Forumas: temos peržiūra
Garbinimo kilmė. Kiek mes pažengėme į priekį nuo tų laukinių, kada tebeliekame negyvų ritualų ir dogmų vergijoje.
Mano mylimieji,
šį dokumentą jums siūlau pastudijuoti, kad galėtumėte patys susimąstyti, ar taip jau toli pažengė šiuolaikinis žmogus, kada nuo negyvo ritualo ir dogmos jis išsivaduoti niekaip DAR NEDRĮSTA.
Ir nesvarbu, ar jis būtų katalikas, ar musulmonas, ar judėjas, ar dar kitokio tikėjimo, VIS TIEK negyvas ritualas ir dogma VIEŠPATAUJA VISUR.
Jam šiandien svarbiau negyva RAŠTO raidė, negu JO PATIES ASMENINIS IR GYVAS RYŠYS SU JO VIDUJE ESANČIU GYVU TĖVU.
Palyginkite savo maldas su laukinio garbinimo evoliucija, ir pamatysite, kad nepaisant to, kad jūsų lūpose skamba Jėzaus vardas, Alacho vardas, Budos vardas, Jahvės vardas, bet ŠIRDIS TĖVO meilės virpesių NEPATIRIA.
Tai liudija jūsų NAŠLAITIŠKUMĄ, nors gyvas Tėvas yra jumyse.
Tai yra atsakymas, kodėl mes esame dar tolomi vieni nuo kitų. Kodėl vieni kitų BIJOME, NEPAŽĮSTAME, IR NEBENDRAUJAME.
Atėjo laikas ATSIVERTI TĖVUI NE LŪPOMIS, BET SIELA IR JĮ ATRASTI SAVYJE.
TAIP MES SUKURSIME TĖVO DVASINĘ ŠEIMĄ TARPUSAVYJE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
--------------
85 DOKUMENTAS
GARBINIMO KILMĖ
PRIMITYVIOJI religija turėjo biologinę kilmę, natūralų evoliucinį išsivystymą, šalia moralinių susivienijimų ir greta visų dvasinių poveikių. Aukštesnieji gyvūnai turi baimę, bet neturi iliuzijų, dėl to neturi religijos. Žmogus savo primityviąsias religijas sukuria iš baimės ir savo iliuzijų dėka.
Žmogiškųjų rūšių evoliucijoje, garbinimas savo primityviu pasireiškimu atsiranda dar likus daug laiko iki to meto, kada žmogaus protas būna pajėgus suformuluoti sudėtingesnes sampratas apie gyvenimą dabar ir po šio gyvenimo, ką būtų verta pavadinti religija. Ankstyvoji religija savo prigimtimi buvo visiškai intelektuali ir visiškai rėmėsi asociatyvinėmis aplinkybėmis. Garbinimo objektai buvo visi sugestyvūs; juos sudarė gamtos objektai, kurie buvo šalia arba kurie įgaudavo labai grėsmingą pavidalą kasdieniame naivių primityvių urantijiečių patyrime.
Kada kartą religija išsivystė tiek, jog gamtos garbinimą pranoko, tada ji įgavo dvasinės kilmės šaknis, bet nežiūrint šito ją visada sąlygojo visuomeninė aplinka. Vystantis gamtos garbinimui, žmogaus sampratos įsivaizdavo darbo pasiskirstymą viršmirtingame pasaulyje: ten buvo gamtos dvasios ežerams, medžiams, kriokliams, lietui, ir šimtams kitų įprastų žemiškųjų reiškinių.
Vienu ar kitu metu mirtingasis žmogus garbino viską, kas buvo ant žemės paviršiaus, įskaitant ir save patį. Jis taip pat garbino beveik viską, ką buvo galima įsivaizduoti dangaus skliaute ir po žemės paviršiumi. Primityvusis žmogus bijojo visų jėgos pasireiškimų; jis garbino kiekvieną gamtos reiškinį, kurio nesuvokė. Galingų gamtinių jėgų, tokių, kaip audros, potvyniai, žemės drebėjimai, žemės nuošliaužos, ugnikalniai, ugnis, karštis, ir šaltis, stebėjimai darė didžiulį įspūdį besiplečiančiam žmogaus protui. Nepaaiškinami gyvenimo reiškiniai vis dar tebevadinami "Dievo veiksmais" ir "Apvaizdos paslaptingu veikimu."
1. AKMENŲ IR KALVŲ GARBINIMAS
Pirmasis objektas, kurį besivystantis žmogus ėmė garbinti, buvo akmuo. Kateri tauta Indijos pietuose tebegarbina akmenį, kaip ir daugelis kitų genčių šiaurės Indijoje. Jokūbas miegojo ant akmens, nes garbino jį; jis net jį patepė, kad taptų šventu. Rachelė slėpė daug šventų akmenų savo palapinėje.
Ankstyvajam žmogui įspūdį darė pirmiausia akmenys, nes buvo nepaprasti dėl to, kad taip netikėtai atsirasdavo įdirbamo lauko ar ganyklos paviršiuje. Žmonės nesugebėjo atsižvelgti nei į eroziją, nei į apverčiamos dirvos pasekmę. Ankstyvosioms tautoms akmenys taip pat darė stiprų įspūdį dėl jų dažno panašumo į gyvūnus. Civilizuoto žmogaus dėmesį patraukia daugybė akmeninių susiformavimų kalnuose, kurie tokie panašūs į gyvūnų snukius ir net į žmonių veidus. Bet patį giliausią poveikį turėjo meteoritų akmenys, kuriuos primityvieji žmonės pastebėdavo greitai neriančius atmosferoje liepsnojančio grožio pavidalu. Krentanti žvaigždė ankstyvajam žmogui kėlė didingą baimę, ir jis lengvai
[945]▼
patikėjo, kad tos degančios juostos žymėjo dvasios kelią jai einant į žemę. Nėra nieko keisto, kad žmonės ėmė garbinti tokius reiškinius, ypač, kada vėliau jie surasdavo meteoritus. Ir tai vedė į didesnį visų kitų akmenų garbinimą. Bengalijoje daugelis garbina meteorą, kuris nukrito į žemę 1880 metais po Kr. gim.
Visi senovės klanai ir gentys turėjo savo šventus akmenis, ir didžioji dauguma šiuolaikinių tautų išreiškia kokį nors garbinimo laipsnį tam tikroms akmenų rūšims – savo brangakmeniams. Indijoje buvo garbinama penkių akmenų grupė; Graikijoje tai buvo trisdešimties akmenų grupė, raudonieji žmonės paprastai garbindavo apskritimo pavidalo akmenis. Romėnai visada į orą mesdavo akmenį, kada kviesdavosi Jupiterį. Indijoje net ir šiomis dienomis akmuo gali būti panaudotas kaip liudininkas. Kai kuriuose regionuose akmuo gali būti naudojamas kaip įstatymo talismanas, ir jo prestižo dėka įstatymo pažeidėjas gali būti atvesdintas į teismą. Bet paprasti mirtingieji Dievybę nevisada tapatina su garbinimo ceremonijos objektu. Neretai tokie fetišai yra tiesiog realaus garbinamo objekto simboliai.
Senieji žmonės jautė ypatingą pagarbą skylėms akmenyse. Tokios poringos uolienos, buvo manoma, jog nepaprastai veiksmingai gydo ligas. Ausys nebūdavo perduriamos, kad galima būtų nešioti akmenis, bet akmenys būdavo įdedami į vidų taip, kad ausų skylės liktų atviros. Net ir dabartiniais laikais prietaringi žmonės monetose daro skyles. Afrikoje vietiniai gyventojai kelia daug triukšmo dėl savo akmenų fetišų. Iš tikrųjų, visose atsilikusiose gentyse ir tautose akmenys tebėra prietaringai garbinami. Akmens garbinimas yra net ir dabar paplitęs po visą pasaulį. Paminklinis akmuo yra išlikęs simbolis tų atvaizdų ir stabų, kurie būdavo ištašomi akmenyje dėl tikėjimo į mirusiųjų bičiulių vėles ir dvasias.
Po akmenų garbinimo ėjo kalvų garbinimas, ir pirmosios kalvos, kurias buvo imta garbinti, buvo didžiulės akmenų formacijos. Netrukus atsirado paprotys tikėti, jog dievai gyvena kalnuose, taip, kad žemės aukšti iškilimai būdavo garbinami dėl šitos papildomos priežasties. Laikui einant, atskiri kalnai būdavo susiejami su atskirais dievais, ir dėl to tapo šventais. Neišmanantys ir prietaringi aborigenai tikėjo, kad urvai veda į požeminį pasaulį, su savo blogomis dvasiomis ir demonais, priešingai kalnams, kurie buvo tapatinami su vėlesnėmis sampratomis apie geras dvasias ir dievybes.
2. AUGALŲ IR MEDŽIŲ GARBINIMAS
Iš pradžių augalai kėlė baimę, o vėliau juos imta garbinti dėl iš jų išgaunamų svaiginančiųjų sulčių. Primityvusis žmogus tikėjo, kad apsvaigimas žmogų padaro dievišku. Buvo manoma, jog visame šitame patyrime yra kažkas neįprasta ir šventa. Net ir dabartiniais laikais alkoholis yra žinomas kaip "spiritas-dvasia.”
Ankstyvasis žmogus į dygstančius grūdus žvelgė su baime ir prietaringa pagarba. Apaštalas Paulius nebuvo pirmasis, kuris gilias dvasines pamokas gavo iš dygstančio grūdo ir kuris religinius tikėjimus grindė dygstančiu grūdu.
Medžių garbinimo kultai priklauso prie seniausiųjų religinių grupių. Visos ankstyvosios vedybos vykdavo po medžiais, ir kada moterys norėdavo vaikų, tada jas kartais būdavo galima užtikti miške, kada jos su meile būdavo apsikabinusios tvirtą ąžuolą. Daugelį augalų ir medžių garbindavo dėl jų tikrų ar išsigalvotų medicininių galių. Laukinis tikėjo, jog visi cheminiai reiškiniai buvo dėl tiesioginės viršgamtinių jėgų veiklos.
Idėjos apie medžių dvasias smarkiai skyrėsi skirtingose gentyse ir rasėse. Kai kuriuose medžiuose būdavo apsigyvenusios gerosios dvasios; kituose gyvendavo apgaulingos ir žiaurios dvasios. Suomiai tikėjo, kad didžiojoje daugumoje medžių gyveno gerosios dvasios. Šveicarai ilgai nepasitikėjo medžiais, tikėdami, kad juose yra suktos dvasios.
[946]▼
Indijos ir rytinės Rusijos gyventojai mano, kad medžių dvasios yra žiaurios. Petagoniečiai vis dar garbina medžius, kaip tą darė ir ankstyvieji semitai. Daug laiko praėjus po to, kada hebrajai medžius garbinti nustojo, jie ir toliau garbino savo įvairias dievybes giriose. Išskyrus Kiniją, kažkada egzistavo visuotinis gyvybės medžio kultas.
Tikėjimas, jog vandenį arba brangiuosius metalus po žemės paviršiumi galima surasti medine skelta šakele yra senųjų medžių kultų reliktas. Gegužės medis, Kalėdų eglė, ir prietaringas įprotis pastuksenti į medį yra medžio garbinimo ir vėlesniųjų laikų medžio kultų kai kurių senųjų papročių įamžinimas.
Daugelis iš šitų ankstyviausiųjų gamtos garbinimo formų susiliejo su vėliau atsiradusiais garbinimo būdais, bet ankstyviausieji garbinimo tipai, kuriuos sužadino pagalbinės proto dvasios, veikė daug laiko iki to meto, kada žmonijos atsibundanti nauja religinė prigimtis ėmė iki galo reaguoti į dvasinių poveikių akstinus.
3. GYVŪNŲ GARBINIMAS
Primityvusis žmogus turėjo ypatingą ir draugišką jausmą aukščiausiesiems gyvūnams. Jo protėviai su jais gyveno ir net su jais poravosi. Pietinėje Azijoje anksti buvo tikima, jog žmonių sielos sugrįžta į žemę gyvūnų forma. Šitas tikėjimas buvo dar anksčiau praktikuoto gyvūnų garbinimo liekana.
Ankstyvieji žmonės gerbė gyvūnus už jų jėgą ir gudrumą. Jie manė, jog kai kurių gyvūnų aštri uoslė ir toli matančios akys rodo, kad jiems vadovauja dvasia. Visi gyvūnai vienu ar kitu metu buvo garbinami vienos ar kitos rasės. Tarp tokių garbinimo objektų buvo tvariniai, kurie buvo laikomi pusiau žmonėmis ir pusiau gyvūnais, tokie, kaip kentaurai ir undinės.
Hebrajai garbino gyvates iki pat karaliaus Ezekijaus laikų, o indusai dar tebepalaiko draugiškus ryšius su savo namų gyvatėmis. Kiniečių drakono garbinimas yra išlikęs iš gyvačių kulto. Gyvatės išmintis buvo graikų medicinos simbolis, ir jį kaip emblemą vis dar tebevartoja ir šiuolaikiniai gydytojai. Gyvačių kerėjimo menas buvo perteikiamas nuo pat meilės gyvatei kulto dienų, kada moterys šamanės, kurios dėl kasdienių gyvatės įkandimų įgaudavo imunitetą, tikrovėje, tapdavo tikromis gyvačių nuodų nuodomanėmis, ir prastai jausdavosi be šito nuodo.
Vabzdžių ir kitų gyvūnų garbinimą skatino vėliau klaidingai išaiškinta auksinė taisyklė – kitiems (kiekvienai gyvybės formai) daryk tą, ką norėtum, jog kiti darytų tau. Kažkada senovės žmonės tikėjo, kad visus vėjus sukelia paukščių sparnai, ir dėl to visų sparnuotų tvarinių ir bijojo, ir juos garbino. Senovės skandinavai manė, kad užtemimus sukelia vilkas, kuris praryja dalį saulės ar mėnulio. Indusai dažnai Višnu vaizduoja su arklio galva. Neretai gyvūno simbolis yra vietoje užmiršto dievo arba išnykusio kulto. Anksti evoliucinėje religijoje ėriukas tapo tipišku aukojamu gyvūnu, o balandis tapo taikos ir meilės simboliu.
Religijoje, simbolizmas gali būti arba geras, arba blogas tiesiog tokiu laipsniu, kokiu laipsniu simbolis pakeičia arba nepakeičia pirminę garbinimo idėją. Ir simbolizmo nereikia painioti su tiesioginiu stabų garbinimu, kada tiesiogiai ir realiai yra garbinamas tas materialus objektas.
4. STICHIJŲ GARBINIMAS
Žmonija garbino žemę, orą, vandenį, ir ugnį. Primityviosios rasės giliai gerbė šaltinius ir garbino upes. Net ir dabar Mongolijoje klesti
[947]▼
įtakingas upės kultas. Krikštas tapo religiniu ritualu Babilone, o graikai praktikavo kasmetinį ritualinį maudymąsi. Senovės žmonėms buvo lengva įsivaizduoti, jog dvasios gyvena kunkuliuojančiuose šaltiniuose, trykštančiuose fontanuose, tekančiose upėse, ir siautėjančiose liūtyse. Šitiems naiviems protams judantys vandenys darė stiprų įspūdį, sukeldami tikėjimą, kad vanduo atgimsta dvasios ir viršgamtinės jėgos dėka. Kartais skęstančiam žmogui nebūdavo laiku suteikiama pagalba, pabijojus įžeisti kokį nors upės dievą.
Įvairiais amžiais įvairias tautas kaip religiniai akstinai veikė daugelis dalykų ir gausybė įvykių. Vaivorykštę dar tebegarbina daugelis Indijos kalnuose gyvenančių tautų. Tiek Indijoje, tiek Afrikoje manoma, jog vaivorykštė yra gigantiška dangiškoji gyvatė. Hebrajai ir krikščionys ją laiko "vilčių lanku." Lygiai taip, poveikiai, kurie yra laikomi gerais vienoje pasaulio dalyje, gali būti laikomi blogais kituose regionuose. Rytų vėjas yra dievas Pietų Amerikoje, nes jis atneša lietų; Indijoje jis yra velnias, nes jis atneša dulkes ir sukelia sausrą. Senovės beduinai tikėjo, kad smėlio viesulus sukelia gamtos dvasia, ir net Mozės laikais tikėjimas į gamtos dvasias buvo pakankamai stiprus, kad hebrajų teologijoje užtikrintų jų išsilaikymą ugnies, vandens, ir oro angelais.
Debesų, lietaus, ir krušos bijodavo ir juos garbino daugybė genčių ir didelė dalis ankstyvųjų gamtos kultų. Audros su griaustiniu ir žaibu ankstyvajam žmogui keldavo milžinišką baimingą pagarbą. Šitie stichijos neramumai jį veikė tiek, kad griaustinį jis laikė supykusio dievo balsu. Ugnies garbinimas ir žaibo baimė buvo tarpusavyje susiję, ir buvo išplitę daugelyje ankstyvųjų grupių.
Baimės persmelktas primityviųjų mirtingųjų protas ugnį sumaišė su magija. Tas, kuris yra atsidavęs magijos valiai, savo magiškų formulių praktikoje ryškiai prisimins vieną teigiamą atsitiktinį rezultatą, tuo tarpu jis abejingai užmiršta dvi dešimtis neigiamų rezultatų, visiškų nesėkmių. Ugnies garbinimas aukščiausiąją viršūnę pasiekė Persijoje, kur jis išsilaikė ilgai. Kai kurios gentys ugnį garbino kaip pačią dievybę; kitos ją garbino kaip savo garbinamų dievybių išvalančios ir išgryninančios dvasios liepsnojantį simbolį. Nekaltos merginos buvo įpareigojamos stebėti šventą ugnį, ir dvidešimtajame amžiuje žvakės tebedega kaip daugelio religinių ritualų dalis.
5. DANGAUS KŪNŲ GARBINIMAS
Uolų, kalvų, medžių, ir gyvūnų garbinimas natūraliai vystėsi aukštyn per baimės kupiną stichijų garbinimą į saulės, mėnulio, ir žvaigždžių sudievinimą. Indijoje ir kitur žvaigždės buvo laikomos didžiųjų žmonių, kurie išėjo iš materialaus kūno gyvenimo, pašlovintomis sielomis. Žvaigždžių kultą išpažinę kaldeniečiai save laikė dangaus tėvo ir žemės motinos vaikais.
Mėnulio garbinimas ėjo anksčiau už saulės garbinimą. Mėnulio garbinimas aukščiausią tašką pasiekė medžioklės eroje, tuo tarpu saulės garbinimas pagrindiniu religiniu ritualu tapo vėlesniaisiais žemdirbystės amžiais. Saulės garbinimas iš pradžių plačiai išplito Indijoje, ir ten jis išsilaikė ilgiausia. Persijoje saulės garbinimas sukėlė vėlesnio Mitros kulto atsiradimą. Daugelis tautų saulę laikė savo karalių protėviu. Kaldeniečiai saulę pastatė į "visatos septynių žiedų" centrą. Vėlesnės civilizacijos pagerbė saulę jos vardą suteikdamos pirmajai savaitės dienai.
Saulės dievas turėjo būti iš nekaltų merginų gimusių likimo sūnų, kurie kartas nuo karto, buvo manoma, turi būti padovanojami išrinktosioms rasėms kaip išgelbėtojai, mistinis tėvas. Šituos viršgamtinius kūdikius visada įdėdavo į kokią nors šventą upę, kad plauktų pasroviui tam,
[948]▼
jog kokiu nors nepaprastu būdu būtų išgelbėti, po šito jie išaugdavo, kad taptų stebuklingomis asmenybėmis ir savo tautų išlaisvintojais.
6. ŽMOGAUS GARBINIMAS
Išgarbinęs viską, kas yra žemės paviršiuje ir viršuje danguje, žmogus nedvejodamas tokią garbę suteikė sau pradėjęs garbinti save. Naiviai mąstantis laukinis nemato aiškaus skirtumo tarp žvėrių, žmonių, ir dievų.
Ankstyvasis žmogus visus neįprastus asmenis laikė viršžmogiškais, ir jis tokių būtybių taip bijojo, kad į jas žiūrėjo su kupina siaubo pagarba; tam tikru laipsniu jis tiesiogine prasme juos garbino. Net gimus dvyniams buvo manoma, jog tai yra didelė sėkmė arba didelė nelaimė. Lunatikus, epileptikus, ir silpnapročius dažnai garbindavo jų normalūs bičiuliai, kurie tikėjo, kad tokių nenormalių būtybių viduje gyvena dievai. Buvo garbinami žyniai, karaliai, ir pranašai; į senovės šventuosius buvo žiūrima kaip į dievybių įkvėptus.
Kada mirdavo genčių vadai, tada jie būdavo sudievinami. Vėliau, kada įžymios sielos išeidavo, tada jos būdavo paverčiamos šventomis. Be pagalbos evoliucija niekada nesukūrė aukštesnių dievų už pašlovintas, išaukštintas, ir išvystytas mirusiųjų žmonių dvasias. Ankstyvojoje evoliucijoje religija sukuria savo pačios dievus. Apreiškimo procese religiją formuluoja Dievai. Evoliucinė religija savo dievus sukuria pagal mirtingojo žmogaus atvaizdą ir panašumą; apreiškiama religija stengiasi mirtingąjį žmogų vystyti ir transformuoti iki Dievo atvaizdo ir panašumo.
Vėles dievus, kurie yra tariamai žmogiškosios kilmės, reikėtų atskirti nuo gamtos dievų, nes gamtos garbinimas iš tiesų sukūrė panteoną – gamtos dvasias, iškeltas iki dievų padėties. Gamtos kultai ir toliau vystėsi kartu su vėliau atsirandančiais vėlių kultais, ir vieni kitus įtakojo. Daugelis religinių sistemų turėjo dvigubą dievybės sampratą, gamtos dievus ir vėles dievus; kai kurios teologijos šias sąvokas supainiojančiai perpynė, kaip tą iliustruoja Toras, vėlė herojus, kuris taip pat buvo ir žaibo šeimininkas.
Bet žmogaus garbinimas aukščiausiąją viršūnę pasiekė tada, kada žemiškieji valdovai iš savo pavaldinių tokio garbinimo reikalavo, ir kad pagrįstų tokius reikalavimus, jie tvirtino, jog yra kilę iš dievybių.
7. GARBINIMO IR IŠMINTIES PAGALBINĖS PROTO DVASIOS
Gamtos garbinimas gali atrodyti, jog primityvių vyrų ir moterų prote atsirado natūraliai ir spontaniškai, šitaip ir buvo; bet visą šitą laiką šituose pačiuose primityviuose protuose veikė šeštoji pagalbinė proto dvasia, kuri šitoms tautoms buvo padovanota kaip žmogiškosios evoliucijos šitos fazės reguliuojantis poveikis. Ir šita dvasia nuolat skatino žmogiškųjų rūšių potraukį garbinti, nesvarbu, kad ir koks primityvus būtų jo pirmasis pasireiškimas. Garbinimo dvasia suteikė aiškią pradžią žmogaus impulsui garbinti, nepaisant to, jog gyvūnų baimė motyvavo garbinimo išraišką, ir kad šito garbinimo ankstyvoji praktika koncentravosi ties gamtos objektais.
Jūs turite prisiminti, kad jausmas, o ne mąstymas buvo nukreipiantis ir kontroliuojantis poveikis per visą evoliucinį vystymąsi. Primityviam protui yra mažas skirtumas tarp bijojimo, saugojimosi, gerbimo, ir garbinimo.
Kada garbinimo potraukį išreiškia ir reguliuoja išmintis – meditacinis ir patirtinis mąstymas – tada jis pradeda išsivystyti į tikros religijos reiškinį. Kada septintoji pagalbinė proto dvasia, išminties dvasia, pasiekia efektyvų
[949]▼
veikimą, tada žmogus garbindamas ima nusigręžti nuo gamtos ir gamtinių objektų ir atsisukti į gamtos Dievą ir į amžinąjį visų gamtinių daiktų Kūrėją.
[Pateikta Nebadono Spindinčiosios Vakaro Žvaigždės.]
Algimantas
2007-08-12 19:43:20
Komentarai
"Jėzus buvo pakrikštytas, ir jis tapo Krikščionybės įkurėju."Avis buvo paskersta ir ji tapo skerdyklos įkūrėja.Smegenuok ką rašai.
Bobs
2007-08-16 16:45:43
Krikštijimas ar nuodėmių atleidimas pasineriant į upę ar kitokį vandenį jau egzistavo gerokai prieš Jėzaus pasirodymą. Urantijos Knygoje yra proga pasiskaityti kaip esant planetos materialiam personalui vadovaujamam planetos princo, buvo susitarta bendradarbiaujant 'higienos' ir 'religijos' svietėjams, kad įtrauktų tokį apsiplovimą vandeniu į religinį ritualą, nes tuometiniai žmonės nematė reikalo praustis. Ir nuo to laiko pakilo higienos lygis. Sunku dabar suformuluoti, bet kada Jėzus buvo įbridęs į vandenį krikštytis tai jis tokiu veiksmu norėjo parodyti savo atitrūkimą nuo kažkurio mokymo. Jėzus niekada nekūrė kokio nors uždaro kulto, tik skleidė mokymus ir išmintį, kaip kad "mylėk kiekvieną žmogų taip kaip save patį".
Apšviesiu galbūt tave, pasakydamas kad man ir panašiems į mane tikriausiai svarbiausia yra Tiesa, išmintis, ir kiti prasmingi dalykai, yra svarbu tokių dalykų siekti ir dalintis. O eiti ir kapstytis po kokį nors klaidingą mokymą kaip krikščionybė ko vedini? Jeigu žmonės nori gyventi iliuzijose ir neieško tiesos, tai jiems neįpilsi proto, neatgręši jų į jų pačių širdis taip lengvai galbūt.
Turint omeny, kaip yra paveikti kiti mūsų planetos kraštai kurie domisi išmintimi, dvasingumu tai mane žavi jų pasiekimai, o kur yra krikščinybė aš apskritai nematau noro siekti išminties, tik aklas ritualų vykdymas ir galimybė užsitraukti rustybę jeigu pradėsi klausinėti ar ieškoti bandyti tiesos. Kokios moralės jaunimas auga lietuvoje? Kokios moralės jaunimas auga amerikoje, europoje? Labai retas kuris eina į bažnyčia ar tai vertina, iš tų kurie eina retas domisi išmintimi ar ieško jos. kiek išmintimi ar dvasiniais mokymais žmonės vadovaujasi? Laisvai liejasi cinizmas ir dėmesio nekreipimas kraštuose kuriuose religija pagal nutylėjimą yra krikscionybės sekta.
Žmonės kurie taip masto yra susidūrę su geresniais ir aktualesniais mokymais/išmintimi/tiesa, ir turi aiškų matymą, taip pat norus kanors keisti į gerą. Yra tik mąstantys žmonės, tarp kaikurių randa tiesą ir išmintį o iš krikščionybės yra tik monotoniški nepakeičiami tekstai. Siekis yra šviesos, taip pat yra ir laisva valia visiems, net jeigu krikščionybė nenori šviesos, tai gali konors pasisemti ir pritaikyti pas save. Bet net esant akivaizdžioms klaidoms, pas juos nėra kažkaip galimybės keistis, kuomet viskas yra knygose, yra visokie apribojimai, net kunigai negali daryti konors daugiau, kada jiems vyresnybė griežtai apriboja ties ritualų atlikimu. Kolkas tiek.
Nors tai susiję su mūsų mažai pažengimu į priekį daugumos žmonių prasme, bet irgi manau geriau grįžti prie temos ir kalbėti kas su ja susiję.
Vaidas
2007-08-16 16:53:56
Pasakyta kaip apie kažkieno susigalvotą žaidimą, su jo savomis taisyklėmis. Bet gyvenimas yra tik vienas, Jėzus ir tas nebuvo krikščionis, visi mes žmonės pirma. Ir jeigu yra kokia organizacija kuri kvailina žmones, ar per juos mūsų planetoje nėra jokio dvasinio augimo, žmonės nepasiekė "Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės" per du tūkstančius metų, reiškia reikia ieškoti būdų kaip leisti žmonėms būti arčiau Dievo. Pirma mintis kilusi buvo kaip gali egzistuoti kokie nors "antikrikščionys" apskritai, manau tokie žmonės neegzistuoja, yra tik tie kurie yra už tiesą ir šviesą, ir jie žmonių neskirsto ir ne dalija, visi mes broliai ir seserys kas savaime suprantama. Tik krikščionys save atsiskyrę ir nejausdami broliškumo jausmo, susigalvoja tokius terminus galbūt. Ir poto kai Jėzus savęs turbūt niekada nevadino Dievu! visada vadino save "žmogaus sūnumi" kas sugalvojo net tokius klystkelius kaip "marija - dievo motina". Tikriausiai tai buvo noras garbinti viską iš eilės kas tik susiję buvo su Jėzumi, ir noras jam įtikti, nesuprantant ir nepažįstant jo.
Vaidas
2007-08-16 14:56:44
Nu va, dar vienas. Jėzus buvo pakrikštytas, ir jis tapo Krikščionybės įkurėju. Tai pirma. Antra - antikrikščionys egzistuoja, ir tu, mielas drauge, esi gyvas to pavyzdys. Tai tie, kuriems kelia nerimą Krikščionybė, ir deda visokeriopas pastangas jos neteisingam pavaizdavimui, nes yra patys pasiklydę ir stengiasi suklaidinti kitus.
antikrikščioniui
2007-08-16 16:00:16
o kodel neišjungus televizoriaus užuot dirbus statistais, argi Tevas nera originalumo dievas?
violetoms
2007-08-16 12:48:42
Kaip keistai mąstoma - krikščionims negalima tikėti krikščioniškai? Jeigu tu nesi krikščionė, tai ir netikėk krikščioniškomis tiesomis. O kadangi krikščionims Marija yra mūsų motina, tai jie tuo ir tiki. Labai paprasta. Tik nelįsk į svetimą ir tau nesuprantamą daržą, jeigu jis tau nepatinka.
antikrikščionims
2007-08-16 13:44:14
Sveiki mielieji.
Vakar, kai įjungiau televizorių, ir ekrane pamačiau einančią procesiją su bažnytinėm vėliavom, tai pagalvojau, kad, turbūt, LT transliuoja mišias iš Šiluvos. Buvau užsiėmusi kitkuo, tad tik retkarčiais pasižiūrėdavau į ekraną. Mačiau dvasininkus, mačiau mergaites su gėlėm, mačiau kai jos, atsisukusios į paskui einančius, kažką metė jiems po kojom, ar gėles, ar žiedlapus, neįsižiūrėjau. Mačiau V. Landsbergį su dviem dideliais sargybiniais einančius bažnyčioje. Mačiau kai suėjo vidun visi dvasininkai, ir kaip tikintieji dėjo gėles prie Marijos su kūdikiu ant rankų paveikslo. O paveikslo viršuje užrašas- Marija visų mūsų motina.
Tuo metu man išsprūdo:- Bet ji nėra mums motina!
- Bet šito jie nežino.- išgirdau vyro balsą.
- Na, taip nežino, bet ir nenori sužinoti, net ir gidėti nieko nenori, nors dabar jau yra iš ko sužinoti.- tai sakydama, turėjau minty Urantijos knygą.
Girdėjau giedorius giedant giesmę. Kadangi įdėmiai neklausiau, tai kitų giesmės žodių neįsidėmėjau, bet įstrigo šie žodžiai "... garbinkim šventą sakramentą..."
Tuomet ir prisiminiau kai ką iš šio dokumento:
" Išgarbinęs viską, kas yra žemės paviršiuje ir viršuje danguje, žmogus nedvejodamas tokią garbę suteikė sau pradėjęs garbinti save. Naiviai mąstantis laukinis nemato aiškaus skirtumo tarp žvėrių, žmonių, ir dievų."
O prisiminus precesijos vėliavas su atvaizdais ir Marijos portretą:
" Kada mirdavo genčių vadai, tada jie būdavo sudievinami. Vėliau, kada įžymios sielos išeidavo, tada jos būdavo paverčiamos šventomis."
Daug kam nepatiks "naiviai mąstantis laukinis". Na, taip mes save laikome civilizuotais žmonėmis, ir mūsų aplinka labai labai civilizuota, ir mes labai labai skiriamės nuo tų praeities naivuolių, tik mūsų mąstymas, mūsų elgesys, kaip mąstymo pasekmė, parodo tikrąją padėtį. Niekas nepasikeitė. Garbinam bet ką, bet to, kurio dėka turime tą viską ką garbiname, įdėdami tiek daug pastangų, kad galėtume realizuoti savo lakią vaizduotę, kaip gražiau papuošti garbinamąjį objektą.
Savo mąstymą nuolat nukreipiam į daugybę šalutinių dalykų, nusigręždami nuo esmės, nuo Kūrėjo, nuo visos kūrinijos Pirminės Priežasties, nuo Pagrindinio Šaltinio ir Centro, nuo visos kūrinijos Gerovės Šaltinio.
Mes, patys žemiausi jo tvariniai, su potencialiu blogiu savo viduje dėl gyvulinės kilmės prigimtinių savybių, ir ta aplinka, kurią sukūrė mums, esame jo meilės išraiška, viena iš daugybės. Esame patys netobuliausi jo vaikai, bet Tėvo dėka, kiekvienas turime galimybę tapti net ir tokiais tobulais koks yra jis. Mūsų gyvybė, mūsų protas, padovanota samenybė, padovanota laisva valia ir pati brangiausia dovana- jo paties Dvasia mūsų viduje, Minties Derintojas, ir Nebadono Mykolo išlieta Tiesos dvasia, ir Motinos Nebadonijos paskleista Šventoji dvasia yra jis, mūsų Kūrėjas, mūsų Tėvas. Ir visa tai mums duota dėl to, kad tik nesijaustume vieniši, ir turėtume nuolatinę paramą. Juk, taip akivaizdu ką mes visi sutartinai turime garbinti. Tik jis vienintelis, mūsų Tėvas, yra vertas pagarbos. Ir visi, nuo pačių žemiausių iki pačių aukščiausių dvasinių būtybių, su neišsenkančia meile gabina mylima Tėvą, o mes Urantijos gyventojai negarbinam, lyg nebūtume to paties vienintelio Dievo Tėvo vaikai.
Mieli broliai ir sesės dvasioje, nėra nieko nuostabesnio už Tėvo garbinimą vien tik iš meilės ir dėkingumo jam, kad esu jo mylima dukra, ir kokia dabar esu, ir kokia galiu būti, ir, kad garbinimo metu galiu atsiverti jam ir patirti jo dvasinius meilės virpesius, bet pradžioje daugybę kartų reikėjo pastangų, kad tam paskirčiau laiką, kad išmokčiau pabūti tyloje ir patirčiau tos tylos poveikį ir poreikį. O po kiek laiko ir atėjo ta akimirka, kai, kaip aš sakau ir tą patiriu, kad žodis tampa kūnu, kai Tėvą pradedi pažinti ne vien tik iš raštų, o savo atsivėrusia siela, ir Tėvo esamumo tikrovę patiri savo vidumi, ir šie paskutinieji žodžiai iš UK 85 dokumento nėra beprasmiai:
" Kada garbinimo potraukį išreiškia ir reguliuoja išmintis – meditacinis ir patirtinis mąstymas – tada jis pradeda išsivystyti į tikros religijos reiškinį. Kada septintoji pagalbinė proto dvasia, išminties dvasia, pasiekia efektyvų veikimą, tada žmogus garbindamas ima nusigręžti nuo gamtos ir gamtinių objektų ir atsisukti į gamtos Dievą ir į amžinąjį visų gamtinių daiktų Kūrėją.
[Pateikta Nebadono Spindinčiosios Vakaro Žvaigždės.]"
Su meile jums
Violeta(Vilnius)
2007-08-16 12:15:03
Andonas ir Fontą pirmieji mūsų žmogiškosios rasės įkurėjai,
mūsų protėviai.Per jų apsisprendimą pabegti nuo savo men-
kesniujų gyvulinių gentainių,Urantijoje pradėjo veikti
IŠMINTIES DVASIA.Pirma kartą Dangiškos Būtybės pripažino
mūsų planetoje veikiant žmogiškajį protą.Įdomu,kada Ando-
nas ir Fontą gavo Minties Derintojus?
Iš 63 dokumento paaiškėjo,kad Andonas ir Fontą su savo Min-
ties Derintojais susiliejo Jeruseme,susiliejo ir keletas
jų vaikų,įskaitant ir jų pirmą
gimį Sontadą."Bet didžioji da
lis net jų tiesioginių palikuonių pasiekė susiliejimą tik
su Dvasia".Ar tai reiškia,kad jie neturi likimo pasiekti
Rojų?
Skaitant apie garbinimo kilmę mane žavi pirmasis dvasinis lyderis-Onagaras,kuris tuometinius primityvius žmones įve-
dė į "Gyvybės Suteikėjo žmonėms ir gyvuliams" garbinimą,tai
buvo tikra nors ir primityvi religija.Šis lyderis sugebėjo
ivesti ilgalaike taiką."Tai buvo,iš tikrujų,primityviojo
žmogaus aukso amžius".
Gaila,kad mes save laikantys civilizuotais žmonėmis nesu-
gebame gyventi taikoje.
Su meile.
IRENA
2007-08-14 17:07:58
"kad egzistuoja pomirtinis gyvenimas tai yra faktas, kad egzistuoja dvasinės asmenybės faktas"
O kodėl per radiją ir teliką, laikraščiuose nepaskelbė? Ar aš ką pražiopsojau?
Nu čia tai naujiena
2007-08-13 18:24:38
Ne, norejau pasakyti kad beveik absoliuti dauguma turi tinkamai išsivysčiusias smegenis. Ir ankstesnį klausimą pirmame komentare supratau kad antroji sakinio dalis svarbesnė kas liečia įdiegtus poreikius ir apskritai garbinimą. Nežinau ar tu taspats žmogus, bet toks klausimas jau buvo užduotas ir daviau nuorodą.
Ateizmą suprantu kaip spontanišką neigimą Dievo buvimo apskritai, jo buvimo visame kame, jo buvimo kiekviename žmoguje. Ir tai yra tiesiog uždarumas ir savęs apribojimas jeigu žmogus nusprendžia kad pvz jūros vandenyje nėra šešiakampių žvaigždžių, arba prieš metant monetą nuspręsti kad tikrai neatsivers herbas. Tokie žmonės neturi jokių priežasčių neigti Dievo buvimą, bet tai tarsi nusprendimas atsisakyti tokios idėjos ir nebesidomėti tuo. Tuo tarpu sveikas mastymas yra kai neapleidžiamos visos galimybės, kai nėra uždarumo pažinimui. Aš taip suprantu. Bet tada neįsivaizduoju kokias jie turi prasmes gyventi, ir kiti klausimai kyla. Žodžio 'teizmas' nenaudoju, tai nezinau kaip gali būti teizmo atsiradimas. Galbūt pagrindas yra žmonių atvirumas ir uždarumas, jų proto atvirumas priimti kanors į save ar apsiriboti savo nuomone. Šiaip, jei yra žmonės kurie sako "as tikiu kad Dievas yra" tai gali atsirasti zmoniu, kurie spontaniskai pasakys "as tikiu kad Dievo nera" šiaipsau iš idėjos.
UK yra plačiai aprašomas visų Tėvas, visa kūrinija, kaip viskas buvo sukurta, kaip palaikoma/administruojama, kokia maždaug laukia ateitis galima irgi numatyti. Taip pat apie mūsų planetos formavimąsi, rasių ir evoliucijos tvarinių pasiskirstymą, tikėjimų ir žinių evoliucija. Skaitant UK, galima pamatyti ir suvokti didingus dalykus, tokius kaip kad kūrinija yra mylinčių kūrėjų globoje, aprašymą koks nuostabus Dievas ir kūrinija. Ir tokius dalykus žmogus suvokia pats, iš to kaip nuosekliai ir sistemingai aprašoma viskas ko žmogus galėtų norėti sužinoti. Tada ir suvokimas apie ateistus ateina, kad tai jų pačių susigalvotas pasirinkimas, kuomet užsimerkiama prieš didžiulę gausybę vertybių ir prasmių. Nežinau, galbūt ateistai man primena užsispyrusį vaiką kuris nenori klausytis ką jam pasakytų tėvai, jis nori gyventi savo susikurtame idėjų pasaulyje. Kas susiję su Dievu, kūrinija aš tai vadinu žiniomis ir suvokimu, bet ne tikėjimu. Labai daug veiksmų, įvykiu suprantu kas kaip ir kodėl. Jeigu žmogus yra sveiko proto manau irgi su laiku turėtų augti jo žinios supratimas ir tt. Nežinau ką apie juos būtų galima rašyti. Pvz kad egzistuoja pomirtinis gyvenimas tai yra faktas, kad egzistuoja dvasinės asmenybės faktas. O ką kalbėti su ateistu jeigu jis sugeba paneigti tokius dalykus? Panašiai kaip ateina pas žmogų kuris sugeba išspręsti matematikos uždavinį, ir sako jam kad to uždavinio išspręsti neįmanoma. Nežinau ką dar papildyti, geriau apibūdink kaip tu supranti kas yra tas kuris vadina save ateistu? Kolkas tiek.
Vaidas
2007-08-13 17:42:32
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]