Forumas: temos peržiūra
Mano mokymas – Kam reikalinga Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji Šventovė? 2019 04 06
Mano mokymas – Kam reikalinga Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji Šventovė? 2019 04 06
Kam reikalnga Rojaus Trjeybės-AŠ ESU gyvoji ŠVENTOVĖ, ARGI MŪSŲ GARBINIMAS REIKALINGAS KŪRĖJUI, ARGI JIS NEGALI APSIEITI BE MŪSŲ GARBINIMO, NEJAUGI JIS TOKS GARBĖTROŠKA, IR KAM IŠ VISO REIKALINGA MALDA – GYVOJI KOMUNIJA – KADA KIEKVIENO VISAS GYVENIMAS TURĖTŲ PAVIRSTI Į GYVĄJĄ MALDĄ? (nepastebėjau, kad atspausdinau didžiosiomis raidėmis, kadangi daug atspausdinau, tai nebenorėjau visko perrašyti mažosiomis raidėmis, tad taip ir palikau). Šie klausimai man ne kartą buvo pateikiami, tad dabar pamėginsiu šioje temoje kaip tik į juos ir atsakyti ir tiems, kuriems jie gal dar nekilo, bet galėtų kilti, kad ir jie sužinotų atsakymus.
Savaime supranama, kad Kūrėjas nėra garbėtroška, ir nereikia jam jokio garbinimo. Kokios gi Kūrėjui dar reikia garbės, kai ir taip viskas yra kilę iš Kūrėjo Energijos, kuris ir yra visos Energijos Šaltinis ir Centras. Tad Kūrėjui didesnės garbės suteikti tikrai negalime ir negalėsime, kaip tik Širdimi susiliedami su Kūrėju, o tai ir sudaro Kūrėjo garbinimą Širdimi, nebūtinai ištartu žodžiu, nes toks gyvas susiliejimas virpesiais tarp Kūrėjo ir Sūnaus ar Dukros ir yra tikrasis garbinimas – vienas kito – nes yra realus ir gyvas būsenos pojūtis dvasinės vienovės su Kūrėju, atrastu savo viduje. Todėl patirdamas tokius gyvus energinius virpesius iš Kūrėjo tiesiog tu pats jau nori dar gilesnio susiliejimo, ir tuo pačiu tai ir sudaro Kūrėjo garbinimo patyrimą, kaip ir garbinimą vienas kito, nes ten, kur yra Kūrėjo gyvi virpesiai, ten gali būti – ir yra – ir nuoširdus Sūnaus arba Dukros atsivėrimas visa Širdies gelme, ir toks gyvas komunijos užmezgimas ir palaikymas ir sudaro tą gyvąjį garbinimą. Gyvajame garbinime yra vien tik Širdies atsivėrimas ir susiliejimas su Kūrėju be jokių prašymų, net pačių altruistiškiausių – prašymai garbinime tiesiog nereikalingi, kada dvasioje susilieja Kūrėjas ir Sūnus ar Dukra į vieną ir vieningą dvasinę Vienovę, tada Sūnus ar Dukra yra iškelti virš bet kokių prašymų. Ir tą akimirką gali tarti bet kokius žodžius, kuriuos jauste pajaučia atsivėrusios asmenybės tapatybė savo Širdyje. Štai dėl to gyvosios garbinimo akimirkos komunijoje ir prabyla dvasia, prabyla laisvai ir nevaržomai, prabyla, pakilusi virš tamsos iliuzinės baimės, todėl garbinimo metu asmenybės tapatybė nepaprastai pasikrauna gyvąja Kūrėjo Energija, ir toks pakylėjimas dar ilgai juntamas po gyvojo garbinimo.
Tad garbinimas yra natūrali Kūrėjo Sūnaus ar Dukros būsena ir jis reikalingas pačiam Sūnui ar Dukrai, nes Kūrėjas taip jau yra sumanęs, kad atsivėręs Sūnus ar Dukra jaučia nepaprastai didelę trauką susilieti su Kūrėju ir šitoji gyvoji trauka ir pasireiškia nuoširdžiu atsivėrimu Kūrėjui, ir garbinimu. Ir toji trauka yra nesąmoninga, nors pats garbinimas yra sąmoningas veiksmas, nes yra priimamas sąmoningas sprendimas garbinti Kūrėją ir atsiduodama Kūrėjo vedimui iš vidaus sąmoningai, nors pats garbinimas vyksta per viršsąmonę, kada sąmonė yra prislopinta, yra tarsi būdravimo būsenoje, o pats gyvasis komunijos ryšys su Kūrėju yra per viršsąmonę. Iš pradžių Sūnus ar Dukra garbina savo Tėvus individualiai, vienas, bet kuo daugiau prisipildo Kūrėjo Meilės ir Šviesos, tuo stipriau ima jausti impulsą, kad norėtų garbinti drauge su kitais savo broliais ir sesėmis. Ir tada Minties Derintojas tokį atsivėrusį Sūnų ar Dukrą ir atveda iš vidaus į Rojaus Tjreybės-AŠ ESU gyvąją šventovę į kolektyvinį garbinimą.
Kadangi gyvojoje šventovėje jokių materialių ritualų nėra, tai ir kolektyvinio gyvojo garbinimo metu nėra jokių materialių trukdžių, todėl Sūnaus ar Dukros dvasinė asmenybė visa savosios tapatybės gelme yra panirusi į savąjį Šaltinį, į Kūrėją, į Kūrėjo Energinių Virpesių Gyvą Lauką, ir tą akimirką vyksta vien tik pats garbinimo procesas kiekvieno nuoširdžiai garbinančio Sūnaus ar Dukros Širdyje, ir Energinio Lauko poveikio galia yra lygi garbinančių skaičiaus kvadratui. Štai kodėl po garbinimo pasąmonė yra apvaloma nuo teršalų tiek stipriai, kad Kūrėjo Sūnaus ar Dukros viduje net sukyla nepaprastai didelis noras veikti drauge su Kūrėju visų Šviesos labui, atrodo, kad šią akimirką esi pasiryžęs visiems Šviesos darbams, kurių anksčiau bijojai ir pagalvoti, kad galėtų tekti juos atllikti.
Taigi garbinimas yra nepaprastai naudingas garbinantiems – net ir sergantys gali pagyti nuo daugybės ligų, kada paties aukščiausio dažnio Energiniai Virpesiai pripildo Kūrėjo Sūnaus ar Dukros vidų. Tačiau čia yra labai svarbi gyvojo Įtikėjimo būsena, ir tuo pačiu pasitikėjimo Kūrėju būsena. Be Įtikėjimo ir paties garbinimo gyvoji komunija nebus galinga ir stipri, ir turės mežesnį poveikį garbinančiajam, bus seklesnė jo vidinė būsena. O būsena kaitaliojasi, kada nusmunka įtikėjimas, tada taip pat seklėja ir garbinimo metų gyvų virpesių patyrimo būsena. Man dažnai pasako – štai šiandien buvo tokios galingos gyvosios pamaldos. – Į tai aš visada atsakau – gyvosios pamaldos yra visada galingos, bet nevisada esi atsivėręs taip giliai tu pats, dėl to ir poveikis tau yra skirtingas, ir tu šiandien ypač pajutai gyvųjų pamaldų galią ir jų metu suteikiamą pakylėjimą ir apraminimą, kai jos nuolat ir pakylėja, ir apramina,. nes viskas priklauso nuo asmeninio atsivėrimo ir įtikėjimo gelmės.
Gyvajame Kelyje yra viskas gyva ir tarpusavyje susieta, nėra jokių dogmų ir materialių ritualų, yra tik nuoširdus atsivėrimas ir gyvas Įtikėjimas, ir tuomet gyvoji garbinimo komunija padarys tokį gyvą poveikį, kokio negali padaryti niekas daugiau – jokia meditacija,, jokios jogos pratybos, jokie psichologiniai pratimai.
Taip, kad garbinimas yra natūrali mūsų reakcija į Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Meilės trauką iš vidaus.
Tuo tarpu mūsų gyvenimas tikrai ateityje pavirs malda, ir tai įvyks tik tada, kada žmonija patirs nušvitimą. Juk šiandien mes meldžiame sveikatos, ramybės, meilės, palaimos, kantrybės, išminties, ryžto, drąsos. Meilės, pagalbos, ir dar daug ko, ko mums tą akirmirką stinga, ar, mūsų supratimu, stinga kitiems, o mes trokštame, kad ir jie turėtų tokias Kūrėjo amžinąsias vertybes, kokias turime mes, tad ir pradedame panaudoti prašymų maldos galią, kad tokį stygių pašalintume. Tuo tarpu nušvitusioje visuomenėje, ir žmonijoje, nebėra karų, nebėra išnaudojimo, engimo, prievartos, patyčių, nebėra tokių ydų,kaip pyktis, kerštas, neapykanta, vietoje jų viešpatauja Kūrėjo Meilė ir Šviesa, ir šitokiu būdu tada belieka tik savuoju gyvenimu įprasmiti Kūrėjo valią ir garbinti Kūrėją už tokią Meilę ir Šviesą žmonijoje, ir kūrinijos Šeimoje.
Štai dabar per radiją girdžiu, kad balandžio 6-oji yra saugaus eismo diena, ir ragina Kelių policija nors šią dieną būti pakantesniems kelyje ir nesielgti nederamai. O ką daryti kitomis metų dienomis? Ar jau elgtis bet kaip? Štai dabar ir meldžiame, kad mūsų artimieji, ar mes patys, saugiai pasiektume savo kelionės tikslą. O nušvitusioje visuomenėje tokios net mintys nekyla, kelyje elgtis netinkamai, pažeisti eismo taisykles, viršyti nustatytą greitį net geromis sąlygomis, o blogomis, dar lėčiau važiuoti, kad tik būtų saugu visiems. Ir tokia yra vidinė Širdies būsena, o ne dėl baimės, kad pagaus ir nubaus, tik dėl to sukandęs dantis laikausi kelių eismo taisyklių reikalavimų.. Tai visiškai kita kokybė, ir tada – palaipsniui – nustoja prasmės visi draudžiantieji reikalavimai, nes jie nušvitusiam protui savaime atrodo skirti bukam laukinio protui, kuris nesuvokia jokių Šviesos teiginių – gyventi Meile ir Šviesa iš Kūrėjo visų Gerovės labui.
Tad mūsų ateities gyvenimas tikrai pavirs gyvąja malda, kada mes atsiduosime mūsų viduje atrasto Kūrėjo vedimui, ir savo valią būsime galutinai sulieję su Kūrėjo valia. Toks ir bus mūsų Gyvenimo ir Šviesos prasmingas kūrybinis procesas, kai drauge su Kūrėju kaip Bendrakūrėjai kursime Gėrio ir Meilės veiksmus visų Gerovei.
Tuo tarpu Kūrėjo garbinimas vis stiprės ir gilės. Ir jis mus vis labiau pripildys Kūrėjo Energija ir Meile mums žengiant iš pasaulio į pasaulį, iš visatos vieno darinio į kitą, į vis aukštesnį, ir vis arčiau paties Kūrėjo – mūsų Tėvų – Rojuje – Kūrėjo Buveinėje – Energijos sutelkimo Centre ir kūrinijos geografiniame Centre. Ir pačiame Rojuje, kada mes jau būsime savo likimą įgyvendinę ir įvykdę mums suteiktą nurodymą iš mūsų Rojaus Tėvų – būkite tobuli, net tokie tobuli, koks tobulas esu Aš – mes jau stovėdami Paties Kūrėjo akivaizdoje irgi garbinsime mūsų visų Tėvus. O Rojuje yra specialios garbinimo Šventosios Vietos, kur miriadai Sūnų ir Dukrų dalyvauja Kūrėjo garbinime. ir garbinimas vyksta tokia galinga energine išraiška, garbinimo reguliavimui net reikalingi specialiai tam parengti Garbinimo Vadovai, kurie mus mokys Kūrėjo garbinimo Rojaus Energiniame Gyvų Virpesių Lauke. Ir garbinimas bus per visą amžinybę, kada jis tik plėsis ir gilės, ir mus vis labiau įtrauks į tą Kūrėjo – mūsų Tėvų – Meilės Šokį ir Polėkį Amžinybės Palaimoje iri Ramybėje.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2019-04-06 16:12:06
Komentarai
As irgi sutinku su Vita apie tylos praktika ir manau, kad tai yra individuali praktika, bet ta tyla dar galima pajausti tuo pačiu metu kai garbina kiti, kai esi Gyvojoje Šventovėje arba prisijungti prie garbinimo technologiju pagalba. Tada tu buni tose pacio auksciausio daznio vibracijose. Ta pacia tyla galima patirti ir po individualaus garbinimo tik zinoma Gyvojoje Šventovėje tas patiriama daug stipriau.Bet, koks yra Tylos Praktikos motyvas? Jeigu tuo siekiama isgirsti Kureja, tai pati siekiamybe gali tam sutrukdyti. Geriau Ta tylos praktika atlikti del pacios palaimos kuri yra patiriama pasekoje, Del Busenos kurioje jauti kad esi Kureju sūnus ar dukra ir esi bendrakurejas su Kurejais, kad gyveni savo gyvenima prisipildes meiles, tada tavo busena ir pats gyvenimas jau savaime yra visumos labui. Tylos praktika del visumos geroves nes nurimęs atlieki savo vaidmenį kurinijos evoliucijos plane.
Is pradziu Tylos Praktika yra kaip instrumentas tam, kad patirti ramybe, o vėliau tai yra jau savaime suprantama busena kuria naturaliai patiri po nuosirdaus garbinimo arba gilios nuoširdžios maldos, todėl manau tylos praktika daugiau reikalinga pacioje zengimo pradzioje arba tada kai sužemėja vibracijos.
Kai Kurejas atrastas viduje, ir pastoviai su Jais bendrauji tai ta vidine tyla ta nedrumsciama ramybe islieka viduje visada.
Kai tavo busena tau visada primena, kad esi amzinas ar amzina, tai irgi tada visai kitoks gyvenimo tempas ir ta vidine tyla ir ramybe jau naturaliai išlieka. Kokia laisve užplūsta kai ta patiri ir mastai tokioje busenoje, amzinybes busena pakeicia nekantruma, susierzinima vis labiau pakeicia ismintis ir zvilgsnis vis labiau susilieja su Kūrėjo žvilgsniu i aplinka, ---žmogiškuoju lygiu.
Salia Tylos Praktikos, as taip manau, reikia vis labiau atpalaiduoti kuna, atpalaiduoti mintis, su niekuom nesigincyti, gyventi gyvenima su Kureju pasireiskiant taip kaip Kurejas yra numates. Tai tada del visokiu mažmožių ar nesusipratimu jau nebesinori is tu aukstesniu vibraciju nusileisti. Atsiranda suvokimas, kad niekam nieko nereikia įrodinėti, ar kazkaip bandyti kita zmogu keisti. Labiau sava busena ir savu pavyzdziu, gerus darbus daranti norisi gyventi. Jauti savo viduje kad jau atvykai, daugiau nieko nereikia ieskoti, o tik būti toje būsenoje ir aplinkai liudyti koks nuostabus yra gyvenimas su Kureju.
ValdasA
2019-11-13 13:01:56
Miela Rita, manau, kad į pirmą ir aktualiausią iškilsiantį nepatogumą, jeigu tylos praktika būtų taikoma gyvojoje šventovėje, tu pati ir atsakei. Iš tikrųjų gyvosios pamaldos išsitęstų į ilgesnį laiką, kai tuo tarpu net ir dabar, tokio, kokio ilgumo jos būna – apie dvi valandas – urantai ne visi išbūna, išsiskirsto gerokai anksčiau, nei baigiasi pamaldos, jau nekalbu apie pasilikimą prie mūsų bendro vaišių stalo, kad nuoširdžiai vieni kitiems atsivertume-pabendrautume.
Kita vertus, ir tas mūsų tarpusavio šiltas pasibendravimas po gyvųjų pamaldų – yra jis toks ar ne – irgi yra pasekmė mūsų kiekvieno nuoširdžių pastangų atverti save Kūrėjui. Tai taip pat ir gyvosios tylos taikymas, skiriame mes tam laiko ar ne. Viskas tarpusavyje susiję.
Bet jeigu sugrįžčiau vėl prie tavojo klausimo – ar tylos praktika gali tapti – gyvųjų pamaldų – dalimi – tai irgi, mano pamąstymai dar būtų tokie, jog kiekvieno iš mūsų yra skirtingas atsivėrimo Kūrėjui laiptelis, ir tada vienam gali pradėti trukdyti kažkoks tai triukšmingesnis garsas galbūt netyčia paskleistas, kitam galbūt sutrukdys kažkoks iš lauko paskleistas garsas, kitas galbūt neatsipalaiduos, nes yra daugiau žmonių šalia.. Dar kitam, kuris deda nuoširdžias pastangas gyvosios tylos praktikai kasdieną ar ir galbūt jau ne vienerius metus, jokie garsai didesnės įtakos nedarys, nes jis ar ji be didesnių pastangų, tai yra greičiau panyra į Kūrėją ir aplinka jam nustoja egzistuoti, tai tokiam dvasios broliui ar sesei bus lengviau prisitaikyti prie aplinkos, bet gi yra pilna aplinkui ir kitų, kurie jautriau į viską aplink reaguoja, tai ką tada daryti jiems?
Manau čia labai daug įvairiausių niuansų.
Man pačiai gyvosios tylos praktika yra neatsiejama mano kasdienybė, bet nuo vidinės būsenos priklauso kiek gi laiko jai skiriu. Vieną kart po pasibendravimo su Tėvais, žiūrėk tuoj pat ir užmigsiu, kitą kart Gyvąja Tyla pasimėgausiu ir gerokai ilgesnį laiką. Tai labai ramina, bet iš tikrųjų, labai dažnai – migdo. Mano patyrimai dažniausi tai iš viso yra tokie, kad aš labai greitai, vos tik pradedu bendrauti su Tėvais, pajuntu Ramybę, tie pokalbiai labai nuramina, ir jeigu tai vakaras, ar net naktis, tai iš tikrųjų labai greitai užmerki akis, ir panyri į miegą.
Tylos praktiką man patinka taikyti dienos metu, kai protas dar nėra pavargęs po dienos įspūdžių, ir tada Tyla mėgaujuosi ilgesnį laiką. Kurį laiką šitokios Ramybės neturėjau, bet dabar vėl tam skiriu vis daugiau ir daugiau laiko, nes niekas taip nenuramina kaip nuoširdus atsivėrimas Tėvams.
Dažnai pamąstau, koks skausmingai vienišas mirtingasis turi būti nežinodamas, kad yra jo viduje Tėvas ir Motina, kuris išklauso. Ir kaip daug praranda tas, kuris nepatiria tos taip trokštamos Ramybės, o jos trokšta – visi, bet toli gražu ne kiekvienas, net ir žinodamas kaip tos Ramybės gali prisipildyti, nori dėti tam pastangas.
Tokie tad mano pamąstymai apie gyvosios tylos taikymą gyvojoje šventovėje. Įdomu kaip mąsto kiti urantai, galbūt jūsų vidus jums diktuoja kitokias mintis.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Kantrybė bei Palaima, Vita
vvita
2019-11-11 12:45:08
Kažin kodėl Gyvojoje Šventovėje nėra taikoma Tylos Praktika? Ar gali tokia praktika tapti Gyvųjų Pamaldų dalimi? Pamaldos taptų ilgesnės ir tada iškiltų kitų problemų?
Rita
2019-11-11 08:42:05
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]