Forumas: temos peržiūra

Budizmas ir Varnų mūšis, 2019 05 31

Budizmas ir Varnų mūšis, 2019 05 31

Pastaruoju metu studijuoju budizmą, nes noriu pažinti ir šią religiją giliau pagal jos rašytinius šaltinius ir mokymus, o ne tik skaityti nieko nesakančius teiginius, kad yra budizmas labai populiarus tiek Rytuose, ypač Šri Lankoje, o taip pat ir kitose Azijos šalyse jo pasekėjų netrūksta, nors ir daug mažesnis jų skaičius, palyginus su tose šalyse gyventojų skaičiumi – Kinijoje, Japonijoje, Pietų Korėoje, Tibete, populiarus budizmas ir Vakarų šalyse. Būtent studijuodamas kitų religijų šaltinius - Koraną, Mohameto gyvenimą, Bhagavatgitą, Satja Sai Babos mokymus, Bibliją, Mormono Knygą, Juozapo jaunesniojo apreiškimų knygą galiu lyginti iš vidaus, ko moko šite šaltiniai, ir kur jų yra panašumas, skirtumas, ir ribotumas, palyginus su Gyvuoju Keliu.
Tačiau dabar apie budizmą nerašysiu, nes dar neperskaičiau visos knygos, bet sėdau iš karto prie kompiuterio rašyti, tik ką grįžęs nuo Neries, prie pėsčiųjų tilto į Vingio parką, kur einu pasideginti. Visada pasiimu knygą, kurią skaitau, kad galėčiau gamtoje ją studijuoti. Tad dabar eilė knygai apie budizmą rusų kalba.

Taigi šios dienos patyrimo toks epizodas, kurį ir noriu aprašyti. Dabar pamėginsiu išvertsi kelis sakinius į lietuvių kalbą –

Buda Amitabcha (neišmatuojama šviesa) žinomas tik Machajanai (budizmo viena kryptis, kita kryptis – Chinajana) taip aiškina, kodėl jis nusprendė tapti Buda – Aš trokštu, kad Pasaulio Garbinamas, išreiškiantis didį gailestingumą, atidžiai mane išklausytų. Jeigu aš tikrai pasieksiu aukščiausią pabudimą ir patirsiu tikrąjį nušvitimą, tai manojoje Budos šalyje, turinčioje neįsivaizduojamų nuopelnų, geradarių, ir grožybių, nebus pragarų, piktųjų demonų, paukščių ir žvėrių, skraidančių ir šliaužiančių vabzdžių. Visi gyvi padarai, iki pat Bedugnės pasaulio ir trijų blogųjų pasaulių gyventojų, kurie gims manojoje šalyje, bus pakeisti manosios Dharmos (Mokymo) jėga, akimirksniu pasieks tikrąjį nušvitimą, ir daugiau vėl nebegims blogosiose egzistavimo srityse. Jeigu aš įvykdysiu šį iškilmingą įžadą, tai tapsiu Buda, jeigu šio iškilmingo įžado neįvykdysiu, tai teneįgysiu aš nepranokstamo tikrojo nušvitimo.

Aš skaičiau toliau, tačiau nė pats nesuvokaiu, kaip pradėjau prarasti dėmesį tam, ką skaitau, kažkoks triukšmas pradėjo girdėtis šalia. Nesidairydamas aplinkui skaičiau toliau, nors triukšmas vis stiprėjo, kol tapo toks garsus, toks riksnus, kad ėmiau dairytis. Ir ką jūs manote – visai netoli manęs, erdvioje pievoje, prie aukštų paupio medžių apie 30-40 varnų tiek karkiavo, tiek kapojo savo snapais vienos kitoms nejuokais, o su įniršiu, kurį sustiprindavo karkimu – jos kovojo kaip pėtininkai – ant planetos tvirto materialaus pagrindo – bet tos, kurioms gal buvo girdimas Penkių Pagalbinių Proto Dvasių šnibšdėjimas, kilti arčiau Dievo ir apsiraminti, tai kai kurios ir kilo į orą, tačiau akirksniu, vos pamačiusios mūšio lauką ant žemės, šį pagalbinių Proto Dvasių šnabždėjimą užmiršdavo aistros pagautos, tai vėl ore įsibėgėjusios visa galva puldavo į mūšio verpetą ir visomis išgalėmis siekė pataikyti į galvą kitai varnai, kurią jau aiškiai pasirinko savo priešu dar skrisdamos. Skraidė jos ir aukštyn, ir žemyn, ir ratais tolyn, ir vėl artyn, kitos ant žemės kapojosi poromis. Jų visos plunksnos buvo pastyrusios, susitaršiusios, jos visos buvo pasišiaušusios, na, tikros chuliganės, kurioms dabar būtų pats metas į grožio saloną, pakedenti plunksneles, kad išeitų su modeline šukuosena, o tai dabar toks rėkimas – net žodžių trūksta, nes ne rėkia, bet karkia, tik šis žodis jau per silpnas, tai buvo vienu metu ir karkimas, ir spiegimas, kaip joms išeina tą pasiekti karkiant, bet tai buvo jau ir šaukimas neapsakomas, tiek ore, tiek ant žemės, atrodė, kad visas didžiulės pievos-lauko plotas pilnas pripildytas jų chaotiško – man – triukšmo, o joms tai buvo naujos komandos, nauji padrąsinimai, nauji, dar stipresni, pagąsdinimai, ir nauji puolimai ir atsitraukimai. Netikėtai dalis jų pakilo į orą ne taip aukštai, dalis – labai aukštai, dalis liko ant žemės, tos kurios skraidė aukštai, leido tokius šaižius karkliavimus, tokius garsus, o kitos nuskrido į pievos kraštą, kad kaip lėktuvai apsuktų dideliu spinduliu ratą, ir pikiruodami sugrįžtų į būrį ir su padidinta smūgio jėga smogtų savo priešui. Jr jos skraidė labai žemai – niekada nemačiau varnų skrendančių taip žemai ir tokį santykinai ilgą atstumą, per visą pievą, kuri ilga, apie porą šimtų metrų, bet jos pasirinko trumpesnį pievos skersmenį, gal dvigubai trumpesnį. Kada suvokaiu, kad jos skrenda visai arti manęs, pradėjau stebėti, kaip jos atskrenda – įspūdis toks tarsi į tave skrenda lėktuvas, ir taip greitai artėja. Aš sėdėjau ant pievos, tai skrydžio aukštis buvo vos vos virš manęs. O skrenda link manęs karkdamos, aš net pasilenkiau vienu metu, kad neatsitrenktų į mane, o tada stebėjau, ką jos daro – jos trenkiasi visu savo svoriu į ant žemės esančią varną, kurią pasirinko kaip taikinį dar skrendant.
Reginys ir keistas, ir tuo pačiu atstumiantis, nes agresija kunkuliuoja tokia milžiniška iš tokių santykinai mažų paukščių, kad jeigu jų būtų daugiau, pavojus kiltų viskam aplinkui.

Staiga pajutau smūgį į pakaušį. Jis buvo toks stiprus, kad tą pačią akimirką susiėmiau už galvos, pajutau skausmą nuo smūgio, tarsi trenkė žaibas, ir nudiegė mintis – tikriausiai prakirto odą iki kraujo. Varna pakilo nuo manęs aukščiau, bet vėl smigo į mūšio sūkurį. O aš vis tikrinau, vis čiupinėjau galvą – kraujo neužčiuopiau. Tai bent už tai padėkojau – Apvaizda apsaugojo mane nuo didesnių nemalonumų.

Suvokiau, kad panašu, jog mane varnos jau laikė mūšio dalyviu, tik nesupratau, kuri varnų pusė buvo nusiteikusi prieš mane, nes vis tik buvau fronte. Ir ne juokais jau laukiau naujo žemo atvirai priešiško skrydžio ir į mane. Ir man jau nebebuvo taip smalsu stebėti mūšio lauką, aš jau žvalgiausi, kaip čia man dezertyruoti iš fronto, tiesiog pabėgti, nes darėsi labai karšta mūšio lauke, o aš jau tapau taikiniu.

Pamačiau, kokios gali būti piktos, įniršusios, ir agresyvios varnos, kokios užsispyrusios, ir siekiančios negailestingu būdu susidoroti su savo priešu. Jos pakildavo iš mūšio lauko ir skrisdavo iki medžių, tarsi į bazę pailsėti – nutūpdavo nors akimirkai pailsėti lapų priedangoje, taip, kad net nematai, kur tarp lapų jos nutūpė į medžių vidų, tik girdi be perstojo jų balsus, o tada vėl iš medžių tankios lapijos išneria kaip naikintuvas ir tiesiai į verdančio mūšio katilą.
Aš dar prisiminiau, kaip Adolfinai buvo lengva ir malonu bendrauti su inteligentiška ir kultūringa varna, o čia gi nieko panašaus – čia jos jau tarsi apmokytos kariauti varnos, ne viena kokia, o ištisos formuotės. Ir atsirado jos visos vienu metu, ir taip netikėtai, kaip perkūnas iš giedro dangaus. Ir visos prie pat manęs, tarsi būtų medum patepta, nors pieva didžiausia. Tuo labiau, kad savo ginčus jos sprendžia kuo toliau nuo žmonių. Aš tokio reginio iš viso nesu niekur regėjęs.
Ir labai netikėtai – gal po 5-7 minučių – jos visos sulėkė į medžius ir nutilo. Ir tyla buvo tokia spengianti, nes nebeliko to chaoso – aplinkui – ramybė ir grožis – žalia pieva, mėlynas dangus, ir saulė.

Dabar aš pradėjau mąstyti, ar tai nebuvo suteiktas Apvaizdos ženklas susimąstymui – skaičiau vėl tą pačią vietą iš knygos, jau pargrįžęs iš paupio – kitaip sakant sugrįžęs gyvas iš fronto, nors ir nukentėjęs, ir vis labiau jaučiu, kad vis tik tai buvo Apvaizdos organizuotas epizodas gilesniam susimąstymui, ir būtent toji pastraipa, kurią skaičiau iš knygos yra tiesiogiai susijusi su šituo pasiųstu Ženklu-Pranešimu.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Komentarai