Forumas: temos peržiūra
Mano mokymas - Laimė - 2018 10 17
Mano mokymas - Laimė - 2018 10 17
Mielieji, su Evaldu įrašinėjame mano mokymus anglų kalba, kuriuos Evaldas dar papildo po mokymo įrašo nufilmuotais vaizdais, o tada įdeda į youtubą, ir juos įrašinėjame, kur nors mieste, ar gamtos aplinkoje, o pastaruosius kelis kartus, kada jau oras buvo gana vėsus iš ryto, tai nusprendėme tą daryti pas Evaldą ir Liną. Taigi šįryt buvau pas juos, tokius nuoširdžius ir pilnus gėrio mano bičiulius – brolį ir sesę dvasine prasme. Ir šįkart pateikiau mokymą apie laimę. Tad pamaniau, jog verta tokį mokymą pateikti ir jums. Jis yra ne angliškojo mokymo kopija, bet originalas, kaip ir visi mano mokymai yra originalai - tiek lietuviški, tiek angliški - nes visada jie gimsta paties mokymo sakymo akimirką, be išankstinių pasirengimų. Taip Kūrėjas perteikia Savo teiginius visiems.
Taigi, kas gi yra toji Laimė?
Paprastai žmonės labai nori būti laimingi. Tai tiesiogine prasme yra kiekvieno mirtingojo geidžiamiausias troškimas. Kas gi nenori būti laimingas? Nei senas, nei jaunas niekada neatsisakys tokio dalyko, kaip laimė. Tačiau, galima sakyti, jog kiekvienas laimę įsivaizduoja skirtingai. Vienam – tai turtinga šeima – daug pinigų, kelionės po pasaulį, vaikai mokykloje turi geriausius telefonus, madingiausius ir brangiausius drabužius, pinigų smulkmenoms tiek, kiek kiti ir suaugę neuždirba, tokie paprastai dar nesusimąsto apie sveikatą, nes ją suvokia kaip savaime suprantamą dalyką, kad ji ir turi būti visiems šeimos nariams tik gera, kitam laimė būtent gera sveikata – savo ir ypač vaikų – puiki atmosfera namie, darbe, dar kitiems laimė – tai daug draugų, daug balių, daug kompanijų, daug gimtadienių šventimo tokiose kompanijose – laisvė ir laimė trykšte trykšta, ir nesvarbu, kad prikvailiojama, bet kaip gera prisiminti ir tą kvailiojimą, nors viskas jau praeityje, ir ir tokių, kurie jaučia laimę patekę studijuoti į užsienio šalies universtitetą, pasinaudoję pasitaikiusia galimybe mokytis užsienyje, o štai tada atvažiavus per atostogas Lietuvon ypač stipriai pajuntą, kad tikrai yra laimingi susitikę su draugais – ach, kaip saldu, koks štai aš esu – žiūrėkit ir pavydėkit, jūs čia mirkstate, o aš Harvarde studijuoju – A m e r i k o j. – Ir kiti taip pat patvirtina – Gerai tau kalbėti, kaip tu ten, o mes čia vargstame. Ir būtent toks skirtingumas dar labiau padidina laimės pojūtį – Kaip gerai, kad manęs čia nebėra, kad tik trumpam atvažiavau. Kiti savo laimės sampratą išreiškia labai trumpai ir aiškiai - Koks tu laimingas, kokią turi gražią žmoną, visi tik ir pavydi tau jos, tikras laimės kūdikis - pasisekė. Įsimylėjėliai irgi save laiko laimingais. Ir kiti jų laimės paneigti nepajėgūs.
Tad su tokiomis nuostatomis žmonės susiduria labai dažnai, ir joms iš esmės pritaria, nes tikrai juk tai ir sudaro žmogiškosios laimės pamatą – ir gerbūvis, ir sveikata, ir gėris, ir grožis, ir meilė. Taip jau gyvenime per kartų kartas tokios laimės sampratos perduodamos, kad kitokių sampratų lyg ir būti negali. O kaip kitaip? Tačiau gilumine prasme tokios nuostatos su laime yra susietos, bet vis tik tai nėra pati Laimė, nes mirtingasis negali būti tikras, kiek tokia – jo samprata – laimė gali išbūti jo viduje, ir jis taip bijo, kad ji nuo jo nusisuks, tiesiog pabėgs, išgaruos, kad jos nebeliks. Dar laukinio žmogaus dienomis jis tiek laimės bijojo, nes ji pasibaigs, o dar baisiau, kad dar piktosios dvasios iš pavydo, kad jis laimingas, atkeršys, ir laimė kaip mat išgaruos, tai jau geriau nereikia tos laimės išvis, kad tik paskui nebūtų blogiau. O vėliau žmogus sugalvojo dar save ir subjauroti, kad tik piktosios dvasios nepavydėtų jam ir nekenktų. Taigi žmogus laimę nuo pat pradinių laimės trumpalaikių emocinių akimirkų siejo su išorine materija ir vidine sveikata ar meile kitam artimam žmogui.
Tačiau Laimė yra ne materiali turto gausa ar net ir sveikata, taip pat laimė nėra ir pasitenkinimo akimirkos su mylimu ar artimu ir nuoširdžiu tave suprantančiu žmogumi, nors Laimėje tokie patyrimai tikrai yra, ir vis tik tai nėra pati Laimė.
Laimė yra veikimas – tai veikimas visų Gerovei – Gėrio veiksmai, atliekami drauge su Kūrėju visų Gerovės labui. Laimė – tai procesas, kai mirtingasis vis stipriau pradeda patirti savo viduje tokią pasitenkinimo būseną, kada veikia visų Šviesos labui, kad jis nejučia pats padaro tokią išvadą – esu laimingas, laimingas dėl to, kad gyvenu Kūrėjo Meile ir Šviesa, veikdamas taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Tai jau gyvenimo prasmės Viršūnė, į kurią mirtingasis įkopė per ankstesnius savo nuoširdžių ieškojimų ir abejojimų, netgi nuopuolių patyrimų periodus. O tai reiškia ne ką kitą, kaip atlygį, gautą iš paties Kūrėjo, už įdėtas nuoseklias ir nuoširdžias pastangas. Todėl joks žmogus nepasieks Laimės nuolatinės būsenos prieš tai nepradėjęs nuoširdžiai ieškoti atsakymų į esminius klausimus – koks jo gyvenimo tikslas, kokia apskritai šito gyvenimo planetoje prasmė, kodėl jis čia iš viso yra, kas jis yra, ir panašių kitų klausimų atsakymų nuoširdus ieškojimas atveda į dar gilesnius klausimus net apie patį Kūrėją – kas yra Kūrėjas, koks Jo ryšys su planeta ir žmogumi, argi Kūrėjas gali būti toks, kuriam reikalingi ritualai ir žmonių baimė, kad Jis nubaus už bet kokį Jo valios pažeidimą, ir nuodėmes, kol tolimesnės mirtingojo nuoširdžios pastangos pradeda vis stipriau ir kryptingiau suktis link paties Kūrėjo atradimo savo viduje. Ir ateina iš tikrųjų tokia akimirka, kada mirtingasis gali savo vidine būsena ir žinojimu patvirtinti – aš Kūrėją atradau savyje, todėl man nereikalingos jokios ritualinės ir negyvos religinės šventės, aš dabar esu visą laiką su Kūrėju savo atsivėrusia Širdimi, o ne išoriniu ir visiems matomu ritualo atlikimu, kuris visiškai tapo nebereikalingu. Ir būtent tada – po Kūrėjo atradimo savyje – iškyla atsakymai į anksčiau keltus ir dar neatsakytus klausimus, kai dabar yra ne tik atsakymai, bet ir labai aiškus supratimas, kokios yra Kūrėjo amžinosios vertybės – Meilės, Gailestingumo, Teisingumo, Išminties, Gėrio, Grožio, Tiesos, Tikrovės pasireiškimas – mirtingojo kasdieniame gyvenime, kuris vis labiau gyvenamas vykdant Kūėjo Valią. Tad tokio Kūrėją atradusio ir veikiančio su Kūrėju žmogaus vidinė būsena pasiekia tokią Kūrėjo Meilės išraišką, kad jis pradeda atlkti Gėrio ir Meilės darbus visų Šviesos labui. Ir būtent tada ir pasiekia mirtingąjį ta vidinė Kūrėjo teikiamo dvasinio Atlygio būsena už visas iki tol įdėtas ir toliau dedamas nuoširdžias pastangas visų Gerovės labui, kad žmogus ištartų – Aš esu laimingas – gal net ir laimingiausias Kūrėjo sūnus pasaulyje – taip taip - pats laimingiausias – tą aš žinau, ir liudiju savo būsena ir patyrimu. Ir jis nebijo šitos Tiesos gyvo paliudijimo pripažinti, ir net pagarsinti kitiems, nes jis yra pats savimi, tai ko jam bijoti tą išreikšti ir kitiems, kam vaikščioti su kauke, kada taip gera būti be kaukės – būti savimi, ir net Kūrėjo atvaizdu, išreiškiančiu Kūrėjo charakterio savybes, kurios visiškai sutampa su Kūrėjo amžinosiomis vertybėmis.
Ir kuo aktyvesnis yra veikimas visų Šviesos labui drauge su savo Tėvu ir Motina – Kūrėju – tuo pilniau patiriama Laimė viduje. O Laimės patiriama būsena vis auga ir auga, ir niekada nebus tokios akimirkos, kad mirtingasis bijotų tą Laimę prarasti, nes jis pats yra savosios Laimės Kalvis – jis Laimę laiko savo rankose drauge su Kūrėju. Ir Laimės galima netekti vieninteliu keliu – savo valia nusigręžus nuo Laimės Šaltinio ir Centro – Kūrėjo – esančio net paties žmogaus viduje.
Ir Laimę kaip tik daug lengviau atrasti – patirti Laimę savo būsena – neturtingam negu pertekusiam materialaus turto, pasiekusiam aukštų postų, užkopusiam aukštai karjeros laiptais, ar besimaudančiam populiarumo ir šlovės iliuziniuose spinduliuose.
Neatradęs Kūrėjo savyje ir pačios Laimės neatrasi.
Kadangi Kūrėjas yra Savo sūnų ir dukrų Tėvas ir Motina, tai visas Savo charakterio savybes suteikia ir Saviesiems sūnums ir dukroms, dėl to ir žmogus pajunta Laimę tik leisdamas viduje patiriamai Tėvo ir Motinos Meilei Tekėti veikime visumos labui, nes Kūrėjas – Motina ir Tėvas – visada – kas akimirką -- ir be perstojo per amžinybę – pasireiškia Savosios Meilės Veikimu per Savuosius Sūnus ir Dukras visos kūrinijos Gerovei. O šitame Meilės aktyviame judėjime net ir turima materiali turto gausa yra vertinama jau Kūrėjo amžinųjų vertybių požiūriu, kiek ji prisideda prie visumos Gerovės, o ne vien tik asmeninės ar žemiškos šeimos gerovės, kurios nebeįmanoma įsivaizduoti be asmeninio indėlio į visumos gerovę. Taip pat Kūrėjo Laimės Apkabinime ir pasitenkinimo akimirkos su mylimu ir nuoširdžiai tave suprantančiu žmogumi pasireiškia jau visai kita gyva kokybe – dieviška Kūrėjo Meile ir Laime, atitinkančia Kūrėjo teikiamo gyvenimo Prasmę, o ne emocinę ir trumpalaikę pramogą.
Mylimieji, esate savosios Laimės Šeimininkai, nes ją savo valia kuriate patys drauge su Kūrėju – būkite išmintingi ir rūpestingi Šeimininkai, kad galėtumėte nuolat patvirtinti –
Esu laimingas – esu pats laimingiausias pasaulyje – drauge su Tavimi, mylimas Kūrėjau, atrastu savyje – ačiū Tau – mylimas Tėve ir Motina, už tą Meilę ir Laimę gyventi drauge su Tavimi visų Gerovei. Laimė esi Tu mano Veikime visiems.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2018-10-17 10:54:44
Komentarai
Kadaise, jaunystėje, tokioje plonoje, žaliais viršeliais nedidelėje knygelėje perskaičiau tokius žodžius – Laimė yra tai, ko mes visi ieškome, o ją radę nustojame ieškoti.Man šie žodžiai taip stipriai įkrito į pasąmonę, kad aš juos nuolat prisimindavau, ir daug apie tai mąstydavau – mąstydavau – tai ko aš ieškau, ko man trūksta, apie ką tuose žodžiuose kalbama, kas yra tas, kuris sukūrė šitą pasaulį, kas tas Dievas, kodėl turiu lankytis bažnyčioje ir kodėl turiu atlikti kunigui išpažintį, ar tam kunigui nepabosta klausytis išpažinčių, vadinamų nuodėmių, kas tas Jėzus, kas jis buvo per žmogus, kaip gyveno, ką veikė, kad buvo žinoma Asmenybė, ar piešiniuose yra nupieštas jo veidas, ar išvis kas gali prisiminti, kaip jisai atrodė ir t.t. Ir štai būtent Jėzaus Asmenybė mane nesąmoningai ir vedė per visą mano gyvenimą iki, kol atvedė į Gyvąjį Kelią per milžinišką apreiškimą – Urantijos Knygą – kurią atrodo visai netyčia man atidarė kažkas internete, kada buvau parašiusi raktinį žodį – KNYGA. O paskui per Urantijos Knygą susiradau – urantija.lt – svetainę, o joje gausybę Šviesos informacijos, kuri neišgąsdino, bet nustebino tuo, kad yra paprastas, atviras, nuoširdus bendravimas su Kūrėju, ir pasirodo yra Dvasinis Mokytojas – Algimantas – tas, kuris rašo ir atsako Forume į daug aktualių, kėlusių man daugybę klausimų, o dar Kūrėjo mokymus priima, ir Jėzaus, ir Urantijos Knygą, ten sužinojau, gi jisai išvertė, ir dar vyksta gyvosios Pamaldos Šventovėje, Vilniuje ir Kaune. Kaip man patiko tas vardas – Šventovė – tai taip subtilu ir iškilminga, juk tai visai ne bažnyčios vardas, kur su juodomis sutanomis ir kitais, nors ir dailiai išsiuvinėtais aprėdais apsirengę kunigai, atseit, tarpininkai tarp Dievo ir žmonių, bet – Šventovė! Man taip norėjosi ten nuvažiuoti ir pasižiūrėti. Ir nuvažiavau, ir ją pagal išgales lankau, nes joje, dvasine prasme, šilta, gera ir saugu tarp atsivėrusių ir bendraujančių su Kūrėju mano brolių ir sesių – urantų – tų, kurie atsigręžę į Tėvą, tai yra į Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Šventovė – man reiškia milžinišką nusiraminimą, Kūrėjo Meilės virpesių stiprų pajautimą savo viduje, Gyvosios Šviesos informacijos gavimą ir jos supratimą, įsisavinimą per Mokytojo Algimanto priimamus gyvus mokymus iš Kūrėjo ir iš jo paties kosminės, gilios Įžvalgos, sustiprinimą manęs ir mano kūno. Ir dabar šio, eilinio, nelemto karantino metu, aš jau labai ilgiuosi Gyvosios Šventovės Gyvųjų Pamaldų patyrimo – gyvo susitikimo su Mokytoju ir visais urantais, nes yra atgaiva pabūti visiems kartu ir su Amžinaisiais Tėvais. Viena aišku, tai yra išbandymas mums visiems.
Tai va, šitaip su Jėzumi, ir jo pagalba, aš atradau Gyvąją Laimę, ir jos jau nebeieškau, bet į ją gilinuosi, trokšdama ją įsisavinti taip, kad suprasčiau visus Gyvojo Kelio Šviesos mokymus ir apreiškimus, kad ta Išmintimi pati suprasčiau, kaip pasinaudoti, ir kaip kitiems ją atskleisti. Šitam dalykui nėra jokių standartų ar kažkokių tai ypatingų nuorodų, nes reikalingas kasdienis pastangų dėjimas pasąmonės valymuisi bendraujant su mūsų Tikraisiais Tėvais – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – savais žodžiais, kad pajausti tą pilnatvę savyje, tai yra Gyvąją Laimę, ir ja dalintis Kūrėjo Išmintyje su pasitikėjimu. Tai nėra lengva, tai labai subtilus Gyvenimo Kelias, subtilus bendravimas su visais žmonėmis taip pat ir su savo žemiškosios šeimos nariais su kuriais ir atliekam bendravimo praktiką dažniausiai, nes neinančiųjų Gyvuoju Keliu supratimas žymiai skiriasi, ir išlaikyti, kiek įmanoma stabilesnius bendravimo santykius yra nemenkas iššūkis. Gera būtų, jei visa žemiškoji mano šeima pabustų dvasioje ir surastų Gyvąjį Tėvą ir Gyvąją Motiną savo Širdyse – tai yra vadinamąją Laimę.
DDaiva
2021-01-23 20:06:23
Mylimieji, kaip žinote, šios savaitės pirmadienio vakarą, kolektyvinėje maldoje, meldėmės už Naujuosius Metus. Savaitė ta pati kol kas, o metai štai nauji prasidėjo.
Aš beveik visada, pirmadienio vakarais, meldžiuosi skaitydama Algimanto parašytas maldas. Man patinka taip, nes skaitydama ir tuo pat melsdamasi, iš Širdies parašytos maldos mums dėka, aš praplečiu ir savąją sampratą – galiu pažvelgti giliau ir skvarbiau mums pasiūlyta pasimelsti tema.
Taigi, pabaigoje maldos, tie kurie galbūt skaitėte taip pat, mes drauge meldėmės – meldžiu, kad mano dvasios broliai ir sesės pradėtų klausti PATYS SAVĘS – KODĖL TAIP LAIMĖ PRAĖJO IR NEUŽSUKO Į JŲ VIDŲ PER ŠIĄ NAKTĮ? GAL NE TEN JOS LAUKĖ? GAL JI YRA VIDUJE IR TYLOJE, RAMYBĖJE IR ATSIDAVIMĖ VISŲ MEILĖS IR ŠVIESOS LABUI?
Ir vis tik, kiek daug žmonių iš tikrųjų apie tai pagalvojo, atėjus pirmajam Naujųjų Metų rytui ir pajutus, kad niekas jų viduje nepasikeitė, laimės viduje neatsirado, bet po triukšmingai praleistos nakties netgi nėra energijos ir viskas atrodo dar netgi nykiau nė kad vakar. Tikiu, kad daug mūsų dvasinių brolių ir sesių dar vakar apie tai pagalvojo – pagalvojo – prasta savijauta privertė, bet niekas neklausia taip, kaip mūsų kolektyvinėje maldoje buvo meldžiamasi – giluminiai – į save pažvelgiant ir stengiantis klausimus pateikti sau nuoširdžiai, ieškoti atsakymų į juos, pavyzdžiui – Tai kur gi toji mano Laimė? O juk nuo tokio ieškojimo sustabdo ne kas kitas, o – baimė. Žmogus bijo ataskaitos su savimi, savo tikruoju aš, nes tam tu turi atsakyti ir į ne itin visada patogius, tavajam protui, klausimus.
Tai kas gi toji Laimė? – štai nuostabus šis Algimanto mokymas ir pateikia žmonijai atsakymą, ir tai yra geroji žinia – atsakymą gali atrasti kiekvienas, tas, kuris ieško, nes ši pagalba yra suteikiama visai žmonijai.
Dar plačiau žvelgiant, tai Algimanto Evangelija – Geroji Žinia – Kūrėjas yra kiekvieno viduje, Gyvas ir Tikras ir kiekvienas gali Jį atrasti – yra tas raktas į visus atsakymus.
Tačiau sužinoti, tai yra vienas laiptelis, patirti – savuoju patyrimu paliudyti – dar kitas, aukštesnis.
Laimė – tai procesas, kai mirtingasis vis stipriau pradeda patirti savo viduje tokią pasitenkinimo būseną, kada veikia visų Šviesos labui, kad jis nejučia pats padaro tokią išvadą – esu laimingas, laimingas dėl to, kad gyvenu Kūrėjo Meile ir Šviesa, veikdamas taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Tai jau gyvenimo prasmės Viršūnė, į kurią mirtingasis įkopė per ankstesnius savo nuoširdžių ieškojimų ir abejojimų, netgi nuopuolių patyrimų periodus.
Mielieji, jūs tik paskaitykite – Laimė – tai procesas, kol galiu vis stipriau ir stipriau paliudyti savuoju patyrimu, kad esu laimingas veikdamas kaip veda Kūrėjas, visų Gerovės vardan. Ir tai yra gyvenimo prasmės Viršūnė. Tai argi ne per tuos nuoširdžius ieškojimus, atsakymų suradimus, netgi nuopolių patyrimus ir mes ėjome-einame, ir argi ne tai mums suteikia jau dabar Laimės skonio pajautimą, būtent šių prasmingų patyrimų dėka? Argi ne šis procesas mums tik ir suteikia Laimę į kurios Viršūnę mes kopiame, ir kol kopiame, vis stipriau gali būti patiriama tik mums toliau dedant pastangas, stengiantis išsiaiškinti Kūrėjo Valią, kaip gi mums kiekvienam žengti Gyvuoju Keliu individualiai, kaip veikti.
Ne kartą per šiuos, ne, dabar jau praeitus metus, buvau paklausta – bet tu laiminga? – ir visada atsakymas vienas. Visada viena ir ta pačia kryptimi. Kitokio jo nesugalvosi.
Prieš keletą dienų kaimynė pakvietė mane pas save į svečius, arbatos atsigerti. Senokai nebendravome, tai neatsisakiau. Mūsų kalba pasisuko apie šventes, Kalėdas. Ji žino apie Gyvąjį Kelią, buvo laikas kai netgi buvo pasiryžusi į gyvąją šventovę ateiti, bet kaip ir visi, išsigando. Į mane būna kreipiasi tik kai sunku ar liūdna pasidaro. Tai kalbėjome mes apie tas šventes, na, galbūt ji daugiau, nes mano požiūrį-sampratas šia tema, ji jau žino. Staiga ji nutyla, atsiranda pauzė, išgirstu klausimą – O kas – tau – išvis yra šventė? – minutėlę tyliu. Susimąstau, kaip jai atsakyti, kad ji suprastų? Pažvelgiu jai tiesiai į akis ir ji pamačiusi mano žvilgsnį linkteli galva. – Tavo ten kur tu važiuoji – turi omeny gyvąją šventovę – ir viskas kas su tuo... – neužbaigia, nutyla. – Taip, tikrai taip, gyvoji šventovė man yra šventė, Gyvasis Kelias man yra šventė. – Mano kaimynė šypteli, nesvarbu, kad po to taria žodžius tokius kurie man sako – Tai kiekvieno pasirinkimas, tavo reikalas ir pan., bet gi aš puikiai suprantu, kad tas neturima omenyje.
Mano seniai pažįstama draugė manęs klausia tą – Ar tu laiminga? – Žinai, laimė tai nėra tai, kad darau ką noriu, einu kur noriu.. Būti laimingu, tai yra tai, kai tu išsilaisvini nuo ydų. O juk tu žinai, kad tam reikalingos pastangos, Gyvenimas su Kūrėju. – atsakiau.
Taigi, koks mano atsakymas dar daugiau gali būti, kai manęs klausia apie Laimę, Šventę.. – tik vienas – ir tai, Kūrėjas manyje, mano nueitas, ir einamas kelias, patirti Jį savyje giliau – tai mano vienintelė Gyva Šventė, kuri per visus šiuos metus, kiek esu Gyvajame Kelyje, man suteikė Laimę. Tik tai.
Visos kitos šventės.. jos nešventiškos, nes neturi Turinio savyje, turi tik negyvą ritualą, jos neužpildo mano vidaus, ir negali. Jeigu vis tik būtų švenčiamos, dar netgi greičiausiai atitrauktų nuo Kūrėjo, kodėl? Todėl, kad turi būti dar stipresnis dvasinis stuburas, kad net ir tą ritualą pakelti ant aukštesnio dvasinio laiptelio – tai yra, iškilti virš jo, ir kitus pakelti.
Ir iš vis – kokia prasmė dalyvauti tokiose šventėse, jei nėra Širdyje – Širdyje – motyvo, padėti artimui pamatyti giliau, skvarbiau, tai ką tu pats matai. Ir vis tik, būtent tik urantai tokiu motyvu ir gyvena, tikrai gyvena, nes tik jie ir mato-jaučia skvarbiau, tačiau ir mes ne visada paklausome savojo Balso, kuris diktuoja vienaip ar kitaip, na, išmintingiau, pasielgti. O būtent tokių iššūkių įgyvendinimas, jeigu jis Kūrėjo padiktuotas ir priimtas drauge su Juo ir yra kelias į Laimės patyrimą. Kitokio kelio nėra.
Ir argi ne taip šiame mokyme yra pasakyta – Neatradęs Kūrėjo savyje ir pačios Laimės neatrasi.
Tai štai kur toji Laimė – mūsų VIDUJE, TYLOJE ir RAMYBĖJE, KAI SAVE, IŠ MEILĖS ATIDUODI VISUMOS GEROVĖS LABUI.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2021-01-02 20:02:59
Geras darbas-tai indėlis į Kūrėjo Banką, kuriame išlieka saugus ir jo vertė didėja...,,, Kiekvienas savo laimės kalvis,o kalvio amatas-sunkus"
F.Getė.
Kada laimingas pats, žmogau,pasidalink laime su kitu...kad augtų indėlis gerų darbų augtų.
Rimantas
2018-10-19 10:06:29
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]