Forumas: temos peržiūra
Mano mokymas -- Kam žmogui reikalingas protas? 2018 12 04
Mano mokymas -- Kam žmogui reikalingas protas? 2018 12 04
Toks klausimas – kam žmogui reikalingas protas? – atrodo toks visiškai nereikalingas, jog net vaikui aišku, kad be proto negali gi nieko daryti, nieko suprasti, taigi, be proto būtum tiesiog kvailys.
Tačiau toks atsakymas ir yra tikrai tik vaikiško supratimo lygiu. O klausimas juk iš tiesų yra labai gilus, kad į jį net ir filosofai neatsakė per visą ikišiolinę žmonijos vystymosi vieno milijono metų evoliuciją. Neatsakė, nes ir patys filosofai to nežinojo, o jeigu nežinojo, tai negalėjo ir kitiems palikti savo atsakymo, ir dėl to perdaug nesijaudino, o tiesiog svarstė tolesnius nuo žmogaus dalykus – žmogaus būties dalykus, visuomenės sąmoningumo vystymosi ir įvairių visuomenėje egzistuojančių kastų, faraonų, imperatorių dieviškumo priežastis ir valstybių valdymo principus, prisiderindami prie aplinkoje esančių stipresniųjų poreikių pateisinimo ir žemesniųjų išnaudojimo pagrindimo, jog tokia yra Dievo valia, jog visa valdžia nuo Dievo. Tačiau apie žmogaus proto funkciją niekas nieko neaiškino, todėl ji taip ir liko neatskleista, tad ir šiandien žmogus nežino to giluminio atsakymo – kam gi reikalingas žmogui protas?
Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – yra Proto ir Išminties Šaltinis ir Centras, tad Jo dėka mes ir gauname Proto Dovaną, kad jis vestų mus Kūrėjo sumanytos Evoliucijos Vektoriumi, pasireikšdamas savo viduje atrasto Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – atvaizdu ir Išmintimi Meilės motyvu ir visų labui.
Štai toks atsakymas yra vienas vienintelis teisingas. Kito atsakymo, kuris būtų teisingas, būti negali, kadangi būtent šitame atsakyme sutelpa visos Proto funkcijos – Kūrėjo atradimas savo viduje – dėl Kūrėjo fragmento, vadinamo Minties Derintoju, patalpinto mirtingojo prote, veikimo – Meilės būsenos patyrimas, Kūrėjo vedimo pajautimas ir atsidavimas šitam vedimui, Kūrėjo Išminties panaudojimas Meilės motyvu visų Gerovei kasdienėje savo aplinkoje. O Meilės motyvas savyje talpina visas Kūrėjo amžinąsias vertybes – Meilę, Gėrį, Grožį, Tiesą, Teisingumą, Gailestingumą, Išmintį, Sumanumą, Tobulėjimą, Ryžtą, Drąsą, Brolystę, Kantrybę, kurios ir gali vis labiau atsiskleisti mirtingojo proto priimamuose sprendimuose, ir jų įgyvendinime visų labui, net ir atliekant kasdienius buitinius darbus, pašvęstus Kūrėjui – ir su Kūrėju. Taigi mirtingajam duotas Kūrėjo Protas tam, kad jis vestų Gėrio dvasinius vaisius visų Gerovės labui, plukdydamas kaip Kapitonas mirtingojo Gyvenimo Laivą visada pasitikėdamas Gerojo Locmano – Minties Derintojo – duodamais nurodymais, kad Laivas plauktų saugiai ir ramiai, ir visada garantuotai į reikalingą Uostą, ir visada tik į ryškesnę Šviesą ir Tiesą.
Ir jeigu tik kas mėgina kalbėti mažiau negu apie šiuos Proto pasireiškimus, reiškia, jis nieko nežino pats, gilumine prasme, kam duotas žmogui Protas.
Žvėrys irgi turi savo žvėrišką protą, paukščiai turi savo protą, vabzžiai turi savo protą, gyvuliai turi savo protą, žuvys turi savo protą, ir jie visi gyvena savo lygiu natūralų gyvenimą savo protą panaudodami taip, kaip sumanė Kūrėjas šitame Evoliucijos etape. Aukštesnio lygio gyvybę Kūrėjas pareguliuoja į jų protą pasiuntęs Pagalbines Proto Dvasias – Intuicijos, Drąsos, Žinių, Supratimo, ir Patarimo. Tai mokomo proto lygis. Toks protas pajėgus išmokyti savo palikuonis, kaip prisitaikyti prie aplinkos ir susirasti maisto. Nemokomas protas – vikšrų, vabzdžių – yra reguliuojamas mums nematomų protingų būtybių – Fizinių Kontrolierių – pasireiškimu ir lygiu. Ir tik mirtingojo protas yra asmenybės lygio protas, kuris gali priimti savo sprendimus laisva valia ir atskirti blogį nuo gėrio, ir rinktis Gėrį, o ne blogį, Meilę, o ne pyktį, Taiką, o ne karą, Ramybę, o ne chaosą, Kūrėją, o ne bedievystę. Tačiau svarbiausia, kad mirtingojo protas gali atrasti savo viduje veikiantį Minties Derintoją, kuris ir leidžia užmegzti gyvąją Komuniją su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kada tas patyrimas tiek pagilėja, kad jau būsena imi patirti, jog atradai šiuos Keturis Kūrėjo Asmenis savo viduje, ir tą liudiji savo patyrimu kitiems. Ir visa tai vyksta mirtingojo asmenybės Proto dėka, kada mirtingojo asmenybė atranda savyje Kūrėjo Asmenybę ir bendrauja su Kūrėju kaip asmenybė su Asmenybe, ir net Asmenybės Šatiniu ir Centru, kaip su savo ir visų Tėvu ir Motina.
Štai kam reikalingas mirtingojo protas. Ir kas kalba apie žmogaus protą net neužsimindamas apie tai, apie ką aš tik parašiau, tas, kol kas, dar nieko nesupranta, kam gi reikalingas žmogui protas.
Šiandien to, ko jus mokau aš, nemoko niekas visame pasaulyje. Tad protas degraduoja nepaprastai greitai. Kai kuriems iš jūsų gali atrodyti, jog tai tik mano susigalvoti teiginiai, kaip gi gali tas protas degraduoti, kai tokia pasiekta išvystyta materiali civilizacija. O gi paprastai. Šviesą ir Evoliucijos Eigą režisuoja Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – ir Evoliucijoje išlieka tik tie, kurie remiasi į Kūrėją, kiti gi Kūrėją atstumia – ir tą daro patys, niekam neverčiant. Ir Kūrėjas jų valią patenkina. Jie tikrai gauna tą, ko patys ir prašo. Antros grupės evoliucijos, kokios nors supaprastintos, kad nereikėtų vystytis ir dėti nuolatinių asmeninių pastangų, nėra – yra tik viena Evoliucija – Kūrėjo sumantya ir įgyvendinama. O ji vystosi tik asmeninių ir gyvų pastangų būdu. Todėl visi, kas realių pastangų nededa, neišvengiamai pradeda degraduoti, ir degradavimas vyksta nuolat ir tol, kol neatsisukama į Kūrėją – Proto ir Išminties Šaltinį ir Centrą, ir kol Šis Šaltinis ir Centras neatrandamas savo viduje savo asmeninių pastangų dėka. Kadangi tą padaryti žmogui labai sunku vienam esant, tai jam būtina pagalba, kurią ir suteikia Pats Kūrėjas, padovanojęs savo Dvasią – Minties Derintoją, Šeimininkas Sūnus Kūrėjas – mūsų Vietinės Visatos vienas iš dviejų Partnerių Sukūrėjų ir Vadovų – Jėzus iš Nazareto – suteikia savo pagalbą Tiesos Dvasios veikimu, o jo Partnerė, Dukra Kūrėja, Nebadonija, savo dvasios – Šventosios Dvasios – veikimu, kaip ir Septynių Pagalbinių Proto Dvasių veikimu mūsų viduje – prie aukštesnius gyvūnus vedančių Penkių Pagalbinių Proto Dvasių – mes turime dar Garbinimo ir Išminties Pagalbines Proto Dvasias, na, ir sulaukiame Apvaizdos kolektyvinės pagalbos teikimo, kad tik stipriau įtikėtume ir būtume ryžtingi Gyvajame Kelyje. Ir kada mes žengiame Gyvuoju Keliu, tada mes stiprėjame ir Kosmine Įžvalga, ir mūsų Protas tampa dar imlesniu Kūrėjo Dvasinei ir Dieviškai Šviesai, ir jos trokšta dar labiau. Štai tada žmogaus protas vis labiau atsiskleidžia Kūrėjo charakerio savybėmis – Meile, Gėriu, Grožiu, Gailestingumu, Teisingumu, Tiesa – tuo tarpu ydos – pyktis, neapykanta, žiaurumas, agresija, prievarta, apgaulė, melas, savanaudiškumas, pavydas, kerštas, apkalbos, šmeižtas – yra būdingos žemajam materialiam protui, ir jos silpsta, kol visiškai išnyksta galutinai įsiviešpatavus Kūrėjo savybėms. Ir tik tada bus Brolystė ir Tikrovė planetoje, nes žmogaus protas bus tapęs Dievišku, kaip ir sumanė Kūrėjas, ir visa materiali civilizacija bus kuriama ant Kūrėjo Dvasinių Pamatų.
Šiandien žmogaus protas bijo mąstyti, jis bijo net savo Šaltinio ir Centro, ir dėl to visą laiką gyvena baimėje ir įtampoje dėl ateities, dėl vaikų, dėl vyro, dėl žmonos, dėl tėvų, dėl savo ar šeimos narių darbo rezultatų, dėl savo kūno ir proto komforto, bijo kalbėti apie Kūrėją, bijo net klausyti kitų, kalbančių apie Kūrėją, jeigu pateikiami teiginiai apie Kūrėją -- ne pagal Bibliją. Ir būtent iš baimės toks nemąstantis laisvai Kūrėjo Išmintimi žmogaus protas tuoj pat bet kokią jam nesuprantamą mintį arba nepriimtiną teiginį apie Kūrėją pavadina nesąmone arba Šėtono sukurstyta. O ateistų protas tokius apie Kūrėją kalbančius sumenkina ir vadina fanatikais. Net ir Urantijos Knygą skaitantys, bet savyje neatradę Kūrėjo, taip pat bijo kalbėti apie Kūrėją kitokiomis – platesnėmis – sampratomis – negu pateikta Urantijos Knygoje. Jiems Urantijos Knyga yra galutinis autoritetas, kuris juos ir prislegia tiek, kad jų protas ir bijo atsitraukti nuo jų protui užuovėją ir paguodą teikiančio šaltinio, kurį taip skrupulingai ir saugo, ir gina – tai jiems yra galutinis autoritetas pati Knyga, bet ne Kūrėjas, lygiai taip, kaip Biblija, o ne Gyvas Kūrėjas, yra autoritetas biblininkams. Tad toks mirtingojo protas pats, to nenorėdamas, vis tik pamina Kūrėjo valią ir pats vis tiek degraduoja, menkėja – kasdien, nuolat. O tada kasdieniu dalyku tampa sąmoningai sukurstyti bepročio proto karai tarp šalių, grupuočių, viešpatauja gryna apgaulė politikoje ir versle, tarp įvairių besirungiančių grupuočių, visi tarpusavio santykiai jau akivaizdžiai yra degradavę tiek, kad pasiekė vos ne pamišimo laipsnį - kada jaunimas patyčiomis prieš fizine ar intelektualia prasme silpnesnius užsiima kasdien, kada narkotikai tapo kasdienybe jau mokykloje, kada išsiskuta galvas ir tatuiruotėmis subjaurioja visą kūną, geležimis perveria įvairias kūno vietas ir tuo dar puikuojasi prieš draugus ir visiems tą demonstruoja, šitaip paniekina Patį Kūrėją, kada žmogus nebebendrauja nuoširdžiai iš viso, o tik lekia kaip pamišęs -- atleisk, skubu, pasikalbėsime kitą kartą, susiskambinsime, nespėju -- kada visi gyvena tik sau -- savanaudiškai - tai ir yra proto degradacija, nes Kūrėjas sumanė bendravimą ir bendradarbiavimą Brolystėje, atsirėmus į Visų Tėvą ir Motiną.
