Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Mokytojas yra pati svarbiausia profesija bet kurioj visuomenėj – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2018 12 08
Algimanto pamokomasis žodis – Mokytojas yra pati svarbiausia profesija bet kurioj visuomenėj – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2018 12 08
Mylimieji, Gyvajame Kelyje mes jau žinome, kad mintys materializuojasi, todėl būkime atsargūs su mintimis, blogos ar geros mintys tampa Tikrove. Tai yra Energijos išraiška virpesiais. Mes galim materializuoti mūsų gyvenimą tolimam laikmečiui, bet jį materializuokime atsigręžę į Kūrėją, materializuokime ta Meilės pasireiškimo Banga, kad po daugelio metų, kada mes dedame nuostabias, nuoširdžias, nuoseklias pastangas bendraudami su Kūrėju, tas mintis ir patirtume savo gyvenime jau įgyvendintas. Todėl nukreipkime savo mintis į didesnį Įtikėjimą, stipresnę Meilę, ir tuo pačiu į Gyvą Kūrėjo patyrimą mūsų viduje per nuoširdų atsivėrimą Kūrėjui.
Kada mes dabar garbinam mūsų Šventovėje – po pagarbinimo viduje yra tokia Galia Energijos iš Kūrėjo – aukščiausio dažnio virpesių pasireiškianti būsena, kad nesinori iš jos sugrįžti į tą žemesnį virpesių energinį lauką, norisi likti kuo ilgiau toje Palaimos, Ramybės būsenoje. Ir tai yra asmenybės troškimas. Asmenybė junta iš savojo Šaltinio ir Centro virpesius atsivėrimu, todėl jai tie virpesiai yra savi ir trokšta juos patirti kuo sodriau, kuo pilniau. Ir jeigu tokia būtų bažnyčia, kuri dabar yra sektantiška – katalikų sektos bažnyčia – jeigu jinai būtų Gyvoji, tokia, kokia yra mūsų Gyvoji Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šventovė – kokia būtų nuostabi Gyvųjų Pamaldų būsena. Ypač dabar, kada jie ruošiasi ritualus atlikti ir pašvęsti Kalėdines pamaldas Jėzaus tam ritualiniam, simboliniam, kasmetiniam gimimui – kada bažnyčios jau yra perpildytos, bet tiktai tokių švenčių akimirkomis – kad būtų tokia Galia Energijos, kuri virpesiais pasklistų po visą miestą ir šalį, tada nebūtų aplinkoje tokios agresijos, susvetimėjimo, saviizoliacijos, nebūtų tokios nusikalstamos veikos, kokia dabar yra, nebūtų tokio proto degradavimo, koks dabar yra vyriausybės narių, parlamento narių, prezidentės. Atėję žmonės – mokytojai – atėję prašyt – mylimieji, jūs gi esate mūsų vedliai, padidinkite atlyginimus, mes pragyvent nebegalime! Bet įsivaizduokit, mokytojas, kuris yra pačios svarbiausios, garbingiausios profesijos žmogus – negali pragyvent iš atlyginimo! Kokia tai yra valstybė ir visuomenė? – jos nėra! Nėra dėl to, kad patiems garbingiausiems, kuriems turi būt rodoma pati nuostabiausia, giliausia pagarba ir meilė, paliekami už visuomenės visų ribų, kaip patys didžiausi bedaliai, skurdžiai, benamiai. Mokytojas negali oriai gyvent. Kokį jis rodo pavyzdį savo vaikams, mokiniams? kokį jis rodo pavyzdį visuomenei? – kad su juo galima nesiskaityt! Tai kokie yra bepročiai vyriausybėje, kokia beprotė yra prezidentė, koks beprotiškas yra parlamentas? Jūs tiktai įsivaizduokite – žmonės ateina, per dienų dienas budi prie švietimo ministerijos. Ar eis žmogus, oriai gyvendamas ir pilnatvėje, protestuoti dėl kažko? Tai rodo, kad jų viduje yra tokia įtampa, toks stresas, susikaupęs per gausybę metų, kada problemos visiškai nesprendžiamos, nes valdžioje žmonės, nesuvokiantys, ką reikia daryt Lietuvai. Tai štai, ar gali tokiomis sąlygomis, tokioj įtampoj mokytojai normaliai mokyt savo mokinius, patys jausdami visą laiką kitų sumenkinimą, pažeminimą? Ir tada tėvai ieško kažkokios išraiškos palengvint jų padėtį dovanomis įvairių švenčių proga – tai Kalėdų, tai Velykų, tai mokytojų dienos, tai metų pabaigos. Įsivaizduokit, kaip turi jaustis mokytojas, gaudamas tas dovanas – kaip vargšas, kuris negali pragyvent. Tai yra suteršimas mokytojo vardo. Bet suteršimas dėl to, kad vyriausybė, parlamentas, prezidentė neturi proto – protą turi, bet jis yra žemas tas gyvulinis protas – išminties neturi. O Išmintis juk yra iš Kūrėjo, Išmintis negali būt to gyvulinio proto išmąstytas – Išmintis yra gaunama atsivėrus Išminties Šaltiniui ir Centrui.
Tai yra Kūrėjo sumanymas – kad valdžioje būtų išmintingiausi žmonės. Ar gali būti prezidentas, premjeras, parlamento nariai, ministrai neatradę Kūrėjo savo viduje? – jokiu būdu negali, nes jie gi nežino, kur pakreipt tą laivą. Todėl ir yra skriaudžiami tie mokytojai, kurie turi kaip tik perteikt Šviesą vaikams – perteikt, kad jie augtų naujais ministrais, parlamento nariais, prezidentais – išmintingi, šviesūs, ir save visuomet oriai laikantys sūnumis ir dukromis Kūrėjo! Štai tada jie gali parodyt kitiems Kelią, parodyt Gyvąjį Kelią, parodyt Brolystės pasiekimo Kelią, bendradarbiavimo – bendradarbiavimo tarpusavyje Kelią.
Aš išgirdau per radiją, kad Brazilijoj ryte buvo mėginama apiplėšt du bankus, ir vienuolika žmonių žuvo. Bet tie vienuolika tai nėra vien tiktai tie, kurie banditiškai mėgino pavogt pinigus iš bankų. Šeši užpuolikai – nusikaltėliai – banditai – buvo nušauti, ir penki įkaitai, tarp jų vienas vaikas. Tai įsivaizduokite, prieš kelioliką metų irgi būdavo tokie, na, retesni bankų apiplėšimai, ir jeigu paimdavo įkaitą, tai ten trukdavo net ir ne vieną parą derybos, kad tik išsaugot gyvybę brolio ar sesės, paimto įkaitu, o dabar policija šaudo – šaudo be pasigailėjimo. Todėl šeši banditai užmušti ir penki įkaitai. Tai reiškia šaudoma buvo jau nebesidairant, ar pataikys ar nepataikys į tą, kuris paimtas įkaitu – nesvarbu jo gyvybė, svarbu išspręst štai tą epizodą, sunaikinant juos – mūsų ir tų pačių policininkų brolius ir seses dvasioje. Štai kaip degraduojantis protas nuvertina materialią gyvybę – ji tampa bevertė.
Tai kokia gali būt tada tų pačių politikų nuostata, jeigu paima ir nuskriaudžia mokytojus – nes jie yra silpniausi, jie nesukuria matomo produkto, kurį gali kitas nupirkt, kuris gali už savo veiklą dar sumokėti į biudžetą mokesčius – o čia dabar mokytojui reikia dar iš biudžeto pinigų! Tai kaip lengva nuskriaust – jis bejėgis! Ir nepaisant to, kiek beskriaustų mokytoją – mokytojas yra pats svarbiausias visuomenėje – jisai būtent skleidžia Šviesą tai pačiai visuomenei. Be mokytojo visuomenė yra pasmerkta, pasmerkta taip, kad jinai sunaikins tą ir menkiausią dar egzistuojantį tarpusavio sambūvį, nesakau, kad tai ramybės, taikos sambūvis – šioks toks sambūvis – bet jis yra menamas, tariamas, netikras, negyvas, bet vis tiek jis dar egzistuoja. Bet jeigu ir toliau mokytojai bus menkinami, ignoruojami, ateis akimirka, kada niekas nenorės būti mokytojais – nebus tada mokytojų. Įsivaizduokit, koks bus chaosas!
