Forumas: temos peržiūra
Kodėl Tėvo nereikia BIJOTI? Kodėl Jį reikia MYLĖTI? Štai kaip to JĖZUS mokė savo apaštalus.
Kodėl Tėvo nereikia BIJOTI? Kodėl Jį reikia MYLĖTI? Štai kaip to JĖZUS mokė savo apaštalus.
------------------------------------------
6. "VIEŠPATIES BAIMĖ"
Būtent Gamale, vakarinio susirinkimo metu, Pilypas tarė Jėzui: "Mokytojau, kodėl yra taip, kad Raštai mus moko ‘Viešpaties bijoti,’ tuo tarpu tu nori, kad mes žvelgtume į Tėvą danguje be baimės? Kaip mums suderinti šituos mokymus?" Ir Jėzus atsakė Pilypui, tardamas:
"Mano vaikai, manęs nestebina, kad jūs pateikiate tokius klausimus. Iš pradžių žmogus galėjo išmokti gilios pagarbos būtent tiktai patirdamas baimę, bet aš atėjau apreikšti Tėvo meilę, taip, kad garbinti Amžinąjį jus trauktų sūnaus kupino meilės suvokimo ir Tėvo giluminės ir tobulos meilės atoveikio traukos dėka. Aš tikrai norėčiau jus išvaduoti iš tokios vergystės, kada jūs varote save per vergišką baimę į pasibjaurėtiną tarnavimą pavydžiam ir įniršusiam Karaliui-Dievui. Aš iš tiesų norėčiau jus mokyti apie Dievo ir žmogaus Tėvo-sūnaus ryšį taip, kad jūs būtumėte džiugiai vedami į tai, jog kilniai ir dieviškai laisva valia garbintumėte mylintį, teisingą, ir gailestingą Tėvą-Dievą.
"Ši 'Viešpaties baimė' turėjo skirtingas prasmes per vienas po kito ėjusius amžius, atsiradusi iš baimės, ji per kentėjimą ir siaubą pasiekė pagarbą iš baimės ir gilų gerbimą. Ir dabar nuo gilaus gerbimo aš iš tiesų jus vesiu aukštyn, per suvokimą, supratimą, ir dėkingumą, į meilę. Kada žmogus pripažįsta tiktai Dievo darbus, tada Aukščiausiajam jis ima jausti baimę; tačiau kada jis pradeda suprasti ir patirti gyvojo Dievo asmenybę ir charakterį, tada jis ima vis labiau mylėti tokį gerą ir tobulą, visuotinį ir amžinąjį Tėvą. Ir būtent kaip tik šitas žmogaus ryšio su Dievu pakeitimas ir sudaro Žmogaus Sūnaus misiją žemėje.
"Protingi vaikai savo tėvo nebijo dėl to, kad iš jo rankų gali gauti gerų dovanų; bet jau gavę gausybę gerų dalykų, padovanotų, padiktavus tėvo meilei savo sūnums ir dukroms, šitie labai mylimi vaikai savąjį tėvą dėl nepaprastai dosnaus geradariškumo ima mylėti su atsakomuoju pripažinimu ir dėkingumu. Dievo gerumas veda į atgailavimą; Dievo geradariškumas veda į tarnavimą; Dievo gailestingumas veda į išgelbėjimą; tuo tarpu Dievo meilė veda į išmintingą ir nuoširdų garbinimą.
"Jūsų protėviai Dievo bijojo, nes jis buvo galingas ir paslaptingas. Jūs tikrai jį nepaprastai mylėsite, nes jis yra nuostabus meile, dosnus gailestingumu, ir šlovingas tiesa. Dievo galia žmogaus širdyje sukelia baimę, bet jo asmenybės kilnumas ir teisingumas pagimdo gilią pagarbą, meilę, ir savanorišką garbinimą. Pareigingas ir mylintis sūnus nejaučia baimės ar siaubo net ir galingam ir kilniam tėvui. Aš atėjau į šitą pasaulį, kad baimę pakeisčiau meile, kad sielvartą pakeisčiau džiaugsmu, kad siaubą pakeisčiau pasitikėjimu, kad vergiškus suvaržymus ir beprasmius ritualus pakeisčiau tarnyste ir dėkingu garbinimu. Bet tiems, kurie sėdi tamsoje, tai tebėra tiesa, jog 'baimė Viešpačiui yra išminties pradžia.' Tačiau, kada šviesos yra daugiau, tada Dievo sūnūs yra vedami į tai, jog Begalinįjį šlovintų dėl to, kas jis yra, vietoje to, kad jo bijotų dėl to, ką jis daro.
"Kada vaikai yra maži ir nemąstantys, tada juos būtinai reikia įspėti, kad savo tėvus gerbtų; tačiau kada jie auga ir kažkuria
[1676]▼
prasme ima labiau suvokti tėvų tarnavimo ir apsaugos naudą, tada jie yra vedami per supratingą pagarbą ir augančią meilę į tokio lygio patyrimą, kur jie iš tikrųjų savo tėvus myli daugiau už tai, kas jie yra, o ne už tai, ką jie yra padarę. Tėvas savo vaiką myli iš prigimties, bet vaikas savo meilę tėvui turi išvystyti pradedant baime, ką jo tėvas gali padaryti, toliau per baimingą pagarbą, siaubą, priklausomybę, ir gilią pagarbą, į dėkingą ir švelnios meilės jausmą.
"Jūs buvote mokomi, jog turėtumėte 'Dievo bijoti ir laikytis jo įsakymų, nes tai yra žmogaus visuotinė pareiga.' Bet aš atėjau duoti jums naują ir aukštesnį įsakymą. Aš mokiau jus "mylėti Dievą ir išmokti vykdyti jo valią, nes tai yra išlaisvintų Dievo sūnų aukščiausioji privilegija.' Jūsų tėvai buvo mokomi 'bijoti Dievo – Visagalio Karaliaus.' Aš jus mokau, 'Mylėkite Dievą – visagailestingąjį Tėvą.'
"Dangaus karalystėje, kurią skelbti aš atėjau, nėra aukšto ir galingo karaliaus; šitoji karalystė yra dieviškoji šeima. Visuotinai pripažįstamas ir neribotai garbinamas šitos toli nusidriekiančios išmintingų būtybių brolystės centras ir vadovas yra mano Tėvas ir jūsų Tėvas. Aš esu jo Sūnus, ir jūs taip pat esate jo sūnūs. Dėl to amžinai yra tiesa, kad jūs ir aš pagal dangiškąjį statusą esame broliai, ir tuo labiau yra taip, kadangi mes tapome broliais žemiškojo gyvenimo materialaus kūno pavidalu. Dėl to, nustokite bijoti Dievo kaip karaliaus ar tarnauti jam kaip šeimininkui; mokykitės jam reikšti gilią pagarbą kaip Kūrėjui; gerbkite jį kaip savo dvasinės jaunystės Tėvą; mylėkite jį kaip gailestingą gynėją; ir galiausiai garbinkite jį kaip savo brandesnio dvasinio suvokimo ir dėkingumo mylintį ir visaišmintį Tėvą.
"Iš jūsų klaidingų sampratų apie Tėvą danguje gimsta melagingos idėjos apie nuolankumą ir atsiranda didelė dalis jūsų apgavysčių. Žmogus savo prigimtimi ir kilme gali būti žemės kirminas, tačiau, kada jo viduje apsigyvena manojo Tėvo dvasia, tada tas žmogus savo likimu tampa dieviškas. Manojo Tėvo padovanota dvasia tikrai sugrįš į savosios kilmės dieviškąjį šaltinį ir visatos lygį, o mirtingojo žmogaus žmogiškoji siela, kuri bus tapusi šitos viduje gyvenančios dvasios iš naujo gimusiu vaiku, tikrai pakils su šia dieviškąja dvasia į pačią amžinojo Tėvo akivaizdą.
"Nuolankumas, iš tikrųjų, tampa mirtinguoju žmogumi, kuris visas šitas dovanas gauna iš Tėvo danguje, nors visiems tokiems įtikėjimo kandidatams į dangiškosios karalystės amžinąjį kilimą yra suteikiamas dangiškasis orumas. Pretenzingo ir apsimestinio nuolankumo beprasmiai ir sukeliantys degradavimą įpročiai yra nesuderinami su dėkingumu jūsų išgelbėjimo šaltiniui ir su jūsų iš dvasios gimusios sielos likimo suvokimu. Nuolankumas prieš Dievą visiškai dera jūsų širdies gelmėse; nuolankumas prieš žmones yra rekomenduotinas; bet sąmoningo ir siekiančio atkreipti dėmesį nuolankumo apgavystė yra vaikiška ir neverta apsišvietusių karalystės sūnų.
"Jūs gerai elgiatės, kad esate nuolankūs prieš Dievą ir save kontroliuojate prieš žmones, bet tegu jūsų nuolankumas būna dvasinės kilmės, o ne savo paties sąmoningai suvokiamo savojo teisumo viršenybės jausmo saviapgaulės demonstravimas. Pranašas kalbėjo apgalvotai, kada sakė, 'Eik nuolankiai su Dievu,' nes, nors Tėvas danguje ir yra Begalinysis ir Amžinasis, bet jis taip pat gyvena ir viduje ‘to, kuris turi atgailaujantį protą ir nuolankią dvasią.' Mano Tėvas niekina pasididžiavimą, neapkenčia apgaulės, ir bjaurisi piktybiniu blogiu. Ir būtent dėl to, kad pabrėžčiau nuoširdumo ir tobulo pasitikėjimo dangiškojo Tėvo meilės kupina parama ir ištikimu vadovavimu vertę, aš taip dažnai kalbėdavau apie mažą vaiką, kaip parodantį proto požiūrį ir
[1677]▼
dvasios reagavimą, kurie yra tokie esminiai mirtingojo žmogaus įžengimui į dangiškosios karalystės dvasines realybes.
"Pranašas Jeremijas gerai apibūdino daugelį mirtingųjų, kada sakė: 'Žodžiais jūs esate arti Dievo, bet širdimi esate nuo jo toli.' Ir argi jūs taip pat neskaitėte pranašo to siaubingo perspėjimo, kuris sakė: 'Šventikai moko apie jį nusamdyti, o pranašai pranašauja apie jį už pinigus. Tuo pačiu metu jie išpažįsta pamaldumą ir skelbia, jog Viešpats yra su jais.' Argi jūs nebuvote tinkamai perspėti, kad yra tokių, kurie 'savo artimiesiems kalba apie ramybę, o savo širdyje puoselėja piktadarybę,' tokių, kurie 'pataikuja žodžiais, norėdami įsiteikti, nors jų širdis yra atsidavusi dviveidiškumui'? Iš patiklaus žmogaus visų kančių, nė viena nėra tokia siaubinga, kaip 'būti sužeistam patikimo draugo namuose.'"
7. SUGRĮŽIMAS Į BETSAIDĄ
Andriejus, pasitaręs su Simonu Petru ir gavęs Jėzaus pritarimą, paliepė Dovydui Betanėje pasiųsti pasiuntinius į tas įvairias pamokslavimo grupes su nurodymu užbaigti keliavimą ir sugrįžti į Betsaidą ketvirtadienį, gruodžio 30-ąją. Tą lietingą dieną iki vakarienės visa apaštališkoji grupė ir mokantys evangelininkai buvo parvykę į Zabediejaus namus.
Grupė liko drauge per Sabato dieną, buvo apgyvendinta Betsaidos ir netoli esančio Kapernaumo namuose, po šito visiems buvo suteiktas dviejų savaičių poilsis nuvykti namo pas savo šeimas, aplankyti savo draugus, ar pažvejoti. Tos dvi ar trys dienos, kada jie buvo kartu Betsaidoje, buvo, iš tiesų, jaudinančios ir įkvepiančios; net ir senesniųjų mokytojų įtikėjimą padidino jaunieji pamokslininkai, kada jie pasakojo apie savuosius patyrimus.
Iš 117 evangelininkų, kurie dalyvavo šitoje antrojoje pamokslavimo kelionėje po Galilėją, tiktai maždaug septyniasdešimt penki išlaikė realaus patyrimo išmėginimą, ir netrukus turėjo būti paskirti į tarnystę pasibaigus šiam dviejų savaičių poilsiui. Jėzus su Andriejumi, Jokūbu, ir Jonu pasiliko Zabediejaus namuose ir daug laiko praleido aptarinėdami karalystės gerovę ir išplėtimą.
------------
Dėl to NIEKADA NEBIJOJKITE TĖVO. PAMILKITE JĮ ATRADĘ SAVO VIDUJE.
Ir tik atradę Tėvą SAVYJE pajausite meilę VISIEMS. Ir visą laiką gyvensite palaimos būsenoje be baimės ir nerimo.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-07-08 15:51:39
Komentarai
Vaidai, ai koks tu esi piktas žmogus. Nugi net Mamontovas dainuoja, kad niekada meilės nebus per daug, tai kaipgi Dievas gali būti PERDAUG mylintis?Aaa, supratau. Jau supratau pats. Jei Dievas būtų mažiau mylintis, tu galbūt irgi galėtum taip pat ne mažiau mylėti. O dabar - Dievas tau yra NEPASIEKIAMAS. Tu tai jauti, žiauriai ir skausmingai jauti, tik to dar nesuvoki arba nedrįsti to pripažinti tiesiai.
Jonas
2007-07-11 22:57:27
Rosa, tavo pavyzdyje yra aiškiai matoma klaida ir pripaišymas to ko nėra. Tu rašai citatą kur Jėzus vykdo Dievo valią, bet JŪS IR TIK JŪS PRIPAIŠOTE KAD JIS TAI DARO IŠ BAIMĖS.
Galbūt nepriėjai tokios galimybės savo pamąstymuose, kad Dievas yra toks geras ir mylintis, toks viską žinantis išminties šaltinis, kad yra tiesiog išmintinga juo pasitikėti. Kai Jėzus taip sako - tai rodo kad jis pažįsta tobuląjį Tėvą, jis taip pat nori būti toks geras kaip ir Tėvas todėl elgiasi sutinkamai su jo valia, su jo išmintimi.
Daug arčiau apie Dievą mastyti besąlyginės intelektualios meilės, išminties, sąvokomis, negu žmogiškomis baimėmis, nerimu, abejonėmis, nepasitikėjimu. Žinau kad galbūt tai gali nepriimtina, bet man pačiam pradžioje ir kažkiek ir dabar Tėvas pavaizduojamas TIKRAI MYLINTIS, ir net PERDAUG GERAS, PERDAUG MYLINTIS, iš tiesų TOBULAS PIRMASIS ŠALTINIS IR CENTRAS. Garbė jam, kuriuo vieninteliu per amžinybę galima žavėtis kaip viso kas gera šaltiniu.
Vaidas
2007-07-11 15:00:32
Be abejo, Dievo baimės samprata su laiku keičiasi. Šiandien galima naujai pažiūrėti į Dievo baimės sąvoką.
"Dievo baimės dovana regima Jėzuje, kai jis sako: "Aš darau vien tik tai, kas malonu Tėvui. Nieko nedarau iš savęs, bet tik tai, ką daro ir Tėvas". Tai ir yra Dievo baimė. "Aš nedarau nieko, kas nuliūdintų Tėvą". Jėzuje išsiskleidžia šios dovanos pilnatvė. Dievo baimės dovana veikia ir mumyse. Šventoji Dvasia, veikianti mumyse, neleidžia, kad įžeistume Tėvą. Ji kalba mūsų širdžiai apie Tėvo meilę ir mes nenorime nuliūdinti Tėvo savo poelgiais ar mintimis. Taigi Tėvo malonė gali ilsėtis mumyse taip, kaip ji ilsėjosi Jėzuje". (Išgirsk Tėvo balsą, 2006.)
Rosa
2007-07-11 11:26:27
žvelk giliau-ten neplautos kojos
Sysiui
2007-07-10 20:59:41
VAvavui,
ne apie avalyne kalbam:)
Sysas
2007-07-10 19:38:40
O tavo dar batai nemadingi,Sysiau.
VA
2007-07-10 17:39:57
kvailiui,
Tai kuom tu vadovaujies? Urantija? Biblija? Ar Leninu?
Sysas
2007-07-10 16:30:58
Sysiau,ką tu čia iš viso veiki UK puslapyje?Turi savo bibliją ir sek ja,o ne užsiimk balbatavimu.Algimantas biblijoje.lt gi nemirksta.Skaitai bibliją,bet nesupranti,kad sekant Kristumi,lankytis tokiuose puslapiuose,kaip UK ir lįsti į beprasmius ginčus,nedera.Ar tavo manymu J.K. elgtųsi taip,kaip tu elgiesi?
?
2007-07-10 16:25:06
Petrui,
Citatos turi atskleist konteksta. Dievo zodis ir yra pagrindinis ir galutinis apreiskimas, kuris suteikia gyvybe siam gyvenimui bei atskleidia ateities ir busimojo gyvenimo esme.
Sysas
2007-07-10 12:25:17
ŠviesŪsis žmogau , Sysai , tu remiesi Šv. Raštu , o aš prie jo pridedu dar ir Urantijos knygą ir gaunu labai gerą Apreiškimą , kuris moko , kad reikia žiūrėti į priekį , o ne atgal. Svarbiausia nesukišti visų knygų ir citatų į savo galvelę , bet pagauti būties ir gyvenimo ęsmę , dabar , šią akimirką.
Petras
2007-07-10 12:04:00
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]