Urantijos Knyga teigia, kad žmogaus protas turėtų išlaikyti balansą tarp materialaus ir dvasinio mąstymo, turėtų neperdaug nutolti nuo aplinkos ir neatsiduoti vien tik dvasiniam mąstymui, kad nepavirstų į dvasinio fanatizmo pasireiškimo auką. Tačiau toks teiginys yra nepakankamai atskleistas, visiškai iš akirčio išleidus kontekstą, kada jis buvo perteiktas, dėl to jis klaidingai ir aiškinamas –net ir skaitančiųjų Urantijos Knygą – kaip perspėjimas, kad tarsi reikėtų mažiau dėmesio skirti dvasiniam gyvenimui, o daugiau – materialiam. O Tikrovė yra tokia, kad visi rūpinasi savo aplinka atsirėmę į Kūrėjo dvasinį pagrindą, kuris sudaro viso statinio tvirtą pamatą, tad jis turi būti toks tvirtas, kad išlaikytų visą statinį. Ir niekada nebus taip, kad turėdamas kuo didesnius ir tvirtesnius pamatus tu pakenksi statiniui, tapęs neigiama prasme vadinamu fanatiku, praradusiu ryšį su aplinka, nes ant tvirtesnio gyvojo pamato tu irgi jautiesi tvirčiau ir gali ryžtingiau pasireikšti toje aplinkoje ryškesne Šviesa visų labui, visų Gerovei. Jėzus buvo tikras religinis fanatikas – atsidavęs Tėvo valios vykdymui, dėl to jo charakteris buvo nepaprastai ramus ir subalansuotas. Neigiama prasme vadinami fanatikai yra isterikai, o Kūrėjo jie nėra atradę savyje, ir jie rūpinasi tik savų savanaudiškų interesų tenkinimu, kurie visiškai neturi nieko bendro su Kūrėju, su visų Gerove, jie tik prisidengia gražiomis frazėmis, kurių tikrojo turinio net nesupranta patys.
Tuo tarpu Kūrėjas – Tėvas ir Motina – NIEKADA savo vaikams nekenkia, ir kuo daugiau ir nuoširdžiau vaikas bendrauja su savo Tėvu ir Motina, tuo stipresnis jo Dvasinis Stuburas ir Išminties Protas, tuo labiau yra subalansuotas vaiko charakteris, tuo ramesnis protas, nes būtent iš Kūrėjo – savojo Šaltinio ir Centro – Tėvo ir Motinos – asmenybė ir geria visas Kūrėjo charakterio savybes – Meilę, Gėrį, Grožį, Išmintį, Įžvalgą, Gailestingumą, Teisingumą, Tiesą.
Juk aš Kūrėjo vedamas palikau visus materialius darbus ir atsidaviau vien tik dvasiniam darbui, nors tuo metu mane trikdė mintis – iš ko aš gyvensiu, jeigu daugiau nebedirbsiu materialaus darbo, bet tuoj pat mano protą nutvieksdavo stipresnė mintis – o kas tą darys vietoje tavęs, jeigu nedarysi tu, kuris dabar jau supranti šito darbo svarbą visiems, ir be jo žmonija tiesiog degraduos tiek, kad subyrės – ir mano protas priimdavo sprendimą – kas bus, tas bus, šitą darbą ir toliau tęsiu, žmonės parems mane, o ir Tėvas neturėtų apleisti manęs, na, tikrai nemirsiu iš bado, net ir stogą virš galvos vis tik kažkokį turiu turėti savo, nes dvasinė Šviesa vis tik yra svarbiausia, ir apie ją turi sužinoti visi – ypač vaikai, kurie dar nėra apimti tokios baimės, kaip suaugusieji, dėl to jie greičiau suvoks Kūrėjo Šviesą ir patirs Meilę ateities kartų Šviesos ir Gerovės labui, kada jų tėvai supažindins juos su tokia nuostabia Šviesa – su Kūrėjo dvasine šeima ir Jėzumi.
Taigi mano protas – dvasinis – vystėsi, dirbo išsijuosęs, ir aš jutau palaimą ir milžinišką pasitenkinimą, kokio niekada nebuvau jautęs materialioje veikloje. Ir dabar mes turime jau daug didesnį dvasinį pagrindą, į kurį gali remtis kiekvienas – mūsų svetainę, Urantijos Knygą, Jėzaus Kristaus apreiškimų knygą KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės mokymų knygas AKIMIRKOS AMŽINYBĖ ir GYVOJI TYLA, ir ypač savarbią turime Gyvąją Šventovę ir Gyvąją apreiškimo Religiją – Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardu vadinamą. Ir tai jau yra prieinama visiems tiek materialia, tiek dvasine prasme, ko nebuvo man anuo metu būnant vienam, ir dar taip greitai dėl sunkių aplinkybių pasitraukiant iš materialios veiklos, kurioje aš pats buvau labai aktyvus dalyvis, o ne stebėtojas, ir net atsisakant šeimos gyvenimo teikiamo komforto ir gerbūvio, kada man žmonos buvo pateiktas kategoriškas ultimatumas – rinkis, Urantijos Knyga arba aš . Taigi mano atrama tuomet buvo tik pats proto suvokimas – kitaip pasielgti negalėjau, nors buvo nepaprastai skaudu visko netekti, ir būti visą laiką vienam, draugams nusisukus, šeimai atsiribojus nuo manęs, kaip nuo raupsuotojo, ir dargi su atvira pagieža, neapykanta, su šmeižimu ir kaltinimais, kurie niekada nesibaigė iki šiol. Buvau toks venas ir vienišas, nes niekur per dienų dienas neištardavu nė žodžio, nebuvo su kuo kalbėtis, ir jau pradėjau bijoti, kad nebegaliu ištarti kai kurių žodžių, atpratau kalbėti iš viso, tad pats pradėjau balsu reikšti mintis sau pačiam. O save tik stiprinau, kiek pajėgiau, kad esu vis tik teisingame kelyje, nors visi ir apleido mane. Tada dar nebuvau atradęs savyje Tėvo, ir neturėjau tokio patyrimo, kur gi surasti vaistų nuo vienišumo. Šiandien šito nebereikia patirti niekam, nes mes jau galime paaiškinti, ką gi daryti tokiomis aplinkybėmis. ir dargi savuoju patyrimu galime paliudyti, kaip ir mes darome sunkiomis akimirkomis, ir kaip padeda Kūrėjas, kada kreipiamės į Jį nuoširdžia malda savais Širdies žodžiais.
Tačiau dar nuostabiau yra tai, kad jau yra URANTAI, kurie savojo proto patyrimais paliudija – viskas, ką kalbėjau aš anksčiau, ir ką kalbu dabar, vis didesniu laipsniu pasitvirtina ir jiems. Ir kokia milžiniška yra jų proto evoliucija maldos – gyvosios komunijos su Kūrėju – srityje, ir jau net pats Kūrėjas yra atrastas jų viduje. Kokia nuostabi yra mirtingojo proto Pergalė prieš savo žemąjį materialų ir pilną ydų protą.
