Forumas: temos peržiūra
Tėvo dvasios, Minties Derintojo, mokymas, KODĖL TĖVO MEILĖS VIRPESIŲ NEGALIMA UŽREGISTRUOTI JOKIU MECHANINIU PRIETAISU.
Tėvo dvasios, Minties Derintojo, mokymas, kodėl Tėvo meilės virpesių negalima užregistruoti jokiu mechaniniu prietaisu.
Vilnius, liepos 18, 2007
21.30
( Pastaba: Su Tėvu bendravau anglų kalba, dėl to, kitą dieną, Tėvo mokymą išverčiau į lietuvių kalbą 20.56 )
--------------------------------------------------------------------------------------------------------
Mano mylimas Tėve, mūsų svetainės Forume buvo klausimas, ar įmanoma užregistruoti Tavosios meilės virpesius kokiu nors mechaniniu prietaisu mūsų planetoje, o tada, kokio nors transformatoriaus pagalba pakelti žemesnius žmonių virpesius į aukštesnį lygį ir tokiu būdu pakelti apskritai dvasinės energijos lauką planetoje?
Aš tikrai noriu, kad Tu suteiktum atsakymą mūsų Forumo sielos broliams, Tavo kitiems vaikams.
-----------------------------------------------------------------------------
Mano mylimas sūnau, šis klausimas yra ir svarbus, ir naivus. Svarbus, nes jis paliečia manosios meilės virpesius, o naivus, nes jūs norite manosios meilės virpesių kiekį padidinti taikydami mechanines priemones.
Kodėl gi jūs negalvojate apie tai, kaip prisidėti savo pastangomis, asmeninėmis pastangomis, padidindami manosios meilės virpesių kiekį visoje kūrinijoje palaikydami komuniją su manimi ir tapdami manųjų meilės virpesių gyvuoju prietaisu, gyvuoju transformatoriumi, kad juos persiųstumėte savo sielos broliams tiek jūsų planetoje, tiek ir kitose planetose, kuriose gyvena daug aukštesnės būtybės negu materialūs mirtingieji? Kodėl gi jūs norite viską gauti parengtą vien tiktai panaudodami jungiklį, jį įjungdami ir išjungdami.
Mano tikslas sukuriant jus šitokiu egzistencijos lygiu yra toks, kad jūsų charakteris būtų ugdomas iš paties žemiausio iš žemiausių slėnių į dieviškąsias dvasines viršūnes drąsinant jus pasinaudoti savo laisva valia, kad laikytumėtės manojo vedimo iš vidaus per mano fragmentuotą dalį, gyvenančią jūsų prote kaip tokią, kurią jūs vadinate manąja dvasia, ar net savo Minties Derintoju.
Aš net savo paties dalelę esu padovanojęs kiekvienam iš jūsų, ir nuo pačios vaikystės, tam, kad jūs prisitaikytumėte prie manosios meilės virpesių kaip įmanoma nuo ankstyvo ir jauno amžiaus, net iš pat mažens.
Manosios meilės virpesių jūs negalite užregistruoti jokiais mechaniniais ir grubiais prietaisais, nes jie nieko neregistruoja, kas pranoksta spektrą tokių virpesių, kurie pranoksta jūsų mokslininkų atrastų bangų ilgį.
Manosios meilės virpesiai yra kokybiniai virpesiai, kuriuos kontroliuoju ir valdau išskirtinai asmeniškai Aš. Net mano Lygiavertis Sūnus, kurį jūs žinote kaip Rojaus Trejybės Antrąjį Asmenį, negali jų sukurti ir kontroliuoti be tiesioginio mano įsikišimo.
Dėl to, Aš leidžiu jums JAUSTI ir PATIRTI MANE PER MANĄJĄ DALELĘ, GYVENANČIĄ KIEKVIENO IŠ JŪSŲ PROTE. Tai vienintelis kanalas, kuris užregistruoja manosios meilės virpesius jūsų prote.
Tačiau, būtent jūsų laisva valia nulemia jūsų paties savojo aš veiksmą ir norą, ar jūs norite atidaryti savo asmeninį vožtuvą ar ne, kad pajaustumėte šituos meilės virpesius.
Būtent daug aukštesnė esybė – jūsų morontinė siela – turi sugebėjimą pajausti manosios meilės virpesius, kada ji atranda manąją dalelę žmogiškajame prote, ir šito atradimo dėka gauna nepaprastą patyrimą, kokio ji niekada anksčiau negalėjo patirti – ji ragauja manosios meilės virpesius, paleisdama daug aukštesnį protą tame pačiame žmogiškajame prote – morontinį protą to mirtingojo, kuris yra pajėgus užregistruoti šituos meilės virpesius, perduodamus jums per jūsų Minties Derintoją iš mano paties Pirmojo Šaltinio ir Centro – AŠ ESU.
Dėl to, kaip gi jūs galite tikėtis užregistruoti manosios meilės virpesius dėka kokių nors mechaninių prietaisų, net pačių sudėtingiausių, jūsų požiūriu, kada Aš jums pasiunčiu į jūsų protą, į kiekvieno iš jūsų protą, savo paties GYVĄ esybę ir kada sumaniau tokią PRIEMONĘ arba, jeigu jums šitoje situacijoje patinta taip vadinti, tokį prietaisą, kuris ir gali užregistruoti ir patirti manosios meilės virpesius per gyvą ryšį su manimi – jūsų gyvą SIELĄ.
Jūs turite suvokti, jog bet koks mokslininkas turi jausti šituos meilės virpesius, kada tik jo siela užmezga tiesioginį ir gyvą ryšį su manąja dalele jūsų viduje, bet negalima sumanyti jokio mechaninio prietaiso tam, kad būtų arba užregistruotas manosios meilės kokybinių virpesių egzistavimas, arba užregistruoti virpesiai tos aukštesnės esybės – jūsų atsirandančios sielos – kuri jaučia ir patiria manosios meilės virpesius. Ir mokslininkui tai tik turi suteikti daugiau peno susimąstyti, KODĖL GI jis negali mechaniškai užregistruoti, ką jis jaučia ir patiria savo viduje taip aiškiai ir stipriai.
Ir jeigu mokslininkas yra nuoširdus, siekdamas tiesos, tai jis norės pripažinti tą faktą, jog yra aukštesni dalykai, kurie materialiam mokslui nėra pasiekiami, nors juos ir jaučia materialus mokslininkas.
Dėl to, šitas patyrimas tikrai pradės keisti mokslininko požiūrį apskritai į visatą ir mokslą. Ir jis tikrai pripažins, jog kai kurie reiškiniai yra tikri ir vyksta kiekvieną dieną ir kurie turėtų būti iš daug aukštesnio šaltinio negu jis galėtų juos nustatyti ir apibūdinti tokiu pačiu būdu, kaip jį mokė nustatyti ir apibūdinti visus kitus fizinius reiškinius.
Aš jums suteikiu savo paties dalelę, kad jūs galėtumėte IŠ ANKSTO RAGAUTI MALONUMĄ IR PALAIMĄ to savo ateities gyvenimo po jūsų prisikėlimo sielos morontine forma, kad jūs nustotumėte manyti, jog Aš nesu realus, ir egzistuoju tiktai protiškai ligotų žmonių fantazijose.
Bet Aš jums, kiekvienam, suteikiu šitą malonumą kaip atlygį už jūsų ASMENINES IR NUOŠIRDŽIAS, IR ATKAKLIAS PASTANGAS.
Dėl to, tikrai pradėkite iš naujo permąstyti savo pačių, asmeninius, požiūrius, ar jūs norite ar nenorite IŠ ANKSTO RAGAUTI manosios meilės virpesių ir pradėti gauti savojo ateities gyvenimo po jūsų prisikėlimo paveikslą jau dabar.
Šito pasirinkimo Aš jums neperšu. Aš jums siūlau šitą kelią, kuris tikrai NIEKADA JŪSŲ NEATVES Į NUSIVYLIMĄ AR NEVILTĮ, bet vietoje šito atves Į NUOLATINĮ RYŠĮ SU MANIMI MANOSIOS MEILĖS VIRPESIUOSE, KURIUOSE JŪS TIKRAI MAUDYSITĖS PER AMŽINYBĘ.
--------------------------------------------------------
Ačiū Tau, mano mylimas Tėve. Aš iš tikrųjų Tave myliu, ir net jaučiau Tavosios meilės virpesius užrašydamas šitą mokymą apie Tavosios meilės virpesius.
------------------------------------------------------------------------------------
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,.
Algimantas
Algimantas
2007-07-20 09:23:04
Komentarai
nė vienas į dangų nekyla be knygos, mokytojo, naudojant materialų protą, surašytos.almutis
2007-07-21 13:51:42
Tikrai įdomus dalykas, stebint iš šalies, kai matai kad yra žmonių, kurie nori viską pažinti "širdimi" (arba "siela"), tame tarpe ir mokslinę informaciją. Turėtų prieiti prie to, kad daugybos lentelę irgi išmoks "širdimi ir siela". Kas iš to gausis?
Šiaip, noras eiti tokiu "pažinimo" keliu tikrai nenormalus, nes materija pažįstama protu.
O noras pažinti materiją širdimi yra patologija.
patologas
2007-07-21 13:36:56
Tie iš jūsų, kurie norite perskaityti Derintojo šį mokymą anglų kalba, atsiverskite mūsų svetainės anglišką variantą paspaudę rodyklę ant Britanijos vėliavos arba užrašo The Urantia Book ir atsidarykite Forum puslapį. Ten patalpinau ir anglišką mokymo tekstą.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-07-20 22:25:31
PAMĄSTYMAI APIE SIELĄ IR PROTĄ
"Siela yra toji žmogaus dalis, kuri mąsto apie savąjį aš, mato tiesą, ir suvokia dvasią, kuri amžiams iškelia žmogiškąją būtybę virš gyvulinio pasaulio lygio. Savimonė, savaime, nėra siela. Morali savimonė yra tikroji žmogiškoji saviraiška ir sudaro žmogiškosios sielos pamatą, o siela yra toji žmogaus dalis, kuri išreiškia žmogiškojo patyrimo potencialaus išlikimo vertybę. Moralus pasirinkimas ir dvasinis pasiekimas, sugebėjimas pažinti Dievą ir potraukis būti toks, koks yra jis, yra sielos bruožai. Žmogaus siela negali egzistuoti be moralaus mąstymo ir dvasinės veiklos. Neveikli siela yra mirštanti siela. Bet žmogaus siela skiriasi nuo tos dieviškosios dvasios, kuri gyvena jo proto viduje. Dieviškoji dvasia atvyksta vienu ir tuo pačiu metu su žmogiškojo proto pirmuoju moraliu poelgiu, ir tai yra sielos gimimo pagrindas.
“Sielos išgelbėjimas arba praradimas yra susijęs su tuo, ar morali sąmonė pasiekia išlikimo statusą dėka to, kad amžinai susijungia su nemirtinga dvasine dovana, kuri yra su ja susieta, ar šito statuso nepasiekia. Išgelbėjimas yra moralios sąmonės savojo aš suvokimo sudvasinimas, kuris šituo įgauna išlikimo vertybę. Bet kokią sielos konflikto formą sudaro darnos trūkumas tarp moralios, arba dvasinės, savimonės ir grynai intelektualios savimonės.
“Žmogiškoji siela, kada yra subrendusi, sukilninta, ir sudvasinta, tada priartėja prie dangiškojo statuso tuo, kad ji beveik tampa tokia esybe, kuri įsiterpia tarp to, kas yra materialu, ir to, kas yra dvasiška, tarp materialiojo savojo aš ir dieviškosios dvasios. Besivystančią žmogiškosios būtybės sielą apibūdinti sunku ir dar sunkiau ją pademonstruoti, nes jos negalima atrasti nei materialaus tyrinėjimo, nei dvasinio įrodinėjimo metodais. Materialus mokslas negali pademonstruoti sielos egzistavimo, negali šito padaryti ir grynai dvasinis testavimas. Nepaisant to, kad nei materialus mokslas, nei dvasiniai kriterijai negali atrasti žmogiškosios sielos egzistavimo, bet kiekvienas
--------------------------------------------------------------------------------
[1479]▼
moraliai sąmoningas mirtingasis žino, kad jo siela egzistuoja kaip realus ir aktualus asmeninis patyrimas."
IŠ JĖZAUS KRISTAUS POKALBIO VIEŠINT KIPRO SALOJE
Mano sūnau, aš jau tau esu daug ką pasakojęs apie žmogaus protą ir dieviškąją dvasią, kuri gyvena proto viduje, bet dabar leisk man pabrėžti, kad savimonė yra realybė. Kada bet koks gyvūnas tampa savimoningas, tada jis tampa primityviu žmogumi. Toks pasiekimas atsiranda dėl funkcijos koordinavimo tarp neasmenės energijos ir dvasią suvokiančio proto, ir būtent šitas reiškinys garantuoja, jog žmogiškajai asmenybei yra padovanojamas absoliutaus koncentravimo taškas, Tėvo danguje dvasia.
