Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Pagarba, tai nėra kriterijus, kuriuo mes galime vadovautis – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2016 05 15

Algimanto pamokomasis žodis – Pagarba, tai nėra kriterijus, kuriuo mes galime vadovautis – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2016 05 15

Kas yra Šviesa? Jeigu mes pažvelgsime į saulės skleidžiamą šviesą, ją išskaidysime į atskiras šviesos spektro spalvas, pamatysime vaivorykštės spalvas. Bet Šviesa yra Visuma – ne atskira paimta vaivorykštės spalva ir milijonai, milijardai jos atspalvių – bet Visuma – Šviesa – Visuma. Ir mes ją turime gert kuo ryškesnę, o ji yra ne iš saulės, nes ir saulė gauna energiją ne iš savęs – ji materialus pavidalas, kosminė – kosminis kūnas – savo energiją išeikvos. Bet ji neturi gyvasties, negali iš Kūrėjo semtis naujos energijos – jai reikalingas materialus sukrėtimas galbūt su kitos saulės susidūrimu, ir tada ji gali taip pat dar pasipildyt energija, bet ne tokia, kokią turėjo anksčiau – dalimi tos energijos. Ir vis tiek ji išeikvos tą energiją, ir galų gale taps išeikvojusiu kūnu, kuris bus tamsus – jis nebeskleis tos šviesos, liks tamsus, pritraukiantis prie savęs kitą dangaus kūną mažesnės masės, ir net ištisas sistemas. Todėl Šviesa – ji juntama – tuo tarpu materiali trauka, ji gali būt ir be Šviesos. O kada mes turime dvasinę Šviesą, Kūrėjo suteikiamą, ir trauka yra dvasinė, jeigu mes atsiveriam Tam Šaltiniui ir Centrui – tada mes juntame tą Šviesą savo vidumi. Žmogus tą pavadina įvairiais vardais – sąžinės balsas, vidinis balsas, moralės atitinkamas lygis, doros pasireiškimas – tai yra žmogiški įvardijimai, kas yra Šviesa. Aš štai čia nugirdau, eidamas per tą didžiąją salę, vieną frazę – aš moku gerbti žmones – pasakyta mintis – aš moku gerbti žmones. Šiaip negali gerbt žmonių abstrakčiai, nes Pagarba yra tam tikras įvertinimas už kažkokį atliktą veiksmą. Jeigu žmogaus veiksmo nematai, kaip tu gali žinot, kad tu gerbi tą žmogų? O gal jisai tamsos darbus atlieka, tai kokia gali būt rodoma Pagarba? Pagarbos reikia nusipelnyt. Tuo tarpu yra aukštesnė Kūrėjo virpesių dažnio Banga – Meilė – Meilė, kuri sugeria ir Pagarbą, ir ji yra besąlyginė – tu myli vienodai žmogžudį ir auką. Tuo tarpu, ar vienodai nusipelno Pagarbos vienas nužudęs, o kitas kritęs auka? Negali žmogžudys nusipelnyt Pagarbos. Net ir motina savo vaiko-žmogžudžio negerbia, bet ji myli jį – myli ir atleidžia jam, o Pagarbos ji negali jaust – ji pripažįsta, kad jisai padarė nusikaltimą, įvykdė blogą darbą. Todėl pasakymas, kad aš gerbiu žmones, jis negali būt taikomas kaip aksioma bet kokiu atveju, bet kokioj padėtyje. Pagarba visuomet yra pelnoma savo veiksmais, ne žodžiais, bet darbais. O kada urantai eina Gyvuoju Keliu, kuri yra pati šiandien žmonijoje ryškiausia Šviesa, tai tie už sienų susirinkę, mūsų dvasios broliai ir sesės štai į šitą dvasinę Komuniją neateina – jie lieka už tų sienų ir mano, kad jie, girdėdami tos mokytojos tariamus žodžius, kad ji moka gerbti žmones, kad tai yra toji Šviesa, kuri juos patenkintų. Jeigu juos iš tikrųjų ta Šviesa patenkintų, jie nustotų ieškot, tada neitų į tokius seminarus, ir ta pati mokytoja neorganizuotų tokių seminarų ir nemokytų. Bet tas ieškojimų kelias, jis neturi atsiremti į lubas – Šviesa neturi apribojimų. Todėl jeigu jų būtų nuoširdūs ieškojimai, jie surastų internete Svetainę, jie surastų Kelią į Kūrėją, esantį jų viduje kaip ir mūsų, ir būtų Šventovėje, nes nėra kito kelio, kur galima šviesint žmoniją, neatėjus į Gyvąjį Kelią – Kūrėjas nenumatė kitų kelių. Klaidžiojimo kelių yra, bet tai ne Kūrėjo keliai – tai žmonių pasiūlyti keliai štai kaip ir tos mokytojos siūlomas teiginys, kad ji moka gerbti žmogų. Tai yra klystkelis, kuris klaidina kitus. Pagarbos reiškimas – tai nereiškia mokėjimas gerbt. Meilės būsena, kurią junta atsivėręs Meilės Šaltiniui mirtingasis, yra vidinė būsena – jinai nėra intelektualiai išmąstyta, tai yra būsena – tuo tarpu Pagarba pelnoma pagal veiksmus, kurie dera arba prieštarauja Kūrėjo valiai. Ir jeigu tie veiksmai prieštarauja Kūrėjo valiai – negali būti Pagarbos tokiems veiksmams. Jeigu ji atitinka Kūrėjo valią, tai yra natūrali būsena, ne Pagarba, bet taigi taip ir turi būt, o kaip kitaip? Jeigu saulė šviečia, ar jūs tą saulę gerbiat? Ji negali nešviest – tai natūrali Kūrėjo sumanymo šiai kūrinijos daliai aplinkybė. Todėl tas pasakymas, kad aš moku gerbti žmones, liudija, kad tas žmogus nėra dvasingas, jis nesupranta – kas yra Pagarba – ir tada belieka vadovautis tais teiginiais, kurie yra skleidžiami visoje žmonijoje – taip, jūs, jūs turit gerbt vyresnius, jūs turite gerbt tėvus, jūs turite gerbt bet ką, kas stovi virš jūsų, senolius, išmintį ir taip toliau. Gerbt nieko nereikia, reikia būt natūraliam – savimi – būt tuo, ką sumanęs Kūrėjas, kad tai atitiktų Tikrovę ir tiek – tai jau reiškia būt Meilės būsenoj, ir ta būsena grįsti savo gyvenimą, todėl ta Pagarba nustoja prasmės. Jeigu tu gyveni gyvenimą prasmingai, tu viską derini su Kūrėju – su Tuo, kuris yra numatęs Evoliuciją visai kūrinijai – ir ten yra savosios valios suliejimas su Kūrėjo valia ir tiek – ten Pagarbos nereikia. Suliek valią savo asmens su Kūrėjo valia ir tu elgsiesi natūraliai su visais. O kada mes sugalvojam tokius teiginius kaip – Pagarbą – kiekvienas ją supranta savaip. Kalėjime sėdintis žmogžudys gerbia tuos, kurie stipresni už jį fizine prasme. Tas, kuris dirba mokslinį darbą, jis supranta savo kriterijais vadovaudamasis, kas yra Pagarba. Jam autoritetas yra tas, kuris jo sferoje yra pateikęs tokių teiginių, kurie jį tam tikra prasme pakylėja. O ką tai turi bendro su kokiu nors futbolininku ar krepšininku, kuris nieko negirdėjo apie tokį biologą ar kokį nors anatomą? Jis gerbia tą, kuris įmeta į krepšį daugiau. Todėl Pagarba – tai nėra kriterijus, kuriuo mes galim vadovautis – Pagarba – tai yra žmonių siekinys, kad nors kaip sureguliuot tarpusavio santykius. Na, jeigu sako – jeigu tu manęs jau nemyli, tai bent jau gerbk – o tada ateina mokymas tokiem laukiniam ir iš dvasinių mokytojų – įtraukia į taisyklių sąrašą kaip vieną punktą – gerbk tėvą ir motiną. Tai yra dirbtinis teiginys, ir jis urantui neturi jokios prasmės. O mes turim kriterijų vienintelį – būt savimi Gyvajame, mūsų Kūrėjo suteiktame gyvenime – ir savimi ne šiaip sau, bet taip, kaip sumanė Kūrėjas – ne kaip mums atrodo, kad aš esu toks, bet taip, kaip tave suprojektavo Kūrėjas. Tai tu turi pajaust, kaip Jis tave veda iš vidaus, ir Jam netrukdyt, nes tik tada tu pasireikši tokiu savimi, kokiu tave ir sumanė Kūrėjas. Štai kodėl mums yra suteikiami iššūkiai, kad mes galėtume pasireikšti, kai aplinka yra nepalanki, išlikdami savimi, be kaukių, be jokių sau numatytų užmačių, bet būdami štai ta saule, kuri šviečia taip natūraliai, kad ir mes išliktume natūralūs – savimi – bet kokiomis aplinkybėmis. Ir tai yra iššūkis, nes žmogus bijo būti savimi, ir tada jisai pradeda gyvent įvairiapusį, įvairialypį kaukių baliaus gyvenimą. Pavargsta pats, mėgindamas prisiderint prie kiekvieno – tai draugo, tai draugės, tai giminės, tai dar kažko, ir jis pats nebežino, kas jis toks. Kas būtų, jeigu taip kiekvieno įnoriams mėgintų įsiteikti Kūrėjas, kada Jį tampytų visi už skverno į savąją pusę? Tai ir jūs turite nesikeist nė per nago juodymą, jeigu jūs esate atsivėrę Kūrėjui, juntate Kūrėjo vedimą iš vidaus. Pajauskite Jį dar giliau ir būkite savimi nieko nereikalaudami iš kitų, bet patys išlikdami savimi – nenuskriauskite savęs. O dar aš pasakysiu skausmingiau – nebūkite savo pačių tapatybės vagimi, nevokite iš savęs savęs – mėgaukitės savimi, kada jūs esate tikri Kūrėjo sūnūs ir dukros. Amen.

Ačiū Daivai už iššifravimą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Komentarai