Štai kam reikalingas žmogaus protas – kad mirtingąjį iš laukinio iškeltų į žmogaus – Kūrėjo Sūnaus ar Dukros – orų statusą.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2018-12-04 14:28:22
Komentarai
Ačiū tau, Algimantai, už labai gilų ir šviesų mokymą, kuris visiškai naujai atskleidžia tikrąją proto panaudojimo prasmę, teisingą proto veikimo kryptį – Kūrėjo požiūriu.Iš tiesų, iki šio momento, kuomet Rojaus Trejybė-AŠ ESU perteikia per Algimantą tokius gilius ir šviesius mokymus, kurie savyje talpina didžiulius klodus dar gilesnės informacijos, nei galime mes urantai šią akimirką taip iš karto suvokti, o įsisaviname palaipsniui, per gyvojo įtikėjimo gilinimą, tai apie protą mes iš viso mažai žinome. Palyginus su šia šviesia informacija, apie protą pateikiamos labai siauros ir seklios sampratos, nes jis – žmonijai dar neištyrinėta erdvė. O liūdniausia, kad tuose klaidinguose aiškinimuose nėra nė minties, nė vieno teiginio apie Kūrėją, nes niekas nežino, kad protas yra Kūrėjo – Proto Šaltinio ir Centro dovana, tiek žmogui, tiek visai gyvybei, tik skirtingo lygio suteiktas. O kadangi žmonija apie tai nežino, tai taip ir gaunasi, kad ji visiškai neatskleidžia proto panaudojimo tikrosios paskirties, kokią yra sumanęs Kūrėjas.
„Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – yra Proto ir Išminties Šaltinis ir Centras, tad Jo dėka mes ir gauname Proto Dovaną, kad jis vestų mus Kūrėjo sumanytos Evoliucijos Vektoriumi, pasireikšdamas savo viduje atrasto Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – atvaizdu ir Išmintimi Meilės motyvu ir visų labui.“
Kadangi žmonija nė iš tolo nejuda Kūrėjo sumanytos Evoliucijos Vektoriumi, link Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU, tai visas mąstymo procesas, visa veikla, sumąstyta tokio proto, be atrasto savyje Gyvo Kūrėjo, juda į susinaikinimą, degraduoja. Todėl tiek daug atsiradusių nereikalingų darbo sferų, neišmintingų ir žalingų žmogaus veiklos sričių, tokių kaip tabako, narkotikų, cheminių vaistų, ginklų, nuodingų maisto priedų pramonė, pilna informacijos apie proto nuraminimą, gyvenseną, mąstymo kryptį, vaikų auklėjimą ir švietimo sistemą, ta pati psichologija yra be Kūrėjo, mokslas be Kūrėjo, visos evoliucinės religijos be Gyvo Kūrėjo, milžiniškas patogaus ir malonaus kūnui ir gyvuliniam protui materialaus gyvenimo kultas, masinis madų kultas, tatuiruočių-kūno bjaurojimo kultas, o spartus technologijos vystymasis toks milžiniškas, tačiau nėra prasmingo jo panaudojimo, dargi atvirkščiai – štai išmanūs mobilieji telefonai taip prikaustę mirtingojo protą prie šito įrenginio, kad gaunasi kaip narkotinė priklausomybė, ir žalinga priemonė, o tokių – daugybė. Ir visi tokie panašūs žmogiškojo proto sukurti produktai yra kaip blizgantis saldainio popierėlis – toks be galo ir be krašto viliojantis, akį traukiantis, godumą sukeliantis, ir taip visiškai atitraukiantis žmogaus dėmesį nuo to – o kas gi yra visa ko Šaltinis? Iš kur viskas atsirado? Kas yra žmogus? Kokia žmogaus gyvenimo tikroji prasmė? Kokia tikroji Evoliucijos kryptis? Be tokių klausimo nuoširdaus suvokimo neįmanoma sukurti šviesios civilizacijos, kurioje kiekviena veiklos sfera iš tiesų būtų prasminga, tikslingai ir išmintingai panaudojama, kuriama brolystės bendradarbiavimo principu, ir vien tik Kūrėjo meilės motyvu, visumos labui, o ne atvirkščiai.
