Forumas: temos peržiūra
Mano patyrimai su Apvaizdos žaismu, 2018 10 21
Mano patyrimai su Apvaizdos žaismu, 2018 10 21
Penktadienį (2018 10 19) turėjau važiuoti į vieną Kauno odontologijos kliniką pasikonsultuoti dėl dantų implantavimo. Važiuodamas užpakaliniu bėgiu iš garažo išgirdau kažkokį keistą traškantį garsą. Tuoj pat pavažiavau į priekį ir atsargiai vėl mėginu išvažiuoti. Ir vėl toks pat traškesys. Vėl pavažiavau į priekį ir išlipau iš mašinos, o mintyse pagalvojau – na, va, kai tik skubi, tai tuoj kas nors ir iškyla netikėtai, kad dar labiau atima ir taip brangų laiką.
Apėjęs mašiną iš galo, net nustėrau – prie galinio rato iš keleivio pusės primestų daiktų krūva – vieno litro talpos flakonas-aerozolinis vabzdžiams naikinti, kitas su gruntu, trečias blizginimo vaškas mašinai ar dviračiui, nauji trys mašinos blizginimui dideli balti šluostai, sniegui nuo mašinos valyti šepetys, nuplautiems langams sausinti su gumine juosta brauktuvas, keli plastikiniai įpakavimai, vienas dar su klijų tūtele, ir net didelis ir sunkus, kad viena ranka nepakelti, elektrinis pjūklas su metalui pjauti geležte, ir ant visos krūvos uždėta nuo lango nuimta užuolaida, kurią aš specialiai buvau pritaisęs, kad galima būtų patogiai atitraukti į šoną, todėl per visą užuolaidos ilgį įvėriau izoliuotą aliuminę vielą, ir vielą iš abiejų galų sulenkiau, kad būtų kilpos užkabinti ant lango rėmuose įkaltų vinių, bet reikėtų pakelti užuolaidą laikančią vielą taip, kad abi kilpas galėtum perkelti per vinių galvutes. Ir tą padariau specialiai standžiai, kad užuolaida laikytųsi labai tvirtai. Visi daiktai buvo laikomi skirtingose vietose ir ant skirtingų lentynų, tad jie turėjo visi suskristi į vieną krūvą.
Priedo – prieš išvažiuodamas iš garažo visada patikrinu, ar ko neužkliudysiu, jeigu ką nors būsiu padėjęs ant grindų. Dabar buvo maišelis su bulvėmis, bet jis mano buvo patrauktas taip, kad mašina laisvai išvažiuotų be jokios baimės -- ir jo mašina neužkliudė. Taigi ir šįkart, atidaręs garage duris, apžiūrėjau išvažiavimo aplinką, ir nieko ant grindų nebuvo. O dabar – visa krūva. Ir kai kas buvo net po ratu, kad ratas neleido ištraukti, net ir elektrinio pjūklo geležtė atsidūrė šiek tiek po ratu, bet paėmus už elektrinio pjūklo korpuso, geležtę ištraukiau be vargo. Pamaniau, kad tik nebūtų prapjovęs padangos, jeigu vis tik ratas ją pervažiavo, tada jau tikrai nebespėsiu iki paskirto laiko. Aš greitai visus tuos daiktus sumečiau šiek tiek į šoną, nėra kada tvarkytis, tą padarysiu sugrįžęs, dabar svarbu išvažiuoti. Jokio daikto krentančio taip pat negirdėjau. Tuo labiau elektrinio pjūklo, kurio svoris gal bus kokie 8 kilogramai, ir jis buvai padėtas aukštai ant lentynos. Tad jokio kito kelio, kaip tik Tarpinių Būtybių eibių krėtimo nesuvokiau. Jau vėlai naktį buvo Amžinosios Motinos perduotas mokymas, ir jame taip pat buvo ir paaiškinimas, kodėl tokio epizodo patyrimas man buvo suteiktas – taip mėgina patraukti mano dėmesį, kad pradėčiau bendravimą su Apvaizda, nes ji bus man reikalinga tolimesnėje ateityje bendradarbiavimui.
Tuo tarpu šiandien (2018 10 21) ryte buvo dar įdomesnis patyrimas. Viriau ryžius pusryčiams. Supyliau visus iš pakelio, tačiau nuo jo nuėmiau lipnę juostelę, kuri skirta užklijuoti prakirptą maišelį, kad neišbyrėtų kruopos, tad šias juosteles aš panaudoju daug kartų, o jas irgi užklijuoju ant spintelės lentynos pakraščio, kad visada būtų po ranka. Tą padariau ir šįkart. Tik man prieš pat patraukiant pirštus nuo juostelės, pati juostelė pradėjo mano akyse nykti, ir galiausiai pajutau, kaip dar neatitraukto nuo juostelės piršto, jaučiančio juostelės glotnų paviršių, kurį jaučiau, kaip jis vis palaipsniui mažėja tarsi tekančio vandens juntamas paviršius, ir dabar kažkas užsuko tą srovę, ji nebeteka ir nebėra tos srovelės paviršiaus pojūčio, taip ir aš palaipsniui netekau to juostelės juntamo slidaus paviršiaus – ji tarsi ištekėjo tarp piršto ir tos lentynos paviršiaus, prie kurio ją buvau jau priklijavęs, ir kaip tik dar laikiau prispaustą, bet ji vis tiek išslydo mano akyse išnykdama. Aš vis dar netikėjau tuo, kas ką tik vyko mano akyse. Tai truko gal penkias-šešias sekundes, to laiko visiškai užteko, kad jau priklijuota ir mano dar pirštu laikoma lipni juostelė mano akyse ramiai išgaruotų ore be jokių galimybių šį procesą sustabdyti – tiesiog kaip rūkas ėmė ir išnyko, ką tik buvęs realus rūkas ėmė ir dingo.
Aišku, galima buvo šį procesą nutraukti, sustabdyti, bet aš tokio Kūrėjo Energijos įvaldymo ir tokios kontrolės dar nesu pasiekęs, tokio pasitikėjimo neturiu.
Ką reiškia šis rytinis žaismas dar nežinau, ir čia jau vien Tarpinių Būtybių nebeužtenka, kad jos tiesiog numestų materijos gabalą ar perkeltų daiktą iš vienos vietos į kitą, o pačios liktų nematomos, čia jau turėjo veikti ir Energijos Reguliuotojai, kad Energiją iš matomos materijos formos pakeistų į kitą formą, materialiam regėjimui jau nebematomą. Galbūt tai pademonstravimas, kad ateis toji akimirka, kada būsiu pajėgus, drauge su Energijos Reguliuotojais, transmutuoti Energijos formas iš vienos į kitą, ir taip pat ir materializuoti reikiamus daiktus. Galbūt. Su Rojaus Trejybe-AŠ ESU įmanoma viskas.
Myliu jus visus, ir iš Meilės jums pateikiu šiuos mano naujus patyrimus, kad ir jūs pamąstytumėte gilumine prasme, koks nuostabus yra Gyvasis Kelias, kada net Energija yra Gyva, ir nuolat yra Judėjime, tik ne viską matome ir suprantame. Kol kas tik tiek suvokiame, kiek pajėgiame.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2018-10-21 19:33:53
Komentarai
Apvaizdos veikimas iš tikrųjų yra realus, tai nėra iliuzija, tai dalis Kūrėjo Tikrovės. Ir šia Tikrovės dalimi tampame ir mes patys, kai bendradarbiaujame su Apvaizda arba, kai ji su mumis pokštauja.Tačiau aš į Apvaizdos sustiprinančius mus žaidimus, žiūriu ne tik kaip į linksmą žaidimą, o taip pat kaip ir į paskatinimą mums veikti Visumos labui.
Neseniai įsidarbinusi degalinėje, dirbu joje operatore su dar trejomis kolegomis. Kaip ką tik pradėjusi dirbti, esu mokinė, tad ir naujoje uniformoje segiu vardo kortelę su užrašu – mokinė Vita. Žodis – Mokinė – atspausdintas paryškintomis didesnėmis nei vardas raidėmis. Kitos operatorės segi vardo korteles su ryškiomis, padidintomis raidėmis būtent vardų, su apačioje kortelės esančiu žodeliu – operatorė.
Prieš pora dienų, savo dienos pamainą atidirbau su viena iš kolegių – Juste. Jaunutė, draugiška mergina, vos po mūsų pirmosios pažinties dienos, mielai sutiko su manimi dalintis savo daiktų spintele, kurioje mes abi kartu laikysime savo uniformas ar kitus daiktus.
Mūsų uniformos – marškiniai ir liemenės. Liemenės nėra privalomos vilkėti, tačiau jeigu būna vėsoka, mes jas apsirengiame.
Tą vakarą jau buvau bebaigianti savo pamainą. Uniformą – marškinukus ir liemenę – prieš išeinant iš degalinės, ant pakabo pakabinau bendroje su kolegės spintelėje. Savo vardo kortelę tą vakar, prieš pabaigiant darbą, segėjau – liemenėje – vos persirengusi aš kortelę įsisegu į tą aprangos dalį, kurią tąkart vilkiu – marškinius arba liemenę – mat tokia yra tvarka, klientas visada turi matyti tave seginčią kortelę, kurioje pateikta informacija su tavo vardu ir užimančiomis pareigomis.
Kolegė spintelėje, baigusi darbą, paliko tik savo liemenę – kurios iš esmės niekada nevilki – ir į kurią taip pat buvo įsegta jos vardo kortelė, mat savo vardo kortelės ji niekada nesegi marškinukuose, nes kaip anksčiau man minėjo, ji nemėgsta, kai jos vardas visiems yra žinomas.
Taigi, Justė spintelėje paliko – liemenę – su įsegta į ją vardo kortele, aš – taip pat – tik šalia dar pasikabinau marškinėlius.
Kitą, ankstyvą rytą, pamainą pradėjau vėl aš ir mano kita kolegė. Atėjusi apsirengiau savo vakare spintelėje paliktus marškinukus, pasižiūrėjau į veidrodį prieš išeinant iš tarnybinių patalpų, dirst į vardo kortelę – kažkoks ne toks užrašas. Kur – mokinė? Pasižiūriu atidžiau į kortelę – užrašyta – Justė, operatorė. Na, galvoju – sumaišėm marškinėlius viena su kita. Juokiamės su naująja kolege. Bet palauk, palauk – sakau – Juk Justė su savo marškinukais išvažiavo, ji nepersirenginėjo, tikrai pamenu. Tai kaip čia yra? – Tada prisiminiau, kad vakare, man begeriant apelsinų sultis, mažytis taškelis užtiško ant mano marškinėlių. Ėmiau atidžiai jo ieškoti – ir suradau. Vadinasi apranga mano – kaip ir turi būti – tačiau vardo kortelė – kolegės.
Na negali iš kolegės liemenės imti ir peršokti kortelė į mano marškinėlius. Tai akivaizdu – Apvaizdos pokštas.
Paskambinusi Justei, papasakojau savąjį patyrimą – man buvo įdomu kaip ji sureaguos. Iš pradžių linksmai juokusis ir pradėjusi svarstyti, kad tai galbūt – bildukų – darbas, o man ėmus aiškinti, kad tai – Apvaizdos – pokštas – kolegė kiek išsigando. Sakau – Nebijok, juk smagu, tai tik žaidimas.
Na, o savo kitos dienos, kitos pamainos, kitai kolegei paaiškinau, kad esu turėjusi gyvenime ne vieną panašų Apvaizdos man suteiktą patyrimą ir nereikia jų bijoti. – Juk esi girdėjusi, kaip gyvenime būna įvairiausių atsitikimų, kaip, pavyzdžiui, žmonėms yra išgelbėjama gyvybė kažkokių tragiškų įvykių metu, nors medikai sako, kad stebuklas jog tas ar tas išliko gyvas.. tai Apvaizdos pagalba.. – Taip, taip, tikrai esu girdėjusi... – pratęsė mintį ji, pasakodama jai giliau įsiminusius įvairius įvykius.
Niekas nevyksta šiaip sau, vis tik. Viskam yra priežastis, tada – veiksmas, ir ko pasekoje – pasekmė.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2019-07-01 01:01:31
Aš vis nusipirkdavau po vieną Teleloto bilietą, vis maniau, jog reikia lėšų dvasinio centro sukūrimui kur nors arčiau Lietuvos vidurio, kad iš visų kraštų būtų galima maždaug panašiu atstumu atvažiuoti pagarbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir pabendrauti su kitais urantais iš įvairių kraštų. Mano laimėjimai buvo kuklūs - vienas-du eurai. Dabar taip pat laimėjau vieną eurą - tokia vieno bilieto kaina. Nuėjau į Panoramos prekybos centrą ir padaviau bilietą pardavėjai, paprašiau, kad už laimėjimą duotų kitą bilietą. O ji man sako - šitas bilietas nieko nelaimėjo. - Negali būti, tikrinau bilietą internetu kelis kartus, ir vis rodo -laimėjo vieną eurą. - Nežinau, bet man rodo, kad jis nieko nelaimėjo.
Šitaip Apvaizda man atėmė laimėjimą, pakeitusi billeto numerį arba pakeitusi rezultatą, matomą parduotuvės kompiuterio, kurio pagalba atspausdinami nauji bilietai, monitoriuje. Toks man buvo suteiktas mokymas-patyrimas. - Nereikia dvasinio centro statybai nepelnytų loterijos laimėjimų. Tad ir tu nustok žaisti loterijoje, pasitikėk Mumis, juk Aš sakiau, kad nesirūpintum dėl savo finansų, kuriais rūpinuosi Aš, kad tu ramia Širdimi galėtum pasirūpinti Mano dvasiniais reikalais.
Taigi, Apvaizda - tikrai šmaikšti.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2018-12-29 19:15:41
Miela Jurgita, tik dabar, kai tu manęs paklausei kokią gi citatą iš Urantijos Knygos aš išsirašiau – aš ir pati susimąsčiau perskaičiusi dar kartą citatos ir ženkliuko mano telefono dėkle atsiradimo visą seką – kodėl būtent šitoji citata taip ypatingai, kone iškilmingai, dabar visada su manimi.
Mąstau sau – juk galėjo būti bet koks kitas sakinys-mintis-teiginys – bet būtent šis mano buvo pasirinktas, pagal manosios asmenybės tapatybės būsenos lygį tą akimirką.
Štai ji – Būdamas pasišventęs karalystės reikalui, Jėzus už savęs sudegino visus tiltus; jis paaukojo viską, kas trukdė jo Tėvo valios vykdymui. 2093-01-06
Ir čia parašyta tai, kas mane giliai Širdyje visada nepaprastai jaudina skaitant apie Jėzų – jis visada stengėsi išsiaiškinti Tėvo valią, kad ir ką bedarytų, o sužinojęs kokia ji – jis demonstruodavo visišką pasišventimą savojo Tėvo valios vykdymui – mane tai nepaprastai žavi. Jo atsidavimas ir netgi labai sunkiomis akimirkomis kai jis buvo netgi pasimetęs, vis tiek Tėvo valios išsiaiškinimas ir vykdymas jam buvo aukščiau visko. Mane žavi jo vidinė drausmė, kuri ir tegalėjo būti tokia kokią jis turėjo gyvo ryšio su Tėvu dėka.
O mano pasirinktoje citatoje dar pasakoma ir daugiau, daug daugiau.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-12-25 23:44:20
Brangi Vita, ačiū kad pasidalinai savo patyrimais su Apvaizda, kaip ji linksmai žaidžia, pajuokauja, kaip ji šitokiu būdu parodo norą bendrauti su urantais, padrąsindama šitokiais linksmais pokštais. Tikrai nuostabu skaityti, net malonią šypseną kelia.
Tik man labai parūpo sužinoti, kokia citata iš Urantijos Knygos tau taip labai patiko, kad net išsirašei ant atskiro rožinio popierėlio, dargi Rojaus Trejybės-AŠ ESU popierinį ženkliuką bandei ten pat užklijuoti, ir užsikišai po savo telefono dėklu? Pasidalink ja su visais mumis.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2018-12-22 20:28:26
Buvo laikas kai tik ką įsigijusi išmanųjį telefoną ir apvilkusi jį į silikoninį apsauginį nugarėlės dėklą, apklijavau jį lipdukais. Tiksliau tai – vaikai apklijavo – nešė, nešė man kokius tik juos turėjo tėčio gausiai pridovanotus ir vis siūlė kokį įdomesnį mamai užklijuoti. Atradome tikrai gražių lipdukų – tokių dailių, mažyčių. Ypač patiko man vienas – besimeldžiantis katinas – tupėjo jis, rankas maldai sudėjęs – ir surado savo vietą jis mano telefono nugarėlėje pačiame viduryje.
Tačiau mano telefone atsirado gedimas, atidaviau jį į taisyklą. O kada man jis buvo grąžintas, aš nustebau, kad visi ant dėklo užklijuoti lipdukai buvo nuklijuoti. Nors ne, vienas kažkuris buvo paliktas. Buvau tikrai nustebusi, kad lipdukų nėra – na kam jų prireikė ten, taisykloje? Garsiai tai išsakiau salono pardavėjai, kuri man atidavinėjo telefoną ir ji taip pat nustebusi atsakė, kad neturėtų taip būti. Man nebuvo gaila tų lipdukų – tik tas, na, besimeldžiantis katinas šildė mano širdį, kai žvilgteldavau į jį. Man patiko, kad būtent vaikams, o gal ir ne tik vaikams skirtame pavadinkime, žaisle, buvo aiškiai pavaizduota – Maldos – tematika.
Vėliau po tuo baltu-permatomu dėklu vis kokį popierėlį įsidėdavau, vis pamąstydama, kad norėčiau įsidėti kokią nors atspausdintą citatą iš Urantijos Knygos, bet kai pabandžiau tai padaryti, pasirodo, kad visos jos tiesiog per ilgos, kad atspausdintos – net ir vienas trumpas sakinys – tilptų ant telefono nugarėlės įsidėti po dėklu taip, kad neuždengtų kameros. Taip ir palikau šitą reikalą neišspręstą – tiek to, netelpa tai netelpa, ką padarysi.
Gal prieš kokį mėnesį laiko, kaip ir visada, vakare, skaitydama vaikams Urantijos Knygą, radau man labai patinkančią citatą iš ketvirtosios knygos dalies – Jėzaus Gyvenimas ir Mokymai. Mes kiekvieną vakarą skaitome su vaikais Urantijos Knygoje taip išsamiai ir įdomiai pateiktą Jėzaus Gyvenimo aprašymą – neseniai baigėme ir vėl pradėjome skaityti iš naujo, nes taip norėjo vaikai. Taigi, toji citata man įstrigo širdin ir aš sumaniau taip – išsikirpau rožinio atspalvio popierėlį – tokio dydžio, kad tilptų įsidėti po dėklu – ir ant jo ranka užsirašiau tą patinkančią man citatą, nurodžiau šaltinį ir puslapį. Dar gi palikau vietos Rojaus Trejybės-AŠ ESU ženkliukui užklijuoti.
Dabar jau užrašą turiu, pradėjau mąstyti, o iš kur gi man gauti tokio mažo dydžio ženkliuką? Praėjo savaitė, kita, kai radau kažkada savo rankinėje nešiotą lankstinuką – jo kraštas buvo aptrintas ir kiek palankstytas. Naiviai maniau, kad į užrašų knygelę įdėtas lankstinukas, kurio kraštai nors ir labai nedaug, bet vis tik išsikišdavo iš už jos, liks dailūs ir nepažeisti.
Nors lankstinukas iš manosios rankinės patapo aplankstytas, bet vis tiek labai jau skaudančia širdimi išsikirpau iš jo man taip tinkantį, dydžiu, Rojaus Trejybę-AŠ ESU simbolizuojantį ženkliuką. Užkišau jį po telefono dėklu – uždėjau ant rožinio popierėlio, prie citatos, jam skirtame kamputyje – bet nepriklijavau, mat klijų neatradau tą akimirką, vaikai savuosius išsinešę į mokyklą, o aš savo asmeninių neturiu. Taip ėjo savaitė, kita, dar kita, o mano ženkliukas vis nukrenta į telefono kampą – nepriklijuotas – aš pataisau, padedu jį į vietą, prie užrašo ant to popierėlio, o jis ir vėl žinoma nuslysta į kampą.
Vieną vakarą, maždaug prieš dvi savaites, ruošėmės su vaikais vakariniam Urantijos Knygos studijavimui. Vaikų miegamajame buvau tik aš ir Matas – likusieji trys šeimos nariai dar buvo tik besiruošiantys prisijungti prie bendro šeimos susėdimo. Atsisėdau ant Kotrynos lovos krašto, pasidėjau Urantijos Knygą ir telefoną šalia. Staiga man kilo mintis priklijuoti gi pagaliau tą išsikirptą, popierinį Rojaus Trejybės-AŠ ESU ženkliuką į jam numatytą vietą, kad daugiau nenuslydinėtų jis. – Matai, paskolink man savo klijų – paprašiau. Matas iš kuprinės išsiėmė pieštukinius klijus ir padavė man. Nuo telefono nuėmiau nugarėlės dėklą, atidėjau į šoną, į dešinę ranką paėmiau ką tik atsidengtus klijus, į kitą ranką, dviem pirštais suėmiau ženkliuką, patepiau klijais ir buvau besiruošianti jį užklijuoti, bet staiga ženkliukas – tas popierėlis – išnyko – ką tik buvęs tarp mano pirštų. Tiesiog pradingo. Maža to būtent tą pradingimo akimirką pasigirdo švelnus garsas – kaip išslydimo – bet toks subtilesnis – sunkiai nupasakosi. Aš žiūriu tarp pirštų – nėra ženkliuko – žiūriu ant lovos – nėra. Pradėjau jo ieškoti visur – ant lovos – atsargiai perkračiau patalynę – nėra. Man pasidarė viduje linksma. Kaip taip gali būti? Gi laikiau tarp pirštų, puikiai pamenu. O dar tas toks subtilus garsas, kurį aiškiai išgirdau, išvis pamalonino. Pradėjau dairytis ant žemės visur – už lovos, šalia lovos – nėra. Nors puikiai supratau, kad popierinis ženklelis negalėjo imti ir nuskristi tokį atstumą, kad atsirastų kažkur už lovos ir dar klijais pateptas. Man pasidarė tikrai įdomu, kaip gi jis galėjo taip tiesiog imti ir išnykti? Na bet nėra tai nėra jo, nors vis dar dairiausi pro lovos kraštus žemyn. – Gaudyk, – mestelėjau klijus ir kamštuką Matui. – Jo lova šalia Kotrynos, vos per žingsnį – jis užsidengė juos ir įsidėjo į penalą. Drauge su Matu pasijuokėm, kad tai Apvaizdos išdaiga.
Tyliai sau mąstydama kur gi galėtų būti ženkliukas – prisiminiau Algimanto patyrimą aprašytą šioje temoje su lipnia juostele, kuri jam tiesiog išslydo tarp pirštų ir pradingo. Pamaniau, koks labai jau panašus Apvaizdos žaidimas ir man štai pademonstruotas.
Į kambarį sugužėjo lauktieji kiti šeimos nariai ir mes studijavome Urantijos Knygą, baigę studijas pagarbinome Kūrėją, visi pasimeldėme, tėtis išėjo iš kambario, o aš dar likau su vaikais. – Matai, – sakau – pažiūrėk savo klijus, atidenk, gal ten ženkliukas? – nežinau pati kodėl taip pasakiau. Vaikas uždegė kambaryje šviesą, iš kuprinės vėl išsiėmė penalą, klijus, atidengė ir žiūri – ženkliukas guli gražiai tiesiai ant klijų pieštuko – po dangteliu.
Nusijuokėm abu – sugrąžino – pagaliau užklijavau ženkliuką į jam skirtą vietą.
Taip Rojaus Trejybės-AŠ ESU simbolinis ženkliukas užėmė besimeldžiančio katino vietą – gal ir gerai, kad jis susirado kitus namus – taip galėjau išsaugoti ir panaudoti ženkliuką iš lankstinuko, kurį neapdairiai maniau išsaugosianti tvarkingą. Dabar mano naujasis lankstinukas tvarkingai guli Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškime ir aš esu rami, kad jis nesusilankstys, nors svorį reikia kaskart nešiotis dabar didesnį, bet geriau jau taip. O ir apreiškimas kažkada, tikiu, suras savo nuoširdų Tiesos ieškotoją. Matyt turiu jį nešiotis su savimi.
Na, o grįžtant prie Apvaizdos, tai tas mane taip virpesiais pakylėjęs jos žaidimas, išliks atmintyje man ilgam – o ir jums galėjau papasakoti – ir tai mane džiugina užvis labiausiai.
Telydi jus mylimieji Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-12-18 01:37:29
MYLIU VISUS !
Arunelis
2018-10-23 14:46:42
Lygiai taip man dingo nauja dviratininko speciali plona striukė nuo lietaus ir vėjo ir trejos poros naujų, ką tik nupirktų, dviratininko pirštinių,dvi poros vasarinių ir viena pora žieminių. Ir daugiau kaip dešimt kartų ieškojau visur po daiktelį perkeldamas iš vienos vietos į kitą, kad jau tikrai patikrinčiau kiekvieną kampelį - dingo kaip į vandenį, ir taip man reikalingų.
Mano kaimynas, kuris yra rusas, kada jam papasakojau vakar šiuos patyrimus, irgi pasakė, kad pastebėjo, jog kažkas 90 laipsnių kampu pasuka jo ant šaldytuvo laikomą matriošką - tokią medinę lėlę, kuri atsidaro, o jos viduje yra tokia pati mažesnė, kuri taip pat atsidaro, ir jos viduje dar rmažesnė, ir taip iki pačios mažiausios gal bus 6 ar septynios lėlės. Taigi jis sako -- aš pataisau taip, kaip turi būti, o po kurio laiko vėl pastebiu, kad lėlė jau žiūri 90 laipsnių kampu kitaip, o virtuvėje nieko nebuvo.
Su juo jau daug metų kalbamės ir apie Kūrėją, o kada jis mane pasikviečia arbatos išgerti, visada iš pradžių pagarbiname Kūrėją ir pasimeldžiame drauge. Taip jis palaipsniui jau prie to įprato, kad net vakar paprašė manęs užrašyti, kaip jis galėtų kitam savo draugui pasiūlyti mano mokymų pasiklausyti youtube. Pats jis kompiuterio neturi, ir nežino, kaip juo naudotis. Jis perskaitė Jėzaus knygą Kalbu Jums Vėl lietuvių ir rusų kalbomis, perskaitė ir Rojaus Trejybės abi knygas -- Akimirkos Amžinybę ir Gyvąją Tylą.
Taigi Apvaizda ir veikia arti tų, kurie galėtų pastebėti jos veiklos pasireiškimą, nors dar galėtų ir nesuvokti, kas tą padaro.
Rojaus Trejybės žaismas yra ne bauginantis, bet sukeliantis minčių ir klausimų - kas, kaip, kodėl?
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2018-10-23 11:01:29
Sveiki, ačiū už pasidalinimą, nes man taip maišiukas išnyko iš rankų prie kasos, laikiau kumštyje ir nelyko. Supratau, kad Apvaizda, padėkojau, viduje linksma pasidarė, na ir nuostabu, kad galiu pasidalinti be baimės. Apkabinu visus, su meile jūsų sese.
LaimaR
2018-10-22 19:54:45
Brangus Algimantai, ačiū tau už pasidalinimą savo nuostabiais patyrimais! Jie iš tiesų tokie neįprasti, kelia nuostabą ir susižavėjimą, kad sunku patikėti, tačiau gi štai – prieš tavo akis vyksta realus Apvaizdos žaidimas, šitaip skatinantis bendrauti su ja.
O dar palyginti visai neseniai, prieš Gyvąjį Kelią visai nieko nežinojome nei apie Apvaizdą, nei kaip ji veikia, nei apie Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ir daugelio kitų dalykų, reiškinių, procesų. Mums tai nauja, bet nuostabiausia – TIKRA – tai tikrovė, kurios mažą dalelę štai pademonstruoja Apvaizda, mažą kaip aguonos grūdelį, o kokie dar kiti įmanomi reiškiniai, panaudojant tą pačią Kūrėjo gyvąją energiją, ir mūsų gerovės labui.
Dabar atėjo mintis, juk po Liuciferio maišto visa Urantijos planeta buvo karantino sąlygose – nutrauktos ryšio grandinės. Neturėjo žmonės jokios teisingos informacijos apie Kūrėją, Apvaizdą, kūriniją, dabar štai, kai jau esame laisvi patys kurti gerovę savoje planetoje, mums suteikta puiki galimybė – per Gyvo Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU atradimą savyje, bendradarbiaujant su Ja ir Jos Apvaizda, atstatyti šią gerovę patiems, ir pirmiausia – savo pačių viduje, kad mumyse būtų vis dažniau ir dažniau viešpataujanti meilės būsena. O meilės būsena ir skatina mus aktyviau veikti, ir štai pagaliau – išdrįsti aktyviau bendradarbiauti su Apvaizda, o ne bijoti jos kaip kokio nematomo baubo. Man tai visiškai nauja, nuostabu. Vien toks Apvaizdos žaidimas jau liudija – atėjo metas pažinti ir kitus dvasios brolius, mūsų didžiulės kūrinijos šeimos pilnateisius vaikus, tik mums dar nematomus savo pavidalu, bet esančius realius. Atėjo laikas dar plačiau ir giliau pažinti Kūrėjo tikrovę, savo planetą ir jos tikruosius gyventojus – Tarpines Būtybes, ir net dar daugiau. Atėjo laikas išmokti bendradarbiauti meilės motyvu ir su meile visumos gerovei. Ir visa tai šio Gyvojo Kelio dėka, kuris mums nutiestas – suteiktas kaip geriausia ir brangiausia dovana, kurią jau vis labiau sugebame įvertinti, pajausti savaisiais šviesos patyrimais, meilės būsena, ramybės būsena. Tai pirmieji mūsų urantų patyrimai, bet jie yra Gyvo Kūrėjo ir Gyvojo Kelio tikrovės paliudijimas.
Tik per gyvojo įtikėjimo gilinimą patirsime dar daugiau meilės gyvosios energijos, ir tiek, kad toji Meilės Galia mus skatins nuolat veikti gėrio darbus, grožio ir šviesos darbus, ir matyt ateis toks metas, kuomet ir Apvaizdos žaidimas jau bus praeityje – kuris dabar yra mūsų žadinimas-budinimas-žingeidumo skatinimas, o Apvaizdos nariai bus kartu su mumis išvien gėrio ir šviesos bendrakūrėjai, veikiantys kartu su mumis, mums vis labiau patiriant Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimą iš vidaus, darant prasmingus gėrio darbus meilės motyvu.
Taigi išlieka svarbiausia – MEILĖS BŪSENA, patiriama iš Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU, be kurios nenorėsime ir neišdrįsime nieko šviesaus įgyvendinti visumos labui, o tuo labiau Apvaizdos užkalbinti – kur jau ten, išgirdę arba išvydę neįprastą reiškinį norėsis slėptis kur nors kuo greičiau, iš baimės...
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2018-10-22 13:40:07
Mielas Algimantai, kokie įdomūs tavieji patyrimai su Apvaizda. Man jie kelia džiaugsmą skaitant, priverčia šypsotis. Apvaizdos veikimas visada yra mūsų labui, ir šieji yra tavo ir mūsų, išgirdus juos, sustiprinimui. Tad ačiū tau, kad pasidalinai su mumis.
Man ypač patiko tas patyrimas su juostelės išnykimu tiesiog akyse, na ir kaip gali nesišypsoti?
Apvaizda tikrai nori užmegzti su tavimi glaudesnį ryšį, kad taip daug tau siunčia ženklų apie savo realų buvimą ir kas nuostabiausia taip ji pademonstruoja, kad ji – visada čia pat. Vadinasi mums visiems belieka ja labiau pasikliauti ir bendradarbiauti. Aš ja tikrai tikiu. Juk gerai pagalvojus, ji mums gali padėti bet kokioje situacijoje, tik žinoma, kas atitinka Rojaus Trejybės-AŠ ESU valią.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-10-22 00:28:16
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]