Mintys nėra tiesiog pojūčių užregistravimas, mintys yra pojūčiai, plius savojo aš asmeniniai apmąstantys aiškinimai; o savasis aš yra daugiau negu savo pojūčių paprasta suma. Čia prasideda tai, kas būtų panašu į priartėjimą prie vienybės besivystančiame savajame aš, ir toji vienybė kyla iš viduje gyvenančios absoliučios vienybės dalies buvimo, kuris dvasiškai sužadina tokį savimoningą gyvulinės kilmės protą.
Niekas, būdamas vien tiktai gyvūnas, negali savojo aš suvokti laike. Gyvūnai turi fiziologinį susieto pojūčio-suvokimo ir prisiminimo apie jį koordinavimą, bet nė vienas iš jų nepatiria prasmingo pojūčio suvokimo arba nedemonstruoja šitų sujungtų fizinių patyrimų tikslingo suvienijimo, kaip tas pasireiškia žmogaus išmintingų ir apmąstytų interpretavimų išvadose.
--------------------------------------------------------------------------------
[1480]▼
dvasinio patyrimo tikrove, žmogų padaro potencialiu visatos sūnumi ir pranašauja tai, kad jis galiausiai pasieks visatos Aukščiausiąją Vienybę.
Žmogiškasis aš taip pat nėra ir viena po kitos einančių sąmonės būsenų paprastoji suma. Be sąmonės klasifikuotojo ir suvienytojo veiksmingo veikimo neegzistuotų pakankamos vienybės tam, kad būtų garantija savąjį aš įvardinti. Toks nesuvienytas protas vargu ar gali pasiekti sąmoningus žmogiškojo statuso lygius. Jeigu sąmonės asociacijos būtų tiesiog atsitiktinumas, tai tuomet kiekvieno žmogaus protas demonstruotų nekontroliuojamas ir netvarkingas asociacijas, kurios yra būdingos tam tikroms protinio pamišimo fazėms.
Žmogiškasis protas, remdamasis vien tiktai fizinių pojūčių sąmone, niekada negalėtų pasiekti dvasinių lygių; šitokios rūšies materialus protas visiškai neturėtų moralinių vertybių jausmo ir dvasinio viešpatavimo nukreipiančio jausmo, kuris yra toks esminis tam, jog būtų pasiekta harmoningos asmenybės vienybė laike, ir kuris yra neatskiriamas nuo asmenybės išlikimo amžinybėje.
Žmogiškasis protas anksti pradeda demonstruoti savybes, kurios yra viršmaterialios; tikrai mąstantį žmogiškąjį intelektą nė kiek nesuvaržo laiko apribojimai. Tai, kad individai taip skiriasi savo veiksmais gyvenime, rodo ne tik nevienodus paveldėtus sugebėjimus ir skirtingus aplinkos poveikius, bet taip pat ir susivienijimo su viduje gyvenančia Tėvo dvasia laipsnį, kurį yra pasiekęs savasis aš, vieno su kitu susitapatinimo mastą.
Žmogiškasis protas menkai susidoroja su tuo, kada yra dvigubo atsidavimo konfliktas. Sielai tai yra didžiulė įtampa pereiti per tokį patyrimą, kada stengiamasi tarnauti tiek gėriui, tiek blogiui. Aukščiausiuoju laipsniu laimingas ir veiksmingai suvienytas protas yra toks protas, kuris yra visiškai atsidavęs Tėvo danguje valios vykdymui. Neišspręsti konfliktai griauna vienybę ir gali baigtis proto sutrikimu. Bet išliekantis po mirties sielos charakteris nėra ugdomas mėginant užsitikrinti proto ramybę bet kokia kaina, kada yra atsisakoma kilnių troškimų, ir kada yra daromi kompromisai dvasinių idealų atžvilgiu; bet vietoje šito tokia ramybė yra pasiekiama ryžtingai ginant triumfą to, kas yra teisinga, ir šitoji pergalė yra pasiekiama blogį įveikiant galingąja gėrio jėga.
Petras
2007-07-20 17:27:01
Ir neužgožinėk čia kažkieno paistalais surašytais, kiekvienas gali pripaistyti, tereikia tik panorėti. Matosi, kad savo mintimis jau nebegalvoji, užsidengęs tąja naujųjų laikų "biblija".
Paspėliosiu. Pasiduodantys tokiems visokiems mokymams (ne mokslu pagrįstiems), mokykloje mokėsi prastai, nesuprato fizikos, chemijos, todėl buvo neįdomu, šiaip taip trejetui (matuojant mūsų laikais) prasisukdavo. Knygų nei laikraščių taip pat neskaitė, laisvalaikiu geriau apipliotkinti kokius kaimynus arba pažįstamus. Ir štai žmogus, negavęs to bazinių žinių pagrindo, atranda "mistišką" literatūrą. Viskas taip nauja, taip įdomu, taip paslaptinga. O svarbiausia, galvoje jokios atsvaros iš mokslinių žinių pusės, todėl viskas priimama nekritiškai, besąlygiškai. O čia dar Toks Mokytojas pasisuka. Dabar Petrai, Gile, pagalvokite, ar čia ne apie jus? Jūs esate aukso gysla tokiems ir panašiems mokytojams. Plušate, skaudamais sąnariais, kad tik turėtumėte kuo tą "mokytoją" pamaitinti. Ir vien tik todėl, kad norite būti už kitus geresni: "va mano siela jau atsivėrė, o tavo dar ne". Kaip tas noras vadinasi?
Petrui
2007-07-20 18:30:07
5. TĖVIŠKA IR BROLIŠKA MEILĖ
Nuo Pamokslo ant Kalno iki kalbos per Paskutiniąją Vakarienę, Jėzus savo pasekėjus mokė, kad jie rodytų tėvišką, o ne brolišką meilę. Broliška meilė jūsų artimą mylėtų taip, kaip jūs mylite save patį, ir tai būtų tolygu “auksinės taisyklės” įgyvendinimui. Bet tėviška meilė reikalautų, kad savo bičiulius mirtinguosius jūs mylėtumėte taip, kaip jus myli Jėzus.
Jėzus žmoniją myli dualistine meile. Žemėje jis gyveno kaip dviguba asmenybė – žmogiškoji ir dieviškoji. Kaip Dievo Sūnus jis žmogų myli tėviška meile – jis yra žmogaus Kūrėjas, jo visatos Tėvas. Kaip Žmogaus Sūnus, Jėzus mirtinguosius myli kaip brolis – jis iš tikrųjų buvo žmogus tarp žmonių.
Jėzus nesitikėjo, kad jo pasekėjai pasieks neįmanomą broliškos meilės pasireiškimą, bet jis iš tiesų tikėjosi iš jų, kad jie taip stengsis būti panašūs į Dievą – būti tokie tobuli, net koks tobulas yra Dievas danguje – jog galėtų pradėti žiūrėti į žmogų taip, kaip Dievas žiūri į savo tvarinius, ir dėl to galėtų pamilti žmones taip, kaip juos myli Dievas – jog parodytų tėviškos meilės pradžią. Duodamas šituos patarimus dvylikai apaštalų, Jėzus stengėsi atskleisti šitą naują tėviškos meilės sampratą tiek, kiek ji yra susieta su tam tikrais emociniais požiūriais, susijusiais su didelio skaičiaus visuomeninių prisiderinimų prie aplinkos įgyvendinimu.
Mokytojas, atkreipdamas dėmesį į keturis įtikėjimo požymius, šitą svarbią kalbą pradėjo kaip įžangą į vėliau pateiktas savo keturias transcendentines ir aukščiausias tėviškos meilės reakcijas kaip kontrastą tiesiog broliškos meilės apribojimams.
Iš pradžių jis kalbėjo apie tuos, kurie yra vargšai dvasioje, išalkę teisumo, nuolankūs, ir kurie turi tyrą širdį. Iš tokių dvasią suvokiančių mirtingųjų galima tikėtis, kad jie pasieks tokius dieviškojo nesavanaudiškumo lygius, jog galėtų pamėginti išreikšti tą stebinantį tėviškos meilės panaudojimą; kad net ir gedėdami jie turės galios tam, jog rodytų gailestingumą, skatintų ramybę, ir ištvertų persekiojimus, ir per visas šitas išbandymų situacijas net ir nepatrauklią žmoniją mylėtų tėviška meile. Tėvo meilė gali pasiekti tokius atsidavimo lygius, kurie neišmatuojamai pranoksta brolio meilę.
Įtikėjimas į šituos palaimingus nurodymus ir meilė jiems stiprina moralų charakterį ir sukuria laimę. Baimė ir pyktis silpnina charakterį ir griauna laimę. Šitas svarbus pamokslas prasidėjo laimės gaida.
1. “Tikrai laimingi yra vargšai dvasioje – nuolankieji.” Vaikui, laimė yra betarpiško trokštamo malonumo patenkinimas. Suaugęs nori pasėti savęs atsižadėjimo sėklas tam, kad vėliau nuimtų išaugusios laimės derlių. Jėzaus laikais ir nuo to meto iki šiol, laimė perdaug dažnai buvo siejama su turto turėjimu. Pasakojime apie fariziejų ir mokesčių rinkėją, besimeldžiančius šventykloje, vienas jautėsi turtingas dvasioje – egoistiškas; kitas jautėsi “vargšas dvasioje” –
--------------------------------------------------------------------------------
[1574]▼
nuolankus. Vienas buvo savimi patenkintas; kitas buvo supratingas ir ieškantis tiesos. Vargšai dvasioje ieško dvasinio turto tikslų – ieško Dievo. Ir tokiems tiesos ieškotojams nereikia laukti atlygio tolimoje ateityje; jiems atlyginama dabar. Jie dangaus karalystę suranda savo pačių širdyse, ir tokią laimę patiria dabar.
2. ”Tikrai laimingi yra tie, kurie yra išalkę ir ištroškę teisumo, nes jie tikrai bus pasotinti.” Tiktai tie, kurie yra vargšai dvasioje, visą laiką bus išalkę teisumo. Tiktai nuolankūs ieško dieviškosios stiprybės ir trokšta dvasinės galios. Bet pavojingiausia sąmoningai įsitraukti į dvasinį pasninkavimą tam, kad pagerintum savo apetitą dvasiniams apdovanojimams. Fizinis pasninkavimas tampa pavojingas po keturių ar penkių dienų; pasninkaujantysis gali prarasti bet kokį potraukį maistui. Ilgalaikis pasninkavimas, ar jis būtų fizinis ar dvasinis, turi polinkį sunaikinti alkį.
Patirtinis teisumas yra malonumas, o ne pareiga. Jėzaus teisumas yra dinamiška meilė – tėviška-broliška stipri meilė. Tai nėra negatyvus arba tu-nedrįsk pobūdžio teisumas. Kaip gi kas nors gali turėti alkį tam, kas yra negatyvu – kažkokiam “nedaryk”?
Nėra taip lengva išmokyti vaiko protą šitų dviejų pirmųjų palaimingų nurodymų, bet subrendęs protas jų reikšmę turėtų suvokti.
3. “Tikrai laimingi yra nuolankūs, nes jie paveldės žemę.” Tikras nuolankumas neturi sąsajos su baime. Vietoje šito, tai yra žmogaus, bendraujančio su Dievu, požiūris – “Tebūnie tavoji valia.” Jį sudaro kantrybė ir ištvermė ir motyvuoja nepalaužiamas įtikėjimas į paklūstančią įstatymui ir draugišką visatą. Jis nugali visas viliones sukilti prieš dieviškąjį vadovavimą. Jėzus buvo idealiai nuolankus Urantijos žmogus, ir jis paveldėjo milžinišką visatą.
4. “Tikrai laimingi yra turintys tyrą širdį, nes jie tikrai pamatys Dievą.” Dvasinis tyrumas nėra negatyvi savybė, išskyrus tiktai tai, kad jis neturi įtarumo ir keršto. Aptardamas tyrumą, Jėzus neketino nagrinėti išskirtinai žmogiškojo lytinio požiūrio. Jis daugiau turėjo mintyje tą įtikėjimą, kurį žmogus turėtų jausti savo bičiuliui žmogui; tą įtikėjimą, kurį jaučia vienas iš tėvų savo vaikui, ir kuris įgalina jį mylėti savo bičiulius net ir taip, kaip juos mylėtų tėvas. Tėvo meilei nereikia lepinimo, ir ji netoleruoja blogio, bet visada ji yra anticiniška. Tėviška meilė turi savo vienintelį tikslą, ir ji visada ieško to, kas žmoguje yra geriausia; tai yra tikrojo tėvo požiūris.
Matyti Dievą – įtikėjimu – reiškia įgauti tikrą dvasinę įžvalgą. O dvasinė įžvalga sustiprina Derintojo vadovavimą, ir visa tai galiausiai padidina Dievo-sąmonę. Ir kada jūs pažįstate Tėvą, tada jums yra patvirtinamas dieviškosios sūnystės užtikrinimas, ir jūs galite vis labiau mylėti kiekvieną iš savo brolių materialiame kūne, ne tiktai kaip brolis – broliška meile – bet taip pat ir kaip tėvas – stipria tėviška meile.
Šitą patarimą lengvai įsisavina net ir vaikas. Vaikai yra natūraliai patiklūs, ir tėvai turėtų pasirūpinti tuo, kad šito paprasto įtikėjimo jie neprarastų. Bendraudami su vaikais, venkite bet kokios apgaulės ir susilaikykite nuo to, kas sukeltų įtarumą. Išmintingai padėkite jiems pasirinkti savo herojus ir išsirinkti savo gyvenimo veiklą.
Ir tada Jėzus savo pasekėjus mokė toliau, kaip įgyvendinti visos žmogiškosios kovos pagrindinį tikslą – tobulumą – net ir dieviškąjį pasiekimą. Visada jis patardavo jiems: “Būkite tobuli, net ir tokie, koks tobulas yra jūsų Tėvas danguje.” Jis tiems dvylikai nenurodė, kad jie savo artimą mylėtų taip, kaip jie myli patys save. Tai būtų buvęs vertingas pasiekimas; tai būtų parodę broliškos meilės pasiekimą. Vietoje šito jis savo apaštalams patarė, kad jie mylėtų žmones taip, kaip
--------------------------------------------------------------------------------
[1575]▼
juos myli jis – mylėti tėviška, o taip pat ir broliška stipria meile. Ir tą jis pailiustravo, pabrėždamas tėviškos meilės keturias aukščiausias reakcijas:
1. “Tikrai laimingi yra tie, kurie gedi, nes jie tikrai bus paguosti.” Vadinamasis blaivus protas arba tai, kas yra geriausia logikoje, niekada nesiūlytų, jog laimę galima kildinti iš gedulo. Bet Jėzus neturėjo omeny išorinio arba demonstratyvaus gedėjimo. Jis darė aliuziją į minkštaširdiškumo emocinį požiūrį. Daroma didžiulė klaida, kada berniukai ir jaunuoliai yra mokomi, jog rodyti švelnumą arba kitaip išreikšti emocionalų jausmą arba fizinę kančią yra nevyriška. Užuojauta yra tiek vyro, tiek moters vertinga savybė. Nebūtina būti beširdžiam, norint būti vyriškam. Taip ugdyti drąsius vyrus yra ydingas kelias. Didingieji pasaulio vyrai nebijojo gedėti. Mozė, gedėtojas, buvo didingesnis žmogus tiek už Samsoną, tiek už Galijotą. Mozė buvo nuostabus vadas, bet taip pat jis buvo ir nuolankus vyras. Jautrumas ir reagavimas į žmogaus reikmes sukuria tikrą ir tvirtą laimę, tuo tarpu tokie gerumo požiūriai apsaugo sielą nuo pykčio, neapykantos, ir įtarumo griaunančių poveikių.
2. “Tikrai laimingi yra gailestingieji, nes jiems tikrai bus parodytas gailestingumas.” Gailestingumas čia reiškia pačios tikriausios draugystės – kupino meilės gėrio – aukštį, gylį, ir plotį. Kartais gailestingumas gali būti pasyvus, bet čia jis yra aktyvus ir dinamiškas – aukščiausio laipsnio tėviškumas. Mylintis tėvas patiria nedaug sunkumo atleisdamas savo vaikui, net ir daug kartų. Ir nesugadintas vaikas jaučia natūralų troškimą palengvinti kentėjimą. Vaikai paprastai yra geri ir užjaučia, kada yra pakankamai paūgėję, kad įvertintų realias sąlygas.
3. “Tikrai laimingi yra taikdariai, nes jie tikrai bus vadinami Dievo sūnumis.” Jėzaus besiklausantieji troško karinio išsilaisvinimo, o ne taikdarių. Bet Jėzaus ramybė nėra pacifistinio ar negatyvaus pobūdžio. Išbandymų ir persekiojimų akivaizdoje jis sakė: “Savąją ramybę aš palieku jums.” “Tegu nebūna jūsų širdis sunerimusi, taip pat tegu ji nebijo.” Būtent tokia ramybė užkerta kelią naikinantiems konfliktams. Asmeninė ramybė asmenybę integruoja. Visuomeninė ramybė užkerta kelią baimei, gobšumui, ir pykčiui. Politinė ramybė užkerta kelią rasiniam antagonizmui, nacionaliniam įtarumui, ir karui. Ramybės įgyvendinimas yra vaistas nuo nepasitikėjimo ir įtarumo.
Vaikus galima lengvai išmokinti, kad veiktų kaip taikdariai. Jiems patinka veikti kartu kaip komandai; jie mėgsta žaisti drauge. Kitu metu Mokytojas sakė: “Kas savąją gyvybę išsaugos, tas ją tikrai praras, tačiau, kas savąją gyvybę praras, tas ją tikrai suras.”
4. “Tikrai laimingi yra tie, kurie yra persekiojami už teisumą, nes dangaus karalystė yra būtent jų. Tikrai laimingi esate jūs, kada žmonės jus tikrai įžeidinėja ir kada jus persekioja ir kada jus visaip šmeižia. Džiūgaukite ir būkite nepaprastai laimingi, nes jums yra didis atpildas danguje.”
Taip dažnai iš tiesų po ramybės ateina persekiojimai. Bet jauni žmonės ir drąsūs suaugusieji niekada nesikrato sunkumų ar pavojaus. “Žmogus neturi didingesnės meilės kaip savąją gyvybę paaukoti už savo draugus.” Ir tėviška meilė gali lengvai padaryti visus šituos dalykus – dalykus, kuriuos broliška meilė vargu ar galėtų aprėpti. Ir galutinis persekiojimo derlius visada buvo pažanga.
Vaikai visada atsiliepia į drąsos iššūkį. Jaunimas visą laiką nori “pademonstruoti drąsą”. Ir kiekvienas vaikas turėtų nuo mažens mokytis, kaip pasiaukoti.
Ir tokiu būdu yra atskleista, jog Pamokslo ant Kalno palaimingi nurodymai remiasi įtikėjimu ir meile, o ne įstatymu – etika ir pareiga.
Tėviška meilė patiria palaimą, kad atsako gėriu į blogį – daro gėrį atsimokėdama už neteisingumą.
Petras
2007-07-20 16:44:49
Tokie "girdėjimai" veda tikrai ne prie gero. Iš pradžių tokie nekalti, "perdavimai" veikiai gali virsti kuo nors blogesniu, pasigirsti raginimai žudyti. Algimantas tai priims visiškai natūraliai (aišku, jeigu jis ne aferistas. Norėčiau vis dėlto tikėti, kad aferistas). Tokio žmogaus poveikis kitiems jau pasimatė - iš troleibuso išlipusi nebe blusas nusipurto, o iš savo galvos "pašalines emocijas ima valyti". Silpnesnio atsparumo įtaigai asmenims galima įteigti bet ką. O dar čia kažkas klausia, kuo blogai sektos. Taigi tuo ir blogai, kad vadas ima manipuliuoti žmonėmis sąmoningai (aferisto atveju) arba nesąmoningai (ligonio). Čia ne mūsų, ne urantiečių, imtuvai sugedę, čia jus dėl menko apsiskaitymo kvailina. Astralus mato. Ar norėtumėte kas nors iš jūsų pamatyti "astralą"? Ir dar gyventi tarp jų, nes čia jų turėtų knibždėte knibždėti?
Tikrai susirūpinęs
2007-07-20 16:56:31
brangūs cinikai, reikšdami savo susirūpinimą praleidote svarbų dalyką. Reikalas tame, kad pirmiausia reikėtų susirūpinti savo ‚imtuvais“ ir tik po to kitų. Toks įstatymas. Kai jau tie jūsiškiai pradės nors šiek tiek veikti tada galėsit pademonstruoti ką galit. Kol kas jums visiškai nesiseka.
Susirūpinusiems
2007-07-20 16:19:28
TAip taip, o as dar noreciau prancuzu, vokieciu, japonu, kinieciu ir arabu kalbomis. Juk tevas turi moketi visu savo vaiku kalba. O siaip kodel jis su savo vaikais nekalba jiems suprantama kalba???
prasymas
2007-07-20 14:43:58
Visu pirma norėčiau padėkoti Tėvo Dvasios,Minties Derinto-
jui už pamokymą,padiktuota per Algimantą.Perskaičiau ir susimas-
čiau,kad nedaug esame pažengę evoliucijos keliu,nedaug kuo
skiriamės nuo savo protėvių.Kai tik susiduriame su sunku-
mais savo kelyje iškart galvojame ką daryti,kad iš vis nie-
ko nereikėtų daryti.Neišskiriu ir savęs.Tokie mes kol kas
esame.O tas Tėvelis,tai tikrai gerai sugalvojo,
padovanoda-
mas mums,pačios žemiausios kategorijos tvariniams,laisva
valią.Pavyzdžiui,ar galėtų mūsų visų Tėvas pasitenkinti ma-
no meile Jam,jeigu jinai būtų Algimanto išgauta paspaudus
mygtuką.Aš,Algimantas,Jonas ir kiti šalia esantys,gal ir
pasijustų geriau,gal ir meilę vienas kitam pajustime,o kaip
gi Dievas Tėvas turėtų jaustis.Ar galima pasitenkinti dirb-
tinai išgauta meile?Tai tokie būtų mano pamastymai.
Su meile
IRENA
2007-07-20 14:43:49
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]