Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Kodėl Tėvo nereikia BIJOTI? Kodėl Jį reikia MYLĖTI? Štai kaip to JĖZUS mokė savo apaštalus.

Kodėl Tėvo nereikia BIJOTI? Kodėl Jį reikia MYLĖTI? Štai kaip to JĖZUS mokė savo apaštalus.
------------------------------------------
6. "VIEŠPATIES BAIMĖ"
Būtent Gamale, vakarinio susirinkimo metu, Pilypas tarė Jėzui: "Mokytojau, kodėl yra taip, kad Raštai mus moko ‘Viešpaties bijoti,’ tuo tarpu tu nori, kad mes žvelgtume į Tėvą danguje be baimės? Kaip mums suderinti šituos mokymus?" Ir Jėzus atsakė Pilypui, tardamas:
"Mano vaikai, manęs nestebina, kad jūs pateikiate tokius klausimus. Iš pradžių žmogus galėjo išmokti gilios pagarbos būtent tiktai patirdamas baimę, bet aš atėjau apreikšti Tėvo meilę, taip, kad garbinti Amžinąjį jus trauktų sūnaus kupino meilės suvokimo ir Tėvo giluminės ir tobulos meilės atoveikio traukos dėka. Aš tikrai norėčiau jus išvaduoti iš tokios vergystės, kada jūs varote save per vergišką baimę į pasibjaurėtiną tarnavimą pavydžiam ir įniršusiam Karaliui-Dievui. Aš iš tiesų norėčiau jus mokyti apie Dievo ir žmogaus Tėvo-sūnaus ryšį taip, kad jūs būtumėte džiugiai vedami į tai, jog kilniai ir dieviškai laisva valia garbintumėte mylintį, teisingą, ir gailestingą Tėvą-Dievą.
"Ši 'Viešpaties baimė' turėjo skirtingas prasmes per vienas po kito ėjusius amžius, atsiradusi iš baimės, ji per kentėjimą ir siaubą pasiekė pagarbą iš baimės ir gilų gerbimą. Ir dabar nuo gilaus gerbimo aš iš tiesų jus vesiu aukštyn, per suvokimą, supratimą, ir dėkingumą, į meilę. Kada žmogus pripažįsta tiktai Dievo darbus, tada Aukščiausiajam jis ima jausti baimę; tačiau kada jis pradeda suprasti ir patirti gyvojo Dievo asmenybę ir charakterį, tada jis ima vis labiau mylėti tokį gerą ir tobulą, visuotinį ir amžinąjį Tėvą. Ir būtent kaip tik šitas žmogaus ryšio su Dievu pakeitimas ir sudaro Žmogaus Sūnaus misiją žemėje.
"Protingi vaikai savo tėvo nebijo dėl to, kad iš jo rankų gali gauti gerų dovanų; bet jau gavę gausybę gerų dalykų, padovanotų, padiktavus tėvo meilei savo sūnums ir dukroms, šitie labai mylimi vaikai savąjį tėvą dėl nepaprastai dosnaus geradariškumo ima mylėti su atsakomuoju pripažinimu ir dėkingumu. Dievo gerumas veda į atgailavimą; Dievo geradariškumas veda į tarnavimą; Dievo gailestingumas veda į išgelbėjimą; tuo tarpu Dievo meilė veda į išmintingą ir nuoširdų garbinimą.
"Jūsų protėviai Dievo bijojo, nes jis buvo galingas ir paslaptingas. Jūs tikrai jį nepaprastai mylėsite, nes jis yra nuostabus meile, dosnus gailestingumu, ir šlovingas tiesa. Dievo galia žmogaus širdyje sukelia baimę, bet jo asmenybės kilnumas ir teisingumas pagimdo gilią pagarbą, meilę, ir savanorišką garbinimą. Pareigingas ir mylintis sūnus nejaučia baimės ar siaubo net ir galingam ir kilniam tėvui. Aš atėjau į šitą pasaulį, kad baimę pakeisčiau meile, kad sielvartą pakeisčiau džiaugsmu, kad siaubą pakeisčiau pasitikėjimu, kad vergiškus suvaržymus ir beprasmius ritualus pakeisčiau tarnyste ir dėkingu garbinimu. Bet tiems, kurie sėdi tamsoje, tai tebėra tiesa, jog 'baimė Viešpačiui yra išminties pradžia.' Tačiau, kada šviesos yra daugiau, tada Dievo sūnūs yra vedami į tai, jog Begalinįjį šlovintų dėl to, kas jis yra, vietoje to, kad jo bijotų dėl to, ką jis daro.
"Kada vaikai yra maži ir nemąstantys, tada juos būtinai reikia įspėti, kad savo tėvus gerbtų; tačiau kada jie auga ir kažkuria
[1676]▼
prasme ima labiau suvokti tėvų tarnavimo ir apsaugos naudą, tada jie yra vedami per supratingą pagarbą ir augančią meilę į tokio lygio patyrimą, kur jie iš tikrųjų savo tėvus myli daugiau už tai, kas jie yra, o ne už tai, ką jie yra padarę. Tėvas savo vaiką myli iš prigimties, bet vaikas savo meilę tėvui turi išvystyti pradedant baime, ką jo tėvas gali padaryti, toliau per baimingą pagarbą, siaubą, priklausomybę, ir gilią pagarbą, į dėkingą ir švelnios meilės jausmą.
"Jūs buvote mokomi, jog turėtumėte 'Dievo bijoti ir laikytis jo įsakymų, nes tai yra žmogaus visuotinė pareiga.' Bet aš atėjau duoti jums naują ir aukštesnį įsakymą. Aš mokiau jus "mylėti Dievą ir išmokti vykdyti jo valią, nes tai yra išlaisvintų Dievo sūnų aukščiausioji privilegija.' Jūsų tėvai buvo mokomi 'bijoti Dievo – Visagalio Karaliaus.' Aš jus mokau, 'Mylėkite Dievą – visagailestingąjį Tėvą.'
"Dangaus karalystėje, kurią skelbti aš atėjau, nėra aukšto ir galingo karaliaus; šitoji karalystė yra dieviškoji šeima. Visuotinai pripažįstamas ir neribotai garbinamas šitos toli nusidriekiančios išmintingų būtybių brolystės centras ir vadovas yra mano Tėvas ir jūsų Tėvas. Aš esu jo Sūnus, ir jūs taip pat esate jo sūnūs. Dėl to amžinai yra tiesa, kad jūs ir aš pagal dangiškąjį statusą esame broliai, ir tuo labiau yra taip, kadangi mes tapome broliais žemiškojo gyvenimo materialaus kūno pavidalu. Dėl to, nustokite bijoti Dievo kaip karaliaus ar tarnauti jam kaip šeimininkui; mokykitės jam reikšti gilią pagarbą kaip Kūrėjui; gerbkite jį kaip savo dvasinės jaunystės Tėvą; mylėkite jį kaip gailestingą gynėją; ir galiausiai garbinkite jį kaip savo brandesnio dvasinio suvokimo ir dėkingumo mylintį ir visaišmintį Tėvą.
"Iš jūsų klaidingų sampratų apie Tėvą danguje gimsta melagingos idėjos apie nuolankumą ir atsiranda didelė dalis jūsų apgavysčių. Žmogus savo prigimtimi ir kilme gali būti žemės kirminas, tačiau, kada jo viduje apsigyvena manojo Tėvo dvasia, tada tas žmogus savo likimu tampa dieviškas. Manojo Tėvo padovanota dvasia tikrai sugrįš į savosios kilmės dieviškąjį šaltinį ir visatos lygį, o mirtingojo žmogaus žmogiškoji siela, kuri bus tapusi šitos viduje gyvenančios dvasios iš naujo gimusiu vaiku, tikrai pakils su šia dieviškąja dvasia į pačią amžinojo Tėvo akivaizdą.
"Nuolankumas, iš tikrųjų, tampa mirtinguoju žmogumi, kuris visas šitas dovanas gauna iš Tėvo danguje, nors visiems tokiems įtikėjimo kandidatams į dangiškosios karalystės amžinąjį kilimą yra suteikiamas dangiškasis orumas. Pretenzingo ir apsimestinio nuolankumo beprasmiai ir sukeliantys degradavimą įpročiai yra nesuderinami su dėkingumu jūsų išgelbėjimo šaltiniui ir su jūsų iš dvasios gimusios sielos likimo suvokimu. Nuolankumas prieš Dievą visiškai dera jūsų širdies gelmėse; nuolankumas prieš žmones yra rekomenduotinas; bet sąmoningo ir siekiančio atkreipti dėmesį nuolankumo apgavystė yra vaikiška ir neverta apsišvietusių karalystės sūnų.
"Jūs gerai elgiatės, kad esate nuolankūs prieš Dievą ir save kontroliuojate prieš žmones, bet tegu jūsų nuolankumas būna dvasinės kilmės, o ne savo paties sąmoningai suvokiamo savojo teisumo viršenybės jausmo saviapgaulės demonstravimas. Pranašas kalbėjo apgalvotai, kada sakė, 'Eik nuolankiai su Dievu,' nes, nors Tėvas danguje ir yra Begalinysis ir Amžinasis, bet jis taip pat gyvena ir viduje ‘to, kuris turi atgailaujantį protą ir nuolankią dvasią.' Mano Tėvas niekina pasididžiavimą, neapkenčia apgaulės, ir bjaurisi piktybiniu blogiu. Ir būtent dėl to, kad pabrėžčiau nuoširdumo ir tobulo pasitikėjimo dangiškojo Tėvo meilės kupina parama ir ištikimu vadovavimu vertę, aš taip dažnai kalbėdavau apie mažą vaiką, kaip parodantį proto požiūrį ir
[1677]▼
dvasios reagavimą, kurie yra tokie esminiai mirtingojo žmogaus įžengimui į dangiškosios karalystės dvasines realybes.
"Pranašas Jeremijas gerai apibūdino daugelį mirtingųjų, kada sakė: 'Žodžiais jūs esate arti Dievo, bet širdimi esate nuo jo toli.' Ir argi jūs taip pat neskaitėte pranašo to siaubingo perspėjimo, kuris sakė: 'Šventikai moko apie jį nusamdyti, o pranašai pranašauja apie jį už pinigus. Tuo pačiu metu jie išpažįsta pamaldumą ir skelbia, jog Viešpats yra su jais.' Argi jūs nebuvote tinkamai perspėti, kad yra tokių, kurie 'savo artimiesiems kalba apie ramybę, o savo širdyje puoselėja piktadarybę,' tokių, kurie 'pataikuja žodžiais, norėdami įsiteikti, nors jų širdis yra atsidavusi dviveidiškumui'? Iš patiklaus žmogaus visų kančių, nė viena nėra tokia siaubinga, kaip 'būti sužeistam patikimo draugo namuose.'"
7. SUGRĮŽIMAS Į BETSAIDĄ
Andriejus, pasitaręs su Simonu Petru ir gavęs Jėzaus pritarimą, paliepė Dovydui Betanėje pasiųsti pasiuntinius į tas įvairias pamokslavimo grupes su nurodymu užbaigti keliavimą ir sugrįžti į Betsaidą ketvirtadienį, gruodžio 30-ąją. Tą lietingą dieną iki vakarienės visa apaštališkoji grupė ir mokantys evangelininkai buvo parvykę į Zabediejaus namus.
Grupė liko drauge per Sabato dieną, buvo apgyvendinta Betsaidos ir netoli esančio Kapernaumo namuose, po šito visiems buvo suteiktas dviejų savaičių poilsis nuvykti namo pas savo šeimas, aplankyti savo draugus, ar pažvejoti. Tos dvi ar trys dienos, kada jie buvo kartu Betsaidoje, buvo, iš tiesų, jaudinančios ir įkvepiančios; net ir senesniųjų mokytojų įtikėjimą padidino jaunieji pamokslininkai, kada jie pasakojo apie savuosius patyrimus.
Iš 117 evangelininkų, kurie dalyvavo šitoje antrojoje pamokslavimo kelionėje po Galilėją, tiktai maždaug septyniasdešimt penki išlaikė realaus patyrimo išmėginimą, ir netrukus turėjo būti paskirti į tarnystę pasibaigus šiam dviejų savaičių poilsiui. Jėzus su Andriejumi, Jokūbu, ir Jonu pasiliko Zabediejaus namuose ir daug laiko praleido aptarinėdami karalystės gerovę ir išplėtimą.
------------
Dėl to NIEKADA NEBIJOJKITE TĖVO. PAMILKITE JĮ ATRADĘ SAVO VIDUJE.
Ir tik atradę Tėvą SAVYJE pajausite meilę VISIEMS. Ir visą laiką gyvensite palaimos būsenoje be baimės ir nerimo.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas


Algimantas
2007-07-08 15:51:39

Komentarai

Štai kas bus ateityje:
"Bijokite Dievo ir atiduokite Jam šlovę, nes atėjo Jo teismo valanda; šlovinkite Tą, kuris sutvėrė dangų ir žemę, jūrą ir vandens šaltinius."(Biblija,Apreiškimo14,7)

Sysas
2007-07-17 12:31:58



Vaidai, nežinau, kodėl manai, kad "nepriėjau pamąstymuose tokios galimybės, kad Dievas yra geras ir mylintis ir yra išmintinga juo pasitikėti. Savaime aišku, kad taip yra. Bet čia vyksta diskusija apie Dievo baimę. Aš ir kalbu, kad Dievo baimė ir aplamai baimė nėra tas pats. Turbūt žinai, kad vienas žodis gali turėti daug reikšmių. Žodis "baimė" tikrai turi daug atspalvių, ir sąvoka "Dievo baimė", manau, kad labai ryškiai skiriasi nuo , tarkim "aukščio baimė", "gaisro baimė", autoavarijos baimė ir t.t. Tai natūralus žmogaus prigimčiai nesvetimi jausmai, jie būtini, kad žmogus išliktų, reikiamu momentu išvengtų traumų ar žūties.
Dabar imkim pavyzdį, tarkim vaikas, iškrėtė kažką negero, kad ir sulaužė žaisdamas kėdę ir laukia iš darbo grįžtančio tėvo. Ką jaučia vaikas? Ar tai ta pati baimė, apie kurią kalbėjau prieš tai? Tikrai ne. Ši vaiko baimė yra susimaišiusi su pagarba tėvui, su žinojimu, kad tėvas teisus, o jis pats yra padaręs kažką tokio, kas tėvui nepatiks.
Todėl siūlau pažvelgti plačiau ir giliau.
Dievo baimė egzistuoja, bet ji yra pagarbi, susimaišiusi su meile ir noru paklusti Jo valiai. Su troškimu elgtis taip, kad jam patiktų.

Rosa
2007-07-17 12:01:02



Nu Algi,kiekiu vis bandai nutėkšti Joną? :) Tuščiažodžiautojau be logikos.Nepavyks.Nes trumpai ir drūtai - ne kožnam duota.

Liallia
2007-07-12 12:08:48



Siūlau du eksperimentus, realius. Išbandyti, kaip tas viskas veikia.
1. Kalėjime žmonės kitokie, jau praėję tam tikrą patyrimo etapą ir per jėgą priversti susivokti. Bet, kaip pats pastebėjote, kad ne visi. O jūs pabandykite į mokyklą nueiti pas jaunąją kartą ir reakcijos pažiūrėti, pradedant nuo kokios 5 klasės. Arba pas tuos, kuriuos aš švelniai vadinu "debiliukais", kurie be bumsikų jau negali ar dar negali, ir papasakoti apie savo meilę.
2. Algimantas įšoka į liūto arba tigro narvą zoologijos sode. Aišku, geriau būtų natūroje, bet kad toli, nors, galėtume susimesti, pavažiuoti į kokį safari ir pažiūrėti, kaip visas šitas reikalas veikia realybėje.

Algimantui
2007-07-12 12:04:15



Mielieji, mūsų Sūnus Kūrėjas, Mykolas, kuris buvo tik vos tris dešimtmečius žmogiškuoju pavidalu kaip Jėzus iš Nazareto, yra vienas iš dviejų mūsų Vietinės Visatos, Nebadono, Sutvėrėjų. Jis visą Vietinę Visatą ir jos visą evoliucinę gyvybę yra sukūręs drauge su savo Partnere Vietinės Visatos Motina Dvasia, Nebadonija, kurios Šventosios Dvasios grandinė ir pažymi Nebadono Vietinės Visatos ribas. TIK ŠITOS VIETINĖS VISATOS RIBAS.
Ir kas vyksta šioje visatoje jie abu žino VISKĄ. KAIP IR ROJAUS TREJYBĖS VISI TRYS ASMENYS - VISUOTINIS TĖVAS, AMŽINASIS SŪNUS, IR BEGALINĖ DVASIA.
Dėl to Jėzus žinojo VISĄ žmogiškosios EVOLIUCIJOS kelią Urantijoje. Žinojo, kad žmonės nuo BAIMĖS Dievui ateis į MEILĖS TĖVUI sampratą, nes TOKS yra TĖVO planas vystyti mirtinguosius.
Dėl to jis ir pateikė tokį mokymą apaštalams, kad jie savo požiūrį į Dievą IRGI PLĖSTŲ ir GILINTŲ, KAD JIE NEBEBŪTŲ KAIP JŲ PROTĖVIAI, KURIE DIEVUI LENKĖSI IŠ BAIMĖS, NES BIJOJO JO PYKČIO IR KERŠTO, kuriuo yra persunkta VISA BIBLIJA. Ir nemažai jo liko ir Naujajame Testamente po TOKIŲ JĖZAUS MOKYMŲ IŠKRAIPYMO TESTAMENTO AUTORIŲ IŠ NESUPRATIMO IR TAMSOS.
Būtent dėl to aš jūsų dėmesį ir atkreipiu į žmogaus sampratos į Dievą VYSTYMĄSI, kaip tokią žmogaus sampratą plėtė ir Jėzus mokydamas savo apaštalus:
"Jūsų protėviai Dievo bijojo, nes jis buvo galingas ir paslaptingas. Jūs tikrai jį nepaprastai mylėsite, nes jis yra nuostabus meile, dosnus gailestingumu, ir šlovingas tiesa. Dievo galia žmogaus širdyje sukelia baimę, bet jo asmenybės kilnumas ir teisingumas pagimdo gilią pagarbą, meilę, ir savanorišką garbinimą. Pareigingas ir mylintis sūnus nejaučia baimės ar siaubo net ir galingam ir kilniam tėvui. Aš atėjau į šitą pasaulį, kad baimę pakeisčiau meile, kad sielvartą pakeisčiau džiaugsmu, kad siaubą pakeisčiau pasitikėjimu, kad vergiškus suvaržymus ir beprasmius ritualus pakeisčiau tarnyste ir dėkingu garbinimu."
Žinokite, kad MEILĖ yra KURIANTI JĖGA, BAIMĖ - GRIAUNANTI, NAIKINANTI SAVĄJĮ AŠ. Dėl to niekada nesivadovaukite BAIME, net ir mėgindami išsaugoti GYVYBĘ. Atsiduokite MEILEI, ir jūs patirsite JOS GALINGĄ APSAUGĄ BET KOKIO PAVOJAUS METU, NET IR PRIEŠ TIGRĄ AR LIŪTĄ, IR JIS JŪSŲ NEPULS. Vos tik pajaus jūsų baimę, jis jus sudraskys.
Tačiau, kad NEBIJOTUMĖTE LIŪTO AR TIGRO, JŪS TURITE REALIAI JAUSTI SAVYJE TĖVĄ IR JO MEILĘ. Savo drąsos ir valios pastangų dėka šitaip nepadarysite. O liūtas ar tigras jaus jūsų skleidžiamus VIRPESIUS, IR KVAPĄ, IR BŪTENT VIRPESIAI JUOS IŠGĄSDINS, nes jie bus visiškai kitokie, negu jų įprasta aplinka. Ir juos BAUGINS NESUVOKIAMI VIRPESIAI. O baimė iš karto gimdo SAVIGYNĄ. O liūto ar tigro savigyną - AGRESIJA. kaip ir žmogaus. Tik žmogus dar savo agresiją priverstas dabartiniu laiku jau valdyti.
Dėl to jūsų vienintelis kelias apsaugoti ir visus, ir save TIK MEILĖ. IR JOKIOS BAIMĖS. Mylėkite net ir tuos skustagalvius, kurie po langais atvažiavę "bumsi." Jie tą daro iš iškreiptos meilės savajam ego, jie nesupranta, kad jums toks bumsėjimas gali nepatikti, kaip jis patinka jiems. Jūs atsiduokite Tėvo vedimui iš vidaus ir nueikite su jais pasikalbėti NUOŠIRDŽIAI, TAIP,KAIP SU JAIS PASIKALBĖTŲ JĖZUS. Ne priekaištaudamas ir puldamas juos, bet suvokdamas jų proto polinkius ir aistras ir pamėgindamas jų požiūrį išplėsti.
Aš einu kalbėtis apie Dievą su kaliniais kalėjime,ir matau, jog ir su jais nuoširdus ryšys yra įmanomas, nors ir ne su visais. Tačiau net ir su tais, su kuriais nuoširdumas neįmanomas, kada su jais kalbi nuoširdžiai, tai jau bent neutralizuoji jų AGRESIJĄ, KURI juos puolant ir ant jų šaukiant dar padidėtų.
Ir jeigu nepavyksta pasiekti norimo rezultato, kad bumsėjimas liautųsi, LABAI NUOŠIRDŽIAI, SU MEILE JIEMS, PASIMELSKITE UŽ JŲ DIDESNĮ SUPRATIMĄ IR KITŲ ŽMONIŲ INTERESŲ. Tai daugiausia, ką jūs galite padaryti, kada visos kitos nuoširdžios jūsų sampratos nepasiekė jų širdies. Ir net tokiu atveju, padėkokite IŠ MEILĖS TĖVUI IR TIEMS "BUMSINTIEMS" UŽ TOKĮ PATYRIMĄ. Ir jeigu tą darysite tikrai nuoširdžiai ir kasdien, tikrai po kiek laiko dings tas jų įžūlus bumsėjimas.
Tačiau Jėzus toliau savo apaštalus moko:
" Bet tiems, kurie sėdi tamsoje, tai tebėra tiesa, jog 'baimė Viešpačiui yra išminties pradžia.'"
Tai reiškia, jog tie, kurie dar yra tamsoje, jiems baimė Dievui yra pati pradžia susivaldyti nuo pykčio ir keršto, nuo to, kad jis nepridarytų įvairių dar didesnių nusižengimų.
Tačiau tai nėra TIKSLO PASIEKIMAS. TAI TIK PRADŽIA. O štai tolimesnis tokio žmogaus kelias vis vien yra MEILĖ TĖVUI:
"Tačiau, kada šviesos yra daugiau, tada Dievo sūnūs yra vedami į tai, jog Begalinįjį šlovintų dėl to, kas jis yra, vietoje to, kad jo bijotų dėl to, ką jis daro.'
"Aš mokiau jus "mylėti Dievą ir išmokti vykdyti jo valią, nes tai yra išlaisvintų Dievo sūnų aukščiausioji privilegija.' Jūsų tėvai buvo mokomi 'bijoti Dievo – Visagalio Karaliaus.' Aš jus mokau, 'Mylėkite Dievą – visagailestingąjį Tėvą.'"
Štai jūs tik susimąstykite, kokia GELMĖ YRA šituose žodžiuose. Mes MYLIME Tėvą, kaip IŠLAISVINTI NUO BAIMĖS IR SUVARŽANČIŲ RITUALŲ Tėvo SŪNŪS. Ne iš BAIMĖS, bet iš MEILĖS Jį MYLIME. Ir ne dėl to, kad REIKIA, o dėl to, kad PAMILĘ TĖVĄ, JAUČIAME JO MILŽINIŠKĄ MEILĖS TRAUKĄ ŠITA PAČIA MEILĖS VIRPESIŲ BANGA UŽLIETI IR VISUS KITUS, PAŽĮSTAMUS, NEPAŽĮSTAMUS, DRAUGUS, NEDRAUGUS, "BUMSIKUS," ŽMOGŽUDŽIUS, LIUCIFERIUS IR ŠĖTONUS, IR SUGRAŽINTI JĄ TĖVUI.
Štai kokia yra KURIANTI MEILĖS JĖGA - ji nieko nebeskirsto į gerus ir blogus. Apglėbia visus VIENODAI. IR SU MEILE IŠ VISOS ŠIRDIES. Ir nieko šokia meilė nereikalauja. Tiesiog kaip saulė šviečia visiems vienodai ir šildo. TAI MŪSŲ PATIRIAMA TĖVO MEILĖ.
Ir tik tokia meilė išlaisvins Lietuvą, ir Urantiją, iš kančios ir tamsos. Priešingu atveju laukia didžiulis skausmas VISŲ.
Bet TĖVO MEILĘ TURITE GERTI IŠ TĖVO, JĮ ATRADĘ SAVYJE. IR PASKLEISTI JĄ KITIEMS. Jeigu šito nedarysite, kaip Jėzus mokės savo apaštalus, tai ir mūsų aplinka NEŠVIESĖS.
Aš jums patinka dabartinė TAMSA LIETUVOJE, URANTIJOJE?
Man - NE.
Dėl to aš jums skleidžiu tik MEILĘ, MEILĘ, IR NIEKO DAUGIAU, KAIP TIK MEILĘ.
IR NEŠU GYVĄ DIDESNĘ ŠVIESĄ, KAD TIK JŪS PAŽVELGTUMĖTE APLINKUI SAVE IR PAMATYTUMĖTE,KAD IR JŪS JĄ GALITE ŠVIESTI IŠ MEILĖS VISIEMS.
Tačiau PIRMASIS jūsų žingsnis yra GYVAS TĖVO ATRADIMAS SAVYJE IR JO PATYRIMAS SAVYJE.
Kito kelio nėra. Dėl to ženkite juo pasitikėdami jus MYLINČIO, NE BAUDŽIANČIO Tėvo vedimu iš vidaus ir atsiduokite JAM, kaip laivelis atsiduoda upės srovei.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,


Algimantas
2007-07-12 10:05:39



Bijo, vadinasi gerbia. Tai čia tiems tokiems iš miško išlindusiems (vaikystėje neauklėtiems), kurie nieko negerbia, taikoma priemonė pradėti ką nors gerbti. Pvz., sustojo po langais debiliukas skustagalvėlis su mašinyte, atsidarė dureles ir leidžia savo bumbsikus, kad visa gatvė skamba. Toks žmogus negerbia kitų. O kaip priversti jį gerbti, jeigu jis nežino kas tai yra? Tik priverčiant bijoti, nes baimė yra instinktinis dalykas. O pagarba, drąsa ir meilė yra išsiugdomi savo noru, o ne per prievartą.

Zosė iš Bulbieriškio
2007-07-11 23:55:10



Tai va. Nesierzink, Algi, čia kaip tik į temą parašiau.
Taigi iš to seka, kad žmogus gali puoselėti savo meilę nepriklausomai nuo jokių baimių ar drąsių poelgių. Taigi ir žmogaus meilė Dievui, jei ji yra tikra ir kylanti iš pačios gelmės, yra kur kas daugiau negu tik reakcija. Juk ir Biblija sako, jai jūs mylite tik tuos, kurie jus myli, ta kur čia jūsų nuopelnas? Tokia meilė yra tik reakcija. O Jėzus sako, mylėkite savo priešus. Štai tokia meilė yra jau ne reakcija, o pats šaltinis, ji yra dieviška.
Pats Algi, sakei, kad labai svarbu motyvas. Baimės motyvas irgi yra svarbus. Jei tu kažką iš tiesų myli, tu nesi abejingas tam asmeniui, ir tau ne vis vien, kaip jis jaučiasi, ar jam viskas gerai, tu nori, kad jis būtų laimingas, ir bijai dėl jo ta prasme, kad jo neįžeistum, ir pan. Tai yra baimė, kylanti iš meilės šaltinio. Jei šaltinis tikras, tokia reakcija yra natūrali ir teisinga.
Kitos rūšies baimė yra dėl savo paties kailio, kad tik tavęs kažkas nenuskriaustų, nenubaustų ir pan. Šios baimės motyvas jau kitoks, tiesiog savanaudiškas.
*
Taigi Algi, mano išvada būtų tokia, kad tu neieškai tikrojo meilės šaltinio, o tiesiog propaguoji reakcionistinę meilę, kuri iš esmės nėra labai vertinga. Juk jei negautum tu vadinamojo palaimos medaus, tavo meilė tikriausiai greitai išgaruotų, ar ne? O natūralią reakciją į tikrąjį meilės šaltinį stengiesi užgniaužti. Tai yra labai panašu į dvasinius spąstus.


Jonas
2007-07-11 23:46:24



Mielas Jonai, aš raginu tave, ir visus, aptarinėti TEMĄ, o ne MANO nuostatas TAVUOJU supratimu.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,

Algimantas
2007-07-11 23:22:32



Algimantas labai mėgsta baimę priešpastatyti meilei. Tuo tarpu baimės antonimas yra DRĄSA. O drąsa gali kilti tiek iš meilės, tiek iš avantiūrizmo, tiek iš puikybės. Baimė ar drąsa yra ne priežastis, o rezultatas/reakcija.
O meilė nėra reakcija, bet ji pati yra ŠALTINIS. Todėl šis meilės ir baimės supriešinimas yra daugeliu atveju neteisingas ir tendencingas.


Jonas
2007-07-11 23:19:43



Mielieji, aš jums pradėjau pateikti kartas nuo karto Urantijos Dokumentus, kad jūs galėtumėte pradėti diskusijas būtent Urantijos Knygos dokumentų pagrindu, o ne Biblijos ar Sai Babos.
Pradėkime patys giliau pažvelgti į tas mintis, kurios yra perteikiamos Urantijos Knygos apreiškime ir ANALIZUOTI JĮ, o ne veltis į nereikšmingas diskusijas, apie vieno ar kito šaltinio patikimumą ar nepatikimumą. Svarbu yra MINTIES GELMĖ IR GYVYBINGUMAS.
Būtent dėl to aš jus noriu sugrąžinti prie šio Dokumento kai kurių minčių.
Jėzus aiškino savo apaštalams:
"Iš pradžių žmogus galėjo išmokti gilios pagarbos būtent tiktai patirdamas baimę, bet aš atėjau apreikšti Tėvo meilę, taip, kad garbinti Amžinąjį jus trauktų sūnaus kupino meilės suvokimo ir Tėvo giluminės ir tobulos meilės atoveikio traukos dėka. Aš tikrai norėčiau jus išvaduoti iš tokios vergystės, kada jūs varote save per vergišką baimę į pasibjaurėtiną tarnavimą pavydžiam ir įniršusiam Karaliui-Dievui. Aš iš tiesų norėčiau jus mokyti apie Dievo ir žmogaus Tėvo-sūnaus ryšį taip, kad jūs būtumėte džiugiai vedami į tai, jog kilniai ir dieviškai laisva valia garbintumėte mylintį, teisingą, ir gailestingą Tėvą-Dievą.
Šita pastraipa tai galingai perteikia Jėzaus mokymą, kuris tiesiogine prasme buvo REVOLIUCINIS. Juk jis tiesiai jiems sako, kad jo misija atvesti žmogų į MEILĖS TĖVUI sampratą. Ne šiaip DIEVUI, bet MYLINČIAM TĖVUI - "...AŠ ATĖJAU APREIKŠTI TĖVO MEILĘ..."
Ir ne šiaip sau meilę, bet kad toji meilė uždegtų žmogaus širdį ir jis pats iš meilės Tėvui imtų JĮ GARBINTI. "...kad garbinti Amžinąjį jus trauktų sūnaus kupino meilės suvokimo ir Tėvo giluminės ir tobulos meilės atoveikio traukos dėka." Ne baimės dėka, net ne pareigos dėka, bet MEILĖS dėka ŽMOGUS ims garbinti TĖVĄ.
O dabar pamėginkite įsivaizduoti, kas gali būti geriau už žmogaus išvadavimą iš baimės vergovės per Tėvomeilės pajautimą? Nieko nei giliau, nei gražiau neįsivaizduoite, nes nieko giliau ir gražiau kūrinijoje NĖRA.
Štai dėl to Jėzus ir sako:
"Aš tikrai norėčiau jus išvaduoti iš tokios vergystės, kada jūs varote save per vergišką baimę į pasibjaurėtiną tarnavimą pavydžiam ir įniršusiam Karaliui-Dievui. Aš iš tiesų norėčiau jus mokyti apie Dievo ir žmogaus Tėvo-sūnaus ryšį taip, kad jūs būtumėte džiugiai vedami į tai, jog kilniai ir dieviškai laisva valia garbintumėte mylintį, teisingą, ir gailestingą Tėvą-Dievą."
Tai mūsų KASDIENIS GYVENIMAS SU TĖVU. Ne su BAUDŽIANČIU SAVO TARNUS VALDOVU-KARLIUMI, BET SU MYLINČIU TĖVU. MYLINČIU. O kaip žmogus gali suvokti tokį MYLINTĮ TĖVĄ IR NEBEJAUSTI JAM BAIMĖS? O gi tik per RYŠĮ SU TĖVU, PER ASMENINĮ PATYRIMĄ.
Būtent dėl to Jėzus aiškina:
"Kada žmogus pripažįsta tiktai Dievo darbus, tada Aukščiausiajam jis ima jausti baimę; tačiau kada jis pradeda suprasti ir patirti gyvojo Dievo asmenybę ir charakterį, tada jis ima vis labiau mylėti tokį gerą ir tobulą, visuotinį ir amžinąjį Tėvą.
Ir dar, Jėzus sakė savo apaštlams, kad jis atėjo IR DĖL TO "...kad vergiškus suvaržymus ir beprasmius ritualus pakeisčiau tarnyste ir dėkingu garbinimu."
Argi šitie jo žodžiai šiandien nėra aktualūs ir dabartiniams žmonėms ir po dveijų tūkstančių metų? Kiek dar išlikę negyvų ir beprasmių ritualų ir suvaržymų bažnyčioje, kurie stabdo žmonių augimą, kiek dar yra baimės, kuri neleidžia pakilti silai į laisvą skrydį. O juk Jėzus ATĖJO MUSŲ SIELĄ IŠLAISVINTI IŠ BAIMĖS DIEVUI IR BEPRASMIŲ RITUALŲ, kad PAMILTUME TĖVĄ.
"Jūsų protėviai Dievo bijojo, nes jis buvo galingas ir paslaptingas. Jūs tikrai jį nepaprastai mylėsite, nes jis yra nuostabus meile, dosnus gailestingumu, ir šlovingas tiesa. Dievo galia žmogaus širdyje sukelia baimę, bet jo asmenybės kilnumas ir teisingumas pagimdo gilią pagarbą, meilę, ir savanorišką garbinimą. Pareigingas ir mylintis sūnus nejaučia baimės ar siaubo net ir galingam ir kilniam tėvui. Aš atėjau į šitą pasaulį, kad baimę pakeisčiau meile, kad sielvartą pakeisčiau džiaugsmu, kad siaubą pakeisčiau pasitikėjimu, kad vergiškus suvaržymus ir beprasmius ritualus pakeisčiau tarnyste ir dėkingu garbinimu. Bet tiems, kurie sėdi tamsoje, tai tebėra tiesa, jog 'baimė Viešpačiui yra išminties pradžia.' Tačiau, kada šviesos yra daugiau, tada Dievo sūnūs yra vedami į tai, jog Begalinįjį šlovintų dėl to, kas jis yra, vietoje to, kad jo bijotų dėl to, ką jis daro."
"Jūs buvote mokomi, jog turėtumėte 'Dievo bijoti ir laikytis jo įsakymų, nes tai yra žmogaus visuotinė pareiga.' Bet aš atėjau duoti jums naują ir aukštesnį įsakymą. Aš mokiau jus "mylėti Dievą ir išmokti vykdyti jo valią, nes tai yra išlaisvintų Dievo sūnų aukščiausioji privilegija.' Jūsų tėvai buvo mokomi 'bijoti Dievo – Visagalio Karaliaus.' Aš jus mokau, 'Mylėkite Dievą – visagailestingąjį Tėvą.'
Kiek iš mūsų gali sau pripažinti širdyje, kad MYLI TĖVĄ, o ne kažkokį abstraktų DIEVĄ? Ir iš viso, AR MYLI? Ar JAUČIA JAM MEILĘ, AR TIK SAKO ŽODŽIUS, BET SIELOJE NEJAUČIA JOKIO MEILĖS TĖVUI PATYRIMO?
Ir taip pat labai svarbus Jėzaus paaikšinimias, kad jis turi TĄ PATĮ TĖVĄ SU MUMIS. I rpats jis yra mūsų BROLIS. Būtent dėl to ir mes turime TARASTI TĖVĄ SAVYJE, KAD PAJAUSTUME MUS JUNGIANTĮ GYVĄ DVASINĮ RYŠĮ SU JĖZUMI PER TĖVO DVASIĄ, MINTIES DERINTOJĄ, ESNTĮ KIEKIVENO IŠ MŪSŲ VIDUJE. Mes esame VIENA ŠEIMA VISA KŪRINIJA. Ne tik Jėzus, bet ir visi tokie Sūnūs, kaip Jėzus, Mykolai, ir jų partnerės, Visuotinių Visatų Motinos Dvasios, ir visi angelai, ir daugybė įvairių dvasių kitų kategorijų, visi esame TĖVO ŠEIMA. Ir tik atradę Tėvą savyje imsime PATIRTI SAVO PRIKLAUSYMĄ, REALŲ PRIKLAUSYMĄ, VISŲ TĖVO ŠEIMAI.
"Dangaus karalystėje, kurią skelbti aš atėjau, nėra aukšto ir galingo karaliaus; šitoji karalystė yra dieviškoji šeima. Visuotinai pripažįstamas ir neribotai garbinamas šitos toli nusidriekiančios išmintingų būtybių brolystės centras ir vadovas yra mano Tėvas ir jūsų Tėvas. Aš esu jo Sūnus, ir jūs taip pat esate jo sūnūs. Dėl to amžinai yra tiesa, kad jūs ir aš pagal dangiškąjį statusą esame broliai, ir tuo labiau yra taip, kadangi mes tapome broliais žemiškojo gyvenimo materialaus kūno pavidalu. Dėl to, nustokite bijoti Dievo kaip karaliaus ar tarnauti jam kaip šeimininkui; mokykitės jam reikšti gilią pagarbą kaip Kūrėjui; gerbkite jį kaip savo dvasinės jaunystės Tėvą; mylėkite jį kaip gailestingą gynėją; ir galiausiai garbinkite jį kaip savo brandesnio dvasinio suvokimo ir dėkingumo mylintį ir visaišmintį Tėvą."
Žmogaus neišmanymas privėlė daug klaidingų sampratų, dėl to mes ir nežinojome tokios Tėvo sampratos, kad Jis yra VIEN TIK MYLINTIS IR NET MŪŲS PAČIŲ VIDUJE PATALPINĘS SAVO DALELĘ. Būtent dėl tokio klaidingų nuostatų mes buvome praradę savo ORUMĄ, kurį taip pat atstatyti ir buvo atėjęs mūsų Sūnus Kūrėjas, Mykolas, Jėzaus iš Nazareto žmogiškuoju pavidalu. Štai dėl ko mes PRIVALOME GALŲ GALE PABUSTI IŠ DVASINIO LETARGO MIEGO IR ĮSIGILINTI Į JĖZAUS MOKYMUS:
"Iš jūsų klaidingų sampratų apie Tėvą danguje gimsta melagingos idėjos apie nuolankumą ir atsiranda didelė dalis jūsų apgavysčių. Žmogus savo prigimtimi ir kilme gali būti žemės kirminas, tačiau, kada jo viduje apsigyvena manojo Tėvo dvasia, tada tas žmogus savo likimu tampa dieviškas. Manojo Tėvo padovanota dvasia tikrai sugrįš į savosios kilmės dieviškąjį šaltinį ir visatos lygį, o mirtingojo žmogaus žmogiškoji siela, kuri bus tapusi šitos viduje gyvenančios dvasios iš naujo gimusiu vaiku, tikrai pakils su šia dieviškąja dvasia į pačią amžinojo Tėvo akivaizdą."
Dėl to mes turime patys susimąstyti, kurie ritualai yra GYVI IR JAUDINA SIELĄ, O KURIE YRA KAIP AKMUO PO KAKLU IR MUS SKANDINA. Mes turime įkvėpti gaivaus oro gurkšnį ir pajausti Tėvo meilę savyje, o tada ir pajaus sielą, kurie ritualai ją stumia tolyn nuo gyvo Tėvo gyvo ryšio.
"Pretenzingo ir apsimestinio nuolankumo beprasmiai ir sukeliantys degradavimą įpročiai yra nesuderinami su dėkingumu jūsų išgelbėjimo šaltiniui ir su jūsų iš dvasios gimusios sielos likimo suvokimu. Nuolankumas prieš Dievą visiškai dera jūsų širdies gelmėse; nuolankumas prieš žmones yra rekomenduotinas; bet sąmoningo ir siekiančio atkreipti dėmesį nuolankumo apgavystė yra vaikiška ir neverta apsišvietusių karalystės sūnų.
"Pranašas Jeremijas gerai apibūdino daugelį mirtingųjų, kada sakė: 'Žodžiais jūs esate arti Dievo, bet širdimi esate nuo jo toli.' Ir argi jūs taip pat neskaitėte pranašo to siaubingo perspėjimo, kuris sakė: 'Šventikai moko apie jį nusamdyti, o pranašai pranašauja apie jį už pinigus. Tuo pačiu metu jie išpažįsta pamaldumą ir skelbia, jog Viešpats yra su jais.' Argi jūs nebuvote tinkamai perspėti, kad yra tokių, kurie 'savo artimiesiems kalba apie ramybę, o savo širdyje puoselėja piktadarybę,' tokių, kurie 'pataikuja žodžiais, norėdami įsiteikti, nors jų širdis yra atsidavusi dviveidiškumui'? Iš patiklaus žmogaus visų kančių, nė viena nėra tokia siaubinga, kaip 'būti sužeistam patikimo draugo namuose.'"
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,

Algimantas
2007-07-11 23:01:38




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal