Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Esame tam – kad išliktume Gyvajame Kelyje

Atsiverkite tiek, kad – Kūrėjas – kalbėtų jūsų lūpomis – kaip dažnai girdime šį mokymą, sakomą mums. Sakomą iš Širdies to, kuris pats Gyvena tokiu patyrimu, ir būtent mūsų atsivėrusios Kūrėjui Širdys tą ir junta – Rojaus Trejybės-AŠ ESU Meilės Virpesių Kalbą pagarsinamą mūsų Dvasinio Mokytojo lūpomis. Pagarsinamą kiekvienam, kuris trokšta atrasti Kūrėją, pažinti Jį ir Juo Gyventi.
Kiekvienas mokymas talpina savyje nuostabius virpesius ir kiekvienas mes juntame jų atitinkamą svorį priklausomai nuo savo paties atsivėrimo Kūrėjui gelmės.
Išrašinėjau sausio mėnesio Algimanto pamokomąjį žodį, ir mane tąkart labai sujaudino viena mintis jo išsakyta. Tiesiog ją išgirdusi taip ir likau su ja mintyse kurį laiką. Po to užmiršau, o vėliau ir vėl ji man netikėtai sugrįžo, kad apie ją pamąstyčiau. O beveik visada juk būna taip, kad labai greitai dar prieš akimirką tavyje taip intensyviai apsigyvenusios mintys, kitą akimirką, žiūrėk, jau pasilieka užmarštį, nes naujos užkloja prieš tai buvusias, palikusios tas, senesnes, giliai tūnoti sau.
Tačiau dabar, vėl mintimis sugrįždama prie to teiginio, sėdau – rašyti. Juk tai vienas iš nuostabiausių patyrimų – Forumas – skirtas mus sujungti brolystėje, vieniems su kitais dalinantis savosiomis įžvalgomis.

Prieš aštuonerius metus kai pradėjau lankyti Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę – tada šventovė vadinosi Rojaus Trejybės vardu – AŠ ESU dar negarbinome – aš nuo pat pradžių ypatingą dėmesį skirdavau Tylos praktikai. Tai kas mane visada traukė ir traukia, tai pats Kūrėjas. Jo Asmenybė. Tai aš ir kalbėdavau Jam, savo mylimam Tėvui – Širdimi, nes jutau, kad esu visada išklausoma, bet gi norisi patirti – ir išgirsta. Taip po keleto mėnesių Tylos praktikos taikymo, aš pirmą kartą išgirdau Minties Derintojo man perteiktą mintį – Perskaityk mokymą apie Ryžtą. Tie virpesiai, kurie tada taip mane pamalonino savo tokiu iki tol niekada nepatirtu man švelnumu – mane tiesiog taip pradžiugino, kad aš negalėjau nepasidalinti savo nuostabiuoju patyrimu su mūsų Dvasiniu Mokytoju, kuris visada taip nuoširdžiai džiaugiasi kiekvienu mūsų net ir menkiausiu pasiekimu šiame dvasiniame Gyvajame Kelyje. Maža to, jis niekada nepasakys, kad tai – menkas patyrimas, o giluminiai išplės mūsų pačių žvilgsnį į mūsų patirtą patyrimą, taip padėdamas suprasti koks – kiekvienas – mes esame mylimas Kūrėjo sūnus ar dukra su individualiu ir pačiu nuostabiausiu patyrimu, kuris mums buvo suteiktas kaip atpildas už įdėtas pastangas ir tai tik pati pradžia į mūsų stiprėjimą – jeigu – bus dedamos pastangos ir toliau.
Taigi – yra – toks mokymas Tėvo suteiktas, kuris būtent taip ir vadinasi – Tėvo mokymas apie Ryžtą.
Tėvas mums sako – Mano mylimas sūnau, ryžtas yra Mano pasireiškimas jūsų materialiais veiksmais, atsidavus Manajam vedimui iš vidaus. Jūs negalite būti ryžtingi, kad ir kiek to trokštų jūsų Man atsivėrusi siela, jeigu ji pati nesirems į Mano vedimą atlikti praktinius veiksmus. O su kiekvienu praktiniu žingsniu siela įgyja vis didesnį pasitikėjimą Mano vedimu ir savo jėgomis, kurias taip pat semia iš Manęs, per gyvą bendravimą su Manimi. Todėl, jūsų atžvilgiu, Ryžtas yra jūsų asmeninis ryšys su Manimi ir to ryšio kasdieninis pritaikymas materialiuose darbuose. (Rojaus Trejybė, Akimirkos Amžinybė 351-03)
Vos pramerkus akis, kiekvieną rytą trokštu pasikalbėti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Tie virpesiai, kuriuos juntu kalbėdama savo Tėvams tampa tokia Trauka, kurią norisi gerti vėl ir vėl, norisi Gyventi tų virpesių lauke nuolat, kad mano materialūs veiksmai materialioje aplinkoje ir būtų Kūrėjo pasireiškimas juntant Jo vedimą.
Bet gi aplinka tamsi, niūri, liūdna ir pilka mūsų Urantijoje, kupina neteisingumo. Kaip gyventi? klausia žmonių akys. Klausia. Bet ar nori išgirsti? Ar iš tikrųjų nori Gyventi? nes atsakymas čia pat – jų Širdyje. Tačiau užverta širdis, negalės gi išgirsti Kūrėjo vedimo, nes tai per daug sunki užduotis bus – būti Ryžtingam.
Gyvajame Kelyje viskas sustyguojama Tvarkingai, Nuosekliai, tad mums reikalinga – Kantrybė. O kantrybę mes išsiugdysime tik gyvojo ryšio su Kūrėju dėka. Dar niekam neatnešė naudos skubėjimas, lėkimas, bėgimas. Jeigu žmogus skuba, aplinkybės pačios jį sustabdys, bet su skaudžiomis pasekmėmis, ir tada stotis ant aukštesnio laiptelio bus dar sunkiau nei iki tų pirmųjų klaidingų žingsnelių, kurie buvo tokie priimti – be Kūrėjo.
Nė nenutuokiantis, kad Kūrėjas yra mūsų viduje – mūsų viduje – kokia tai nuostabi žinia – žmogus ir negali elgtis išmintingai. Tačiau tai sužinojęs ir pajutęs troškimą Kūrėjo Asmenybei – gerte gerti Jį, Gyventi Juo – tu dedi tam nuoširdžias pastangas. Taip prasideda tavoji nuostabioji kelionė į iki šiol nė neįsivaizduojamus plačiuosius vandenynus Kūrėjo Meilės Virpesių Lauke. Tačiau tu pats esi tas, kuris nubrėži ribą tarp savęs ir Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU ir tu pats tą Meilės Virpesių Lauką sumažini aplink save, įsprausdamas save į materialius malonumus, kurie daug kam vis tik tampa didesne trauka, nei Kūrėjo teikiama nuoseklaus augimo patyrimo motyvacija.
Argi įmanoma atsistoti ant aukštesnio dvasinio laiptelio, nepraėjus pirmojo, antrojo, trečio – iš eilės. Ar galima norėti duoti kitiems daugiau, nei tu gali duoti-dalinti savęs šiai akimirkai? Galima. Galima norėti būti Ryžtingesniu – bet vien noro neužteks, nes tam turi būti žengiami praktiniai žingsniai su Kūrėju per nuoširdų savęs atvėrimą Jam. Ta Trauka Kūrėjui yra pati didžiausia dovana, kuria tu nori gyventi ir kuri – palaipsniui – tirpdo tavąsias baimes ir ydas per vis glaudesnį ryšį su Juo.
Noras pasirodyti geresniu, nuostabesniu, protingesniu ir panašiai, rodo, kad mirtingojo puikybė gausiai subujojusi. O tas, kuris semiasi Kūrėjo Meilės virpesių – tyliai – suteiks pagalbą ir tuo niekada nesipuikuos ir nesididžiuos, nes jo vidus – myli – ir dalina save kitiems be jokio atlygio ir užmokesčio. Pagyrų jam nereikia – jos jo neveikia, nors šiltas žodis yra žinoma, kad aukšto dažnio virpesiai, bet tokiuose žodžiuose neturi būti nė krislelio falšo, tik nuoširdumas ir tik per nuoširdumą – kuris yra Kūrėjo charakterio savybė – žodžiai natūraliai išsilieja tokie, kurie atitinka ir tavo brolio ar sesės virpesių nematomą, bet juntamą Nuoširdumo ir Meilės Gyvą kalbą.

Būtent – Gyva – skalsi kalba ir patraukia mano Širdį kai klausau Algimanto pamokomuosius žodžius. Ir toji sausio mėnesio pabaigoje išrašyto mokymo mintis taip ypatingai tą akimirką palietusi mano vidų, skambėjo taip – Kadangi Gyvasis Kelias neturi ritualų, tai mes jame esame gyvi tiktai tiek, kiek atliekame praktinius žingsnius – žengiame Gyvuoju Keliu. Jeigu takeliu niekas neina, labai greit jį pasigrobia piktžolės ir po kurio laiko tu net nesuvoksi, kad čia buvo tas kelias, kuriuo galėjai žengt, fizine prasme. (Algimanto pamokomasis žodis, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2019 01 26)
Gyvasis Kelias yra Gyvas, bet tą pajausi tik praktikoje, ne samprotaudamas apie Gyvąjį Kelią, bet juo žengdamas – priimant įvairiausius kasdienius sprendimus, kurie atitinka Kūrėjo valią, arba ne. Įtikėjimo seklus patyrimas neleidžia giluminiai pažvelgti į nebūtinai kitų, bet ir savo paties veiksmus, todėl klaidos mūsų kelyje net ir dedant nuoširdžias kasdienes pastangas, yra tiesiog neišvengiamos, o jos atneša ir pasekmes galbūt atvedančias ir į krizę. Tačiau kiekvienas tavojo kelio posūkis – ar tai pakilimas ar tai krizės akimirkos – yra vis tiek tavo sprendimų priėmimo nuolatinis metas, kai tu ir atsiskleidi savimi arba susigūži ir Ryžto tavyje tada nebelieka, kuris dar prieš akimirką galėjo būti dar ir koks pavyzdingas.
Gyvajame Kelyje esame tam, kad nepasitrauktume iš jo. Būtent sunkiomis akimirkomis tu gali patikrinti pats save – ar tavoji Meilė Tėvams išliko, gal ir padidėjo? o gal Gyvasis Kelias pasidaro per sunkus juo žengti. Tai ir bus tavo išbandymų metas, kai ne teorija tenka gyventi, bet savo priimtų praeityje, priimamų dabar, o už minutės jau kitų sprendimų, priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio veikimo pasireiškime. Iš esmės, tas vyksta nuolat, taip, bet Gyvajame Kelyje iššūkiai didėja, jeigu mes esame tame Gyvajame Kelyje ne tie teorikai, bet praktikai, meldžiantys dar didesnių iššūkių mūsų dvasiniam stuburui stiprinti.
Kuo stipriau mumyse pasireiškia Kūrėjo Meilė, tuo ir mūsų Širdys vis labiau ir labiau ne tik, kad linksta į Gyvąjį Kelią, bet jame Gyvena Gyvą Gyvenimą. Ir tada tu esi tas, kuris neleis piktžolėms pasigrobti to takelio, kad ateities kartos nė nesuprastų, kad čia buvo tas kelias, kuriuo galėjo būti žengta. Kelias, kuriuo mes, urantai, ir žengiame ne tik savo paties šviesėjimo vardan, bet – ateities kartų vardan.
Esame čia tam, kad žengtume – Ryžtingai – kasdieniuose materialiuose darbuose pritaikydami Išmintį asmeninio gyvo ryšio su Tėvais dėka. Tad nėra kito būdo mums augti kaip tik klausantis Gyvosios – Tylos – kuri mums diktuos iš vidaus teisingus sprendimus, pakuždės mums kuris takelio vingis yra teisingas, o kuris apgaulingas ir į jį neverta nė žvilgtelt, nes tai gailesčio kupinas vingis, kuriuo pasukus, taip lengvai visas laukas apsisės piktžolėmis, kad iš tikrųjų tu atsisukęs atgal nė nesuprasi kur gi buvo tas takelis, kuriuo tu galėjai žengti daugiau pasistengdamas, dėdamas daugiau pastangų, kurias tu žinojai, kad turi dėti, bet save raminai, kad rytoj, gal kitą dieną – šiandien dar reikia nuveikti tą, aną.. noro nėra dėti pastangas dvasiniam pamatui kurti, nėra.

Vis tiktai, giliu Įtikėjimu grindžiama komunija su Kūrėju ir tegali būti motyvacija Gyventi. Gyventi Gyvą Gyvenimą. Negali mūsų gyvenimas būti Prasmingas bandant į nuošalę nustumti Tėvus savo nenoru atsigręžti visu nuoširdumu į Juos.

Niekas nesakė, kad Gyvasis Kelias yra lengvas.
Pabandykime atsakyti sau – Ar mano viduje viešpatauja Kūrėjas? ar mano siekiai atremti į Jį? ar Rojaus Trejybė-AŠ ESU yra mano Siekinys ne pribėgant kartais komunijoje, bet palaikant ją kuo dažniau, nes – būsena – jaučiu tą Trauką Tėvams. Ir taip kiekvienas mes turėdamas laisvą valią, Kūrėjo padovanotą – niekam nevalia jos laužyti – ją ir panaudojam Įtikėjimo gilinimui, kad ir kokios aplinkybės mus suptų, kiekvienam asmeniškai Kūrėjo nutiestame ir pagal pečius parengtame iššūkių kelyje, bet visada nukreiptą – Visumos Labui.
Tai – nuoširdžias pastangas dedančių Kūrėją savuoju gyvenimo Centru pavertusių urantų Kelias.

Ir vis tik, užleidus piktžolėmis Gyvąjį Kelią, teliktų ilgesingi prisiminimai ir priekaištai sau, kad tikrai galėjai daugiau, nes niekada niekas neatstos Kūrėjo Gyvo Patyrimo, kuris ir tegali būti Gyvas – dedant pastangas. Nuoširdžias ir Nuoseklias.

Kūrėjas yra Gyvas ir Jis yra kiekvieno viduje, ir kiekvienas gali Jį atrasti – skelbia Algimanto Evangelija. Tai štai ką liudyti savuoju patyrimu ir esame pakviesti į Gyvąjį Kelią, asmeniškai kiekvienas.

Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2019-03-14 01:35:33

Komentarai

Visatos sunkumai ir planetinės kliūtys yra būtinos kaip mokymo patyrimo dalis, kuri užtikrina mirtingųjų tvarinių besivystančių sielų augimą ir vystymąsi, progresinį tobulumą. Žmogiškosios sielos sudvasinimas reikalauja betarpiško patyrimo, kada platus spektras realių visatos problemų yra sprendžiamos tokiu būdu, kuris lavina. Gyvulinė prigimtis ir žemesniosios valinių tvarinių formos palankia kryptimi nesivysto tada, kada aplinkybės yra lengvos. Probleminės situacijos, drauge su akstinų pasireiškimu, veikia drauge, jog sukeltų tokią proto, sielos, ir dvasios veiklą, kuri galingai prisideda prie to, kad mirtingasis žengtų į priekį į vertingų tikslų pasiekimą, ir prie to, kad būtų pasiekiami aukščiausieji dvasinio likimo lygiai. 1719 – 02 – 02. Per pastaruosius du vadinamuosius civilizuotos evoliucijos amžius mes prie šios planetos sunaikinimo prisidėjome, t.y. planetai buvo padaryta žalos, daugiau nei per ankstesnius du tūkstančius metų. Negi sunku suprasti, kad nukirtus medžius, sumažės deguonies, kad naudojant be saiko chemines medžiagas ir jomis teršiant upes , ežerus, jūras, vanduo taps žalingas mūsų sveikai. Kada pagaliau žmonija suvoks, kad ir toliau teršiant atmosferą toksinais ir cheminėmis medžiagomis, oras pats neišsivalys. Gamta visomis išgalėmis stengiasi apsaugoti žmoniją nuo jos pačios griaunamojo poveikio, o tuo pačiu įvairiomis gamtos stichijomis įspėja mus, kad pagaliau suvokite, ką jūs darote.... Kaip sakoma liaudies patarlėje: „Kertate šaką ant kurios sėdite patys.“ Kiekviena būtybė gyvenanti šiame pasaulyje, turi artimą santykį su Žeme, tad iš tikrųjų tas ryšys turėtų trykšti meile, palaikymu, globa. Juk Žemė mūsų Motina maitintoja, be jos neišgyventume. Daugeliui žmonių tai nesvarbu, apie tai nesusimąsto, juk svarbiausia materiali gerovė. Gyvena vien vartotojiška mąstysena. Kartais labai sunku suprasti metodus, kuriais mūsų sielos naudojasi, kad pradėtų augti. Turime prisiminti, kad mūsų gyvenimus veikia aukštesnė galia. Per Kūrėjo dvasios dalelę, Minties Derintoją turėtume nuolat palaikyti dvasinį ryšį ir dėkoti Jam už visas mums teikiamas gėrybes. Kai Paryžiuje degė Dievo Motinos Katedra, tada žmonės pajuto, kokią vertybę praranda, ir meldėsi kolektyvinėje maldoje prašydami ją apsaugoti. Kai vyksta gamtos stichijos, taip pat girdime žmones, kad prašosi Dievo pagalbos. O šiaip, ar visi prisimena Kūrėją visos kūrinijos Šaltinį ir Centrą? Vienas kitas Jį laimina širdyje ar per tradicines šventes. Su Kūrėjo mums sutekta dvasia ir išmintimi turėtume gyventi kiekvieną akimirką, atliekant kiekvieną veiksmą visumos labui bei bendraujant su kiekvienu mūsų broliu sese sutiktu savo kelyje. Kartą mane sutrikdė artimųjų atsainus požiūris į augmeniją, jau nekalbant apie gyvūnus. Prie nuosavo namo, už tvoros augančią jauną trešnę jiems būtinai reikėjo nupjauti, kadangi savininkai nepasiekė pasiskinti uogų, nes trešnė užaugo aukšta, o paukščiai jų supratimu tik teršė ir kėlė triukšmą. Man nesuvokiama ir visad skauda širdį, kai nupjaunamas medis ar apgenėjamas iki begalybės. Kur anksčiau gyvenau, kaimynų prašymu buvo nupjautas gražuolis beržas. Šis medis bet kokiu metų laiku mane žavėdavo, ir aš nuolat juo gėrėdavausi pro virtuvės langą. Matote, sveikas beržas kažkam kažkodėl trukdė, tad būtinai reikėjo jį sunaikinti. Tik deja, matyt, sutapimas, o gal pasekmės dėsnis, kad ta kaimynė, prašiusi nupjauti vargšą medį, pati po dviejų mėnesių išėjo iš šio gyvenimo. Tad ilgai tas beržas jai nebūtų trukdęs, o man širdies neskaudėję. Neužilgo pardaviau butą šiame name. Labai lengvai ir be jokio apgailestavimo iš ten išsikrausčiau į kitą gyvenamąjį rajoną. Vardan savo ego gyvulinės prigimties žmogui yra labai paprasta ir be jokio gailesčio kažką sunaikinti, kažką nuskriausti, tarsi neturėtų širdies, tarsi būtų svetimkūniai. “ Žmogus blogesnis už gyvulį, kai virsta gyvuliu“ - R. Tagorės teiginys. Jeigu suvoktume, kad kiekvienas mūsų veiksmas sąlygoja atoveiksmį, gal nustotume taip neatsakingai elgtis su gamta ir tai, kas mums suteikta Kūrėjo. Viską vertinu ir branginu, kas yra nuo Dievo. Žmonės, kurie negerbia savęs, labai retai gerbia aplinką, kurioje gyvena. Tiktai mylėdami Kūrėjo mums suteikta Meile ir pasiekę harmoningus santykius su gamta, žmonės gali paversti Žemę derlingais sodais. Te kiekvieną jus džiugina pavasario saulės bei jūsų vidinė šviesa ir šiluma. Te Velykiniai simboliai lieka tik simboliais, te atsiveria širdis Kūrėjui, te sklinda Jo Meilė ir Šviesa per mus kiekvieno skleidžiamą meilę, supratingumą, gailestingumą, teisumą, kuriamą grožį ir kitas dvasines vertybes. Su Kūrėjo meile.

adolfina
2019-04-18 12:43:04



Kuo daugiau myliu save, tuo daugiau myliu kitus. Tai visuotinis pasakymass, tai ne mano teiginys. Iš lėto pradėjusi keisti savo pačios vidinių įsitiknimų sistemą ir sąmonę, ėmiau keisti savo vertės suvokimą ir sąmonę. Tuo pat metu pasikeitė ir mano vidinis pasaulis. Vidinis savo vertės suvokimo jausmas ir savigarba – tai pats didžiausias mano turtas. Jeigu neturime šių savybių, privalome jas vystyti su Kūrėjo pagalba širdyje. Einant iš Rojaus Trejybės –Aš Esu Šventovės ir mums bediskutuojant, dvasinė sesė pasakė, jog mes vis dar nesivadovaujame Minties Derintoju ir mus valdo vien jausmai bei emocijos. Šie žodžiai, kaip sakoma, giliai man įkrito į širdį. Iš pradžių bandžiau save pateisinti, paprieštaraudama jos nuomonei, bet eidama namo, ir gerai apmąsčiusi dvasinės sesės pasakytus žodžius, aš supratau, jog tai tikra tiesa. Nors seniai studijuoju epochinį apreiškimą „Urantijos knyga“ bei kitus apreiškimus ir stengiuosi gyventi dieviškomis tiesomis bei vertybėmis, bet labai lėtai manyje vyksta galutinis apsivalymo procesas nuo visų baimių ir nepakanka nuoširdaus pasitikėjimo Kūrėju. Ir tą kartą sunku buvo man širdyje sutikti su sesės pareikštais teiginiais šia nuostata, o kartu pajutau didelį nusivylimą savimi. Mūsų mokytojas Algimantas kartas nuo karto primena urantams , jog per mažai kreipiamės į Kūrėją, o nieko neveikdami šviesos labui, uždelsiame kitų nušvitimą. Suprantama, jog kiekvienas mes turime laivą valią nuo Kūrėjo ir asmeninį pasirinkimą. Suprantu ir tai, kad be nuoširdaus įtikėjimo sunku mums įveikti vidinę baimę. Todėl jei koks fizinis sveikatos sutrikimas, vis dar bėgu pas šeimos gydytoją, tikslu apraminti save. Mokytoja nuolat patikina, jog viskas priklauso asmeniškai nuo mūsų pačių, kiek įdėsime pastangų Gyvajame Įtikėjimo kelyje, tokiame lygyje bus pasitikėjimas savimi ir Kūrėju. Aš manau, jog svarbiausia niekada nesustoti augti dvasiškai ir gilinti įtikėjimą, kad negrįžti į šalutinį iliuzinį kelią. Visi įvykiai, kurie vyksta mūsų gyvenime, visi broliai ir sesės sutikti mūsų kelyje, visos įgytos patirtys ir įveikti ar neįveikti iššūkiai, išmoko mus daug naujo ir naudingo. Išmoko ypač mylėti gyvenimą ir visą kūriniją bei veikti su meile visų ir visumos labui. Ir šis dvasinės sesės priekaištas man buvo ne be pagrindo, o su meile skirtas gilesniam pamąstymui apie save. Mes atėjome į šią planetą ne šiaip sau, o kad kažko išmoktume, įgytume išminties, paliktume šviesesnį gyvenimą, o po to išeitume. Savo viduje esu sujungta su dieviška dvasia – Minties Derintoju. Derintojo tipas turi didelės reikšmės tam, koks yra žmogiškosios asmenybės potencialas. 1198 – 04 Jeigu Urantijos gyventojų prote gyvenantys Derintojai būtų atšaukti, tai palaipsniui pasaulis sugrįžtų į pirmykščių žmonių gyvenimą ir papročius; dieviškieji Pagalbininkai yra vienas iš realiųjų besivystančios civilizacijos potencialų.1198 – 04 - 04 Taigi Minties Derintojo esu vedina, kuris atveria man didžiausią gėrį ir džiaugsmą, o ne nusivylimą. Kai Dieviška Išmintis glūdi žemiškuose vaikuose, jie esti džiaugsmingi bei saugūs, kad ir kur eitų. Svarbu tuo tikėti, skleisti meilę ir nenusigręžti nuo dvasinio Šaltinio ir Centro. Kai mūsų mintys ramios ir harmoningos, kai gyvendami veikiame meilės motyvu, tuo pačiu mes atspindime Kūrėją. Manyje rusena besąlygiška meilė gauta iš Kūrėjo, Jį visuomet garbinant ir vykdant Jo valią. Gyvenimas - didžiausia vertybė, ir koks jis bus, priklauso visų pirma tik nuo mūsų. Tad atsikratykime blogų įpročių, mylėkime save, kitus žmones, šį pasaulį, ir mūsų gyvenimas bus palaimintas, teigia trisdešimt knygų parašiusi Louse L. Hay ir padėjusi tūkstančiams žmonių atrasti galių tobulėjimui ir išgijimui. Mes kiekvienas turime kažkokią, gal būt, savyje dar neatskleistą galią, svarbu turėti norą ir tikslą prisidėti prie Kūrėjo sumanyto Evoliucijos plano įgyvendinimo, kad mūsų planeta nušvistų per kiekvieno mūsų brolio ir sesės nušvitimą.
Su Kūrėjo meile

adolfina
2019-04-08 16:30:14



Vita , tai ne mokymas, o įsakymas rytą pradėti ne su artimaisiais, ne su Kūrėju ,o su schema kuri išskiaria su pačiais artimiausiais .
Forumas yra tam , kad galėtume padiskutuoti kokią įtaką daro tavo sąmonei šie mokymai.
Kodėl tau neparašyti , kaip darniai, meilėje gyveni su savo artimaisiais rašydama šiuos mokymus ?



Haris

Pasiuntinys
2019-03-15 22:04:28



Mielas Hari, šis Forumas yra skirtas Dvasinių Mokytojų rengimui, o ne kitų asmeniniam gyvenimui aptarinėti.
Tad tavasis smalsumas nebus patenkintas – tai gyvulinio proto pasireiškimas, kuris turi būti ištirpintas Kūrėjo charakterio savybių pasireiškime. Manajam mokyme – mokyme – kaip tik apie tai yra kalbama.
Šiame Forume niekas nieko nenurodinėja – kas nori mokytis – mokosi – o ne ieško prie ko nors neišmintingai prisikabinti.

Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2019-03-15 19:27:17



Vita , ar neturi problemų su savo artimaisiais ?
Kodėl tavo mokymas panašus ne į mokymą , o į nurodymą ?



Haris

Pasiuntinys
2019-03-15 17:36:09



Mielas Hari, tai reiškia, kad kada tu atrandi Kūrėją savo viduje, Jis tampa tavo gyvenimo Centru. Tu viską trokšti daryti su Juo, Gyventi Juo – tam tu dedi pastangas ir ne dėl to, kad kažkas tau tą lieptų daryti – ne, bet dėl to, kad taip tau diktuoja tavo vidus. Širdimi tu atveri save Kūrėjui ir tau už tai atlyginama.
Mūsų – kiekvieno – gyvasis ryšys su Kūrėju ir yra ta garantija sklandžiam bendradarbiavimui tarpusavyje.
Taigi, būtent tie pasikalbėjimai su Kūrėju diktuoja Išmintį mirtingajam, bet toli gražu ne kiekvienas to trokšta – tiesiog per sunku to siekti. Daug paprasčiau elgtis lengvabūdiškai ir neatsakingai.

Po savo mokymu pasirašiau – Vita. Todėl klausimų kieno tai parašytas mokymas – neturėtų kilti.

Telydi jus mylimieji Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2019-03-15 13:33:09



Vita , kas tai reiškia - vos pramerkus akis, kiekvieną rytą trokštu pasikalbėti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ? Tau jau nebesinori pramerkus akis pasikalbėti su savo artimaisiais ? Ar turi šeimą ?
Kam reikia veltis i šitas schemas ?

Ar pati rašei šitą mokymą ar kažkas tau paruošė?



Haris

Pasiuntinys
2019-03-14 08:28:44



[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal