Forumas: temos peržiūra
Dvasinis aklumas žudo Lietuvą
Praėjusį penktadienį, per pusiaudienį, stoviu su Urantijos Knyga Utenos centre prie IKI parduotuvės durų. Ir jauni ir seni mielai paima mano siūlomus lapelius su informacija apie Urantijos Knygą ir mūsų dvasinię MISIJĄ URANTIJOJE - ATRASTI TĖVĄ SAVYJE ir pakelti VISĄ Lietuvą į DVASINĮ ATGIMIMĄ. O dabar sakau - pakelti ir visą PLANETĄ, mūsų Urantiją, į DVASINĮ ATGIMIMĄ.
Tačiau labai greitai iš parduotuvės išeina mergina, gal dvidešimties metų, ir prie manęs priėjusi meta reikalavimą: "Susirinkit savo visus daiktus ir eikit iš čia." Aš jau turėdamas panašų patyrimą kituose Lietuvos miestuose, iš karto jai paaiškinu, kad nieko nepardavinėju, aš žmonėms aiškinu apie Dievą ir šią knygą." - "Čia NEGALIMA. Greitai susidėkite viską ir tuojau pat eikite iš čia." - "O kodėl negalima, juk čia gatvės šaligatvis?" - "Ne, čia negalima... eikit iš čia tuoj pat." - "Kodėl aš turiu eiti?" - "Čia mano kiemas." - "O kur ženklas, kad čia yra jūsų kiemas, kai čia yra viešas gatvės šaligatvis?"
Aišku, mergina pati iš pykčio man nežinojo, ką sako, nes aš stoviu šalia autobusų sustojimo, ir tai tikrai ne parduotuvės uždaras kiemas.
Mane nustebino, ir tuo pačiu nuliūdino, jos aršumas, agresyvumas, juk jauna mergina, o tiek agresijos.
Kada buvau gal septynerių-aštuonerių metų, jau tada pastebėjau, kuo senesnis žmogus, tuo labiau mus vaikydavo ir mus bardavo, jeigu kas nors jiems nepatikdavo, ką mes susigalvodame daryti lauke.
Aš užaugau Utenoje. Žiemą mes mėgdavome atsistoti ant arkliais įkankytų rogių pavažų. Kada arklys pririsnodavo, mes prašydavome mus pavažinėti. Ir kada mūsų priimti nesutikdavo, tai pasivydavome risnojantį arklį ir nematant važnyčiotojui, atsistodavome ant rogių pavažų, laikydamiesi už medinės nugarėlės. Ir dauguma vyrų, mus pastebėję, mėgindavo mus nuvyti su botagu. Aišku, būdavo, kad tokių, kurie mielai pavažinėdavo. Ir mes jau tada aptarinėdavome, kokie yra pikti, o kokie geri žmonės.
Ir tada man atrodė, kuo senesnis žmogus, tuo piktesnis. Ir man buvo keista, kodėl mes juokiamės, esam linksmi, nieko blogo nedarom, o ant mūsų šaukia. Ir daugiausia seni. Aišku, seni mūsų supratimu. Trisdešimtmetis ar keturiasdešimtmetis - tai jau senas.
Aš mačiau, jog seni žmonės susiraukę, pikti. Ir savęs klausdavau - nejaugi ir aš būsiu piktas, nejaugi piktumas yra dėl seno amžiaus, dėl ligų, dėl skausmo. Ir man taip norėjosi nepavirsti į piktą. Tik niekaip pats sau nesugalvodavau, kaip apsisaugoti nuo piktumo, kada jau suaugsiu.
Dabar žinau, kad piktumas - tai dvasinis AKLUMAS, kada žmogus NETURI ryšio, GYVO ryšio, su Tėvu, atrastu SAVYJE.
Tada APIE GYVĄ RYŠĮ SU DIEVU NIEKAS NEKALBĖJO.
Mane močiutė nuolat vesdavosi į bažnyčią. Mes gyvenome netoli bažnyčios, tai labai daug laidotuvių procesijų matydavu praeinančių pro pat mus. Ir mane stebino, kad žmonės verkia, rauda net balsu, alpsta. Man nebuvo suvokiama, KO ČIA VERKTI? Bet verkia VISI KAIP SUSITARĘ. O man per laidotuves imdavo juokas. Baisu būdavo tik prie duobės, kad girdėdavau tą pirmą grsą, kai beriamos žemės barbendavo karsto dangtį. Tačiau ten, kur pašarvotas lavonas, man imdavo juokas. Ne dėl to, kad ten būtų man savaime juokinga, bet mane juokindavo pats draudimas juoktis, nes močiutė vesdavosi į pagrabus, t.y. kaip dabar vadina, pagerbti mirusį. Tai buvo jai kaip neatskiriama jos gyvenimo dalis. Ir ji tą darė NUOŠIRDŽIAI. Ir mane mokė, kad reikia būti rimtam per pagrabą, negalima juoktis, garsiai kalbėti. Tai tas "negalima juoktis," mane tiesiog kutente kutendavo, kad aš vos susilaikydavau nepradėjęs vaikiškai kvatotis.
Mat, mes tarpusavyje žaisdavome susigalvoję įvairių žaidimų. Ir vienas iš tokių žaidimų buvo stengimasis prajuokinti kitą vaiką, kai tam juoktis buvo draudžiama. O prajuokinti buvo galima įvairiausiais žodžiais, grimasomis, veiksmais, ir t.t. Ir tikrai būdavo labai sunku susilaikyti neprajuokintam, kada nenorėdavai pralaimėti. Visada vis tiek kas nors prajuokindavo.
Taigi man buvo įprasta, kad seni žmonės nesijuokia, yra pilni skausmo ir pykčio, nors mano močiutė buvo kaip reta išimits - niekada nepykdavo, kad net man kartais būdavo keista. Aš net jos daug kartų klausdavau, "ar tave kas gali supykdyti?" tai ji man visada sakydavo "a ką gi čia pykt, devulis geras, man padeda ir man na tą gera." Nors pati ji buvo neraštinga, bet savo siela buvo pati nuostabiausia ŠVIESUOLĖ.
Bet tada aš ją vadindavau nemokyta davatka, kada užpykdavau dėl ko nors ant jos. Nors ji tikrai buvo nuoširdi tikinti, turėjusi gyvą ryšį su Dievu, o ne dogmatė davatka.
Ir dabar Utenoje šita mergaitė, taip piktai, taip agresyviai ėmė vyti mane šalin kaip šunį vien dėl to, kad jai atrodė, kad šaligatvis yra "jos" kiemas.
Štai toks dvasinis aklumas žudo JĄ PAČIĄ.
Grįždamas į Vilnių pavakarį nustėrau. Iš Vilniaus vos ne visą kelią važiuoja beveik ištisa kolona mašinų, tik kur ne kur yra didesni tarpai tarp mašinų. Kelias tokiam skaičiui mašinų tikrai per siauras. Tačiau, kas vyksta tokiame kelyje, su tokia daugybe mašinų, negali pavadinti niekaip kitaip, kaip DVASINIU AKLUMU.
Aš važiuoju maksimaliu leistinu greičiu (90 km/val), nes taisyklių NIEKADA nepažeidinėju ir laikausi kelio ženklų visada, ar būtų 90, ar 50, ar 30 km/val. greitis. Ir, aišku, mane prisiveja ženklų nepaisantys vairuotojai, o aplenkti manęs jie negali, tada tiesiog privažiuoja taip agresyviai arti manęs, kad atrodo prilimpa prie mano mašinos.
Šitokiu būdu jis mane prievartauja, kad važiuočiau greičiau. Tačiau juk ženklai skirti MŪSŲ VISŲ SAUGUMUI.
Jeigu dar galioja kelių eismo taisyklės, tai mes jų turime laikytis VISUMOS LABUI.
Ir aš laikausi.
Iš priekio dar liūdnesnis vazdas, ten kolonoje šokinėja absoliuti dauguma, kad tik aplenktų kitą. Ir taip agresyviai, kad net nebekreipia dėmesio į mane atvažiuojantį iš priekio.
Štai čia tikras chaosas tarsi būtų elgiamasi kaip "SAVAME KIEME." Elgiuosi taip, kaip tinka ASMENIŠKAI MAN. O kaip kitiems - tai ne manio reikalas. Svarbiausias čia esu AŠ.
Šitu kiemu yra pavirtę LIETUVOS KELIAI, kur ženklai IR SAUGUMAS nuostoja galioti, kada DVASIŠKAI AKLI mūsų sielos broliai ir sesės sėdasi už vairo.
Susitikau su savo vaikystės draugu. Tai jis man sako, kad atvažiavo iš Ignalinos 140 km/val greičiu. Sakau jam tai beprotybė. Jis sutinka, bet sako, jog labai skubėjo. KUR? SAVOSIOS sekunės neaplenksi, o kad aplenksi KAIMYNĄ, tai nuo to ar bus daugiau ramybės ir palaimos savo sieloje? Tikrai ne. Aš jo klausiu, "Ar jau atsivertei Urantijos Knygą?" Sako, kad dar niekaip negali, yra kiti svarbesni reikalai? O jau dveji metai, kaip knygą turi.
Dvasinis aklumas absoliučiai valdo didžiąją daugumą žmonių tiek LIETUVOJE, TIEK VISOJE URANTIJOJE.
Dėl to, gali jauna mergina vyti mane šalin net nuo gatvės šaligatvio, net nesusimąsčiusi, kad ji šitaip eina prieš Tėvo ŠVIESĄ, kuri yra šalia jos pačios, tereikia tik ranką ištiesti, bet dvasinis aklumas neleidžia jai matyti net ir to, kas yra šalia, o tuo labiau, kas yra JOS PAČIOS VIDUJE - TĖVO DVASIOS. Kaip ir savo PYKČIO, kurį liejo man, JI IRGI NEMATO.
Savo DVASINIO AKLUMO NEMATO, IR SAVO PAČIŲ BEPROTYBĖS, VISI TIE, KURIE VAŽIUOJA NUOLAT PAŽEISDAMI KELIŲ EISMO TASYKLES. Ir važiuoja TIESIAI Į KAPINES. Tik šito jie irgi nemato.
Ir tokios padėties neįmanoma ištaisyti JOKIAIS ĮSTATYMAIS, JOKIOMIS BAUDOMIS, JOKIOMIS NELAIMĖMIS, JOKIOMIS MIRTIMIS, nes jie mano, kad jie sugebės tarp viso šito išlaviruoti, juk ir kiti išlaviruoja.
DABAR YRA VIENINTELĖ IŠEITIS - ATRASKITE TĖVĄ SAVYJE, IR TIK TADA PRADĖSITE LAIKYTIS KELIŲ EISMO TAISYKLIŲ. TIK TADA Lietuva atsikvėps nuo tokių ydų, kaip korupcija, kyšininkavimas, pyktis, pavydas, kerštas, neapykanta. Tik Tėvo meilė galės jums suteikti sparnus GĖRIO PLATINIMUI IR NEPAVARGTI TĄ DARYTI NUOLAT, KASDIEN, IR VISUR.
Tai ar yra dar kokia nors kita ir svarbesnė priežastis iš dvasiškai aklo tapti dvasiškai veikliu ir mylinčiu Tėvo vaiku, kuris neštų kiekvienos akimirkos prasmę visai aplinkai ir pats ją ne tik suvokdamas, bet PATIRDAMAS, JOG TAI IR YRA PATS GYVENIMAS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-07-29 10:23:38
Komentarai
Lietuviai yra tikrai agresyvūs vairuotojai. Ir jokiu būdu nenoriu ginti ar teisinti chuliganų prie vairo. Suprantu Algimantą. Tačiau kadangi vairuoju jau daug metų, man keista, kad Algimantas, kritikuodamas kitus "Elgiuosi taip, kaip tinka ASMENIŠKAI MAN. O kaip kitiems - tai ne manio reikalas. Svarbiausias čia esu AŠ." nejučia ir pats lygiai taip pat elgiasi. Vairuotojai žino, kad važiuojant kolonoje saugiausia yra važiuoti "su visais", arba tokiu greičiu, kuriuo važiuoja dauguma eismo dalyvių. Kiek žinau, Molėtų betonkelyje kolonoje dauguma važiuoja apie 100-110 greičiu. Tai nėra labai daug, turint omeny kad kelias pakankamai platus ir matomumas geras. Aišku, pasitaiko vienas kitas greituolis arba stabdis. Ir tiek vieni, tiek kiti kelia pavojų eismo saugumui. Tai va pagalvok Algimantai, savo nesaugiu vairavimu tu samoningai ar nesąmoningai sukeli kamštį kelyje, provokuoji kitus eismo dalyvius, didini ir taip nemažą įtampą tarp vairuotojų, o dvasine prasme - provokuoji pykčiui, dar ir pats persiimi tuo pačiu susierzinimu, kad net temose reikia išsiliejinėti. Tas pats dvasinis aklumas, tik "kitoj rankoj".Iš karto noriu pasakyti, kad kelių eismo taisyklių tikrai reikia laikytis, bet sveiko proto kriterijus irgi nepaskutinėj vietoj. Daug kalbi apie negyvas dogmas, o pats pasirodo esi ohoho koks dogmatikas!
Vairuokite saugiai,
Jonas
2007-07-29 13:11:51
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]