„Ir tik mirtingojo protas yra asmenybės lygio protas, kuris gali priimti savo sprendimus laisva valia ir atskirti blogį nuo gėrio, ir rinktis Gėrį, o ne blogį, Meilę, o ne pyktį, Taiką, o ne karą, Ramybę, o ne chaosą, Kūrėją, o ne bedievystę. Tačiau svarbiausia, kad mirtingojo protas gali atrasti savo viduje veikiantį Minties Derintoją, kuris ir leidžia užmegzti gyvąją Komuniją su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kada tas patyrimas tiek pagilėja, kad jau būsena imi patirti, jog atradai šiuos Keturis Kūrėjo Asmenis savo viduje, ir tą liudiji savo patyrimu kitiems. Ir visa tai vyksta mirtingojo asmenybės Proto dėka, kada mirtingojo asmenybė atranda savyje Kūrėjo Asmenybę ir bendrauja su Kūrėju kaip asmenybė su Asmenybe, ir net Asmenybės Šaltiniu ir Centru, kaip su savo ir visų Tėvu ir Motina.“
Štai kokia mirtingojo asmenybės proto tikroji kryptis – iš laukinio lygio išsivystyti į orų Kūrėjo sūnų ar dukrą, visose veiklose būnant bendrakūrėju su Pačiu Kūrėju, ir ne mažiau.
O vakar aš dar susimąsčiau, kad atradus Kūrėją savyje mirtingojo asmenybės protas tarsi žengia pirmąjį žingsnelį į būsimojo dieviškojo proto kūrybinį procesą, kada vis labiau ir labiau protas jaučia Kūrėjo trauką, „tada žmogaus protas vis labiau atsiskleidžia Kūrėjo charakterio savybėmis – Meile, Gėriu, Grožiu, Gailestingumu, Teisingumu, Tiesa – tuo tarpu ydos – pyktis, neapykanta, žiaurumas, agresija, prievarta, apgaulė, melas, savanaudiškumas, pavydas, kerštas, apkalbos, šmeižtas – yra būdingos žemajam materialiam protui, ir jos silpsta, kol visiškai išnyksta galutinai įsiviešpatavus Kūrėjo savybėms“, ir tas pats prieš tai buvęs gyvulinis protas iš tiesų tampa kūrybingas – kuriantis Kūrėjo Meilės Galia ir Šviesa. Dabartinė žmogaus kūryba nė iš tolo neprilygtų tokiai meilės kupinai kūrybai, kuri būtų prisotinta Kūrėjo meilės ir šviesos gyvų energinių virpesių, kad visas žmogaus gyvenimas, palyginus su dabartiniu, atrodytų pasikeitęs 180 laipsnių kampu – aplinkui daug grožio, gėrio, meilės, nuoširdumo, brolystės, šviesos, pakylėjimo, o kokios šviesios idėjos pasiektų tokį asmenybės protą, kokia minčių gelmė ir kosminė įžvalga, kokia kūryba pasireikštų visur, ir vien gyvosios meilės būsenos dėka. Sunku dabar viską įsivaizduoti, tačiau kai apie tai galvoju, jaučiu nuostabų pakylėjimą savyje, jaučiu kūrybinį polėkį šia šviesos kryptimi, jaučiu tai, ką sunku išreikšti žodžiais, bet gyvybinga meilės būsena man pats tikriausias paliudijimas to, kad įmanoma gyventi tokį šviesos gyvenimą drauge su Kūrėju ir brolystėje su visais, ir kad taip ir bus.
Mes urantai esame tokio šviesos gyvenimo pradininkai, ir mūsų dabartiniai sprendimai, įsiklausius į Kūrėjo šviesos impulsus savyje, ir juos įgyvendinus, yra labai svarbūs, svarbūs ateities kartoms, kad jos gyventų tokį meilės kupiną gyvenimą, apie kurį dabar tegalime pasvajoti, tačiau jau būsena patirti jo būsimąjį saldumą ir unikalumą. Ir jau dabar galime gerti ir gerti Kūrėjo gyvąjį vandenį ir vis pildytis meilės būsena, kad ir mes galėtume imti pasireikšti meilės kūrybine veikla savo kasdieniame gyvenime, nes apsižvalgius aplinkui – veiklos arena milžiniška, tik norėkime veikti, kurti drauge su Kūrėju, nesipriešindami Jo vedimui mumyse, ir ateis metas, kai patys stebėsimės, kad šitaip įmanoma.
