Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Meilė ir Pagarba – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2016 05 01

Algimanto pamokomasis žodis – Meilė ir Pagarba – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2016 05 01

Kada važiavom autobusu su Birute iš Vilniaus, ji manęs klausia – ar aš gerbiu urantus? Kai kuriuos gerbiu, kai kurių negerbiu, pagarbą reikia pelnyt – ji nėra Meilė. Meilė – besąlyginė, ji visiems vienoda, tuo tarpu Pagarbos reikia nusipelnyt savo gyvenimu, savo veiksmais. Jeigu urantai ryžtingi, natūralu, aš juos gerbiu, jeigu jie kupini baimės, nededa pastangų, aš norėčiau gerbt, bet už ką gerbt? Vien gyvenimas, sulaukus tam tikro amžiaus nėra nuopelnas. Tai nuopelnas Kūrėjo. Bet mes gerbiam asmenį konkrečiai už konkrečius gyvenime atliekamus veiksmus. Dėl ko aš turėčiau gerbt prezidentę, jeigu ji nesirūpina savo šalimi? Dėl ko aš turėčiau gerbti premjerą, jeigu jis nesirūpina tais dirbančiaisiais, kuriuos jis pagal savo pareigas privalo globot? Todėl pagarba nėra amžiams suteikta privilegija. Meilė – jinai sklinda per amžių amžius iš Šaltinio, ir kada mes jos prisigeriam, mes tą pačią Meilę skleidžiam kitiems, bet Meilė – tai nėra Pagarba. Todėl, jeigu urantas deda pastangas ir jam neišeina, aš gerbiu už tas pastangas, bet jeigu jis nededa pastangų ir kai žinau, kad jisai buvo pasiekęs ir didesnį Šviesos laiptelį, bet atsisako tų pastangų, tai už ką aš jį turiu gerbt? Nėra už ką.
Kodėl turi vaikas gerbt savo tėvą arba motiną, jeigu tas tėvas ir motina nesirūpina vaiku – vien dėl to, kad jis suteikė materialaus kūno gimimą? Ne, reikia pripildyti tą mirtingąjį dvasios asmenį kokybe – vertybėmis – kurios yra amžinos iš Kūrėjo. O jeigu tėvai nesirūpina patys, kad nušvistų, tai kokios pagarbos jie gali sulaukt?
Ką liudija Motinos arba Tėvo diena? Liudija, kad nėra tėvų! Tada reikia tėvams per tos dienos kažkokioj politinėj institucijoj patvirtinimą, prievartaut tuos vaikus, kad jie tą dieną važiuotų, sveikintų, išreikštų pagarbą. Čia yra butaforija, iliuzija. Meilė sklinda nepriklausomai nuo priimtų įstatymų, o Pagarba negali būti nepelnyta.
Kodėl vieni turi artimesnius ryšius šeimoje, kiti – ne? Todėl, kad veiksmai liudija atoveiksmį. Jeigu nepagarbiai elgiasi tėvas ar motina su savo vaikais, iš kur vaikai gali gerbt tuos tėvus? Niekada nebus Pagarbos – kiek norit jūs įsteikit tų motinos ar tėvo dienų.
Štai kodėl Gyvajame Kelyje yra Gyvoji Meilė, ir yra tas Pagarbos jausmas ne intelektu ištariamas lūpomis – aš tave gerbiu – bet jausmas, kurį pripildo tie mirtingieji savo veiksmais, savo gyvenimu tą dvasinį asmenį, kuris yra viduje pažadintas, ir jaučia tą būseną, kuri ir yra pagarbos būsena, bet ji yra gyva, tikra. Ir jeigu tas asmuo taip pat nukrenta savo veiksmais į tamsą, Pagarba išnyksta – prieš tai buvusi Pagarba dingsta.
Todėl niekada jūs nejausite pagarbos tiems žmonėms, kuriems norėtumėte jaust, bet jų veiksmai jums kels pasibjaurėjimą – jūs jausite iš vidaus. Jeigu priima koks nors eilinis biurokratas kokį nors dokumentą, kurio tolimesnis kelias sudaro daugybę kliūčių kitiems – kitiems gyvent, tvarkyt savo kasdienį gyvenimą – tai kokia gali būt pagarba? Žiūrėkit, kiek yra priimta įstatymų, kurie saugo gamtą, neužtenka to atsivėrimo Kūrėjui – kadangi niekas nemoko šito. Atsivėrimas jau būtų tas gamtos saugojimas, kad ji nebūtų teršiama, kad ji nebūtų niokojama, nebūtų laužoma, ir nereikalingi būtų jokie įstatymai, kur juodu ant balto parašyta – nelaužyk, neužgrobk tų žemių, neaptverk ežerų! Tai iš kur ta bus Pagarba, jeigu matai tuos veiksmus, kurie nukreipti prieš Kūrėjo valią?
Ir kuo daugiau jūs būsite atsivėrę, kuo daugiau suliesite save su Kūrėjo jums be perstojo skleidžiama Gyvų Meilės virpesių Banga, tuo daugiau jūs nustosite kiekvieną vertinti iš anksto, ir lauksite, kol bus veiksmai – ir tie veiksmai jums arba sukels pagarbos pojūtį, arba priešingai – bjaurasties. Ir jūs būsite jautrūs bet kokiam Kūrėjo valios nusižengimui, bet būsite taip pat ir gailestingi – gailestingi – žinodami, kokia yra aplinka. Aš negaliu gerbt žmogaus, kuris rūko, kuris geria alkoholį. Mano posūnis buvo verslininkas, jisai atstūmė šitą dvasinę Šviesą – aš negaliu jo gerbt, jeigu jis atstūmė tą Šviesą. Ir štai priėjo prie tragiškos pabaigos, pasikorė, liko mažas vaikas, du vaikai suaugę, mažiukas – šešerių metų. Kokią jis pagarbą gali nusipelnyt iš manęs, jeigu jis paliko mažylį našlaitį, kuriam reikalingi kaip paukščiui abu sparnai – tėvas ir motina? – bet ne bet kokie – kurie būtų taip pat prisipildę Gyvosios Kūrėjo Šviesos. Aš jos ir motinos – tos mažos mergaitės – negaliu gerbt, nes ji nesirūpina pirmiausia savo nušvitimu, o tuo pačiu nesirūpina ir mažylio nušvitimu, būdama dvasiškai akla jinai žaloja tą mažylį.
Pagarba – tai nėra taip paprasta ir automatiškai garantuota kiekvieno iš mūsų jausena – tai yra gyva būsena kiekvienam. Todėl jūs ir žinokite – Meilė neturi jokių keliamų sąlygų – tuo tarpu Pagarbą reikia pelnyt – pelnyt savo veiksmais, atitinkančiais Kūrėjo valią. Bet jūs neturite smerkt, neturite kaltint nė vieno, nes mes nesam teisėjai – mes nežinom motyvų – mes tik galim savąja Įžvalga mėgint suprast – o Pagarbą mes jaučiam pagal savo sampratą, pagal savo Įžvalgą, todėl mes turim teisę – kiekvienas – rodyt tą Pagarbą, kurią jaučiam kitiem, ir tuo pačiu įvardint tas kliūtis, kliuvinius, kuriuos mes matom, kas trukdo Kūrėjo valios vykdymui mūsų aplinkoje, mūsų planetoje, ir dar giliau atsivėrus, įtikėjus gyvent savo gyvenimą ryškesnėje, ryžtingesnėje Šviesoje, atsidavus Kūrėjo vedimui iš vidaus. Tai vienintelis dalykas, ką mes galim daryt be jokios baimės bet kada net ir tokiom aplinkybėm.
Urantai bijo – tuomet Pagarbos negali sulaukt jie. Amen.

Ačiū Daivai už iššifravimą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Komentarai