Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Man netikėtas bendravimas parduotuvėje, 2019 01 08

Man netikėtas bendravimas parduotuvėje, 2019 01 08

Vakar pavakarį buvau Panoramos Rimi parduotuvėje maisto pirkti. Ten pamačiau du vaikinus – vienas mažesnis – apie 160 centimetrų ūgio, kitas už mane aukštesnis, mano ūgis 181 cm, tai jo gerokai virš 190 cm. Abiems apie 23-25 metus. Aukštesnis labai ilgais plaukais, jau kasos reikalingos tokiems plaukams, ilgo plauko labai netvarkinga barzda, ir žiedu perverta nosies sienelės apatinė dalis – tas žiedas apsisukęs aplink pačią nosies sienelės apačią. Atrodė jis klaikiai. Aš netikėtai pajutau savo būsena, kaip jis sudarkė mano viduje harmoningus virpesius, kad tą pačią akimirką prabilau – Ir kam tau šitas žiedas nosyje? – Man gražu. – Ar tu žinai, kad toks buvo laukinių žmonių, kvailų žmonių, mėginimas šitaip save apsaugoti nuo, jų supratimu, piktųjų dvasių, kurių iš viso nėra. – O man atrodo, kad mėlyna megztinio spalva yra kvailų laukinių mėgiama spalva, - taip jis man, savo supratimu, atsikirto, mat mano bluzono apykaklės spalva mėlyna, dalis rankovių irgi yra mėlynos spalvos, bet visas bluzonas yra juodas, tik jis šito namatė, nes buvau apsirengęs striukę, tad matoma tebuvo bluzono apykaklės viršutinė dalis. – Suprantu tavo siekį ne klausyti mano aiškinimo, kaip ir dėl ko atsirado žiedų vėrimai į įvairias kūno dalis, bet dėl pažeistų ambicijų atsikirsti man. Tačiau aš tave apšviečiu, o tu elgiesi neišmintingai ir nesiklausai, reiškia esi KVAILYS. Tu turi daug informacijos, bet ji visa sutrūkinėjusi, nesusieta į vientisą visumą, kad ją valdytų tavoji išmintis, kurios tu neturi, dėl to ir esi KVAILYS. – Jis akmirksniu pasidarė raudonas kaip virtas vėžys, ir priėjo prie pat manęs. Aš šį žodį specialiai pabrėžiau, kad jam sukurstyčiau reakciją gintis mane puolant, taip išprovokuojant jį atidengti savo silpnąsias vietas, kad matyčiau, kaip jomis pasinaudoti savo argumentais jas paryškinant. – Tavo intelektualios žinios yra visiškai bevertės, nes tu jomis nemoki naudotis Kūrėjo Išminties siūlomu būdu, kur viskas yra susieta į vientisą gyvą sistemą, ir ne tik tarp įvairių mokslo šakų, bet ir su visa žmonijos įvariapuse veikla, ir net su visa kūrinija. – Aš netikiu jokiu Kūrėju, nes jo nėra, aš dirbu keliose mokslinėse sferose. – Tai, kad tu netiki, ir parodo, kad esi kvailas, nesugebi net suvokti, kad Energija, suteikianti ir tavo moksliniams tyrinėjimams įvairius reiškinius, kuriuos tu ir sieki geriau pažinti, negali egzistuoti BE KŪRĖJO. – Tai kad jūs man nepateikėt nė vieno argumento, jog turėčiau pripažinti Kūrėjo egzistavimą, jūsų argumentai per silpni – Kūrėjo nėra. – Aš jam ėmiau aiškinti kaip taip aktyviai ir vienprasmiškai neigiančiam Kūrėjo buvimą jaunam, aršiam, ir karštakošiui ateistui, kuris darbuojasi mokslo sferose – Kūrėjas yra Energijos Šaltinis ir Centras, Kūrėjas be perstojo lieja Meilės Energijos virpesius, dėl to tavo materialios smegenys ir gali patirti Meilės būseną, kurios nepajėgus joks materialus prietaisas ištirti. Tu gali užfiksuoti smegenų ritmą - virpesių amplitudę, bet nė per nago juodymą net nepriartėsi prie jausminės būsenos nagrinėjimo, nes ji yra dvasinė, ir ją gali patirti tik mylintis asmuo, tik patiriantis šitokią Meilės būseną, kuri ir yra padovanota Kūrėjo – nebūtų Kūrėjo, nebūtų ir jokios meilės būsenos nė vienam. – Tai tiesiog chemija, nieko daugiau. Niekas to Kūrėjo nei matė, nei žino. O tokį Kūrėją ar galima pamatyti? – Ne, bet būsena gali paliudyti, kada Kūrėją atrandi savo paties viduje, būsena pakeičia net charakterį, kuris įgyja Kūrėjo charakterio savybes vis didesniu laipsniu ir kuris remiasi į amžinųjų vertybių puoselėjimą ir gyvenimą jomis – Meile, Gailestingumu, Tiesa, Teisingumu, Gėriu, Grožiu, nes šios vertybės ir savybės ir yra paties Kūrėjo padovanotos mums visiems. Ar darai mankštą savo kūnui? – Kartais darau. – O turi daryt KASDIEN. Reiškia tu nesirūpini savo kūnu, tai irgi rodo tavo kvailumą, turi daug informacijos, kuri yra visa chaoso būklės, ir net nesupranti, kad kūnas turi būti prižiūrimas ir mankštos dėka, ir gerų minčių dėka. – Bet tai neįrodo Kūrėjo buvimo. – Kūrėjo buvimas ne įrodomas, o patiriamas. Kada atrandi Kūrėją savyje, tada tai būna atlygis už tavo nuoširdžias, atkaklias pastangas ieškant Kūrėjo, ir tada aiškiai patiri, kad Kūrėją tikrai atradai savyje. Kūrėjas neturi nei kūno, nei formos, bet tu tikrai jauti jo realų buvimą savyje. Ir tada tu patiri ir Meilę, ir Gėrį, ir Grožį, ir nustoji naikinti savo kūną rūkymu, alkoholiu, nustoji jį bjauroti žiedų vėrimu, tatuiruotėmis, netvarkinga barzda. – Taip, man reikės barzdą apsikirpti, ir plaukus nusikirpsiu, išsiskusiu iš abiejų pusių, ir dar viršugalvyje, ir nusidažysiu. – Ir vėl būsi kaip KVAILYS. Kūrėjas yra Grožio Šaltinis. O Grožis yra juntamas Širdimi, ir Grožį galima pajausti visiškai nepriklausomai nuo išsilavinimo, nes jis visada pakylėja iš vidaus, jis išaukština Kūrėją net kai pačiame Grožio paveiksle – nutapytoje drobėje ar nuotraukoje – matai laukus, miškus, gamtą, žmogų, paukštį, žvėrį – tu jauti Kūrėjo Meilę, kurią išlieja dailininkas į savo kurtą paveikslą, ar fotografas, kai jis Meilę turi savyje, kad būtent jo žvilgsnis tą akimirką ir fiksuoja būtent tokiu Meilės rakursu, o ne kitokiu. Todėl ir tavo išvaizda turi kelti estetinio pasitenkinimo būseną ir vertinimą, o ne nevalyvumo ir pasibjaurėjimo. Žinok, tu greitu metu išsiversi šį žiedą iš nosies ir plaukus bei barzdą susitvarkysi. – O man žiedas patinka, man gražu. Bet štai kas dėl Kūrėjo, tai manęs visiškai neįtikinote, iš kur toji Energija atsiranda pačiame Kūrėjuje, kaip jis Pats gauna Pradžią Savo Energija? – Kūrėjas neturi Pradžios, nes buvo visą laiką, net iki Evoliucijos Pradžios ir Laiko Užfiksavimo. Ir aš niekam nieko neįrodinėju, tiesiog aiškinu ryškesnę Šviesą kiekvienam jos norinčiam. Ir tave štai apšviečiu čia, parduotuvėje, ir tai yra aukšto dažnio virpesiai, kas sklinda iš manęs tau. – Ir aš jus apšviečiu. – Manęs negali apšviesti niekas. Aš esu apšviečiamas dabar Paties Kūrėjo iš vidaus – ne iš knygų ar kitų žmonių minčių. Dėl to iš manęs ir eina aukšto dažnio virpesiai. Štai tavo draugas labai nerimsta, nes iš jo eina žemo dažnio virpesiai, jis net negali nustygti vienoje vietoje, todėl visą laiką vis juda, be kantrybės, vis vaikšto apie mus. O dabar net pradėjo mums trukdyti. – Jo draugas, sudėjęs rankas prie lūpų, ėmė pūsti tokius garsus, kad imituotų kažkokį pūčiamojo instrumento sukeliamą garsą, ir jis tą darė jau piktybiškai, kad tik nustelbtų mano balsą, kurį aš lengvai pagarsinau. Štai tokiu būdu jis reiškė jau agresyvų nusiteikimą ir nepasitenkinimą mano atžvilgiu. – Taip, tikrai jau iš mano draugo sklinda žemo dažnio virpesiai. – Ir aš jam aiškinau, atsakinėjau į jo klausimus – kas yra tie energiniai virpesiai, kas yra virpesių dažnis, kaip jį išmatuoti, kaip juos pajausti, kas toji Energija iš Kūrėjo, kuo ji skiriasi nuo cheminės energijos, kas yra tas Kūrėjas, kur galima ir kaip galima Kūrėją pamatyti, arba atrasti, kas yra toji Meilės Energija, kaip ją atpažinti ir patirti, kodėl aš turiu ieškoti Kūrėjo, kai man LABAI GERA GYVENTI IR BE KŪRĖJO – tą jis ypač pabrėžė – ką reiškia, kai žmogus girdi balsus savo galvoje, tai jau gal šizofrenija, o kas yra šizofrenija, kaip atskirti, kur yra tie balsai iš Kūrėjo, o kur jau šizofrenijos pasireiškimas, ir kas yra gyvasis turinys, kuriuo ir pripildomas, ir kaip pripildomas, vaikas jo žemiškųjų tėvų Šviesa ir Vertybėmis, kurias jie gauna iš Kūrėjo, kaip ir kodėl keičiasi žmogaus vidus. Aš jam aiškinau, atsakinėdamas į jo paties keliamus klausimus, tik ir jo kantrybė nevisada buvo tokia, kad išklausytų mano atsakymus iki galo, o ne pateiktų jam šaunančius tą akimirką į galvą vis naujus klausimus dar neišgirdęs atsakymo į ankstesnius savo klausimus.

Šitoks mūsų bendravimas užtruko apie 40 minučių. Man tai buvo labai intensyvus laikas, aiškinant. Pabaigoje jis man tarė – Mano draugas visai pavargo nuo mūsų ginčo. – Į tokį jo teiginį aš reagavau taip – Tai – ne ginčas, aš niekada nesiginčiju, aš ir dabar nesiginčiju, o tau aiškinu ryškesnę Šviesą, kad padėčiau tau susimąstyti plačiau. O tavo draugas – nekantrus, nes jame viešpatauja dar žemesni energiniai virpesiai. O tu atsidaryk svetainę urantija.lt ir surasi daug mano mokymų, ir dar daugiau Šviesos, būtinai skaityk. Mano vardas – Algimantas. – Mano – Benas. – Malonu, Benai. Tu būtinai prisimink svetainę – urantija.lt ir skaityk. – Nepažadu, kad skaitysiu. - Tai tavo paties labui. Ir ten aš nieko neįrodinėju, tik aiškinu ryškesnę Šviesą visiems, o kiekvienas turi laisvą valią pasielgti pagal savo asmeninę išmintį. Linkiu tau ramybės ir sėkmės. Sudie.

Štai taip pervertas ne vietoje tas metalinis žiedelis tapo tuo impulsu man pačiam netikėtai prabilti Benui, o tada ir tokiam gana prasmingam pabendravimui su Benu. Iki šio epizodo net nežinojau apie Beno egzistavimą iš viso, kaip ir jis apie mano egzistavimą nežinojo nieko. O išsiskyriau su juo kaip su dvasiniu broliu, kuris tikrai pasuktų Šviesos Gyvuoju Keliu, jeigu tik jam taip netrukdytų aplinka, kaip šiuo metu taip stipriai trukdo ir tas pats jo draugas, kuris yra pats pilnas baimės ir nepilnavertiškumo.
Bet Benas yra tikrai stiprus, aš stebėjau jo akis, ir jis žvilgsnį nenuleisdavo ir nežiūrėdavo į šalį, žvelgė tiesiai man į akis, mačiau, kad jis mėgsta dominuoti, tik neturi suvokimo, kas yra vertybės, todėl ir mėgina išsiskirti prieš savo bendraamžius draugus savo forma – išvaizda – ir nebijo kitų nuomonės dėl jo išvaizdos, ką apie jį pasakys. Jis nori dėmesio iš draugų, ir tuo pačiu nori būti lyderiu tarp tų pačių savo draugų – tariamų draugų.

Ir tegu jūsų nenugąsdina mano toks – akimirkomis – kategoriškas pasakymas Benui – ESI KVAILYS, nes Beno išvaizda ir laikysena buvo tokia, kad buvo tiesiog būtina supurtyti jo būtent gyvulinio proto valdomą asmenį tokiu netikėtu jam pasakymu – be jokių užuolankų, tiesiog kaip sakoma – tiesiai šviesiai – kai jam niekas nebuvo dėl jo išvaizdos pateikęs būtent tokio įvertinimo. O čia štai jį sustabdo – ir dar kur – parduotuvėje – ir žeria tokius jam iki tol negirdėtus teiginius. Ir jis nepabėgo, neišsigando, o puolė save ginti ir teisinti. Būtent dėl to jam ir buvo būtinas stipresnis spriktelėjimas, kad susivoktų, jog jis iškrito iš balno ir daugiau nebesėdi ant balto žirgo, kai visi juo mėgavosi – koks drąsus mūsų Benas.
Ir man pačiam buvo įdomus pats bendravimo su Benu patyrimas. Kada aš jam sakydavau ESI KVAILYS, tai pats pasakymas tarsi aplenkdavo mano mintis ir aš jau ištardavau patį teiginį, o tik tada pasivydavo mintis, gal vis tik sušvelninti ir teiginio išraišką, pateikti jį aptakiau, ir patį sakymo toną, bet visas bendravimas tekėjo sklandžia ir vienoda vaga, todėl nieko ir nekeičiau.
O išsiskyrėme kaip geri pažįstami, palinkėję vienas kitam gero vakaro. O aš dar ir pridūręs – Linkiu Ramybės ir Sėkmės.

Viduje jaučiau daug Meilės ir Beniui, ir jo draugui, ir buvo malonu, kad gyvena toks Benas ir jo draugas Lietuvoje, kuriuos ir pažinau parduotuvėje. Jie man atrodė kaip dar nesubrendę vaikai, o juk jau seniai buvo laikas subręsti. Morontiniame gyvenime tie vaikai, kuriie dėl tragiškos mirties yra pažadinami be lyties skirtumo lygiai tokios pat išvaizdos, kaip juos ištiko vadinamoji materiali mirtis, turi vystytis ir augti savo fiziniu pavidalu ir proto vystymu, kad iki 16 metų priimtų galutinį apsisprendimą – ar eis Gyvuoju Keliu link Kūrėjo. O Benui ir jo draugui jau apie 25 metus – ar ne per ilgai jie yra nebrandylos, ir KVAILIAI, kada IŠMINTIES ŠALTINIS – Kūrėjas – yra jų viduje?

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2019-01-09 14:39:38

Komentarai

Iš tikrųjų žmonės yra tokie susikaustę, tokie uždari, kad į nuoširdumą reaguoja su pašaipa – bet tik iš pradžių. Vėliau, jeigu moki prie žmogaus tinkamai prieiti – jis vis tik priima tavo nuoširdumą, tavo pagalbą, arba, dažniausiai, deja – ne – nes paprasčiausiai nesupranta tavęs, tavo jam paskleistos Šviesos, kurią tu dar labai dozuoji, kad tik neišgąsdint.Tačiau kada mes, urantai, bendraujame su dvasiniu broliu ar sese, mes bendraujame tik nuoširdžiai ir jie tai pajunta – virpesiais. Iš mūsų pasklinda aukštesnio dažnio virpesiai ir juos apramina ir jeigu tai žmogus su kuriuo teks dar susitikti – nebūtinai gi tik praeivis – tai tu vis daugiau bendraudamas su vienu ar kitu vis tiek susirasi draugą, kuris tavęs klausysis, nors ir nebūtinai supras, gal ir prieštaraus, bet jį trauks prie tavęs draugauti aukštesnio dažnio virpesiai sklindantys iš tavęs. Kitą gi, gerokai aršesnio charakterio – suerzins, bet tau ir pačiam vidus padiktuos su tokiu broliu ar sese geriau visai nė neprasidėti.
Tik prisipildęs išminties iš Išminties Šaltinio ir Centro tu sugebėsi kalbėti su sutiktuoju taip, kaip Algimantas su Benu. Reikalinga pažinti žmogų kosminės įžvalgos dėka, kad galėtum išmintingai prie jo prieiti – kokio charakterio jis bebūtų. Net jeigu tai ir kažkoks aršuolis žmogus, jis gali išklausyti Ramybę spinduliuojantį dvasinį mokytoją. Vis tiek – Meilės galia yra stipresnė jėga nei pyktis, nors mūsų daugumos patyrimai bendraujant su žmonėmis paliudytų priešingai, bet gi Širdį mes žinom kitaip.

Vakar vakare, studijuojant su vaikais Urantijos Knygą, perskaičiau štai taip skambančią pastraipos dalį – Antioke Žmogaus Sūnus viešėjo ilgiau negu du mėnesius, dirbdamas, stebėdamas, tyrinėdamas, bendraudamas, tarnaudamas, ir visą laiką sužinodamas, kaip gyvena žmogus, kaip jis mąsto, jaučia, ir reaguoja į žmogiškosios egzistencijos aplinką. 1492-03
Iškart dar kartą prisiminiau ir apmąsčiau Algimanto aprašytą patyrimą su Benu, jų bendravimą, Algimanto pokalbio apibendrinimą parašytą pabaigoje, kuris ir išplečia dideliu laipsniu mūsų žvilgsnį į visą tą patyrimą. O kodėl su tuo žmogumi kalbant reikėjo net panaudoti žodį kvailys? Ką rodė jo kūno kalba, ką sakė jo žvilgsnis. Ir vėl – kad atpažinti taip gerai žmogaus vidų pažvelgus į išorę, reikalingas žmonių analizavimas. Kaip toje mano ką tik parašytoje pastraipoje, matome kaip Jėzus visą laiką domėjosi žmogumi, tyrinėjo ką žmogus mąsto, jaučia, kaip elgiasi – ir tik tada kaupdamas patyrimus bendraujant su žmonėmis, po kurio laiko tu jau vidumi pajausi kaip su kiekvienu bendrauti.
Bet ir tai dar ne viskas, viena iš paskutiniųjų pastraipų iš Algimanto patyrimo aprašymo skamba taip –Ir man pačiam buvo įdomus pats bendravimo su Benu patyrimas. Kada aš jam sakydavau ESI KVAILYS, tai pats pasakymas tarsi aplenkdavo mano mintis ir aš jau ištardavau patį teiginį, o tik tada pasivydavo mintis, gal vis tik sušvelninti ir teiginio išraišką, pateikti jį aptakiau, ir patį sakymo toną, bet visas bendravimas tekėjo sklandžia ir vienoda vaga, todėl nieko ir nekeičiau. – Ir čia perskaičius aš suprantu taip, kad būtent jau – žinantis – vidus ir diktuoja kokie teiginiai turi būti pasakyti ir jie tiesiog išsilieja, bet tas žinojimas ateina per atsivėrimą Kūrėjui ir per jau sukaupto patyrimo studijuojant žmones, taigi, drauge šių vienas nuo kito neatsiejamų patyrimų dėka ir liejasi tada išmintingi žodžiai, tokie, kokių reikia tą akimirką iš tavęs išgirsti sutiktajam.
Jeigu trūksta patyrimo bendraujant su žmonėmis, seklus tavo įtikėjimas ir pasitikėjimas savimi ir Kūrėju, nežinosi ką pasakyti kitam. Pasakysi mažai – tai irgi bus patyrimas – kol kas ne toks kokio norėtum, bet gali kiek gali šiai akimirkai. Kita galbūt bus turtingesnė.

Beveik jau užbaigdamas pasakoti savąjį patyrimą, Mokytojas taip parašė – O išsiskyriau su juo kaip su dvasiniu broliu, kuris tikrai pasuktų Šviesos Gyvuoju Keliu, jeigu tik jam taip netrukdytų aplinka, kaip šiuo metu taip stipriai trukdo ir tas pats jo draugas, kuris yra pats pilnas baimės ir nepilnavertiškumo. – Ir kokia įtakinga baimės pilna aplinka, taip galingai sutrukdanti, kad Šviesos daigelis pradėtų skleistis mūsų dvasinio brolio ar sesės viduje, kuris vis tik giliai giliai Širdyje norėtų tikėti – bet pasiduoda aplinkai, juolab, kad niekas gi nenori išsiskirti, būti kitokiu, kai būtent urantai yra ne tie kitokie, o aplinka – tamsi aplinka – yra kitokia – nei visos kūrinijos aplinka – suprantanti, padedanti, bendradarbiaujanti – mylinti Kūrėjo Meile.

Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2019-01-14 01:55:18



Mirtingajam, gyvenanciam evoliucinio proto vibracijose, daznai reikalingas supurtymas, o kartais tai yra vienintelis budas, kad zmogus bent kiek pagiletu ir prisiliestu prie gilesniu savo esaties vietu ir pradetu is ju gyventi. Yra net tokia Budizmo pakraipa, Zen Budizmas, atsirades kartu su rytu fiosofijomis ir dvasinemis praktikomis kuris ir nukreiptas i tai, kad supurtyti mirtingojo prota ir nukreipti jo buvima i sia akimirka is praeities apgailestavimu ir ateities iliuzijos.

Istikruju laisvejimas ir laisve ir yra ta busena ir procesas kai tavo pasitikejimas savimi ir Kureju yra toks tvirtas, kad tu ir esi sioje akimirkoje, o taip pat ramiai, be emociju priimi Kurejo valia - kasdienos gyvenima – be dideliu svaiciojimu apie ateiti ar pamastymu apie praeiti, bet kreipiant savo energija i sia akimirka, kurioje tu atrandi ir pazysti bei patiri save ir gali isgirsti Kureja. Tikra laisve tai ir yra laisve nuo isankstiniu nuomoniu, laisve nuo apgailestavimu bei svaiciojimu apie ateiti, suvokiant, kad si akimirka, tai, kap ja nugyveni, ir tavosios busenos vibracija sukuria tavo ateities akimirkas. Ka pasesi ta ir pjausi. Taciau mirtingojo protas kazkodel yra taip supainiotas, kad jis masto – Kai turesiu pinigu tai tada gal dalinsiuosi, jeigu kiti palankiai bus nusiteike tai ir as busiu jiems palankus, jeigu tu man nebusi geras tai ir as dantis parodysiu ir panasiai.

Pasakai zmogui nuosirdziai sviesos teiginius, patari nuosirdziai kaip jam geriau gyventi, kad gyvenimas butu laimingas ir jam paciam lengviau viduje butu, tai kaip isgasdintas gyvulys jis puola tave rodydamas i tavo, jo isivaizduojamas ydas, kad tik i savo vidu nepazvelgti, kaip cia atrodys jeigu nuosirdziai pripazinsiu kad esu KVAILYS, kaip cia atrodys jeigu pripazinsiu, kad esu neteisus, juk toks esu galingas, ir tokie grazus mano auskarai nosyje ir tokios israiskingos ir dailios mano tatuiruotes, o koks geras mano skonis ir Dolce Gabana ir Adidas ir Puma….. o viduje ….smirda tamsu ir baugu. Stai taip gyvena siandien visuomene, nudvasinta ir paversta vergais. Kaip gaila regeti neteisingai naudojamus kunus ir tusciai svaistomus gyvenimus, vienisa ir kartais liudna visa tai matyti, ir tik Kurejo buvimas viduje nuramina ir vis primena,–– Atsiverk Man labiau ir leisk Man vis labiau per tave teketi, tik taip tu galesi padeti tiems kurie Manes iesko ir istroske gyvo Manojo vandens –– Manosios meiles, Manosios isminties.

Man kartais patinka youtube pakllausyti Osho, Indusas, dvasinis mokytojas. Jis irgi mego sakyti, kad zmones reikia sokiruoti, apsubkinti ju gyvenima, kad per sunkumus jie pradetu busti ir nustotu svaicioti apie ateiti ir pamirstu savo tariamas nugyventas nuoskaudas, ir istirptu sio momento ramybeje, tyloje ir palaimoje.

Tik sukrestas mirtingasis pradeda mastyti ir kreiptis pagalbos i dieva, i aukstesnes jegas, bet kai atrandi Kureja savo viduje, tai jokiu sukretimu nereikia, su meile ramybe ir ismintimi priimi issukius ir suvoki, kad tavo vystymasis, tavo atsiverimas ir gyvenimas kartu su atrastu viduje Kureju yra visada tik visumos labui. O tada dekoji ir garbini Kureja, ir prasai, kad tave panaudotu, nes tik toks gyvenimas turi prasme, tik tarnavimas turi prasme, gyvenimas vien tik sau yra nykus neidomus ir niurus, ta ypatingai sakudziai ptiriu kai del kokiu nors mano paties sprendimu suzemeja vibracijos ir tavo realybe ima atitinkamai pasireiksti.

Studijuokite sviesos saltinius, nevenkite susipazinti ir su kitais saltiniais, kad suvokti kaip maste zmones praeitje, kad pamatyti koks didelis yra kontrastas tarp Gyvojo kelio paprastumo ir sviesos ir ivairiu kitu mokymu. Tai jus praturtins, isples ir leis Kurejui per jus pasireksti dar labiau visumos labui. Suvokite, kad esate asmenybes, esate gyvosios sventoves, svyturiai galintys pakesti pasaulio likima.

Telydi jus Kurejo ramybe.

ValdasA
2019-01-12 23:56:01



Visada labai džiaugiuosi, kai Algimantas aprašo savuosius patyrimus, man tai – Tikroji Mokykla – jų dėka aš galiu pažvelgti į aplinką daug skvarbesniu žvilgsniu. Tie patyrimai tiesiog gerte susigeria ir kas įdomiausia, kad juos gali skaityti vėl ir vėl – ir vis mokaisi. Tai Gyvi patyrimai ir jie lieka tavo Širdį ilgam, kol užkloja kiti patyrimai, bet reikiamu momentu – kai tau to reikia labiausiai – kažkokie epizodai iš tų perskaitytų Algimanto patyrimų iškyla tau sąmonės lygiu ir tampa milžinišku sustiprinimu kai pats esi galbūt sunkioje, abejojimų kažkokių akimirkoje.
Tas pats ir su mūsų visų dalinimusi patyrimais – jie neįkainojama pagalba – ir tu dalindamasis savąja patirtimi, niekada nežinai kam kurią akimirką tavo atsivėrimas taps sustiprinimu, bet kita vertus apie tai ir negalvoji, tik elgiesi taip, kaip veda tave Kūrėjas – veikti iš Meilės visumos vardan.

Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2019-01-10 23:19:04



[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal