Forumas: temos peržiūra
Mano mokymas – Meilė visiems yra besąlyginė, tačiau bendravimas ne su visais vienodas, 2019 05 29
Mano mokymas – Meilė visiems yra besąlyginė, tačiau bendravimas ne su visais vienodas, 2019 05 29
Po gyvųjų pamaldų Kaune Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje praėjusį sekmadienį (2019 05 26) prieš eidamas į autobusų stotį važiuoti į Vilnių, dar palydėjau Vitą su dukra Viktorija iki troleibuso sustojimo, mat jos važiavo į ligoninę aplankyti močiutės, kuriai turėtų būti daroma kraujagyslių antro stento įstatymo dar viena operacija, tad su Vita kalbėjomės apie Gyvąjį Kelią, apie patyrimus, kokius mums dabar suteikia Kūrėjas, ir tas pasekmes, kada mūsų dieviškasis asmenybės protas dar nėra toks stiprus, kai materialus, gyvulinės kilmės protas dar tebeviešpatauja be didelių apribojimų, ir daro daug klaidingų sprendimų, ir susilaukia toli gražu ne tokių pasekmių, kokių taip tikėjosi. Būtent gyvulinis protas ir vadovaujasi baimės keliamomis ambicijomis ir puikybe ir vis stipriau degraduoja, o dėl to tolsta ir nuo paties Kūrėjo, nes jeigu ne toltų, o artėtų prie Kūrėjo, tai jaustų vedimą iš vidaus vis giliau ir tokių klaidingų sprendimų iš viso nepriimtų ir jaustų pasimėgavimą gyvenant Gyvajame Kelyje prasmingą gyvenimą visų Šviesos labui ir be nerimo, ir be baimės, be nepasitikėjimo, ir, aišku, be skausmo.
Ir man lengva bendrauti su Vita, nes mūsų bendravimo akimirką jos vidus – visas tapatybės dėmesys – yra sutelktas į mano jai sakomus teiginius – Vita geria mano gyvus virpesius atvira Širdimi, dėl to ir ji pajunta palengvėjimą ir ramybę po tokio pabendravimo. Ir aš taip pat dėl to džiaugiuosi, kad ji prasmingai naudojasi galimybe išplėsti savo Įžvalgą ir sustiprinti Įtikėjimą. Ir man taip pat malonu jausti savo būsena, kada aš visu savo nuoširdumu atiduodu jai viską, kas tuo metu yra manyje, ir ką reikia atiduoti jai. Kada iš manęs geria gyvus virpesius taip nuoširdžiai ir su tokia Meile, tada ir man pačiam sustiprėja Gyvojo Kelio Prasmės pojūtis viduje, tuo pačiu dar akivaizdesni tampa Kūrėjo Evoliucinio Plano sumanymo Vertė ir Prasmė - visos kūrinijos dar ryškesniu Meilės potvyniu nušvisti kiekvienam sūnui ir kiekvienai dukrai.
Ir dabar, rašydamas šį savo mokymą, pajutau, kodėl Jėzui apaštalas Jonas priskyrė pasakymą, kad būtent Jonas ir buvo tas apaštalas, kurį Jėzus mylėjo. Meilė nėra sąlygojama, ji yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU mums – visos kūrinijos Šeimos nariams – suteikiama Paties Meilės Šaltinio ir Centro, tad mes niekaip negalime pačios Meilės įtakoti, kad galėtume, kada norime, įsimylėti, o kada nebenorime – atsisakyti Meilės. Meilė yra besąlyginė. Tačiau bendrauti mums su vienais norisi artimiau, o su kitais tokio noro nėra, ir tai apsprendžia kiekvieno asmens Meilės gelmė ir nuoširdumas būtent to asmens, su kuriuo bendrauti norime ar ne. Todėl su nuoširdžiais ir mylinčiais mūsų broliais ir sesėmis mes norime bendrauti daug labiau negu su nemylinčiais ir nenuoširdžiais, nes tokie mūsų broliai ir sesės iš mūsų energiją atima, mes bendraudami su jais daug greičiau pavargstame, savo viduje, jaučiame augančią įtampą, jaučiame nenuoširdumą ir dirbtinumą, apsimetimą, siekimą savo interesų patenkinimo, dėl to matome, kaip mūsų Meilė ir nuoširdumas yra net atstumiami, tad vidumi dar stipriau pajuntame augantį įsitempimą dėl tokio nenatūralaus ir kaukėto bendravimo, nes mūsų asmenybė nori Meilės ir nuoširdumo, o vietoje Meilės ir nuoširdumo sulaukia negyvo intelektualaus vakuumo – žodžiai sakomi, bet nėra gyvojo turinio, nėra gyvų Meilės virpesių tekėjimo, nėra atsivėrimo nuoširdumu, vietoje šito yra savęs gailėjimas, savęs nuvertinimas, arba priešingai, savęs iškėlimas, puikybės pasireiškimas, nėra Kūrėjo Švytėjimo Centro viduje, tada tiesiog norisi kuo greičiau iš tokio žemo dažnio virpesių lauko ištrūkti ir atsidurti Šviesoje – Meilės Erdvės Virpesių Lauke. Tad per tokį tariamą bendravimą prarandame energiją, todėl savo viduje jaučiame tokio bendravimo metu tuštumą, o po jo – ir nuovargį. Taigi, artimesni savo dažniu virpesiai ir pritraukia vienus prie kitų, ir tada norisi bendrauti su tokiu sielos broliu ar sese nuoširdžiai.
Taigi ir apaštalas Jonas su Jėzumi bendravo daug daugiau negu kiti vienuolika apaštalų. O su savo broliu, irgi Jėzaus apaštalu, Jokūbu, jie pažinojo Jėzų dar iki savo apaštalystės, tad natūralu, kad Jėzus Joną pažinojo daug artimiau, todėl ir virpesiai buvo daug artimesni dažniu vieno kitam. O kada geriau pažįsti žmogų, ir jeigu jis yra nuoširdus, tada juo daugiau pasitiki, ir toks artimesnis ryšys tampa irgi atviresnis ir keliantis didesnį savitarpio pasitikėjimą. Štai tokį artimesnį ir nuoširdų ryšį su Jėzumi apaštalas Jonas klaidingai palaikė, kad tik jis yra tas apaštalas, kurį Jėzus mylėjo. Taip atrodo tik žvelgiant į tarpusavio ryšius iš išorės, be vidinės didesnės įžvalgos.
Kada Vita su Viktorija nuvažiavo troleibusu, aš pėsčias patraukiau į autobusų stotį, bet pakeliui nusprendžiau užeiti į Akropolį. Jau prie pat Akropolio mane sustabdė vyras ir paklausė – Ar žinote, kodėl numirė Jėzus and kryžiaus? – Na, įdomu, kodėl gi jis numirė? – Jis numirė už mano ir jūsų nuodėmes. – Na, už mano nuodėmes tai tikrai jis nenumirė. - Jėzus numirė už mūsų visų nuodėmes, pradedant nuo pat prigimtinės Ievos ir Adomo nuodėmės. – Na, ką jau čia sakai, kaip gi gali mirti už kito nuodėmes? – Taip sako Biblija, pati giliausia pasaulio knyga, o jeigu jūs netikite Biblija, jūs tarnaujate velniui ir šėtonui, nes pasaulyje yra tik Dievo meilė ir velnias. – Taip, Dievo Meilė yra, bet velnio nėra, tai žmonių prasimanymas dėl nežinijomo. – Biblijoje yra taip parašyta. – Jumyse kalba demonai. – Kad ir demonų jau nuo Jėzaus laikų nebėra. – Jūsų viduje kalba velnias. – ir taip toliau, ir panašiai, toji pati ne vienam urantui jau girdėta dainelė tęsiama, tik variacijos skiriasi nuo to, kuris kalba, vidinio žodynėlio. Tokiam fanatikui jokios Šviesos nereikia. Aš su juo kalbėjausi tiesiog dėl to, kad šiek tiek prasiblaškyčiau, tad paklausiau jo vardo – Rolandas – Mano vardas – Algimantas. Rolandai, tu esi labai susipainiojęs, nes daug ko nežinai, ir daug ko nesupranti, nors sakai tokius teiginius, kurie yra teisingi, nors nevisi, bet jų prasmės net nesuvoki. Iki Jėzaus pasirodymo buvo demonai, ir jie galėjo veikti taip, kaip jiems atrodė tinkama, bet po Jėzaus misijos užbaigimo mūsų pasaulyje, jie buvo organizuoti į vieną bendrą būrį, kuriam yra suteikiamas aukštesniųjų asmenybių vadovavimas, kad jie daugiau nebegalėtų veikti savo nuožiūra. O Biblijos dalis, pavadinta Naujuoju Testamentu, kuris ir pasakoja apie Jėzų, yra ne kas kita, kaip žmonių prisiminimai apie Jėzų ir jo gyvenimą bei mokymus, ir su dideliais iškraipymais. – Pasaulyje yra Dievo meilė ir velnias, jūs dabar tarnaujate velniui. – Rolandai, tu kalbi pats nesuvokdamas, ką sakai. Tau reikia žinių, o tu net nenori išgirsti, ką aš tau sakau. Linkiu tau geros dienos. – Paspaudėme vienas kitam rankas, ir aš nuėjau į Akropolio vidų. O ten nenuėjau ir dešimt žingsnių, kai prie manęs priėjo moteris ir paklausė – Ar jūs žinote, kad Dievas jus myli. – Aš nusišypsojau ir atsakiau, ją viena ranką apkabinęs per pečius – Žinau, ir aš Dievą myliu. – Ir šypsodamasis jai atitraukiau švelniai savo ranką nuo jos pečių. Jos virpesiai buvo daug aukštesnio dažnio, ir artimesni mano virpesiams, todėl mano viduje buvo didesnis artumas jai negu Rolandui, kuris buvo tiesiogine prasme užsispyręs savo gyvuliniu ir buku protu, o ši moteris buvo daug švelnesnė, ir, galbūt, imlesnė, tik aš jau nebenorėjau sustoti ir vėl bendrauti, norėjau ramybės ir poilsio.
Važiuodamas autobusu į Vilnių visą kelią mąsčiau apie šios dienos patyrimus, bendravau su Rojaus Tėvais, turėjau daug klausimų, gavau paaiškinimų ir mokymų dėl savo asmeninio gyvenimo. Nepaprastai mane sustiprino mūsų Rojaus Tėvų atsakymai, o tuo pačiu ir pamokė, ką gi man daryti, kad aš nušvisčiau dar stipriau ir pajausčiau Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimą iš vidaus dar stipresne Meilės Galia, kai mano gyvulinis protas ėmė taip pat skleistis savo spygliais ir durti mano viduje visu aštrumu. Todėl tik Rojaus Trejybės-AŠ ESU Meilė yra vienintelė Galia, pajėgi mus pripildyti Palaimos ir Ramybės, Pasitikėjimo ir Stiprybės, kad asmenybės tapatybė nuoširdžiai, su Meile tartų Rojaus Trejybei-AŠ ESU – ačiū tau už apraminimą ir sustiprinimą, už patyrimą ir Meilę, aš tave dar labiau myliu, ir tau tariu – manoji valia yra sulieta su Tavąja ir Partnerės valia per amžių amžius ir amžinybėje.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2019-05-29 12:40:13
Komentarai
Prisiminkim Algimanto mokymą (2019.05.29).Ten aprašytas įvykis, kada Algimantas, po gyvųjų pamaldų, palydėjęs Vitą su dukrele Viktorija iki troleibusų sustojimo stotelės, sumanė, grįždamas į autobusų stotį (važiuos į Vilnių), užeiti į Akropolį. O ten jį, beeinantį sustabdė vyras ir paklausė, ar šis, žinantis, kodėl Jėzus numirė ant kryžiaus.
Pradėjus „diskutuoti“, Rolandas (toks sustabdžiusiojo vardas), argumentuodamas savuosius teiginius visą laiką rėmėsi Biblija, anot jo - pačia giliausia pasaulio knyga -. Ir galiausiai. Jei žmogus netiki Biblija, jos neskaito, tai toks žmogus (šiuo atveju Algimantas) tarnauja velniui ir šėtonui, kuris ir kalba mūsų Mokytojo lūpomis. Kad Algimantą klaidina Šėtonas ir kad svarbiausia pasaulyje knyga yra Biblija, kalbėjo ir tūlas Kazimieras, neperseniausiai paskambinęs telefonu mūsų Mokytojui ir bandęs jį sugrąžinti į doros kelią.
Mielas Algimantai, ar tau nebaugu po tokių kaltinimų. Man tai būtų baisoka. Naktimis nemiegočiau, gulėčiau tik prie degančios žvakės po galvą pasikišęs Bibliją. Maža kas.
Tai va. Atėjo metas ir man susipažinti (neslėpsiu, Senojo Testamento nebuvau skaitęs) su - pačia giliausia, svarbiausia pasaulio knyga -, na, kad susidūrus su tokiais kaip Rolandas, nebūčiau apkaltintas tuo, kad nestudijuoju Biblijos, todėl tarnauju velniui ir šėtonui. O tokių kaltintojų ir kaltinimų ateityje tik daugės, ir jie bus skirti ne tik Algimantui.
Tokią knygą suradau. Įsitaisiau patogiai fotelyje ir atsiverčiau pirmą puslapį.
Skaitau – Šventasis Raštas. Senasis testamentas. Iš lotynų kalbos versta arkivyskupo Juozapo Jono Skvirecko.
Atverčiau antrą puslapį. Parašyta – Pradžios knyga. Trečiajame ir kituose puslapiuose jau išsami (gili) Kūrinijos sutvėrimo istorija.
Skaitau.
Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę...
Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių, ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi...Skaitau toliau.
Dievas vėl tarė: Tepasidaro žiburiai dangaus tvirtumoje ir teatskiria dieną ir naktį, ir tebūna ženklais, kad pažymėtų laikus, ir dienas, ir metus; ir tegul jie žiba dangaus tvirtumoje, kad apšviestų žemę. Ir taip įvyko. Taigi Dievas padarė du didžiuoju žiburiu; didesnį žiburį dienai valdyti ir mažesnį žiburį nakčiai valdyti, taip pat žvaigždes. Ir jis jas patalpino dangaus tvirtumoje, kad žibėtų viršum žemės ir valdytų dieną ir naktį, ir atskirtų šviesą nuo tamsybių. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
Ir pabaigoje – O Viešpats Dievas buvo pradžioje įveisęs linksmybių Rojų; jame patalpino sutvertą žmogų (Adomą)... Bet Adomui neatsirado padėjėja į jį panaši. Tuomet Viešpats Dievas siuntė ant Adomo gilų miegą; o jam užmigus, išėmė vieną jo šonkaulių ir jo vietą užpildė mėsa... Po to Viešpats Dievas iš paimtojo iš Adomo šonkaulio padarė moteriškę ir ją atvedė pas Adomą;
Už pražangą – Viešpats Dievas padarė taip pat Adomui ir jo žmonai kailinius apdarus... Ir Viešpats Dievas išmetė juos iš linksmybių Rojaus...
Toliau - giliausios, svarbiausios pasaulio knygos - nebestudijavau. Man per akis pakako ir to, ką perskaičiau.
Tai va, mano trumpas mokymas-patarimas.
Mieli Rolandai, Kazimierai ir visi kiti, jei vis dar esate užkietėję katalikai ir turite vaikų, anūkų, ir norite, kad jie galutinai nenusisuktų nuo Kūrėjo, tai viską darykite, kad į jų rankas nepapultų Biblija – Šventasis raštas ir jie neperskaitytų Pradžios Knygos „vaizdingų istorijų“ su makabriškomis scenomis, kaip - Dievas įveisė linksmybių Rojų ir jame patalpinęs sutvertą Adomą, išlupo pastarajam šonkaulį, jo vietą užpildydamas mėsa - . Bus labai ir labai nesmagu, jei sūnus ar dukra pasakys – man gėda, kad mano tėvas, mama, dėdė, teta ar dar kas šias labai ir labai atgrasias pasakėčias vadina Dievo Žodžiu.
O dabar pažiūrėkim, ką apie tikrąją Kūrinijos Pradžią rašo Urantijos Knyga, pats galingiausias mums, planetos gyventojams, padovanotas Apreiškimas:
- Dievas yra energija. Šitas fizinio fakto pareiškimas yra grindžiamas nesuvokiama tiesa, jog Pirmasis Šaltinis ir Centras yra visos erdvės visuotinių fizinių reiškinių pirminė priežastis. Iš šitos dieviškosios veiklos kyla visa fizinė energija ir kiti materialūs pasireiškimai ...
- Dievas kontroliuoja visą energiją; ... jis nustatė visos energijos grandines. Jis nurodė visų energijos-materijos formų pasireiškimo laiką ir būdą. Ir visi šitie dalykai yra amžinai laikomi jo visą laiką trunkančiame grybšnyje – gravitacinėje kontrolėje, kuri yra sutelkta apatiniame Rojuje. Amžinojo Dievo šviesa ir energija šitaip amžinai skrieja aplink jo didingą grandinę, begalinę bet tvarkingą žvaigždėtų gausybių, sudarančių visatų visatą, procesiją. Visa kūrinija amžinai skrieja aplink visų daiktų ir būtybių Rojaus-Asmenybės centrą -...47-01-02
O kaip su Adomu ir Ieva? Buvo, buvo ir jie. Maždaug prieš keturiasdešimt tūkstančių metų, kada – biologiniu požiūriu Urantijos rasių besivystantis žengimas į priekį artėjo prie savo aukščiausio taško – Edentijos Patys Aukštieji davė leidimą suteikti mūsų planetai Materialaus Sūnaus ir Dukros pagalbą – biologinį rasių pagerinimą.
Apie Adomo ir Ievos atvykimą į mūsų pasaulį, apie jų veiklą išsamiai aprašyta Urantijos Knygos skyriuose – Edeno Sodas, Adomas ir Ieva, Adomo ir Ievos pražanga.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima
PetrasK
2019-07-04 11:13:35
Mielas Algimantai. Vakar perskaičiau tavo mokymą, kurį parašei tuoj po mano aprašyto patyrimo, ir parašei kaip visada puikų.
Perskaičiau, tai perskaičiau.
O šiandien ryte, prieš darbą, dar kartą perskaičiau jį. Atidžiai.
Ir opa. Mintis. Bet gi čia tavo mokymas man. Ir ne tik man. Išplėtei mano mokymą-patyrimą, paaiškinai, kodėl aš taip pervargau „bendraudamas“ su tuo priežiūros inspektoriumi. Kodėl aš praradau tiek daug energijos. Kodėl po tos pirmos kelionės pasijutau toks išsekęs, išsunktas, lyg po sunkiausio darbo.
Rašai - Todėl su nuoširdžiais ir mylinčiais mūsų broliais ir sesėmis mes norime bendrauti daug labiau negu su nemylinčiais ir nenuoširdžiais, nes tokie mūsų broliai ir sesės iš mūsų energiją atima, mes bendraudami su jais daug greičiau pavargstame, savo viduje, jaučiame augančią įtampą, jaučiame nenuoširdumą ir dirbtinumą, apsimetimą, siekimą savo interesų patenkinimo, dėl to matome, kaip mūsų Meilė ir nuoširdumas yra net atstumiami, tad vidumi dar stipriau pajuntame augantį įsitempimą dėl tokio nenatūralaus ir kaukėto bendravimo, nes mūsų asmenybė nori Meilės ir nuoširdumo, o vietoje Meilės ir nuoširdumo sulaukia negyvo intelektualaus vakuumo – žodžiai sakomi, bet nėra gyvojo turinio, nėra gyvų Meilės virpesių tekėjimo, nėra atsivėrimo nuoširdumu, vietoje šito yra savęs gailėjimas, savęs nuvertinimas, arba priešingai, savęs iškėlimas, puikybės pasireiškimas, nėra Kūrėjo Švytėjimo Centro viduje, tada tiesiog norisi kuo greičiau iš tokio žemo dažnio virpesių lauko ištrūkti ir atsidurti Šviesoje – Meilės Erdvės Virpesių Lauke. Tad per tokį tariamą bendravimą prarandame energiją, todėl savo viduje jaučiame tokio bendravimo metu tuštumą, o po jo – ir nuovargį ...-
Ačiū tau už tokį gilų manosios įžvalgos praplėtimą.
PetrasK
2019-05-30 10:04:22
Mielas Algimantai, pameni, kai prieš keletą dienų, kai kalbėjomės telefonu, pasakiau tau – man reikia pokalbių su tavimi – kaip ištroškusiam vandens – ir tai yra mano Širdies kalba Kūrėjo virpesiams.
Skaitydama šį mokymą, aš jaučiau nepaprastai aukšto dažnio energinius virpesius – jutau taip stipriai viduje – kad akyse kaupėsi ašaros – o gerklę tiesiog užspaudė.
Prie pietų stalo ką tik susėdo vaikai, Viktorija, Matas ir Kotryna. Taip jau sutapo, kad kol jie keletą kartų paraginti atbėgo pietauti, aš intuityviai įsijungiau Forumą, mat kompiuteris čia, virtuvėje, buvo įjungtas iš anksčiau. Žiūriu, ką tik tavo įkeltas naujas mokymas. Pradėjau skaityti – persiskaičiusi pradžią, pajutau nepaprastą lengvumą viduje – energijos antplūdį – ir akimirksniu nusprendžiau paskaityti ir vaikams. Tiesa, dar pasimeldžiau prieš maistą ir tik tada, kol pietums patiekta brokolių sriuba dar karštoka ir vaikai šaukštais ją maišo – pradėjau skaityti jau garsiai, visiems.
Vaikai nėra tokie kantrūs, kad visus mokymus iki galo išklausytų – tačiau, kada aš skaičiau šį, jie klausėsi žiūrėdami į mane ir klausėsi įdėmiai, jutau kaip aukšto dažnio virpesiai, sklindantys iš skaitomų žodžių net pakeitė mano balsą – jis skaitant tapo daug švelnesnis – pati galingai jutau pakylėjimą viduje. Perskaičiusi kiek mokymo – sustojau – pažvelgiau į vaikus, o jie man ir sako – Mama, skaityk toliau. – Ir jie klausėsi toliau, nes gėrė tuos aukšto dažnio virpesius, kurių buvo taip išsiilgę ir kokiais turėtų bendrauti visa žmonija ir visada.
Tačiau nėra viskas taip paprasta, ir koks gilus iš tikrųjų yra šitas mokymas.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2019-05-29 15:04:43
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]