Forumas: temos peržiūra
Dvasinis aklumas žudo Lietuvą
Praėjusį penktadienį, per pusiaudienį, stoviu su Urantijos Knyga Utenos centre prie IKI parduotuvės durų. Ir jauni ir seni mielai paima mano siūlomus lapelius su informacija apie Urantijos Knygą ir mūsų dvasinię MISIJĄ URANTIJOJE - ATRASTI TĖVĄ SAVYJE ir pakelti VISĄ Lietuvą į DVASINĮ ATGIMIMĄ. O dabar sakau - pakelti ir visą PLANETĄ, mūsų Urantiją, į DVASINĮ ATGIMIMĄ.
Tačiau labai greitai iš parduotuvės išeina mergina, gal dvidešimties metų, ir prie manęs priėjusi meta reikalavimą: "Susirinkit savo visus daiktus ir eikit iš čia." Aš jau turėdamas panašų patyrimą kituose Lietuvos miestuose, iš karto jai paaiškinu, kad nieko nepardavinėju, aš žmonėms aiškinu apie Dievą ir šią knygą." - "Čia NEGALIMA. Greitai susidėkite viską ir tuojau pat eikite iš čia." - "O kodėl negalima, juk čia gatvės šaligatvis?" - "Ne, čia negalima... eikit iš čia tuoj pat." - "Kodėl aš turiu eiti?" - "Čia mano kiemas." - "O kur ženklas, kad čia yra jūsų kiemas, kai čia yra viešas gatvės šaligatvis?"
Aišku, mergina pati iš pykčio man nežinojo, ką sako, nes aš stoviu šalia autobusų sustojimo, ir tai tikrai ne parduotuvės uždaras kiemas.
Mane nustebino, ir tuo pačiu nuliūdino, jos aršumas, agresyvumas, juk jauna mergina, o tiek agresijos.
Kada buvau gal septynerių-aštuonerių metų, jau tada pastebėjau, kuo senesnis žmogus, tuo labiau mus vaikydavo ir mus bardavo, jeigu kas nors jiems nepatikdavo, ką mes susigalvodame daryti lauke.
Aš užaugau Utenoje. Žiemą mes mėgdavome atsistoti ant arkliais įkankytų rogių pavažų. Kada arklys pririsnodavo, mes prašydavome mus pavažinėti. Ir kada mūsų priimti nesutikdavo, tai pasivydavome risnojantį arklį ir nematant važnyčiotojui, atsistodavome ant rogių pavažų, laikydamiesi už medinės nugarėlės. Ir dauguma vyrų, mus pastebėję, mėgindavo mus nuvyti su botagu. Aišku, būdavo, kad tokių, kurie mielai pavažinėdavo. Ir mes jau tada aptarinėdavome, kokie yra pikti, o kokie geri žmonės.
Ir tada man atrodė, kuo senesnis žmogus, tuo piktesnis. Ir man buvo keista, kodėl mes juokiamės, esam linksmi, nieko blogo nedarom, o ant mūsų šaukia. Ir daugiausia seni. Aišku, seni mūsų supratimu. Trisdešimtmetis ar keturiasdešimtmetis - tai jau senas.
Aš mačiau, jog seni žmonės susiraukę, pikti. Ir savęs klausdavau - nejaugi ir aš būsiu piktas, nejaugi piktumas yra dėl seno amžiaus, dėl ligų, dėl skausmo. Ir man taip norėjosi nepavirsti į piktą. Tik niekaip pats sau nesugalvodavau, kaip apsisaugoti nuo piktumo, kada jau suaugsiu.
Dabar žinau, kad piktumas - tai dvasinis AKLUMAS, kada žmogus NETURI ryšio, GYVO ryšio, su Tėvu, atrastu SAVYJE.
Tada APIE GYVĄ RYŠĮ SU DIEVU NIEKAS NEKALBĖJO.
Mane močiutė nuolat vesdavosi į bažnyčią. Mes gyvenome netoli bažnyčios, tai labai daug laidotuvių procesijų matydavu praeinančių pro pat mus. Ir mane stebino, kad žmonės verkia, rauda net balsu, alpsta. Man nebuvo suvokiama, KO ČIA VERKTI? Bet verkia VISI KAIP SUSITARĘ. O man per laidotuves imdavo juokas. Baisu būdavo tik prie duobės, kad girdėdavau tą pirmą grsą, kai beriamos žemės barbendavo karsto dangtį. Tačiau ten, kur pašarvotas lavonas, man imdavo juokas. Ne dėl to, kad ten būtų man savaime juokinga, bet mane juokindavo pats draudimas juoktis, nes močiutė vesdavosi į pagrabus, t.y. kaip dabar vadina, pagerbti mirusį. Tai buvo jai kaip neatskiriama jos gyvenimo dalis. Ir ji tą darė NUOŠIRDŽIAI. Ir mane mokė, kad reikia būti rimtam per pagrabą, negalima juoktis, garsiai kalbėti. Tai tas "negalima juoktis," mane tiesiog kutente kutendavo, kad aš vos susilaikydavau nepradėjęs vaikiškai kvatotis.
Mat, mes tarpusavyje žaisdavome susigalvoję įvairių žaidimų. Ir vienas iš tokių žaidimų buvo stengimasis prajuokinti kitą vaiką, kai tam juoktis buvo draudžiama. O prajuokinti buvo galima įvairiausiais žodžiais, grimasomis, veiksmais, ir t.t. Ir tikrai būdavo labai sunku susilaikyti neprajuokintam, kada nenorėdavai pralaimėti. Visada vis tiek kas nors prajuokindavo.
Taigi man buvo įprasta, kad seni žmonės nesijuokia, yra pilni skausmo ir pykčio, nors mano močiutė buvo kaip reta išimits - niekada nepykdavo, kad net man kartais būdavo keista. Aš net jos daug kartų klausdavau, "ar tave kas gali supykdyti?" tai ji man visada sakydavo "a ką gi čia pykt, devulis geras, man padeda ir man na tą gera." Nors pati ji buvo neraštinga, bet savo siela buvo pati nuostabiausia ŠVIESUOLĖ.
Bet tada aš ją vadindavau nemokyta davatka, kada užpykdavau dėl ko nors ant jos. Nors ji tikrai buvo nuoširdi tikinti, turėjusi gyvą ryšį su Dievu, o ne dogmatė davatka.
Ir dabar Utenoje šita mergaitė, taip piktai, taip agresyviai ėmė vyti mane šalin kaip šunį vien dėl to, kad jai atrodė, kad šaligatvis yra "jos" kiemas.
Štai toks dvasinis aklumas žudo JĄ PAČIĄ.
Grįždamas į Vilnių pavakarį nustėrau. Iš Vilniaus vos ne visą kelią važiuoja beveik ištisa kolona mašinų, tik kur ne kur yra didesni tarpai tarp mašinų. Kelias tokiam skaičiui mašinų tikrai per siauras. Tačiau, kas vyksta tokiame kelyje, su tokia daugybe mašinų, negali pavadinti niekaip kitaip, kaip DVASINIU AKLUMU.
Aš važiuoju maksimaliu leistinu greičiu (90 km/val), nes taisyklių NIEKADA nepažeidinėju ir laikausi kelio ženklų visada, ar būtų 90, ar 50, ar 30 km/val. greitis. Ir, aišku, mane prisiveja ženklų nepaisantys vairuotojai, o aplenkti manęs jie negali, tada tiesiog privažiuoja taip agresyviai arti manęs, kad atrodo prilimpa prie mano mašinos.
Šitokiu būdu jis mane prievartauja, kad važiuočiau greičiau. Tačiau juk ženklai skirti MŪSŲ VISŲ SAUGUMUI.
Jeigu dar galioja kelių eismo taisyklės, tai mes jų turime laikytis VISUMOS LABUI.
Ir aš laikausi.
Iš priekio dar liūdnesnis vazdas, ten kolonoje šokinėja absoliuti dauguma, kad tik aplenktų kitą. Ir taip agresyviai, kad net nebekreipia dėmesio į mane atvažiuojantį iš priekio.
Štai čia tikras chaosas tarsi būtų elgiamasi kaip "SAVAME KIEME." Elgiuosi taip, kaip tinka ASMENIŠKAI MAN. O kaip kitiems - tai ne manio reikalas. Svarbiausias čia esu AŠ.
Šitu kiemu yra pavirtę LIETUVOS KELIAI, kur ženklai IR SAUGUMAS nuostoja galioti, kada DVASIŠKAI AKLI mūsų sielos broliai ir sesės sėdasi už vairo.
Susitikau su savo vaikystės draugu. Tai jis man sako, kad atvažiavo iš Ignalinos 140 km/val greičiu. Sakau jam tai beprotybė. Jis sutinka, bet sako, jog labai skubėjo. KUR? SAVOSIOS sekunės neaplenksi, o kad aplenksi KAIMYNĄ, tai nuo to ar bus daugiau ramybės ir palaimos savo sieloje? Tikrai ne. Aš jo klausiu, "Ar jau atsivertei Urantijos Knygą?" Sako, kad dar niekaip negali, yra kiti svarbesni reikalai? O jau dveji metai, kaip knygą turi.
Dvasinis aklumas absoliučiai valdo didžiąją daugumą žmonių tiek LIETUVOJE, TIEK VISOJE URANTIJOJE.
Dėl to, gali jauna mergina vyti mane šalin net nuo gatvės šaligatvio, net nesusimąsčiusi, kad ji šitaip eina prieš Tėvo ŠVIESĄ, kuri yra šalia jos pačios, tereikia tik ranką ištiesti, bet dvasinis aklumas neleidžia jai matyti net ir to, kas yra šalia, o tuo labiau, kas yra JOS PAČIOS VIDUJE - TĖVO DVASIOS. Kaip ir savo PYKČIO, kurį liejo man, JI IRGI NEMATO.
Savo DVASINIO AKLUMO NEMATO, IR SAVO PAČIŲ BEPROTYBĖS, VISI TIE, KURIE VAŽIUOJA NUOLAT PAŽEISDAMI KELIŲ EISMO TASYKLES. Ir važiuoja TIESIAI Į KAPINES. Tik šito jie irgi nemato.
Ir tokios padėties neįmanoma ištaisyti JOKIAIS ĮSTATYMAIS, JOKIOMIS BAUDOMIS, JOKIOMIS NELAIMĖMIS, JOKIOMIS MIRTIMIS, nes jie mano, kad jie sugebės tarp viso šito išlaviruoti, juk ir kiti išlaviruoja.
DABAR YRA VIENINTELĖ IŠEITIS - ATRASKITE TĖVĄ SAVYJE, IR TIK TADA PRADĖSITE LAIKYTIS KELIŲ EISMO TAISYKLIŲ. TIK TADA Lietuva atsikvėps nuo tokių ydų, kaip korupcija, kyšininkavimas, pyktis, pavydas, kerštas, neapykanta. Tik Tėvo meilė galės jums suteikti sparnus GĖRIO PLATINIMUI IR NEPAVARGTI TĄ DARYTI NUOLAT, KASDIEN, IR VISUR.
Tai ar yra dar kokia nors kita ir svarbesnė priežastis iš dvasiškai aklo tapti dvasiškai veikliu ir mylinčiu Tėvo vaiku, kuris neštų kiekvienos akimirkos prasmę visai aplinkai ir pats ją ne tik suvokdamas, bet PATIRDAMAS, JOG TAI IR YRA PATS GYVENIMAS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-07-29 10:23:38
Komentarai
Petrai, daugiau optimizmo. Apsidairyk ne tik forume ir pamatysi, kad kasdien viskas keičiasi. Aš savo aplinkoje matau vis daugiau ir daugiau atsigręžiančių į šviesos, tiesos ir meilės Šaltinį.Gilė
2007-08-04 20:45:43
Nu kaip šaunu, kad gali valgyti po vieną ryžį, o kur skubėti - juk į darbą eiti nereikia, moterys ir vyrai ir taip pasirūpins, kad tų ryžių nepristigtų, ar ne?
Algimantui
2007-08-02 19:49:07
Matai , Stepai , tokiuose trumpuose rašiniuose labai sunku perduoti tai , kas pasaulyje yra tūkstančiais knygų parašyta .
Žinok , Stepai , kad žmogus užgirdęs negirdėtą žodį ir žodžių sąvoką , iškarto pradeda juos analizuoti ir suprasti tik savo dvasingosios sąmonės dalies ribose. Visi žmonės , kaip ir dangiškosios dvasios , gali kompetentiškai reikštis tik savo proto ir asmenybės ribose. Gerbiamas Stepai , labai prašau , tik neįsižeisk , bet žinok tik didinant dvasinę įžvalgą galima geriau suprasti ir dieviškus darbus .
Tavo Minčių Derintojas nepadarys nei vieno derinimo , kuris pakenktų tavo laisvam apsisprendimui . Tu gali derinti savo laisvą valią su Dievo valia arba nederinti , tai tavo laisvas sprendimas . Milijonai žmonių , taip ir daro , savo laisva valia jie visada prasilenkia su Dievo valia. Tik vienetai iš milijonų ieško Tiesos ir Šviesos kelio . Bet nereikia įsižeisti ir nusivilti , jeigu dar nesi vienetas iš milijono . Tai tu gali padaryti bet kurią minutę - skirk savo mintis ir širdį tik vienam Dievui Tėvui , dangaus ir žemės Sukūrėjui . Tada geriau suprasi ne tik žmonių darbus , bet ir Aukštųjų šventųjų dvasių darbus.
Petras
2007-08-02 10:42:18
Mano mylimieji, įsiskaitykite į Petro jums skirtus išmintingus žodžius. Ir ne tik įsiskaitykite. Pamąstykite,kaip juos suprantate.
Tikrai neskubėkite jų nei atmesti, nei paneigti, o pamėginkite juos prisitaikyti sau - "Kaip gi AŠ suvokiu savosios sąmonės gyvą ryšį su VISUMINE TĖVO SĄMONE, kurios dalelę visą laiką nešiojuosi savyje - Minties Derintoją?"
Ir pamėginkite atsakyti į klausimą - KODĖL jis pavadintas MINTIES DERINTOJU?
JUK NE ŠIAIP SAU. Užtektų pasakyti Tėvo fragmentas, Tėvo dvasia. Tačiau šito neužtenka. Dar reikėjo žmogui paaiškinti, SUPAPRASTINTI MIRTINGIESIEMS - TĖVO DVASIA YRA MINTIES DERINTOJAS, NES JIS NE TUŠČIAI APSIGYVENA MIRTINGOJO PROTE, O TAM KAD KELTŲ ŽMOGIŠKĄJĄ SĄMONĘ LINK DIEVIŠKOSIOS, DERINDAMAS ŽMOGAUS MINTIS, BET NEVARŽYDAMAS LAISVOS VALIOS PASIREIŠKIMO ŽMOGAUS VEIKSMUOSE IR MINTYSE.
Dar jis yra vadinamas Paslaptinguoju PAGALBININKU. Jis mums nematant, net ir najaučiant PADEDA. Padeda taip, kad mums būtų GERIAU. Kiekvienam asmeniškai. Kam gi bus blogiau, jeigu žmogus visą laiką jaus aplinkui meilę, gėrį, palaimą, pasireikš kaip žmogus gėrį darydamas visiems? Kam gi blogiau, jeigu jūs galite pigiau nusipirkti duonos, sviesto, darbužių, butą?
O juk kainos yra užkeltos VISKAM, dėl to, kad visi yra NUSIGRĘŽĘ NUO MINTIES DERINTOJO MOKYMŲ. IR DĖL TO MANO, KAD KUO BRANGIAU PARDUOS, TUO GERESNĮ UŽTIKRINS SAU GYVENIMĄ?
Tada ir kelia kainas kaip ant mielių naftai, benzinui dyzelinui, dujoms, grūdams, duonai, butams, transportui. O kas gi pasikeitė pasaulyje, kad taip pakilo kainos? Ar žmogus užsiaugino antrą burną, antrą pilvą? Ne. TIK GODUMAS ir NEŽINIA BEI NERIMAS dėl ateities priverčia žmogų kelti kainas VISKAM, KAD JIS IŠSILAIKYTŲ, NEŽLUGTŲ. Nors jis pats negali suvokti, kad šituo žingsniu būtent ir žlugdo save. Ir tai tinka visoms profesijoms ir visuose darbuose visame pasaulyje.
Vakar išsiviriau ryžių. Ir valgydamas ėmiau imti po vieną ryžių atskirai. Aš valgau tik su lazdelėmis, dėl to galiu paimti ir vieną ryžių atskirai. Ir ėmiau stebėti ryžių ir mąstyti, kodėl mes net sakome ryžiai, kodėl nesakome RYŽIUS. Ką aš laikau suėmęs dviem lazdelėmis? Ne ryžius, bet vieną RYŽIŲ? Tai KODĖL niekas lietuviškai nepavadina RYŽIAUS RYŽIUMI, BET VISADA SAKO VIEN TIK DAUGISKAITA. O juk lazdelėmis imu ir dedu į burną PO VIENĄ RYŽIŲ.
Tai išeitų, kad darau tai, ko lietuvių kalboje neegzistuoja - iš daugybės ryžių išskiriu ir kaskart pasiimu po VIENĄ RYŽIŲ. Ir tas RYŽIUS TURI TĄ PATĮ SKONĮ, KAIP IR KITI VISI RYŽIAI, TAČIAU KIEKVIENAS RYŽIUS TURI IR SKIRTUMŲ, SAVO FORMA, ILGUMU, PLONUMU. Akis iš karto nepastebi, tačiau kada įsižiūri, tada pamatai, skirtumai yra.
O juk tai materialus DAIKTAS ir matomas materialiam žvilgsniui. Tačiau nėra taip lengva pastebėti tokius skirtumus. Lygiai taip mažai kas pastebi, o dar mažiau susimąsto - jeigu nebūtų ATSKIRO RYŽIAUS, tai negalėtų būti ir ryžių KOŠĖS.
Dėl to matydami visą košę, neužmirškime, kad ji gali būti tik tada, kada vienas RYŽIUS yra pridedamas prie kito RYŽIAUS.
Virėjas, pamatęs blogą ryžių, jį išmes, kad negadintų košės.
Dvasiniuose reikaluose viskas yra dar daug sunkiau. Mes, kiekvienas, esame GYVASIS RYŽIUS. Ir virėjas yra pats Tėvas, kurio mes nematome, bet Jo dalelę, Minties Derintoją, mes galime PAJUSTI. Galime PAJUSTI JO VEDIMĄ PER SAVO ATSIVĖRIMĄ JAM.
Ir Tėvas į mus žiūri kaip į savo SŪNUS ir DUKRAS. Į kiekvieną. Ir mato jis mus KIEKVIENĄ, KAIP IR GERAS VIRĖJAS MATO KIEKVIENĄ ATSKIRĄ RYŽIŲ, IŠ KUREIŲ VERDA KOŠĘ.
Tėvas iš mūsų "verda" GYVĄJĄ TĖVO SŪNŲ IR DUKRŲ BENDRIJĄ - VISOS ŽMONIJOS MYLINČIĄ ŠEIMĄ.
Kiek kiekvienas ryžius yra GERAS ir skanus, TIEK BUS SKANI IR SVEIKA KOŠĖ MŪSŲ KŪNUI - TĖVO ŠVENTOVEI MATERIALIU PAVIDALU.
Kiek KIEKVIENAS IŠ MŪSŲ būsime nesugedę, kiek būsime mylintys Tėvą ir vieni kitus, tiek ir ŽMONIJOS GYVOJI ŠEIMA bus SVEIKA IR TEIKIANTI NUOSTABŲ MEILĖS SKONĮ TĖVUI.
Ir jūs, kiekvienas, Tėvui esate kaip PATS BRANGIAUSIAS VISOS KŪRINIJOS TVARINYS IR KŪRINYS. IR NĖ VIENO IŠ JŪSŲ JIS NEIŠMETA. Ne taip, kaip žemiškasis virėjas išmeta blogą ryžių, kad negadintų košės.
Tėvas priešingai, padovanoja savo paties dalelę, kad ši taisytų tą sugedusį savo sūnų, kad šis pats imtų pajausti ir pamatytų, kad jis YRA SŪNUS, IR REIKALINGAS SŪNUS VISUMAI.
Ir kada, iki tol buvęs sugedęs, sūnus pajunta Tėvą savyje, jis GIMSTAS IŠ NAUJO IR GIMSTA IŠ DVASIOS ANKSTESNIAME SAVO MATERIALIAME KŪNE, BET SU NAUJU CHARAKTERIU. Ir toks Tėvo sūnus ar dukra pamato ir kitus savo sielos brolius ir seses, kurių anksčiau ne tik nematė, bet net ir nesusimąstė, kad iš viso gali būti kažkokių Tėvo sūnų ir dukrų. Ir dabar jo požiūris pasikeičia ir į Tėvą, ir į sielos brolius ir seses, ir į kiekvieną ryžių.
Dabar jis nebemenkina nė vieno savo sielos brolio ir sesės nei ciniškomis replikomis, nei pašiepimais, kaip ir į kiekvieną ryžių žiūri su meile, nes VISAS MAISTAS YRA IŠ TĖVO. Ir dar daugiau.
DABAR JIS MATO VISUR VIEN TIK TĖVO PASIREIŠKIMĄ TIK ĮVAIRIAIS PAVIDALAIS. Ir kiti sielos broliai ir sesės, ir ryžius, ir jis pats yra TĖVO pasireiškimai. Ir dabar jis ima tausoti KIEKVIENĄ RYŽIŲ, KAD NĖ VIENAS GERAS RYŽIUS NEBŪTŲ PRARASTAS. NĖ VIENAS.
Ir tokios permainos yra vien tik iš Tėvo MEILĖS ir mokymų, perduodamų MINTIES DERINTOJO, vis labiau derinant mirtingojo mintis, kad jos atitinktų Tėvo sąmonės aukštus virpesius, kurie yra ne kas kita, kaip MEILĖS VIENOVĖ ĮVAIROVĖJE.
Ir būtent šitą MEILĖS VIENOVĘ ĮVAIROVĖJE mes ir galime suteikti ir Lietuvai, ir visai Urantijai, nesipriešindami mūsų Paslaptingojo Pagalbininko vedimui iš vidaus. Ir net jam dar ir padėdami savomis mintimis, savais žodžiais pabendraudami su juo KASDIEN.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-08-02 10:19:39
Teisingai Petras sako - Minčių Derintojas visą laiką "bandys daryti įtaką į tavo sąmonės mintis". Kitaip tariant, stengsis pažeisti tavo laisvą valią. Todėl išmokime tapti tikrai laisvais nuo visokių minčių derinimų ir manipuliavimų, išmokime patys priiminėti deramus sprendimus. O gi tas, kuris įsiskverbia į protą užslaptintu vardu "Minties Derintojas", pasivadinęs "dieviškuoju Aš" (na ir pompastika!), tik ardo žmogaus vidinę darną ir pusiausvyrą, tolina nuo tiesos. Tereikia pasiskaityti forumo dalyvių komentarus, ir iškart matosi, kas leidosi užvaldomas "derintojų-manipuliatorių", iškart matosi, kad su laisva valia ir laisvais sprendimais kai kuriems jau iškylo rimtų problemų.
Stepas
2007-08-02 10:03:00
Brangieji , aš juk ir rašau , kad žmoguje nemirtingąją sielą kuria , pažadintos Dievo Tėvo , tavo materialios sąmonės mintys , kartu sąjungoje su dieviškuoju , aukštuoju ,,Aš'' , kuris Urantijos knygoje pavadintas - Minčių Derintoju.
Šis Aukštasis dieviškasis AŠ , arba mūsų Minčių Derintojas , ateina pas žmogų , kai žmogus būdamas dar mažas vaikas , padaro nors vieną moralų sprendimą . Tai yra ženklas , kad tokiame prote , kuris padarė moralų sprendimą , gali apsigyventi Dieviškosios dvasios fragmentas ir toliau , per visą tavo gyvenimą , bandis daryti įtaką į tavo sąmonės mintis , net iki sąjungos , jau čia žemėję .
Kai pasieksi žmogau šią sąjungą , tada nebekils noro nei klausti ,nei įrodinėti savo nuomonę , viską matysi kitoje šviesoje . Žinosi viską , absoliučiai , bet savo proto išminties deapozono priėmime.
Petras
2007-08-01 23:30:17
neprisimenu nieko, kas buvo vakar, bet esu šiandien valia
būti
2007-08-01 20:16:21
Šiaip tai nukrypstame ne mes, o jūs, nes mes neburiame to, ko negalima patikrinti.Suprantu jūsų didžiulį norą išlikti amžinais ir nekintamais, bet dievas( o tai yra viskas) yra kitimas.Pirmiausia reiktų jums susitart ką jūs vadinate siela, nes šis pavadinimas kiekvienam iš jūsų gimdo skirtingus vaizdinius.Nereikia tapatinti sielos su sąmone, ką daugelis iš jūsų daro, o kai nebelieka sąmonės, tai visos kalbos apie sielos nemirtingumą nebetenka prasmės, nes ta pati siela skirtinguose savo gyvenimuose savęs nebeatsimena(atmintis - sąmonės dalis).Ir kokia tada prasmė būti mirtingu ar nemirtingu.
Petrui
2007-08-01 20:01:38
Lili , Valentinai , jūs , kaip matau esate ir protingi ir geri žmonės , tik truputi nukrypstate nuo gyvybės prasmės.
Žmogus ateina į gyvenimą per savo tėvus , bet užauga visokiausių Žemės gėrybių dėka . Taigi išeina , kad tu esi iš žemės sukutas , nes tą visą maistą kurį panaudojai gyvendamas , užaugino žemė , dėka Saulės spindulių . Taigi kūno atžvilgiu , žmogus yra tikras žemės vaikas. Po mirties jo kūnas gryžta į žemę ir po keleto metų virsta žemės elementais.
Bet žmogus , kol dar yra gyvas , kviečiamas auginti savo nemirtingąjį kūną - sielą . Šio nemirtingojo kūno kūrime dalyvauja mirtingo žmogaus proto mintys ir nemitingoji dieviškoji dvasia , kurią pavadinome savo Minčių Derintoju. Šių esybių derinių , vaisingos kūrybos rezultatu , gali gimti naujas žmogus , nemirtingas žmogus , nes mirtingojo kūno pagalba , bus užauginta , nemirtinga siela.
Petras
2007-08-01 14:28:11
Gerb.Irena as turejau omenyje paskutiniu metu Lietuvoje ir ne tik,daug besiskelbianciu pranasautoju ir tikejimu.Jezus 1 karta ir visiems laikams atliko atpirkima.Ir todel ispejo netiketi ateinanciu kartu pranasautojais.kaip matote BIBLIJOJE pildosi parasyti zodziai.
Valentinas
2007-08-01 11:01:03
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]