomis, kartoju, šiltnamio sąlygomis vieno kito uranto laikinas atsitraukimas ar galutinis pasitraukimas iš Gyvojo Kelio yra tik pasitraukimas ir nieko daugiau. Tai yra nuodėmė, bet tai kažkas nekonkretu, kažkas nelabai bauginančio, kažkas ateity. Teks už ją atsakyti ir atsakysime, taip save guodžiame. Juk ir Ieva po nuodėmės Urantijoje atgailavo ir, prašau, sėdi dabar Jeruzemo patariamojoje taryboje tarp dvidešimt ir keturių patarėjų ir sėdi kaip pilnateisė narė.
Bet mane domina ne nuodėmė, o piktybinis blogis, o tai visai kita svorio kategorija.
Tai va. Tamsai perėjus į puolimą, toks tylus uranto pasitraukimas iš Gyvojo Kelio jos netenkins. Jai to bus maža. Tamsa norės daugiau. Ji norės, kad tas, palikęs Gyvąjį Kelią, viešai atsiribotų nuo Algimanto ir jo mokymų. Pasmerktų jį, pareikštų, kad buvo suklaidintas, gailėtųsi, kad taip ilgai išbuvo Gyvajame Kelyje ir t.t. ir t.t. O šitą veiksmą pasitraukėliui atlikus jau bus padaryta išdavystė – piktybinis blogis. Išdavystė Gyvojo Kelio, išdavystė savo tikrųjų Tėvų. Štai dėl ko Urantijos knyga ir siūlo prisiminti Judo nuopuolį.
Toliau. Tamsa smogs ne fiziškai. Ji atakuos kitais būdais. Ji skaldys mūsų vienybę, ieškos mūsų silpnų vietų, kiršins vienus prieš kitus, pasipils patyčios, melas, apgaulė. Tokį puolimą apmalšinti, sušvelninti Apvaizdai bus gana sunku. Todėl mus nuo tokio kompromisų–pasitraukimo-išdavystės kelio gali apsaugoti tik vieningas susitelkimas apie Algimantą, ištikimybė jo mokymams ir besąlygiškas pasitikėjimas Kūrėju. Ir įtikėjimo gelmė, o ne kažkoks pareigos jausmas ar dar kas.
Ne veltui mūsų bičiulė Leonida praėjusį šeštadienį mus mokė: ne iš pareigos jausmo mes turime lankyti Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę, o įgavę tokią būseną, kada šventovė mums yra viskas. Už ją negali būti nieko svarbiau.
Tai va, koks man regisi ateities kovų laukas su tamsa ir tuo pačiu su savo silpnybėmis. Tam mes turim intensyviai ruoštis, nes Algimantas mus moko, perspėja, kad nebijotume pavojų, kurie grėsmingai artėja, o bijotume to, kad tiems pavojams nesame tinkamai pasiruošę, nesame tinkamai atsivėrę Kūrėjui, nes tik ,,...atradus Kūrėją savyje, jau galima pradėti pajausti ir vedimą iš vidaus. Ir būtent tada ir gali patirti, ką, kaip, ir kada reikia daryti, o ne pačiam kurti savo planus“.

Brangieji, telydi jus Kūrėjo Meilė ir Ramybė

PetrasK
2018-10-17 12:14:50



[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal