Forumas: temos peržiūra
Kodėl dvasinė meilė pranoksta fizinę meilę ir teikia palaimą, o fizinė meilė dažnai suteikia ir dvasinių kančių?
Kodėl dvasinė meilė visada teikia palaimą, o fizinė meilė dažnai suteikia ir dvasinių kančių? Kas tas kančias sukelia, jeigu meilės Šaltinis yra vienas ir tas pats Tėvas, visos kūrinijos Tėvas?
Algimantas
2005-07-28 18:17:01
Komentarai
Pirmiausia , žmuogau , tai Dievas Tėvas rašosi iš didžiosios raidės , o antra , tai jau nuo penkių metų man buvo leista žinoti , kad Dievas sėdi ne ant debesies.
O dėl jausmų , tai štai ką parašysiu . Ar tu manai , kad Dievas sukūręs žmogų ir įdėjęs jam akis - negali jomis matyti ?
Ar tu manai , kad Dievas sukūręs žmogų ir įdėjęs jam ausis - negali jomis girdėti ?
Ar tu manai , kad Dievas sukūręs žmogų ir įdėjęs jam širdį - negali ja pajausti ?
Jeigu kitaip manai , reiškia tik veltui gaišti laiką .
Petras
2008-02-09 17:32:41
O dievas tėvas turi jausmus? Sapalioji nusenėli, ir neraudonuoji.Pergalvok bent kartą, ką parašai, o tik po to leisk balandžius. Tau dievas vis dar dėdulė ant debesies. Taip nugaišt gali nesubrendęs.
Petrui
2008-02-09 15:21:24
Algimantas labai teisingai aprašo , kas yra dvasinė meilė ir kas yra viso ko pagrindas .
Žmogus neieškantis savyje dieviškumo , neugdantys savo jausmų panašių į Dievo Tėvo , niekada nemokės mylėti ir savo artimųjų . Žmogus atmetęs Tiesą apie Dievo dvasios kibirkštėlę žmoguje , niekada nesuvoks ir nemylės to pasaulio kuriame jis gyvena , nes visą laiką , visą gyvenimą susidurs ir kovos vien su negatyviomis priešpriešomis . Egoistinio kovotojo , asmeninės naudos kovotojo , visas gyvenimas vien fizinės ir dvasinės kančios be altruistinės meilės liepsnelės , nes ši visą laiką gesinama su asmeninės naudos putomis . Kad jos putos , žmogus pamato , labai dažnai per vėlai , kai jau ir jėgos apleidžia , ir nebelieka laiko mokytis.
Ir teisingai Algimantas pastebi , kad nuo šito nežaboto egoistinio asmenybės kulto propagavimo ir išvystymo , jau dusta visa Žemė , o žmonija vaitoja nuo vis įvairesnių ligų antplūdžio ir begalinio dvasinio nerimo , kurio nebegalį išgydyti nei vaistai , nei dideli pinigai .
Milijonai žmonių sekmadieniais užkemša bažnyčias , bet palaima neužvaldo jų širdžių ir neatsigręžia akys į nuskurdusį artimą , atvirkščiai , stengiamasi greičiau jį apeiti , kad tik nereikėtų susitikti , kad tik neprašytų kokio cento .
Ir visa tai vyksta krikščioniškoje erdvėje , kurios kredo - meilė artimui . Bet iš kur ta meilė atsiras žmogaus širdyje , jeigu jo , nuo mažų dienų niekas ir nemoko , kad altruistinę meilę dovanoja Dievo dvasia , kurią reikia atrasti ir pažadinti savyje . Ir tai yra tikras džiaugsmas , tikra tiesa ir tikra meilė , kurią gali naudotis ir kitiems dovanoti . Bet pirmiausia žmogus turi sutvarkyti savo namo vidų : iššluoti , išplauti asmeninį egoizmą , kaip pagrindines šio namo šiukšles , o tada uždegti visus altruistinius savo sielos žibintus , kad dieviškai dvasios kibirkštėlei būtų smagu gyventi tokiame name - kūne .
Petras
2008-02-09 14:36:29
Linkiu kada nors sutikti tą vienintelę, MEILĖ kuriai visiškai nekliudys visus kitus mylėti vienodai.
Algimantui
2008-02-07 18:44:57
Sugrįždamas prie temos klausimų, noriu papildyti tai, ką rašiau prieš daugiau kaip dvejus metus.
Mūsų Forumas jau yra daugiau dvasiškai ūgtelėjęs palyginus su tuo laikotarpiu, dėl to ir norėčiau jau visiems atvirai pasakyti, jog tik nusigręžimas nuo TĖVO suteikia žmogui kančių, net ir įsimylėjusiam.
Jeigu žmogus ATRANDA TĖVĄ SAVYJE, jeigu jis užmezga GYVĄ RYŠĮ SU TĖVU, tada jo siela ir prisipildo TOS PAČIOS TĖVO MEILĖS VIRPESIŲ. VISA meilė yra iš TĖVO. Tačiau žmogus siekia PASIIMTI tik jos pačią MAŽIAUSIĄ DALĮ - fizinę meilę priešingos lyties žmogui arba savo palikuonimas. Ir tai nevisi. Kiek yra motinų ir tėvų, kurie nepatiria net ir tokio mielės jausmo ir skriaudžia savo palikuonis, ar savo sutuoktinius, ar savo draugę ar draugą, ar net nužudo.
Ir tik TOKS žmogus, kuris ATRANDA TĖVĄ SAYVYJE, DAUG ŠVELNIAU JAUČIA KANČIĄ, AR NET NUSTOJA JĄ JAUSTI, net jeigu ir nesulaukia atsakomojo jausmo iš mylimo žmogaus.
Žmogui KANČIĄ suteikia būtent tai, kad žmogus netenka tvirto pagrindo po savo kojomis, kada jis tiek įsimylėjęs, TIEK SAVE SUSAISTĘS SU MYLIMU ŽMOGUMI, kuris nerodo tokio paties jausmo, kad jam viskas atrodo juodomis spalvomis, jis gali net jausti depresiją, jeigu mylimas žmogus jį išduoda, jeigu nuo jo nusigręžia, jeigu su juo išsiskiria.
Tai SAVININKIŠKO POŽIŪRIO pasireiškimas tarpusavio santykiuose, kurie pavadinami žmogiškąja meile. Ir žmogus tikrai jaučia tą skausmą, kančią, jis praranda gyvenimo akimirkos palaimą, nes gyvo ryšio su meilės ŠALTINIU - TĖVU - arba jis neturi, arba jis yra susilpnėjęs.
Ir vien tik šitas gyvas ryšys su TĖVU vėl pripildo sielą meilės virpesiais ir toji kančia ir skausmas ima TIRPTI IR SKLAIDYTIS kaip debesys po lietaus.
O jeigu Tėvą yra atradę ABU - ir vyras, ir moteris - ir JEIGU jie pamilsta vienas kitą kaip VYRAS ir MOTERIS, tai TĖVO meilės virpesiai, kurie yra GYVI jų sielose, tai jų TARPUSAVIO MEILĖS JAUSMĄ TIEK PAGILINA IR IŠPLEČIA, KAD TOKIE DU ŽMONĖS PIRMIAUSIA SAVE LAIKYS TĖVO SŪNUMI IR DIKRA, o tik tada VYRU ir MOTERIMI, VYRU ir ŽMONA, TĖVU ir MOTINA.
Ir jų šeima visada bus stipri ir sveika, net ir fizine prasme, jeigu JŲ PAGRINDAS YRA TĖVAS, o ne asmeniniai interesai ir išskaičiavimai tarp kurių KAŽKURIAM laikui gali būti vietos ir tarpusavio supratimui. Tačiau be atrasto TĖVO šeima negali patirti PILNAKRAUJO ŠEIMYNINIO GYVENIMO, apie kurį dabar niekas nei kalba, nei moko nei namuose, nei mokykloje.
Dėl to tiek daug yra kančios, kurią patiria milijonai. O vaistas - VIENAS - TĖVAS.
Atraskite Tėvą savyje, ir tik tada patirsite NEĮTIKĖTINĄ skirtumą tarpusavio ryšiuose, kuruos dabar pavadinate meile. Tai būtų panašu į skirtumą tarp nuskintos ir vazoje pamerktos gėlės ir darželyje augančios.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008-02-06 20:28:56
Miela Tautvida, tai ir yra tokie žmonės, kurie atsiveria Dievui ir PAJUNTA JĮ SAVO VIDUJE. Ir jų intelektualus lygis gali būti žemesnis, bet nuoširdumas - ne. Nes tai yra ne tikrovės pažinimo rodiklis, bet dvasinio ryšio su Dievu užmezgimo rodiklis per Jėzų, per Buda, per Alachą, per Sai Babą. Vardas nesvarbu visiškai. Dar daugiau, gali būtiir taip, nors tai nėra taisyklė, jog pats žmogus gali ir nesuvokti, sąmoningai, tokio ryšio egzistavimo. Svarbu, kad jis nesipriešina tokiam ryšiui iš savo pusės ir visiškai nuoširdžiai atsiveria.
Ir vis tik, tai negarantuoja to, kad tokį žmogų visi supras ir jį priims. Jį supras ir priims irgi tik tie, kurie yra Dievui atsivėrę NUOŠIRDŽIAI, O NE ŽODŽIAIS.
Algimantas
2005-08-22 21:59:06
Yra zmoniu,kuriuos visi myli..Jie tarsi daro daug klaidu,bet jie yra malonus,geranoriskai visada nusiteike ir niekad neteisia kitu..Kaip tai suvokti?
tautvida
2005-08-15 20:02:32
Meilės šaltinis yra dvasia, Tėvas. Dėl to ir meilė yra dvasinė. Tik jos pasireišimas gali būti tiek per fizinio kūno, tiek per sielos, tiek per dvasios pasireiškimą.Bet kas gi jaučia tą meilę. Materialus kūnas? AIšku, kad ne. Juk nieko žmogui neskauda, bet is jaučia nostalgiją, jeigu nemato mylimo žmogaus. Tad kur čia materijos painijimas su dvasiniais dalykais.
Jėzus į Urantiją atėjo ne tam,kad mes jį kopijuotume paraidžiui, bet kad bet kokį darbą dirbdami atvertume savo dvasinį jausmą, meilės jausmą tiek Tėvu, tiek Jėzui, tiek visiems žmonėms. O taip pat ir visai kūrinijai, kurioje yra miriadai dvasių, sielų, ir įvairių kitokių tvarinių... Mes, būdami materialiame kūne, negalime jo peršokti ar ignoruoti. To iš mūsų niekas ir neprašo. Bet iš mūsų prašo tiek Tėvas, tiek Jėzus atrasti Dievą savo viduje. Ir tuomet žmogus,nekas nors kitas, pajus galingiusią antplūdį dvasinės meilės visiems ir visa kam. Ir tik tada jis nustos kankintis dėl nelaimingos meilės. Ne iš karto, bet vis daugiau ir daugiau prašydamas Jėzaus ir Tėvo paramos ir sustiprinimo. Ir jis bus suteiktas tam pačiam materilaliam žmogui, kad jis patirtų dvasinį nusiraminimą savo patie viduje.
Ir materijos ignoruoti nemokau nė vieno, bet aiškinu, kad su dvsinės meilės atrasta nuostata savo patis vduje tas pats žmogus visiški kitaip dirba materilaius darbus. JIs pakelia juos iki dieviškojo lygio, t.y. skiria šiuos darbus Dievo ir visos kūrinijos labui. O tai pakeičia ir tų pačių darbų kokybę, nes būtwnt tokiems darbams dieviškosios asmenybės ir suteikia pagalbą...
Algimantas
2005-08-12 23:28:30
Jezus atejo i Zeme skleisti meiles fiziniu pavidalu.Ji siunte Tevas.Tad kaip cia yra?Jog mums materialiems nereikia nieko materialaus?O sypsena materiali?O asaros materialios?Jus nepainiokit israiskos priemoniu.Materija yra dvasios israiska.Taip kaip zodis minties.
tautvida
2005-08-11 19:44:19
Meilė yra viena - ji yra tik dvasinė, nes jos Šaltinis yra Tėvas, kuris tuo pačiu yra net ir dvasios Šaltinis. Tačiau tos pačios meilės pasireiškimas yra tiek dvasinis, tiek materialus. Kadangi mes apie tokius subtilius ir giluminius dalykus perdaug mesusimąstome, tai ir manome, kad meilė dvasinė ar fizinė yra du skirtingi dalykai. Fizinės meilės pasireiškimas tik liudija, kad mes dvasiškai nesam subrendę. Dėl to akcentus suteikiame kūniškajam pavidalui. Sakykim vyrą patraukia graži, fizine prasme, moteris. Bet jeigu vyras jau žengia dvasiniu keliu,jam vien tokio potraukio nebeužtenka. Jam svarbu ir tos, sakykim, gražios moters, mintys, siekiai, darbai, charakterio bruožai. Tai jau gilesnė to paties žmogaus nuostata. Ir jeigu tik toji gražuolė pasireiškia egoistiniais polinkiais,tai jos fizinis grožis to vyro akyse kaip mat nublanksta. O būna ir priešingai. Net ir mažai patraukli, fizine prasme, moteris labai stipriai paveikia vyrą savo nuostabii šviesiomis mintimis, savo supratimu, atjauta, gailestingumu, dvasiniu žvilgsniu. Ir tai ima nustelbti tą patį fizinį grožį. O dar giliau žvelgiant, žmogus ima vis daugiau ir daugiau dėmesio kreipti į dvasinius klodus bet kurio žmogaus. Tai natūralus dvasinis augimas ir vedimas Dievo iš vidaus link dvasinio Meilės Šaltinio, kad tas žmogus pamiltų visus žmones ir visą kūriniją vienoda dvasine meile. Ir ne tik pamiltų VISUS IR VIENODAI, BET IR LAIKYTŲ JUOS VISUS SAVO BROLIAIS IR SESERIMIS DVASIOJE, ĮSKAITANT IR SAVO SUTUOKTINIUS, SVO VAIKUS, SAVO TĖVUS... Ir tuomet pradės, palaipsniui, išnykti gradacija tarp fizinės ir dvasinės meilės, tarp motinos ir vaiko ir kitų, "svetimų" vaikų meilės. O kol tas skirtumas dar kol kas egzistuoja, tol ir kyla fizinės meilės pasireiškimo dvasinės kančios, kai vienas myli, o kitas yra abejingas... Tai tik dvasinio giminingumo neatitikimas, kurį laikinai nustelbia fizinės žmogaus savybės. Bet ateis laikas, kai me svis labiau imsime kreipti dėmesį neį fizines savybes, bet iš tikrųjų į dvasinį giminingumą, kuris mums ir leis sukurti nepaprastai darnias, stiprias, ir ištikimas šeimas, kuriose vaikų auklėjimas taps pačia pagrindine šeimos užduotimi šitame pasaulyje, iki vaikų pilnametystės. O meilė bus tik dvsinė ir visiems vienodai stipri. Tokia, kokia VISUS mylėjo Jėzus. Įskaitant ir savo motiną Mariją. Jai Jis nejautė nors kiek didesnės meilės, kokią jautė savo šeimos broliams, ar apaštalams...
Algimantas
2005-08-10 17:54:17
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.