Atsimenu, dar studijų laikais aš savo kurso draugei netikėtai ištariau teiginį, beje ir sau pačiai netikėtai – žmogaus protas yra ribotas. Ji pamąstė ir sutiko su manimi. Tačiau tada aš nežinojau jo gelmės, nežinojau, kad be Kūrėjo žmogiškasis protas tikrai ribotas, tamsus, bukas, tačiau žmogiškosios asmenybės protas tai ribų neturi, yra amžinai kūrybingas kaip ir pati asmenybė, kada eina Gyvuoju Keliu link Amžinybės Šaltinio.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2018-12-07 15:38:05
Koks nuostabus ir išplėstas mokytojo Algimanto mokymas bei jo pateiktos sampratos apie žmogaus protą. Aš pasidalindama savo samprotavimais šia tema, pirmiausia dėkoju mokytojui už šias tokias svarbias mums urantams suteiktas įžvalgas. Man ypač įsimintinas ir priimtinas jo pasakytas teiginys, jog žmogaus protas turi išlaikyti balansą tarp materialaus ir dvasinio mąstymo. Mano mielieji, pamaniau tą akimirką, toli gražu dabartinei mūsų visuomenei iki dvasinio mąstymo, kai prioritetu vis akivaizdžiau tampa materialus mąstymas bei materialios vertybės. Mano supratimu, dvasinis mąstymas tarsi yra išskaidytas į daugybę sampratų. Kiek Planetoje yra evoliuciškai susiklosčiusių sektų, tiek supratimų ,tiek protavimo produktų ir teiginių , kai tuo tarpu žinoma , visa kūrinija yra apglėbta vienintelio Kūrėjo. Iš „Urantijos knygos“ pateiksiu nuostabų ir daug pasakantį teiginį apie žmogaus protą : „Tas protas, kuris iš tikrųjų suvokia Dievą, girdi viduje gyvenantį Derintoją, yra tyras protas. Be šventumo nė vienas žmogus negali pamatyti Viešpaties. Visa tokia vidinė ir dvasinė Komunija yra vadinama dvasine įžvalga“. Kai pamąstau, mano artimiausių žmonių aplinkoje, kam rūpi ta dvasinė įžvalga? Kam rūpi tas Gyvasis Įtikėjimo Kelias? Niekam, išskyrus saujelei urantų, ir tie kaip grūdeliai išsibarstę po įvairias šalis. Iš patyrimų žinome, jog dauguma žmonių susikoncentravę vien į materialius siekius ir gyvenantys teiginiu: „ką mūsų protėviai ir tėvai paliko, tuo ir gyvensime‘. Žodžiu, o po mūsų nors ir tvanas.... Yra toks pasakymas . Pritariu mokytojui, nuostabu, kad yra urantai, kurie savo proto patyrimais pasidalija apie dvasines vertybes ir didesniu laipsniu jiems dvasiniai dalykai yra svarbesni prieš žemiškąjį ir pilną ydų protą. „ Įtikėjimo įžvalga arba dvasinė intuicija, yra kosminio proto apdovanojimas drauge su Minties Derintoju, kuris yra Tėvo dovana žmogui“. Tad linkiu ,mielieji, vadovautis Tėvo dovanotomis įžvalgomis per Minties Derintoją ir nuoširdžiai vykdyti Jo valią.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2018-12-05 23:18:40
Ačiū,ačiū, mokytojau, už šį mokymą, ačiū iš visos širdies.Su meile Julija.
JULIJA
2018-12-04 21:50:51
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]