Mano mielieji, mano mylimieji, Gyvasis Kelias mums duotas tam, kad mes irgi būtume vienas kitam mokytojais – savuoju gyvenimu išreikštume Šviesos ir Meilės veiksmus, išreikštume oriai, atskleisdami ryškesnę Šviesą, kurią patiriame Gyvajame Kelyje, ir tuo pačiu kitiems turime priedermę paliudyti, paliudyti, kad mokytojas yra pati svarbiausia profesija bet kurioj visuomenėj – ar ten, kur banditai užiminėja bankus, apiplėšdami juos, ar Lietuvoj, ar Rusijoj, ar Amerikoj – visur svarbiausias yra mokytojas, ir ypač dvasinis Mokytojas – be jo mokykla taip pat yra bejėgė. Esat Gyvajame Kelyje, kad galėtume paliudyti – patyrėme didesnę, ryškesnę Įtikėjimo, o ne ritualinio tikėjimo būseną, ir šita Įtikėjimo būsena pradėjome patirti atrastą viduje Kūrėją. Tad ir liudykime tą ryžtingai kitiems, nebijokime aiškinti, kad esame iš tikrųjų Kūrėjo sūnūs ir dukros, esame patys savimi, tikri – be mūsų šito niekas nepatiria ir niekas nežino šito – nežino, kad jie yra Kūrėjo sūnūs ir dukros. Todėl mūsų priedermė – nebijoti savęs ir atskleisti tai kitiems – išmintingai atskleisti, ir tuo pačiu apraminti ir kitus, kurie nori nenori, bet vis labiau agresyvėja, susierzina greičiau, ir tuo pačiu griebiasi tokių sprendimų, kurie dar labiau gramzdina į bedugnę tamsos, baimės bedugnę – kiekvieną – kuris nežino, kas yra Kūrėjas – ir jis degraduoja kasdien, nors tai materiali civilizacija užgožia savo gausios materijos išraiška.
Aš vakar mačiau YuoTube, kaip gaminami automobiliai – Škoda, BMV. Ir mane svarbiausia nustebino, kada didžiausiose erdvėse dirba vien tik robotai, nėra nė vieno žmogaus – jauti nemalonų jausmą. Atlieka veiksmus besilankstantys metalo atitinkami luitai – milžiniško dydžio, svorio, bet labai tiksliai atlieka tuos veiksmus. Sukuria atitinkamą produkciją, sukuria – kokia sąskaita? – nužmogėjimo, susvetimėjimo – išguiti darbininkai, arba jeigu jie yra, vietomis tas procedūras turi atlikt ir rankomis, bet jie neturi kada pažiūrėt vienas į kitą, jie bijo pažiūrėt – kiekviena, kiekviena operacija yra paskaičiuota, kiek turi užtrukt laiko. Robotai užprogramuoti – jie nepavargsta. Kaip gerai tiems savininkams – tos kompanijos savininkams – jie neserga, programą užprogramavai ir ją tiksliai jie įvykdo. Būna gedimų, aišku, reikia įdėt lėšų, bet tai ne tas pats, kai žmogus suserga, išeina dekretinių atostogų – o tu jam mokėk. Bet ir tai dar ne tai – šitie materialūs nuostoliai nėra tokie didžiuliai, didesni nuostoliai yra tai, kad atsiranda susvetimėjimas ir saviizoliacija tarp žmonių – štai, kokia yra kaina! Visuomenė tiesiog žūsta – jos nėra – yra atskiros žmonių grupelės, kurias pavadina šeimomis, darbo kolektyvais, bet ir jose nėra tarpusavio gyvo, nuoširdaus ryšio – yra savęs mėginimas pateikti taip, kad būtų kuo didesnė nauda jam ar jai – kad jis daugiau gautų atlyginimo, kad jį pripažintų kaip tą, kuris yra vertingesnis už kitą. Tai yra susvetimėjimo kelias. Mes esam Gyvajame Kelyje, kad būtų tarpusavio bendradarbiavimas, bet ne konkuravimas. O bendradarbiavimas įmanomas tiktai drauge su Kūrėju atrastu savyje. Štai tada atsiranda Širdis – Širdis, kaip simbolis – Meilės kalba – Širdies kalba, ir mes tada pajuntame būseną, kad norime ne robotų, kurie atlieka tas operacijas ir išveja žmones – mes norime tarpusavio bendravimo. Jeigu būtų šalis, pasiekusi aukštą išsivystymo lygį, ir robotai padeda atlikti atitinkamus pramonėje ar žemės ūkyje darbus – tai jeigu mums lengviau, mes greičiau pasiekiam tą pačią produkcijos išraišką su lengvesnėmis sąnaudomis, reiškia, mes turim daugiau poilsio – tie darbuotojai neturi būt išvejami į gatvę, bet jie turi būt dirbantys taip, kaip normalūs darbuotojai, bet sutrumpintą darbo dieną, o poilsį panaudotų Kūrėjo garbinimui ir tarpusavio bendravimui. Štai tada būtų palaipsniui suartėjimas – vienas kito didesnis pažinimas, ir, natūralu, būtų didesnis pasitikėjimas vienų kitais. Argi brolis iš brolio mylinčio, arba sesė iš sesės vogs pinigus, vogdami iš banko? – tai jie vagia iš kitų gi brolių ir sesių! Ar verslininkai nuskriaus, nesumokėdami pinigų tiek, kiek jiems priklauso už atliktą darbą, o mokėdami minimalias algas? – reiškia, jie gi vagia iš savo sesių ir brolių! Argi vyriausybė, prezidentė, parlamentas nuskriaus mokytojus, mokėdami jiems nederamai mažus atlyginimus? Taip mano mylimieji, mes turime tą vieną būdą, kaip visas šias problemas išspręst – tik per atsivėrimą Kūrėjui, tik per Jo Meilės pojūtį savo viduje, atradus Kūrėją savyje – kito kelio nėra, kitas kelias yra savęs sugriovimas, proto degradavimas, susvetimėjimas, pamišimas.
O renkatės jūs kiekvienas laisva valia. Amen.
Ačiū Daivai už iššifravimą.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir Mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2018-12-19 20:08:46
Komentarai
Apreiškimų knygoje 101 dokumente skaitome: ,,Religijos suvokimas niekada nepriklausė ir niekada nepriklausys nuo didžiulio išsimokslinimo ar protingos logikos. Ji yra dvasinė įžvalga ir būtent dėl šitos priežasties kai kurie pasaulio didžiausi religijos mokytojai, net ir pranašai kartais turėdavo taip mažai išminties apie šį pasaulį...“Tai ir priekaištas ir gili nuoskauda, kad dalis dvasinių mokytojų ir net pranašų taip mažai turėjo dvasinės įžvalgos ir nesiorientavo šiame tamsos ir blogio pasaulyje.
Šį mokymą mane paskatino parašyti Begalinės Motinos žodžiai: ,,...nemeskite kaltės kitiems, bet nagrinėdami aplinkybes, analizuodami jas, pateikite praeities kartų kiekvieno asmeninius apsisprendimus...“ Tą ir padarykim. Panagrinėkim keturių iškiliausių dvasinių asmenybių Salemo išminčiaus, Jono Krikštytojo, apaštalo Petro ir Abnerio asmeninius apsisprendimus, kurie turėjo milžiniškos įtakos Urantijos dvasinei raidai. Paanalizuokim, ar turėjo šios asmenybės pakankamai išminties apie šį pasaulį, ar orientavosi jame, ar nepridarė klaidų, tariamų ir tikrų.
Pati svarbiausia asmenybė – Salemo išminčius. Tai nepaprastųjų užduočių Sūnus Makiventa Melkizedekas, prieš keturis tūkstančius metų pasirodęs Palestinoje žmogaus pavidalu ir 94 metus mokė mūsų protėvius Tiesos ir Šviesos, ruošė juos pačiam didingiausiam Urantijos įvykiui – Sūnaus Kūrėjo atėjimui į mūsų planetą žmogaus pavidalu.
Tai va. Makiventa, mokydamas protėvius kosminės įžvalgos, Rojaus Trejybę sutapatino su mūsų žvaigždyno Trimis Tėvais. Makiventa sąmoningai padarė šį kompromisą. O kaip žinome, kompromisai dvasiniuose dalykuose labai ir labai nepageidautini, o dažniausiai ir pavojingi. Peršasi mintis, ar tik Makiventa nepadarė didelės klaidos. Ne. Klaida nepadaryta, nes Begalinė Motina apie šio Sūnaus veiksmus atsiliepia gana palankiai: ,,Makiventa Melkizedekas leido sau padaryti kompromisą, kad suprastų Rojaus Trejybę tuometinis žmogus kaip Žvaigždyno Tris Tėvus, nes žmonėms buvo per daug sunku suprasti, kad yra tiek daug gradacijų-grandžių Mūsų Kūrinijoje...“
Žodžiu, Makiventai dėl šio kompromiso nepriekaištaujama ir jis po Mykolo triumfo Urantijoje buvo paskirtas prie Urantijos tarnybos Jeruzeme, po to pakeltas į Sūnaus Kūrėjo asmeninio ambasadoriaus rangą, o pastaruoju metu paskirtas mūsų planetos tikruoju Valdovu ypatingai užduočiai – padėti mums išbristi iš tamsos, kad Urantija per Ištaisomąjį Laikotarpį įsitvirtintų Tiesoje ir Šviesoje.
Pakalbėkim dabar apie Joną Krikštytoją, tolimą Jėzaus giminaitį. Būdamas pačioje šlovės viršūnėje, kada minios atgailaujančiųjų iš visos Palestinos plaukė pas pamokslautoją, kad tas juos pakrikštytų, staiga pastarasis nei iš šio, nei iš to užsipuola tetrarchą Erodą Antipą, pradeda jį kritikuoti ir po kelių dienų paryčiais Erodo agentai jį suima ir įkalina Makajero tvirtovės kalėjime. Atrodytų, kad Jonas padarė nedovanotiną klaidą. Primenu, kad Jėzus savo apaštališkosios misijos metu tik kelis kartus leido sau ne itin palankiai atsiliepti apie Galilėjos ir Perėjos valdovą ir tai tik artimųjų tarpe. Stengėsi Jėzus neerzinti Erodo. Tai kas tada atsitiko su Jonu? O atsitiko tai, kad po Jėzaus pakrikštijimo pamokslininkas palūžo. ,,Jonas jautė kažkokį gluminantį liūdesį. Niekada daugiau nebepamokslavo taip, kaip pamokslavo iki Jėzaus pakrikštijimo. Jis kažkaip jautė, jog atsakomybė dėl artėjančios karalystės ant jo pečių daugiau nebeguli. Jis jautė, kad jo darbas yra beveik užbaigtas...“ Labai tikėtina, kad Jonas klaidos nepadarė, tiesiog laiku atliko pasiaukojantį veiksmą, užleisdamas dvasinės veiklos areną daug galingesniam, daug išmintingesniam Jėzui, apie kurį Jonas kalbėjo: ,,Po manęs ateis tas, kuris yra didingesnis už mane, aš nesu vertas, kad jam pasilenkęs atriščiau sandalų raiščius...“
Ir po prisikėlimo Jonas Jeruzeme išaukštinamas, tampa Urantijos patariamosios tarybos tikruoju nariu, turinčiu įgaliojimus atstovauti Sūnui Šeimininkui visuose reikaluose, susijusiuose su Satanijos kvietimu pagal sąrašą ir mirtingųjų kilimo planu.
O dabar panagrinėkim pačią ryškiausią, pačią spalvingiausią figūrą – apaštalą Petrą. Tai vienas artimiausių Jėzaus draugų, ir pats geriausias apaštališkojo korpuso oratorius .
Po Pentakosto jis tampa labai įtakinga figūra. Juo tikintieji žavisi, savo ugningais pamokslais jis drebina Jeruzalės šventyklos sienas, vesdamas į neviltį fariziejus ir šventikus. Jis daug keliauja, koordinuoja krikščionių veiksmus ir pamokslauja, darydamas pačią didžiausią gyvenime klaidą – Jėzaus religiją keisdamas į religiją apie Jėzų.
Po prisikėlimo apie apaštalą Petrą Apreiškimų Knyga niekur neužsimena, tartum jo ir nebūta. Patariamojoje taryboje Jeruzeme iš dvidešimt ir keturių asmenų Petro nėra. Ką tai rodo? Ogi tai, kad apaštalo dvasinė įžvalga buvo silpna, o jo mąstymas, kaip rašoma Urantijos knygoje, nebuvo gilus, todėl skelbdamas Jėzaus evangeliją jis, visai negalvodamas apie pasekmes, vieną po kito darė kompromisus. Ir tie kompromisai galiausiai ir ,,...sudavė mirtiną smūgį Jėzaus mokymams“.
Ir pabaigai prisiminkim Abnerį, Jėzaus svarbiausią mokinį. Jis jokios klaidos nepadarė, buvo pats ištikimiausias tikrosios Jėzaus evangelijos skelbėjas. Bet deja. Jėzaus tikroji religija Filadelfijoje gyvavo tol, kol gyveno ir mokė Abneris ir dar kurį laiką po jo mirties. Ir tuo viskas užsibaigė, sunyko. Tai kas gi atsitiko?
Apreiškimų knygoje rašoma: ,,Akivaizdu, jog tai buvo Abnerio nelaimė, kad jis nesutarė su visais ankstyvosios krikščioniškosios bažnyčios lyderiais. Jis susipyko su Petru ir Jokūbu (Jėzaus broliu). Jis nustojo bendrauti su Pauliumi. Toks elgesys iš esmės jį atskyrė nuo visų jo buvusių partnerių. Šitokiu būdu Abneris buvo priverstas gyventi izoliuotą gyvenimą“.
Ir taip, po prisikėlimo Urantijos Knygoje jis, kaip ir apaštalas Petras taip pat nepaminėtas, jo taip pat nėra ir minėtoje taryboje Jeruzeme. Ir nepaminėtas Abneris tikėtina dėl to, kad neturėjo jis pakankamai išminties apie šį pasaulį, nesiorientavo jame ir galutiniame rezultate jo nešta tikroji Jėzaus Šviesa taip ir užgeso, neišplitusi po pasaulį.
O juk Jėzus po prisikėlimo pasirodė pas tą patį Abnerį Filadelfijoje ir tikintiesiems davė priesaką-įspėjimą: ,,Eikite tuomet po visą pasaulį skelbdami šitą Dievo tėvystės ir žmonių brolystės evangeliją visoms nacijoms ir rasėms ir visą laiką būkite išmintingi rinkdamiesi savo metodus, kaip pateikti tą gerąją naujieną žmonijos skirtingoms rasėms ir gentims.“
Ir kaip jau žinome, paskutiniai Jėzaus žodžiai: ,,...būkite išmintingi rinkdamiesi savo metodus pateikiant gerąją naujieną...“ nesuveikė. Neatkreipė deramai dėmesio į šį įspėjimą nei Abneris, nei jo pasekėjai.
O dabar sugrįžkim į dabartį. Šis priesakas-įspėjimas skirtas ir mums, urantams. Todėl natūralu, kad kyla klausimas, kaip mums tinkamai pasirinkti metodus skleidžiant Šviesą. Kaip mums susiorientuoti šiame sudėtingame, grėsmingame tamsos pasaulyje, kaip mums nepridaryti klaidų, kurios skaudžiai atsilieptų Urantijos dvasinei raidai. Ir netik dvasinei.
Ir čia mums į pagalbą kaip visada ateina mūsų dvasinis Mokytojas Algimantas, kuris moko: ,,Mes, būdami bendrakūrėjai, turime savo vidinę patirtį ir Šviesą skleist. O kaip skleist, sprendžia jūsų vidus – kiekvieno. Ir aplinkybės kiekvienam yra individualios. Mes negalim pasakyt kiekvienam, kaip jis turi elgtis, bet galim pasakyti, kas kiekvienam tinka – išgirsk Kūrėjo vedimą iš vidaus, pajausk jį impulsu ir tavo lūpomis prabils Kūrėjas tose aplinkybėse – ir tai bus Tiesa“.
Brangieji, telydi jus Kūrėjo Meilė ir Ramybė
PetrasK
2018-12-27 12:02:56
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]